Mokslo metodologija ir metodas

3477 0

ĮVADAS

Kiekvienos išsivysčiusios šalies pažangos pagrindas – mokslo

plėtojimas, todėl labai svarbu, kad mokslinių tyrimų sistema būtų kuo

geriau organizuojama ir traktuojama vis didesnei žmonių auditorijai.

Šis darbas tinkamas pradedančiajam tyrėjui kaip susipažinimo priemonė

su metodologijos mokslu, nes jame aiškiai ir paprastai pateikiamos tos

mokslinių tyrimų metodologijos žinios, kurios būtinos ruošiant mokslinį

tiriamąjį darbą.

PAŽINIMO PROCESAS

5. Pažinimo principai ir raida

Mokslas yra sudėtingas socialinis reiškinys. Galima išskirti tris

pagrindinius jo komponentus:

a) žinių sistemą;

b) mokslinę veiklą;

c) institucijų sistemą, per kurią ši veikla realizuojasi.

Pirmasis komponentas vadinamas loginiu – gnoseologiniu mokslo

komponentu, antrasis ir trečiasis – sociologiniu. Mokslinio pažinimo

tyrimas turėtų apimti visų trijų komponentų sąveiką, nors ligšioliniuose

mokslo tyrimo darbuose praktiškai dominuoja loginis – gnoseologinis

aspektas. Kad jį geriau suprastume, aptarsime patį pažinimo procesą.

1.2. Pažinimo būdai

Pažinimas yra žmogaus minties santykis su tikrove. Žmogiškojo pažinimo

struktūrą ir mechanizmą nagrinėja gnoseologiją (gr. gnosis – žinojimas,

logos – mokslas). Pažinimo tikslas – pasiekti objektyvią tiesą. Šiame

procese žmonės įgyja žinių ir supratimą apie realiai egzistuojančius

reiškinius, įsisąmonina aplinkinį pasaulį. Įgytos žinios panaudojamos

praktinėje veikloje, siekiant pertvarkyti pasaulį.

Skiriami trys pažinimo proceso elementai:

▪ pažinimo subjektas (tai, kas vykdo pažinimą – žmogus, kolektyvas,

visuomenė, bendruomenė, žmonija ir t. t.),

▪ pažinimo obbjektas (tai, į ką žmogus nukreipia savo pažintinę

veiklą – galaktika, žmogus, Dievas, neuronas, sveikata, ugdymas ir

t. t.)

▪ santykis tarp jų:

         1                              

3                                      2

Pažinimo subjektas[pic][pic] Pažinimo objektas

Šių pažinimo proceso elementų reikšmė atskirais istorijos laikotarpiais

buvo suprantama skirtingai. Iki I. Kanto filosofai, apmąstydami pažintinį

žmogaus ir daikto santykį, į pirmą vietą iš

škelia subjekto ir objekto būtį,

o I. Kanto dėmesio centre yra pats santykis. Pasak I. Kanto, egzistuoja du

žmogiškojo pažinimo kamienai: juslumas ir intelektas. Juslumas pateikia

objektus, intelektas juos apmąsto. Intelektas be juslumo yra tuščias,

fantazuojantis, nes neturi objekto. Savo ruožtu juslumas be intelekto yra

aklas, bestruktūris chaosas. Kadangi žmogaus intelektas yra baigtinis

(susietas su jusline patirtimi), tai bet koks mėginimas pažinti daiktus

anapus juslinės patirties pasmerktas nesėkmei.

1.3. Kasdieninis ir mokslinis žinojimas

Nors žinojimo rūšys yra įvairios, tačiau ne visos žinios yra mokslinės.

Pavyzdžiui, žinios, kurias įgyjame prasčiausiai stebėdami įvairius daiktus

mūsų gyvenime yra svarbios, nes padeda orientuotis aplinkoje, tačiau

nepaaiškina daiktų bei reiškinių esmės, jų kilmės, tarpusavio ryšio ir kt.,

dėl to jos nėra mokslinės (pavyzdžiui, žinome jog jūros vanduo sūrus,

tačiau nežinome, kodėl; arba žinome, kad mediniai daiktai vandenyje

plūduriuoja, bet negalime paaiškinti). Tookių žinių turime daug, ir mums jų

vis tiek pakanka, norint orientuotis aplinkoje.  Jų su gyvenimiška

patirtimi vis daugėja, tačiau, žinant bendrus dėsningumus, gyventi ir

orientuotis kur kas lengviau. Kita vertus, žmogaus žinojimas tiesiogiai yra

susijęs su praktine veikla. Šia veikla yra ne vien tik logika, remiasi ir

mokslo žinios, nes moksle pasikliauti nuojauta arba besąlygiškai pripažinti

kokius nors teiginius (hipotezes), praktiškai nepatikrinus ir

nepatvirtinus, negalima.

Mokslinis pažinimas, nesvarbu, kokios vystymosi stadijos jis būtų, nuo

kasdieninio žinojimo (asmeninio praktinio patyrimo) skiriasi tuo, jog tai

nėra paprasta žinių apie pasaulį sankaupa, o
o jų sistema, įgalinanti

formuluoti naujas sąvokas, dėsnius, teorijas. Be abejo, dar gerokai prieš

mokslo atsiradimą žmogus turėjo sukaupęs daug žinių apie įvairių daiktų bei

reiškinių, su kuriais susidurdavo kasdieninėje praktinėje veikloje,

savybes. Tai reiškia, kad mokslinis žinojimas nėra atskirtas nuo

kasdieninės praktikos. Be to, ir vienas, ir kitas pažinimas siekia to

paties tikslo – pažinti objektyvią realybę, rasti tiesą. Visa tai turi būti

siejama tik su faktais, o ne su kokia nors išankstine nuomone, tikėjimu.

Taigi tarp mokslinio pažinimo ir kasdieninės praktikos yra glaudus

tarpusavio ryšys, nes mokslas visų pirma yra kilęs iš praktinės žmonių

patirties.

Tačiau nereikėtų pervertinti kasdieninio patyrimo. Moksliniame

pažinime, kitaip negu kasdieniniame, taikomos specifinės priemonės, metodai

bei įvairūs kriterijai. Be to, mokslui neužtenka tik ieškoti naujų faktų,

gauti naujų rezultatų. Kur kas svarbiau jais remiantis patikrinti

hipotezes. Formuluoti naujus dėsnius, teorijas. Be abejo, visam tam reikia

daug faktų, empirinių duomenų.

Šis pagrindinis mokslo ir kasdieninio žinojimo skirtumas leidžia geriau

suprasti sisteminį, nuoseklų bei kontroliuojamą mokslinio pažinimo pobūdį.

Juk, norint paaiškinti kokį reiškinį, būtina turėti teorinių žinių,

vadovautis hipoteze, logika. Todėl moksle svarbiausia sukaupti faktų ne kuo

daugiau, o tiek, kad būtų galima juos paaiškinti, įvilkti į kokią tai

teorinį sistemą. Tai padeda ne tik paaiškinti žinomus faktus, bet ir

numatyti dar nežinomus reiškinius. Be to, mokslas tyrinėja ir tokius

reiškinius, kurių paprasta akimi nematome ir su kuriais kasdieninėje

veikloje nesusiduriame (įvairios dalelės fi
izikoje, chemijoje).

Mokslinių tyrimų išvados yra konkrečios, objektyvios, patikimos ir

patikrinamos; tuo tarpu kasdieninis žinojimas subjektyvesnis, mažiau

patikimas, ypač jeigu remiasi kokiu nors tikėjimu. Kita vertus, kasdieninio

pažinimo tikslas – konkreti praktinė veikla, praktinių uždavinių

sprendimas, dėl ko jis negali būti pagrindas kuriant abstrakčius modelius

ar teorijas, padedančias pažinti reiškinių kilmę, vidinius jų ypatumus.

Tačiau svarbu pabrėžti, jog mokslinis žinojimas yra tik viena iš žinojimo

rūšių. Šalia mokslo egzistuoja ir kitos pažinimo rūšys, kaip pavyzdžiui,

religinis, filosofinis, mitologinis, meninis pažinimas ir be abejo, sveikas

protas.

1.4. Empirinis ir teorinis pažinimas

Pažinimą galima išskirti į du lygius:

jutiminį (empirinį)

racionalinį (teorinį)

Pirmasis pažinimo lygis susijęs su mūsų pojūčiais, suvokimais,

vaizdiniais, o antrasis – su mąstymu, proto operacijomis, padedančiais

daryti įvairius apibendrinimus; formuluoti sąvokas, iškelti hipotezes ir t.

t.

Ilgą laiką šie du pažinimo lygiai buvo atsiskyrę, nes empirikai (D.

Lokas) žinojimo pagrindu laikė patyrimą, o racionalistai (R. Dekartas)

žinojimo šaltiniu laikė protą. Pavyzdžiui, R. Dekartas laikėsi požiūrio,

jog juslinė (jutiminė) patirtis negali būti tikras žinių šaltinis. Tikros

žinios, pasak jo, yra aiškūs ryškūs teiginiai, nes tik tai, kas yra aišku

ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama. Tarkime, aiškios ir ryškios yra

matematikos žinios, nes mums aiški jų struktūrą bei loginiai ryšiai tarp

atskirų žinių dalių. O patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros

neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir

būtinumu, t. y. Jie neturi tų savybių, kurios kartu su a

aiškumu ir

apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo požymis. Žinių visuotinumą ir būtinumą

nustato tik protas. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis. Tuo tarpu Loko

įsitikinimu, visos mūsų idėjos yra įgytos, ir jų turinys priklauso nuo

patyrimo. Pasak jo, žmogaus protas – tai švari lenta, kurią rašmenimis

užpildo patyrimas. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o

tiesioginis jų šaltinis yra patyrimas.

Toks skirtingas požiūris į pažinimą trukdė mokslui plėtotis, todėl

galiausiai šie abu pažinimo lygiai buvo sujungti. Ir tai padarė I. Kantas,

sakydamas, kad žmogaus žinojimas visada yra racionalus, teorinis.

Be abejo, pažinimo procese jutiminis pažinimas neina pirmas, ir jo

neseka loginis pažinimas, šie du procesai visada eina greta. Empirinių

duomenų rinkimas – kruopštus darbas, juos renkant visada reikia žinoti, ko

norime. Kita vertus, empirinių duomenų kaupimas nėra galutinis mokslinio

tyrimo rezultatas. Šalia to būtinas tam tikras teorinis jų interpretavimas.

O jeigu tyrėjui nepavyksta to padaryti ir darbas lieka empirinio lygio, tai

mokslo šiuo atveju bus nedaug.

Kitaip negu empirinis pažinimas, teorinis pažinimas, apibendrindamas

mokslinius faktus ir atskleisdamas priežastinius jų ryšius, veda prie

dėsnių ar jų sistemos formulavimo. Šis pažinimas, būdamas aukščiausia

pažinimo forma, atlieka tokias pagrindines mokslo funkcijas: aiškinamąją,

euristinę, sintezės ir reguliuojamąją.

Aiškinamoji funkcija pasireiškia tuo, kad pavieniai, izoliuoti

reiškiniai teorijoje sujungiami į platesnę loginė sistemą. Kartu aiškinamos

reiškinių priežastys, formuluojami dėsniai, kuriais nusakoma tai, kas yra

visuotina, būtina, esminga, tačiau tokios teorijos, kurios žinomus

reiškinius tik paaiškina, mokslui yra nepakankamos. Teorija, remdamasi joje

išreikštais dėsniais, turi numatyti naujus, iki tol dar nežinotus

reiškinius. Naujų faktų bei reiškinių ryšio nustatymas kaip tik ir

apibūdina euristinę teorijos funkciją.

Sintezės funkcija pasireiškia tuo, kad kiekviena teorija sutvarko

empirinę medžiagą bei formuoja tam tikrą mąstymo būdą, o reguliuojančioji

funkcija – yra vienas metodų tolimesniems tyrimams planuoti.

Iš šios trumpos apžvalgos apie empirinio ir teorinio pažinimo ryšį

matome, jog tai bet kurio mokslinio tyrimo du neatsiejami, vienas kitą

papildami procesai.

2. MOKSLO SAMPRATA

2.1. Mokslas kaip vertybė

Mokslas yra svarbiausia visuomenės dvasinės kultūros vystymosi

elementas ir aukščiausia žmonijos žinių forma. Tai viena iš visuomeninės

sąmonės formų. Mokslo kiap žmonių veiklos paskirtis yra gauti ir teoriškai

sisteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Taip pat mokslas yra tų

susitemintų organizuotų ir struktūrizuotų žinių visuma. Šiuo terminu taip

pat įvardijamos ir įvairios mokslo sritys, kryptys ir mokslo šakos.

Mokslas yra pasaulio praktinio įvaldymo dalis specifinės žmonių veiklos

pagalba. Tačiau jis skiriasi nuo kitų dvasinės veiklos formų, taip pat ir

nuo gamybinės materialinės veiklos. Materialinė gamyba žinias naudoja kaip

priemonę produktui sukurti, tuo tarpu mokslo tikslas yra teoriškai pažinti

ir atspindėti tikrovę, aprašyti, paaiškinti ją ir numatyti jos reiškinių

vystymosi procesus. Nuo mokslinės veiklos rezultatų priklauso kitų žmogaus

veiklos formų veikslingumas, jų tobulinimo perspektyvos.

Žodis “mokslas” tiesiogine prasme reiškia sukauptų žinių sistemą.

Mokslas – milžiniškas, sukauptas žmonijos žinių lobis. Jis yra nuolatinės

raidos procesas. Tai ilgaamžės istorijos pažintinės veiklos raidos

rezultatas. Dėl visuomenės ir žmogaus interesų tenkinimo jis pradeda

aktyviai pertvarkyti, tobulinti gamtą, visuomenę ir mąstymą.

Remdamasis tikrovės faktais mokslas teisingai aiškina jų kilmę ir

vystymąsi, atskleidžia esminius reiškinių ir daiktų ryšius, apsaugo žmogų

nuo realaus pasaulio objektyvių dėsnių žinojimu ir jų taikymu praktinėje

veikloje.

Mokslinės žinios yra suprantamos kaip įrodyta ir patvirtinta

informacija apie materialius, socialinius ir dvasinius reiškinius,

teisingai atspindimus žmogaus sąmonėje. Todėl viena iš išskirtinių mokslo

ypatumų yra griežtas jo teiginių ir išvadų įrodymas. Joks mokslas

neįmanomas be įrodymų, nė vienas teiginys negali ir neturi būti priimtas be

įrodymų, be jo pagrindimo konkrečiais duomenimis, faktais ar loginiais

argumentais.

Mokslas dažnai sutapatinamas su žiniomis. “Tai šiurkštus

nesusipratimas” – tvirtina V. Kliučevskis. – “Mokslas yra ne tik žinios,

bet ir sąmonė, t.y. mokėjimas naudotis žiniomis”.

Mokslas – ne nepakeičiamų tiesų sąvadas. Istoriniuose mokslo etapuose

yra nemažai ir netikslių, nevisai pagristų žinių, kurios yra tikslinamos,

tobulinamos arba net atmetamos, paneigiamos kaip neteisingos.

Mokslinė tiesa visuomet reikalauja visuotinio pripažinimo Tadėl

visuomeninė istorinė praktika ir yra pagrindinis mokslo vystymosi stimulas,

o ne tik mokslinių žinių kriterijus.

2.2. Mokslinių tyrimų paskirtis

Dar nuo antikos laikų Platono akademijos įkūrimo senovės Graikijoje

pagrindiniu mokomojo praceso tiklu laikoma tiesos paieškos ir esamų tiesų

kritika. Jau nuo anų laikų keliama idėja, kad mokantysis neatskleidžia

besimokančiajam tiesos, o padeda pačiam ją surasti.

Štai Stasys Šalkauskis, teikdamas svarbią reikšmę aukštajam mokslui

kaip inteligentijos visuomenės elitą, mokslinių darbuotojų rengimo kalvei,

atkakliai kėlė mokslinimo uždavinį. Jis raše: “pradinė ir vidurinė mokykla

moko, protina, lavina, universitetas mokslina, t.y. įjungia į auštąją

intelektualinę kultūrą ir į mokslo gyvenimą”.

Antanas Maceina, nagrinėdamas tautinį auklėjimą kėlė aukštąjam mokslui

išskirtinį uždavinį ugdyti tautos elitą atrenkant ir individualiai padedant

gabiems jaunuoliams pasiekti mokslo aukštumų. “Tautos universitetai,

akademijos ir meno mokyklos, – rašo A. Maceina, – pirmiausiai turi rūpintis

sudaryti elitą, kuris netik pavaduotų senuosius darbininkus, bet ir

pralenktų. Individualiniai paskatinimai, nurodymai ir padrąsinimai,

vertingų darbų parėmimas, susidomėjimas originaliais bandymais – vis tai

yra būdai, kurias galima atrinkti gabiausius žmones ir padėti jiems

išsivystyti jų srityje. Elitas negali būti parenktas masiniu plotu. Ugdymo

individualizavimas šiuo atveju eina lygiai kiekvieno asmens atskirai. Čia

yra būtinas susidomėjimas atskirais žmonėmis ir jų globojimas”.

Šį studentų individualaus rengimo metodą naudoja daugelis vedančiųjų

aukštųjų mokyklų. Prafesorius ar dėstytojas individualiai globoja keliatą

gabių studentų nuo pirmojo iki paskutiniojo kurso.

2.3. Mokslinių tyrimų paskirtis aukštojoje mokykloje

Studijų ir mokslinių tyrimų integracijos principas auštajame moksle

visiškai buvo suformuluotas ir įgyvendintas po Vokietijos universitetų 1810

metų reformos, kurią inicijavo tuometinis Prūsijos tikybų ir švietimų

ministras, filologas ir filosofas Vilhelmas fon Humboltas. Jis panaikino

pradinių mokyklų priklausomybę nuo bažnyčios, įteisino J. H. Pestalocio

metodus, pertvarkė mokslų akademiją ir įkūrė Berlyno universitetą. Nuo to

laiko mokslinai tyrimai ir studentų rengimas jų pagrindu tapo universitetų

išskirtiniu bruožu. Ir dėstytojų, ir studentų tikslas sutelktomis

pastangomis ieškoti objektyvios tiesos, o jei pasiekti – organizuoti

tyrimus, įvaldyti mokslinio darbo pagrindus.

Aukštojoje mokykloje kuriamos naujos žinios, keliamos idėjos,

sprendžiamos mokslinės problemos. Kuo aukščiau išvystyta mosklinė mintis

šioje institucijoje, tuo aukštesnio lygio yra studijų procesas.

Moksliniai tyrimai aukštojoje mokykloje įgauna edukacinę reikšmę, jie

panaudojami studentų intelektinei laisvei, kritiniam mąstymui, kūrybiškumui

ugdyti.

Studentų dalyvavimas mokslinuiose tyrimuose visuomet yra viena iš

produktyviausių studijų formų, suteikiančių galimybę ne tik giliau pažinti

praktinę veiklą, bet ir gebėjimą pajusti mokslinės kūrybos procesą.

Metams bėgant, mokslas rutuliojosi netolygiai. Vienos teorijos keitė

kitas, tuo sukeldamos didelius revoliucinius persitvarkymus. Tai būdinga

gamtos bei technikos mokslams.

Į mokslą galima žiūrėti iš įvairių pozicijų kaip į:

instituciją (mokslas – tai profesija, kuriuos praktika tiesiogiai

ekonominės naudos neduoda),

pažinimo būdą,

žinių kaupimo priemonę (faktai – sukaupiami, o rezultatai grupuojami,

lyginami ir t.t. prieš panaudojimą),

gamybos plėtros veiksnį,

veiksnį, formuojantį požiūrį į žmogų ir pasaulį,

reiškinį (žmonių veiklą, kurios pagrindinė funkcija – gauti ir teoriškai

susisteminti objektyvias žinias apie tikrovę).

Po daugelio tyrimų, duomenų analizės ir apibendrinimų, formuluojami

dėsniai, principai, hipotezės, galiausiai sukuriama tam tikra teorija, nuo

kuo ir prasideda praktinis mokslo pritaikymas.

Tyrimo metodas, tai mokslo taktika, o mokslo strategija – tai problemų,

kurias reikia spręsti, parinkimas.

Mokslui būdinga savita kalba, kad mokslininkai vieni kitus galėtų

suprasti (daug graiku ir lotynu kalbų žodžių).

Viena pagrindinių mokslo funkcijų – naujų dėsnių ar dėsningumų

atradimas, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti panaudoti praktinėje

veikloje.

Mokslinio tiriamojo darbo tikslas – pažinti reiškinius, jų prigimtį,

susisteminti objektyvias žinias apie juos, sukurti metodus materialiniams

bei dvasiniams ištekliams racionaliai naudoti.

Mokslinio tyrimo objektu gali būti bet kuri žmogaus veikla, jo pažinimo

sritys. Pagal tyrimų pobūdį mokslą priimta skirstyti į:

1. fundamentalųjį (skirti teorinėms mokslo problemoms nagrinėti,

formuluoti naujus dėsnius),

2. taikomąjį (praktiškai pritaikyti fundamentaliųjų tyrimų

rezultatus).

Kalbant apie mokslo struktūrą, reikėtų išskirti mokslo sritis bei

kryptis.

3. MOKSLO METODOLOGIJA IR METODAI

3.1. Metodologijos samprata

Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendriausius

pažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių

“methodos” ir “logos”). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojama

nevienodai. Yra :

Metodologija, nagrinėjanti bendramokslinius principus ir tyrimo formas

(pavyzdžiui, viso to, kas egzistuoja, sistemingumas, struktūriškumas,

informatyvumas).

Metodologija – tai pažinimo metodai ir būdai konkrečioje mokslo kryptyje.

Pavyzdžiui, pedagogikos metodologija – tai žinių sistema apie mokslinio

pedagoginio pažinimo procesą, metodus ir konkrečių pedagoginių tyrimų

metodiką.

Metodologija, susijusi su tyrimo metodais ir technika. Šiuo atveju tai

reiškia, kad bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai pagrįsti, t.y.

korektiškai suformuluoti temą, aptarti tyrimo koncepciją, hipotezę, tyrimo

metodus ir t.t.

Metodologija – tai mokymas apie metodą. Pavyzdžiui, humanitarinių tyrimų

metodologija aiškina humanitarinių mokslų tyrimo metodus. Dar kiti mokslo

metodologiją suveda į mokslo logiką, nors ji analizuoja ne patį mokslinio

tyrimo procesą, bet jau gatavas mokslo žinias.

  Nepaisant sąvokų įvairovės, metodologiją galima apibrėžti kaip

teoriją, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija)

ir jo principus (bendramokslinė metodologija) bei mokslinio tyrimo metodus

ir technika (mokslo krypties metodologija). Metodologija, kaip žinių

sistema, gali būti aprašomoji (deskriptyvinė), aprašanti kaip funkcionuoja

mokslinio pažinimo procesas, bei atskleidžianti jo struktūrą, ir

normatyvinė (perskriptyvinė), formuojanti paties mokslinio pažinimo proceso

reikalavimus ir atsakanti į klausimą, koks turi būti mokslinis pažinimas.

Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog visų pirma

svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo koncepciją, t.y. tą pagrindinę idėją ir

tuos pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas

tyrimas, ir korektiškai nusakyti tyrimo metodus, nes, paprasčiau tariant,

metodologija gali būti suprantama ir kaip tyrimo metodo panaudojimo logika,

t.y. nurodanti, kuo būtent pagrįstas kurio nors metodo pasirinkimas.

Remdamiesi žmogaus elgesiu, mes galime pažinti jo psichiką; be to, dar yra

kalba, kuria galime pasakyti savo nuomonę, jausmus, išgyvenimus ir kt.;

įvairūs psichofiziniai pokyčiai, kuriuos galima užregistruoti prietaisų

pagalba ir t.t. Nuo tinkamai pasirinktos tyrimo metodologijos priklauso ir

paties darbo sėkmė.

3.2. Empirinis tyrimas ir tyrimo metodas

3.2.1. Empirinis tyrimas

Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijos

gavimą esant kontaktui tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto. Tačiau tai nėra

visai paprastas procesas. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto

yra tyrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį.

Todėl tyrimo metodams yra keliami dideli reikalavimai. 

Empirinio tyrimo duomenys – tai daiktų, reiškinių, požymių arba

objektyvios  tikrovės ryšių atspindys. Tačiau tai ne objektyvios

aplinkybės, o jutiminis jų atspindys, nes ne realūs objektai, o duomenys

apie juos sudaro empirinį mokslo pagrindą. Taigi duomenys:

bet kurio mokslinio tyrimo žaliava, ir tai svarbiausias, lemiamas dalykas

tikrinant hipotezes. 

duomenys, tiesiogiai gaunami empirinio tyrimo metu ir  sudarantys tyrimo

protokolą, yra vadinami pirminiais, arba empiriniais duomenimis.

duomenys tampa prasmingi (reikšmingi) tik tada, kai mes juos sugretiname

arba lyginame su kitais duomenimis arba kokia nors teorine ar žodine

sistema.

lyginami gali būti tik tokie duomenys, kurie turi objektyvių savybių.

Pavyzdžiui, negalima lyginti charakterio su materialinėmis (medžiaginėmis)

savybėmis. Kita vertus, lyginti reikia tik esminius požymius.

Duomenys tam tikroje teorinėje sistemoje turi savo funkciją ir vietą.

Kitoje teorinėje sistemoje arba hipotezėje tie patys duomenys įgauna kitą

reikšmę ir funkciją. Todėl duomenų kaip pačių savaime nėra: tie patys

duomenys sėkmingai gali būti realizuojami skirtingose mokslo kryptyse ar

netgi srityse (pavyzdžiui, duomenys apie vaikų fizinį brendimą ir raidą,

surinkti ir išanalizuoti kūno kultūros specialistų, gali būti interpretuoti

specialistų, dirbančių medicinos srityje).

Dauguma duomenų turi būti statistiškai sugrupuoti pagal kurią nors

teoriją. Taip sugrupuoti duomenys  vadinami antriniais.  Pavyzdžiui, tokie

duomenys gali būti įvairios dažnuminės charakteristikos, vidurkiai,

koreliaciniai (tarpusavio) ryšiai ir t.t. Šiuo atveju jie įgauna mokslinio

apibendrinimo formą ir sudaro prielaidas tolimesniems teoriniams

apibendrinimams. Antra vertus, duomenys turi būti patikrinti arba turi būti

patikrintas jų reprezentatyvumo laipsnis. Be šito jie negali būti teoriškai

apibendrinti. Nes priešingu atveju, galime padaryti moksliškai nepagrįstas

išvadas, tai tebus žongliravimas duomenimis.

Pagal pobūdį duomenys gali būti klasifikuojami į mokslinius ir

nemokslinius, sociologinius, edukologinius, psichologinius, biologinius ir

t.t., o pagal tyrimo metodus – į stebėjimo, apklausos, eksperimento ir kt.

Pravartu pabrėžti, jog svarbu surinkti ne kuo daugiau duomenų kaip tokių,

nes moksliniu požiūriu svarbiau surinkti mažiau duomenų, tačiau tokių,

kurie būtų pakankamai reprezentatyvūs ir informatyvūs.

Logiškai apdoroti ir apibendrinti duomenys įgalina nustatyti įvairius

priežastinius ryšius, kurie gali būti traktuojami kaip empiriniai dėsniai

(pavyzdžiui. Archimedo dėsnis). Kai kada šie dėsniai tiesioginio jutiminio

pažinimo gali neturėti. Sakykim, empiriškai galime nustatyti garso sklidimo

greitį. Tačiau mes negalime tiesiogiai stebėti, kaip atsiranda garso bangos

ir kaip jos plinta. Stebime tik galutinį rezultatą, t.y. vienoje vietoje

kilęs garsas po tam tikro laiko bus užfiksuotas kitoje vietoje. Teiginys

apie garso greitį bus gautas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškinio

tiesioginio stebėjimo rezultatas. Tai būdinga edukologijos ir kitiems

socialiniams mokslams, kur stebimi procesai aprašomi naudojantis

netiesioginiais informacijos gavimo šaltiniais. Dėl to socialinių tyrimų

metodai turi būti patikimai metodologiškai pagrįsti, nes jie, priešingai

negu gamtos pažinimo metodai, nestokoja subjektyvumo.

3.2.2. Tyrimo metodas

Kiekviena mokslo sritis, o tuo labiau kryptis, turi savus tyrimo

metodus, nors aišku, yra ir bendrų tyrimo metodų (pavyzdžiui,

eksperimentas, matematinė statistika, teorinės analizės ir apibendrinimo ir

kt.).  Metodo reikšmė – didžiulė. Gerai parengtas ar pritaikytas metodas

žymiai palengvina tyrimą. Teigiama, kad nuo metodo priklauso viso tyrimo

sėkmė, o remdamasis tinkamai parengtais tyrimo metodais net ir nelabai

gabus žmogus gali daug padaryti, kai tuo tarpu netinkamai parinkti tyrimo

metodai nepadės ir genialiam mokslininkui.

Tačiau patys metodai, kad ir kokie tikslūs būtų, dar nenulemia mokslo

laimėjimų. Jie negali pakeisti kūrybinės tyrėjo minties, jo sugebėjimo

analizuoti ir interpretuoti tyrimo duomenis, o tai gali ne kiekvienas.

Duomenis rinkti gali bet kas, preliminariai susipažinęs su instrukcija, o

juos aprašyti ir interpretuoti kur kas sunkiau. Kita vertus, tinkamas

metodas leidžia išvengti nereikalingų klaidžiojimų, padeda greičiau gauti

norimus rezultatus (pavyzdžiui, medicinoje reikėtų atlikti labai daug

tyrimų, norint įvertinti ligonio ar sveiko žmogaus būklę, o šiuolaikiniais

tyrimo metodais, įgalinančiais vienu metu registruoti daugelį parametrų,

situaciją galima įvertinti kur kas greičiau).

Mokslui rutuliojantis, tobulėjo ir tyrimo metodai. Ypač tai pastebima

gamtos ir technikos moksluose, kur sukurti prietaisai izoliuoja tyrėjo

poveikį stebimam objektui, t.y. tyrimo rezultatai nuo tyrėjo valios

nepriklauso. Kur kas sunkiau taikyti objektyvius tyrimo metodus,

įgalinančius gauti nedviprasmišką informaciją edukologiniuose ir kituose

socialinių mokslų tyrimuose.

Tyrimo metodas – tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų

gavimo būdas, taikant įvairiais priemones. Savo ruožtu tai sisteminė

procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kurių

taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Be

abejo, sudėtingos, specifinės mokslo problemos reikalauja ir specialių 

tyrimo metodų, kuriuos reikia sukurti.

Kiekvienas tyrimo metodas turi turėti teorinį pagrindą, t.y. remtis

objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodas

remiasi tam tikra teorija, vadinasi, iš principo neteisingų metodų neturėtų

būti. Neteisingai juos galima būtų panaudoti: pavyzdžiui, vienos mokslo

srities metodus bandant pritaikyti kitoje srityje. Socialinių mokslų

tyrimuose neretai parenkami ir taikomi neadekvatūs tyrimo tikslams ir

uždaviniams tyrimo metodai,  kas metodologiškai menkina sumanytą tyrimą.

Visada geriau taikyti aprobuotus, t.y. teoriškai ir praktiškai patikrintus

metodus, negu rizikuoti būti apkaltintam neteisingai parinkta metodika,

kurios tyrimo rezultatai dėl neadekvatumo, gali būti nepatikimi.

Taigi siekiant efektyvių tyrimo metodų ir objektyvių naujų žinių gavimo

būdų, jie visų pirma turi būti metodologiškai pagrįsti, o antra – turi būti

informatyvūs ir patikimi (validūs). Todėl, taikant savo pačių parengtus ar

pakoreguotus tyrimo metodus, būtina nurodyti metodo objektyvumo sąlygas.

Metodo validumas – tai jo tinkamumas arba, kitaip tariant, jis

išreiškia tai, kad matuojama būtent tai, kas norima matuoti. Pavyzdžiui,

anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas pasako tiesą.

  Jeigu yra galimybė, gautus tyrimo duomenis galima palyginti su

kitais, objektyvesniais duomenimis. Pavyzdžiui, jeigu anketinėje apklausoje

mokinys nurodė, kad jis yra fiziškai aktyvus, tai šią veiklą nusakančius

duomenis galima palyginti su fizinės būklės rodikliais. Tokie ir panašūs

gautų duomenų patikimumo patikrinimai kartais moksle apibūdinami terminu

empirinių faktų verifikacija (duomenų teisingumo nustatymo procedūra).

3.3. Hipotezė

Kai tyrėjas neturi pakankamai faktų, kad galėtų atsakyti į jam rūpimus

klausimus ar išspręsti kokią nors problemą, tuomet dažnai taikomas

hipotezės principas – mokslinė prielaida, kuria bandoma nusakyti nežinomus

reiškinius.

Hipotezės formulavimas yra bene pats svarbiausiais ir sunkiausias

tyrimo etapas. Formuluojant hipotezes, svarbu, kad jos nėra išvedamos iš

faktų, o sukuriamos remiantis faktais. Tai preliminari teorija, kuri

preliminariai formuluoja priežastinius ryšius ir dėsnius bei jų pagrindu

numato naujus objektus, naujas tyrimų kryptis ir metodus. Vadinasi,

mokslinis tyrimas – ne aklas faktų kaupimas, o tikslingas ir kryptingas

perėjimas nuo hipotezės prie teorijos.

Kasdieniniame gyvenime hipotezės sąvokai suteikiama labai plati

reikšmė. Labiausiai paplitę šie hipotezės supratimai: spėjimas, įvykio

prognozė ir apytikris žinojimas. Be abejo, šie kasdieniniai hipotezės

supratimai mokslui nepriimtini, nes neteikia esminių paaiškinimų ir

nenurodo tyrimo objekto bei metodų. 

Prognozės jau turi loginį pagrindą, pavyzdžiui, orų prognozės, kurios

remiasi tam tikrais matavimais, apskaičiavimais. Gali būti ir mokslinės

prognozės. 

 Tikslesnis yra apytikris žinojimas. Pavyzdžiui, kad ir toks teiginys:

jeigu išmesiu monetą aukštyn 1000 kartų, tai ji nukris herbu į viršų 500

kartų. Čia loginis pagrindimas yra stipresnis už prognozes.

Nėra vieno apibrėžimo, apibūdinančio mokslinės hipotezės sąvoką. Galbūt

priimtiniausias hipotezės supratimas būtų toks. Hipotezė – tai mokslinio

pažinimo forma, išreiškianti moksliškai pagrįstą, tačiau dar nepatikrintą

ir nepatvirtintą naujų dėsnių, priežastinių ryšių, objektų bei jų struktūrų

ir savybių numatymą.

Hipotezės gali būti įvairių rūšių:

Aprašomosios – hipotezės apie galimus nagrinėjamų reiškinių ryšius (jomis

bandoma numatyti atsakymą į klausimą kaip?)

Aiškinamosios – hipotezės, analizuojančios reiškinių ryšius sąlygojančias

priežastis, (jomis bandoma numatyti atsakymą į klausimą kodėl?).

Indukcinės – hipotezės kai iš atskirų faktų logiškai mąstant bandoma

padaryti apibendrinančias išvadas, kurios vėliau turės būti patvirtintos

tyrimo būdu. Edukologijos tyrimuose dažniau formuluojamos indukcinės

hipotezės.

Dedukcinės

Tačiau, kita vertus, edukologijos tyrimuose formuluojamos hipotezės ne

visada turi naujų mokslinių idėjų, ir joms patikrinti kartais užtenka

turimų žinių. Filosofinėje literatūroje dar pasitaiko darbinė ir mokslinė

hipotezė (apie tai bus rašoma toliau).

Hipotezės formulavimo šaltiniai gali būti, pavyzdžiui:

1. Pedagoginės patirties apibendrinimas.

2. Žinomų mokslinių faktų analizė.

3. Tolesnė mokslinių teorijų plėtotė.

Hipotezes gali sąlygoti ir “sveikas protas” bei intuicija. Kartais gali

būti formuluojama ir nepakankamai originali hipotezė, t.y. skirta tikrinti

jau žinomiems dalykams, aprašyti juos kiekybiškai arba patikrinti jų

pritaikomumą kitomis sąlygomis ir t.t. Tai loginiu požiūriu visiškai

pateisinama, nes, pavyzdžiui, edukologijos tyrimuose laiko įtaka gana

ženkli.

Formuluojant hipotezę, reikėtų laikytis šių reikalavimų:

Ji turi būti iš esmės patikrinta, t.y. paremta faktais. Tačiau pasitaiko ir

grynai teorinių hipotezių, kurios bus patikrintos tik ateityje, patobulėjus

tyrimo metodams.

Hipotezė turi aiškinti klausimus, nusakančius nagrinėjamosios problemos

esmę.

Dažniausiai ji neturi prieštarauti anksčiau nustatytiems faktams. Jeigu

tyrėjas numatė teiginį, prieštaraujantį esamai duomenų traktuotei, tai:

a. hipotezė bus veiksminga tik tada, jeigu ji bus įrodyta naujais

faktais;

b. paneigti faktai turi būti paaiškinti, pavyzdžiui, ar ankstesnė

medžiaga buvo surinkta, naudojant netobulus tyrimo metodus, ar 

tiriant skirtingą kontingentą ir t.t. Vadinasi, ankstesni faktai

nėra paneigiami, o tik apribojami savo veikimo sferoje.

Hipotezė turi būti iš esmės paprasta. Jos paprastumas yra santykinis, nes

santykinai paprasti ir patys nagrinėjami reiškiniai. 

Hipotezės turinyje neturi būti teoriškai ir praktiškai nepagrįstų teiginių,

t.y. tokių teiginių, kurie patys gali tapti tyrimo objektu (loginio rato

klaida).

Ji turi būti produktyvi. Iš dviejų hipotezių, vienodai gerai aiškinančių

tam tikrą reiškinį, priimama hipotezė, aiškinanti platesnę reiškinių sritį.

Bet kuri hipotezė kaip teiginys visada yra stochastinio (tikimybinio)

pobūdžio, tačiau tą tikimybę reikia moksliškai pagrįsti. Taip pat reikia

atminti, jog hipotezė nėra dogma, ji gali keistis, dirbant būti tikslinama.

Hipotezės sukūrimo pagrindas – turimos žinios. Tačiau būtina žinoti,

kad apriorinės (nepriklausančios nuo patyrimo) hipotezės formulavime

dalyvauja pats tyrėjas, ir dėl to ji nėra pakankamai objektyvi 

(A.Einšteinas). Tai teiginys, kurio negalima tiesiogiai pagrįsti patyrimu.

Pagrindas priimti hipotezę yra tas, kad, remiantis turimomis žiniomis ir

pačia hipoteze, galima paaiškinti tam tikrus stebimus bei numatyti naujus

faktus. Be hipotezės tie faktai nepaaiškinami ir nenumatomi. Tačiau jei net

statistinės analizės rezultatai parodys, jog hipotezė neprieštarauja tyrimų

rezultatams, tai dar nereiškia, kad ji yra besąlygiškai teisinga, nes

praktiškai gali būti ir kitų hipotezių, gerai suderinamų su gautais

rezultatais. Todėl hipotezė visada lieka atvira tolesniems moksliniams

tyrinėjimams. Kita vertus, net vienintelis hipotezei prieštaraujantis

faktas, leidžia ją atmesti (hipotezių tikrinimo asimetrija).

Visi išdėstytieji teoriniai teiginiai labiausiai taikytini

vadinamosioms mokslinėms hipotezėms. Tačiau pagrindiniai jų formulavimo

principai gali būti taikomi ir darbinėms (laikinoms) hipotezėms, kuriomis

laikytinos pirminės prielaidos, atsirandančios drauge su pagrindine tyrimų

idėja. Tiriant darbinės hipotezės yra tikrinamos: tobulinamos,

patikslinamos arba atmetamos.

  Taigi hipotezė visų pirma reikalinga mums patiems. Ji tarsi kompasas,

rodantis moksliniam tyrimui kryptį, neleidžiantis per daug išsiplėsti ir

kreipiantis tyrėjo  mintis reikiama linkme. Ji svarbi mums dar ir tuo, jog

padeda pasirinkti (numatyti) tyrimo objektą bei informacijos gavimo būdą –

tyrimo metodą. Pavyzdžiui, analizuodami kokios nors mokyklos neefektyvią

veiklą, mes darome prielaidą, jog tai gali būti susiję su netinkamu

pedagoginių darbuotojų parinkimu. Pasirinkus tokią hipotezę, aiškus tampa

ir tyrimo objektas, ir tyrimo metodas. Šiuo atveju tyrimo objektu

pasirinksime ekspertus, t.y. patyrusius pedagogus, kurie apsilankę

mokykloje, pateiks savo išvadas. Ekspertų nuomonė patvirtins arba 

nepatvirtins mūsų hipotezę, o tada bus daromi praktiniai sprendimai.

Pasirinkę hipotezėje kitą prielaidą, pavyzdžiui, susieję neefektyvų

mokyklos darbą su blogu mokymosi dalykų turiniu, tyrimo objektas bus

mokiniai, o tyrimo metodas – mokinių apklausa.

4. SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODIKA

4.1. Sociologinių tyrimų metodologija ir metodika

Pripažinus sociologiją kaip mokslą, iškilo būtinumas kurti savo aiškius

mokslo principus, vadovautis mokslinės metodikos normomis, įgalinančiomis

ne tik atlikti įvairius tyrimus, tačiau ir patikrinti bei patobulinti jų

procesą, todėl būtina ir pagrįsta sociologijos dalis yra metodologija.

Socialinio tyrimo metodologija ir metodika – pažintiniai instrumentai,

priemonės, būdai, iš kurių metodologija – bendrosios strategijos sritis, o

metodika – tyrimo taktika.

Sociologinio tyrimo metodika – tai operacijų, procedūrų, būdų,

nustatant socialinius faktus, jų sisteminimo ir analizės būdų sistema. Prie

metodinių instrumentų skiriami būdai (metodai) pirminiam duomenims rinkti,

atranka, socialinių rodiklių nustatymo būdai ir kitos specializuotos

sociologinių tyrimų procedūros, o taip pat kiekybinės analizės metodai.

Tarp metodologijos ir metodikos glaudus ryšys: tie patys stebėjimo

metodai gali būti taikomi sociologiniuose ir psichologiniuose

tyrinėjimuose, kurių metodologija iš esmės skiriasi, o statistiniai duomenų

apdorojimo metodai naudojami ir tiksliuosiuose, ir visuomenės moksluose.

Metodologija niekad neprieštaravo tam tikrų metodinių priemonių

pritaikymui.

4.2. Sociologinių tyrimų rūšys

Sociologinį tyrimą galima apibūdinti kaip sistemą logiškai nuoseklių

metodologinių, metodinių ir organizacinių – techninių procedūrų, susietų

tarpusavyje vieno tikslo – gauti patikimus duomenis apie tiriamą reiškinį

ar procesą.

Sociologinio tyrimo rūšys:

Žvalgomasis (pilotažinis) – paprastesnis konkrečios sociologinės analizės

tipas, kadangi sprendžia ribotus savo turiniu uždavinius.

Aprašomasis tyrimas – sudėtingesnis konkretaus socialinio tyrimo analizės

atvejis.

Analitinis tyrimas – giliausias sociologinės analizės būdas.

Socialinių reiškinių tyrėjai turi būti pasirengę potencialioms

problemoms, kurios gali atsirasti dėl tiriamojo darbo temos, taikomų

metodų, procedūrų, gautų duomenų pobūdžio. Taip pat problemų gali kilti dėl

tiriamųjų sutikimo dalyvauti tyrimuose, todėl būtina gauti leidimą iš

vadovų, kurių organizacijose bus vykdomi tyrimai.

5. TYRIMŲ METODAI

5.1. Stebėjimas

Mokslinėje praktikoje susiformavo du pagrindiniai empirinio tyrimo

metodai – stebėjimas ir eksperimentas. Pagrindinis tarp stebėjimo ir

eksperimento skirtumas yra keliamo tikslo esmė. Atlikdamas stebėjimą,

mokslininkas nežino atsakymo į keliamą klausymą arba tik labai miglotai jį

įsivaizduoja. Tuo tarpu eksperimente atsakymas į keliama klausimą duodamas

hipotezėje, t.y. daromos prielaidos apie galimus priežastinius ryšius. Be

to, stebėjimo objektas stebimas, nedarant jam iš šalies jokios įtakos, o

eksperimentinių tyrimų objektas sąmoningai valdomas.

Kalbant apie stebėjimą pažinimo metodą, reikia skirti mokslinį ir

kasdienį stebėjimą.

5.1.1. Mokslinis ir kasdieninis stebėjimas

Mokslinis stebėjimas – tai kryptingai organizuotas aplinkos daiktų ir

reiškinių suvokimas. Mokslinis stebėjimas yra tikslingai organizuotas

procesas, kuris kontroliuojamas pagal kokią nors teoriją ar hipotezę, kai

tuo tarpu kasdieninis stebėjimas labiausiai remiasi praktine patirtimi.

Abiejų stebėjimų skirtumai pasireiškia ir pagal tokius stebėjimo požymius,

kaip intersubjektyvumas ir objektyvumas, tiesioginis ir netiesioginis

stebėjimas, stebėjimo duomenų interpretavimas.

Intersubjektyvumas ir objektyvumas. Vienas pagrindinių stebėjimo

metodui keliamų reikalavimų yra tas, jog stebėjimo duomenys turėtų būti ne

tik asmeninio patyrimo rezultatas, bet gauti ir kitų tyrėjų, t.y. jie turi

būti intersubjektyvūs. Bet netgi ir tie patys rezultatai, gauti įvairių

tyrėjų, dar negarantuoja visiško objektyvumo. Todėl ir intersubjektyvumas

nėra tapatus objektyvumui, nes objektyvios žinios nuo žmogaus valios

nepriklauso. Taigi galutinis objektyvumo kriterijus yra bandymas, praktika.

Tiesioginis ir netiesioginis stebėjimas. Objektyvius duomenis sunkiau

gauti, kai yra stebimas ne pats daiktas, o to jo ryšio su kitais daiktais

rezultatas. Tai procesai, apie kurių buvimą mes sprendžiame pagal jų

sąveiką su kitais daiktais ar reiškiniais, kai pakinta mūsų užfiksuojamos

tų daiktų ar reiškinių savybės. Kai daromos išvados remiasi teorinėmis

prielaidomis, kurias vėliau tikriname bandymu, ir bus netiesioginis

stebėjimas.

Stebėjimo duomenų interpretavimas. Bet kuriuos duomenis, prieš įvelkant

į mokslo kalbą, reikia atitinkamai sutvarkyti, susisteminti. Būdami

priklausomi nuo teorijos, stebėjimo duomenys turi patvirtinti arba paneigti

hipotezę. Todėl būtina juos interpretuoti.

5.1.2. Pedagoginis stebėjimas

Pedagoginių tyrimų stebėjimo objektu gali būti mokinių arba klasės

elgesys mokymo procese, užduočių atlikimas, mokinių poelgiai, pedagogo

elgsena, mokumo metodas ir kt.

Vienuose šaltiniuose labiau akcentuojami bendrojo pobūdžio reikalavimai: 

stebėjimai turi būti nukreipti į socialiai svarbias sritis;

stebėjimai turi būti atliekami sistemingai ir organizuotai, nes

atsitiktiniai stebėjimai gali iškreipti faktus;

stebėjimai reikalauja surinkti kuo daugiau duomenų, t.y. sukaupti kuo

daugiau faktų;

stebėjimų rezultatai turi būti fiksuojami ir lengvai atgaminami;

stebėjimas ir jo rezultatų analizė reikalauja objektyvumo.

Kituose šaltiniuose reikalavimai susiję su tyrimo metodika:

stebėjimas turi turėti konkretų tikslą;

stebėjimų požymių skaičius turėtų būti minimalus ir tiksliai apibrėžtas;

stebėjimas turėtų vykti pagal iš anksto sudarytą planą, ką ir kaip stebėti;

duomenys, gauti stebėjimo metu, turi būti palyginami, todėl čia turėtų būti

taikomi vienodi kriterijai (pavyzdžiui, mokinių žinias reikia vertinti

vienoda balų sistema).

Metodo privalumai:

Stebima tiesiogiai.

Yra galimybė analizuoti grupės elgesį, nes vienu metu galima aprėpti

daugiau tiriamųjų.

Elgesį galima įvertinti tiksliau, nei tai padarytų pats asmuo.

Stebėjimas nepriklauso nuo tiriamojo nuostatos, jo noro atsakinėti į

pateiktus klausimus.

Galimybė vienu metu aprėpti daugiau savybių, stebimų reiškinių ir t.t.

Metodo trūkumai:

Įtakos gali turėti stebėtojo nuotaika, o tai gali veikti įvykių suvokimą,

gautų duomenų interpretavimą.

Nevienoda stebėtojo padėtis; pageidautina, kad tyrėjo išsilavinimas,

interesai bei socialinė padėtis būtų panaši į tiriamųjų asmenų.

Galimos įvairios stebėtojo klaidos, pvz. vertinama pagal išankstinius

įsitikinimus.

Neretai lyginama pagal save, dėl ko gali atsirasti netikslumų.

Stebėjimo tyrimų procedūros metodologija.

Ji apima tokius etapus:

Nors ir apytikriai, tačiau nusakomas tiriamasis reiškinys.

Kuriama to reiškinio hipotezė.

Patikrinamas vienas kuris nors konkretus atvejis ir stebima, ar

. . .

LITERATŪRA

1. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. – Kaunas:

JUDEX, 2002.

2. Maceina A. Pedagoginiai raštai. – Kaunas, 1990.

3. Šalkauskis S. Universiteto koncepcija. Raštai. IV t. – Vilnius,

1995.

4. Tidikis R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. – Vilnius, 2003.

5. Luobikienė I. Sociologija : bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika.

– Kaunas:

6. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Kaunas, 1999.

7. Mokslinių tyrimų pagrindai. V. Liutikas, V. Šeštokas, J. Zujus. –

Vilnius, 1987.

8. Studijų įvadas. B. Neverauskas, V. Misevičius, R. Čiutienė. Kaunas:

Technologija, 2004.

9. Luobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika.

– Kaunas: Technologija, 2000.

10. Prieiga per Internetą: http://www.ik.ku.lt

11. Prieiga per Internetą:

http://catalogo.cerca.com/World/Lietuvi%C5%B3/Mokslas_ir_i%C5%A1silavin

imas/Socialiniai_mokslai/

12. Prieiga per Internetą: http://www.geocities.com/Vykintas/fi.html

Join the Conversation

×
×