TURINYS
| |TURINYS |2 psl || |ĮVADAS |3 psl.||1.|NVO SAMPRATA TIKSLAI IR TIPOLOGIJA |4 sl. ||2.|NVO VAIDMUO LIETUVOJE |8 psl.||3.|NVO DARBAS IR FINANSAVIMO ŠALTINIAI LIETUVOJE |11 || | |psl. ||4.|NVO IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS |15 || | |psl. ||5.|NVO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOJE |18 || | |psl. || |IŠVADOS |20 || | |psl. || |LITERATŪROS SĄRAŠAS |21 || | |psl. |
ĮVADAS
Nevyriausybinės organizacijos įgyja vis didesnę reikšmę pilietinėjevisuomenėje ir valstybės gyvenime. Jos tampa veiksminga priemone kovoje užsocialinius ir ekonominius pokyčius, yra tarpininkės tarp piliečių irvaldymo struktūrų. Kartais nevyriausybinės organizacijos geriau neivalstybinės struktūros gali atstovauti visuomenės interesams. Jomspriklausantys žmonės gerai išmano savo srities problemas, todėl jomsspręsti prireikia mažiau laiko. Viena iš svarbiausių NVO atsiradimo visuomenėje priežasčių – tam tikrųpiliečių grupių interesai ir poreikiai. Jie gali būti labai įvairūs:socialiniai (pvz.: žmonių su negalia globa ir kt.), biogeniniai (pvz.:gyvybės išsaugojimas, jos pratęsimas), biosocialiniai (sąmoningai irkryptingai ugdomi, pvz.: kultūriniai, ekonominiai), sociologiniai (pvz.:bendravimo). Valstybės socialiniame ir politiniame gyvenime NVO turi įvairiąpaskirtį: jų dėka išryškėja bendri atskirų piliečių grupių interesai, kurieorientuoja administracinius organus ir politikus į jų tenkinimą, vykdantvalstybinę politiką; jos formuoja visuomenės nuomonę įvairiais visuomeniniobei valstybinio gyvenimo klausimais. Dažnai valstybinės institucijos nepajėgia vienos tenkinti visųpiliečių poreikių, todėl jos priskiria nevyriausybinėms organizacijoms dalįsavo vykdomų funkcijų. NVO dažnai yra arčiausiai visuomenės, jos galijautriau reaguoti į pokyčius, geriau išmanyti visuomenės narių poreikius.Jos tampa nuolatiniais partneriais teikiant socialines paslaugas,organizuojant laisvalaikį, sprendžiant kitas, su jų veiklos sferasusijusias, problemas. Lietuvoje gana daug NVO veikia socialinių paslaugų sferoje. Dauguma jųyra gausios ir veikia kaip valdymo institucijoms nemažą įtaką turinti jėga.Jų veikla iki šios nėra visapusiškai ištyrinėta. Nors Lietuvoje jau yrapaskelbta keletas darbų, kuriuose analizuojami kai kurie NVO veiklosaspektai, tačiau vis didėjanti jų svarba reikalauja gilesnių studijų. Todėlšio darbo objektu ir pasirinktos socialinėje sferoje veikiančiosnevyriausybinės organizacijos. 1. NVO SAMPRATA TIKSLAI IR TIPOLOGIJA
Nevyriausybinės organizacijos (NVO) priskiriamos taip vadinamamtrečiajam sektoriui (pirmajam – valstybiniam – sektoriui priklauso valdžiosir valstybės tarnybos institucijos; antrajam sektoriui – versloorganizacijos). NVO vadinamos įvairiai – visuomeninėmis, savanoriškomis,nekomercinėmis, labdaringomis, ne pelno organizacijomis.Autoriai Įvairiai nusako pagrindinius NVO bruožus. Lietuvių autoriai V.Toleikis, E. Godvadienė akcentuoja: [24, p.3]: 1. Organizacinė forma – užregistruotas juridinis asmuo. Neformalūs, laikini žmonių susibūrimai, kad ir kokie jie būtų svarbūs, nėra laikomi trečiojo sektoriaus dalimi. 2. Prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų. NVO nėra valdžios aparato dalis. Tačiau tai nereiškia, kad jos negali gauti valdžios paramos ir kad valdžios atstovai negali būti NVO tarybų ar valdybų nariais. 3. Pelno nesiekianti organizacija. Tai reiškia, kad NVO pagrindinis tikslas nėra gauti pelną. Gautos lėšos investuojamos į pagrindinę, įstatuose numatytą veiklą, o ne padalijamos steigėjams, nariams ar dalininkams. 4. Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas. NVO yra autonomiškos, pačios kontroliuojančios savo veiklą organizacijos. 5. Savanoriškumas, kurį užtikrina laisvas narių įstojimas ir išėjimas, savanoriškai dovanotas turtas ar lėšos. Tačiau nebūtina, kad visas pajamas ar didžiąją jų dalį turi sudaryti savanoriškos aukos arba kad didžioji personalo dalis turi būti savanoriai tokiose organizacijose. 6. Tarnavimas visuomenės labui. Kalbėdamas apie nevyriausybines organizacijas J. Lissneris teigia, kad „Tai savanoriškos, susikuriančios piliečių iniciatyva, besiremiančiossavanoriška naryste, skatinančios savanorišką narių veiklą laisvalaikiuorganizacijos.(….) Nevyriausybinėms organizacijoms būdinga inovacinėveikla, jos teikia paslaugas, atstovauja visuomenės interesams, prisideda
prie gyvenimo sąlygų gerinimo ar fundamentalių visuomenės vertybiųišsaugojimo“ [18, p.1-2]. G. Vitkus NVO įvardija kaip „valstybės piliečių grupes, turinčias savoypatingų politinių interesų ir siekiančias, kad vyriausybė laikytųsi jiemspalankios politikos.(…) Yra labai svarbus piliečių dalyvavimo politikojegalimybių užtikrinimo mechanizmas, leidžiantis daryti pastebimą įtakąvalstybės politikai ir kartu nedalyvauti kovoje už pačią politinę valdžią.Tokį tikslą turi tik politinės partijos.“ [30, p. 101]. Pats nevyriausybinių organizacijų pavadinimas parodo, kad organizacijayra įsteigta be valdžios pagalbos. Svarbiausia yra tai, kad valstybinėsinstitucijos neturi įtakos ir negali paveikti tokių NVO kūrimosi ir jųveiklos (jei tai neprieštarauja valstybės įstatymams). Šias organizacijas,kaip jau minėta, taip pat galima būtų pavadinti savanoriškomisorganizacijomis, pabrėžiant, kad jose savanoriškai susiburia žmonės,turintys bendrus tikslus, požiūrius bei siekius. V. Toleikis, E. Godvadienėpateikia tokį NVO apibrėžimą: „NVO yra laisva piliečių valia įkurtademokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui,nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme“ [24, p. 3]. Taigi, nevyriausybinės organizacijos yra institucionalizuotos,institucine prasme atskirtos nuo valdžios institucijų, net jei ir gauna jųparamą; kontroliuojamos, remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomosiš išorės; jų veikla ir narystė remiasi savanoriškumu. Kaip teigiama „Praktiniame vadove Lietuvos nevyriausybinėmsorganizacijoms“, pagrindiniai tikslai, kurių siekia NVO, yra [24, p. 13-14]: 1) išreikšti piliečių poreikius, ginti ir atstovauti visuomenėsinteresams; 2) skatinti nuomonių įvairovę; 3) veikti kaip politikai įtaką turinti jėga; 4) veikti kaip politinės socializacijos struktūra; 5) greičiausiai pastebėti visuomenėje kylančias įtampas; 6) būti tarpininku tarp žmonių ir rinkos bei valstybės; 7) skatinti visuomenę telktis. NVO veikla kai kuriais atvejais gali pakeisti ir pertvarkyti socialinęir ekonominę infrastruktūrą. Daugeliu atvejų jos daro poveikį valdžiosinstitucijoms. Be to, tokia sistema, kuri yra sudaryta iš NVO, privačiųįstaigų , kurios teikia paslaugas ir iš valdžios institucijų, kuriosplanuoja ir kontroliuoja pirmiau minėtų įstaigų veiklą, sukuria veiksmingąpaslaugų pasidalijimą. Trečiasis sektorius yra svarbus ir ekonominiam valstybės gyvenimui. Joteikiamos paslaugos yra pigesnės, nes NVO gali pritraukti savanorius iraukas. Net jeigu valstybė sumoka NVO už paslaugų teikimą, ji sutaupobiudžeto lėšų. Be to, NVO didina visuomenės sąmoningumą ir neabejingumą socialinėmsproblemoms, suteikia žmonėms atsakomybės jausmą ir skatina jų aktyvumą. Kaip jau buvo minėta pirmiau, NVO dirba įvairiose srityse. Pagaltarptautinę ne pelno organizacijų klasifikaciją (ICNPO), nevyriausybinėsorganizacijos pagal veiklos kryptis skirstomos į 12 grupių: kultūra irpoilsis, švietimas ir tyrimai, sveikata, socialinės paslaugos,aplinkosauga, plėtra ir būstas, teisė, interesų atstovavimas ir politika,filantropijos ir savanoriškos veiklos plėtra, tarptautinė veikla, religija,verslas ir profesinės organizacijos. Pagal šią tarptautinę ne pelno organizacijų klasifikaciją, NVO,teikiančių socialines paslaugas, veikla suklasifikuota taip: 1. Socialinės paslaugos: 1. vaikų socialinė rūpyba, vaikų tarnybos, dienos centrai; 2. jaunimo tarnybos ir jaunimo socialinė rūpyba; 3. paslaugos šeimai; 4. paslaugos neįgaliesiems; 5. paslaugos pagyvenusiems žmonėms; 6. savitarpio pagalba ir kitiems asmenims teikiamos socialinės paslaugos; 7. įvairialypės socialinės paslaugos, nepaminėtos kitur. 2. Krizės ir pabėgėliai: 2.1. katastrofų/krizių prevencija, pagalba ir kontrolė; 2.2. laikinos pastogės; 2.3. pagalba pabėgėliams; 2.4. įvairialypės pagalbos pabėgėliams ir, ištikus krizėms,organizacijos; 2.5. pagalbos pabėgėliams ar, ištikus krizėms, organizacijos,nepaminėtos kitur. 3. Šalpa: 3.1. šalpa ir materialinė pagalba; 3.2. įvairialypės šalpos ir materialinės pagalbos organizacijos; 3.3. šalpos ir materialinės pagalbos organizacijos, nepaminėtos kitur. D. Kortenas pasiūlė skirstyti NVO pagal organizacijos darbus, valdymoformas ir pajamų šaltinius. Jis išskyrė keturias NVO kategorijas [11,p.26]: • savanoriškos organizacijos, kurios vykdo socialinę misiją remdamosi visuomenės vertybėmis; • viešųjų paslaugų sutarčių dalyviai – organizacijos, funkcionuojančios kaip į rinką orientuotos ne pelno firmos, tarnaujančios visuomenės tikslams; • piliečių organizacijos, reprezentuojančios savo narių interesus, pasitikinčios savimi; • viešosios politikos įgyvendinimo NVO, kurios yra valdžios kūriniai. Kartais gali būti sunku priskirti organizacijas vienai ar kitai grupei.Pavyzdžiui, daugelis NVO nesiremia vien tik savanoriška veikla, todėldidesnė jų dalis patenka į viešųjų paslaugų sutarčių dalyvių kategoriją.2.NVO VAIDMUO LIETUVOJE
Tarpukario Lietuvoje veikė daug NVO – ateitininkai, skautai,jaunalietuviai, jaunųjų ūkininkų sąjunga ir kt. Lietuva kelis dešimtmečiuspriklausė TSRS ir nevyriausybinių organizacijų pagal dabartinį modelįtiesiog negalėjo būti. Tada veikė sodininkų bendrijos, medžiotojų ir žvejųbūreliai, gėlininkų, sporto draugijos, neįgaliųjų žmonių draugijos(Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir kt.) ir kitos organizacijos.Tačiau visos jos buvo valstybės biudžeto išlaikomos, turėjo puikiąmaterialinę bazę, narystė jose buvo tik sąlyginai savanoriška; visų jųveikla buvo griežtai prižiūrima ir tarnavo tarybinei santvarkai. Pasikeitus santvarkai, pakito ir NVO padėtis. NVO augimas gali būtisusietas su buvusio socialinio patyrimo palikimu. Centrinės ir Rytų Europosgyventojai labiausiai pasitikėjo socialinėmis paslaugomis, kurias teikėvalstybė; be to, rinkos teikiamų socialinių paslaugų nebuvo. Perėjimo prierinkos ekonomikos metu kai kurių socialinių paslaugų teikimas buvoperleistas NVO, nes postsocialistinis vartotojas nepasitiki privačiųteikėjų paslaugomis ir net ne kiekvienas gali jų sau leisti. Be to,privačios įmonės retai teikia socialines paslaugas. Kita priežastis — NVO dažnai paslaugas teikia efektyviau nei valstybė.Jų paslaugų kaina mažesnė, nes NVO pritraukia savanorius bei aukas. NVOdirba vietiniame lygyje ir geriau išmano, kokie yra vietinės bendruomenėsar grupės, su kuria jie dirba, poreikiai. Spartus šio sektoriaus augimas gali būti paaiškintas ir didele parama išužsienio – tai kompensavo mažą vietinę paramą NVO. Šią prielaidą patvirtinair Lietuvos nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centroatliktas tyrimas „50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų“, kuris parodė,kad Lietuvos NVO savo veiklai 58( lėšų gauna iš užsienio ir 42( iš Lietuvos(44,7( – valstybės parama, 6,8( – nario mokestis, 16,1( – privačių asmenųfinansinė parama, 11,3( – Atviros Lietuvos Fondo parama, 11,8( – ūkinėkomercinė veikla, 1,5( – kiti šaltiniai) [16]. Šiuo metu Lietuvos nevyriausybinių organizacijų resursai, organizaciniaipajėgumai yra riboti. Be to, nėra visą sektorių apimančių iniciatyvų – NVOneplėtoja bendrų tikslų. Šiuo metu Lietuvoje yra kelių statusų nevyriausybinės organizacijos.Jeigu organizacija nori atsidaryti banko sąskaitą, įgyti juridinio asmensteises, ji turi būti registruota. Tai padaryti reikia pagal pasirinktąįstatymą, kuris atitiktų steigėjų interesus. Pagal šiuo metu galiojančiusįstatymus NVO gali turėti visuomeninės organizacijos, asociacijos,viešosios įstaigos ir paramos fondo statusą. Visuomeninė organizacija apibrėžiama kaip „Lietuvos Respublikos piliečiųsavanoriškas susivienijimas (sąjunga, draugija, fondas, asociacija ir kt.),sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams tenkinti bei įgyvendinti“[8, 2 str.]. Visuomeninių organizacijų įstatymas nenustato privalomosvaldymo struktūros. Vienintelis reikalavimas – įstatuose nustatytiaukščiausiojo valdymo organo sušaukimo tvarką, periodiškumą beikompetenciją, kitų valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarką irkompetenciją. Visuomenines organizacijas pagal jų veiklos sritisregistruoja trys institucijos: savivaldybė, apskrities administracija, LRteisingumo ministerija. Asociacija apibrėžiama kaip „savanoriškas susivienijimas, vykdantisasociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros,švietimo, mokslo tyrimo uždavinius bei funkcijas“ [2, 2 str., 1 d.].Asociacijų įstatyme keliami gana griežti valdymo struktūros reikalavimai.Nustatyti privalomi valdymo organai: visuotinis narių susirinkimas(konferencija, suvažiavimas), kolegialus valdymo organas (organai) iradministracija. Tikslų, motyvų bei veiklos pobūdžio prasme asociacijos ir visuomeninėsorganizacijos yra labai panašios, ir pasirenkant vieną iš šių naryste
paremtų organizacijų rūšių, būtina nagrinėti ne jų esmės, o jasreglamentuojančių specifinių taisyklių skirtumus. Fondas reiškia tik organizavimosi formą, kai paskiriant kokį nors turtąįsteigiamas neturintis narių teisės subjektas, kurio tikslai yra labdaraarba parama. Jam valdyti įstatymas nustato gana griežtus reikalavimus.Privalomi valdymo organai yra steigėjų susirinkimas, valdyba iradministracija. Lietuvoje fondų pavadinimai turi atskleisti, kuo jieužsiima – labdara ar parama. Viso fondo struktūra remiasi steigėjais,kuriais galima tapti prisidedant prie jo steigimo arba rėmėją pripažinussteigėju steigėjų susirinkimo nutarimu. Fondų veiklą reglamentuoja LRlabdaros ir paramos fondų įstatymas. Jis, apibrėždamas, ką gali darytifondas, nenumato fondui jokios kitos veiklos. Viešoji įstaiga apibrėžiama kaip „iš dalininkų (savininko) turtoįsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo,kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir teikianti šių sričiųpaslaugas visuomenės nariams, taip pat savivaldybės tarybos sprendimu išsavivaldybės turto įsteigta ne pelno organizacija, teikianti paslaugaskeleivinio transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio,komunalinio ūkio ar kitose panašiose srityse..“ [6, 2 str. 1 d.].Pagrindinis viešosios įstaigos skiriamasis bruožas nuo kitų ne pelnoorganizacijų yra jos kūrimas įnašų į registruojamą kapitalą pagrindu.Viešoji įstaiga turi turėti kapitalą, sudarytą iš dalių. Viešosios įstaigosdalininkai (savininkas) turi nuosavybės teisę ne į viešąją įstaigą, o įdalininkų (savininko) kapitalo dalį. Viešosios įstaigos valdymo organaiyra visuotinis susirinkimas ir administracija. Yra didelė dalis organizacijų, kurios pagal savo veiklos esmę yra nepelno organizacijos, tačiau veikia tik pagal kiekvienos jų veiklos rūšįreglamentuojančius įstatymus. Tai meno kūrėjų organizacijos, pramonės,prekybos ir amatų rūmai, bibliotekos, muziejai, švietimo įstaigos. Šiaigrupei galima būtų priskirti ir religines bendruomenes, bendrijas ir jųcentrus, veikiančius pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą. R. Šimašius grupuoja Lietuvos nevyriausybines organizacijas į narysteparemtas organizacijas ir turtu paremtas organizacijas [27, p.32].Nevyriausybinių organizacijų rūšys pavaizduotos 1-ame paveiksle.[pic]
Pagrindinės nevyriausybinių organizacijų rūšys Lietuvoje
Naryste paremtose organizacijose visa sprendimų priėmimo galia priklausonariams, kurie arba tiesiogiai priima sprendimus arba renka atstovaujamusorganus. Vienas narys turi vieną balsą, išskyrus kai kuriuos galimus labaispecifinius atvejus, pavyzdžiui, grupinę narystę. Organizacijos steigėjų,pradininkų rėmėjų ar aktyviųjų narių vaidmuo priimant sprendimus yra neikiek ne didesnis nei bet kurio kito nario. Tokia organizavimosi forma labaipatraukli visų į NVO susijungusiųjų lygybe. Tokios organizacijos turigalimybę pritraukti daug naujų narių, palaikančių jų veiklą ir tikslus. Turtu paremtose organizacijose lemiamą vaidmenį vaidina steigėjai,savininkai. Būtent jie gali kontroliuoti visos organizacijos veiklą. Tokiosnarystės, kokia ji būdinga naryste paremtose organizacijose, čia nėra. R. Šimašius teigia, kad bendrosios teisės tradicijai būdingas viešosiosnaudos ir grupinės naudos organizacijų atskyrimas. Viešosios naudos organizacijos be jokios naudos sau siekia visaivisuomenei naudingų tikslų. Grupinės naudos organizacijos yra sukurtos tam, kad patenkintųspecifinius tam tikros grupės žmonių poreikius, tai yra organizacijosveikia būtent savo narių naudai [27, p. 20]. Tačiau, anot šio autoriaus, toks skirstymas Lietuvos teisėje nėrapritaikytas.
3.NVO DARBAS IR FINANSAVIVO ŠALTINIAI LIETUVOJE
Nevyriausybinėje organizacijoje gali dirbti samdomi darbuotojai, t.y.darbuotojai, kuriems mokamas darbo užmokestis ir savanoriai – žmonės, kurielaisva valia dirba jiems patinkantį darbą ir nesitiki už tai gauti jokiomaterialaus atlygio [15, p.5]. Anksčiau viešųjų įstaigų, asociacijų, labdaros ir paramos fondųįstatymuose buvo numatyta, kad šios organizacijos privalomai turi turėti dusamdomus darbuotojus – organizacijos vadovą ir vyriausiąjį finansininką.Su jais organizacijos turėjo sudaryti darbo sutartis, o Darbo sutartiesįstatymas nustato, kad už bet kokį darbą turi būti mokama. Daugelis
nevyriausybinių organizacijų dėl to turėjo sunkumų – sudarius darbosutartis su organizacijos vadovu bei vyr. finansininku, jiems privalomaituri būti mokamas darbo užmokestis. Daugeliui nedidelių NVO, turinčiųribotas pajamas, tai padaryti buvo labai sunku – jos neturi pakankamai lėšųdarbo užmokesčiui. Tačiau 2001-06-05 LR Seimas priėmė Asociacijų įstatymo15 straipsnio bei Labdaros ir paramos fondų įstatymo 14 straipsniopakeitimus, kuriuose numatoma, kad kolegialus valdymo organas nustatoadministracijos vadovo ir vyriausiojo finansininko (buhalterio)pareiginius atlyginimus, jeigu sudaro su jais darbo sutartis. Dabar tiekasociacijų, tiek labdaros ir paramos fondų vadovai ir vyr.finansininkaigali būti savanoriai (dirbantys be darbo užmokesčio) arba samdomidarbuotojai. Pagal Visuomeninių organizacijų įstatymą tiek vyriausiasisfinansininkas, tiek organizacijos vadovas gali būti renkami ir tokiu atvejujų atliekamos funkcijos gali būti traktuojamos ne kaip darbas. Savanoriai. Vienas iš svarbiausių NVO pranašumų yra tas, kad paprastaijos gali lengviau panaudoti nemokamą arba, kaip dažnai vadinama,savanorišką darbą. Šiuo atveju asmuo, skiriantis savo laiką NVO labui,dažniau traktuoja tai ne kaip darbą, iš kurio pelnomasi pragyvenimui, betkaip laisvalaikį, kuris dėl vienų ar kitų motyvų yra skiriamas nemokamaipadėti NVO veikloje. Savanoriai dažniausiai pasitelkiami dėl to, kad [29,p.232]: 1. gali dirbti darbus, kurie neįtraukti į organizacijos funkcijas; 2. ne už kiekvieną darbą galima atlyginti pinigais; 3. suteikia organizacijai atvirumo statusą; 4. pateikia daug naujų idėjų, padeda gauti lėšų veiklai plėtoti; 5. didina bendruomenės pasitikėjimą organizacija. Kai kurios organizacijos įtraukia savanorius į organizacijos valdymoprocesą, tačiau daugelyje organizacijų jie atlieka pagalbininkų vaidmenį.Dauguma savanorių organizuoja veiklą ar teikia tam tikras paslaugas. NVOtarybos ir valdybos nariai yra vien tik savanoriai. Savanoriai sudarodidžiulę darbo jėgą. Savanorių veikla ypač naudinga socialinėje sferoje,kur dažnai profesionalios pagalbos neužtenka, reikia ir žmogiškos šilumos,užuojautos, supratimo. Kol 2000 m. liepos 11 d. neįsigaliojo Darbo sutarties įstatymopakeitimas [3], kuris numato, kad „nelegaliu darbu nelaikomi savanoriškidarbai, organizuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“,savanoriška veikla buvo neteisėta. Savanoriškas darbas, už kurį nemokamasdarbo užmokestis, esant visiems darbo sutarties tarp organizacijos irsavanorio požymiams, buvo įvardinamas kaip nelegalus. Darbo sutartiesįstatymo pakeitimas įteisino savanorio statusą. 2001-12-13 LietuvosRespublikos Vyriausybės nutarimu Nr.1511 buvo patvirtinta “Savanoriškųdarbų organizavimo tvarka”. Ji aiškiai reglamentuoja savanoriškus darbus,jų organizavimą bei numato teisėtą ir konkretų savanorio vaidmenį tokiopobūdžio darbuose. Lietuvos NVO savo veiklai reikalingas pajamas gauna iš įvairių šaltinių,kurių pagrindiniai yra šie: • nario mokestis; • valstybės subsidijos; • įvairių tarptautinių programų lėšos; • dovanos ir labdaringos aukos; • gautas pelnas, tarp jo ir iš ūkinės veiklos. 1998 metais atlikto tyrimo „50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų“rezultatai rodo, kad didžiausia dalimi (45%) Lietuvos organizacijos gyvenaiš tarptautinių programų lėšų. Iš Lietuvos gaunamos lėšos sudaro 42%, išužsienio — 58% [9]. Tačiau pastaruoju metu užsienio bei tarptautiniai rėmėjai palaipsniuitraukiasi iš Lietuvos. Savo pasitraukimą jie grindžia išvada, kad Lietuvojedemokratija ir pilietinė visuomenė jau įsitvirtino, ir NVO turėtų daugiauorientuotis į vietinius finansavimo šaltinius. Tokia tendencija keliarealią grėsmę nevyriausybinėms organizacijoms. Nors valstybinė ir vietosvaldžia ir pripažįsta augantį NVO vaidmenį, vyriausybės ir savivaldybiųskiriamas finansavimas didėja lėčiau negu mažėja užsienio parama. Todėl labai svarbi į 2002-07-02 priimtą Lietuvos Respublikos gyventojųpajamų mokesčio įstatymą įtraukta nuostata, kuri aiškiai reglamentuojama2002-09-25 LR Finansų ministro įsakymu Nr.305 patvirtintoje “Iki 2 procentųpajamų mokesčio sumos pervedimo Lietuvos vienetams, pagal LR Labdaros irparamos įstatymą turintiems teisę gauti paramą” tvarkoje bei įsigalios nuo2003 m. sausio 1 d., kad Lietuvos piliečiai, mokėdami fizinių asmenų pajamųmokestį, gali savo nuožiūra dedikuoti iki 2% jo sumos kaip paramą tamtikroms organizacijoms. Tai leis tokia parama pasinaudoti daugumaivisuomenei naudingų nevyriausybinių organizacijų bei religinių bendrijų.Įteisinus šią nuostatą bus [19]: • skatinamas piliečių filantropinis elgesys ir aktyvesnis dalyvavimas pilietinės visuomenės kūrime; • suteikta galimybė žmonėms daryti asmeninius sprendimus bei pasirinkimus; • pademonstruota visuomenės ir valstybės parama trečiajam sektoriui; • sustiprintas piliečių ir nevyriausybinių organizacijų ryšys; • padidintas finansavimo srautas nevyriausybinėms organizacijoms ir sudaryta galimybė joms padengti tas išlaidas, kurioms sunku gauti projektų ar programų finansavimą; • paskatinta santykinai teisinga konkurencija tarp įvairių nevyriausybinių organizacijų, kurios, siekdamos piliečių paramos, būtų priverstos konkuruoti savo veikla; • skatinamas NVO profesionalumo didėjimas, jų teikiamų paslaugų įvairovė bei veiklos skaidrumas; • padidinta galimybė mokesčių mokėtojams tiesiogiai veikti jų remiamos veiklos plėtrą. Nors Lietuvoje priimtas Labdaros ir paramos įstatymas, jis neskatinafilantropijos ir apskritai NVO veiklos. Nevyriausybinių organizacijosinformacijos ir paramos centro direktorius V. Ilgius teigia, kad daugiausiarūpesčių sukelia „labdaros“ ir „paramos“ sąvokų atskyrimas, kurio pasekmės— įvairių ne pelno subjektų diskriminavimas, nevienodos veiklos galimybės,dirbtinės biurokratinės kliūtys tiek teikiant, tiek priimant labdarą irparamą. V. Ilgiaus manymu, įstatymuose tikslinga būtų palikti vienąbendresnę sąvoką — „parama“, nes tai gana plati sąvoka, apimanti labdarą,auką, filantropines dovanas. Jis taip pat mano, kas esant ribotoms NVOgalimybėms remti NVO, būtina joms leisti teisėtai užsidirbti lėšų, nes tikfinansiškai nepriklausomos NVO yra pajėgios atlikti savo vaidmenįdemokratinėje visuomenėje – atstovauti piliečių ir jų grupių interesams,tenkinti jų poreikius. Be to, finansiškai nepriklausomos organizacijosgalės skatinti privačius asmenis ir verslo įmones remti jų veiklą [13]. 2000 m. liepos 11 d. priimtame LR labdaros ir paramos įstatymo pakeitimoįstatyme aiškiau atskiriama labdara ir parama. Labdara bus laikoma pagalbažmogui, o parama bus laikoma pagalba organizacijai vykdant veiklą kultūros,švietimo, socialinės apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis irnesavanaudiškomis pripažįstamose srityse [4]. Įstatyme taip pat numatytasupaprastinti labdaros ir paramos procedūras.4. NVO IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS
Tiek savivaldybes, tiek NVO vienija bendras uždavinys – patenkintipiliečių poreikius ir padėti jiems spręsti opias problemas, todėl labaisvarbus sėkmingas ir efektyvus jų bendradarbiavimas. Daugeliui savivaldybiųbūtų sunku spręsti gyventojų socialines, ūkines ir kitas problemas be NVOpagalbos. Pagrindinis nevyriausybinių organizacijų ir vietos savivaldosorganų bendradarbiavimo kriterijus — nevyriausybinių organizacijų veiklosnauda miestui bei jo gyventojams. NVO ir vietos savivaldybių bendradarbiavimas turėtų apimti visas galimasbendruomenės veiklos sritis. NVO ir savivaldybės bendradarbiauja šiose srityse [25]: — socialinės paslaugos; — sveikatos apsauga; — socialinių problemų sprendimas; — mokymas ir švietimas; — kultūra ir menas; — ekologija ir gamtos apsauga; — sportas ir turizmas.
Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimo formosgali būti [21]: • bendrų komisijų sudarymas; • darbo grupių sudarymas; • bendrų projektų vykdymas; • asmenų, atsakingų už ryšius tarp savivaldybės ir NVO, paskyrimas; • paslaugų iš NVO pirkimas, dotavimas, parama; • keitimasis informacija, patalpų, reikalingo inventoriaus skyrimas NVO panaudos būdu. Konferencijoje „Savivaldybių ir NVO bendradarbiavimas“ buvo minimostokios pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria NVO, bendradarbiaudamossu savivaldybėmis [25]: 1. Savivaldybės ir NVO diskusijų stoka sprendžiant vietines miestoproblemas . Dažniausiai apie prioritetus, vietinės politikos realizavimą nusprendžiasavivaldybės valdyba arba taryba. NVO vietoje to tik nedideliu mastudalyvauja kuriant dokumentus, apibrėžiančius vietinės politikos tikslus irprioritetus tose srityse, kuriose teikia paslaugas arba atstovauja tųpaslaugų vartotojų grupėms. Savivaldos organai savarankiškai parengiaeilinę strateginio plano versiją, atsisakydami vertingų pastabų ir įtaigos,o tai galėtų būti NVO, įtrauktų į jo kūrimą, dalyvavimas. 2. Dažnai vietiniai visuomeniniai poreikiai yra nepakankamai įvertinti,tai reiškia, kad tik dalis įteisintų prievolių gavėjų naudojasi jomspriklausančiomis paslaugomis. Todėl viena iš NVO užduočių yra parama miesto
valdžios organams, įvertinant vietinės visuomenės poreikius. Tikrojo gavėjųskaičiaus nustatymas gali leisti teisingai apibrėžti poreikius beiįvertinti savivaldybių finansines ir organizacines galimybes jas teikti. 3. Kadangi NVO dalyvauja tam tikrų žmonių ar jų grupių specifiniųproblemų sprendime, yra lanksčios ir išmano vietinės visuomenės poreikius,jos galėtų dalyvauti paslaugų, teikiamų per biudžetines įstaigas,įvertinime. Tai leistų savivaldybės organams bešališkai įvertinti jiemspavaldžius barus. 4. Kartais vietos savivaldybių atstovai mano, kad nevyriausybiniųorganizacijų veikla daugiau remiasi entuziazmu, ne profesionalumu; tarpvietinės valdžios atstovų pasitaiko ir tokių, kurie apskritai nežino, kąveikia NVO, jie jų nepripažįsta ir todėl nepasitiki jomis. 5. Dažna politikų kaita savivaldybėse taip pat turi neigiamos įtakos NVOir savivaldybių bendradarbiavimui; po kiekvienų rinkimų naujai atėjusiemspolitikams NVO turi įrodinėti savo organizacijos svarbą. Tam didelės įtakosturi tai, kad nevyriausybinėms organizacijoms nepavyksta pasirašytiilgalaikių sutarčių su savivaldybėmis. Tokių sutarčių pasirašymas norsdalinai galėtų išspręsti NVO finansavimo problemas. 6. Kai kurie valdininkai nesupranta bendradarbiavimo sunevyriausybinėmis organizacijomis esmės ir yra linkę sumenkinti NVOvaidmenį, taip pat nepalaiko naujoves ir eksperimentus taikančiųorganizacijų. Tam, kad būtų pagerintas vietos savivaldos organų požiūris į NVO, būtinaskleisti informaciją apie NVO, jų veiklą, teikti konkrečius, konstruktyviuspasiūlymus, siūlyti paslaugas, kurių vietinės valdžios institucijosnevykdo, palaikyti vietinius kontaktus su savivaldybe, stengtis įtraukti įNVO veiklą vietinės valdžios institucijų darbuotojus (kviesti į seminarus,veiklos pristatymus, organizuoti debatus aktualiomis temomis). Akivaizdu, kad reikia teisiškai įtvirtinti savivaldybių ir NVObendradarbiavimo pagrindus, numatančius tikslus, būdus ir konkrečiaspriemones, nustatančius prioritetus, finansavimo ir atskaitomybės tvarką.Todėl labai svarbu [11, p.86]: 1) keistis informacija ir skleisti ją vieniems apie kitus bei reikalingas paslaugas; 2) remti vietos NVO informacijos ir paramos institucijas; 3) propaguoti NVO veiklą sprendžiant bendruomenių problemas; 4) įtraukti NVO į sprendimų priėmimo procesą, ypač kai aiškinamasi vietos gyventojų poreikiai, socialinių ir kitokių paslaugų finansavimo prioritetai ir tvarka; 5) konkretizuoti paramą NVO ir jų finansavimą, skiriant lėšų tiek pačiai NVO paremti, tiek paslaugų teikimo sutartims įgyvendinti; 6) skelbiant atvirus paslaugų pirkimo konkursus, nustatyti terminuotų sutarčių sudarymo tvarką; 7) nustatyti aiškius atsiskaitomybės principus ir tvarką; 8) siekti priimti savivaldybių tarybose nutarimus, atskleidžiančius savivaldybės ir vietos NVO bendradarbiavimo principus; 9) naudotis teigiama tiek užsienio partnerių, tiek Lietuvos patirtimi. Rezultatyvus galių ir atsakomybių perskirstymas, valstybės ir pilietiniosektorių bendravimo gerinimas, taip pat socialinio saugumo bei kokybiškųpaslaugų bendruomenei užtikrinimas galimas tik nuolatinės partnerių(sektorių) komunikacijos kontekste. Tam reikalingos bendravimą irbendradarbiavimą užtikrinančios struktūros, pagrįstos aiškiais principaisir abipusiais įsipareigojimais, taip pat, kaip jau buvo minėta, aiškiaiapibrėžtos informacijos mainų, konsultavimosi ir finansinės paramos teikimoprocedūros. Reikia tikėtis, kad šiuo metu diskutuojamas NVO plėtrosįstatymo projektas ženkliai sustiprins viešojo ir pilietinio sektoriųbendradarbiavimą ir pagerins Lietuvos visuomenės modernizaciją beikokybišką socialinės atsakomybės perskirstymą. 5. NVO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOJESocialinė apsauga — plati sąvoka, apimanti daug įvairių veiklos rūšių.Jos visos skirtos užtikrinti ir paskleisti socialinės gerovės didinimąvisuomenėje. Socialinė apsauga apima ir bendro pobūdžio priemones(socialinis draudimas, darbo rinkos politika, sveikatos apsauga ir ligoniųpriežiūra), ir darbą su žmonėmis žemiausiame lygmenyje, jų gyvenamojevietoje. Skirtingi visuomenės lygmenys atsakingi už skirtingas socialinėsapsaugos sritis. Socialinę apsaugą pagal jos sandaros principus galima skirstyti į : 1) socialinį draudimą; 2) socialinį aprūpinimą (gerovę); 3) socialinę rūpybą. Oficialioje valstybės socialinėje apsaugos sistemoje dalyvauja trysjėgos: valstybė, verslas ir nevyriausybinės organizacijos.
Valstybės užduotis – leisti įstatymus, rūpintis socialine politika irdarbo kryptimis visai šaliai. Svarbi valstybės užduotis – kuo plačiauužtikrinti, kad visų šalies žmonių teisės ir galimybės būtų panašios. Jitaip pat atsakinga už tai, kad socialinis draudimas apimtų visusgyventojus. Tai apima tiek socialinės politikos darbo organizavimą, tiekfinansavimą. Verslas yra pagrindinis socialinių dotacijų finansinis šaltinis,„donoras“. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo socialinių programų kūrime yra ypačprivilegijuotas ir svarbus, nes jos vienija žmones, kurie yra tiesioginiaisocialinių programų vartotojai. Todėl NVO geriausiai išmano tikruosiuskiekvienos gyventojų grupės poreikius. Jų veikla logiškai papildovalstybinę socialinę struktūrą, nukreipdama socialinę paramą kiekvienamkonkrečiam klientui. Savo veikloje nevyriausybinės organizacijos vadovaujasi tais tikslais iružduotimis, kurios logiškai kyla iš viso trečiojo sektoriaus pagrindiniųfunkcijų : 1. NVO yra socialinės veiklos „pionieriai“, nes vadovaujasi šios veiklosinovacine praktika, sukurdamos naujus socialinių tarnybų modelius, kurieremiasi tiesioginėmis žiniomis apie klientų poreikius ir problemas. 2. NVO užpildo socialinės veiklos nišas, esančias valstybinėjesocialinėje sistemoje, paversdamos socialinę paramą konkretesne irtiesiogiai adresuota. Be to, šių organizacijų socialinės veiklos formosgali būti įvairesnės, nes jos nėra varžomos oficialių tendencijų, kuriųprivalo laikytis valstybinės socialinės struktūros. Jos gali ieškotifinansinės paramos iš įvairiausių šaltinių, o tai leidžia daug geriaureaguoti į opias socialines problemas. Jų privalumas yra ir tai, kad josgali savo veikloje pasiremti savanoriais iš įvairiausių visuomenės grupiųir sulaukti aktyvaus palaikymo iš visuomenės pusės. 3. Suvienydamos žmones, kuriems reikia vienos ar kitos socialinėspagalbos ir paramos, NVO tampa jų interesų atstovėmis bei gynėjomis. Teisiųir interesų gynimas yra pati „garsiausia“ ir „reklaminė“ jų veiklos dalis. Socialinėje politikoje tarp NVO ir valstybės negali būti priešpriešos,savo veikloje jos turi vadovautis partnerystės principu; tieknevyriausybinės organizacijos, tiek valstybė siekia padėti žmonėms beigerinti visuomenę. NVO stengiasi palaikyti ir veiksmingai daryti įtakąįstatymų, susijusių su jų klientais, leidybai, siūlo savo patirtįsprendžiant socialines problemas. 4. Moralinių vertybių išsaugojimas turi tapti kiekvieno žmogaus irkiekvienos organizacijos, kokia ji bebūtų, misija. NVO šis tikslas yra ypačbūdingas. Rinkdamasi tarp „socialinės politikos“ ir „politikos“, valstybėdažnai pasirenka politiką, kuri nustelbia paprastų piliečių interesus irkartais jiems gali būti net ydinga, o iš „socialinių programų“ ir „pelno“verslo organizacijos dėl visiškai suprantamų priežasčių renkasi „pelną“.Atlikdamos gerus darbus ir padėdamos silpnesniems, stengdamosi pagerintipasaulį, NVO propaguoja kilnius gėrio, doros ir humanizmo idealus. Dėlvalstybės prioritetų politikai ir verslo organizacijų vadovavimosi verslorezultatais, jais tikima mažiau. Todėl NVO dalyvavimas socialinėjepolitikoje turi didelę įtaką, yra reikšmingas ir dažnai duodantisefektyvius rezultatus. IŠVADOSLiteratūros, dokumentų analizė leidžia daryti tokias išvadas: 1. Nevyriausybinės organizacijos yra svarbios valstybės gyvenime, josskatina demokratijos procesus. Dalinai jos yra ir politikos formuotojos,kadangi akcentuoja didžiausias visuomenės problemas, inicijuoja jųsprendimą. Jos atlieka svarbias funkcijas, teikia įvairias paslaugasatskiroms žmonių grupėms. 2. NVO suteikia galimybę piliečiams dalyvauti visuomenei reikšmingojeveikloje, didina jų sąmoningumą ir domėjimąsi socialinėmis problemomis. 3. Labai svarbi NVO ir valstybinių institucijų, vietos savivaldosorganų partnerystė. Ji turi remtis kuo spartesniu NVO sektoriaus įtraukimuį tam tikrų sprendimų priėmimo procesą, glaudų bendradarbiavimą teikiantsocialines paslaugas gyventojams. Kai kurias paslaugas NVO teikiasėkmingiau nei valstybinės institucijos, nes gali pasiekti izoliuotasvisuomenės grupes; jų veikla yra lankstesnė ir pigesnė. 4. Daugiausiai Lietuvos nevyriausybinių organizacijų dirba šiosesrityse: švietimo, socialinės paramos ir teisinės pagalbos, verslo sąlygų
gerinimo; pagrindinės NVO teikiamos paslaugos Lietuvoje yra švietimas,seminarų organizavimas, socialinė parama, konkrečios paslaugos;pagrindiniai Lietuvos NVO klientai yra socialiai remtini asmenys, šeimos,kaliniai, vaikai, jaunimas, moksleiviai , neįgalieji, sutrikusio intelektožmonės, ligoniai . 5. Nevyriausybinės organizacijos aktyviai dalyvauja socialinės politikosformavime, socialinių paslaugų teikime.LITERATŪROS SĄRAŠAS
NORMINĖ LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius, 1994. 2. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (1996 m. kovo 14 d. Nr. I- 1231). Valstybės žinios, 1996, Nr. I-1231. 3. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 1, 5, 17, 17(1), 17(2), straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (2000 m. liepos 11 d. Nr. VIII-1823). Valstybės žinios, 2000, Nr. 61-1828. 4. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo pakeitimo įstatymas (2000 m. liepos 11 d. Nr. VIII-1811). Valstybės žinios, 2000, Nr. 61- 1818. 5. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234). Valstybės žinios, 1999, Nr. 60-1945 . 6. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas (1996 m. liepos 3 d. Nr. I-1428). Valstybės žinios, 1996, Nr. 68-1633. 7. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533). Valstybės žinios, 1994 Nr. 55-1049. 8. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas (1995 m. vasario 2 d. Nr. I-784). Valstybės žinios, 1995, Nr. 18-400.
PAPILDOMA LITERATŪRA
9. 50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų. Kokybinio tyrimo ataskaita. Vilnius: NIPC, 1998. 10. Bagdonas E., Bartuška V., Kuznecovienė J. Politinės sistemos.- Vilnius, 1993. 11. Gineitienė D., Domarkas Vl. Visuomeninių organizacijų įtaka viešojo administravimo institucijoms.- Kaunas: Technologija, 2000. 12. Gotchev A. NGOs and Promotion of Democracy and Civil Society in East- Central Europe.-Sofia: Albatros Publishers, 1998. 13. Ilgius V. Valstybės parama nevyriausybinėms organizacijoms – šiandien ir rytoj// IV Lietuvos nevyriausybinių organizacijų forumas.- Vilnius,1997 . 14. Inproving Access to Benefits and Services – What NGOs can do about it. NIZW/ICSW, 1997. 15. Jordanas P., Ochman M. Savanorių vadybos pagrindai.- Vilnius: Savanorių centras, 1998. 16. Krupavičius A. Interesų grupės: sandara, klasifikacija ir efektyvumas. Šiuolaikinė valstybė/ Sud. J.Matakas. -Kaunas: Technologija, 1999. 17. Lester M.Salmon, Helmut K.Anheier. The Emerging sector – An Overview. Institute for policy studies The John Hopkins University, 1998. 18. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų rodyklė. -Vilnius: Jungtinių tautų vystymo programa, 1995. 19. Lietuvos NVO koalicija už filantropiją: http://koalicija.nvo.lt. 20. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo ir privatus NVO finansavimas. Pranešimas, skaitytas konferencijoje “Filantropija – nuo išimčių prie tradicijos”// Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir paramos centro biuletenis.-Vilnius, 2001 Nr.1(2). 21. NIPC bei Paramos savitarpio pagalbos iniciatyvoms biuro BORIS projektas “Partnerystės stiprinimas tarp NVO ir savivaldybių”. – Vilnius: NIPC, 2000. 22. NVO koalicija už filantropiją – dar vienas NVO interesų atstovavimo įrankis // Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir paramos centro biuletenis.-Vilnius, 2000 Nr.1(20). 23. Paskirta nuolatinė nevyriausybinių organizacijų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės // Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir paramos centro biuletenis. – Vilnius,1999 Nr.4(19). 24. Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms. – Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1998. P. 6-12. 25. Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas: konferencijos medžiaga. – Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1998. 26. Savivaldybių ir NVO partnerystė. – Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 2001. 27. Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. – Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1999.
28. Trečiasis sektorius. NVO informacijos ir paramos centro biuletenis: http://www.nisc.lt. 29. Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Monografija.– Vilnius: Lietuvos Teisės Universitetas, 2002.