NVO reikšmė teikiant viešąsias paslaugas

TURINYS

| |TURINYS |2 psl |
| |ĮVADAS |3 psl.|
|1.|NVO SAMPRATA TIKSLAI IR TIPOLOGIJA |4 sl. |
|2.|NVO VAIDMUO LIETUVOJE |8 psl.|
|3.|NVO DARBAS IR FINANSAVIMO ŠALTINIAI LIETUVOJE |11 |
| | |psl. |
|4.|NVO IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS |15 |
| | |psl. |
|5.|NVO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOJE |18 |
| | |psl. |
| |IŠVADOS |20 |
| | |psl. |
| |LITERATŪROS SĄRAŠAS |21 |
| | |psl. |

ĮVADAS

Nevyriausybinės organizacijos įgyja vis didesnę reikšmę pilietinėje
visuomenėje ir valstybės gyvenime. Jos tampa veiksminga priemone kovoje už
socialinius ir ekonominius pokyčius, yra tarpininkės tarp piliečių ir
valdymo struktūrų. Kartais nevyriausybinės organizacijos geriau nei
valstybinės struktūros gali atstovauti visuomenės interesams. Joms
priklausantys žmonės gerai išmano savo srities problemas, todėl joms
spręsti prireikia maažiau laiko.

Viena iš svarbiausių NVO atsiradimo visuomenėje priežasčių – tam tikrų
piliečių grupių interesai ir poreikiai. Jie gali būti labai įvairūs:
socialiniai (pvz.: žmonių su negalia globa ir kt.), biogeniniai (pvz.:
gyvybės išsaugojimas, jos pratęsimas), biosocialiniai (sąmoningai ir
kryptingai ugdomi, pvz.: kultūriniai, ekonominiai), sociologiniai (pvz.:
bendravimo).

Valstybės socialiniame ir politiniame gyvenime NVO turi įvairią
paskirtį: jų dėka išryškėja bendri atskirų piliečių grupių interesai, kurie
orientuoja administracinius organus ir politikus į jų tenkinimą, vykdant
valstybinę politiką; jos formuoja visuomenės nuomonę įvairiais visuomeninio
bei valstybinio gyvenimo klausimais.

Dažnai valstybinės institucijos nepajėgia vienos tenkinti visų
piliečių poreikių, toodėl jos priskiria nevyriausybinėms organizacijoms dalį
savo vykdomų funkcijų. NVO dažnai yra arčiausiai visuomenės, jos gali
jautriau reaguoti į pokyčius, geriau išmanyti visuomenės narių poreikius.
Jos tampa nuolatiniais partneriais teikiant socialines paslaugas,
organizuojant laisvalaikį, sprendžiant kitas, su jų veiklos sfera
susijusias, problemas.

Lietuvoje gana daug NVO veikia so

ocialinių paslaugų sferoje. Dauguma jų
yra gausios ir veikia kaip valdymo institucijoms nemažą įtaką turinti jėga.
Jų veikla iki šios nėra visapusiškai ištyrinėta. Nors Lietuvoje jau yra
paskelbta keletas darbų, kuriuose analizuojami kai kurie NVO veiklos
aspektai, tačiau vis didėjanti jų svarba reikalauja gilesnių studijų. Todėl
šio darbo objektu ir pasirinktos socialinėje sferoje veikiančios
nevyriausybinės organizacijos.

1. NVO SAMPRATA TIKSLAI IR TIPOLOGIJA

Nevyriausybinės organizacijos (NVO) priskiriamos taip vadinamam
trečiajam sektoriui (pirmajam – valstybiniam – sektoriui priklauso valdžios
ir valstybės tarnybos institucijos; antrajam sektoriui – verslo
organizacijos). NVO vadinamos įvairiai – visuomeninėmis, savanoriškomis,
nekomercinėmis, labdaringomis, ne pelno organizacijomis.
Autoriai Įvairiai nusako pagrindinius NVO bruožus. Lietuvių autoriai V.
Toleikis, E. Godvadienė akcentuoja: [24, p.3]:

1. Organizacinė forma – užregistruotas juridinis asmuo. Neformalūs,

laikini žmonių susibūrimai, kad ir kokie jie būtų svarbūs, nėra

laikomi trečiojo sektoriaus dalimi.

2. Prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų. NVO

nėra valdžios aparato dalis. Taačiau tai nereiškia, kad jos negali

gauti valdžios paramos ir kad valdžios atstovai negali būti NVO

tarybų ar valdybų nariais.

3. Pelno nesiekianti organizacija. Tai reiškia, kad NVO pagrindinis

tikslas nėra gauti pelną. Gautos lėšos investuojamos į pagrindinę,

įstatuose numatytą veiklą, o ne padalijamos steigėjams, nariams ar

dalininkams.

4. Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas. NVO yra

autonomiškos, pačios kontroliuojančios savo veiklą organizacijos.

5. Savanoriškumas, kurį užtikrina laisvas narių įstojimas ir išėjimas,

savanoriškai dovanotas turtas ar lėšos. Tačiau nebūtina, kad visas

pajamas ar didžiąją jų dalį turi sudaryti savanoriškos aukos arba

kad didžioji personalo dalis turi būti

savanoriai tokiose

organizacijose.

6. Tarnavimas visuomenės labui.

Kalbėdamas apie nevyriausybines organizacijas J. Lissneris teigia, kad „
Tai savanoriškos, susikuriančios piliečių iniciatyva, besiremiančios
savanoriška naryste, skatinančios savanorišką narių veiklą laisvalaikiu
organizacijos.(..) Nevyriausybinėms organizacijoms būdinga inovacinė
veikla, jos teikia paslaugas, atstovauja visuomenės interesams, prisideda
prie gyvenimo sąlygų gerinimo ar fundamentalių visuomenės vertybių
išsaugojimo“ [18, p.1-2].

G. Vitkus NVO įvardija kaip „valstybės piliečių grupes, turinčias savo
ypatingų politinių interesų ir siekiančias, kad vyriausybė laikytųsi jiems
palankios politikos.(.) Yra labai svarbus piliečių dalyvavimo politikoje
galimybių užtikrinimo mechanizmas, leidžiantis daryti pastebimą įtaką
valstybės politikai ir kartu nedalyvauti kovoje už pačią politinę valdžią.
Tokį tikslą turi tik politinės partijos.“ [30, p. 101].

Pats nevyriausybinių organizacijų pavadinimas parodo, kad organizacija
yra įsteigta be valdžios pagalbos. Svarbiausia yra tai, kad valstybinės
institucijos neturi įtakos ir negali paveikti tokių NVO kūrimosi ir jų
veiklos (jei tai neprieštarauja valstybės įstatymams). Šias organizacijas,
kaip jau minėta, taip pat galima būtų pavadinti savanoriškomis
organizacijomis, pabrėžiant, kad jose savanoriškai susiburia žmonės,
turintys bendrus tikslus, požiūrius bei siekius. V. Toleikis, E. Godvadienė
pateikia tokį NVO apibrėžimą: „NVO yra laisva piliečių valia įkurta
demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui,
nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme“ [24, p. 3].

Taigi, nevyriausybinės organizacijos yra institucionalizuotos,
institucine prasme atskirtos nuo valdžios institucijų, net jei ir gauna jų
paramą; kontroliuojamos, remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos
iš išorės; jų veikla ir narystė remiasi savanoriškumu.

Kaip
teigiama „Praktiniame vadove Lietuvos nevyriausybinėms
organizacijoms“, pagrindiniai tikslai, kurių siekia NVO, yra [24, p. 13-
14]:

1) išreikšti piliečių poreikius, ginti ir atstovauti visuomenės
interesams;

2) skatinti nuomonių įvairovę;

3) veikti kaip politikai įtaką turinti jėga;

4) veikti kaip politinės socializacijos struktūra;

5) greičiausiai pastebėti visuomenėje kylančias įtampas;

6) būti tarpininku tarp žmonių ir rinkos bei valstybės;

7) skatinti visuomenę telktis.

NVO veikla kai kuriais atvejais gali pakeisti ir pertvarkyti socialinę
ir ekonominę infrastruktūrą. Daugeliu atvejų jos daro poveikį valdžios
institucijoms. Be to, tokia sistema, kuri yra sudaryta iš NVO, privačių
įstaigų , kurios teikia paslaugas ir iš valdžios institucijų, kurios
planuoja ir kontroliuoja pirmiau minėtų įstaigų veiklą, sukuria veiksmingą
paslaugų pasidalijimą.

Trečiasis sektorius yra svarbus ir ekonominiam valstybės gyvenimui. Jo
teikiamos paslaugos yra pigesnės, nes NVO gali pritraukti savanorius ir
aukas. Net jeigu valstybė sumoka NVO už paslaugų teikimą, ji sutaupo
biudžeto lėšų.

Be to, NVO didina visuomenės sąmoningumą ir neabejingumą socialinėms
problemoms, suteikia žmonėms atsakomybės jausmą ir skatina jų aktyvumą.

Kaip jau buvo minėta pirmiau, NVO dirba įvairiose srityse. Pagal
tarptautinę ne pelno organizacijų klasifikaciją (ICNPO), nevyriausybinės
organizacijos pagal veiklos kryptis skirstomos į 12 grupių: kultūra ir
poilsis, švietimas ir tyrimai, sveikata, socialinės paslaugos,
aplinkosauga, plėtra ir būstas, teisė, interesų atstovavimas ir politika,
filantropijos ir savanoriškos veiklos plėtra, tarptautinė veikla, religija,
verslas ir profesinės organizacijos.

Pagal šią tarptautinę ne pelno organizacijų klasifikaciją, NVO,
teikiančių socialines paslaugas, veikla suklasifikuota taip:

1. Socialinės paslaugos:

1. vaikų socialinė rūpyba, vaikų tarnybos, dienos centrai;

2. jaunimo tarnybos ir jaunimo so
ocialinė rūpyba;

3. paslaugos šeimai;

4. paslaugos neįgaliesiems;

5. paslaugos pagyvenusiems žmonėms;

6. savitarpio pagalba ir kitiems asmenims teikiamos socialinės

paslaugos;

7. įvairialypės socialinės paslaugos, nepaminėtos kitur.

2. Krizės ir pabėgėliai:

2.1. katastrofų/krizių prevencija, pagalba ir kontrolė;

2.2. laikinos pastogės;

2.3. pagalba pabėgėliams;

2.4. įvairialypės pagalbos pabėgėliams ir, ištikus krizėms,
organizacijos;

2.5. pagalbos pabėgėliams ar, ištikus krizėms, organizacijos,
nepaminėtos kitur.

3. Šalpa:

3.1. šalpa ir materialinė pagalba;

3.2. įvairialypės šalpos ir materialinės pagalbos organizacijos;

3.3. šalpos ir materialinės pagalbos organizacijos, nepaminėtos kitur.

D. Kortenas pasiūlė skirstyti NVO pagal organizacijos darbus, valdymo
formas ir pajamų šaltinius. Jis išskyrė keturias NVO kategorijas [11,
p.26]:

• savanoriškos organizacijos, kurios vykdo socialinę misiją

remdamosi visuomenės vertybėmis;

• viešųjų paslaugų sutarčių dalyviai – organizacijos,

funkcionuojančios kaip į rinką orientuotos ne pelno firmos,

tarnaujančios visuomenės tikslams;

• piliečių organizacijos, reprezentuojančios savo narių interesus,

pasitikinčios savimi;

• viešosios politikos įgyvendinimo NVO, kurios yra valdžios

kūriniai.

Kartais gali būti sunku priskirti organizacijas vienai ar kitai grupei.
Pavyzdžiui, daugelis NVO nesiremia vien tik savanoriška veikla, todėl
didesnė jų dalis patenka į viešųjų paslaugų sutarčių dalyvių kategoriją.

2.NVO VAIDMUO LIETUVOJE

Tarpukario Lietuvoje veikė daug NVO – ateitininkai, skautai,
jaunalietuviai, jaunųjų ūkininkų sąjunga ir kt. Lietuva kelis dešimtmečius
priklausė TSRS ir nevyriausybinių organizacijų pagal dabartinį modelį
tiesiog negalėjo būti. Tada veikė sodininkų bendrijos, medžiotojų ir žvejų
būreliai, gėlininkų, sporto draugijos, neįgaliųjų žmonių draugijos
(Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir kt.) ir kitos organizacijos.
Tačiau visos jos buvo valstybės biudžeto išlaikomos, turėjo puikią
materialinę bazę, narystė jose buvo tik sąlyginai savanoriška; visų jų
veikla buvo griežtai prižiūrima ir tarnavo tarybinei santvarkai.

Pasikeitus santvarkai, pakito ir NVO padėtis. NVO augimas gali būti
susietas su buvusio socialinio patyrimo palikimu. Centrinės ir Rytų Europos
gyventojai labiausiai pasitikėjo socialinėmis paslaugomis, kurias teikė
valstybė; be to, rinkos teikiamų socialinių paslaugų nebuvo. Perėjimo prie
rinkos ekonomikos metu kai kurių socialinių paslaugų teikimas buvo
perleistas NVO, nes postsocialistinis vartotojas nepasitiki privačių
teikėjų paslaugomis ir net ne kiekvienas gali jų sau leisti. Be to,
privačios įmonės retai teikia socialines paslaugas.

Kita priežastis — NVO dažnai paslaugas teikia efektyviau nei valstybė.
Jų paslaugų kaina mažesnė, nes NVO pritraukia savanorius bei aukas. NVO
dirba vietiniame lygyje ir geriau išmano, kokie yra vietinės bendruomenės
ar grupės, su kuria jie dirba, poreikiai.

Spartus šio sektoriaus augimas gali būti paaiškintas ir didele parama iš
užsienio – tai kompensavo mažą vietinę paramą NVO. Šią prielaidą patvirtina
ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro
atliktas tyrimas „50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų“, kuris parodė,
kad Lietuvos NVO savo veiklai 58( lėšų gauna iš užsienio ir 42( iš Lietuvos
(44,7( – valstybės parama, 6,8( – nario mokestis, 16,1( – privačių asmenų
finansinė parama, 11,3( – Atviros Lietuvos Fondo parama, 11,8( – ūkinė
komercinė veikla, 1,5( – kiti šaltiniai) [16].

Šiuo metu Lietuvos nevyriausybinių organizacijų resursai, organizaciniai
pajėgumai yra riboti. Be to, nėra visą sektorių apimančių iniciatyvų – NVO
neplėtoja bendrų tikslų.

Šiuo metu Lietuvoje yra kelių statusų nevyriausybinės organizacijos.
Jeigu organizacija nori atsidaryti banko sąskaitą, įgyti juridinio asmens
teises, ji turi būti registruota. Tai padaryti reikia pagal pasirinktą
įstatymą, kuris atitiktų steigėjų interesus. Pagal šiuo metu galiojančius
įstatymus NVO gali turėti visuomeninės organizacijos, asociacijos,
viešosios įstaigos ir paramos fondo statusą.

Visuomeninė organizacija apibrėžiama kaip „Lietuvos Respublikos piliečių
savanoriškas susivienijimas (sąjunga, draugija, fondas, asociacija ir kt.),
sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams tenkinti bei įgyvendinti“
[8, 2 str.]. Visuomeninių organizacijų įstatymas nenustato privalomos
valdymo struktūros. Vienintelis reikalavimas – įstatuose nustatyti
aukščiausiojo valdymo organo sušaukimo tvarką, periodiškumą bei
kompetenciją, kitų valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarką ir
kompetenciją. Visuomenines organizacijas pagal jų veiklos sritis
registruoja trys institucijos: savivaldybė, apskrities administracija, LR
teisingumo ministerija.

Asociacija apibrėžiama kaip „savanoriškas susivienijimas, vykdantis
asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros,
švietimo, mokslo tyrimo uždavinius bei funkcijas“ [2, 2 str., 1 d.].
Asociacijų įstatyme keliami gana griežti valdymo struktūros reikalavimai.
Nustatyti privalomi valdymo organai: visuotinis narių susirinkimas
(konferencija, suvažiavimas), kolegialus valdymo organas (organai) ir
administracija.

Tikslų, motyvų bei veiklos pobūdžio prasme asociacijos ir visuomeninės
organizacijos yra labai panašios, ir pasirenkant vieną iš šių naryste
paremtų organizacijų rūšių, būtina nagrinėti ne jų esmės, o jas
reglamentuojančių specifinių taisyklių skirtumus.

Fondas reiškia tik organizavimosi formą, kai paskiriant kokį nors turtą
įsteigiamas neturintis narių teisės subjektas, kurio tikslai yra labdara
arba parama. Jam valdyti įstatymas nustato gana griežtus reikalavimus.
Privalomi valdymo organai yra steigėjų susirinkimas, valdyba ir
administracija. Lietuvoje fondų pavadinimai turi atskleisti, kuo jie
užsiima – labdara ar parama. Viso fondo struktūra remiasi steigėjais,
kuriais galima tapti prisidedant prie jo steigimo arba rėmėją pripažinus
steigėju steigėjų susirinkimo nutarimu. Fondų veiklą reglamentuoja LR
labdaros ir paramos fondų įstatymas. Jis, apibrėždamas, ką gali daryti
fondas, nenumato fondui jokios kitos veiklos.

Viešoji įstaiga apibrėžiama kaip „iš dalininkų (savininko) turto
įsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo,
kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir teikianti šių sričių
paslaugas visuomenės nariams, taip pat savivaldybės tarybos sprendimu iš
savivaldybės turto įsteigta ne pelno organizacija, teikianti paslaugas
keleivinio transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio,
komunalinio ūkio ar kitose panašiose srityse..“ [6, 2 str. 1 d.].
Pagrindinis viešosios įstaigos skiriamasis bruožas nuo kitų ne pelno
organizacijų yra jos kūrimas įnašų į registruojamą kapitalą pagrindu.
Viešoji įstaiga turi turėti kapitalą, sudarytą iš dalių. Viešosios įstaigos
dalininkai (savininkas) turi nuosavybės teisę ne į viešąją įstaigą, o į
dalininkų (savininko) kapitalo dalį. Viešosios įstaigos valdymo organai
yra visuotinis susirinkimas ir administracija.

Yra didelė dalis organizacijų, kurios pagal savo veiklos esmę yra ne
pelno organizacijos, tačiau veikia tik pagal kiekvienos jų veiklos rūšį
reglamentuojančius įstatymus. Tai meno kūrėjų organizacijos, pramonės,
prekybos ir amatų rūmai, bibliotekos, muziejai, švietimo įstaigos. Šiai
grupei galima būtų priskirti ir religines bendruomenes, bendrijas ir jų
centrus, veikiančius pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą.

R. Šimašius grupuoja Lietuvos nevyriausybines organizacijas į naryste
paremtas organizacijas ir turtu paremtas organizacijas [27, p.32].
Nevyriausybinių organizacijų rūšys pavaizduotos 1-ame paveiksle.

[pic]

Pagrindinės nevyriausybinių organizacijų rūšys Lietuvoje

Naryste paremtose organizacijose visa sprendimų priėmimo galia priklauso
nariams, kurie arba tiesiogiai priima sprendimus arba renka atstovaujamus
organus. Vienas narys turi vieną balsą, išskyrus kai kuriuos galimus labai
specifinius atvejus, pavyzdžiui, grupinę narystę. Organizacijos steigėjų,
pradininkų rėmėjų ar aktyviųjų narių vaidmuo priimant sprendimus yra nei
kiek ne didesnis nei bet kurio kito nario. Tokia organizavimosi forma labai
patraukli visų į NVO susijungusiųjų lygybe. Tokios organizacijos turi
galimybę pritraukti daug naujų narių, palaikančių jų veiklą ir tikslus.

Turtu paremtose organizacijose lemiamą vaidmenį vaidina steigėjai,
savininkai. Būtent jie gali kontroliuoti visos organizacijos veiklą. Tokios
narystės, kokia ji būdinga naryste paremtose organizacijose, čia nėra.

R. Šimašius teigia, kad bendrosios teisės tradicijai būdingas viešosios
naudos ir grupinės naudos organizacijų atskyrimas.

Viešosios naudos organizacijos be jokios naudos sau siekia visai
visuomenei naudingų tikslų.

Grupinės naudos organizacijos yra sukurtos tam, kad patenkintų
specifinius tam tikros grupės žmonių poreikius, tai yra organizacijos
veikia būtent savo narių naudai [27, p. 20].

Tačiau, anot šio autoriaus, toks skirstymas Lietuvos teisėje nėra
pritaikytas.

3.NVO DARBAS IR FINANSAVIVO ŠALTINIAI LIETUVOJE

Nevyriausybinėje organizacijoje gali dirbti samdomi darbuotojai, t.y.
darbuotojai, kuriems mokamas darbo užmokestis ir savanoriai – žmonės, kurie
laisva valia dirba jiems patinkantį darbą ir nesitiki už tai gauti jokio
materialaus atlygio [15, p.5].

Anksčiau viešųjų įstaigų, asociacijų, labdaros ir paramos fondų
įstatymuose buvo numatyta, kad šios organizacijos privalomai turi turėti du
samdomus darbuotojus – organizacijos vadovą ir vyriausiąjį finansininką.
Su jais organizacijos turėjo sudaryti darbo sutartis, o Darbo sutarties
įstatymas nustato, kad už bet kokį darbą turi būti mokama. Daugelis
nevyriausybinių organizacijų dėl to turėjo sunkumų – sudarius darbo
sutartis su organizacijos vadovu bei vyr. finansininku, jiems privalomai
turi būti mokamas darbo užmokestis. Daugeliui nedidelių NVO, turinčių
ribotas pajamas, tai padaryti buvo labai sunku – jos neturi pakankamai lėšų
darbo užmokesčiui. Tačiau 2001-06-05 LR Seimas priėmė Asociacijų įstatymo
15 straipsnio bei Labdaros ir paramos fondų įstatymo 14 straipsnio
pakeitimus, kuriuose numatoma, kad kolegialus valdymo organas nustato
administracijos vadovo ir vyriausiojo finansininko (buhalterio)
pareiginius atlyginimus, jeigu sudaro su jais darbo sutartis. Dabar tiek
asociacijų, tiek labdaros ir paramos fondų vadovai ir vyr.finansininkai
gali būti savanoriai (dirbantys be darbo užmokesčio) arba samdomi
darbuotojai.

Pagal Visuomeninių organizacijų įstatymą tiek vyriausiasis
finansininkas, tiek organizacijos vadovas gali būti renkami ir tokiu atveju
jų atliekamos funkcijos gali būti traktuojamos ne kaip darbas.

Savanoriai. Vienas iš svarbiausių NVO pranašumų yra tas, kad paprastai
jos gali lengviau panaudoti nemokamą arba, kaip dažnai vadinama,
savanorišką darbą. Šiuo atveju asmuo, skiriantis savo laiką NVO labui,
dažniau traktuoja tai ne kaip darbą, iš kurio pelnomasi pragyvenimui, bet
kaip laisvalaikį, kuris dėl vienų ar kitų motyvų yra skiriamas nemokamai
padėti NVO veikloje. Savanoriai dažniausiai pasitelkiami dėl to, kad [29,
p.232]:

1. gali dirbti darbus, kurie neįtraukti į organizacijos funkcijas;

2. ne už kiekvieną darbą galima atlyginti pinigais;

3. suteikia organizacijai atvirumo statusą;

4. pateikia daug naujų idėjų, padeda gauti lėšų veiklai plėtoti;

5. didina bendruomenės pasitikėjimą organizacija.

Kai kurios organizacijos įtraukia savanorius į organizacijos valdymo
procesą, tačiau daugelyje organizacijų jie atlieka pagalbininkų vaidmenį.
Dauguma savanorių organizuoja veiklą ar teikia tam tikras paslaugas. NVO
tarybos ir valdybos nariai yra vien tik savanoriai. Savanoriai sudaro
didžiulę darbo jėgą. Savanorių veikla ypač naudinga socialinėje sferoje,
kur dažnai profesionalios pagalbos neužtenka, reikia ir žmogiškos šilumos,
užuojautos, supratimo.

Kol 2000 m. liepos 11 d. neįsigaliojo Darbo sutarties įstatymo
pakeitimas [3], kuris numato, kad „nelegaliu darbu nelaikomi savanoriški
darbai, organizuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“,
savanoriška veikla buvo neteisėta. Savanoriškas darbas, už kurį nemokamas
darbo užmokestis, esant visiems darbo sutarties tarp organizacijos ir
savanorio požymiams, buvo įvardinamas kaip nelegalus. Darbo sutarties
įstatymo pakeitimas įteisino savanorio statusą. 2001-12-13 Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.1511 buvo patvirtinta “Savanoriškų
darbų organizavimo tvarka”. Ji aiškiai reglamentuoja savanoriškus darbus,
jų organizavimą bei numato teisėtą ir konkretų savanorio vaidmenį tokio
pobūdžio darbuose.

Lietuvos NVO savo veiklai reikalingas pajamas gauna iš įvairių šaltinių,
kurių pagrindiniai yra šie:

• nario mokestis;

• valstybės subsidijos;

• įvairių tarptautinių programų lėšos;

• dovanos ir labdaringos aukos;

• gautas pelnas, tarp jo ir iš ūkinės veiklos.

1998 metais atlikto tyrimo „50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų“
rezultatai rodo, kad didžiausia dalimi (45%) Lietuvos organizacijos gyvena
iš tarptautinių programų lėšų. Iš Lietuvos gaunamos lėšos sudaro 42%, iš
užsienio — 58% [9].

Tačiau pastaruoju metu užsienio bei tarptautiniai rėmėjai palaipsniui
traukiasi iš Lietuvos. Savo pasitraukimą jie grindžia išvada, kad Lietuvoje
demokratija ir pilietinė visuomenė jau įsitvirtino, ir NVO turėtų daugiau
orientuotis į vietinius finansavimo šaltinius. Tokia tendencija kelia
realią grėsmę nevyriausybinėms organizacijoms. Nors valstybinė ir vietos
valdžia ir pripažįsta augantį NVO vaidmenį, vyriausybės ir savivaldybių
skiriamas finansavimas didėja lėčiau negu mažėja užsienio parama.

Todėl labai svarbi į 2002-07-02 priimtą Lietuvos Respublikos gyventojų
pajamų mokesčio įstatymą įtraukta nuostata, kuri aiškiai reglamentuojama
2002-09-25 LR Finansų ministro įsakymu Nr.305 patvirtintoje “Iki 2 procentų
pajamų mokesčio sumos pervedimo Lietuvos vienetams, pagal LR Labdaros ir
paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą” tvarkoje bei įsigalios nuo
2003 m. sausio 1 d., kad Lietuvos piliečiai, mokėdami fizinių asmenų pajamų
mokestį, gali savo nuožiūra dedikuoti iki 2% jo sumos kaip paramą tam
tikroms organizacijoms. Tai leis tokia parama pasinaudoti daugumai
visuomenei naudingų nevyriausybinių organizacijų bei religinių bendrijų.
Įteisinus šią nuostatą bus [19]:

• skatinamas piliečių filantropinis elgesys ir aktyvesnis

dalyvavimas pilietinės visuomenės kūrime;

• suteikta galimybė žmonėms daryti asmeninius sprendimus bei

pasirinkimus;

• pademonstruota visuomenės ir valstybės parama trečiajam sektoriui;

• sustiprintas piliečių ir nevyriausybinių organizacijų ryšys;

• padidintas finansavimo srautas nevyriausybinėms organizacijoms ir

sudaryta galimybė joms padengti tas išlaidas, kurioms sunku gauti

projektų ar programų finansavimą;

• paskatinta santykinai teisinga konkurencija tarp įvairių

nevyriausybinių organizacijų, kurios, siekdamos piliečių paramos,

būtų priverstos konkuruoti savo veikla;

• skatinamas NVO profesionalumo didėjimas, jų teikiamų paslaugų

įvairovė bei veiklos skaidrumas;

• padidinta galimybė mokesčių mokėtojams tiesiogiai veikti jų

remiamos veiklos plėtrą.

Nors Lietuvoje priimtas Labdaros ir paramos įstatymas, jis neskatina
filantropijos ir apskritai NVO veiklos. Nevyriausybinių organizacijos
informacijos ir paramos centro direktorius V. Ilgius teigia, kad daugiausia
rūpesčių sukelia „labdaros“ ir „paramos“ sąvokų atskyrimas, kurio pasekmės
— įvairių ne pelno subjektų diskriminavimas, nevienodos veiklos galimybės,
dirbtinės biurokratinės kliūtys tiek teikiant, tiek priimant labdarą ir
paramą. V. Ilgiaus manymu, įstatymuose tikslinga būtų palikti vieną
bendresnę sąvoką — „parama“, nes tai gana plati sąvoka, apimanti labdarą,
auką, filantropines dovanas. Jis taip pat mano, kas esant ribotoms NVO
galimybėms remti NVO, būtina joms leisti teisėtai užsidirbti lėšų, nes tik
finansiškai nepriklausomos NVO yra pajėgios atlikti savo vaidmenį
demokratinėje visuomenėje – atstovauti piliečių ir jų grupių interesams,
tenkinti jų poreikius. Be to, finansiškai nepriklausomos organizacijos
galės skatinti privačius asmenis ir verslo įmones remti jų veiklą [13].

2000 m. liepos 11 d. priimtame LR labdaros ir paramos įstatymo pakeitimo
įstatyme aiškiau atskiriama labdara ir parama. Labdara bus laikoma pagalba
žmogui, o parama bus laikoma pagalba organizacijai vykdant veiklą kultūros,
švietimo, socialinės apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir
nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse [4]. Įstatyme taip pat numatyta
supaprastinti labdaros ir paramos procedūras.

4. NVO IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS

Tiek savivaldybes, tiek NVO vienija bendras uždavinys – patenkinti
piliečių poreikius ir padėti jiems spręsti opias problemas, todėl labai
svarbus sėkmingas ir efektyvus jų bendradarbiavimas. Daugeliui savivaldybių
būtų sunku spręsti gyventojų socialines, ūkines ir kitas problemas be NVO
pagalbos. Pagrindinis nevyriausybinių organizacijų ir vietos savivaldos
organų bendradarbiavimo kriterijus — nevyriausybinių organizacijų veiklos
nauda miestui bei jo gyventojams.

NVO ir vietos savivaldybių bendradarbiavimas turėtų apimti visas galimas
bendruomenės veiklos sritis.

NVO ir savivaldybės bendradarbiauja šiose srityse [25]:

— socialinės paslaugos;

— sveikatos apsauga;

— socialinių problemų sprendimas;

— mokymas ir švietimas;

— kultūra ir menas;

— ekologija ir gamtos apsauga;

— sportas ir turizmas.

Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimo formos
gali būti [21]:

• bendrų komisijų sudarymas;

• darbo grupių sudarymas;

• bendrų projektų vykdymas;

• asmenų, atsakingų už ryšius tarp savivaldybės ir NVO, paskyrimas;

• paslaugų iš NVO pirkimas, dotavimas, parama;

• keitimasis informacija, patalpų, reikalingo inventoriaus skyrimas

NVO panaudos būdu.

Konferencijoje „Savivaldybių ir NVO bendradarbiavimas“ buvo minimos
tokios pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria NVO, bendradarbiaudamos
su savivaldybėmis [25]:

1. Savivaldybės ir NVO diskusijų stoka sprendžiant vietines miesto
problemas .

Dažniausiai apie prioritetus, vietinės politikos realizavimą nusprendžia
savivaldybės valdyba arba taryba. NVO vietoje to tik nedideliu mastu
dalyvauja kuriant dokumentus, apibrėžiančius vietinės politikos tikslus ir
prioritetus tose srityse, kuriose teikia paslaugas arba atstovauja tų
paslaugų vartotojų grupėms. Savivaldos organai savarankiškai parengia
eilinę strateginio plano versiją, atsisakydami vertingų pastabų ir įtaigos,
o tai galėtų būti NVO, įtrauktų į jo kūrimą, dalyvavimas.

2. Dažnai vietiniai visuomeniniai poreikiai yra nepakankamai įvertinti,
tai reiškia, kad tik dalis įteisintų prievolių gavėjų naudojasi joms
priklausančiomis paslaugomis. Todėl viena iš NVO užduočių yra parama miesto
valdžios organams, įvertinant vietinės visuomenės poreikius. Tikrojo gavėjų
skaičiaus nustatymas gali leisti teisingai apibrėžti poreikius bei
įvertinti savivaldybių finansines ir organizacines galimybes jas teikti.

3. Kadangi NVO dalyvauja tam tikrų žmonių ar jų grupių specifinių
problemų sprendime, yra lanksčios ir išmano vietinės visuomenės poreikius,
jos galėtų dalyvauti paslaugų, teikiamų per biudžetines įstaigas,
įvertinime. Tai leistų savivaldybės organams bešališkai įvertinti jiems
pavaldžius barus.

4. Kartais vietos savivaldybių atstovai mano, kad nevyriausybinių
organizacijų veikla daugiau remiasi entuziazmu, ne profesionalumu; tarp
vietinės valdžios atstovų pasitaiko ir tokių, kurie apskritai nežino, ką
veikia NVO, jie jų nepripažįsta ir todėl nepasitiki jomis.

5. Dažna politikų kaita savivaldybėse taip pat turi neigiamos įtakos NVO
ir savivaldybių bendradarbiavimui; po kiekvienų rinkimų naujai atėjusiems
politikams NVO turi įrodinėti savo organizacijos svarbą. Tam didelės įtakos
turi tai, kad nevyriausybinėms organizacijoms nepavyksta pasirašyti
ilgalaikių sutarčių su savivaldybėmis. Tokių sutarčių pasirašymas nors
dalinai galėtų išspręsti NVO finansavimo problemas.

6. Kai kurie valdininkai nesupranta bendradarbiavimo su
nevyriausybinėmis organizacijomis esmės ir yra linkę sumenkinti NVO
vaidmenį, taip pat nepalaiko naujoves ir eksperimentus taikančių
organizacijų.

Tam, kad būtų pagerintas vietos savivaldos organų požiūris į NVO, būtina
skleisti informaciją apie NVO, jų veiklą, teikti konkrečius, konstruktyvius
pasiūlymus, siūlyti paslaugas, kurių vietinės valdžios institucijos
nevykdo, palaikyti vietinius kontaktus su savivaldybe, stengtis įtraukti į
NVO veiklą vietinės valdžios institucijų darbuotojus (kviesti į seminarus,
veiklos pristatymus, organizuoti debatus aktualiomis temomis).

Akivaizdu, kad reikia teisiškai įtvirtinti savivaldybių ir NVO
bendradarbiavimo pagrindus, numatančius tikslus, būdus ir konkrečias
priemones, nustatančius prioritetus, finansavimo ir atskaitomybės tvarką.
Todėl labai svarbu [11, p.86]:

1) keistis informacija ir skleisti ją vieniems apie kitus bei

reikalingas paslaugas;

2) remti vietos NVO informacijos ir paramos institucijas;

3) propaguoti NVO veiklą sprendžiant bendruomenių problemas;

4) įtraukti NVO į sprendimų priėmimo procesą, ypač kai aiškinamasi

vietos gyventojų poreikiai, socialinių ir kitokių paslaugų finansavimo

prioritetai ir tvarka;

5) konkretizuoti paramą NVO ir jų finansavimą, skiriant lėšų tiek pačiai

NVO paremti, tiek paslaugų teikimo sutartims įgyvendinti;

6) skelbiant atvirus paslaugų pirkimo konkursus, nustatyti terminuotų

sutarčių sudarymo tvarką;

7) nustatyti aiškius atsiskaitomybės principus ir tvarką;

8) siekti priimti savivaldybių tarybose nutarimus, atskleidžiančius

savivaldybės ir vietos NVO bendradarbiavimo principus;

9) naudotis teigiama tiek užsienio partnerių, tiek Lietuvos patirtimi.

Rezultatyvus galių ir atsakomybių perskirstymas, valstybės ir pilietinio
sektorių bendravimo gerinimas, taip pat socialinio saugumo bei kokybiškų
paslaugų bendruomenei užtikrinimas galimas tik nuolatinės partnerių
(sektorių) komunikacijos kontekste. Tam reikalingos bendravimą ir
bendradarbiavimą užtikrinančios struktūros, pagrįstos aiškiais principais
ir abipusiais įsipareigojimais, taip pat, kaip jau buvo minėta, aiškiai
apibrėžtos informacijos mainų, konsultavimosi ir finansinės paramos teikimo
procedūros. Reikia tikėtis, kad šiuo metu diskutuojamas NVO plėtros
įstatymo projektas ženkliai sustiprins viešojo ir pilietinio sektorių
bendradarbiavimą ir pagerins Lietuvos visuomenės modernizaciją bei
kokybišką socialinės atsakomybės perskirstymą.

5. NVO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOJE

Socialinė apsauga — plati sąvoka, apimanti daug įvairių veiklos rūšių.
Jos visos skirtos užtikrinti ir paskleisti socialinės gerovės didinimą
visuomenėje. Socialinė apsauga apima ir bendro pobūdžio priemones
(socialinis draudimas, darbo rinkos politika, sveikatos apsauga ir ligonių
priežiūra), ir darbą su žmonėmis žemiausiame lygmenyje, jų gyvenamoje
vietoje. Skirtingi visuomenės lygmenys atsakingi už skirtingas socialinės
apsaugos sritis.

Socialinę apsaugą pagal jos sandaros principus galima skirstyti į :

1) socialinį draudimą;

2) socialinį aprūpinimą (gerovę);

3) socialinę rūpybą.

Oficialioje valstybės socialinėje apsaugos sistemoje dalyvauja trys
jėgos: valstybė, verslas ir nevyriausybinės organizacijos.

Valstybės užduotis – leisti įstatymus, rūpintis socialine politika ir
darbo kryptimis visai šaliai. Svarbi valstybės užduotis – kuo plačiau
užtikrinti, kad visų šalies žmonių teisės ir galimybės būtų panašios. Ji
taip pat atsakinga už tai, kad socialinis draudimas apimtų visus
gyventojus. Tai apima tiek socialinės politikos darbo organizavimą, tiek
finansavimą.

Verslas yra pagrindinis socialinių dotacijų finansinis šaltinis,
„donoras“.

Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo socialinių programų kūrime yra ypač
privilegijuotas ir svarbus, nes jos vienija žmones, kurie yra tiesioginiai
socialinių programų vartotojai. Todėl NVO geriausiai išmano tikruosius
kiekvienos gyventojų grupės poreikius. Jų veikla logiškai papildo
valstybinę socialinę struktūrą, nukreipdama socialinę paramą kiekvienam
konkrečiam klientui.

Savo veikloje nevyriausybinės organizacijos vadovaujasi tais tikslais ir
užduotimis, kurios logiškai kyla iš viso trečiojo sektoriaus pagrindinių
funkcijų :

1. NVO yra socialinės veiklos „pionieriai“, nes vadovaujasi šios veiklos
inovacine praktika, sukurdamos naujus socialinių tarnybų modelius, kurie
remiasi tiesioginėmis žiniomis apie klientų poreikius ir problemas.

2. NVO užpildo socialinės veiklos nišas, esančias valstybinėje
socialinėje sistemoje, paversdamos socialinę paramą konkretesne ir
tiesiogiai adresuota. Be to, šių organizacijų socialinės veiklos formos
gali būti įvairesnės, nes jos nėra varžomos oficialių tendencijų, kurių
privalo laikytis valstybinės socialinės struktūros. Jos gali ieškoti
finansinės paramos iš įvairiausių šaltinių, o tai leidžia daug geriau
reaguoti į opias socialines problemas. Jų privalumas yra ir tai, kad jos
gali savo veikloje pasiremti savanoriais iš įvairiausių visuomenės grupių
ir sulaukti aktyvaus palaikymo iš visuomenės pusės.

3. Suvienydamos žmones, kuriems reikia vienos ar kitos socialinės
pagalbos ir paramos, NVO tampa jų interesų atstovėmis bei gynėjomis. Teisių
ir interesų gynimas yra pati „garsiausia“ ir „reklaminė“ jų veiklos dalis.

Socialinėje politikoje tarp NVO ir valstybės negali būti priešpriešos,
savo veikloje jos turi vadovautis partnerystės principu; tiek
nevyriausybinės organizacijos, tiek valstybė siekia padėti žmonėms bei
gerinti visuomenę. NVO stengiasi palaikyti ir veiksmingai daryti įtaką
įstatymų, susijusių su jų klientais, leidybai, siūlo savo patirtį
sprendžiant socialines problemas.

4. Moralinių vertybių išsaugojimas turi tapti kiekvieno žmogaus ir
kiekvienos organizacijos, kokia ji bebūtų, misija. NVO šis tikslas yra ypač
būdingas. Rinkdamasi tarp „socialinės politikos“ ir „politikos“, valstybė
dažnai pasirenka politiką, kuri nustelbia paprastų piliečių interesus ir
kartais jiems gali būti net ydinga, o iš „socialinių programų“ ir „pelno“
verslo organizacijos dėl visiškai suprantamų priežasčių renkasi „pelną“.
Atlikdamos gerus darbus ir padėdamos silpnesniems, stengdamosi pagerinti
pasaulį, NVO propaguoja kilnius gėrio, doros ir humanizmo idealus. Dėl
valstybės prioritetų politikai ir verslo organizacijų vadovavimosi verslo
rezultatais, jais tikima mažiau. Todėl NVO dalyvavimas socialinėje
politikoje turi didelę įtaką, yra reikšmingas ir dažnai duodantis
efektyvius rezultatus.

IŠVADOS

Literatūros, dokumentų analizė leidžia daryti tokias išvadas:

1. Nevyriausybinės organizacijos yra svarbios valstybės gyvenime, jos
skatina demokratijos procesus. Dalinai jos yra ir politikos formuotojos,
kadangi akcentuoja didžiausias visuomenės problemas, inicijuoja jų
sprendimą. Jos atlieka svarbias funkcijas, teikia įvairias paslaugas
atskiroms žmonių grupėms.

2. NVO suteikia galimybę piliečiams dalyvauti visuomenei reikšmingoje
veikloje, didina jų sąmoningumą ir domėjimąsi socialinėmis problemomis.

3. Labai svarbi NVO ir valstybinių institucijų, vietos savivaldos
organų partnerystė. Ji turi remtis kuo spartesniu NVO sektoriaus įtraukimu
į tam tikrų sprendimų priėmimo procesą, glaudų bendradarbiavimą teikiant
socialines paslaugas gyventojams. Kai kurias paslaugas NVO teikia
sėkmingiau nei valstybinės institucijos, nes gali pasiekti izoliuotas
visuomenės grupes; jų veikla yra lankstesnė ir pigesnė.

4. Daugiausiai Lietuvos nevyriausybinių organizacijų dirba šiose
srityse: švietimo, socialinės paramos ir teisinės pagalbos, verslo sąlygų
gerinimo; pagrindinės NVO teikiamos paslaugos Lietuvoje yra švietimas,
seminarų organizavimas, socialinė parama, konkrečios paslaugos;
pagrindiniai Lietuvos NVO klientai yra socialiai remtini asmenys, šeimos,
kaliniai, vaikai, jaunimas, moksleiviai , neįgalieji, sutrikusio intelekto
žmonės, ligoniai .

5. Nevyriausybinės organizacijos aktyviai dalyvauja socialinės politikos
formavime, socialinių paslaugų teikime.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

NORMINĖ LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius, 1994.

2. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (1996 m. kovo 14 d. Nr. I-

1231). Valstybės žinios, 1996, Nr. I-1231.

3. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 1, 5, 17, 17(1), 17(2),

straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (2000 m. liepos 11 d. Nr.

VIII-1823). Valstybės žinios, 2000, Nr. 61-1828.

4. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo pakeitimo įstatymas

(2000 m. liepos 11 d. Nr. VIII-1811). Valstybės žinios, 2000, Nr. 61-

1818.

5. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (1999 m.

birželio 17 d. Nr. VIII-1234). Valstybės žinios, 1999, Nr. 60-1945 .

6. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas (1996 m. liepos 3 d.

Nr. I-1428). Valstybės žinios, 1996, Nr. 68-1633.

7. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (1994 m. liepos 7 d.

Nr. I-533). Valstybės žinios, 1994 Nr. 55-1049.

8. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas (1995 m.

vasario 2 d. Nr. I-784). Valstybės žinios, 1995, Nr. 18-400.

PAPILDOMA LITERATŪRA

9. 50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų. Kokybinio tyrimo ataskaita.

Vilnius: NIPC, 1998.

10. Bagdonas E., Bartuška V., Kuznecovienė J. Politinės sistemos.-

Vilnius, 1993.

11. Gineitienė D., Domarkas Vl. Visuomeninių organizacijų įtaka viešojo

administravimo institucijoms.- Kaunas: Technologija, 2000.

12. Gotchev A. NGOs and Promotion of Democracy and Civil Society in East-

Central Europe.-Sofia: Albatros Publishers, 1998.

13. Ilgius V. Valstybės parama nevyriausybinėms organizacijoms – šiandien

ir rytoj// IV Lietuvos nevyriausybinių organizacijų forumas.-

Vilnius,1997 .

14. Inproving Access to Benefits and Services – What NGOs can do about it.

NIZW/ICSW, 1997.

15. Jordanas P., Ochman M. Savanorių vadybos pagrindai.- Vilnius:

Savanorių centras, 1998.

16. Krupavičius A. Interesų grupės: sandara, klasifikacija ir efektyvumas.

Šiuolaikinė valstybė/ Sud. J.Matakas. -Kaunas: Technologija, 1999.

17. Lester M.Salmon, Helmut K.Anheier. The Emerging sector – An Overview.

Institute for policy studies The John Hopkins University, 1998.

18. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų rodyklė. -Vilnius: Jungtinių

tautų vystymo programa, 1995.

19. Lietuvos NVO koalicija už filantropiją: http://koalicija.nvo.lt.

20. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo ir privatus NVO finansavimas.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje “Filantropija – nuo išimčių prie

tradicijos”// Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir paramos centro

biuletenis.-Vilnius, 2001 Nr.1(2).

21. NIPC bei Paramos savitarpio pagalbos iniciatyvoms biuro BORIS

projektas “Partnerystės stiprinimas tarp NVO ir savivaldybių”. –

Vilnius: NIPC, 2000.

22. NVO koalicija už filantropiją – dar vienas NVO interesų atstovavimo

įrankis // Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir paramos centro

biuletenis.-Vilnius, 2000 Nr.1(20).

23. Paskirta nuolatinė nevyriausybinių organizacijų komisija prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės // Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir

paramos centro biuletenis. – Vilnius,1999 Nr.4(19).

24. Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms. – Vilnius:

NVO informacijos ir paramos centras, 1998. P. 6-12.

25. Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas:

konferencijos medžiaga. – Vilnius: NVO informacijos ir paramos

centras, 1998.

26. Savivaldybių ir NVO partnerystė. – Vilnius: NVO informacijos ir

paramos centras, 2001.

27. Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir

Vakarų patirtis. – Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1999.

28. Trečiasis sektorius. NVO informacijos ir paramos centro biuletenis:

http://www.nisc.lt.

29. Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Monografija.– Vilnius:

Lietuvos Teisės Universitetas, 2002.

Leave a Comment