ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
Socialinių mokslų fakultetas
Ekonomikos katedra
Referatas
Moterys Lietuvos versle
Darbo vadovė: J. Staponkienė
Darbą atliko: VEK-4 gr. studentė
Šiauliai, 2004 m
Įvadas
Šio referato tikslas – atskleisti Lietuvos moterų vaidmenį šalies ekonomikoje. Aptarsime moterų verslinę ir visuomeninę veiklą, dalyvavimo darbo rinkoje tendencijas: ekonominį aktyvumą ir užimtųjų skaičiaus dinamiką, darbo jėgos pasiskirstymą ekonomikos sektoriuose ir ūkio šakose.
Taip pat kalbėsime apie išsilavinimą, pastebesime, jog yra žymiai daugiau moterų, turinčių išsilavinimą, nei vyrų. Nagrinėsime veiklos rūšis bei bedarbystės problemomas. Bus analizuojami moterų ekonominės padėties ir darbo ypatumai, profesinių ir šeimyninių pareigų derinimas.
1. Moterų verslinė ir visuomeninė veikla
Laisvosios rinkos sistema teoriškai suteikia visiems Lietuvos piliečiams galimybę siekti ekonominio savarankiškumo. Bet praktika rodo, kad taip dažnai nebūna ir viena iš pagrindinių kliūčių yra lytis. Moterys
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, susiduria su diskriminacija ieškant darbo. Vis didėjantis skaičius moterų pradeda savo verslą, taip siekdamos įveikti šią kliūtį. Smulkus verslas pasireiškia kaip instrumentas moterims siekiant ekonominio savarankiškumo. Moterų verslas turi tam tikras ypatybes: dažnai jis yra smulkus ir verslininkės yra linkusios įdarbinti kitas moteris savo versluose. Tai reiškia, kad šiuo atveju jos turi teigiamą ekonominę įtaką: jos plėtoja smulkųjį verslą ir sukuria darbo vietas (ypač kitoms moterims).
Moterys tampa ekonomiškai savarankiškomis. 1996 metais priimta Moterų pažangos programa, kuri konstatuoja, kad reikia “propaguoti bei remti moterų ekonominį savarankiškumą, skatinti moterų smulkų verslą bei asmeninę iniciatyvą”. Savarankiškumo jausmas, pasitikėjimas savimi yra vienas iš profesinio moters vadovės įvaizdžio veiksnių, kuris leidžia moterims modeliuoti darbą pagal savo poreikius bei kurti patogią darbo aplinką.
Profesinės veiklos dėka joms atsiveria naujos galimybės kūrybinių sugebėjimų realizavimui, socialinių ryšių plėtimui, savo ir šeimos ateities planavimui.
Lietuvoje yra nemažai drąsių ir siekiančių karjeros moterų, kurios ryžtasi pačios sukurti darbo vietą sau ir savo šeimai, t.y. imtis verslo.
2. Išsilavinimas
Verslininko išsilavinimas bei praktinė patirtis turi didelės įtakos ne tik verslo steigimui, bet ir profesiniam vadovo įvaizdžiui. Jei panagrinėsime moterų išsilavinimą, pastebėsime, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad jos negali vadovauti. Moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičius yra didesnis nei vyrų (atitinkamai 223 tūkst. ir 165 tūkstančiai).
Tačiau aukštesnis moterų išsilavinimas negarantuoja geresnių nei vyrams karjeros galimybių.
3. Kuris geresnis vadovas: MOTERIS ar VYRAS?
Šiuolaikinis verslas tampa vis įvairesnis ir reikalauja tiek vyriškų, tiek moteriškų bruožų bei sugebėjimų. Todėl ir moters vadovės įvaizdyje turėtų pasireikšti šiek tiek vyriškos vadovo savybės, bet kartu išlikti ir moteriškumo aspektai, nes tam tikros moteriškos savybės gali būti net privalumas vadovaujant. „Šiuolaikinės Lietuvos socialiniai procesai ir jaunimo tapatybės“ ataskaitoje pateikti duomenys rodo, jog vertinant veiklą, atliekamą viešojoje visuomenės sferoje, dauguma apklaustųjų atsakė, kad ji yra būdinga vyrams ir moterims. 84.4 proc. visų respondentų taip įvertino karjeros siekimą, 67.9 proc. pinigų uždirbimą. Bet kita vertus, vadovavimą vyriška veikla laiko net 42.3 proc. vaikinų ir 19.4 proc.
merginų. Vadinasi, vadovavimas laikomas veikla, kurią geriau gali atlikti vyrai. Kaip rodo duomenys, šie stereotipai mūsų visuomenėje dar pakankamai stabilūs, o tai sąlygoja neigiamą moters vadovės įvaizdį.
4. Moterų veiklos rūšys
Populiariausia veiklos rūšis vyraujanti tarp moterų ir vyrų verslininkų yra prekyba. Ja užsiima daugiau nei 30proc. vyrų ir moterų.
Procentaliai šia veikla užsiima daugiau moterų. Moterų, užsiimančių prekyba, yra 4,4 proc. daugiau nei vyrų. Kita tarp moterų populiari veikla
– viešbučių ir restoranų veikla. Moterų, užsiimančių viešbučių ir restoranų veikla, buvo 13,3 proc. daugiau nei vyrų.
Moterys turi tendenciją plėtoti lanksčius verslus, kurie pagrįsti jų asmenine patirtimi. Jos atsakingiau žvelgia į verslą, kaip į gyvenimo būdą, o ne kaip į pelningą nuotykį.
Tačiau moterys dalyvauja ne tik verslinėje, bet ir visuomeninėje veikloje. Suvokusios, kad tik vienybėje ir kartu jos gali įveikti vyrų patriarchines nuostatas, apginti savo teises, orumą ir lygiavertiškumą, kad tiktai jų pilietinio ir politinio aktyvumo dėka Lietuvoje gali būti sukurta reali demokratija, Lietuvos moterys buriasi į visuomenines organizacijas.
Visuomenine moterų organizacijų veikla siekiama moteriškosios lyties diskriminacijos panaikinimo.
Pagal visuomeninių organizacijų veiklos pobūdį jas galima suskirstyti į tris grupes: politiškai orientuotos moterų organizacijos, nevyriausybinės moterų organizacijos, moterų organizacijos, įkurtos pagal nacionalines arba specifinius interesus. Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja virš 90 moterų organizacijų.
5. Moterų padėtis darbo rinkoje
5.1 Moterų skaičiaus tendencijos
Moterys Lietuvoje sudaro daugiau nei pusę šalies gyventojų – 53,3%
(100 vyrų teko 114 moterų). Šis rodiklis nuo 1990 m. kyla labai nežymiai
(1990 m.- 52,7%), bet visada tolygiai didėja. Rodiklio reikšmės Lietuvoje ir ES šalyse yra labai panašios: ES jis yra lygus 51,1%. Vyrų dalis bendrame gyventojų skaičiuje nuo pat 1990 m. tolygiai mažėjo ir šiuo metu siekia 46,7%.
Lenteleje rodoma moterų dalis Lietuvoje ir ES 2002 m.
|Rodiklis |Lietuva|ES |
|Moterų dalis bendrame gyventojų skaičiuje |53,3% |51,1%|
|Darbingo amžiaus moterų dalis darbingo amžiaus gyventojų |49,7% |43,2%|
|skaičiuje | | |
5.2 Užimtumas
2002 m. ekonominis moterų aktyvumas Lietuvoje buvo žemesnis nei vyrų.
Moterų aktyvumas buvo 65,7%, kai tuop tarpu vyrų – 73,2%. Pastaraisiais metais ekonominis moterų aktyvumas turėjo tendenciją mažėti: 2000 m. jis sudarė 67,1 %, o 2001 m. – 65,8%.
Tačiau ne visos 15-64 m. amžiaus moterys priklausė užimtųjų gyventojų grupei. Moterų ir vyrų užimtumo lygis 2002 m. buvo mažesnis už jų aktyvumo lygį ir sudarė atitinkamai 57,1% ir 62,3%. 2002 m. moterų užimtumo lygis, palyginti su 2001 m. (55.9%), išaugo, tačiau nepasiekė 2000 m. lygio
(57,5%).
Pastebima didelė užimtumo lygio diferenciacija pagal amžiaus grupes.
Kaip rodo 2 lentelės duomenys, moterų užimtumo lygis didžiausias 25-49
amžiaus grupėje. 2002 m. visose amžiaus grupėse moterų užimtumo lygis buvo žemesnis negu vyrų.
[pic]
Susidariusią situaciją galima paaiškinti tuo, kad tokios tradiciškai “moteriškos” veiklos sritys kaip švietimas, sveikatos priežiūra ir socialinis darbas dažniausiai yra valstybinio sektoriaus dalis. Tuo tarpu “vyriškosios” veiklos sritys (statyba, transportas ir kt.), kaip taisyklė, priklauso privačiam sektoriui. Taigi, galima būtų teigti, kad moterys nėra linkusios rizikuoti ir labiau vertina stabilias, užtikrintas darbo vietas.
Vyrai pirmenybę teikia privačioms įmonėms ir dažnai patys jas steigia.
Didžioji dalis moterų yra kuklesnės, santūresnės, labiau linkusios padėti vyrams, dirbti komandoje, o ne vadovauti. Kaip matyti iš grafiko, 2002 m.
darbdavių ir savarankiškai dirbančių moterų buvo beveik dvigubai mažiau nei vyrų.
[pic]
5.3 Nedarbo lygis
Statistikos departamento duomenimis, 2002 m. bendras nedarbo lygis
Lietuvoje buvo 13,7%. Moterų nedarbo lygis 2002 m. buvo žemesnis nei vyrų ir sudarė 12,9% (vyrų nedarbo lygis 2002 m. sudarė 14,6%).
[pic]
Tokius skirtumus darbo rinkoje lemia:
➢ užsisenėjęs stereotipinis požiūris į moters ir vyro socialinį vaidmenį –
vyras vis dar laikomas vieninteliu ar bent jau pagrindiniu šeimos maitintoju;
➢ problema, su kuria susiduria moterys, norinčios išlaikyti darbo vietą ar ieškoti kitos – motinystė ir vaiko priežiūra. 2002 m. vos 1% vyrų pasinaudojo tėvystės atostogomis;
➢ mažesnis darbo rinkos poreikis vyresnio amžiaus moterims;
➢ moterų dažnai stokoja patirties, specifinių įgūdžių versle;
➢ skeptiškas požiūris į moterį verslininkę.
6. Moterys verslininkės
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kartu su Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2001 m. atlikto smulkių ir vidutinių įmonių verslo sąlygų tyrimo duomenimis, tarp įmonių vadovų gausėja moterų. Jei 2000 m. Lietuvoje moterų vadovių buvo vos 29,2%, tai
2001 m. – jau 40%.
Grafike verslininkų pasiskirstymas pagal lytį ir amžių, 2001 m. (%)
(visi verslininkai atitinkamoje amžiaus grupėje = 100)
[pic]
Absoliučiai visose amžiaus grupėse vyrų vadovų yra daugiau. Šis skirtumas itin ryškus 21 – 30 metų grupėje. Daugiausiai verslo vadovių yra
31 – 50 amžiaus grupėse. Vyrų verslininkų vyraujantis amžius yra 21 – 40
metų.
Moterų situacija Lietuvoje ir ES yra labai panaši. Visose amžiaus grupėse (25 – 39, 40 – 49, 50+) moterų verslininkių mažiau nei vyrų.
Daugiausiai moterų verslininkių ES yra 50 ir daugiau metų amžiaus grupėje
(5,5% visų to amžiaus dirbančių moterų). Šiek tiek mažiau – 4,5%
verslininkių 40 – 49 amžiaus grupėje bei 3%- 25 – 39 metų amžiaus grupėje.
Moterys labiau nei vyrai linkę dirbti ne savo įsteigtoje įmonėje. Vos
21 – 24% verslininkių visose amžiaus grupėse yra moterys.
Grafike naujai įsteigtų įmonių vadovai pagal lytį, 2001m. (%) (visos įmonės įvairiais metais = 100)
[pic]
Vyrai yra gerokai aktyvesni steigiant naujas įmones, tačiau moterų padėtis pastaraisiais keletą metų gerėja. Jei 1997 m. tik 28,8% naujai įsteigtų įmonių vadovais buvo moterys, tai 2001 m. šis skaičius išaugo iki
40%.
Lietuvos verslininkės veiklą plėtoja dažniausiai šiose srityse:
siuvimas, plaukų kirpimas, grožio salonai, maži restoranai ir kavinės, privatūs stomatologijos kabinetai ir privatūs gydytojų kabinetai, sporto klubai ir kt.
ES apie 30% moterų verslininkių dirba mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje, apie 13% moterų dirba viešbučių- restoranų sektoriuje bei apie
12% – visuomeninių ir privačių paslaugų sektoriuje.
Moterys labiau linkusios kurti mažas įmones. Apie 70% ES moterų verslininkių valdo mažesnes nei 5 darbuotojų įmones, 16% moterų – įmones, kuriose dirba 6 – 10 darbuotojų, 11% moterų – 11- 49 darbuotojų turinčias įmones ir tik 2,5% valdo įmones, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų.
Didelės įtakos tiek verslo steigimui, tiek ir profesiniam vadovo įvaizdžiui turi verslininko išsilavinimas bei praktinė patirtis. Apžvelgus statistinius duomenis, matyti, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad moterys negali vadovauti (2002 m. aukštąjį išsilavinimą turėjo 13,5% moterų ir
11,5% vyrų). Kaip matyti, moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra daugiau, tačiau tai toli gražu negarantuoja joms geresnių nei vyrams karjeros galimybių. Tam dažniausiai trukdo verslui nepalankios moterų charakterio savybės: nuolaidumas, kuklumas, baimė rizikuoti ir pan. Moters vadovės įvaizdyje turėtų pasireikšti daugiau vyriškų savybių, tačiau nereikėtų pamiršti ir moteriškumo, kuris dažnoje situacijoje gali tapti ne kliūtimi, o privalumu.
Europos Sąjungoje 25 – 39 metų amžiaus moterų išsilavinimas aukštesnis nei to paties amžiaus vyrų. 40 – 54 metų amžiaus grupėje moterų ir vyrų išsilavinimas labai panašus (apie 25 – 30% verslininkų su aukštuoju išsilavinimu).
Išvados
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, bendras užimtų moterų skaičius sumažėjo net 195.8 tūkst., arba beveik penktadaliu, tuo tarpu užimtų vyrų –
58.2 tūkst., arba 6.6%. Per šį laikotarpį pastebimai sumažėjo moterų dalis bendrame užimtų gyventojų skaičiuje -nuo 53.8 iki 50.2% . Dirbančių moterų skaičiaus mažėjimas buvo susijęs su ženkliais jų ekonominio aktyvumo pokyčiais (moterų užimtumo lygis 1991-1995 metais sumažėjo net 18.6
procentinio, tuo tarpu vyrų – tik 4.5 procentinio punkto). 1996 metų pabaigoje – 1997 metais kartu su ekonomikos augimu pradėjo didėti ir dirbančiųjų skaičius, šiek tiek sumažėjo nedarbo lygis, tačiau šios pozityvios tendencijos darbo rinkoje susijusios su vyrų ekonominio aktyvumo augimu, moterų tarpe buvo ir toliau stebimas užimtųjų skaičiaus mažėjimas, atitinkamai sumažėjo ir jų užimtumo rodikliai (iki 79%) bei dalis dirbančiųjų tarpe (iki 49.2%).
Moterys sudaro didesnę pusę (apie 58%) valstybinio sektoriaus darbuotojų (jo dalis bendroje užimtumo struktūroje sumažėjo iki trečdalio).
Privačios ekonominės veiklos sferoje aktyvesni yra vyrai (jų dalis siekia
57%). Lėtesnės privataus sektoriaus feminizacijos priežastys susijusios su tuo, kad vadinamosios “moteriškos” ūkio šakos (švietimas, sveikata ir socialinis darbas) praktiškai tebelieka valstybinio sektoriaus dalimi, tuo tarpu “vyriškos” veiklos sferos (statyba, kai kurios apdirbamosios pramonės šakos) yra beveik visiškai privatizuotos. Kita vertus, kaip rodo specialūs tyrimai, moterys žymiai lėčiau negu vyrai įsitraukia į privatų verslą.
Statistikos departamento duomenimis, moterys darbdavių tarpe sudarė mažiau nei trečdalį, savarankiškų, arba dirbančių sau asmenų tarpe – apie 40%.
Beveik per visą nedarbo registravimo laikotarpį (išskyrus 1993 m.)
moterys sudarė didesnę pusę visų bedarbių; oficialiai užregistruotų nedirbančių moterų skaičius šalyje nuolat didėja: 1998 m. pabaigoje jis viršijo 61 tūkst., moterys sudarė pusę visų bedarbių, jų tarpe daugiau nei du trečdalius bedarbių su aukštuoju ir aukštesniuoju išsimokslinimu.
(Nekvalifikuotų bedarbių tarpe moterų yra šiek tiek daugiau nei pusė –
53%). Bedarbių amžiaus struktūros pokyčių analizė rodo, jog nedarbas – tai, visų pirma, vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų problema: vyrų skaičius didesnis tik jaunimo tarpe, moterų persvara išryškėjai vidutinio ir vyresnio darbingo amžiaus (iki 54 metų) grupėse. Nuo 1993 m. vyresnių nei
30 metų moterų lyginamasis svoris visų bedarbių tarpe išaugo nuo 30 iki
37%.
Sociologiniai tyrimas rodo, kad apmokamo darbo sferoje, ypač “įėjimo”
į darbo rinką fazėje moterys yra dažnai diskriminuojamos dėl savo lyties ir amžiaus. Tradiciniu požiūriu į moterų ir vyrų vaidmenis šeimoje ir visuomenėje grindžiama darbdavių elgsena tebėra labai svarbus veiksnys, kontroliuojantis Lietuvos moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje.
Statistiniai duomenys liudija apie moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumus: moterų darbo užmokestis sudaro 87.4% vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, tuo tarpu vyrų – gerokai viršija šį rodiklį (113.6%), t.y. moterys uždirba beveik ketvirtadaliu mažiau nei vyrai. Nepaisant ryškios atlyginimų diferenciacijos pagal lytį visose profesijų grupėse ir ūkio šakose, “vyriškose” veiklos sferose moterys uždirba gerokai daugiau, negu vidutiniškai šalies ūkyje, tuo tarpu mažiausi moterų (kaip ir visų dirbančiųjų) atlyginimai yra labiausiai feminizuotose ūkio šakose:
tekstilės pramonėje, sveikatos apsaugoje ir švietime
Naudota literatūra
1. Aidis R. Moterų verslininkių problemos. – Moterys: tapatumo paieškos. –
Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas/Moterų informacijos centras, Vilnius, 1999
1. Ellingseter A. Fathers Working Long Hours: Trends, Causes and
Consequences. – Institute for Social Research, Oslo, 1990.
2. Darbininkų ir tarnautojų pagrindinių kvalifikacinių grupių darbo apmokėjimas. Balandis 1998. – Statistikos departamentas , Vilnius, 1999
3. www.svv.lt
4. www.std.lt