Mokslo metodologija ir metodas

ĮVADAS

Kiekvienos išsivysčiusios šalies pažangos pagrindas – mokslo
plėtojimas, todėl labai svarbu, kad mokslinių tyrimų sistema būtų kuo
geriau organizuojama ir traktuojama vis didesnei žmonių auditorijai.

Šis darbas tinkamas pradedančiajam tyrėjui kaip susipažinimo priemonė
su metodologijos mokslu, nes jame aiškiai ir paprastai pateikiamos tos
mokslinių tyrimų metodologijos žinios, kurios būtinos ruošiant mokslinį
tiriamąjį darbą.

PAŽINIMO PROCESAS

5. Pažinimo principai ir raida

Mokslas yra sudėtingas socialinis reiškinys. Galima išskirti tris
pagrindinius jo komponentus:

a) žinių sistemą;

b) mokslinę veiklą;

c) institucijų sistemą, per kurią ši veikla realizuojasi.

Pirmasis komponentas vadinamas loginiu – gnoseologiniu mokslo
komponentu, antrasis ir trečiasis – sociologiniu. Mokslinio pažinimo
tyrimas turėtų apimti visų trijų komponentų sąveiką, nors ligšioliniuose
mokslo tyrimo darbuose praktiškai dominuoja loginis – gnoseologinis
aspektas. Kad jį geriau suprastume, aptarsime patį pažinimo procesą.

1.2. Pažinimo būdai

Pažinimas yra žmogaus minties santykis su tikrove. Žmogiškojo pažinimo
struktūrą ir mechanizmą nagrinėja gnoseologiją (gr. gnosis – žinojimas,
logos – mokslas). Pažinimo tikslas – pasiekti objektyvią tiesą. Šiame
procese žmonės įgyja žinių ir supratimą apie realiai egzistuojančius
reiškinius, įsisąmonina aplinkinį pasaulį. Įgytos žinios panaudojamos
praktinėje veikloje, siekiant pertvarkyti pasaulį.

Skiriami trys pažinimo proceso elementai:

▪ pažinimo subjektas (tai, kas vykdo pažinimą – žmogus, kolektyvas,

visuomenė, bendruomenė, žmonija ir t. t.),

▪ pažinimo obbjektas (tai, į ką žmogus nukreipia savo pažintinę

veiklą – galaktika, žmogus, Dievas, neuronas, sveikata, ugdymas ir

t. t.)

▪ santykis tarp jų:

         1                              
3                                      2

Pažinimo subjektas[pic][pic] Pažinimo objektas

Šių pažinimo proceso elementų reikšmė atskirais istorijos laikotarpiais
buvo suprantama skirtingai. Iki I. Kanto filosofai, apmąstydami pažintinį
žmogaus ir daikto santykį, į pirmą vietą iš

škelia subjekto ir objekto būtį,
o I. Kanto dėmesio centre yra pats santykis. Pasak I. Kanto, egzistuoja du
žmogiškojo pažinimo kamienai: juslumas ir intelektas. Juslumas pateikia
objektus, intelektas juos apmąsto. Intelektas be juslumo yra tuščias,
fantazuojantis, nes neturi objekto. Savo ruožtu juslumas be intelekto yra
aklas, bestruktūris chaosas. Kadangi žmogaus intelektas yra baigtinis
(susietas su jusline patirtimi), tai bet koks mėginimas pažinti daiktus
anapus juslinės patirties pasmerktas nesėkmei.

1.3. Kasdieninis ir mokslinis žinojimas

Nors žinojimo rūšys yra įvairios, tačiau ne visos žinios yra mokslinės.
Pavyzdžiui, žinios, kurias įgyjame prasčiausiai stebėdami įvairius daiktus
mūsų gyvenime yra svarbios, nes padeda orientuotis aplinkoje, tačiau
nepaaiškina daiktų bei reiškinių esmės, jų kilmės, tarpusavio ryšio ir kt.,
dėl to jos nėra mokslinės (pavyzdžiui, žinome jog jūros vanduo sūrus,
tačiau nežinome, kodėl; arba žinome, kad mediniai daiktai vandenyje
plūduriuoja, bet negalime paaiškinti). Tookių žinių turime daug, ir mums jų
vis tiek pakanka, norint orientuotis aplinkoje.  Jų su gyvenimiška
patirtimi vis daugėja, tačiau, žinant bendrus dėsningumus, gyventi ir
orientuotis kur kas lengviau. Kita vertus, žmogaus žinojimas tiesiogiai yra
susijęs su praktine veikla. Šia veikla yra ne vien tik logika, remiasi ir
mokslo žinios, nes moksle pasikliauti nuojauta arba besąlygiškai pripažinti
kokius nors teiginius (hipotezes), praktiškai nepatikrinus ir
nepatvirtinus, negalima.

Mokslinis pažinimas, nesvarbu, kokios vystymosi stadijos jis būtų, nuo
kasdieninio žinojimo (asmeninio praktinio patyrimo) skiriasi tuo, jog tai
nėra paprasta žinių apie pasaulį sankaupa, o
o jų sistema, įgalinanti
formuluoti naujas sąvokas, dėsnius, teorijas. Be abejo, dar gerokai prieš
mokslo atsiradimą žmogus turėjo sukaupęs daug žinių apie įvairių daiktų bei
reiškinių, su kuriais susidurdavo kasdieninėje praktinėje veikloje,
savybes. Tai reiškia, kad mokslinis žinojimas nėra atskirtas nuo
kasdieninės praktikos. Be to, ir vienas, ir kitas pažinimas siekia to
paties tikslo – pažinti objektyvią realybę, rasti tiesą. Visa tai turi būti
siejama tik su faktais, o ne su kokia nors išankstine nuomone, tikėjimu.
Taigi tarp mokslinio pažinimo ir kasdieninės praktikos yra glaudus
tarpusavio ryšys, nes mokslas visų pirma yra kilęs iš praktinės žmonių
patirties.

Tačiau nereikėtų pervertinti kasdieninio patyrimo. Moksliniame
pažinime, kitaip negu kasdieniniame, taikomos specifinės priemonės, metodai
bei įvairūs kriterijai. Be to, mokslui neužtenka tik ieškoti naujų faktų,
gauti naujų rezultatų. Kur kas svarbiau jais remiantis patikrinti
hipotezes. Formuluoti naujus dėsnius, teorijas. Be abejo, visam tam reikia
daug faktų, empirinių duomenų.

Šis pagrindinis mokslo ir kasdieninio žinojimo skirtumas leidžia geriau
suprasti sisteminį, nuoseklų bei kontroliuojamą mokslinio pažinimo pobūdį.
Juk, norint paaiškinti kokį reiškinį, būtina turėti teorinių žinių,
vadovautis hipoteze, logika. Todėl moksle svarbiausia sukaupti faktų ne kuo
daugiau, o tiek, kad būtų galima juos paaiškinti, įvilkti į kokią tai
teorinį sistemą. Tai padeda ne tik paaiškinti žinomus faktus, bet ir
numatyti dar nežinomus reiškinius. Be to, mokslas tyrinėja ir tokius
reiškinius, kurių paprasta akimi nematome ir su kuriais kasdieninėje
veikloje nesusiduriame (įvairios dalelės fi
izikoje, chemijoje).

Mokslinių tyrimų išvados yra konkrečios, objektyvios, patikimos ir
patikrinamos; tuo tarpu kasdieninis žinojimas subjektyvesnis, mažiau
patikimas, ypač jeigu remiasi kokiu nors tikėjimu. Kita vertus, kasdieninio
pažinimo tikslas – konkreti praktinė veikla, praktinių uždavinių
sprendimas, dėl ko jis negali būti pagrindas kuriant abstrakčius modelius
ar teorijas, padedančias pažinti reiškinių kilmę, vidinius jų ypatumus.
Tačiau svarbu pabrėžti, jog mokslinis žinojimas yra tik viena iš žinojimo
rūšių. Šalia mokslo egzistuoja ir kitos pažinimo rūšys, kaip pavyzdžiui,
religinis, filosofinis, mitologinis, meninis pažinimas ir be abejo, sveikas
protas.

1.4. Empirinis ir teorinis pažinimas

Pažinimą galima išskirti į du lygius:
jutiminį (empirinį)

racionalinį (teorinį)

Pirmasis pažinimo lygis susijęs su mūsų pojūčiais, suvokimais,
vaizdiniais, o antrasis – su mąstymu, proto operacijomis, padedančiais
daryti įvairius apibendrinimus; formuluoti sąvokas, iškelti hipotezes ir t.
t.

Ilgą laiką šie du pažinimo lygiai buvo atsiskyrę, nes empirikai (D.
Lokas) žinojimo pagrindu laikė patyrimą, o racionalistai (R. Dekartas)
žinojimo šaltiniu laikė protą. Pavyzdžiui, R. Dekartas laikėsi požiūrio,
jog juslinė (jutiminė) patirtis negali būti tikras žinių šaltinis. Tikros
žinios, pasak jo, yra aiškūs ryškūs teiginiai, nes tik tai, kas yra aišku
ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama. Tarkime, aiškios ir ryškios yra
matematikos žinios, nes mums aiški jų struktūrą bei loginiai ryšiai tarp
atskirų žinių dalių. O patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros
neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir
būtinumu, t. y. Jie neturi tų savybių, kurios kartu su a

aiškumu ir
apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo požymis. Žinių visuotinumą ir būtinumą
nustato tik protas. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis. Tuo tarpu Loko
įsitikinimu, visos mūsų idėjos yra įgytos, ir jų turinys priklauso nuo
patyrimo. Pasak jo, žmogaus protas – tai švari lenta, kurią rašmenimis
užpildo patyrimas. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o
tiesioginis jų šaltinis yra patyrimas.

Toks skirtingas požiūris į pažinimą trukdė mokslui plėtotis, todėl
galiausiai šie abu pažinimo lygiai buvo sujungti. Ir tai padarė I. Kantas,
sakydamas, kad žmogaus žinojimas visada yra racionalus, teorinis.

Be abejo, pažinimo procese jutiminis pažinimas neina pirmas, ir jo
neseka loginis pažinimas, šie du procesai visada eina greta. Empirinių
duomenų rinkimas – kruopštus darbas, juos renkant visada reikia žinoti, ko
norime. Kita vertus, empirinių duomenų kaupimas nėra galutinis mokslinio
tyrimo rezultatas. Šalia to būtinas tam tikras teorinis jų interpretavimas.
O jeigu tyrėjui nepavyksta to padaryti ir darbas lieka empirinio lygio, tai
mokslo šiuo atveju bus nedaug.

Kitaip negu empirinis pažinimas, teorinis pažinimas, apibendrindamas
mokslinius faktus ir atskleisdamas priežastinius jų ryšius, veda prie
dėsnių ar jų sistemos formulavimo. Šis pažinimas, būdamas aukščiausia
pažinimo forma, atlieka tokias pagrindines mokslo funkcijas: aiškinamąją,
euristinę, sintezės ir reguliuojamąją.

Aiškinamoji funkcija pasireiškia tuo, kad pavieniai, izoliuoti
reiškiniai teorijoje sujungiami į platesnę loginė sistemą. Kartu aiškinamos
reiškinių priežastys, formuluojami dėsniai, kuriais nusakoma tai, kas yra
visuotina, būtina, esminga, tačiau tokios teorijos, kurios žinomus
reiškinius tik paaiškina, mokslui yra nepakankamos. Teorija, remdamasi joje
išreikštais dėsniais, turi numatyti naujus, iki tol dar nežinotus
reiškinius. Naujų faktų bei reiškinių ryšio nustatymas kaip tik ir
apibūdina euristinę teorijos funkciją.

Sintezės funkcija pasireiškia tuo, kad kiekviena teorija sutvarko
empirinę medžiagą bei formuoja tam tikrą mąstymo būdą, o reguliuojančioji
funkcija – yra vienas metodų tolimesniems tyrimams planuoti.

Iš šios trumpos apžvalgos apie empirinio ir teorinio pažinimo ryšį
matome, jog tai bet kurio mokslinio tyrimo du neatsiejami, vienas kitą
papildami procesai.

2. MOKSLO SAMPRATA

2.1. Mokslas kaip vertybė

Mokslas yra svarbiausia visuomenės dvasinės kultūros vystymosi
elementas ir aukščiausia žmonijos žinių forma. Tai viena iš visuomeninės
sąmonės formų. Mokslo kiap žmonių veiklos paskirtis yra gauti ir teoriškai
sisteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Taip pat mokslas yra tų
susitemintų organizuotų ir struktūrizuotų žinių visuma. Šiuo terminu taip
pat įvardijamos ir įvairios mokslo sritys, kryptys ir mokslo šakos.

Mokslas yra pasaulio praktinio įvaldymo dalis specifinės žmonių veiklos
pagalba. Tačiau jis skiriasi nuo kitų dvasinės veiklos formų, taip pat ir
nuo gamybinės materialinės veiklos. Materialinė gamyba žinias naudoja kaip
priemonę produktui sukurti, tuo tarpu mokslo tikslas yra teoriškai pažinti
ir atspindėti tikrovę, aprašyti, paaiškinti ją ir numatyti jos reiškinių
vystymosi procesus. Nuo mokslinės veiklos rezultatų priklauso kitų žmogaus
veiklos formų veikslingumas, jų tobulinimo perspektyvos.

Žodis “mokslas” tiesiogine prasme reiškia sukauptų žinių sistemą.
Mokslas – milžiniškas, sukauptas žmonijos žinių lobis. Jis yra nuolatinės
raidos procesas. Tai ilgaamžės istorijos pažintinės veiklos raidos
rezultatas. Dėl visuomenės ir žmogaus interesų tenkinimo jis pradeda
aktyviai pertvarkyti, tobulinti gamtą, visuomenę ir mąstymą.

Remdamasis tikrovės faktais mokslas teisingai aiškina jų kilmę ir
vystymąsi, atskleidžia esminius reiškinių ir daiktų ryšius, apsaugo žmogų
nuo realaus pasaulio objektyvių dėsnių žinojimu ir jų taikymu praktinėje
veikloje.

Mokslinės žinios yra suprantamos kaip įrodyta ir patvirtinta
informacija apie materialius, socialinius ir dvasinius reiškinius,
teisingai atspindimus žmogaus sąmonėje. Todėl viena iš išskirtinių mokslo
ypatumų yra griežtas jo teiginių ir išvadų įrodymas. Joks mokslas
neįmanomas be įrodymų, nė vienas teiginys negali ir neturi būti priimtas be
įrodymų, be jo pagrindimo konkrečiais duomenimis, faktais ar loginiais
argumentais.

Mokslas dažnai sutapatinamas su žiniomis. “Tai šiurkštus
nesusipratimas” – tvirtina V. Kliučevskis. – “Mokslas yra ne tik žinios,
bet ir sąmonė, t.y. mokėjimas naudotis žiniomis”.

Mokslas – ne nepakeičiamų tiesų sąvadas. Istoriniuose mokslo etapuose
yra nemažai ir netikslių, nevisai pagristų žinių, kurios yra tikslinamos,
tobulinamos arba net atmetamos, paneigiamos kaip neteisingos.

Mokslinė tiesa visuomet reikalauja visuotinio pripažinimo Tadėl
visuomeninė istorinė praktika ir yra pagrindinis mokslo vystymosi stimulas,
o ne tik mokslinių žinių kriterijus.

2.2. Mokslinių tyrimų paskirtis

Dar nuo antikos laikų Platono akademijos įkūrimo senovės Graikijoje
pagrindiniu mokomojo praceso tiklu laikoma tiesos paieškos ir esamų tiesų
kritika. Jau nuo anų laikų keliama idėja, kad mokantysis neatskleidžia
besimokančiajam tiesos, o padeda pačiam ją surasti.

Štai Stasys Šalkauskis, teikdamas svarbią reikšmę aukštajam mokslui
kaip inteligentijos visuomenės elitą, mokslinių darbuotojų rengimo kalvei,
atkakliai kėlė mokslinimo uždavinį. Jis raše: “pradinė ir vidurinė mokykla
moko, protina, lavina, universitetas mokslina, t.y. įjungia į auštąją
intelektualinę kultūrą ir į mokslo gyvenimą”.

Antanas Maceina, nagrinėdamas tautinį auklėjimą kėlė aukštąjam mokslui
išskirtinį uždavinį ugdyti tautos elitą atrenkant ir individualiai padedant
gabiems jaunuoliams pasiekti mokslo aukštumų. “Tautos universitetai,
akademijos ir meno mokyklos, – rašo A. Maceina, – pirmiausiai turi rūpintis
sudaryti elitą, kuris netik pavaduotų senuosius darbininkus, bet ir
pralenktų. Individualiniai paskatinimai, nurodymai ir padrąsinimai,
vertingų darbų parėmimas, susidomėjimas originaliais bandymais – vis tai
yra būdai, kurias galima atrinkti gabiausius žmones ir padėti jiems
išsivystyti jų srityje. Elitas negali būti parenktas masiniu plotu. Ugdymo
individualizavimas šiuo atveju eina lygiai kiekvieno asmens atskirai. Čia
yra būtinas susidomėjimas atskirais žmonėmis ir jų globojimas”.

Šį studentų individualaus rengimo metodą naudoja daugelis vedančiųjų
aukštųjų mokyklų. Prafesorius ar dėstytojas individualiai globoja keliatą
gabių studentų nuo pirmojo iki paskutiniojo kurso.

2.3. Mokslinių tyrimų paskirtis aukštojoje mokykloje

Studijų ir mokslinių tyrimų integracijos principas auštajame moksle
visiškai buvo suformuluotas ir įgyvendintas po Vokietijos universitetų 1810
metų reformos, kurią inicijavo tuometinis Prūsijos tikybų ir švietimų
ministras, filologas ir filosofas Vilhelmas fon Humboltas. Jis panaikino
pradinių mokyklų priklausomybę nuo bažnyčios, įteisino J. H. Pestalocio
metodus, pertvarkė mokslų akademiją ir įkūrė Berlyno universitetą. Nuo to
laiko mokslinai tyrimai ir studentų rengimas jų pagrindu tapo universitetų
išskirtiniu bruožu. Ir dėstytojų, ir studentų tikslas sutelktomis
pastangomis ieškoti objektyvios tiesos, o jei pasiekti – organizuoti
tyrimus, įvaldyti mokslinio darbo pagrindus.

Aukštojoje mokykloje kuriamos naujos žinios, keliamos idėjos,
sprendžiamos mokslinės problemos. Kuo aukščiau išvystyta mosklinė mintis
šioje institucijoje, tuo aukštesnio lygio yra studijų procesas.

Moksliniai tyrimai aukštojoje mokykloje įgauna edukacinę reikšmę, jie
panaudojami studentų intelektinei laisvei, kritiniam mąstymui, kūrybiškumui
ugdyti.

Studentų dalyvavimas mokslinuiose tyrimuose visuomet yra viena iš
produktyviausių studijų formų, suteikiančių galimybę ne tik giliau pažinti
praktinę veiklą, bet ir gebėjimą pajusti mokslinės kūrybos procesą.

Metams bėgant, mokslas rutuliojosi netolygiai. Vienos teorijos keitė
kitas, tuo sukeldamos didelius revoliucinius persitvarkymus. Tai būdinga
gamtos bei technikos mokslams.

Į mokslą galima žiūrėti iš įvairių pozicijų kaip į:
instituciją (mokslas – tai profesija, kuriuos praktika tiesiogiai
ekonominės naudos neduoda),
pažinimo būdą,
žinių kaupimo priemonę (faktai – sukaupiami, o rezultatai grupuojami,
lyginami ir t.t. prieš panaudojimą),
gamybos plėtros veiksnį,
veiksnį, formuojantį požiūrį į žmogų ir pasaulį,
reiškinį (žmonių veiklą, kurios pagrindinė funkcija – gauti ir teoriškai
susisteminti objektyvias žinias apie tikrovę).

Po daugelio tyrimų, duomenų analizės ir apibendrinimų, formuluojami
dėsniai, principai, hipotezės, galiausiai sukuriama tam tikra teorija, nuo
kuo ir prasideda praktinis mokslo pritaikymas.

Tyrimo metodas, tai mokslo taktika, o mokslo strategija – tai problemų,
kurias reikia spręsti, parinkimas.

Mokslui būdinga savita kalba, kad mokslininkai vieni kitus galėtų
suprasti (daug graiku ir lotynu kalbų žodžių).

Viena pagrindinių mokslo funkcijų – naujų dėsnių ar dėsningumų
atradimas, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti panaudoti praktinėje
veikloje.

Mokslinio tiriamojo darbo tikslas – pažinti reiškinius, jų prigimtį,
susisteminti objektyvias žinias apie juos, sukurti metodus materialiniams
bei dvasiniams ištekliams racionaliai naudoti.

Mokslinio tyrimo objektu gali būti bet kuri žmogaus veikla, jo pažinimo
sritys. Pagal tyrimų pobūdį mokslą priimta skirstyti į:

1. fundamentalųjį (skirti teorinėms mokslo problemoms nagrinėti,

formuluoti naujus dėsnius),

2. taikomąjį (praktiškai pritaikyti fundamentaliųjų tyrimų

rezultatus).

Kalbant apie mokslo struktūrą, reikėtų išskirti mokslo sritis bei
kryptis.

3. MOKSLO METODOLOGIJA IR METODAI

3.1. Metodologijos samprata

Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendriausius
pažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių
“methodos” ir “logos”). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojama
nevienodai. Yra :
Metodologija, nagrinėjanti bendramokslinius principus ir tyrimo formas
(pavyzdžiui, viso to, kas egzistuoja, sistemingumas, struktūriškumas,
informatyvumas).
Metodologija – tai pažinimo metodai ir būdai konkrečioje mokslo kryptyje.
Pavyzdžiui, pedagogikos metodologija – tai žinių sistema apie mokslinio
pedagoginio pažinimo procesą, metodus ir konkrečių pedagoginių tyrimų
metodiką.
Metodologija, susijusi su tyrimo metodais ir technika. Šiuo atveju tai
reiškia, kad bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai pagrįsti, t.y.
korektiškai suformuluoti temą, aptarti tyrimo koncepciją, hipotezę, tyrimo
metodus ir t.t.
Metodologija – tai mokymas apie metodą. Pavyzdžiui, humanitarinių tyrimų
metodologija aiškina humanitarinių mokslų tyrimo metodus. Dar kiti mokslo
metodologiją suveda į mokslo logiką, nors ji analizuoja ne patį mokslinio
tyrimo procesą, bet jau gatavas mokslo žinias.

  Nepaisant sąvokų įvairovės, metodologiją galima apibrėžti kaip
teoriją, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija)
ir jo principus (bendramokslinė metodologija) bei mokslinio tyrimo metodus
ir technika (mokslo krypties metodologija). Metodologija, kaip žinių
sistema, gali būti aprašomoji (deskriptyvinė), aprašanti kaip funkcionuoja
mokslinio pažinimo procesas, bei atskleidžianti jo struktūrą, ir
normatyvinė (perskriptyvinė), formuojanti paties mokslinio pažinimo proceso
reikalavimus ir atsakanti į klausimą, koks turi būti mokslinis pažinimas.

Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog visų pirma
svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo koncepciją, t.y. tą pagrindinę idėją ir
tuos pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas
tyrimas, ir korektiškai nusakyti tyrimo metodus, nes, paprasčiau tariant,
metodologija gali būti suprantama ir kaip tyrimo metodo panaudojimo logika,
t.y. nurodanti, kuo būtent pagrįstas kurio nors metodo pasirinkimas.
Remdamiesi žmogaus elgesiu, mes galime pažinti jo psichiką; be to, dar yra
kalba, kuria galime pasakyti savo nuomonę, jausmus, išgyvenimus ir kt.;
įvairūs psichofiziniai pokyčiai, kuriuos galima užregistruoti prietaisų
pagalba ir t.t. Nuo tinkamai pasirinktos tyrimo metodologijos priklauso ir
paties darbo sėkmė.

3.2. Empirinis tyrimas ir tyrimo metodas

3.2.1. Empirinis tyrimas

Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijos
gavimą esant kontaktui tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto. Tačiau tai nėra
visai paprastas procesas. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto
yra tyrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį.
Todėl tyrimo metodams yra keliami dideli reikalavimai. 

Empirinio tyrimo duomenys – tai daiktų, reiškinių, požymių arba
objektyvios  tikrovės ryšių atspindys. Tačiau tai ne objektyvios
aplinkybės, o jutiminis jų atspindys, nes ne realūs objektai, o duomenys
apie juos sudaro empirinį mokslo pagrindą. Taigi duomenys:
bet kurio mokslinio tyrimo žaliava, ir tai svarbiausias, lemiamas dalykas
tikrinant hipotezes. 
duomenys, tiesiogiai gaunami empirinio tyrimo metu ir  sudarantys tyrimo
protokolą, yra vadinami pirminiais, arba empiriniais duomenimis.
duomenys tampa prasmingi (reikšmingi) tik tada, kai mes juos sugretiname
arba lyginame su kitais duomenimis arba kokia nors teorine ar žodine
sistema.
lyginami gali būti tik tokie duomenys, kurie turi objektyvių savybių.
Pavyzdžiui, negalima lyginti charakterio su materialinėmis (medžiaginėmis)
savybėmis. Kita vertus, lyginti reikia tik esminius požymius.

Duomenys tam tikroje teorinėje sistemoje turi savo funkciją ir vietą.
Kitoje teorinėje sistemoje arba hipotezėje tie patys duomenys įgauna kitą
reikšmę ir funkciją. Todėl duomenų kaip pačių savaime nėra: tie patys
duomenys sėkmingai gali būti realizuojami skirtingose mokslo kryptyse ar
netgi srityse (pavyzdžiui, duomenys apie vaikų fizinį brendimą ir raidą,
surinkti ir išanalizuoti kūno kultūros specialistų, gali būti interpretuoti
specialistų, dirbančių medicinos srityje).

Dauguma duomenų turi būti statistiškai sugrupuoti pagal kurią nors
teoriją. Taip sugrupuoti duomenys  vadinami antriniais.  Pavyzdžiui, tokie
duomenys gali būti įvairios dažnuminės charakteristikos, vidurkiai,
koreliaciniai (tarpusavio) ryšiai ir t.t. Šiuo atveju jie įgauna mokslinio
apibendrinimo formą ir sudaro prielaidas tolimesniems teoriniams
apibendrinimams. Antra vertus, duomenys turi būti patikrinti arba turi būti
patikrintas jų reprezentatyvumo laipsnis. Be šito jie negali būti teoriškai
apibendrinti. Nes priešingu atveju, galime padaryti moksliškai nepagrįstas
išvadas, tai tebus žongliravimas duomenimis.

Pagal pobūdį duomenys gali būti klasifikuojami į mokslinius ir
nemokslinius, sociologinius, edukologinius, psichologinius, biologinius ir
t.t., o pagal tyrimo metodus – į stebėjimo, apklausos, eksperimento ir kt.
Pravartu pabrėžti, jog svarbu surinkti ne kuo daugiau duomenų kaip tokių,
nes moksliniu požiūriu svarbiau surinkti mažiau duomenų, tačiau tokių,
kurie būtų pakankamai reprezentatyvūs ir informatyvūs.

Logiškai apdoroti ir apibendrinti duomenys įgalina nustatyti įvairius
priežastinius ryšius, kurie gali būti traktuojami kaip empiriniai dėsniai
(pavyzdžiui. Archimedo dėsnis). Kai kada šie dėsniai tiesioginio jutiminio
pažinimo gali neturėti. Sakykim, empiriškai galime nustatyti garso sklidimo
greitį. Tačiau mes negalime tiesiogiai stebėti, kaip atsiranda garso bangos
ir kaip jos plinta. Stebime tik galutinį rezultatą, t.y. vienoje vietoje
kilęs garsas po tam tikro laiko bus užfiksuotas kitoje vietoje. Teiginys
apie garso greitį bus gautas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškinio
tiesioginio stebėjimo rezultatas. Tai būdinga edukologijos ir kitiems
socialiniams mokslams, kur stebimi procesai aprašomi naudojantis
netiesioginiais informacijos gavimo šaltiniais. Dėl to socialinių tyrimų
metodai turi būti patikimai metodologiškai pagrįsti, nes jie, priešingai
negu gamtos pažinimo metodai, nestokoja subjektyvumo.

3.2.2. Tyrimo metodas

Kiekviena mokslo sritis, o tuo labiau kryptis, turi savus tyrimo
metodus, nors aišku, yra ir bendrų tyrimo metodų (pavyzdžiui,
eksperimentas, matematinė statistika, teorinės analizės ir apibendrinimo ir
kt.).  Metodo reikšmė – didžiulė. Gerai parengtas ar pritaikytas metodas
žymiai palengvina tyrimą. Teigiama, kad nuo metodo priklauso viso tyrimo
sėkmė, o remdamasis tinkamai parengtais tyrimo metodais net ir nelabai
gabus žmogus gali daug padaryti, kai tuo tarpu netinkamai parinkti tyrimo
metodai nepadės ir genialiam mokslininkui.

Tačiau patys metodai, kad ir kokie tikslūs būtų, dar nenulemia mokslo
laimėjimų. Jie negali pakeisti kūrybinės tyrėjo minties, jo sugebėjimo
analizuoti ir interpretuoti tyrimo duomenis, o tai gali ne kiekvienas.
Duomenis rinkti gali bet kas, preliminariai susipažinęs su instrukcija, o
juos aprašyti ir interpretuoti kur kas sunkiau. Kita vertus, tinkamas
metodas leidžia išvengti nereikalingų klaidžiojimų, padeda greičiau gauti
norimus rezultatus (pavyzdžiui, medicinoje reikėtų atlikti labai daug
tyrimų, norint įvertinti ligonio ar sveiko žmogaus būklę, o šiuolaikiniais
tyrimo metodais, įgalinančiais vienu metu registruoti daugelį parametrų,
situaciją galima įvertinti kur kas greičiau).

Mokslui rutuliojantis, tobulėjo ir tyrimo metodai. Ypač tai pastebima
gamtos ir technikos moksluose, kur sukurti prietaisai izoliuoja tyrėjo
poveikį stebimam objektui, t.y. tyrimo rezultatai nuo tyrėjo valios
nepriklauso. Kur kas sunkiau taikyti objektyvius tyrimo metodus,
įgalinančius gauti nedviprasmišką informaciją edukologiniuose ir kituose
socialinių mokslų tyrimuose.

Tyrimo metodas – tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų
gavimo būdas, taikant įvairiais priemones. Savo ruožtu tai sisteminė
procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kurių
taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Be
abejo, sudėtingos, specifinės mokslo problemos reikalauja ir specialių 
tyrimo metodų, kuriuos reikia sukurti.

Kiekvienas tyrimo metodas turi turėti teorinį pagrindą, t.y. remtis
objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodas
remiasi tam tikra teorija, vadinasi, iš principo neteisingų metodų neturėtų
būti. Neteisingai juos galima būtų panaudoti: pavyzdžiui, vienos mokslo
srities metodus bandant pritaikyti kitoje srityje. Socialinių mokslų
tyrimuose neretai parenkami ir taikomi neadekvatūs tyrimo tikslams ir
uždaviniams tyrimo metodai,  kas metodologiškai menkina sumanytą tyrimą.
Visada geriau taikyti aprobuotus, t.y. teoriškai ir praktiškai patikrintus
metodus, negu rizikuoti būti apkaltintam neteisingai parinkta metodika,
kurios tyrimo rezultatai dėl neadekvatumo, gali būti nepatikimi.

Taigi siekiant efektyvių tyrimo metodų ir objektyvių naujų žinių gavimo
būdų, jie visų pirma turi būti metodologiškai pagrįsti, o antra – turi būti
informatyvūs ir patikimi (validūs). Todėl, taikant savo pačių parengtus ar
pakoreguotus tyrimo metodus, būtina nurodyti metodo objektyvumo sąlygas.

Metodo validumas – tai jo tinkamumas arba, kitaip tariant, jis
išreiškia tai, kad matuojama būtent tai, kas norima matuoti. Pavyzdžiui,
anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas pasako tiesą.

  Jeigu yra galimybė, gautus tyrimo duomenis galima palyginti su
kitais, objektyvesniais duomenimis. Pavyzdžiui, jeigu anketinėje apklausoje
mokinys nurodė, kad jis yra fiziškai aktyvus, tai šią veiklą nusakančius
duomenis galima palyginti su fizinės būklės rodikliais. Tokie ir panašūs
gautų duomenų patikimumo patikrinimai kartais moksle apibūdinami terminu
empirinių faktų verifikacija (duomenų teisingumo nustatymo procedūra).

3.3. Hipotezė

Kai tyrėjas neturi pakankamai faktų, kad galėtų atsakyti į jam rūpimus
klausimus ar išspręsti kokią nors problemą, tuomet dažnai taikomas
hipotezės principas – mokslinė prielaida, kuria bandoma nusakyti nežinomus
reiškinius.

Hipotezės formulavimas yra bene pats svarbiausiais ir sunkiausias
tyrimo etapas. Formuluojant hipotezes, svarbu, kad jos nėra išvedamos iš
faktų, o sukuriamos remiantis faktais. Tai preliminari teorija, kuri
preliminariai formuluoja priežastinius ryšius ir dėsnius bei jų pagrindu
numato naujus objektus, naujas tyrimų kryptis ir metodus. Vadinasi,
mokslinis tyrimas – ne aklas faktų kaupimas, o tikslingas ir kryptingas
perėjimas nuo hipotezės prie teorijos.

Kasdieniniame gyvenime hipotezės sąvokai suteikiama labai plati
reikšmė. Labiausiai paplitę šie hipotezės supratimai: spėjimas, įvykio
prognozė ir apytikris žinojimas. Be abejo, šie kasdieniniai hipotezės
supratimai mokslui nepriimtini, nes neteikia esminių paaiškinimų ir
nenurodo tyrimo objekto bei metodų. 

Prognozės jau turi loginį pagrindą, pavyzdžiui, orų prognozės, kurios
remiasi tam tikrais matavimais, apskaičiavimais. Gali būti ir mokslinės
prognozės. 

 Tikslesnis yra apytikris žinojimas. Pavyzdžiui, kad ir toks teiginys:
jeigu išmesiu monetą aukštyn 1000 kartų, tai ji nukris herbu į viršų 500
kartų. Čia loginis pagrindimas yra stipresnis už prognozes.

Nėra vieno apibrėžimo, apibūdinančio mokslinės hipotezės sąvoką. Galbūt
priimtiniausias hipotezės supratimas būtų toks. Hipotezė – tai mokslinio
pažinimo forma, išreiškianti moksliškai pagrįstą, tačiau dar nepatikrintą
ir nepatvirtintą naujų dėsnių, priežastinių ryšių, objektų bei jų struktūrų
ir savybių numatymą.

Hipotezės gali būti įvairių rūšių:
Aprašomosios – hipotezės apie galimus nagrinėjamų reiškinių ryšius (jomis
bandoma numatyti atsakymą į klausimą kaip?)
Aiškinamosios – hipotezės, analizuojančios reiškinių ryšius sąlygojančias
priežastis, (jomis bandoma numatyti atsakymą į klausimą kodėl?).
Indukcinės – hipotezės kai iš atskirų faktų logiškai mąstant bandoma
padaryti apibendrinančias išvadas, kurios vėliau turės būti patvirtintos
tyrimo būdu. Edukologijos tyrimuose dažniau formuluojamos indukcinės
hipotezės.
Dedukcinės

Tačiau, kita vertus, edukologijos tyrimuose formuluojamos hipotezės ne
visada turi naujų mokslinių idėjų, ir joms patikrinti kartais užtenka
turimų žinių. Filosofinėje literatūroje dar pasitaiko darbinė ir mokslinė
hipotezė (apie tai bus rašoma toliau).

Hipotezės formulavimo šaltiniai gali būti, pavyzdžiui:

1. Pedagoginės patirties apibendrinimas.

2. Žinomų mokslinių faktų analizė.

3. Tolesnė mokslinių teorijų plėtotė.

Hipotezes gali sąlygoti ir “sveikas protas” bei intuicija. Kartais gali
būti formuluojama ir nepakankamai originali hipotezė, t.y. skirta tikrinti
jau žinomiems dalykams, aprašyti juos kiekybiškai arba patikrinti jų
pritaikomumą kitomis sąlygomis ir t.t. Tai loginiu požiūriu visiškai
pateisinama, nes, pavyzdžiui, edukologijos tyrimuose laiko įtaka gana
ženkli.

Formuluojant hipotezę, reikėtų laikytis šių reikalavimų:
Ji turi būti iš esmės patikrinta, t.y. paremta faktais. Tačiau pasitaiko ir
grynai teorinių hipotezių, kurios bus patikrintos tik ateityje, patobulėjus
tyrimo metodams.
Hipotezė turi aiškinti klausimus, nusakančius nagrinėjamosios problemos
esmę.
Dažniausiai ji neturi prieštarauti anksčiau nustatytiems faktams. Jeigu
tyrėjas numatė teiginį, prieštaraujantį esamai duomenų traktuotei, tai:

a. hipotezė bus veiksminga tik tada, jeigu ji bus įrodyta naujais

faktais;

b. paneigti faktai turi būti paaiškinti, pavyzdžiui, ar ankstesnė

medžiaga buvo surinkta, naudojant netobulus tyrimo metodus, ar 

tiriant skirtingą kontingentą ir t.t. Vadinasi, ankstesni faktai

nėra paneigiami, o tik apribojami savo veikimo sferoje.
Hipotezė turi būti iš esmės paprasta. Jos paprastumas yra santykinis, nes
santykinai paprasti ir patys nagrinėjami reiškiniai. 
Hipotezės turinyje neturi būti teoriškai ir praktiškai nepagrįstų teiginių,
t.y. tokių teiginių, kurie patys gali tapti tyrimo objektu (loginio rato
klaida).
Ji turi būti produktyvi. Iš dviejų hipotezių, vienodai gerai aiškinančių
tam tikrą reiškinį, priimama hipotezė, aiškinanti platesnę reiškinių sritį.
Bet kuri hipotezė kaip teiginys visada yra stochastinio (tikimybinio)
pobūdžio, tačiau tą tikimybę reikia moksliškai pagrįsti. Taip pat reikia
atminti, jog hipotezė nėra dogma, ji gali keistis, dirbant būti tikslinama.

Hipotezės sukūrimo pagrindas – turimos žinios. Tačiau būtina žinoti,
kad apriorinės (nepriklausančios nuo patyrimo) hipotezės formulavime
dalyvauja pats tyrėjas, ir dėl to ji nėra pakankamai objektyvi 
(A.Einšteinas). Tai teiginys, kurio negalima tiesiogiai pagrįsti patyrimu.
Pagrindas priimti hipotezę yra tas, kad, remiantis turimomis žiniomis ir
pačia hipoteze, galima paaiškinti tam tikrus stebimus bei numatyti naujus
faktus. Be hipotezės tie faktai nepaaiškinami ir nenumatomi. Tačiau jei net
statistinės analizės rezultatai parodys, jog hipotezė neprieštarauja tyrimų
rezultatams, tai dar nereiškia, kad ji yra besąlygiškai teisinga, nes
praktiškai gali būti ir kitų hipotezių, gerai suderinamų su gautais
rezultatais. Todėl hipotezė visada lieka atvira tolesniems moksliniams
tyrinėjimams. Kita vertus, net vienintelis hipotezei prieštaraujantis
faktas, leidžia ją atmesti (hipotezių tikrinimo asimetrija).

Visi išdėstytieji teoriniai teiginiai labiausiai taikytini
vadinamosioms mokslinėms hipotezėms. Tačiau pagrindiniai jų formulavimo
principai gali būti taikomi ir darbinėms (laikinoms) hipotezėms, kuriomis
laikytinos pirminės prielaidos, atsirandančios drauge su pagrindine tyrimų
idėja. Tiriant darbinės hipotezės yra tikrinamos: tobulinamos,
patikslinamos arba atmetamos.

  Taigi hipotezė visų pirma reikalinga mums patiems. Ji tarsi kompasas,
rodantis moksliniam tyrimui kryptį, neleidžiantis per daug išsiplėsti ir
kreipiantis tyrėjo  mintis reikiama linkme. Ji svarbi mums dar ir tuo, jog
padeda pasirinkti (numatyti) tyrimo objektą bei informacijos gavimo būdą –
tyrimo metodą. Pavyzdžiui, analizuodami kokios nors mokyklos neefektyvią
veiklą, mes darome prielaidą, jog tai gali būti susiję su netinkamu
pedagoginių darbuotojų parinkimu. Pasirinkus tokią hipotezę, aiškus tampa
ir tyrimo objektas, ir tyrimo metodas. Šiuo atveju tyrimo objektu
pasirinksime ekspertus, t.y. patyrusius pedagogus, kurie apsilankę
mokykloje, pateiks savo išvadas. Ekspertų nuomonė patvirtins arba 
nepatvirtins mūsų hipotezę, o tada bus daromi praktiniai sprendimai.
Pasirinkę hipotezėje kitą prielaidą, pavyzdžiui, susieję neefektyvų
mokyklos darbą su blogu mokymosi dalykų turiniu, tyrimo objektas bus
mokiniai, o tyrimo metodas – mokinių apklausa.

4. SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODIKA

4.1. Sociologinių tyrimų metodologija ir metodika

Pripažinus sociologiją kaip mokslą, iškilo būtinumas kurti savo aiškius
mokslo principus, vadovautis mokslinės metodikos normomis, įgalinančiomis
ne tik atlikti įvairius tyrimus, tačiau ir patikrinti bei patobulinti jų
procesą, todėl būtina ir pagrįsta sociologijos dalis yra metodologija.

Socialinio tyrimo metodologija ir metodika – pažintiniai instrumentai,
priemonės, būdai, iš kurių metodologija – bendrosios strategijos sritis, o
metodika – tyrimo taktika.

Sociologinio tyrimo metodika – tai operacijų, procedūrų, būdų,
nustatant socialinius faktus, jų sisteminimo ir analizės būdų sistema. Prie
metodinių instrumentų skiriami būdai (metodai) pirminiam duomenims rinkti,
atranka, socialinių rodiklių nustatymo būdai ir kitos specializuotos
sociologinių tyrimų procedūros, o taip pat kiekybinės analizės metodai.

Tarp metodologijos ir metodikos glaudus ryšys: tie patys stebėjimo
metodai gali būti taikomi sociologiniuose ir psichologiniuose
tyrinėjimuose, kurių metodologija iš esmės skiriasi, o statistiniai duomenų
apdorojimo metodai naudojami ir tiksliuosiuose, ir visuomenės moksluose.
Metodologija niekad neprieštaravo tam tikrų metodinių priemonių
pritaikymui.

4.2. Sociologinių tyrimų rūšys

Sociologinį tyrimą galima apibūdinti kaip sistemą logiškai nuoseklių
metodologinių, metodinių ir organizacinių – techninių procedūrų, susietų
tarpusavyje vieno tikslo – gauti patikimus duomenis apie tiriamą reiškinį
ar procesą.

Sociologinio tyrimo rūšys:
Žvalgomasis (pilotažinis) – paprastesnis konkrečios sociologinės analizės
tipas, kadangi sprendžia ribotus savo turiniu uždavinius.
Aprašomasis tyrimas – sudėtingesnis konkretaus socialinio tyrimo analizės
atvejis.
Analitinis tyrimas – giliausias sociologinės analizės būdas.

Socialinių reiškinių tyrėjai turi būti pasirengę potencialioms
problemoms, kurios gali atsirasti dėl tiriamojo darbo temos, taikomų
metodų, procedūrų, gautų duomenų pobūdžio. Taip pat problemų gali kilti dėl
tiriamųjų sutikimo dalyvauti tyrimuose, todėl būtina gauti leidimą iš
vadovų, kurių organizacijose bus vykdomi tyrimai.

5. TYRIMŲ METODAI

5.1. Stebėjimas

Mokslinėje praktikoje susiformavo du pagrindiniai empirinio tyrimo
metodai – stebėjimas ir eksperimentas. Pagrindinis tarp stebėjimo ir
eksperimento skirtumas yra keliamo tikslo esmė. Atlikdamas stebėjimą,
mokslininkas nežino atsakymo į keliamą klausymą arba tik labai miglotai jį
įsivaizduoja. Tuo tarpu eksperimente atsakymas į keliama klausimą duodamas
hipotezėje, t.y. daromos prielaidos apie galimus priežastinius ryšius. Be
to, stebėjimo objektas stebimas, nedarant jam iš šalies jokios įtakos, o
eksperimentinių tyrimų objektas sąmoningai valdomas.

Kalbant apie stebėjimą pažinimo metodą, reikia skirti mokslinį ir
kasdienį stebėjimą.

5.1.1. Mokslinis ir kasdieninis stebėjimas

Mokslinis stebėjimas – tai kryptingai organizuotas aplinkos daiktų ir
reiškinių suvokimas. Mokslinis stebėjimas yra tikslingai organizuotas
procesas, kuris kontroliuojamas pagal kokią nors teoriją ar hipotezę, kai
tuo tarpu kasdieninis stebėjimas labiausiai remiasi praktine patirtimi.
Abiejų stebėjimų skirtumai pasireiškia ir pagal tokius stebėjimo požymius,
kaip intersubjektyvumas ir objektyvumas, tiesioginis ir netiesioginis
stebėjimas, stebėjimo duomenų interpretavimas.

Intersubjektyvumas ir objektyvumas. Vienas pagrindinių stebėjimo
metodui keliamų reikalavimų yra tas, jog stebėjimo duomenys turėtų būti ne
tik asmeninio patyrimo rezultatas, bet gauti ir kitų tyrėjų, t.y. jie turi
būti intersubjektyvūs. Bet netgi ir tie patys rezultatai, gauti įvairių
tyrėjų, dar negarantuoja visiško objektyvumo. Todėl ir intersubjektyvumas
nėra tapatus objektyvumui, nes objektyvios žinios nuo žmogaus valios
nepriklauso. Taigi galutinis objektyvumo kriterijus yra bandymas, praktika.

Tiesioginis ir netiesioginis stebėjimas. Objektyvius duomenis sunkiau
gauti, kai yra stebimas ne pats daiktas, o to jo ryšio su kitais daiktais
rezultatas. Tai procesai, apie kurių buvimą mes sprendžiame pagal jų
sąveiką su kitais daiktais ar reiškiniais, kai pakinta mūsų užfiksuojamos
tų daiktų ar reiškinių savybės. Kai daromos išvados remiasi teorinėmis
prielaidomis, kurias vėliau tikriname bandymu, ir bus netiesioginis
stebėjimas.

Stebėjimo duomenų interpretavimas. Bet kuriuos duomenis, prieš įvelkant
į mokslo kalbą, reikia atitinkamai sutvarkyti, susisteminti. Būdami
priklausomi nuo teorijos, stebėjimo duomenys turi patvirtinti arba paneigti
hipotezę. Todėl būtina juos interpretuoti.

5.1.2. Pedagoginis stebėjimas

Pedagoginių tyrimų stebėjimo objektu gali būti mokinių arba klasės
elgesys mokymo procese, užduočių atlikimas, mokinių poelgiai, pedagogo
elgsena, mokumo metodas ir kt.
Vienuose šaltiniuose labiau akcentuojami bendrojo pobūdžio reikalavimai: 
stebėjimai turi būti nukreipti į socialiai svarbias sritis;
stebėjimai turi būti atliekami sistemingai ir organizuotai, nes
atsitiktiniai stebėjimai gali iškreipti faktus;
stebėjimai reikalauja surinkti kuo daugiau duomenų, t.y. sukaupti kuo
daugiau faktų;
stebėjimų rezultatai turi būti fiksuojami ir lengvai atgaminami;
stebėjimas ir jo rezultatų analizė reikalauja objektyvumo.

Kituose šaltiniuose reikalavimai susiję su tyrimo metodika:
stebėjimas turi turėti konkretų tikslą;
stebėjimų požymių skaičius turėtų būti minimalus ir tiksliai apibrėžtas;
stebėjimas turėtų vykti pagal iš anksto sudarytą planą, ką ir kaip stebėti;
duomenys, gauti stebėjimo metu, turi būti palyginami, todėl čia turėtų būti
taikomi vienodi kriterijai (pavyzdžiui, mokinių žinias reikia vertinti
vienoda balų sistema).

Metodo privalumai:
Stebima tiesiogiai.
Yra galimybė analizuoti grupės elgesį, nes vienu metu galima aprėpti
daugiau tiriamųjų.
Elgesį galima įvertinti tiksliau, nei tai padarytų pats asmuo.
Stebėjimas nepriklauso nuo tiriamojo nuostatos, jo noro atsakinėti į
pateiktus klausimus.
Galimybė vienu metu aprėpti daugiau savybių, stebimų reiškinių ir t.t.

Metodo trūkumai:
Įtakos gali turėti stebėtojo nuotaika, o tai gali veikti įvykių suvokimą,
gautų duomenų interpretavimą.
Nevienoda stebėtojo padėtis; pageidautina, kad tyrėjo išsilavinimas,
interesai bei socialinė padėtis būtų panaši į tiriamųjų asmenų.
Galimos įvairios stebėtojo klaidos, pvz. vertinama pagal išankstinius
įsitikinimus.
Neretai lyginama pagal save, dėl ko gali atsirasti netikslumų.

Stebėjimo tyrimų procedūros metodologija.

Ji apima tokius etapus:
Nors ir apytikriai, tačiau nusakomas tiriamasis reiškinys.
Kuriama to reiškinio hipotezė.
Patikrinamas vienas kuris nors konkretus atvejis ir stebima, ar jis
atitinka iškeltą hipotezę.
Jeigu hipotezė neatitinka stebimų faktų, tai arba ji keičiama, arba atvejo
atsisakoma, arba į tiriamąjį reiškinį pažvelgiama kitu požiūriu.
Jeigu yra prieštaravimų tarp hipotezės ir faktų, hipotezę ar patį reiškinį
reikia koreguoti.

Stebėjimo formos:

1. Stebėjimas vyksta kontaktuojant su tiriamuoju ir jam sutikus.

2. Stebėjimas atliekamas tarpe stebimųjų, tačiau jiems nežinant, kad

yra stebimi.

3. Slaptas stebėjimas.

5.2. Eksperimentas

Eksperimentas iš esmės yra gerai kontroliuojamas metodas, siekiant
nustatyti priežastinį ryšį (būvima ar ne) tarp vieno ar daugiau
nepriklausomų kintamųjų ir vieno ar daugiau priklausomų kintamųjų.

Idealiu atveju, eksperimentatorius gali:
Kontroliuoti aplinką, kurioje eksperimentas vyksta.
Kontroliuoti eksperimentinę ir kontrolinę grupes, paskirstant į šias grupes
narius atsitiktinai arba skaičiuojant.
Išmatuoti priklausomo kintamojo vertes tiek prieš eksperimentinio stimulo
įvedimą, tiek po jo paveikimo.

Tačiau lauko eksperimento sąlygomis tyrėjas negali kontroliuoti nieko.

Eksperimento privalumai
Eksperimentas plačiausiai socialiniuose moksluose taikomas metodas
priežastingumui nustatyti.
Tyrėjas gali išmatuoti priklausomo kintamojo vertę, įvesti nepriklausomą
kintamąjį, kurį tyrėjas mano esant priežastimi, ir stebėti, kaip tai
sukelia pasikeitimus nepriklausomame mintamajame.
Kontrolė, kuri veiksmingiausia, esant mažai atrankai. Tokiu būdu
eksperimento metu tyrėjas turi didesnę tikimybę gauti tai, ko tikisi.
Longitiudinė analizė. Tyrėjas renka duomenis, matuoja daug kartų.
Eksperimento laikas neribojamas, jis gali vykti vos keleta dienų, bet gali
trukti ir mėnesiu ar net metus. Tačiau netgi ir trumpas eksperimentas
suteikia didesnę galimybę tyrinėti pasikeitimus, negu apklausos būdu.

Eksperimento trūkumai
Dirbtinė aplinka.
Eksperimentuotojo poveikis. Eksperimentas gali tapti reaktyvus, jei
eksperimentuotojo spėjimai paveiks tyrimo rezultatus. Kad taip neatsitiktų,
subjektai paskirstomi į eksperimentinę ir kontrolinę grupes, kad tyrimo
rezultatai nebūtų įtakojami.
Kontrolės trūkumas.

a. Tyrėjas, patalpinęs subjektus į uždarą patalpą, gali paveikti

jų asmeninę nuomonę

b. Natūralioje aplinkoje gali būti neįmanoma kontroliuoti

išorinių faktorių poveikio
Atrankos dydis. Kuo didesnė grupė, tuo sunkiau ją tirti uždaroje patalpoje.
Eksperimentas plaučiau naudojamas 1 asmeniui tirti (pvz. psichologijoje), o
ne grupei.

Eksperimentas yra svarbus duomenų rinkimo metodas gamtos moksluose.

5.3. Apklausa

Labiausiai paplitęs pirminės sociologinės informacijos rinkimo metodas
yra apklausa.

Apklausa – tai tokia duomenų rinkimo metodika, kai respondentai iš
esmės tuo pačiu (arba jam artimu) metu atsakinėja į raštu (anketoje) ar
žodžiu pateiktus klausimus.

Toks tyrimo metodas yra labai plačiai paplitęs ir patikimas, o kita
vertus tai gali rodyti jo populiarumą dėl tariamo paprastumo, manant, jog
nėra nieko lengvesnio, kaip atlikti apklausą. Tokia pažiūra į šį metodą ir
masinis jo taikymas gali sumenkinti jo reikšmę moksliniuose tyrimuose. Mat
daugelyje tyrimų (taip pat ir disertacinių) nesilaikoma apklausos metodo
metodologijos ir sudarant klausimyną bei parenkant tiriamųjų grupes, ir
vykdant tyrimo procedūras bei atliekant matematinę analizę.

Iš to, kas pasakyta, į apklausą galime žiūrėti kaip į komunikacijos
procesą, kuris nustato šiuos pagrindinius kintamuosius:
asmuo,  atliekantis  apklausą, vadinamas  interviu  gavėjas arba
apklausėjas;
žmogus arba grupė, kuriuos apklausia, vadinami respondentais, per apklausą
jie ribojami tam tikromis taisyklėmis;
apklausos dažniausiai atliekamos standartizuotomis metodikomis;

apklausa atliekama įvairiomis sąlygomis, galinčiomis turėti įtakos, jos
eigai bei rezultatams;
apklausa – vienpusė komunikacija, kurią valdo interviu gavėjas.

Kadangi mokslinių apklausų uždavinys – gauti kuo objektyvesne
informaciją, apklausos vedėjui keliami tam tikri reikalavimai bei elgesio
taisyklės:
apklausos vedėjas visada turi prisistatyti, iš kur yra ir kieno interesams
atstovauja;
įžangoje trumpai apibūdina problemą ir apklausos tikslą;
ypač   svarbu   siekti   kontakto   su   apklausiamaisiais,   įgyti   jų
pasitikėjimą, todėl jis turi būti komunikabilus, išsilavinęs, mokėti
bendrauti;
jis negali reikšti savo nuomonės apie duodamus klausimus nei prieš
apklausą, nei jos metu;
negalima vertinti atsakymų arba kaip nors rodyti savo pritarimą arba
nepritarimą;
negalima mokyti, polemizuoti; jeigu instrukcija nedraudžia, tai po
apklausos jis gali pasakyti savo nuomone ir pedagogiškai veikti
apklausiamąjį.

Dar nurodoma, jog draugai, pažįstami, bendradarbiai ir juo labiau
viršininkai negali būti rekomenduojami interviu gavėjais.

Anketinė apklausa gali būti:
Grupinė, kurią tikslinga taikyti respondentų darbo, mokymosi, laisvalaikio
praleidimo ir kt. vietose.
Individuali anketa individualiai kiekvienam respondentui išdalijama darbo,
mokymosi arba gyvenamoje vietoje, iš anksto aptarus grąžinimo terminą.

Grupinės anketinės apklausos privalumai:
Pakankamas atrankos dydis.
Patikimas anketų grąžinimo lygis
Galimybė apklausėjui instruktuoti respondentus, iškilus neaiškumams (pvz.
nesuvokiant klausimo esmės)
Galimybė apklausėjui sekti atsakymo į klausimus eigą, stebėjimo būdu
gaunant papildamos informacijos
Pagal respondentų reakciją apklausėjas turi galimybę minimaliai įvertinti
problemos reikšmingumą, anketos klausimų pateikimo ir išdėstymo tvarką
Anketavimas trunka trumpiau ir pigiau, nei interviu.

Metodo trūkumai:

1. Apklausėjo įtaka respondentams

2. Dalinai skubotas ir neapgalvotas anketų užpildymas dėl laiko

ribotumo.

3. Netinkama anketavimui aplinka

4. Negarantuotas atsakymų patikimumas

Individualios anketinės apklausos privalumai:

1. Skiriama pakankamai laiko

2. Aplinkos, apklausėjo įtakos nebuvimas

Metodo trūkumai:

1. Mažesnis anketų grąžinimo lygis

2. Žemesnis atsakymų lygis

3. Mažas respondentų anonimiškumas

Atskirais atvejai tyrėjai taiko apklausas paštu ar telefonu, tačiau
tokie metodai labai nepatikimi respondentų identifikavimo, anketų
grąžinimo, užpildymo atžvilgiu.

5.4. Interviu

Kitas informacijos rinkimo per apklausą būdas – interviu. Svarbiausias
skirtumas tarp anketavimo ir interviu pasireiškia per tyrėjo ir respondento
kontaktą. Interviu metu tyrėjas ir respondentas bendrauja per
interviuotoją.

Reikalavimai, kuriuos turi atitikti anketos klausimų turinys, jų
formulavimas, seka ir tarpusavio ryšys anketos struktūroje:
Anketoje neturi būti nereikalingų klausimų. Turi būti išlaikytas būtinumo
ir pakankamumo konsensusas.
Anketos sudarytojas turi atsižvelgti į apklausiamųjų informuotumą.

Metodo trūkumai:

1. Sunaudojama daug laiko, lėšų

2. Papildomos sąlygos interviuerių parinkimui ir apmokymui

Privalumai:

1. Plečiama galimybė gauti daug kokybiškai atsakytų klausimynų

2. Papildoma informacija apie respondentus

Interviuotojo pasirinkimas lemia interviu sėkmę.

Interviu metodas plačiai taikomas Lietuvos sociologų.

5.5. Klausimai

Klausimų tikslas – nuodugniau pažinti tiriamąjį reiškinį, gauti
išsamesnės informacijos apie elgesio pobūdį. Tai savotiški indikatoriai. O
tai, ką mes tiriame, galime pavadinti indikatu.

Indikatoriai (klausimai) gali nustatyti indikatą (požymį, reiškinį) ir
tiesiogiai (pavyzdžiui, norint sužinoti tiriamojo nuomonę), ir netiesiogiai
(kai tiriamas elgesys). Be abejo, kalbėdami apie elgesio tyrimus, negalime
tiksliai nustatyti indikatoriaus ir indikato atitikmens. Galime tik daryti
prielaidą, kad tiriamųjų nuomonė yra susijusi su tikruoju jų elgesiu. Todėl
svarbu surasti tinkamiausią indikatorių, kuris geriausiai atitiktų
tiriamąjį reiškinį, o tai padaryti nėra lengva, nes nei nuojauta, nei kokia
nors logika to padaryti į neįmanoma. Tai galima padaryti tik bandymo būdu.
Visa tai apsprendžia svarbą klausimų, kuriems keliami dideli reikalavimai.
Pagrindiniai metodologiniai jų principai būtų šie:
Jie turi būti nukreipti į esminius žmogaus elgesio ypatumus, jį
sąlygojančius veiksnius.
Turi reprezentuoti indikatą. Dažnai analizuojamos skirtingos veiklos
sferos, arba viena veikla tiriama plačiau, todėl negalima apsiriboti vienu
klausimu. Pavyzdžiui, klausimas “Ar domitės sporto? įvykiais: labai,
vidutiniškai ar menkai?” – negali būti reprezentatyvus indikatorius sporto
interesui nustatyti. Arba požiūris į darbą taip pat negali apsiriboti vienu
klausimu, pavyzdžiui “Ar esate patenkinti savo darbu?” arba “Ar jūsų darbas
jus patenkina?” Požiūriai, vertybinės orientacijos j sportą, darbą,
mokymąsi ir kt. – tai nėra vieninga sistema. Ją sudaro daugelis, neretai
skirtingų elementų. Todėl vienas indikatorius tik bendrai gali nusakyti
kokius nors bruožus. Dėl to būtina pateikti daugiau klausimų.
Vartoti aiškias, lengvai suprantamas ir nedviprasmiškas sąvokas; tai, kas
paprasta ir suprantama apklausos vedėjui, turi būti aišku ir
apklausiamajam.
Negalima pateikti “dvigubų klausimų”. Pavyzdžiui: “Ar mėgstate kavą, ar
saldainius?” Iš tiesų tai du atskiri klausimai, sujungti j vieną.
Klausimas neturi būti tendencingas, t.y. sąmoningai stimuliuojantis
atitinkamą atsakymą. Pavyzdžiui: “Jūs nemėgstate alkoholio, ar ne?” arba
“Juk jūs nerūkote, tiesa?” Čia tinkamiau būtu paklausti: “Ar jūs rūkote?”
Pravartu naudoti tikrinamuosius (kontrolinius) klausimus, t.y. tą patį
klausimą pateikti du kartus, tik kitaip jį suformuluoti ir įterpti kitoje  
anketos   vietoje.   Tai   gali   padėti   išaiškinti   nesąžiningus
respondentus.
Dėl tiriamųjų grupės heterogeniškumo galima duoti filtruojančių klausimų.
Pavyzdžiui: “Jeigu į pirmą klausimą atsakėte teigiamai, prašom atsakyti į 2
– 5 klausimus, o jeigu atsakėte neigiamai, toliau tęskite nuo 6 klausimo”.
Respondentui  turi  būti  sudaryta galimybė  išvengti  atsakymo. Todėl  
tyrėjas  privalo  numatyti   tokius  atsakymų  variantus,   kaip pavyzdžiui
“Sunku atsakyti”, “Nežinau”, “Neturiu nuomonės” ir pan. Tačiau kai tokių
atsakymų daug, tai gali rodyti arba tvirtos nuomonės stygių, arba klausimo
neadekvatiškumą norimai gauti informaciją.
Klausimo struktūra turi būti paprasta ir aiški. Siūloma kuo labiau
palengvinti respondento darbą. Pavyzdžiui, vietoj klausimo “Kiek procentų
atlyginimo skiriate buto mokesčiams sumokėti?” reikėtų dviejų klausimų: 1)
“Koks jūsų atlyginimas?” ir 2) “Kiek pinigų išleidžiate buto mokesčiams?”
Procentus turi skaičiuoti pats tyrėjas. Tačiau, kita vertus, toks
tiesmukiškas klausimas apie pajamas ne visada korektiškas tiriamojo asmens
atžvilgiu.
Reikia vengti klaidingų prielaidų. Pavyzdžiui, klausimas: “Už ką
balsavote?”   sutrikdys   žmogų,   kuris   apskritai   nebalsavo,   arba
klausimas: “Koks jūsų darbas?” sutrikdys bedarbį.

Formuluoti   klausimus,   ypač   intymesnius,   reikia   ne pernelyg
tiesmukiškai. Jautrius klausimus, į kuriuos respondentas dėl kokių nors
priežasčių gali vengti atsakyti arba atsakyti neadekvačiai (taip
dažniausiai būna dėl visuomenėje nusistovėjusių socialinių, moralinių bei
kitokių normų), reikėtų pateikti tokia forma lyg,

a) toje situacijoje būtų tariamas asmuo;

b) visuomenėje nebūtų aiškios pozicijos tuo klausimu;

c) tai nebūtų nukrypimas nuo normos, o plačiai paplitęs reiškinys.

Kiti   autoriai   nurodo   kiek   kitokią   įvadine   klausimo   dalį.
Pavyzdžiui, vietoj tokios klausimo įvadinės dalies formuluotės kaip “Kai :
kurie žmonės sako, kad.”, reikėtų rinktis kitą variantą. Pavyzdžiui, “Ar
jūs sutinkate, kad.” arba “Kajus manote..”?

Pagal anketos užpildymo techniką išskiriami keturių tipizavimo atvejų
klausimai:

1. Atviri ir uždari

2. Tiesioginiai ir netiesioginiai

Atviri klausimai respondentams suteikia galimybę savarankiškai
formuluoti atsakymą, kuris atspindi jo stilių, informuotumą, kalbą ir kt.
Atviri klausimai neturi galimų atsakymų variantų. Pavyzdžiui, klausimai:
“Kokia Jūsų nuomonė apie informacines technologijas?” apklausiamajam teikia
visiška laisvę. Tačiau jie dažniausiai tinka tada, kai norima išžvalgyti
problemą arba kai toks klausimas duodamas pirmą kartą ir nėra aiškūs galimi
jo atsakymo variantai. Jie kartais tinka interviu pradžioje, norint
suaktyvinti respondentus.

Tačiau pagrindinis jų trūkumas tas, kad juos sunku suklasifikuoti,
kiekybiškai įvertinti.

Uždari klausimai susideda iš dviejų skirtingų komponentų:

a) paskatinančios dalies (sudominantys klausimai)

b) atsakymų dalies (galimi atsakymų variantai).

Pavyzdžiui, klausimo “Kokios, Jūsų nuomone, didžiausios mūsų visuomenės
problemos?(išvardinkite)”, gali būti tokie atsakymu variantai, kuriuose
respondentas dalinai nukreipiamas laukiamų atsakymų linkme:

a) Politinės______________________

b) Socialinės_____________________

c) Moralinės_____________________

d) Kitos_________________________

Interviu metu respondento atsakymą užrašo interviueris arba žymi
atsakymą iš anksto paruoštame klasifikatoriuje.

Pavyzdžiui, baigus uždaros formos klausimą, paliekama vietos tiriamajam
išsakyti savą nuomone. Neretai per apklausas duodami kombinuoti klausimai,
t.y. ir uždaros, ir atviros formos klausimai.

Minėtos anketos pavyzdys:

Artimiausi planai asmeniniame (šeimos) gyvenime?, atsakymų variantas:

1. Vesiu (ištekėsiu).

2. Apsirūpinsiu gyvenamuoju plotu

3. Apsirūpinsiu materialiai

4. Išeisiu gyventi atskirai nuo tėvų

5. Atsidėsiu šeimai (vyrui/žmonai, vaikams)

6. Gyvensiu savo malonumui

7. Kita_________________________

Tai gi tokio pobūdžio anketose respondentams paliekama teisė bei
galimybė pareikšti savo nuomonę, kurios dėl uždaro klausimo ribotumo,
neradus tinkamo atsakymo varianto tarp pateiktų iš anksto, jis negalėjo
padaryti.

Kai klausimai uždari, respondentas turi pasirinkti viena galimų
atsakymų variantų. Kai atsakymai tiriamajam gatavi, lengviau padaryti
sprendimą, nes nereikia pačiam formuluoti atsakymo. Tačiau keblumai galimi
dėl to, kad tiriamasis gali pasirinkti ne visai jam tinkamą atsakymą
(pavyzdžiui, į klausimą “Ar sutiktumėte būti informatikos mokytoju?”, kur
tėra tik kelios alternatyvos: “Taip. Ne. Nežinau”), arba iš daugelio
alternatyvų sunku išsirinkti (pavyzdžiui, iš 10-15 indikatorių apie
prioritetines veiklos sritis sunku išsirinkti  tris svarbiausius). Dėl to
gali pasitaikyti paviršutiniškų atsakymų.

Uždarų klausimų pranašumas tas, kad:
kai yra alternatyvų, lengviau pasirinkt; be to, tyrėjui nereikia”;
klasifikuoti atsakymų, o tai padeda išvengti subjektyvumo;
lengviau kiekybiškai apdoroti duomenis;
lengviau lyginti, gretinti;
didesnis indikatoriaus patikimumas.

Dėl šių pranašumų per apklausas dažniau pasitelkiami uždari klausimai.
Tačiau juos parengti (ypač atsakymų alternatyvas), jeigu nėra žinomas
klausimas arba jeigu jis keliamas pirmą kartą, gana sunku (pavyzdžiui,
atsakant į klausimą “Kokia, jūsų manymu, didžiausia mūsų šalies
problema?”).

Tiesioginiai ir netiesioginiai klausimai

Jau pats pavadinimas “tiesioginis klausimas” rodo, jog klausimas yra
konkretus (pavyzdžiui: “Kokia programa labiausiai tinka teksto
redagavimui?”). Netiesioginiai klausimai tinka tada, kai norima sužinoti
asmens požiūrį į intymesnius dalykus. Šiuo atveju klausimas pateikiamas ne
tiesiogiai, o taip, lyg būtų kalbama apie kitus žmones. Tada tiriamasis
dažnai atsako iš savo pozicijų, savo patirties. Pavyzdžiui: A ir B svarsto
C problemą. A mano, kad,.o B mano priešingai. Formuluojamas klausimas:
“Kuris jų teisesnis?” arba “Kaip šiuo atveju pasielgtų daugelis jūsų
pažįstamų?” Tačiau praktiškai tokie netiesioginiai klausimai pasitaiko
rečiau, nes ne visada kitų vertinimas gali sutapti su tiriamojo požiūriu.

Literatūroje nurodomi ir kitų rūšių klausimai; juos bandoma skirstyti į
tris kategorijas: aprašomuosius, sąsajų ir priežastinius klausimus. Matyt,
skaitytojui būtų pravartu susipažinti su šių klausimų technologija ir
pavyzdžiais.

5.6. Testavimas

Besimokančiųjų mokymosi pastangų ir rezultatų vertinimas yra būtina
mokymo ir mokymosi proceso dalis, tai lyg tam tikro pažangos (progreso)
variklis. Kaip žinome skiriami du vertinimo tipai: formalusis – vykdomas
visą besimokančiųjų mokymosi laiką, visuose programų moduliuose ir
apibendrinantysis – vykdomas baigiant kurį tai modulį ar visas studijas.
Vertinimas paprastai išreiškiamas pažymiu (balu), tačiau parašyti
besimokančiajam tą įvertinimą – pažymį – išlieka viena sunkiausių pedagogo
užduočių ir šiais „informacinės visuomenės“ laikais. Mokymo ir mokymosi
procese taikomos įvairios vertinimo sistemos ir metodai. Kiekvienos
besimokančiųjų vertinimo sistemos tikslas – jų tobulėjimas. Vertinimas turi
žadinti sėkmės pojūtį, teikti grįžtamąją informaciją besimokančiajam ir jo
mokytojui, kad jie galėtų vertinti savo pastangas ir planuoti savo
tolimesnius veiksmus.

Vienas iš mokymosi proceso grįžtamojo ryšio realizavimo metodų yra
testavimas. Gerai organizuotas testavimas ir efektyviai parengtas jo
instrumentas – testas – padeda užtikrinti pakankamai objektyvių žinių,
mokėjimų ir įgūdžių kontrolės (ypač savikontrolės) galimybes.

5. Tyrimų būdai

5.1. Tyrimo metodai laiko trukmės atžvilgiu

Tai nėra konkretūs kokių nors empirinių faktų kaupimo būdai, o metodai,
susiję su tyrimo eigos organizavimu laiko trukmės atžvilgiu.

Dauguma edukologijos, kaip ir apskritai socialinių tyrimų, yra
aprašomojo pobūdžio. Išskirtini trys aprašomojo pobūdžio tyrimų
organizavimo metodai:
Trumpalaikiai tyrimai. Jie vyksta palyginti neilgai. Šiais tyrimais
užfiksuojame tam tikrą situaciją konkrečiu momentu.
Tendenciniai tyrimai. Tai trumpesnį ar ilgesnį laiką trunkantys tyrimai,
kurių metu stebimas mums rūpimas procesas ir jo kitimai. Gauti duomenys
gali būti panaudoti šio proceso prognozei. Pagrindinis tokių tyrimų
trūkumas tas, kad įvairūs atsitiktiniai veiksniai gali gerokai iškreipti
tyrimo duomenis. Tada ir prognozė bus klaidinga.
Ilgalaikiai tyrimai. Tai tokie tyrimai, kai tiriamas objektas stebimas ilgą
laiko tarpą. Tai gali trukti dešimtis metų. Tiriamas objektas visą laiką
stebimas viena ir ta pačia metodika, esant apytikriai vienodoms tyrimo
sąlygoms.

Galima išskirti du ilgalaikių tyrimų variantus. Vienas jų – kai ta pati
populiacija arba grupė žmonių tiriama ilgą laiką. Kitas variantas – kai ta
pati populiacija (grupė) arba kiti asmenys tiriami praėjus kuriam nors
laiko tarpui.

Ilgalaikių tyrimų privalumai:
Ilgalaikiai tyrimai įgalina nagrinėti raidos procesus, stebėti, kaip kinta
tiriamojo objekto būsenos, požymiai, atrasti naujų, anksčiau nepastebėtų
dėsningumų. 
Šie tyrimai leidžia nustatyti ryšius tarp priklausomų ir nepriklausomų
kintamųjų dydžių.

Ilgalaikių tyrimų trūkumai:
Ilgai trunka, todėl yra brangesni, nes reikia laukti, kol susikaups
pakankamai duomenų.
Egzistuoja tiriamos grupės “nykimo” problema, nes, vykstant ilgalaikiams
tyrimams, dalis tiriamųjų iš grupės išeina, ir jos homogeniškumas kinta.
Galimi vadinamieji “kontrolės poveikio” trūkumai. Tai susiję su tuo, kad
daugkartinis tiriamųjų tyrimas ta ar kita metodika gali sukelti
nepageidaujamų psichologinių padarinių, kai  tiriamieji tampa jautrūs tiems
dalykams, į kuriuos iki tol jie nekreipė dėmesio.
Sunkiau parinkti tas pačias sąlygas, ypač socialiniuose tyrimuose, dėl ko
gali atsirasti interpretavimo klaidų.

6.1. Dokumentų analizė

Dauguma žmogaus elgesio ypatumų bei jį sąlygojančių veiksnių užfiksuota
įvairiuose dokumentuose. Dokumentai gali būti skirstomi pagal tokius
kriterijus:

1) pagal dėstymo formą – statistiniai ir verbaliniai;

2) pagal bendrą reikšmę (oficialūs ir neoficialūs).

Statistiniai duomenys – tai lentelės, piešiniai. Pagal juos galime
spręsti apie populiaciją, daryti atranką bei gretinti su kitų tyrimų
duomenimis.

Verbaliniai dokumentai aprašo socialinius reiškinius, procesus bei
požymius teksto forma. Tai įvairūs laikraštiniais pranešimai, ataskaitos,
aprašymai, asmeniniai pastebėjimai.

Oficialūs dokumentai –  tai tarnybinio pobūdžio dokumentai, t.y. tie,
kurie buvo surinkti, parengti ir patvirtinti valstybinių ar visuomeninių
organizacijų. Jie gali būti statistiniai, verbaliniai arba mišrūs.

Neoficialūs dokumentai neturi oficialaus teisingumo, tikrumo ar
veiksmingumo patvirtinimo. Tai įvairūs asmeninio pobūdžio užrašai,
pasiūlymai, projektai ir kt.

6.2. Tyrimo metodas, pagrįstas istorinių duomenų analize

Mokslinėje literatūroje istorinių tyrinėjimų vertė apibrėžiama šiais
spektrais:

1) istoriniai tyrimai leidžia įžvelgti problemos sprendimo būdus;

2) įgalina prognozuoti dabarties ir net ateities kitimo tendencijas

mums rūpimu klausimu;

3) dažnai atsiskleidžia įvairių sąveikų ir net kadaise vykusių

sukrėtimų tikrąją vertę;

4) padeda iš naujo pažvelgti į iškeltas hipotezes, turimus duomenis ar

kuriamą teoriją.

Istorinis tyrimas nėra tiesioginio stebėjimo metodas. Jis ypatingas
tuo, kad viskas, kas tiriama, jau yra įvykę praeityje. Todėl tyrėjo
pareiga, o kartu ir uždavinys, naudojantis visais prieinamais šaltiniais,
įvertinti buvusius įvykius bei padaryti argumentuotas, pagrįstas
istoriniais faktais, išvadas.

Istoriniuose tyrimuose renkami dviejų rūšių duomenys:

1) pirminiai, tiesioginiai nušviečiantys rūpimą dalyką;

2) papildomi (netiesioginiai), apie rūpimą problemą leidžiantys

spręsti netiesiogiai.

Istorinių duomenų patikimumo patikrinimas atliekamas dviem etapais:

1) pirmiausia tikrinamas informacinio šaltinio (dokumento)

autentiškumas;

2) paskui tikrinama, ar pati informacija (žinios) yra teisinga.

Šie du etapai dar vadinami “išoriniu” ir “vidiniu” kritiniu įvertinimu.

Išorinis įvertinimas labiau nukreiptas į patį šaltinį (dokumentą), o ne
į tai, kas jame rašoma ar sakoma. Šio etapo tikslas – išsiaiškinti, ar
galima pasitikėti šaltiniu. Čia žiūrima, kas buvo autorius, tikrinami
parašai, rašysena, stilius, vietovardžiai ir pan.

Vidinis įvertinimas – tai informacijos tikslumo, patikimumo tikrinimas.
Klausimai, į kuriuos šiame įvertinimo etape reikia atsakyti:
ar autorius pats yra patyręs aprašomus įvykius, buvo jų dalyvis, ar yra
diletantas, t.y. ar jis kompetentingas tais klausimais, apie kuriuos rašo;
koks autoriaus požiūris į aprašomus įvykius, santykis su jais;
kiek jis galėjo būti veikiamas iš šalies ar psichologinių charakterio
savybių;
kiek laiko buvo praėję po aprašomojo įvykio, kai jis rašė;
informacija galėjo būti iškreipta interviu imančių asmenų ir pan.

Kritiškai įvertinus istorinę informaciją, žiūrime, ar gautieji faktai
patvirtina mūsų hipotezę, ar ne. Tai sunkiausias ir galbūt atsakingiausias
tyrimo etapas, nes viską reikia įvertinti, susieti. Šis, baigiamasis,
etapas dar vadinamas proceso sinteze. Jo rezultatas ir yra tiriamasis
darbas.

LITERATŪRA

1. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. – Kaunas:

JUDEX, 2002.

2. Maceina A. Pedagoginiai raštai. – Kaunas, 1990.

3. Šalkauskis S. Universiteto koncepcija. Raštai. IV t. – Vilnius,

1995.

4. Tidikis R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. – Vilnius, 2003.

5. Luobikienė I. Sociologija : bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika.

– Kaunas:

6. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Kaunas, 1999.

7. Mokslinių tyrimų pagrindai. V. Liutikas, V. Šeštokas, J. Zujus. –

Vilnius, 1987.

8. Studijų įvadas. B. Neverauskas, V. Misevičius, R. Čiutienė. Kaunas:

Technologija, 2004.

9. Luobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika.

– Kaunas: Technologija, 2000.

10. Prieiga per Internetą: http://www.ik.ku.lt

11. Prieiga per Internetą:

http://catalogo.cerca.com/World/Lietuvi%C5%B3/Mokslas_ir_i%C5%A1silavin

imas/Socialiniai_mokslai/

12. Prieiga per Internetą: http://www.geocities.com/Vykintas/fi.html

Leave a Comment