Ofsorinės firmos

TURINYS

ĮVADAS 1

1. OFŠORINIO VERSLO ESMĖ 2
1.1 OFŠORINĖS ĮMONĖS KILMĖ 2
1.2 OFŠORINĖS ĮMONĖS SĄVOKA IR STATUSAS 3
1.2.1 OFŠORINIO VERSLO TEISĖTUMAS 4
1.2.2 OFŠORINIS VERSLAS IR LIETUVOS ĮSTATYMAI 5
1.3 OFŠORINĖS ĮMONĖS PANAUDOJIMAS 8
1.4 OFŠORINIŲ ĮMONIŲ FORMOS 17
1.5 OFŠORINIŲ ĮMONIŲ VIDINĖ STRUKTŪRA 21
1.6 BANKINIS APTARNAVIMAS 22
1.7 OFŠORINIŲ ĮMONIŲ REGISTRAVIMAS 24
1.8 OFŠORINIŲ ĮMONIŲ VEIKLOS APRIBOJIMAI 26
2. OFŠORINĖS JURISDIKCIJOS IR JŲ PASIRINKIMAS 26
IŠVADOS 28
NAUDOTA LITERATŪRA 31ĮVADAS
Ofšorinį verslą sudaro ofšorinių įmonių įkūrimas bei jų valdymas valstybėse bei valstybių tam tikrose teritorijose (ofšorinėse zonose), kur mokesčių tarifai yra itin maži arba kur mokesčių tam tikroms verslo sritims iš viso nėra. Ofšorinio verslo sferai priklauso taip pat ofšorinių bankų, ofšorinių draudimo kompanijų, trestų kūrimas, tarpinių bei hooldingo firmų veikla, taip pat įvairiausios ofšorinių struktūrų teikiamos finansinės paslaugos.
Šiuolaikiniame versle susidaro įvairiausių situacijų, kai ofšorinės įmonės kūrimas yra tikslingas, o kartais net būtinas. Ofšorinės schemos yra taikomos tiek didelių, tiek mažų įmonių valdyme. Ofšorinė įmonė suteikia jos savininkui naujų galimybių ir pranašumų prieš konkurentus. Naudojant kontroliuojamą užsienio įmonę kaip savarankišką tarptautinio verslo finansinių operacijų subjektą, galima perkelti mokesčių atsiradimo vietą į tą valstybę, kuri liberaliau žiūri į verslo plėtrą ir neapkrauna smulkaus ar vidutinio verslo įmonių įvairiausių mokesčių našta.
Svarbią ofšorinių paaslaugų dalį sudaro finansinės paslaugos fiziniams ir juridiniams asmenims. Teisė ir galimybė pasirašyti kontraktus ar kitus dokumentus užsienio įmonės vardu yra labai patogus įrankis versle ir kasdieniniame gyvenime. Ofšorinių struktūrų kūrimas yra svarbi tarptautinių kompanijų ir finansinių – pramoninių grupių veiklos da

alis.
Kartais ofšorinio verslo galimybės yra pervertinamos arba, atvirkščiai, pervertinamos. Neretai sprendimus dėl ofšorinių įmonių steigimo ir valdymo lemia požiūris ir psichologiniai stereotipai, būdingi tik buvusioms komunistinio bloko šalims. Kaip pavyzdį galima pateikti fizinio asmens norą vykdyti finansines operacijas per užsienio bankus, neregistruojant jokios įmonės ir tokiu būdu nuslepiant gautas pajamas nuo mokesčių kontrolės institucijų. Ofšorinio verslo pagrindas yra ne mokesčių slėpimas nuo kontrolės institucijų, o pareigos mokėti mokesčius perkėlimas į tokią valstybę, kur šie mokesčiai yra mažesni ar mokėti jų iš viso nereikia.
Šiuo metu daugiau kaip 50 % pasaulio finansinės rinkos kapitalo yra kontroliuojama bankų, trestų ir investicinių kompanijų, registruotų lengvatinio apmokestinimo zonose ir valstybėse. Trumpiau jos vadinamos ofšorinėmis jurisdikcijomis. Per paskutinį dešimtmetį kompanijų, kasmet steigiamų ofšorinėse jurisdikcijose, skaičius viršijo 65 000. [ http://www.urm.lt.]1. OFŠORINIO VEERSLO ESMĖ
1.1 OFŠORINĖS ĮMONĖS KILMĖ
Kiekvienas žmogus, kiekviena šalis ieško vietos po saule. Bepigu toms, kurias apdovanojo motina gamta – gausiais gamtos ištekliais, puikiu klimatu ir gražia gamta. Tokių išteklių neturinčios šalys nišą susirado savo proto ir kitų neapdairumo dėka. Mažų mokesčių šalys (ofšorai) niekuomet nebūtų atsiradusios, jei nebūtų didelių mokesčių šalių. Jos pasiūlė savo paslaugą – galimybę sumažinti produkto kaštus, legaliai sumažinti mokesčius ir apsaugoti savo turtą. Vėliau šias paslaugas pradėjo siūlyti ne tik egzotiški salynai, bet ir labai europietiškos šalys, pavyzdžiui, Liuksemburgas, Li
ichtenšteinas, Airija, Vengrija. Mažų mokesčių šalių tarpe yra ir Europos Sąjungos narių ir kandidačių jomis tapti. Mažų mokesčių šalys pasirašo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis su kitomis pasaulio valstybėmis, sugebėdamos išsiderėti palankias sąlygas. Nuo kitų valstybių jos skiriasi tik mažais mokesčiais, nustatomais toje šalyje ūkinės komercinės veiklos nevykdančioms įmonėms. Mažų mokesčių patrauklumas ir potencialas pastaruoju metu auga. Tai sąlygoja ir didėjantys kitų šalių mokesčiai, nestabili jų politinė ar ekonominė padėtis bei technikos pažanga, atverianti tarptautinio verslo sienas. Kasmet mažų mokesčių šalyse įregistruojama apie 130 tūkstančių įmonių. Savo dukterines kompanijas ar padalinius juose turi visos garsiausios ir garbingiausios pasaulio įmonės, tokios kaip Merrill Lynch, Lloyds, City bankai ir daug daug kitų. Ofšorinių įmonių vertybiniais popieriais prekiaujama pasaulio biržose, o informaciją apie jų kursus galima rasti kiekviename Financial Times numeryje. Pasaulis pripažįsta mažų mokesčių šalis, nes nėra jokių priežasčių elgtis kitaip. Juk mažų mokesčių šalys neslepia nusikaltėlių, kuo nuosekliai yra įtikinėjami Lietuvos žmonės, ir nevykdo agresyvios politikos.
Nuo dvidešimto amžiaus vidurio lengvatinių mokesčių teritorijos pradėtos aktyviai naudoti tarptautiniame versle. Priežastis: kam mokėti didelius mokesčius, jei galima teisėtai mokėti minimalius mokesčius? Staigus ofšorinio verslo augimas negalėjo palikti nuošalyje valstybių vyriausybių, kurių kapitalas pradėjo emigruoti į žymiai geresnes verslo sąlygas sukūrusias valstybes. Tos valstybės priėmė specialius įstatymus, ku
urie turėjo minimalizuoti ofšorinių zonų teikiamus privalumus. [http://www.lrinka.lt/Leidinys/mokesciai.biudzetas/1998.4.ofsorai.phtml]1.2 OFŠORINĖS ĮMONĖS SĄVOKA IR STATUSAS
Ofšorinė įmonė – tai sąvoka, apibūdinanti ypatingą organizacinį bei juridinį įmonės stątusą, kuris padeda sumažinti mokesčius. Toks statusas yra susijęs su reikalavimais vykdyti gamybinę, prekybinę, paslaugų ar kitą veiklą už tos jurisdikcijos, kurioje ši įmonė yra registruota, ribų. Tik vykdant šį ir kitus reikalavimus, kuriuos kelia tokiai įmonei registracijos jurisdikcijos norminiai aktai, kompanija yra atleidžiama nuo visų ar bent jau daugumos mokesčių, t.y tampa ofšorine įmone. Įstatymai dažniausiai reikalauja, kad tokios įmonės valdymas būtų vykdomas už registarvimo jurisdikcijos ribų. Dažniausiai tai taikoma ir realiai veikiančiam biurui. Kitaip tariant, ofšorinė įmonė negali būti rezidente. Iš čia kilęs ir terminas “offshore”, reiškiantis “už kranto”; Didžiojoje Britanijoje, kur šis terminas ir buvo sukurtas, tai analogiška sąvokai “užsienyje”.
Įmonės, kurios valdymo ir kontrilės centras yra už įmonės registravimo jurisdikcijos ribų, funkcionavimui paprastai užtenka formalių atributų: savininkų, direktorių, įstatų, steigimo akto, akcininkų susirinkimų protokolų bei banko sąskaitos.
Ofšorinės jurisdikcijos norminiai aktai dažniausiai numato, kad jos teritorijoje turi būti įregistruotas įmonės biuras, įmonės sekretorius bei agentas. Užregistruotas biuras paprastai nėra ofšorinės įmonės veikiantis biuras. Dažniausiai tai tiesiog adresas, kuriuo valdžios institucijų atstovai ar kiti asmenys gali susisiekti su ofšorinės įmonės atstovu.
Ofšorinės įmonės konfidencialumą užtikrina nominalių savininkų be
ei nominalių direktorių institutai. Kompanijos registravimo dokumentuose nurodomi ne tikrųjų savininkų, o vadinamųjų nominalių (formaliai einančių tas pareigas už sutartą mokestį) asmenų anketiniai duomenys. Daugeliu atvejų ofšorinės įmonės direktoriumi gali tapti jos realus savininkas. Tačiau taip būna retai. Formaliai direktoriaus pareigas einantis asmuo faktiškai prisiima tik įsipareigojimą neatlikti jokių veiksmų, nenumatytų nominalių paslaugų teikimo sutartyje. Taip įmonė yra valdoma jos realaus savininko.
Ofšorinių įmonių registracija yra įmanoma jurisdikcijose, kurių įstatymai apibrėžia jų ypatingą statusą. V. Gaidelys tarptautinės konferencijos pranešime teigė, kad dauguma ofšorinių valstybių – mažos, su pakankamai šiltu klimatu ir labai liberalia vyriausybe. Dažniausiai tos šalys neturi karinių išteklių, nedalina pinigų nuostolingoms įmonėms ir išlaiko optimalų valstybės tarnautojų skaičių. Pagrindinės šių valstybių pajamos – tai ofšorinių bendrovių registracija bei mokesčių surinkimas iš už jų vietinio nekilnojamo turto naudojimą ir už verslą, vykdomą jų šalyje [Gaidelys V. Ekonomika ir vadyba-2001, Tarptautinių konferencijų medžiaga]. Adv. Kęstutis Stungys ir kt. teigė, kad dažniausiai tai nedidelės valstybės, buvusios ar esamos kolonijinės valdos ir kitos savivaldos mokesčių srityje plačias teises turinčios teritorijos. Abu šie apibrėžimai papildo vienas kitą. Tačiau ofšorinių įmonių registravimas yra įmanomas ne tik tradicinėse salų ar nykštukinėse ofšorinėse jurisdikcijose, kaip Gibraltaras, Andora ar Meno sala, bet ir kitose valstybėse. Daugelio Europos valstybių teisės normos leidžia vykdyti ofšorinę veiklą. Kai kur įmonėms, atleistoms nuo mokesčių mokėjimo, leidžiama turėti realiai veikiantį biurą. Pavyzdžiui, Šveicarijoje tam tikro tipo firmos gali atlikti ofšorines operacijas tam tikrų kantonų teritorijose, net jei jos turi ten veikiantį biurą ar samdomą personalą. Šiuo atveju pareiga mokėti mokesčius išlieka, tačiau mokesčių tarifai yra daug kartų mažesni nei baziniai.
Ofšorinio verslo būdai bei jų įgyvendinimas tampa vis įvairesnis. Pagal šiuolaikines ofšorines schemas veikia ne tik kooperatyvinio tipo įmonės, tačiau ir kitokios ūkinės-teisinės veiklos struktūros. Dažniausiai sutinkamos yra ribotos atsakomybės kompanijos (LLC) ir kai kurios kombinuotos įmonių formos. Ofšorinis verslas vystosi itin sparčiai. Jam atitenka labai platus veiklos ratas, atsiranda naujos galimybės ir pinigų panaudojimo .sferos [adv.K.Stungys ir kt. Ofšorinis verslas].1.2.1 OFŠORINIO VERSLO TEISĖTUMAS
Tai, ko gero, dažniausiai verslininkams rūpimas klausimas apie ofšorines įmones. Mokesčius mokėti privalo visi. Tačiau niekam neuždrausta savo verslą organizuoti taip, kad mokesčius reikėtų mokėti valstybėje, kur jie mažesni arba kur jų visai nėra. Taigi ofšorinės įmonės turėjimas nėra nusikaltimas, jei ji valdoma, jos kontraktai pasirašomi ir atsiskaitymai atliekami nepriekaištingai laikantis visų valstybių, susijusių su sandoriais, teisės aktų reikalavimų, niekas negalės prikišti, kad vykdoma kažkokia abejotina ar nusikalstama veikla. Tinkamai organizavus verslą pagal sukurtą mokestinę-finansinę schemą, bent jau netikėto apmokestinimo galima išvengti. O smulkias klaidas daro daug kas, nes visų norminių aktų net neįmanoma surasti, ypač kai tai užsienio valstybių dokumentai, todėl būtina žinoti bent jau apie Lietuvos nustatytą užsienio įmonių veiklos režimą bei tos valstybės, kurioje kompanija registruota, pagrindines taisykles [adv.K.Stungys ir kt. Ofšorinis verslas].
Pasaulyje egzistuoja tarptautiniai nusikaltimai – prekyba ginklais, narkotikais, žmonėmis, pinigų plovimas. Ar nedaromi šie nusikaltimai, kontroliuoja visos prie atitinkamų tarptautinių konvencijų ir susitarimų prisijungusios pasaulio valstybės.
Taigi ofšorinės įmonės valdymas nėra nusikaltimas, jei pati įmonė neatlieka kitų nusikalstamų veiksmų. Kas neuždrausta – teisėta.1.2.2 OFŠORINIS VERSLAS IR LIETUVOS ĮSTATYMAI
Ofšorinio verslo analizė reikalauja valstybinės politikos ir normatyvinės teisinės bazės, reguliuojančios ofšorinį verslą, įvertinimo. Šioje srityje Lietuvos teisinė sistema dar nėra galutinai susiformavusi, pastoviai vyksta dideli pasikeitimai. Todėl organizuojant ofšorinį verslą būtina pastoviai sekti teisės aktų raidą. Bet kuriuo metu ofšorinio verslo schemą gali prireikti koreguoti ar jos išvis atsisakyti ir kurti naują, atitinkančią norminių aktų reikalavimus.
Šiuo metu Lietuvoje veikianti verslo užsienyje reguliavimo sistema tiesiogiai ofšoriniam verslui netrukdo, tačiau Lietuvoje veikia keletas aiškiai antiofšorinio pobūdžio teisės aktų. Jie nustato tam tikrus griežtus apribojimus, kuriuos išanalizuoti yra labai pravartu visiems, susijusiems su ofšoriniu verslu. Svarbiausi Lietuvos Respublikos norminiai aktai, reguliuojantys ofšorinį verslą, yra Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas, Laikinasis fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas, tarptautinės Lietuvos sutartys dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo bei keletas Vyriausybės nutarimų bei Finansų ministerijos aktų. [Autukienė R. Ir kt. Lietuvos verslininkui apie mokesčius užsienio šalyse].

1. Pelno mokesčio įstatymas nustato pelno ir pajamų apmokestinimo pagrindus ir mokesčių skaičiavimo tvarką. Įstatymas nustato užsienio įmonių iš Lietuvos ūkio subjektų gaunamų pajamų apmokestinimo prie pajamų šaltinio pagrindus bei trumpai nurodo užsienio įmonių ūkinės veiklos vykdymo Lietuvoje pripažinimo kriterijus.
2. Vyriausybės ir kitų institucijų norminiai aktai, detalizuojantys paminėtus įstatymus ir turintys tiesioginį reguliavimo objektą – užsienio įmonių registravimo mokesčių mokėtojus bei apmokestinimo tvarką. Tai :
• 2001 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas Nr. 344 dėl tikslinių teritorijų sąrašo patvirtinimo. Įsakymas išvardija tikslines teritorijas, kurių įmonėms pelno mokesčio įstatymas nustato išskirtines veiklos, ryšių su Lietuvos ūkio subjektais bei apmokestinimo sąlygas.
• 1999 m. liepos mėn. 30 d. Vyriausybės nutarimas dėl nuolatinių buveinių apmokestinamojo pelno nustatymo tvarkos patvirtinimo. Nutarimas nustato atvejus, kada laikoma, kad užsienio įmonė vykdo veiklą Lietuvoje, taip pat nustato mokesčių skaičiavimo tvarką. Šis teisės aktas yra akivaizdžiai nukreiptas prieš ofšorinį verslą ir aktualus ofšorinių įmonių įgaliotiems asmenims, kurie šių įgaliojimų pagrindu valdo tokias įmones. Nutarimo tekstas kai kuriose vietose gana abstraktus ir vėliau detaliai išaiškintas kituose teisės aktuose. 2001 m. birželio mėn. 07 d. nutarimas iš esmės papildytas.
• 2001m. gegužės mėn. 04 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko raštas Nr. 15-10-4381 dėl užsienio valstybių įmonių nuolatinių buveinių registravimo mokesčių mokėtojų registre. Šis nutarimas nustato nuolatinių buveinių registravimo tvarką. Jis pakeitė ankstesnį 2000 m. sausio mėn. 03 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos raštą tuo pačiu klausimu.
• 2000 m. gruodžio mėn. 28 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymai Nr. 347 dėl atstovo (agento) statuso priklausomumo ar nepriklausomumo kriterijų patvirtinimo bei Nr. 348 dėl užsienio valstybių įmonių komercinės-ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje nuolatinumo apibrėžimo patvirtinimo. Atkreipiame dėmesį, kad jie “Valstybėse žiniose” publikuoti 2001 m. sausio mėn. 10 d., t.y. jau pasibaigus 2000 finansiniams metams. Labai painūs nutarimai išaiškina 1999 m. liepos mėn. 30 d. Vyriausybės nutarimą dėl nuolatinių buveinių apmokestinamojo pelno nustatymo tvarkos patvirtinimo, Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą ir Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, apibrėždami šiuose teisės aktuose minimus terminus “nuolatinė buveinė” bei “priklausomas agentas”. Nutarimas nustato kriterijus, jų išimtis bei išimčių išimtis.
3. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. [www.lrs.lt/teisės aktų paieška]
Pakeitus pajamų mokesč.ius reglamentuojančius įstatymus, 1997 metų liepą buvo apmokestintos visų rūšių išmokos mažų mokesčių šalyse registruotoms įmonėms. Kaip teigia šio apmokestinimo ideologai, pagaliau bus pakirpti sparneliai mokesčių vengiančioms įmonėms. Tai, kad laikraščių puslapiai mirgėte mirga pasiūlymais steigti įmonę ir atidaryti sąskaitą ofšoruose, yra prasmingas reiškinys. Jis rodo, kad šalies mokesčių sistemoje kažkas yra negerai, kažkas verčia verslą migruoti, beieškant ramesnio prieglobsčio. Paslaptingasis kažkas yra dideli ir sudėtingi mokesčiai, tarsi iš gausybės rago besiliejančios nesuprantamos mokesčių taisyklės, nepakeliamos baudos už pažeidimus, kurių mokesčių labirintuose niekaip neišvengsi. Vienu žodžiu – nepakeliama mokesčių ir reguliavimų našta. Deja, valdžiai žinutės laikraščiuose sako ką kita: piliečiai vengia mokesčių. Nors žodis “vengimas” čia ne visai tinka – juk mokesčius siekiama sumažinti legaliais būdais.
Lietuvos pastangų patraukiant užsienio investuotojus, o ypač stambiuosius, neįmanoma nepastebėti. Vyriausybė patvirtino užsienio investicijų skatinimo programą, rengiamas investicijų įstatymo projektas – verčiamasi iš kailio, netgi persistengiama, viliojant investuotojus. Tačiau kairė nežino, o gal neįvertina, ką daro dešinė. Užsienio investuotojams tikrai neįprastu atrodys ofšorų traktavimas, apmokestinant net ir normalias verslo operacijas. Vien tik mokesčių nepastovumas visas pastangas patraukti užsienio investuotojus gali paversti niekais. Užsienio investuotojai, kaip ir visi kiti, nėra altruistai ir ateina į Lietuvą ne išgelbėti jos. Užsienio investuotojai ateina siekti ir gauti pelno. Jei jie nemano, kad Lietuva, jos politinė – ekonominė santvarka yra palanki pelnui uždirbti, užsienio investuotojas pasirinks kitą šalį. Pasaulyje yra keliolika dešimčių valstybių, taigi investuotojo meniu nėra skurdus. Užsienio investuotojai palankiai vertina šalis, kurios yra nuoseklios ir prognozuojamos, kurios vienodai vertina visus investuotojus, visas pajamas ir taiko jiems lygias sąlygas. Ši taisyklė vienodai reiškia, kad mokesčių taisyklėse neturi būti išimčių ir lengvatų, neturi būti ir represinių elementų. Užsienio investuotojas yra patyręs ir gerai žino, kad jei šalyje praktikuojami juodieji sąrašai, niekada nesi tikras, kad tu ar tavo šalis į juos nepateks. Ne mažiau nei pačios taisyklės investuotojui svarbu kaip jos patvirtinamos, kokia šalyje vyrauja teisės tradicija. Net ir pačios palankiausios sąlygos neprivilios, jei šalyje nebus pastovumo, prognozuojamo elgesio ir pagarbos verslui. Lietuva šiuo požiūriu taip pat negautų patenkinamo pažymio. Išmokos į ofšorus apmokestinamos nuo liepos 1 dienos, apmokestinimo taisykles ir šalių sąrašą nutarimas nustato rugpjūtį, o taisyklės, pagal kurias nustatomos neapmokestinamos kontrolinės prekių kainos priimtos tik po pusės metų. Nepaisant to, įstatymas veikia: pinigų laikrodis tiksi, pasitikėjimas valdžia mažėja. Nėra ko stebėtis, kad investicijos aplenkia Lietuvą, o iš šalies bėga net savi. Skatinantys investicijas į šalį turi prisiminti, kad pinigai ir turtas niekada neina ten, iš kurios negali laisvai. 29 (24) procentais apmokestinus pajamas už mažų mokesčių šalyje registruoto asmens parduotą turtą (nekilnojamą ir finansinį), akivaizdu, kad nei vienas iš ofšoro čia neinvestuos. O dažniausiai investuojama iš ofšoro. Kone kiekviena užsienio kompanija į kitas šalis “eina” ne tiesiai iš savo šalies, o įsteigę tarpininką mažų mokesčių šalyje. Nes jie planuoja mokesčius [http://www.lrinka.lt/Leidinys/mokesciai.biudzetas/1998.4.ofsorai.phtml].1.3 OFŠORINĖS ĮMONĖS PANAUDOJIMAS
Pačios paprasčiausios ofšorinės operacijos yra pagrįstos universaliu tarptautinėje komercinėje teisėje pripažintu principu – apmokestinamos yra tik tos pajamos, kurių šaltinis yra pajamų gavimo valstybės teritorijoje. Jei pajamų šaltinis yra užsienyje arba nėra galimybės tiksliai nustatyti, kur tos pajamos atsirado, jų apmokestinimas tampa problematišku. Neretai tokia situacija susiklosto teikiant komercinio tarpininkavimo paslaugas, paslaugas tarptautinėje prekyboje, konsultaciniame versle ar kitose srityse. Šitaip gaunamos pajamos gali būti pervedamos į ofšorinių įmonių sąskaitas.
Ofšorinio verslo esmė ta, kad užsienyje atsiranda naujas, savarankiškas ūkinių bei teisinių santykių subjektas, kuris yra visiškai pavaldus jį įregistravusiam verslininkui. Išoriškai tokia įmonė gali atrodyti kaip nepriklausomas kontragentas, kuris gali pasirašinėti sutartis ir atlikti kitus teisėtus veiksmus.
Vienas iš paplitusių ofšorinių įmonių panaudojimo būdų yra jų atstovybių ir dukterinių įmonių įkūrimas valstybėje, iš kurios kontroliuojama visa verslo veikla. Tuo yra pasiekiama, kad įmonė, turinti tokį padalinį ir personalą, gali naudotis užsienio bankuose esančiomis sąskaitomis, dalyvauti įvairiose tarptautinėse operacijose. Šiuo atveju ofšorinės įmonės veiklai realiai vadovaujama per atstovybę, o ūkinė veikla vykdoma užsienyje bei atsiskaitoma per sąskaitas, atidarytas užsienio bankuose. Kuriant tokias ofšorinio verslo schemas, reikia gerai išanalizuoti, ar tokia veikla netaps papildomo apmokestinimo pagrindu.
Ofšorinės įmonės savininkas įgyja ir kitų privalumų. Teisė pasirašyti užsienio įmonės vardu, galimybė operatyviai tvarkyti sąskaitas užsienio bankuose neretai yra svarbios įvairiose verslo ir gyvenimo situacijose. Ofšorinė įmonė dažniausiai nereikalauja daryti išlaidų sudėtingoms buhalterinėms ir finansinėms ataskaitoms. Net jei jos operacijų apimtys didelės, įmonės finansų kontrolei pakanka nesudėtingos kompiuterinės programos.
Platus galimų ofšorinių operacijų spektras patenkina įvairiausius fizinių ir juridinių asmenų poreikius, tarp jų ir atsiskaitymą Lietuvoje ir už jos ribų, pasinaudojant kooperatyvinėmis debetinėmis ar kreditinėmis banko kortelėmis, kurios atidaromos ofšorinės įmonės vardu. Per įmones galima naudotis užsienio bankų kreditiniais resursais, tarptautine depozitų rinka ir kapitalo bei investicijų valdymo paslaugomis. Ofšorinė įmonė gali tapti ir rizikos faktorių valdymo priemone. Pasitelkus ją į pagalbą, įmanoma saugoti lėšas aukščiausio reitingo užsienio bankuose ir tokiu būdu apsidrausti nuo politinio ar ekonominio pobūdžio sukrėtimų bei kitų rizikų. Finansinis aptarnavimas, investicijos, valiutų dilingas, optimalus pajamų surinkimo organizavimas, atsižvelgiant į tarptautinius susitarimus dėl mokesčių politikos bei sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, turto užsienyje valdymas ir disponavimas, aktyvų perpaskirstymas tarp įmonių, holdingo tipo kompanijų tinklo kūrimas – tai toli gražu ne visas operacijų sąrašas, kurioms įgyvendinti gali būti panaudotos ofšorinės ir kitokios užsienio įmonės. Ofšorinis verslas remiasi ne vien tokiomis sutartimis, kaip pirkimas-pardavimas, bet ir lizingo, trestų, draudimo ir kitokio verslo formomis. Galimybė plačiai panaudoti ofšorines įmones atsiranda plėtojant investicinių projektų finansavimo iš užsienio mechanizmą. [adv.K.Stungys ir kt. Ofšorinis verslas].
Ofšorinių verslo schemų kūrimas ir jų įgyvendinimas sudaro daugelio plačiai žinomų tarptautinių kompanijų veiklos pagrindą. Tipiška situacina daugeliui tarptautinių korporacijų, taip pat ir daliai Lietuvos bendrovių, yra vienoje šalyje vystoma gamyba, pardavimo rinka – kitoje šalyjke, o finansavimas gaunamas dar trečioje valstybėje. Ir didžiausios, ir vidutinės Lietuvos įmonės turi plačių ryšių ir ekonominių interesų užsienyje. Atsiranda vis daugiau tarptautinių finansinių-pramoninių grupių bei jų būstinių, ofšorinės veiklos schemos tampa itin reikšmingos siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo bei pasirenkant. optimaliausią mokesčių mokėjimo galimybę [Bogdanavičius S.Ofšorinės firmos versle. Shemos, apžvalgos, patarimai].
Ofšoro privalumai, kuriais galima pasinaudoti:
• visiškas finansinis konfidencialumas;
• lėšų apsauga;
• pajamų mokesčio sumažinimas;
• paveldėjimo mokesčio išvengimas;
• apsauga nuo infliacijos;
• teisinės atsakomybės apribojimas;
• valdymui skiriamų išlaidų sumažinimas;
• nėra valiutos keitimo kontrolės;
• pripažinimas, palaikymas ir subsidijavimas iš vietinės valdžios;
• duomenys apie savininkus ir direktorius yra konfidencialūs ir beveik neprieinami;
• bankinių paslaugų ir tarptautinės vadybos prieinamumas pasauliniu lygiu;
• pakankamai paprastas Šiaurės Amerikos ir Europos rinkų prieinamumas;
• nėra tarptautinių mokestinių tarifų;
• nėra eksporto/importo apimties apribojimų;
• nėra brangiai kainuojančios biurokratijos.
Vienas ar kitas ofšorinės kompanijos panaudojimo būdas priklauso nuo verslo pobūdžio ir verslo buvimo vietos. Pasaulinėje praktikoje yra tam tikros normos ir tradicijos, kaip naudoti ofšorinių kompanijų paslaugas. Todėl toliau pateikiu pagrindinius atvejus, kada tikslinga naudotis ofšorinėmis paslaugomis.
Konfidencialumas. Daugeliu atveju ofšorinė kompanija gali būti naudojama kaupimo funkcijai atlikti, t.y. kaip akumuliacinė priemonė pinigams kaupti kompanijos bankinėje sąskaitoje, o po to šiuos pinigus valdyti. Sakykime, kad įmonė vykdo tam tikrą komercinę veiklą. Nėra būtina, kad tai būtų stambios eksporto operacijos, kurių apimtis – keli laivai krovinių per mėnesį. Galima turėti tik 20.000 – 30.000 litų mėnesio įplaukas ir nurodyti savo verslo partneriams sąskaitą, į kurią turi būti įnešami pinigai už įmonės paslaugas. Jei ši sąskaita yra vietinės firmos, vietiniame banke, ar net asmeninė sąskaita, tai greitai apie įmonės gaunamus pinigus gali sužinoti tie, kam to nebūtina žinoti, nes tiek banko dokumentai, tiek ir sąskaitos-faktūros išlieka ir po sandorio atlikimo. Kas gali žinoti, kokie ketinimai gali kilti įvairiems asmenims, kurie sužinos apie įmonės veiklą ir atliekamas operacijas. O jei verslo partneriai pinigus pervedinės į įmonės ofšorinės kompanijos sąskaitą (sakykime – Vengrijos ar JAV), tai nė vienas atsitiktinis ar net ir piktus ketinimus turintis asmuo, susipažinęs su sąskaita-faktūra, nesugebės atpažinti įmonės savininko kaip tos kompanijos savininko. Tokiu būdu likdamas realiu savo sąskaitos šeimininku jis išlaiko savo konfidencialumą ir išvengia nemalonių incidentų, susijusių su savo komercinėmis operacijomis ir verslo paslaptimis.
Įvaizdis. Tarkime, kad įmonė turi gerus verslo partnerius (tame tarpe ir fizinius asmenis) Rusijoje ar kitoje NVS valstybėje, kuriems įmonė pastoviai moka, sakykime, komisinį atlyginimą. Kaip rodo karti patirtis, dauguma šių šalių verslininkų yra linkę turėti sąskaitas užsienio bankuose. Jei šie verslo partneriai nori išlaikyti konfidencialumą savo versle, galima pasiūlyti jiems pinigus pervedinėti į ofšorinę kompaniją, o užsienio partneris gali įsigyti VISA, CIRRUS ar kitokią kreditinę kortelę, naudojamą ir NVS šalyse, kurią jis galėtų reguliariai papildyti lėšomis iš šios ofšorinės kompanijos.
Netobula bankininkystė . Būna atvejai, kai NVS šalių (Rusijos, Baltarusijos) firmos dėl vietinės bankininkystės problemų neturi patikimo mechanizmo atsiskaitymams su prekybos ir kitais agentais, paprastai fiziniais asmenimis. Tokiu atveju agentui taip pat tikslinga įregistruoti ofšorinę kompaniją, kuriai stambi įmonė galėtų pervesti reikiamas sumas, panaudodama pavyzdžiui sutartį dėl reklamos ar marketingo paslaugų atlikimo.
Mokesčiai. Sakykime, kad vietinė firma perka iš Europos firmos prekes realizavimui vietinėje rinkoje. Paprastai prekės yra realizuojamos pelningai ir nuo viso gauto pelno būtina mokėti mokesčius. Jei prekes nuperka ofšorinė kompanija, yra įmanoma taip sudaryti kontraktą tarp ofšorinės kompanijos ir vietinės firmo.s, kad pastarosios pelnas artėtų prie nulio, o didelis ofšorinės kompanijos pelnas liktų neapmokestintas.
Muitai. Visai priešinga situacija susidaro tada, kai muito tarifas viršija pelno mokesčio tarifą. Šiuo atveju veikia atvirkštinė schema – ofšorinė kompanija sumažina prekių kainą, tuo sumažindama muitus, o gautas didesnis pelnas panaikinamas, kokiu nors pagrindu darant išmokas kitai ofšorinei kompanijai.
Biurokratija. Sakykime, kad Lietuvos verslininkas perka įvairias medžiagas ir žaliavas NVS šalyse perpardavimui į Vakarų rinką (ar atvirkščiai). Įvežant šias prekes į Lietuvą, būtina sumokėti įvairius mokesčius. Jei, savo ruožtu, pirkėju bus ne verslininko, o ofšorinė firma, tai vietinei firmai teks tik ekspedijuoti krovinį už šio darbo savikainą, kas labai supaprastina situaciją, taupo verslininko pinigus ir padeda išvengti daugybės formalumų.
Savęs finansavimas. Jei vadovaujama struktūrai, kuri vykdo finansines operacijas. Šiuo atveju ofšorinis bankas ar specializuota ofšorinė įmonė gali sau prisiimti operacijų pelną, arba tapusi struktūros kredituojančia institucija, sau prisiimti didžiąją dalį iš pelno, gaunamo naudojant kreditą. Be to, įsigydama ofšorinę kompaniją, finansinė struktūra įsigyja ir užsienio partnerį, kuris gali įkurti bendrą įmonę su ja ir toliau struktūros pinigai dalyvautų firmos apyvartoje.
Autorinis atlyginimas . Jei dailininkas, rašytojas, architektas, programuotojas, gauna autorinį atlyginimą pagal autorines ir kūrybines sutartis bei kitas jūsų profesionalias paslaugas, tai yra tikslinga perduoti honoraro gavimo teisę ar jos didžiąją dalį jiems priklausančiai ofšorinei kompanijai. [http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e914cd6]
Taigi iš šių pavyzdžių matome, kad visai nebūtina vykdyti didžiules komercines operacijas, kad turėti naudą iš ofšorinės įmonės.
Toliau panagrinėsiu keletą ofšorinių kompanijų panaudojimo atvejų.

Pavyzdys Nr. 1

Galima suteikti paslaugas ofšorinės kompanijos vardu ir gauti pajamas į sąskaitą banke.
Pavyzdys Nr. 2

Galima galite įterpti savo ofšorinę kompaniją tarp pardavėjo ir jūsų vietinės įmonės, mokančios mokesčius. Pavyzdžiui, jūsų ofšorinė kompanija perka prekes už 1000 JAV dolerių ir parduoda jas jūsų vietinei kompanijai už 1450 JAV dolerių. Jūsų vietinė kompanija parduoda prekes jūsų klientui už 1500 JAV dolerių ir oficialiai moka mokesčiu nuo 50 JAV dolerių pelno. Tuo tarpu didžioji pelno dalis patenka į jūsų ofšorinės kompanijos sąskaitą.
Pavyzdys Nr. 3

Jūs atliekate visas verslo operacijas jūsų vietinės kompanijos, mokančios mokesčius, vardu ir gaunate 1000 JAV dolerių pelną. Jūsų ofšorinė kompanija suteikia tam tikras paslaugas jūsų vietinei kompanijai už 990 JAV dolerių. Didžioji jūsų pelno dalis patenka į ofšorinės kompanijos sąskaitą ir tampa laisva nuo mokesčių. Tokiu būdu jūsų vietinė kompanija moka mokesčius nuo likusio pelno, kurį sudaro 10 JAV dolerių. [http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e914cd6].
Kitokie, retesni panaudojimo būdai:
Tarptautinės investicijos: Tiek bendrovės, tiek ir privatūs asmenys nuolat naudoja ofšorines kompanijas investicijų portfelių laikymui. Šiuos portfelius gali sudaryti įmonių akcijos, obligacijos, piniginės lėšos ir platus spektras kitų investicinių produktų. Ofšorinių kompanijų laikomos piniginės lėšos gali uždirbti neapmokestinamas palūkanas už indėlius arba gali būti investuojamos į bendruosius investicinius fondus. Nemažai žmonių rengia savo jų ofšorinėms įmonėms gyvybės draudimo bei pensijų kaupimo sutartis.Turtingi privatūs asmenys dažnai naudoja ofšorines kompanijas kaip personalines holdingo įmones laikyti investicijoms įvairiose rinkose bei šalyse. Personalinės holdingo įmonės suteikia privatumo ir gali padėti sutaupyti lėšas, išleidžiamas apmokėti specializuotoms profesionalų paslaugoms, bei sumažinti kitas išlaidas, susijusias su įvarių kitokių alternatyvių struktūrų steigimu bei palaik.ymu. Šiuo požiūriu, ofšorinės kompanijos plačiai naudojamos palikimų planavimui, sutaupant lėšas ir laiką, susijusį su testamentų patvirtinimu bei įsigaliojimu.Politiškai bei ekonomiškai stabilių šalių pasirinkimas įmonių steigimui gali sumažinti rizikas, su kuriomis bendrovės bei privatūs asmenys gali susidurti savo ar trečiose šalyse.
Holdingo kompanijos: Ofšorinės bendrovės ir trastai dažnai naudojami investicijoms į dukterines arba asocijuotas įmones – atviro tipo akcines bendroves, privačias kompanijas ir bendras įmones. Daugeliu atvejų kapitalo prieaugis, atsirandantis iš konkrečių investicijų, gali būti neapmokestinamas. Mokesčiai už išmokamus dividendus gali būti sumažinami, panaudojant įmonę, įsteigtą nulinio arba nedidelio apmokestinimo jurisdikcijoje, turinčioje dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį su atitinkama šalimi. Pavyzdžiui, Mauricijaus ofšorinė kompanija gali investuoti į Indijos kompanijas ir pasinaudoti tarp dviejų šalių sudarytos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties teikiamais privalumais. Be to, Indijoje nėra nustatyta mokesčio už investuoto šalyje kapitalo prieaugį.
Tarpinės holdinginės kompanijos: Daugelis didelių korporacijų ir bendrovių, investuojančių į šalis, neturinčias dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių su investuotojo šalimi, steigia tarpinę kompaniją toje jurisdikcijoje, kuri turi tinkamą sutartį. Pavyzdžiui, Madeiros holdinginės kompanijos yra plačiai naudojamos investicijoms į Europos Sąjungos šalis, nes Madeiroje įsteigtos įmonės paprastai gali pasinaudoti ES Direktyvos dėl dukterinių įmonių apmokestinimo tvarkos privalumais. Kipras yra sudaręs dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis su daugeliu Rytų Europos ir NVS šalių, todėl Kipro kompanijos yra mokesčių požiūriu efektyvus instrumentas investicijoms į šias šalis.
Įdarbinimo kompanijos: Daug įmonių naudoja ofšorines kompanijas dirbančių užsienyje darbuotojų įdarbinimui. Tai padeda sumažinti personalo atlyginimų ir kelionės išlaidų (komandiruotpiniginių) administravimo kaštus, taip pat sutaupyti darbuotojams pajamų ir socialinio draudimo mokesčius.
Listingas vertybinių popierių rinkose ir kapitalo pritraukimo operacijos: Esant politinio bei ekonominio nestabilumo sąlygoms kai kuriose šalyse, daugelis didelių korporacijų siekia sumažinti riziką, perkeldamos turimus aktyvus ir veiklos buveines į ofšorines zonas. Liuksemburgas ir Bermudai tapo buveinėmis daugeliui kompanijų, pageidaujančių pakeisti veiklos vietą. Ofšorinės kompanijos reguliairai naudojamos piniginių lėšų pritraukimui, imant paskolas ir išleidžiant obligacijas. Tokios struktūros gali sumažinti mokesčius už išmokamas palūkanas prie pajamų šaltinio, nes kitos šalys, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, ima tokius mokesčius už išmokamas nerezidentams palūkanas už nekotiruojamas biržoje obligacijas. Tokiais atvejais taip pat labai svarbu atsižvelgti į dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis.
Finansai: Ofšorinės kompanijos gali būti steigiamos vienos grupės įmonių iždo valdymo funkcijai atlikti. Palūkanos, mokamos grupės viduje, gali būti apmokestinamos, bet dažnai mokesčių už palūkanas tarifai skiriasi nuo nustatytų bendrovių pajamų apmokestinimo tarifų. Palūkanų mokėjimai mažina apmokestinamąjį pelną, todėl gaunamų palūkanų konsolidavimas ofšorinėje finansinėje kompanijoje gali suteikti mokesčių taupymo privalumus. Daugelis didelių įmonių steigia “jungiamąsias” ofšorines kompanijas sukoncentruoti dividendams iš jų antrinių įmonių ir maksimaliai pasinaudoti mokestiniais kreditais. Kai kuriose šalyse nuostoliai dėl užsienio valiutų konvertavimo negali būti nurašomi į mažinančias mokesčius sąnaudas. Įsteigus antrinę finansinę ofšorinę įmonę, kuri patiria nuostolius dėl užsienio valiutų konvertavimo ir vėliau yra likviduojama, pirminės įmonės atliktos ir prarastos investicijos gali būti įrašomos į sąnaudų straipsnį. Ofšorinės kompanijos neretai naudojamos užsienio įmonių įsigijimo struktūrose, tarptautiniame bendrovių restruktūrizavime, nekilnojamojo turto įsigijimui,. atliekant kitas investicijas bei vykdant kitokius korporacijų finansavimo projektus. Ofšorinės struktūros taip pat naudojamos lizingui, ypač tais atvejais, kai ofšorinė įmonė turi nemažai lėšų, kurių neinvestavus, jos turėtų būti repatrijuojamos ir apmokestinamos dideliais bedrovių pajamų mokesčių tarifais.
Laivininkystės ir aviacijos kompanijos: Nuo 20-ojo amžiaus pradžios ofšorinių kompanijų naudojimas prekybinių ir keleivinių laivų bei jachtų nuosavybei įforminti tapo svarbia kai kurių ofšorinių jursdikcijų, ypatingai Panamos ir Liberijos, funkcija. Šiandien daugelis svarbių ofšorinių jurisdikcijų turi šiuolaikinius prekybinių ir keleivinių laivų bei jachtų registravimo įstatymus, nustatančius nedidelius registravimo mokesčius ir nenumatančius mokesčių už gaunamas iš jūrinių pervežimų bei čarterinės veiklos pajamas. Tokių jurisdikcijų tarpe – MenoSala, Madeira, Džersis, Gibraltaras, Kipras, Bahamai, Belizas ir Mauricijus.Pažymėtina, kad keleivinių laivų, ilgesnį laiką vykdančių veiklą Europos Sąjungos vandenyse, savinininkai turėtų kreiptis į specialistus dėl konsultacijų PVM klausimais [http://www.ocra.lt/htm/utilc.htm].

Ofšorinio verslo atsiradimas – tai logiška tarptautinio verslo reakcija į teisės normų neatitikimą, netobulumą ir nelogiškumą. Štai tos priežastys, kodėl ofšoriniame verslo pasaulyje sukaupta daugiau nei trečdalis visos pasaulio pinigų masės bei turto.1.4 OFŠORINIŲ ĮMONIŲ FORMOS
Ofšorinio verslo struktūrą sudaro organizaciniai vienetai, turintys tam tikrą tikrą tikslinę paskirtį ir veikiantys savo įgaliojimų ribose.
Ofšoriniame verslenaudojamasi įvairiausiomis ofšorinių įmonių formomis. Dažniausiai ofšorinės įmonės steigiamos kaip nuosavos ribotos atsakomybės kompanijos. Atvirosiomis (viešosiomis) rūšimis ofšoriniame versle yra naudojamasi kur kas rečiau, mat jų veiklai dažniausiai taikomi rimti apribojimai ir yra nustatytos papildomos kontrolės procedūtos, o neretai ir tam tikri reikalavimai akcinio kapitalo formavimui. Daugelis įmonių rūšių, egzistuojančių užsienyje, daugiau ar mažiau sutampa su egzistuojančiomis Lietuvoje, tačiau kai kurios, dažniausiai esminės, detalės skiriasi. Kai kuriose valstybėse egzistuoja itin originalios ofšorinių įmonių rūšys. Svarbiausias vietas tarp ofšorinių įmonių užima bendrija, ribotos atsakomybės kompanija bei akcinė bendrovė.
Bendrija ofšoriniame versle dažnai vadinama partneryste, taip pažodžiui verčiant iš angliško termino partnership. Bendrijoms paprastai yra taikoma visiška savininkų atsakomybė už bendrijos prievoles, ir jos neturi juridinio asmens statuso. Tai nulemia ir supaprastintą bendrijų registravimo tvarką. Mokesčiai bendrijai paprastai apskaičiuojami priklausomai nuo kiekvieno dalyvio asmeninio pelno iš bendrijos veiklos, ir juos moka bendrijos nariai. Bendrija yra valdoma, ir jos valdymo struktūra nustatoma remiantis tam tikru susitarimu.Šis nutarimas nustato veiksmų įmonės vardu atlikimo teisę, ją turi dažniausiai tik vienas iš bendrijos narių. Partnerių atsakomybė apribota jų įnašų dydžiu. Ofšorinių bendrijų ypatybė ta, kad jų nariais negali būti tik bendrijos registravimo jurisdikcijos rezidentai. Kadangi jų pajamos registracijos jurisdikcijoje dažniausiai nėra apmokestinamos, taip galima iš esmės sumažinti išlaidas mokesčiams. Bendrijos skirstomos į visiškos atsakomybės bendrijas bei pasitikėjimo (komanditines) bendrijas.
Ofšoriniame versle pasitaiko nemažai mišrių įmonių rūšių, kurios turi kelių skirtingų tradicinių rūšių bruožų.. Dažniausiai tai ribotos atsakomybės kompanijos (angliškai Limited Liability Company, LLC), kurias galima įregistruoti kai kuriose JAV valstijose bei kai kuriose kitose ofšorinėse jurisdikcijose. Tai pakankamai nauja ofšorinės įmonės rūšis. Ši forma daugeliu požiūrių analogiška partnerystei, be to, turi daug privalumų lyginant su kitų tipų ofšorinėmis įmonėmis. LLC (kaip ir bendrijų) nariais gali būti ir JAV nerezidentai. Taikant mokesčių reguliavimo schemas, neapmokestinamos šių šalių gaunamos pajamos, jei pajamų gavimo šaltinis yra už šalies ribų, o pati kompanija priklauso ne Jav rezidentams. Ribotos atsakomybės kompanijos veikia remiantis jungtinės veiklos sutrties, reguliuojančios visus nuosavybės ir teisinius kompanijos veiklos aspektus, pagrindu. Įstatai ir direktoriai tokiai kompanijai nebūtini, todėl sumažėja kompanijos valdymo išlaidos. Valdyti tokią kompaniją įgaliojami vienas ar du nariai arba profesionalus vadybininkas, kuriuo gali būti kompanijos realus savininkas. Skirtingai nuo bendrijų, LLC nariui išlieka ribota atsakomybė nepriklausomai nuo jo dalyvavimo masto tvarkant įmonės reikalus. Šiuo metu tai populiariausia ofšorinių įmonių forma .
Dar viena forma – akcinės bendrovės (kompanijos, korporacijos). Pagrindinė jų savybė ta, kad ji nepriklausomas juridinis asmuo. Kompanijos atsakomybė už jos prievoles apribota tik jos turtu. Tačiau registruojant kompaniją atsiranda dviguba mokestinė prievolė – kompanijos pajamos yra apmokestinamos pelno mokesčiu, o padalinus pelną – kaip investuotojų (akcininkų) dividendai. Dažniausiai kompanija veikia remdamasi savo įstatais bei vidiniais dokumentais. Ji turi akcinį (įstatinį) kapitalą, kuris yra padalintas į dalis (akcijas). Akcijos paskirstomos viešo pasirašymo metu arba steigėjams akcijas išsidalinant. Akcinės bendrovės būna atvirosios ir uždarosios. Paprastai ofšoriniame versle steigiamos uždarosios, nes atvirosioms akcinėms bendrovėms taikomi įvairūs apr.ibojimai, pvz., akcinio kapitalo dydžiui bei akcininkų minimaliam skaičiui [adv.K.Stungys ir kt. Ofšorinis verslas]. Kalbant apie kapitalą, reikia nepamiršti, kad daugumoje ofšorinių jurisdikcijų įstatinis kapitalas yra suprantamas visai kitaip nei įprasta mums. Precedentinę teisės sistemą turinčiose valstybėse (o dauguma ofšorinių jurisdikcijų tokios ir yra) įstatinis kapitalas nėra suma pinigų, iš kurios finansuojama įmonės veiklos pradžia. Precedentinėje teisėje įstatinio kapitalo dydis tiesiog nurodo sumą, iki kurios gali būti išleistos įmonės akcijos, o bendrijose tokio dalyko kaip įstatinis kapitalas išvis nėra.

Tiesą sakant, net tokio termino kaip įstatinis kapitalas daugumoje ofšorinių jurisdikcijų nėra, o naudojami keli terminai, kurių kiekvienas turi skirtingą prasmę. Paprastai įmonės turi tris pagrindines charakteristikas:

1) leistinas kapitalas (angl. authorized capital) – reiškia sumą, kiek teoriškai akcijų ir už kokią sumą įmonė turi teisę išleisti.
2) išleistas kapitalas (angl. issued capital) – reiškia sumą, kiek akcijų realiai išleista ir kiek jų įmonės savininkai gali išpirkti.
3) apmokėtas kapitalas (angl. paid-up capital) – reiškia sumą, kuri savininkų yra jau realiai apmokėta.

Esant tokiai teisės sistemai paprastai išleidžiamos kelios akcijos, dažniausiai dvi, ir jos apmokamos kelių dolerių suma. Toks akcijų išleidimas leidžia jas paskirstyti tarp savininkų ir nustatyti nuosavybės procentinį santykį tarp savininkų, pvz. du savininkai po 50 proc.

Tuo tarpu kontinentinės Europos bei dar keliose ofšorinėse jurisdikcijose įstatinis kapitalas suprantamas panašiai kaip ir Lietuvoje, taikoma dalinio ar pilno įstatinio kapitalo apmokėjimo registruojant įmonę tvarka ir dažniausiai įstatinis kapitalas turi būti pilnai apmokėtas ir suformuotas per metus.

Įstatinio kapitalo apmokėjimo forma paprastai mažai skiriasi – akcijos gali būti apmokėtos tiek pinigais, tiek ir turtu. Daugumoje jurisdikcijų turtu suprantamas ne tik fiziškai egzistuojantis turtas, bet ir tam tikros teisės bei intelektualinis įnašas. Kai kurios ofšorinės jurisdikcijos leidžia apmokėti akcijas, suteikiant kokias nors paslaugas sukurtai įmonei, tačiau dažniausiai tai taip pat ribojama, paprastai neleidžiama apmokėti akcijas įmonės registravimo paslaugų forma ar praeityje suteiktomis paslaugomis.

Ofšorinių įmonių akcijos paprastai būna dviejų tipų – paprastos vardinės arba pareikštinės. Paprastosios vardinės akcijos garantuoja nuosavybės teises į įmone į jas įrašytam asmeniui, nepriklausomai nuo akcijos buvimo vietos. Pareikštinės akcijos garantuoja nuosavybės teisę asmeniui, pas kurį akcija yra. Pareikštinė akcija dažniausiai gali būti paversta paprastąja vardine akcija, įrašius į ją savininko duomenis. Pareikštinės akcijos yra laikomos vienu iš labiausiai patikimų ofšorinės įmonės savininkų konfidencialumą užtikrinančių būdų.

Klasifikuojant ofšorinių įmonių akcijas, jos gali būti apibūdinamos ir kitais kriterijais:

1)paprastosios ar privilegijuotos,
2) su nominalia verte ar be jos,
3) išleistos jurisdikcijos valiuta ar kitos valstybės valiuta.
[http://www.finansai.com/modules.php?name=News&file=article&sid=25]

Dažnai verslo vystymui naudojamasi jau egzistuojančių įmonių užsienio filialais, atstovybėmis bei kitais nesavarankiškais padaliniais. Jie nėra juridiniai asmenys, dažnai nei neturi savo balanso. Filialai yra užsienio įmonės padaliniai, turintys teisę atlikti ūkines bei finansines operacijas. Atstovybių funkcijos dažnai apsiriboja informacijos teikimu, rinkos analize. Pagrindinis filialo veiklos formavimo privalumas – motininė kompanija gali visapusiškai kontroliuoti visą padalinio veiklą. Pagrindinis trūkumas – negalima pasitelkti vietinių verslininkų ir jų kapitalų, nes toks padalinys šimtu procentų turi priklausyti moktininei įmonei. Padalinio užsienyje organizacinė struktūra naudojama ais atvejais, kai vienoje užsienio valstybėje įsitvirtinusi įmonė steigia savo skyrius kitose valstybėse. Schema .kartais pasiteisina, pvz. Didžiojoje Britanijoje užsienio kompanijų padaliniai moka mokesčius tik nuo pajamų, gautų iš operacijų šalies viduje. Todėl tokie padaliniai turi privalumų atliekant operacijas už Britanijos ribų ir gali vykdyti ofšorinio pobūdžio operacijas.Be to, motininė kompanija įgyja didelę atsiskaitymų su padaliniais laisvę bei galimybių reguliuoti pinigų srautus tarp padalinių [Mokestinis planavimas ir ofšorinės firmos versle. Antras papildytas leidimas.].1.5 OFŠORINIŲ ĮMONIŲ VIDINĖ STRUKTŪRA
Siekiant užtikrinti tikrųjų savininkų teises į ofšorinės kompanijos turtą ir jų veiksmų laisvę, yra susiformavęs toks tradicinis ofšorinės kompanijos veiklos modelis:
1. Ofšorinę kompaniją įregistruoja nominalūs akcininkai, kuriais paprastai būna registravimo šalies nerezidentai, pvz. JAV LLC tipo kompanijų steigėjais būna Panamos ar Airijos kompanijos.
2. Nominalūs akcininkai skiria nominalius direktorius, kuriais taip pat būna registravimo šalies nerezidentai. Nominaliais akcininkais gali būti fiziniai asmenys, tačiau kai kurios valstybės leidžia jais būti ir kompanijoms.
3. Nominalūs direktoriai pasirašo generalinį įgaliojimą, atsisako teisių į firmos valdymą ir visą valdymą perduoda įgaliotiniui (tikrajam savininkui). Šis dokumentas kai kuriose valstybėse patvirtinamas notaro, jame yra tuščia vieta, į kurią savininkas gali įrašyti save ar kitą asmenį.
4. Nominalūs akcininkai pasirašo įsipareigojimą, kuriuo atsisako bet kokių teisių į firmos turtą savininko naudai. Šiame dokumente taip pat yra tuščia vieta savininkui įrašyti.
5. Įgaliotinis atidaro sąskaitą, apie kurios buvimo vietą nei nominalūs akcininkai, nei direktoriai nežino ir per ją vykdo visas operacijas. [http://www.skola.lt/offshore_verslas.html]
Priklausomai nuo valstybės, šis modelis gali truputį skirtis. Pagrindiniai sunkumai valdant ofšorinę įmonę, taikant įgaliojimų sistemą, yra susiję su tuo, kad teoriškai ir praktiškai nominalus direktorius yra asmeniškai atsakingas už įmonės veiksmus, net jei jie atliekami nepriklausomai nuo jo. Kitaip tarinat, jam faktiškai gali būti iškeltas žalos už netinkamus veiksmus ar jų nebuvimą atlyginimo ieškinys. Nagrinėjant tokią bylą, nominalus direktorius dažniausiai negali pasakyti, kad nebuvo informuotas apie prieštaraujančius įstatymams ar nesąžiningus veiksmus. Tačiau dabar nominalių direktorių paslaugos ofšorinėse bendrovėse dažniausiai priskiriamos ypatingai paslaugų sričiai. Jas galima apdrausti profesinės rizikos draudimu ir taip atsiranda dar vienas ofšorinio verslo stabilumo veiksnys .
Pagal daugelio ofšorinių teritorijų įstatymus kiekviena įmonė privalo turėti įregistruotą biurą, kuriame dirbtų jos agentas. Šio biuro adresas paprastai yra ir įmonės juridinis (registracijos) adresas.Per šį adresą palaikomi oficialūs kontaktai tarp jurisdikcijos valdžios ir valdymo organų ir ofšorinės įmonės, juo siunčiami teisminiai ieškiniai bei kiti oficialūs dokumentai. Įmonės sekretorius paprastai atlieka kiek kitokį vaidmenį nei agentai, nominalūs savininkai ar direktoriai. Į jo pareigas įeina vidinės įmonės dokumentacijos bei akcininkų knygos tvarkymas. Bet kurie sprendimai pakeisti įstatus, akcininkų registrą bei kai kuriuos kitus dokumentus negalioja be sekretoriaus parašo. Jei pagal įstatymus nėra privaloma turėti sekretorių, tai jo funkcijas atlieka agentas (arba atvirkščiai). Sekretorių, kaip ir nominalių direktorių bei agentų, paslaugas teikia specialūs institutai. [adv. K.Stungys ir kt. Ofšorinis verslas].1.6 BANKINIS APTARNAVIMAS
Ofšorinė kompanija gali atidaryti sąskaitas bet kurios pasaulio valstybės banke (su tam tikromis išimtimis). Tačiau atsidaryti sąskaitą patikimame Vakarų banke nėra labai paprasta, ypač jei ofšorinė kompanija neįneša pakankamai didelio pradinio kapitalo į atidaromą sąskaitą. Bankai irgi labai atsargiai žiūri į naujai įkurtas kompanijas.
Dažniausiai įmonės registravimo valstybės vyriausybė netaiko jokių apribojimų ofšorinių kompanijų sąskaitoms. Apribojimus gali taikyti tik patys bankai ir vyriausybės tose valstybėse, kur atidaromos sąskaitos.
Pagrindiniai reikalavimai ofšorinės kompanijos bankinei sąskaitai yra šie:
• Galimybė valdyti sąskaitą iš bet kurios pasaulio vietos.
• Kliento gyvenamojoje vietoje turėtų būti atitinkamo banko atstovybė ar skyrius.
• Banko reputacija, nes tai svarbu kompanijos reputacijai.
• Konfidencialumas ir mokesčių režimo tinkamas palaikymas.
Pagal šiuos kriterijus ir Lietuvos padėtį ypač tinkami ne Lietuvos, o Latvijos bankai. Jie informaciją apie klientus gali pateikti tik teismo reikalavimu esant baudžiamajai bylai. Atidaryti sąskaitą patikimame Vakarų banke pačiam yra labai sunku, ypač jei kompanija neįneša į sąskaitą didelio pradinio kapitalo. Bankai taip pat itin atsargiai žiūri į naujai įkurtas kompanijas . Tačiau yra būdai, kaip išvengti tokio požiūrio. Pavyzdžiui klientas gali pateikti bankui pažymą, kad jo asmeninė sąskaita atidaryta tokiame ir tokiame banke. Dažnai to pakanka. Galima pateikti rekomendacinį laišką. Pavyzdžiui: “Kompanija (bankas) A žino poną D keletą metų kaip pareigingą ir įstatymus gerbiantį pilietį”. Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad sąskaitos atidarymas užsienyje gana brangiai kainuoja (500 – 1500) JAV dolerių, neretai tenka patiems važiuoti į banką ir vietoje patvirtinti parašų pavyzdžius [http://www.skola.lt/offshore_verslas.html].Neretai reikalaujama įrodyti ir savo gyvenamąją vietą, pateikiant mokėjimo kortelių išrašus ir panašiai. Tokios sąskaitos valdomos dažniausiai faksu ar kompiuteriu per internetą, o slaptų kodų naudojimas įgalina užtikrinti visišką sąskaitos konfidencialumą ir nepaliečiamumą. Aišku, šias sąskaitas galima valdyti ir tiesiogiai, kai klientas pats nuvyksta į banką ir duoda jam nurodymus.
Atidarytai sąskaitai galima išsiimti kreditinę kortelę, su kuria paprastai nebūna problemų “išgryninti” pinigus visame pasaulyje[ Mayer T. ir kt. Pinigai, bankai ir ekonomika]. Dažnai vietiniai agentai padeda atidaryti sąskaitas užsienio bankuose savo klientams pastarųjų patogumo ir konfidencialumo užtikrinimo dėlei. Dažnai būtent privatus konfidencialumas tampa problema šiuolaikiniame pasaulyje. Visame pasaulyje, išskyrus ofšorines zonas, visos asmeninės ir korporacinės sąskaitos kruopščiai kontroliuojamos ir, jeigu jūsų depozitas arba pinigų judėjimo apyvarta didesni, nei tam tikra suma, apie tai tampa žinoma įvairioms valstybinėms institucijoms. Daugeliu atvejų ofšorinis bankas neturi teisės atskleisti privačios informacijos apie savo klientą, įskaitant vardus ir pavardes direktorių, akcininkų ir darbuotojų.
Be abejo, turėti sąskaitą užsienio bankuose naudinga ir dėl kitų priežasčių, kaip, pavyzdžiui, valstybių, kuriuose yra šie bankai, ekonominio ir politinio stabilumo, kas reikštų Jūsų rizikos netekti pinigų šiuose sąskaitose nebuvimą ar ženklų sumažėjimą. Taip pat visiems yra žinoma, kad turint sąskaitą prestižiniame banke galima tikėtis didesnio bendradarbiavimo su potencialiais Vakarų partneriais. Yra ir dar viena priežastis – tai galėjimas pasinaudoti specialiomis paslaugomis, kurių mūsų vietiniai bankai neteikia [ http://www.juridicon.com/lt/services.html].
Taigi, atidaryti sąskaitą prestižiniame užsienio banke yra naudinga, bet nėra paprasta, turint omenyje apribojimus, kuriuos taiko tiek patys bankai, tiek vyriausybės tose valstybėse, kur atidaromos sąskaitos.1.7 OFŠORINIŲ ĮMONIŲ REGISTRAVIMAS
Ofšorinę įmonę galima įsigyti trimis pagrindiniais būdais:
 Pačiam vykti į įmonės registravimo vietą ir atlikti registravimo procedūras;
 Įsigyti jau įregistruotą įmonę per ofšorinių įmonių registravimo agentus ar ofšorinio verslo konsultantus;
 Užsakyti įmonės registravimą per agentus ar konsultantus.
Pasulyje veikia daug specializuotų kompanijų, kitaip dar vadinamų sekretorinėmis kompanijomis, kurios registruoja ofšorines kompanijas ir rūpinasi jų administravimu, ir firmų, kurios užsiima “paruoštų” ofšorinių kompanijų pardavimu, arba vietinių agentų, kurie tarpininkauja tarp sekretorinių kompanijų ir klientų. Norint įsteigti ofšorinę kompanija patogiausia kreiptis į vietinius agentus, kurie gerai išmano vietinius valstybės mokesčių įstatymus ir kurie sugebėtų suteikti išsamią informaciją, susijusią su ofšorinėmis kompanijomis ir reikalingą efektyviam problemų sprendimui.Sekretorinė firma paruošia ofšorinės įmonės registravimo dokumentus, suranda nominalius akcininkus bei direktorius, sukuria ofšorinės įmonės valdymo struktūras. Suteikia agentų ir sekretorių paslaugas, bendrauja su registravimo jurisdikcijos institucijomis. Viena sekretorinė firma gali atstovauti dešimtims agentų. Pačiam įregistruoti ofšorinę įmonę gali būti labia sunku arba net neįmanoma, nes gyvenančiam Lietuvoje vykti į Panamą, Liberiją ar kur kitur ir alikti registracijos procedūrą nežinant vietinių įstatymų, o dažnai ir kalbos, nerealu. Paprasčiausia yra įsigyti jau registruotas kompanijas. Registruotų kompanijų sąrašą darbo metu galima gauti faksu iš konsultantų per 1 valandą. Registruotų kompanijų pasirinkimas yra gana platus, pvz. JAV paprastai siūloma apie 10 registruotų kompanijų įvairiais pavadinimais, kitose ofšorinėse zonose – 1-5 kompanijos. Dominančią kompaniją galima rezervuoti (palikus užstatą) ir ji savaitę laiko nebus siūloma kitiems pirkėjams. Kompanijos dokumentų paketas pristatomas į Lietuvą per 1-2 darbo dienas, o jei jis jau yra Lietuvoje – galima paimti iškart. Taip pat galima užsakyti kompaniją savo pageidaujamu pavadinimu. Tokios kompanijos registracija trunka nuo 2 savaičių iki kelių mėnesių (priklausomai nuo valstybės). Registruojant kompaniją pageidaujamu pavadinimu reikia įmokėti avansą – 30 procentų kompanijos registracijos kainos, o jei pavadinimas itin specifinis – 70 procentų kainos. [http://www.skola.lt/offshore_verslas.html].

Informacija apie esančius ir buvusius akcininkus, direktorius ir darbuotojus, o taip pat finansinio pobūdžio duomenys yra užfiksuoti įmonių registre, kuriuos paprastai galima gauti už nedidelį mokestį. Ofšorinės kompanijos dažniausiai nėra įpareigotos atskleisti informacijos. Jos gali duoti daugiau naudos dėl lanksčių įstatymų ir nebuvimo tiesioginio apmokestinimo, dėl operacijų lengvumo ir politinio stabilumo [http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e948169].
Įmonių registravimo savikainą sudaro:
 Registravimo mokesčiai;
 Dokumentų paketo ruošimo kaina;
 Atlyginimai nominaliems savininkams ir agentams;
 Generalinių įgaliojimų išdavimas bei dokumentų įteisinimas;
 Dokumentų siuntimo, telekomunikacijų ir panašios išlaidos.
Steigiant ofšorinę kompaniją būtina pasirinkti patikimus konsultantus: reikia atkreipti dėmesį, kaip atrodo dokumentų paketas: kad tai būtų ne kopijos. Neabejotinai svarbu, kieno interesus atstovaja ofšorinio verslo konsultantai. Jei jie atstovauja žinomą užsienio firmą, banką, juridinę ar finansinę įstaigą, tokia firma galima pasitikėti labiau nei atsovaujančią nežinomas įstaigas. Svarbu atkreipti dėmesį, ar seniai tos konsultacinės firmos dirba Lietuvoje ar turi registracijos pažymėjimą, kada jos registruotos, ar dirba tokiose firmose teisinį išsilavinimą turintys asmenys, kurie esant reikalui galės pakonsultuoti ar padėti ruošti sutartis [adv. K.Stungys ir kt. Ofšorinis verslas].1.8 OFŠORINIŲ ĮMONIŲ VEIKLOS APRIBOJIMAI
Tradiciškai dauguma ofšorinių jurisdikcijų neleidžia ofšorinėms struktūroms užsiimti tam tikra veikla be specialių leidimų ar licenzijų. Paprastai tai bankininkystė, draudimas, transportas ir ryšiai, prakyba tabaku ir alkoholiniais gėrimais, loterijų organizavimas. Šiuo atveju kalba eina apie sąlygų, analogiškų rezidentinėms įmonėms, nustatymą. Kai kuriose ofšorinėse jurisdikcijose nerezidentinėms įmonėms draudžiama užsiimti veikla, kuri leidžiama rezidentėms įmonėms. Nors daugumoje pasaulio valstybių laikomasi principo suteikti iš užsienio valdomoms įmonėms nacionalinį režimą, tai dar nereiškia, kad neegzistuoja jokių apribojimų. Kai kuriose valstybėse būtinas išankstinis leidimas daryti tiesiogines investicijas jų teritorijoje. Neretai tam reikalaujama pateikti dokumentus apie kapitalo kilmę. Tačiau daugumoje valstybių tokio leidimo reikia tik tam tikrais atvejais, kai investuojama ar veikla vykdoma srityje, kurioje yra ribojamas užsienio kapitalo įmonių dalyvavimas. Tarkim, JAV kai kurioms užsieniečių kontroliuojamoms įmonėms yra ribojama naudingų iškasenų gavyba, o daugelyje valstijų užsieniečiams yra taikomi žemės pirkimo apribojimai [adv. K.Stungys ir kt. Ofšorinis verslas].2. OFŠORINĖS JURISDIKCIJOS IR JŲ PASIRINKIMAS
Šiuo metu yra daugiau nei 60 zonų, kurias daugiau ar mažiau galima pavadinti ofšorinėmis. Karibų salų regione tai Belizas, Bermudai, Britų Virdžinijos salos, Bahamai, Barbadosas, Panama, Terkso ir Kaiko salos, Viduržemio jūros regione – Gibraltaras, Malta ir Kipras, Azijos ir Ramiojo vandenyno regione – Honkongas, Singapūras, Malaizija. Šiaurės Europoje išsidėsčiusios Didžiajai Britanijai priklausančios Meno, Hernsio ir Džersio salos, o taip pat Airija. JAV didžiausiomis mokesčių lengvatomis naudojasi LLC tipo įmonės. Ofšorinėmis zonomis taip pat galima pavadinti tokias respektabilias Europos valstybes kaip Šveicarija, Olandija, Lichtenšteinas ir Liuksemburgas. Suprantama, teisingas ofšorinės kompanijos jurisdikcijos parinkimas daro didžiausią įtaką jos veiklai. Tačiau duoti atsakymą į klausimą, kuri iš ofšorinių zonų yra geriausia, neįmanoma, nes kiekviena iš jų turi savo pliusus ir minusus, o viskas priklauso nuo to, kam ir kaip bus naudojamasi kompanija. Parenkant jurisdikciją, pagrindiniais kriterijais turi būti, iš vienos pusės – registracijos šalies prestižas ir įvaizdis, o iš kitos pusės – registracijos ir kompanijos išlaikymo paprastumas ir kaina. Svarbiu laikytinas ir jurisdikcijos šalies stabilumo faktorius – pavyzdžiui, Honkongo perdavimas Kinijai nepalieka daug vilčių šios ofšorinės zonos išlikimui. Tas pats pasakytina ir apie Panamą – dėl keblios situacijos su kanalu ir nesenais konfliktais su kaimyninėmis valstybėmis tai gali kelti rimtą pavojų. [Bogdanavičius S.Ofšorinės firmos versle. Shemos, apžvalgos, patarimai]. Atsižvelgiant į šiuos tris kriterijus, galima padaryti trumpą pagrindinių ofšorinių jurisdikcijų apžvalgą:
1. Karibų baseino šalys – Bahamai, Barbadosas, Bermudai, Panama ir t.t. Tai tikros “mokesčių prieplaukos”. Šios valstybės arba iš vis neturi mokesčių arba jų neima iš ofšorinių kompanijų. Čia egzistuoja tik fiksuotas kasmetinis mokestis. Šiose jurisdikcijose valdžia nereikalauja audito ir finansinės atskaitomybės. Tačiau pagrindinis šių valstybių trūkumas – aiški “ofšorinė” priklausomybė, kurią puikiai matys jūsų verslo partneriai ir valstybės institucijos.
2. Viduržemio jūros šalys – labiau prestižinės, tačiau kelia tam tikrus reikalavimus registruotų kompanijų veiklai. Maltoje kompanija moka 5 procentų pelno mokestį, Kipre – 4.25 procento. Kipre būtina atlikti kasmetinį auditą.
3. Šiaurės Europos salos – Menas, Hernsis ir Džersis. Čia pelno mokesčių taip pat nėra, tačiau yra kasmetinė rinklaiava, viršijanti 1000 JAV dolerių per metus. Čia registruotos kompanijos labiau prestižinės nei Karibų regione, tačiau taip pat aiškiai “ofšorinės”.
4. JAV. Kai kuriose šios valstybės valstijose paskutiniu metu pastebimos tendencijos sudaryti kuo geresnes sąlygas kompanijų nerezidentų registravimui, nes iš to valstijos gauna dideles papildomas pajamas. Lengvatinių sąlygų suteikimo lyderiu, o taip pat ir lyderiu pagal registruotų kompanijų skaičių yra Delavero.
5. Kompanijos, registruotos kontinentinėje Europoje – Šveicarijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, Olandijoje, Vengrijoje pasižymi didžiausiu prestižu, tačiau joms taikomi ir didžiausi reikalavimai iš vietinės valdžios. Šios jurisdikcijos dažniausiai tinkamos tam tikrai specializuotai veiklai. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad yra ir tam tikri mokestiniai reikalavimai. Šveicarijos kompanija turi mokėti federalinį mokestį, lygų 3.63 – 9.8 procentų nuo pelno, o taip pat kantonų mokesčius. Pavyzdžiui Ženevos kantono mokestis priklausomai nuo pelno ir kapitalo santykio svyruoja tarp 4 ir 16 procentų. Tačiau dėl tos priežasties, kad Ženevos kantone kai kurių tipų kompanijoms sumažintas kantono mokesčių dydis, yra prasmė įkurti čia kompaniją finansinei veiklai ar stambioms komercinėms operacijoms atlikti. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad čia registruotai kompanijai bus taikomi dideli valdymo reikalavimai. Būtina kasmet vykdyti akcini.nkų susirinkimus, buhalterijos vedimas privalo vykti šalyje įprastu būdu [adv.K.Stungys ir kt. Ofšorinis verslas].IŠVADOS
Išvadose norėčiau trumpai apibrėžti pagrindinius ofšorinio verslo principus:
1. Ofšorinė įmonė privalo nevykdyti komercinių operacijų ir neturėti bankinių sąskaitų toje valstybėje, kurioje yra registruota. Būtent dėl šio požymio kilo ofšorinės kompanijos pavadinimas, kuris anglų kalba reiškia “už jūros”, o atsižvelgus į Anglijos geografines ypatybes tai tolygu žodžiui “užsienyje”. Tik šios taisyklės laikymasis suteikia kompanijai lengvatinį mokesčių statusą registracijos šalyje. Šios taisyklės nesilaikymas gali tapti baudų ar lengvatinio statuso praradimo priežastimi.
2. Ofšorinė kompanija arba pilnai atleidžiama nuo mokesčių mokėjimo (mokamas tik kasmetinis fiksuotas mokestis ar rinkliava), arba mokesčių tarifas yra labai mažas. Kompanija turi arba nerezidento statusą, arba atleisto nuo mokesčių rezidento statusą. Dėl šių savybių registracijos zonos neretai yra vadinamos “mokesčių užuovėjomis”.
3. Registracijos valstybėje kompanija privalo tam tikrais atvejais bendrauti su įvairiomis valstybės institucijomis: mokėti metinę rinkliavą, kai kuriose valstybėse daryti auditą ir t.t. Dėl šios priežąsties pasaulyje veikia šimtai didesnių ar mažesnių specializuotų kompanijų, kurios registruoja ofšorines įmones ir rūpinasi jų administravimu. Pačiam verslininkui savo jėgomis atlikti firmos registraciją kurioje nors ofšorinėje zonoje, pavyzdžiui Panamoje, praktiškai neįmanoma.
Dėl ofšorinės kompanijos naudojimo tikslingumo bendrą atsakymą duoti yra sunku, nes kiekvienas atvejis yra individualus, todėl egzistuoja tiek variantų, kiek ir kompanijų. Pagal naudojimo sritis ir sudėtingumą kinta ir ofšorinės kompanijos registravimo bei išlaikymo kainos. Pigiausia kompanija dažnai nėra geriausia ir tinkamiausia.
Teisine prasme ofšorinė įmonė niekuo nesiskiria nuo kitų įmonių. Ji yra lygiateisis ūkinių teisinių santykių subjektas ir gali dalyvauti sandoriuose lygiomis teisėmis su kitais fiziniais bei juridiniais asmenimis.

Ofšorinės jurisdikcijos norminiai aktai dažniausiai numato, kad jos teritorijoje turi būti įregistruotas įmonės biuras, įmonės sekretorius bei agentas. Užregistruotas biuras paprastai nėra ofšorinės įmonės veikiantis biuras. Dažniausiai tai būna tiesiog adresas, kuriuo valdžios institucijų atstovai ar kiti asmenys gali susisiekti su ofšorinės įmonės atstovu. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad net sutarčių pasirašymas ofšorinės jurisdikcijos teritorijoje kartais gali būti pagrindu atimti iš įmonės lengvatinį statusą.

Ofšorinės įmonės savininko konfidencialumą užtikrina nominalių savininkų ir nominalių direktorių institutai. Kompanijos registravimo dokumentuose nurodomi ne tikrųjų savininkų, o vadinamųjų nominalių (formaliai einančių tas pareigas už sutartą užmokestį) asmenų anketiniai duomenys. Nominalių savininkų paslaugos yra užsakomos per sekretorines kompanijas, su kuriomis ryšį palaiko ofšorinio verslo konsultantai.

Ofšorinių įmonių registracija yra įmanoma jurisdikcijose, kurių įstatymai apibrėžia jų ypatingą statusą. Dažniausiai tai yra nedidelės valstybės, buvusios ar esamos kolonijinės valdos ir kitos savivaldos mokesčių srityje plačias teises turinčios teritorijos. Tačiau ofšorinių įmonių registravimas yra įmanomas ne tik tradicinėse salų ar nykštukinėse ofšorinėse jurisdikcijose, kaip antai Gibraltaras, Andora ar Meno sala, bet ir kitose valstybėse, pvz. JAV, Kanadoje, Šveicarijoje, Olandijoje.

Daugelio Europos valstybių teisės normos leidžia vykdyti ofšorinę veiklą. Kai kur įmonėms, atleistoms nuo mokesčių mokėjimo, leidžiama turėti realiai veikiantį biurą. Pavyzdžiui, Šveicarijoje tam tikram firmų tipui įmanoma atlikti ofšorines operacijas kai kurių kantonų teritorijose, net jei jos turi ten veikiantį biurą ir samdomą personalą. Šiuo atveju pareiga mokėti mokesčius išlieka, tačiau mokesčių tarifai yra daug kartų mažesni nei baziniai.

Ofšorinio verslo būdai bei jų įgyvendinimas tampa vis įvairesniais. Pagal šiuolaikines ofšorines schemas. veikia ne tik korporatyvinio tipo įmonės, tačiau ir kitokios ūkinės-teisinės veiklos struktūros. Ofšoriniame versle vis dažniau yra sutinkamos ribotos atsakomybės kompanijos (LLC) ir kai kurios kitos kombinuotos įmonių formos.NAUDOTA LITERATŪRA
1. Adv. Stungys K., Galdikas K. ir kiti, Ofšorinis verslas. Vilnius, 2001, 464psl.
2. Bogdanavičius S. Ofšorinės įmonės versle. Vilnius, 1999, 88psl.
3. Mayer T., Duessenberry J.S. ir kiti, Pinigai, bankai ir ekonomika. Vilnius, 1995, 653psl.
4. Autukienė R., Dainauskienė I. ir kiti, Lietuvos verslininkui apie mokesčius užsienio šalyse. Vilnius, 1995, 35 psl.
5. Mokestinis planavimas ir ofšorinės firmos versle. Antras papildytas leidimas. Vilnius. 2001, 96 psl.
6. Ekonomika ir vadyba – 2001. Tarptautinių konferencijų medžiaga 4 knyga. KTU, 2001
7. Navickas V. Valdymo kontrolė tarptautinėse firmose. KTU, 2001
8. http://www.lrinka.lt/Leidinys/mokesciai.biudzetas/1998.4.ofsorai.phtml – Laisvosios Rinkos instituto leidinys, 1998 m. Nr. 4. Autorius Rūta Vainienė.
9. http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e948169
10. http://www.juridicon.com/lt/services.html
11. http://www.skola.lt/offshore_verslas.html
12. www.lrs.lt/teisės aktų paieška
13. www.urm.lt
14. http://www.ocra.lt/htm/utilc.htm
15. http://www.finansai.com/modules.php?name=News&file=article&sid=25

Rašant šį darbą buvo atliekama su darbo tema susijusių literatūros šaltinių analizė:
1. Adv. Stungys K., Galdikas K. ir kiti, Ofšorinis verslas. Vilnius, 2001, 464psl.
Knygoje suklasifikuoti ir apibendrinti duomenys apie ofšorines įmones, jų kūrimą bei valdymą, apie įstatymusk, reguliuojančius užsienio įmonių veiklą, dvigubo apmokestinimo išvengimo proncipus.
2. Bogdanavičius S. Ofšorinės įmonės versle. Vilnius, 1999, 88psl.
Knygoje pateikta bendra ofšorų apžvalga. Trumpai ir konkrečiai išdėstyti pagrindiniai ofšorinio verslo principai, steigimo aprašymas.
3. Mayer T., Duessenberry J.S. ir kiti, Pinigai, bankai ir ekonomika. Vilnius, 1995, 653psl.
Knygoje pateikta Lietuvos bankų sistema – Lietuvos bankas, komerciniai bankai, kredito unijos. Lietuvos banko statusas, tikslai ir funkcijos, jo veiklos organizavimas ir valdymas, Lietuvos banko pinigų politika, Komercinių bankų steigimas ir licencijavimas. Bankų akcininkai ir jų teisės. Bankų veikla ir valdymas. Taip pat pinigai ir jų rūšys – grynieji pinigai bei bankų sąskaitos. Užsienio valiuta. Nacionalinės ir užsienio valiutos teisinio režimo ypatybės Lietuvos Respublikoje. Vertybinių popierių sąvoka ir jų klasifikavimo pagrindai.
4. Autukienė R., Dainauskienė I. ir kiti, Lietuvos verslininkui apie mokesčius užsienio šalyse. Vilnius, 1995, 35 psl.
Tai knyga smulkiam ir vidutiniam verslininkui, aprašanti mokesčius, juso siejančius įstatymus.
5. Mokestinis planavimas ir ofšorinės firmos versle. Antras papildytas leidimas. Vilnius. 2001, 96 psl.
Praktiniai patarimai Lietuvos investuotojams, rengiantiems įmonės projektą užsienio valstybėse.
6. Ekonomika ir vadyba – 2001. Tarptautinių konferencijų medžiaga 4 knyga. KTU, 2001
Knygoje pateiktos tarptautinių konferencijų santraukos įvairiomis tarptautinės prekybos temomis. Referate panaudojau V.Gaidelio darbą “Ofšorinių zonų ir bendrovių sampratą”, kuriame aprašytos ofšorinių zonų susikūrimo priežastys ir ofšorinių įmonių rūšys.
7. Navickas V. Valdymo kontrolė tarptautinėse firmose. KTU, 2001
Tai vadovėlis studijuojantiems tarptautinę ekonomiką. Jame aprašyta internacionalinių firmų kūrimasis, veikla, struktūros, rizikos. Taip pat apžvelgta specifinė tarptautinių įmonių forma – ofšorinės bendrovės.
8. http://www.lrinka.lt/Leidinys/mokesciai.biudzetas/1998.4.ofsorai.phtml – Laisvosios Rinkos instituto leidinys, 1998 m. Nr. 4. Autorius Rūta Vainienė.
Laisvosios Rinkos instituto tinklapyje leidžiamas mėnesinis leidinys, apžvelgiantis Lietuvos ekonomines aktualijas. Leidinyje spausdinami ekonomistų straipsniai, nuomonės. Darbe panaudojau Rūtos Vainienės straipsnį “”, kuriame autorė griežtai pasisako už valstybės pagalbą steigiant ofšorus ir ofšorų teikiamą naudą valstybėms ir verslininkams.
9. http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e948169
Verslas.banga – tinklapis pradedančiam verslininkui. Jame galima rasti reikalingų dokume.ntų, sutarčių formas, patarimus, informaciją pradedant verslą, taip pat patarimus, kaip bendrauti su valstybinėmis institucijomis, kaip tvarkyti apskaitą, mokėti mokesčius. Taip pat – kaip legaliu būdu mažinti mokesčių mokėjimą. Todėl tinklapyje yra keletas straipsniukų, apžvelgiančių ofšorinių kompanijų esmę.
10. http://www.juridicon.com/lt/services.html
Tai ofšorinio verslo konsultantų firmos tinklapis. Jame aprašytos jų teikiamos paslaugos, įkainiai, firmos istorija. Taip pat išdėstyta, kodėl Lietuvos verslininkui verta steigti ofšorinę kompaniją užsienyje.
11. http://www.skola.lt/offshore_verslas.html
Tai kitos ofšorinio verslo konsultantų firmos tinklapis. Jame aprašytos jų teikiamos paslaugos, įkainiai, firmos istorija. Taip pat išdėstyta, kodėl Lietuvos verslininkui verta steigti ofšorinę kompaniją užsienyje. Beje, šios firmos darbuotojai incijavo ir rėmė knygos “Ofšorinis verslas” leidybą.
12. www.lrs.lt/teisės aktų paieška
Tai Lietuvos seimo tinklapis, kuriame galima rasti ne tik viską apie LR seimą, jo narius r istoriją, bet, svarbiausia, visų teisinių aktų archyvą. Tinklapyje radau įstatymus, susijusius su ofšorinio verslo reguliavimu.
13. www.urm.lt
Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje patalpinti teisės aktai, susiję su Lietuvos užsienio prekyba, taip pat šiek tiek su tuo susijusios statistikos.
14. http://www.ocra.lt/htm/utilc.htm
Tai ofšorinio verslo konsultantų tinklapis. Šiame tinklapyje galima rasti įvairesnių ofšorų panaudojimo būdų aprašymą.
15. http://www.finansai.com/modules.php?name=News&file=article&sid=25
Tinklapis atspindi šių dienų finansų rinkos aktualijas, jame spausdinami įvairių autorių darbai, susiję suaktualiomis finansinėmis problemomis, bankais, akcijomis.

Leave a Comment