ĮVADAS
Kiekvienos išsivysčiusios šalies pažangos pagrindas – moksloplėtojimas, todėl labai svarbu, kad mokslinių tyrimų sistema būtų kuogeriau organizuojama ir traktuojama vis didesnei žmonių auditorijai. Šis darbas tinkamas pradedančiajam tyrėjui kaip susipažinimo priemonėsu metodologijos mokslu, nes jame aiškiai ir paprastai pateikiamos tosmokslinių tyrimų metodologijos žinios, kurios būtinos ruošiant mokslinįtiriamąjį darbą.
PAŽINIMO PROCESAS 5. Pažinimo principai ir raida Mokslas yra sudėtingas socialinis reiškinys. Galima išskirti trispagrindinius jo komponentus: a) žinių sistemą; b) mokslinę veiklą; c) institucijų sistemą, per kurią ši veikla realizuojasi. Pirmasis komponentas vadinamas loginiu – gnoseologiniu mokslokomponentu, antrasis ir trečiasis – sociologiniu. Mokslinio pažinimotyrimas turėtų apimti visų trijų komponentų sąveiką, nors ligšioliniuosemokslo tyrimo darbuose praktiškai dominuoja loginis – gnoseologinisaspektas. Kad jį geriau suprastume, aptarsime patį pažinimo procesą. 1.2. Pažinimo būdai Pažinimas yra žmogaus minties santykis su tikrove. Žmogiškojo pažinimostruktūrą ir mechanizmą nagrinėja gnoseologiją (gr. gnosis – žinojimas,logos – mokslas). Pažinimo tikslas – pasiekti objektyvią tiesą. Šiameprocese žmonės įgyja žinių ir supratimą apie realiai egzistuojančiusreiškinius, įsisąmonina aplinkinį pasaulį. Įgytos žinios panaudojamospraktinėje veikloje, siekiant pertvarkyti pasaulį. Skiriami trys pažinimo proceso elementai: ▪ pažinimo subjektas (tai, kas vykdo pažinimą – žmogus, kolektyvas, visuomenė, bendruomenė, žmonija ir t. t.), ▪ pažinimo objektas (tai, į ką žmogus nukreipia savo pažintinę veiklą – galaktika, žmogus, Dievas, neuronas, sveikata, ugdymas ir t. t.) ▪ santykis tarp jų: 1 3 2 Pažinimo subjektas[pic][pic] Pažinimo objektas Šių pažinimo proceso elementų reikšmė atskirais istorijos laikotarpiaisbuvo suprantama skirtingai. Iki I. Kanto filosofai, apmąstydami pažintinįžmogaus ir daikto santykį, į pirmą vietą iškelia subjekto ir objekto būtį,o I. Kanto dėmesio centre yra pats santykis. Pasak I. Kanto, egzistuoja dužmogiškojo pažinimo kamienai: juslumas ir intelektas. Juslumas pateikiaobjektus, intelektas juos apmąsto. Intelektas be juslumo yra tuščias,fantazuojantis, nes neturi objekto. Savo ruožtu juslumas be intelekto yraaklas, bestruktūris chaosas. Kadangi žmogaus intelektas yra baigtinis(susietas su jusline patirtimi), tai bet koks mėginimas pažinti daiktusanapus juslinės patirties pasmerktas nesėkmei. 1.3. Kasdieninis ir mokslinis žinojimas Nors žinojimo rūšys yra įvairios, tačiau ne visos žinios yra mokslinės.Pavyzdžiui, žinios, kurias įgyjame prasčiausiai stebėdami įvairius daiktusmūsų gyvenime yra svarbios, nes padeda orientuotis aplinkoje, tačiaunepaaiškina daiktų bei reiškinių esmės, jų kilmės, tarpusavio ryšio ir kt.,dėl to jos nėra mokslinės (pavyzdžiui, žinome jog jūros vanduo sūrus,tačiau nežinome, kodėl; arba žinome, kad mediniai daiktai vandenyjeplūduriuoja, bet negalime paaiškinti). Tokių žinių turime daug, ir mums jųvis tiek pakanka, norint orientuotis aplinkoje. Jų su gyvenimiškapatirtimi vis daugėja, tačiau, žinant bendrus dėsningumus, gyventi irorientuotis kur kas lengviau. Kita vertus, žmogaus žinojimas tiesiogiai yrasusijęs su praktine veikla. Šia veikla yra ne vien tik logika, remiasi irmokslo žinios, nes moksle pasikliauti nuojauta arba besąlygiškai pripažintikokius nors teiginius (hipotezes), praktiškai nepatikrinus irnepatvirtinus, negalima. Mokslinis pažinimas, nesvarbu, kokios vystymosi stadijos jis būtų, nuokasdieninio žinojimo (asmeninio praktinio patyrimo) skiriasi tuo, jog tainėra paprasta žinių apie pasaulį sankaupa, o jų sistema, įgalinantiformuluoti naujas sąvokas, dėsnius, teorijas. Be abejo, dar gerokai priešmokslo atsiradimą žmogus turėjo sukaupęs daug žinių apie įvairių daiktų beireiškinių, su kuriais susidurdavo kasdieninėje praktinėje veikloje,savybes. Tai reiškia, kad mokslinis žinojimas nėra atskirtas nuokasdieninės praktikos. Be to, ir vienas, ir kitas pažinimas siekia topaties tikslo – pažinti objektyvią realybę, rasti tiesą. Visa tai turi būtisiejama tik su faktais, o ne su kokia nors išankstine nuomone, tikėjimu.Taigi tarp mokslinio pažinimo ir kasdieninės praktikos yra glaudustarpusavio ryšys, nes mokslas visų pirma yra kilęs iš praktinės žmoniųpatirties. Tačiau nereikėtų pervertinti kasdieninio patyrimo. Moksliniamepažinime, kitaip negu kasdieniniame, taikomos specifinės priemonės, metodaibei įvairūs kriterijai. Be to, mokslui neužtenka tik ieškoti naujų faktų,gauti naujų rezultatų. Kur kas svarbiau jais remiantis patikrintihipotezes. Formuluoti naujus dėsnius, teorijas. Be abejo, visam tam reikiadaug faktų, empirinių duomenų. Šis pagrindinis mokslo ir kasdieninio žinojimo skirtumas leidžia geriausuprasti sisteminį, nuoseklų bei kontroliuojamą mokslinio pažinimo pobūdį.Juk, norint paaiškinti kokį reiškinį, būtina turėti teorinių žinių,vadovautis hipoteze, logika. Todėl moksle svarbiausia sukaupti faktų ne kuodaugiau, o tiek, kad būtų galima juos paaiškinti, įvilkti į kokią taiteorinį sistemą. Tai padeda ne tik paaiškinti žinomus faktus, bet irnumatyti dar nežinomus reiškinius. Be to, mokslas tyrinėja ir tokiusreiškinius, kurių paprasta akimi nematome ir su kuriais kasdieninėjeveikloje nesusiduriame (įvairios dalelės fizikoje, chemijoje). Mokslinių tyrimų išvados yra konkrečios, objektyvios, patikimos irpatikrinamos; tuo tarpu kasdieninis žinojimas subjektyvesnis, mažiaupatikimas, ypač jeigu remiasi kokiu nors tikėjimu. Kita vertus, kasdieniniopažinimo tikslas – konkreti praktinė veikla, praktinių uždaviniųsprendimas, dėl ko jis negali būti pagrindas kuriant abstrakčius modeliusar teorijas, padedančias pažinti reiškinių kilmę, vidinius jų ypatumus.Tačiau svarbu pabrėžti, jog mokslinis žinojimas yra tik viena iš žinojimorūšių. Šalia mokslo egzistuoja ir kitos pažinimo rūšys, kaip pavyzdžiui,religinis, filosofinis, mitologinis, meninis pažinimas ir be abejo, sveikasprotas. 1.4. Empirinis ir teorinis pažinimas Pažinimą galima išskirti į du lygius:jutiminį (empirinį)
racionalinį (teorinį) Pirmasis pažinimo lygis susijęs su mūsų pojūčiais, suvokimais,vaizdiniais, o antrasis – su mąstymu, proto operacijomis, padedančiaisdaryti įvairius apibendrinimus; formuluoti sąvokas, iškelti hipotezes ir t.t. Ilgą laiką šie du pažinimo lygiai buvo atsiskyrę, nes empirikai (D.Lokas) žinojimo pagrindu laikė patyrimą, o racionalistai (R. Dekartas)žinojimo šaltiniu laikė protą. Pavyzdžiui, R. Dekartas laikėsi požiūrio,jog juslinė (jutiminė) patirtis negali būti tikras žinių šaltinis. Tikrosžinios, pasak jo, yra aiškūs ryškūs teiginiai, nes tik tai, kas yra aišku
ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama. Tarkime, aiškios ir ryškios yramatematikos žinios, nes mums aiški jų struktūrą bei loginiai ryšiai tarpatskirų žinių dalių. O patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūrosneturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu irbūtinumu, t. y. Jie neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu irapibrėžtumu yra tikrojo žinojimo požymis. Žinių visuotinumą ir būtinumąnustato tik protas. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis. Tuo tarpu Lokoįsitikinimu, visos mūsų idėjos yra įgytos, ir jų turinys priklauso nuopatyrimo. Pasak jo, žmogaus protas – tai švari lenta, kurią rašmenimisužpildo patyrimas. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, otiesioginis jų šaltinis yra patyrimas. Toks skirtingas požiūris į pažinimą trukdė mokslui plėtotis, todėlgaliausiai šie abu pažinimo lygiai buvo sujungti. Ir tai padarė I. Kantas,sakydamas, kad žmogaus žinojimas visada yra racionalus, teorinis. Be abejo, pažinimo procese jutiminis pažinimas neina pirmas, ir joneseka loginis pažinimas, šie du procesai visada eina greta. Empiriniųduomenų rinkimas – kruopštus darbas, juos renkant visada reikia žinoti, konorime. Kita vertus, empirinių duomenų kaupimas nėra galutinis moksliniotyrimo rezultatas. Šalia to būtinas tam tikras teorinis jų interpretavimas.O jeigu tyrėjui nepavyksta to padaryti ir darbas lieka empirinio lygio, taimokslo šiuo atveju bus nedaug. Kitaip negu empirinis pažinimas, teorinis pažinimas, apibendrindamasmokslinius faktus ir atskleisdamas priežastinius jų ryšius, veda priedėsnių ar jų sistemos formulavimo. Šis pažinimas, būdamas aukščiausiapažinimo forma, atlieka tokias pagrindines mokslo funkcijas: aiškinamąją,euristinę, sintezės ir reguliuojamąją. Aiškinamoji funkcija pasireiškia tuo, kad pavieniai, izoliuotireiškiniai teorijoje sujungiami į platesnę loginė sistemą. Kartu aiškinamosreiškinių priežastys, formuluojami dėsniai, kuriais nusakoma tai, kas yravisuotina, būtina, esminga, tačiau tokios teorijos, kurios žinomusreiškinius tik paaiškina, mokslui yra nepakankamos. Teorija, remdamasi jojeišreikštais dėsniais, turi numatyti naujus, iki tol dar nežinotusreiškinius. Naujų faktų bei reiškinių ryšio nustatymas kaip tik irapibūdina euristinę teorijos funkciją. Sintezės funkcija pasireiškia tuo, kad kiekviena teorija sutvarkoempirinę medžiagą bei formuoja tam tikrą mąstymo būdą, o reguliuojančiojifunkcija – yra vienas metodų tolimesniems tyrimams planuoti. Iš šios trumpos apžvalgos apie empirinio ir teorinio pažinimo ryšįmatome, jog tai bet kurio mokslinio tyrimo du neatsiejami, vienas kitąpapildami procesai.2. MOKSLO SAMPRATA 2.1. Mokslas kaip vertybė Mokslas yra svarbiausia visuomenės dvasinės kultūros vystymosielementas ir aukščiausia žmonijos žinių forma. Tai viena iš visuomeninėssąmonės formų. Mokslo kiap žmonių veiklos paskirtis yra gauti ir teoriškaisisteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Taip pat mokslas yra tųsusitemintų organizuotų ir struktūrizuotų žinių visuma. Šiuo terminu taippat įvardijamos ir įvairios mokslo sritys, kryptys ir mokslo šakos. Mokslas yra pasaulio praktinio įvaldymo dalis specifinės žmonių veiklospagalba. Tačiau jis skiriasi nuo kitų dvasinės veiklos formų, taip pat irnuo gamybinės materialinės veiklos. Materialinė gamyba žinias naudoja kaippriemonę produktui sukurti, tuo tarpu mokslo tikslas yra teoriškai pažintiir atspindėti tikrovę, aprašyti, paaiškinti ją ir numatyti jos reiškiniųvystymosi procesus. Nuo mokslinės veiklos rezultatų priklauso kitų žmogausveiklos formų veikslingumas, jų tobulinimo perspektyvos. Žodis “mokslas” tiesiogine prasme reiškia sukauptų žinių sistemą.Mokslas – milžiniškas, sukauptas žmonijos žinių lobis. Jis yra nuolatinėsraidos procesas. Tai ilgaamžės istorijos pažintinės veiklos raidosrezultatas. Dėl visuomenės ir žmogaus interesų tenkinimo jis pradedaaktyviai pertvarkyti, tobulinti gamtą, visuomenę ir mąstymą. Remdamasis tikrovės faktais mokslas teisingai aiškina jų kilmę irvystymąsi, atskleidžia esminius reiškinių ir daiktų ryšius, apsaugo žmogųnuo realaus pasaulio objektyvių dėsnių žinojimu ir jų taikymu praktinėjeveikloje. Mokslinės žinios yra suprantamos kaip įrodyta ir patvirtintainformacija apie materialius, socialinius ir dvasinius reiškinius,teisingai atspindimus žmogaus sąmonėje. Todėl viena iš išskirtinių moksloypatumų yra griežtas jo teiginių ir išvadų įrodymas. Joks mokslasneįmanomas be įrodymų, nė vienas teiginys negali ir neturi būti priimtas beįrodymų, be jo pagrindimo konkrečiais duomenimis, faktais ar loginiaisargumentais. Mokslas dažnai sutapatinamas su žiniomis. “Tai šiurkštusnesusipratimas” – tvirtina V. Kliučevskis. – “Mokslas yra ne tik žinios,bet ir sąmonė, t.y. mokėjimas naudotis žiniomis”. Mokslas – ne nepakeičiamų tiesų sąvadas. Istoriniuose mokslo etapuoseyra nemažai ir netikslių, nevisai pagristų žinių, kurios yra tikslinamos,tobulinamos arba net atmetamos, paneigiamos kaip neteisingos. Mokslinė tiesa visuomet reikalauja visuotinio pripažinimo Tadėlvisuomeninė istorinė praktika ir yra pagrindinis mokslo vystymosi stimulas,o ne tik mokslinių žinių kriterijus.
2.2. Mokslinių tyrimų paskirtis
Dar nuo antikos laikų Platono akademijos įkūrimo senovės Graikijojepagrindiniu mokomojo praceso tiklu laikoma tiesos paieškos ir esamų tiesųkritika. Jau nuo anų laikų keliama idėja, kad mokantysis neatskleidžiabesimokančiajam tiesos, o padeda pačiam ją surasti. Štai Stasys Šalkauskis, teikdamas svarbią reikšmę aukštajam moksluikaip inteligentijos visuomenės elitą, mokslinių darbuotojų rengimo kalvei,atkakliai kėlė mokslinimo uždavinį. Jis raše: “pradinė ir vidurinė mokyklamoko, protina, lavina, universitetas mokslina, t.y. įjungia į auštąjąintelektualinę kultūrą ir į mokslo gyvenimą”. Antanas Maceina, nagrinėdamas tautinį auklėjimą kėlė aukštąjam moksluiišskirtinį uždavinį ugdyti tautos elitą atrenkant ir individualiai padedantgabiems jaunuoliams pasiekti mokslo aukštumų. “Tautos universitetai,akademijos ir meno mokyklos, – rašo A. Maceina, – pirmiausiai turi rūpintissudaryti elitą, kuris netik pavaduotų senuosius darbininkus, bet irpralenktų. Individualiniai paskatinimai, nurodymai ir padrąsinimai,vertingų darbų parėmimas, susidomėjimas originaliais bandymais – vis taiyra būdai, kurias galima atrinkti gabiausius žmones ir padėti jiemsišsivystyti jų srityje. Elitas negali būti parenktas masiniu plotu. Ugdymoindividualizavimas šiuo atveju eina lygiai kiekvieno asmens atskirai. Čiayra būtinas susidomėjimas atskirais žmonėmis ir jų globojimas”. Šį studentų individualaus rengimo metodą naudoja daugelis vedančiųjųaukštųjų mokyklų. Prafesorius ar dėstytojas individualiai globoja keliatągabių studentų nuo pirmojo iki paskutiniojo kurso.
2.3. Mokslinių tyrimų paskirtis aukštojoje mokykloje Studijų ir mokslinių tyrimų integracijos principas auštajame mokslevisiškai buvo suformuluotas ir įgyvendintas po Vokietijos universitetų 1810metų reformos, kurią inicijavo tuometinis Prūsijos tikybų ir švietimųministras, filologas ir filosofas Vilhelmas fon Humboltas. Jis panaikinopradinių mokyklų priklausomybę nuo bažnyčios, įteisino J. H. Pestalociometodus, pertvarkė mokslų akademiją ir įkūrė Berlyno universitetą. Nuo tolaiko mokslinai tyrimai ir studentų rengimas jų pagrindu tapo universitetųišskirtiniu bruožu. Ir dėstytojų, ir studentų tikslas sutelktomispastangomis ieškoti objektyvios tiesos, o jei pasiekti – organizuotityrimus, įvaldyti mokslinio darbo pagrindus. Aukštojoje mokykloje kuriamos naujos žinios, keliamos idėjos,sprendžiamos mokslinės problemos. Kuo aukščiau išvystyta mosklinė mintisšioje institucijoje, tuo aukštesnio lygio yra studijų procesas. Moksliniai tyrimai aukštojoje mokykloje įgauna edukacinę reikšmę, jiepanaudojami studentų intelektinei laisvei, kritiniam mąstymui, kūrybiškumuiugdyti. Studentų dalyvavimas mokslinuiose tyrimuose visuomet yra viena išproduktyviausių studijų formų, suteikiančių galimybę ne tik giliau pažintipraktinę veiklą, bet ir gebėjimą pajusti mokslinės kūrybos procesą. Metams bėgant, mokslas rutuliojosi netolygiai. Vienos teorijos keitėkitas, tuo sukeldamos didelius revoliucinius persitvarkymus. Tai būdingagamtos bei technikos mokslams. Į mokslą galima žiūrėti iš įvairių pozicijų kaip į:instituciją (mokslas – tai profesija, kuriuos praktika tiesiogiaiekonominės naudos neduoda),pažinimo būdą,žinių kaupimo priemonę (faktai – sukaupiami, o rezultatai grupuojami,lyginami ir t.t. prieš panaudojimą),gamybos plėtros veiksnį,veiksnį, formuojantį požiūrį į žmogų ir pasaulį,reiškinį (žmonių veiklą, kurios pagrindinė funkcija – gauti ir teoriškaisusisteminti objektyvias žinias apie tikrovę). Po daugelio tyrimų, duomenų analizės ir apibendrinimų, formuluojamidėsniai, principai, hipotezės, galiausiai sukuriama tam tikra teorija, nuokuo ir prasideda praktinis mokslo pritaikymas. Tyrimo metodas, tai mokslo taktika, o mokslo strategija – tai problemų,kurias reikia spręsti, parinkimas. Mokslui būdinga savita kalba, kad mokslininkai vieni kitus galėtųsuprasti (daug graiku ir lotynu kalbų žodžių). Viena pagrindinių mokslo funkcijų – naujų dėsnių ar dėsningumųatradimas, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti panaudoti praktinėjeveikloje. Mokslinio tiriamojo darbo tikslas – pažinti reiškinius, jų prigimtį,susisteminti objektyvias žinias apie juos, sukurti metodus materialiniamsbei dvasiniams ištekliams racionaliai naudoti. Mokslinio tyrimo objektu gali būti bet kuri žmogaus veikla, jo pažinimosritys. Pagal tyrimų pobūdį mokslą priimta skirstyti į: 1. fundamentalųjį (skirti teorinėms mokslo problemoms nagrinėti, formuluoti naujus dėsnius), 2. taikomąjį (praktiškai pritaikyti fundamentaliųjų tyrimų rezultatus). Kalbant apie mokslo struktūrą, reikėtų išskirti mokslo sritis beikryptis.3. MOKSLO METODOLOGIJA IR METODAI 3.1. Metodologijos samprata Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendriausiuspažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių“methodos” ir “logos”). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojamanevienodai. Yra :Metodologija, nagrinėjanti bendramokslinius principus ir tyrimo formas(pavyzdžiui, viso to, kas egzistuoja, sistemingumas, struktūriškumas,informatyvumas).Metodologija – tai pažinimo metodai ir būdai konkrečioje mokslo kryptyje.Pavyzdžiui, pedagogikos metodologija – tai žinių sistema apie moksliniopedagoginio pažinimo procesą, metodus ir konkrečių pedagoginių tyrimųmetodiką.Metodologija, susijusi su tyrimo metodais ir technika. Šiuo atveju taireiškia, kad bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai pagrįsti, t.y.korektiškai suformuluoti temą, aptarti tyrimo koncepciją, hipotezę, tyrimometodus ir t.t.Metodologija – tai mokymas apie metodą. Pavyzdžiui, humanitarinių tyrimųmetodologija aiškina humanitarinių mokslų tyrimo metodus. Dar kiti mokslometodologiją suveda į mokslo logiką, nors ji analizuoja ne patį moksliniotyrimo procesą, bet jau gatavas mokslo žinias. Nepaisant sąvokų įvairovės, metodologiją galima apibrėžti kaipteoriją, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija)ir jo principus (bendramokslinė metodologija) bei mokslinio tyrimo metodusir technika (mokslo krypties metodologija). Metodologija, kaip žiniųsistema, gali būti aprašomoji (deskriptyvinė), aprašanti kaip funkcionuojamokslinio pažinimo procesas, bei atskleidžianti jo struktūrą, irnormatyvinė (perskriptyvinė), formuojanti paties mokslinio pažinimo procesoreikalavimus ir atsakanti į klausimą, koks turi būti mokslinis pažinimas. Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog visų pirmasvarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo koncepciją, t.y. tą pagrindinę idėją irtuos pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytastyrimas, ir korektiškai nusakyti tyrimo metodus, nes, paprasčiau tariant,metodologija gali būti suprantama ir kaip tyrimo metodo panaudojimo logika,t.y. nurodanti, kuo būtent pagrįstas kurio nors metodo pasirinkimas.Remdamiesi žmogaus elgesiu, mes galime pažinti jo psichiką; be to, dar yrakalba, kuria galime pasakyti savo nuomonę, jausmus, išgyvenimus ir kt.;įvairūs psichofiziniai pokyčiai, kuriuos galima užregistruoti prietaisųpagalba ir t.t. Nuo tinkamai pasirinktos tyrimo metodologijos priklauso irpaties darbo sėkmė. 3.2. Empirinis tyrimas ir tyrimo metodas 3.2.1. Empirinis tyrimas Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijosgavimą esant kontaktui tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto. Tačiau tai nėravisai paprastas procesas. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objektoyra tyrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį.Todėl tyrimo metodams yra keliami dideli reikalavimai. Empirinio tyrimo duomenys – tai daiktų, reiškinių, požymių arbaobjektyvios tikrovės ryšių atspindys. Tačiau tai ne objektyviosaplinkybės, o jutiminis jų atspindys, nes ne realūs objektai, o duomenysapie juos sudaro empirinį mokslo pagrindą. Taigi duomenys:bet kurio mokslinio tyrimo žaliava, ir tai svarbiausias, lemiamas dalykastikrinant hipotezes. duomenys, tiesiogiai gaunami empirinio tyrimo metu ir sudarantys tyrimoprotokolą, yra vadinami pirminiais, arba empiriniais duomenimis.duomenys tampa prasmingi (reikšmingi) tik tada, kai mes juos sugretinamearba lyginame su kitais duomenimis arba kokia nors teorine ar žodinesistema.lyginami gali būti tik tokie duomenys, kurie turi objektyvių savybių.Pavyzdžiui, negalima lyginti charakterio su materialinėmis (medžiaginėmis)savybėmis. Kita vertus, lyginti reikia tik esminius požymius. Duomenys tam tikroje teorinėje sistemoje turi savo funkciją ir vietą.Kitoje teorinėje sistemoje arba hipotezėje tie patys duomenys įgauna kitąreikšmę ir funkciją. Todėl duomenų kaip pačių savaime nėra: tie patysduomenys sėkmingai gali būti realizuojami skirtingose mokslo kryptyse arnetgi srityse (pavyzdžiui, duomenys apie vaikų fizinį brendimą ir raidą,surinkti ir išanalizuoti kūno kultūros specialistų, gali būti interpretuoti
specialistų, dirbančių medicinos srityje). Dauguma duomenų turi būti statistiškai sugrupuoti pagal kurią norsteoriją. Taip sugrupuoti duomenys vadinami antriniais. Pavyzdžiui, tokieduomenys gali būti įvairios dažnuminės charakteristikos, vidurkiai,koreliaciniai (tarpusavio) ryšiai ir t.t. Šiuo atveju jie įgauna mokslinioapibendrinimo formą ir sudaro prielaidas tolimesniems teoriniamsapibendrinimams. Antra vertus, duomenys turi būti patikrinti arba turi būtipatikrintas jų reprezentatyvumo laipsnis. Be šito jie negali būti teoriškaiapibendrinti. Nes priešingu atveju, galime padaryti moksliškai nepagrįstasišvadas, tai tebus žongliravimas duomenimis. Pagal pobūdį duomenys gali būti klasifikuojami į mokslinius irnemokslinius, sociologinius, edukologinius, psichologinius, biologinius irt.t., o pagal tyrimo metodus – į stebėjimo, apklausos, eksperimento ir kt.Pravartu pabrėžti, jog svarbu surinkti ne kuo daugiau duomenų kaip tokių,nes moksliniu požiūriu svarbiau surinkti mažiau duomenų, tačiau tokių,kurie būtų pakankamai reprezentatyvūs ir informatyvūs. Logiškai apdoroti ir apibendrinti duomenys įgalina nustatyti įvairiuspriežastinius ryšius, kurie gali būti traktuojami kaip empiriniai dėsniai(pavyzdžiui. Archimedo dėsnis). Kai kada šie dėsniai tiesioginio jutiminiopažinimo gali neturėti. Sakykim, empiriškai galime nustatyti garso sklidimogreitį. Tačiau mes negalime tiesiogiai stebėti, kaip atsiranda garso bangosir kaip jos plinta. Stebime tik galutinį rezultatą, t.y. vienoje vietojekilęs garsas po tam tikro laiko bus užfiksuotas kitoje vietoje. Teiginysapie garso greitį bus gautas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškiniotiesioginio stebėjimo rezultatas. Tai būdinga edukologijos ir kitiemssocialiniams mokslams, kur stebimi procesai aprašomi naudojantisnetiesioginiais informacijos gavimo šaltiniais. Dėl to socialinių tyrimųmetodai turi būti patikimai metodologiškai pagrįsti, nes jie, priešingainegu gamtos pažinimo metodai, nestokoja subjektyvumo. 3.2.2. Tyrimo metodas Kiekviena mokslo sritis, o tuo labiau kryptis, turi savus tyrimometodus, nors aišku, yra ir bendrų tyrimo metodų (pavyzdžiui,eksperimentas, matematinė statistika, teorinės analizės ir apibendrinimo irkt.). Metodo reikšmė – didžiulė. Gerai parengtas ar pritaikytas metodasžymiai palengvina tyrimą. Teigiama, kad nuo metodo priklauso viso tyrimosėkmė, o remdamasis tinkamai parengtais tyrimo metodais net ir nelabaigabus žmogus gali daug padaryti, kai tuo tarpu netinkamai parinkti tyrimometodai nepadės ir genialiam mokslininkui. Tačiau patys metodai, kad ir kokie tikslūs būtų, dar nenulemia mokslolaimėjimų. Jie negali pakeisti kūrybinės tyrėjo minties, jo sugebėjimoanalizuoti ir interpretuoti tyrimo duomenis, o tai gali ne kiekvienas.Duomenis rinkti gali bet kas, preliminariai susipažinęs su instrukcija, ojuos aprašyti ir interpretuoti kur kas sunkiau. Kita vertus, tinkamasmetodas leidžia išvengti nereikalingų klaidžiojimų, padeda greičiau gautinorimus rezultatus (pavyzdžiui, medicinoje reikėtų atlikti labai daugtyrimų, norint įvertinti ligonio ar sveiko žmogaus būklę, o šiuolaikiniaistyrimo metodais, įgalinančiais vienu metu registruoti daugelį parametrų,situaciją galima įvertinti kur kas greičiau). Mokslui rutuliojantis, tobulėjo ir tyrimo metodai. Ypač tai pastebimagamtos ir technikos moksluose, kur sukurti prietaisai izoliuoja tyrėjopoveikį stebimam objektui, t.y. tyrimo rezultatai nuo tyrėjo valiosnepriklauso. Kur kas sunkiau taikyti objektyvius tyrimo metodus,įgalinančius gauti nedviprasmišką informaciją edukologiniuose ir kituosesocialinių mokslų tyrimuose. Tyrimo metodas – tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatųgavimo būdas, taikant įvairiais priemones. Savo ruožtu tai sisteminėprocedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kuriųtaikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Beabejo, sudėtingos, specifinės mokslo problemos reikalauja ir specialių tyrimo metodų, kuriuos reikia sukurti. Kiekvienas tyrimo metodas turi turėti teorinį pagrindą, t.y. remtisobjektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodasremiasi tam tikra teorija, vadinasi, iš principo neteisingų metodų neturėtųbūti. Neteisingai juos galima būtų panaudoti: pavyzdžiui, vienos mokslosrities metodus bandant pritaikyti kitoje srityje. Socialinių mokslųtyrimuose neretai parenkami ir taikomi neadekvatūs tyrimo tikslams iruždaviniams tyrimo metodai, kas metodologiškai menkina sumanytą tyrimą.Visada geriau taikyti aprobuotus, t.y. teoriškai ir praktiškai patikrintusmetodus, negu rizikuoti būti apkaltintam neteisingai parinkta metodika,kurios tyrimo rezultatai dėl neadekvatumo, gali būti nepatikimi. Taigi siekiant efektyvių tyrimo metodų ir objektyvių naujų žinių gavimobūdų, jie visų pirma turi būti metodologiškai pagrįsti, o antra – turi būtiinformatyvūs ir patikimi (validūs). Todėl, taikant savo pačių parengtus arpakoreguotus tyrimo metodus, būtina nurodyti metodo objektyvumo sąlygas. Metodo validumas – tai jo tinkamumas arba, kitaip tariant, jisišreiškia tai, kad matuojama būtent tai, kas norima matuoti. Pavyzdžiui,anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas pasako tiesą. Jeigu yra galimybė, gautus tyrimo duomenis galima palyginti sukitais, objektyvesniais duomenimis. Pavyzdžiui, jeigu anketinėje apklausojemokinys nurodė, kad jis yra fiziškai aktyvus, tai šią veiklą nusakančiusduomenis galima palyginti su fizinės būklės rodikliais. Tokie ir panašūsgautų duomenų patikimumo patikrinimai kartais moksle apibūdinami terminuempirinių faktų verifikacija (duomenų teisingumo nustatymo procedūra). 3.3. Hipotezė Kai tyrėjas neturi pakankamai faktų, kad galėtų atsakyti į jam rūpimusklausimus ar išspręsti kokią nors problemą, tuomet dažnai taikomashipotezės principas – mokslinė prielaida, kuria bandoma nusakyti nežinomusreiškinius. Hipotezės formulavimas yra bene pats svarbiausiais ir sunkiausiastyrimo etapas. Formuluojant hipotezes, svarbu, kad jos nėra išvedamos išfaktų, o sukuriamos remiantis faktais. Tai preliminari teorija, kuripreliminariai formuluoja priežastinius ryšius ir dėsnius bei jų pagrindunumato naujus objektus, naujas tyrimų kryptis ir metodus. Vadinasi,mokslinis tyrimas – ne aklas faktų kaupimas, o tikslingas ir kryptingasperėjimas nuo hipotezės prie teorijos. Kasdieniniame gyvenime hipotezės sąvokai suteikiama labai platireikšmė. Labiausiai paplitę šie hipotezės supratimai: spėjimas, įvykioprognozė ir apytikris žinojimas. Be abejo, šie kasdieniniai hipotezėssupratimai mokslui nepriimtini, nes neteikia esminių paaiškinimų irnenurodo tyrimo objekto bei metodų. Prognozės jau turi loginį pagrindą, pavyzdžiui, orų prognozės, kuriosremiasi tam tikrais matavimais, apskaičiavimais. Gali būti ir mokslinėsprognozės. Tikslesnis yra apytikris žinojimas. Pavyzdžiui, kad ir toks teiginys:jeigu išmesiu monetą aukštyn 1000 kartų, tai ji nukris herbu į viršų 500kartų. Čia loginis pagrindimas yra stipresnis už prognozes. Nėra vieno apibrėžimo, apibūdinančio mokslinės hipotezės sąvoką. Galbūtpriimtiniausias hipotezės supratimas būtų toks. Hipotezė – tai moksliniopažinimo forma, išreiškianti moksliškai pagrįstą, tačiau dar nepatikrintąir nepatvirtintą naujų dėsnių, priežastinių ryšių, objektų bei jų struktūrųir savybių numatymą. Hipotezės gali būti įvairių rūšių:Aprašomosios – hipotezės apie galimus nagrinėjamų reiškinių ryšius (jomisbandoma numatyti atsakymą į klausimą kaip?)Aiškinamosios – hipotezės, analizuojančios reiškinių ryšius sąlygojančiaspriežastis, (jomis bandoma numatyti atsakymą į klausimą kodėl?).Indukcinės – hipotezės kai iš atskirų faktų logiškai mąstant bandomapadaryti apibendrinančias išvadas, kurios vėliau turės būti patvirtintostyrimo būdu. Edukologijos tyrimuose dažniau formuluojamos indukcinėshipotezės.Dedukcinės Tačiau, kita vertus, edukologijos tyrimuose formuluojamos hipotezės nevisada turi naujų mokslinių idėjų, ir joms patikrinti kartais užtenkaturimų žinių. Filosofinėje literatūroje dar pasitaiko darbinė ir mokslinėhipotezė (apie tai bus rašoma toliau). Hipotezės formulavimo šaltiniai gali būti, pavyzdžiui: 1. Pedagoginės patirties apibendrinimas. 2. Žinomų mokslinių faktų analizė. 3. Tolesnė mokslinių teorijų plėtotė. Hipotezes gali sąlygoti ir “sveikas protas” bei intuicija. Kartais galibūti formuluojama ir nepakankamai originali hipotezė, t.y. skirta tikrintijau žinomiems dalykams, aprašyti juos kiekybiškai arba patikrinti jųpritaikomumą kitomis sąlygomis ir t.t. Tai loginiu požiūriu visiškaipateisinama, nes, pavyzdžiui, edukologijos tyrimuose laiko įtaka ganaženkli. Formuluojant hipotezę, reikėtų laikytis šių reikalavimų:Ji turi būti iš esmės patikrinta, t.y. paremta faktais. Tačiau pasitaiko irgrynai teorinių hipotezių, kurios bus patikrintos tik ateityje, patobulėjustyrimo metodams.Hipotezė turi aiškinti klausimus, nusakančius nagrinėjamosios problemosesmę.Dažniausiai ji neturi prieštarauti anksčiau nustatytiems faktams. Jeigutyrėjas numatė teiginį, prieštaraujantį esamai duomenų traktuotei, tai: a. hipotezė bus veiksminga tik tada, jeigu ji bus įrodyta naujais faktais; b. paneigti faktai turi būti paaiškinti, pavyzdžiui, ar ankstesnė medžiaga buvo surinkta, naudojant netobulus tyrimo metodus, ar tiriant skirtingą kontingentą ir t.t. Vadinasi, ankstesni faktai nėra paneigiami, o tik apribojami savo veikimo sferoje.Hipotezė turi būti iš esmės paprasta. Jos paprastumas yra santykinis, nessantykinai paprasti ir patys nagrinėjami reiškiniai. Hipotezės turinyje neturi būti teoriškai ir praktiškai nepagrįstų teiginių,t.y. tokių teiginių, kurie patys gali tapti tyrimo objektu (loginio ratoklaida).Ji turi būti produktyvi. Iš dviejų hipotezių, vienodai gerai aiškinančiųtam tikrą reiškinį, priimama hipotezė, aiškinanti platesnę reiškinių sritį.Bet kuri hipotezė kaip teiginys visada yra stochastinio (tikimybinio)pobūdžio, tačiau tą tikimybę reikia moksliškai pagrįsti. Taip pat reikiaatminti, jog hipotezė nėra dogma, ji gali keistis, dirbant būti tikslinama. Hipotezės sukūrimo pagrindas – turimos žinios. Tačiau būtina žinoti,kad apriorinės (nepriklausančios nuo patyrimo) hipotezės formulavimedalyvauja pats tyrėjas, ir dėl to ji nėra pakankamai objektyvi (A.Einšteinas). Tai teiginys, kurio negalima tiesiogiai pagrįsti patyrimu.Pagrindas priimti hipotezę yra tas, kad, remiantis turimomis žiniomis irpačia hipoteze, galima paaiškinti tam tikrus stebimus bei numatyti naujusfaktus. Be hipotezės tie faktai nepaaiškinami ir nenumatomi. Tačiau jei netstatistinės analizės rezultatai parodys, jog hipotezė neprieštarauja tyrimųrezultatams, tai dar nereiškia, kad ji yra besąlygiškai teisinga, nespraktiškai gali būti ir kitų hipotezių, gerai suderinamų su gautaisrezultatais. Todėl hipotezė visada lieka atvira tolesniems moksliniamstyrinėjimams. Kita vertus, net vienintelis hipotezei prieštaraujantisfaktas, leidžia ją atmesti (hipotezių tikrinimo asimetrija). Visi išdėstytieji teoriniai teiginiai labiausiai taikytinivadinamosioms mokslinėms hipotezėms. Tačiau pagrindiniai jų formulavimoprincipai gali būti taikomi ir darbinėms (laikinoms) hipotezėms, kuriomislaikytinos pirminės prielaidos, atsirandančios drauge su pagrindine tyrimųidėja. Tiriant darbinės hipotezės yra tikrinamos: tobulinamos,patikslinamos arba atmetamos. Taigi hipotezė visų pirma reikalinga mums patiems. Ji tarsi kompasas,rodantis moksliniam tyrimui kryptį, neleidžiantis per daug išsiplėsti irkreipiantis tyrėjo mintis reikiama linkme. Ji svarbi mums dar ir tuo, jogpadeda pasirinkti (numatyti) tyrimo objektą bei informacijos gavimo būdą –tyrimo metodą. Pavyzdžiui, analizuodami kokios nors mokyklos neefektyviąveiklą, mes darome prielaidą, jog tai gali būti susiję su netinkamupedagoginių darbuotojų parinkimu. Pasirinkus tokią hipotezę, aiškus tampair tyrimo objektas, ir tyrimo metodas. Šiuo atveju tyrimo objektupasirinksime ekspertus, t.y. patyrusius pedagogus, kurie apsilankęmokykloje, pateiks savo išvadas. Ekspertų nuomonė patvirtins arba nepatvirtins mūsų hipotezę, o tada bus daromi praktiniai sprendimai.Pasirinkę hipotezėje kitą prielaidą, pavyzdžiui, susieję neefektyvųmokyklos darbą su blogu mokymosi dalykų turiniu, tyrimo objektas busmokiniai, o tyrimo metodas – mokinių apklausa.4. SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODIKA
4.1. Sociologinių tyrimų metodologija ir metodika
Pripažinus sociologiją kaip mokslą, iškilo būtinumas kurti savo aiškiusmokslo principus, vadovautis mokslinės metodikos normomis, įgalinančiomisne tik atlikti įvairius tyrimus, tačiau ir patikrinti bei patobulinti jųprocesą, todėl būtina ir pagrįsta sociologijos dalis yra metodologija.
Socialinio tyrimo metodologija ir metodika – pažintiniai instrumentai,priemonės, būdai, iš kurių metodologija – bendrosios strategijos sritis, ometodika – tyrimo taktika. Sociologinio tyrimo metodika – tai operacijų, procedūrų, būdų,nustatant socialinius faktus, jų sisteminimo ir analizės būdų sistema. Priemetodinių instrumentų skiriami būdai (metodai) pirminiam duomenims rinkti,atranka, socialinių rodiklių nustatymo būdai ir kitos specializuotossociologinių tyrimų procedūros, o taip pat kiekybinės analizės metodai. Tarp metodologijos ir metodikos glaudus ryšys: tie patys stebėjimometodai gali būti taikomi sociologiniuose ir psichologiniuosetyrinėjimuose, kurių metodologija iš esmės skiriasi, o statistiniai duomenųapdorojimo metodai naudojami ir tiksliuosiuose, ir visuomenės moksluose.Metodologija niekad neprieštaravo tam tikrų metodinių priemoniųpritaikymui. 4.2. Sociologinių tyrimų rūšys Sociologinį tyrimą galima apibūdinti kaip sistemą logiškai nuosekliųmetodologinių, metodinių ir organizacinių – techninių procedūrų, susietųtarpusavyje vieno tikslo – gauti patikimus duomenis apie tiriamą reiškinįar procesą. Sociologinio tyrimo rūšys:
Žvalgomasis (pilotažinis) – paprastesnis konkrečios sociologinės analizėstipas, kadangi sprendžia ribotus savo turiniu uždavinius.Aprašomasis tyrimas – sudėtingesnis konkretaus socialinio tyrimo analizėsatvejis.Analitinis tyrimas – giliausias sociologinės analizės būdas. Socialinių reiškinių tyrėjai turi būti pasirengę potencialiomsproblemoms, kurios gali atsirasti dėl tiriamojo darbo temos, taikomųmetodų, procedūrų, gautų duomenų pobūdžio. Taip pat problemų gali kilti dėltiriamųjų sutikimo dalyvauti tyrimuose, todėl būtina gauti leidimą išvadovų, kurių organizacijose bus vykdomi tyrimai.5. TYRIMŲ METODAI
5.1. Stebėjimas
Mokslinėje praktikoje susiformavo du pagrindiniai empirinio tyrimometodai – stebėjimas ir eksperimentas. Pagrindinis tarp stebėjimo ireksperimento skirtumas yra keliamo tikslo esmė. Atlikdamas stebėjimą,mokslininkas nežino atsakymo į keliamą klausymą arba tik labai miglotai jįįsivaizduoja. Tuo tarpu eksperimente atsakymas į keliama klausimą duodamashipotezėje, t.y. daromos prielaidos apie galimus priežastinius ryšius. Beto, stebėjimo objektas stebimas, nedarant jam iš šalies jokios įtakos, oeksperimentinių tyrimų objektas sąmoningai valdomas. Kalbant apie stebėjimą pažinimo metodą, reikia skirti mokslinį irkasdienį stebėjimą. 5.1.1. Mokslinis ir kasdieninis stebėjimas Mokslinis stebėjimas – tai kryptingai organizuotas aplinkos daiktų irreiškinių suvokimas. Mokslinis stebėjimas yra tikslingai organizuotasprocesas, kuris kontroliuojamas pagal kokią nors teoriją ar hipotezę, kaituo tarpu kasdieninis stebėjimas labiausiai remiasi praktine patirtimi.Abiejų stebėjimų skirtumai pasireiškia ir pagal tokius stebėjimo požymius,kaip intersubjektyvumas ir objektyvumas, tiesioginis ir netiesioginisstebėjimas, stebėjimo duomenų interpretavimas. Intersubjektyvumas ir objektyvumas. Vienas pagrindinių stebėjimometodui keliamų reikalavimų yra tas, jog stebėjimo duomenys turėtų būti netik asmeninio patyrimo rezultatas, bet gauti ir kitų tyrėjų, t.y. jie turibūti intersubjektyvūs. Bet netgi ir tie patys rezultatai, gauti įvairiųtyrėjų, dar negarantuoja visiško objektyvumo. Todėl ir intersubjektyvumasnėra tapatus objektyvumui, nes objektyvios žinios nuo žmogaus valiosnepriklauso. Taigi galutinis objektyvumo kriterijus yra bandymas, praktika. Tiesioginis ir netiesioginis stebėjimas. Objektyvius duomenis sunkiaugauti, kai yra stebimas ne pats daiktas, o to jo ryšio su kitais daiktaisrezultatas. Tai procesai, apie kurių buvimą mes sprendžiame pagal jųsąveiką su kitais daiktais ar reiškiniais, kai pakinta mūsų užfiksuojamostų daiktų ar reiškinių savybės. Kai daromos išvados remiasi teorinėmisprielaidomis, kurias vėliau tikriname bandymu, ir bus netiesioginisstebėjimas. Stebėjimo duomenų interpretavimas. Bet kuriuos duomenis, prieš įvelkantį mokslo kalbą, reikia atitinkamai sutvarkyti, susisteminti. Būdamipriklausomi nuo teorijos, stebėjimo duomenys turi patvirtinti arba paneigtihipotezę. Todėl būtina juos interpretuoti. 5.1.2. Pedagoginis stebėjimas Pedagoginių tyrimų stebėjimo objektu gali būti mokinių arba klasėselgesys mokymo procese, užduočių atlikimas, mokinių poelgiai, pedagogoelgsena, mokumo metodas ir kt.Vienuose šaltiniuose labiau akcentuojami bendrojo pobūdžio reikalavimai: stebėjimai turi būti nukreipti į socialiai svarbias sritis;stebėjimai turi būti atliekami sistemingai ir organizuotai, nesatsitiktiniai stebėjimai gali iškreipti faktus;stebėjimai reikalauja surinkti kuo daugiau duomenų, t.y. sukaupti kuodaugiau faktų;stebėjimų rezultatai turi būti fiksuojami ir lengvai atgaminami;stebėjimas ir jo rezultatų analizė reikalauja objektyvumo. Kituose šaltiniuose reikalavimai susiję su tyrimo metodika:stebėjimas turi turėti konkretų tikslą;stebėjimų požymių skaičius turėtų būti minimalus ir tiksliai apibrėžtas;stebėjimas turėtų vykti pagal iš anksto sudarytą planą, ką ir kaip stebėti;duomenys, gauti stebėjimo metu, turi būti palyginami, todėl čia turėtų būtitaikomi vienodi kriterijai (pavyzdžiui, mokinių žinias reikia vertintivienoda balų sistema). Metodo privalumai:Stebima tiesiogiai.Yra galimybė analizuoti grupės elgesį, nes vienu metu galima aprėptidaugiau tiriamųjų.Elgesį galima įvertinti tiksliau, nei tai padarytų pats asmuo.Stebėjimas nepriklauso nuo tiriamojo nuostatos, jo noro atsakinėti įpateiktus klausimus.Galimybė vienu metu aprėpti daugiau savybių, stebimų reiškinių ir t.t. Metodo trūkumai:Įtakos gali turėti stebėtojo nuotaika, o tai gali veikti įvykių suvokimą,gautų duomenų interpretavimą.Nevienoda stebėtojo padėtis; pageidautina, kad tyrėjo išsilavinimas,interesai bei socialinė padėtis būtų panaši į tiriamųjų asmenų.Galimos įvairios stebėtojo klaidos, pvz. vertinama pagal išankstiniusįsitikinimus.Neretai lyginama pagal save, dėl ko gali atsirasti netikslumų. Stebėjimo tyrimų procedūros metodologija. Ji apima tokius etapus:Nors ir apytikriai, tačiau nusakomas tiriamasis reiškinys.Kuriama to reiškinio hipotezė.Patikrinamas vienas kuris nors konkretus atvejis ir stebima, ar jisatitinka iškeltą hipotezę.Jeigu hipotezė neatitinka stebimų faktų, tai arba ji keičiama, arba atvejoatsisakoma, arba į tiriamąjį reiškinį pažvelgiama kitu požiūriu.Jeigu yra prieštaravimų tarp hipotezės ir faktų, hipotezę ar patį reiškinįreikia koreguoti. Stebėjimo formos: 1. Stebėjimas vyksta kontaktuojant su tiriamuoju ir jam sutikus. 2. Stebėjimas atliekamas tarpe stebimųjų, tačiau jiems nežinant, kad yra stebimi. 3. Slaptas stebėjimas. 5.2. Eksperimentas Eksperimentas iš esmės yra gerai kontroliuojamas metodas, siekiantnustatyti priežastinį ryšį (būvima ar ne) tarp vieno ar daugiaunepriklausomų kintamųjų ir vieno ar daugiau priklausomų kintamųjų. Idealiu atveju, eksperimentatorius gali:Kontroliuoti aplinką, kurioje eksperimentas vyksta.Kontroliuoti eksperimentinę ir kontrolinę grupes, paskirstant į šias grupesnarius atsitiktinai arba skaičiuojant.Išmatuoti priklausomo kintamojo vertes tiek prieš eksperimentinio stimuloįvedimą, tiek po jo paveikimo. Tačiau lauko eksperimento sąlygomis tyrėjas negali kontroliuoti nieko. Eksperimento privalumaiEksperimentas plačiausiai socialiniuose moksluose taikomas metodaspriežastingumui nustatyti.Tyrėjas gali išmatuoti priklausomo kintamojo vertę, įvesti nepriklausomąkintamąjį, kurį tyrėjas mano esant priežastimi, ir stebėti, kaip taisukelia pasikeitimus nepriklausomame mintamajame.Kontrolė, kuri veiksmingiausia, esant mažai atrankai. Tokiu būdueksperimento metu tyrėjas turi didesnę tikimybę gauti tai, ko tikisi.Longitiudinė analizė. Tyrėjas renka duomenis, matuoja daug kartų.Eksperimento laikas neribojamas, jis gali vykti vos keleta dienų, bet galitrukti ir mėnesiu ar net metus. Tačiau netgi ir trumpas eksperimentassuteikia didesnę galimybę tyrinėti pasikeitimus, negu apklausos būdu. Eksperimento trūkumaiDirbtinė aplinka.Eksperimentuotojo poveikis. Eksperimentas gali tapti reaktyvus, jeieksperimentuotojo spėjimai paveiks tyrimo rezultatus. Kad taip neatsitiktų,subjektai paskirstomi į eksperimentinę ir kontrolinę grupes, kad tyrimorezultatai nebūtų įtakojami.Kontrolės trūkumas.
a. Tyrėjas, patalpinęs subjektus į uždarą patalpą, gali paveikti jų asmeninę nuomonę b. Natūralioje aplinkoje gali būti neįmanoma kontroliuoti išorinių faktorių poveikioAtrankos dydis. Kuo didesnė grupė, tuo sunkiau ją tirti uždaroje patalpoje.Eksperimentas plaučiau naudojamas 1 asmeniui tirti (pvz. psichologijoje), one grupei. Eksperimentas yra svarbus duomenų rinkimo metodas gamtos moksluose.5.3. Apklausa
Labiausiai paplitęs pirminės sociologinės informacijos rinkimo metodasyra apklausa. Apklausa – tai tokia duomenų rinkimo metodika, kai respondentai išesmės tuo pačiu (arba jam artimu) metu atsakinėja į raštu (anketoje) aržodžiu pateiktus klausimus. Toks tyrimo metodas yra labai plačiai paplitęs ir patikimas, o kitavertus tai gali rodyti jo populiarumą dėl tariamo paprastumo, manant, jognėra nieko lengvesnio, kaip atlikti apklausą. Tokia pažiūra į šį metodą irmasinis jo taikymas gali sumenkinti jo reikšmę moksliniuose tyrimuose. Matdaugelyje tyrimų (taip pat ir disertacinių) nesilaikoma apklausos metodometodologijos ir sudarant klausimyną bei parenkant tiriamųjų grupes, irvykdant tyrimo procedūras bei atliekant matematinę analizę. Iš to, kas pasakyta, į apklausą galime žiūrėti kaip į komunikacijosprocesą, kuris nustato šiuos pagrindinius kintamuosius:asmuo, atliekantis apklausą, vadinamas interviu gavėjas arbaapklausėjas;žmogus arba grupė, kuriuos apklausia, vadinami respondentais, per apklausąjie ribojami tam tikromis taisyklėmis;apklausos dažniausiai atliekamos standartizuotomis metodikomis; apklausa atliekama įvairiomis sąlygomis, galinčiomis turėti įtakos, joseigai bei rezultatams;apklausa – vienpusė komunikacija, kurią valdo interviu gavėjas. Kadangi mokslinių apklausų uždavinys – gauti kuo objektyvesneinformaciją, apklausos vedėjui keliami tam tikri reikalavimai bei elgesiotaisyklės:apklausos vedėjas visada turi prisistatyti, iš kur yra ir kieno interesamsatstovauja;įžangoje trumpai apibūdina problemą ir apklausos tikslą;ypač svarbu siekti kontakto su apklausiamaisiais, įgyti jųpasitikėjimą, todėl jis turi būti komunikabilus, išsilavinęs, mokėtibendrauti;jis negali reikšti savo nuomonės apie duodamus klausimus nei priešapklausą, nei jos metu;negalima vertinti atsakymų arba kaip nors rodyti savo pritarimą arbanepritarimą;negalima mokyti, polemizuoti; jeigu instrukcija nedraudžia, tai poapklausos jis gali pasakyti savo nuomone ir pedagogiškai veiktiapklausiamąjį. Dar nurodoma, jog draugai, pažįstami, bendradarbiai ir juo labiauviršininkai negali būti rekomenduojami interviu gavėjais. Anketinė apklausa gali būti:Grupinė, kurią tikslinga taikyti respondentų darbo, mokymosi, laisvalaikiopraleidimo ir kt. vietose.Individuali anketa individualiai kiekvienam respondentui išdalijama darbo,mokymosi arba gyvenamoje vietoje, iš anksto aptarus grąžinimo terminą. Grupinės anketinės apklausos privalumai:Pakankamas atrankos dydis.Patikimas anketų grąžinimo lygisGalimybė apklausėjui instruktuoti respondentus, iškilus neaiškumams (pvz.nesuvokiant klausimo esmės)Galimybė apklausėjui sekti atsakymo į klausimus eigą, stebėjimo būdugaunant papildamos informacijosPagal respondentų reakciją apklausėjas turi galimybę minimaliai įvertintiproblemos reikšmingumą, anketos klausimų pateikimo ir išdėstymo tvarkąAnketavimas trunka trumpiau ir pigiau, nei interviu. Metodo trūkumai: 1. Apklausėjo įtaka respondentams 2. Dalinai skubotas ir neapgalvotas anketų užpildymas dėl laiko ribotumo. 3. Netinkama anketavimui aplinka 4. Negarantuotas atsakymų patikimumas Individualios anketinės apklausos privalumai: 1. Skiriama pakankamai laiko 2. Aplinkos, apklausėjo įtakos nebuvimas Metodo trūkumai: 1. Mažesnis anketų grąžinimo lygis 2. Žemesnis atsakymų lygis 3. Mažas respondentų anonimiškumas Atskirais atvejai tyrėjai taiko apklausas paštu ar telefonu, tačiautokie metodai labai nepatikimi respondentų identifikavimo, anketųgrąžinimo, užpildymo atžvilgiu. 5.4. Interviu Kitas informacijos rinkimo per apklausą būdas – interviu. Svarbiausiasskirtumas tarp anketavimo ir interviu pasireiškia per tyrėjo ir respondentokontaktą. Interviu metu tyrėjas ir respondentas bendrauja perinterviuotoją. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti anketos klausimų turinys, jųformulavimas, seka ir tarpusavio ryšys anketos struktūroje:Anketoje neturi būti nereikalingų klausimų. Turi būti išlaikytas būtinumoir pakankamumo konsensusas.Anketos sudarytojas turi atsižvelgti į apklausiamųjų informuotumą. Metodo trūkumai: 1. Sunaudojama daug laiko, lėšų 2. Papildomos sąlygos interviuerių parinkimui ir apmokymui Privalumai: 1. Plečiama galimybė gauti daug kokybiškai atsakytų klausimynų 2. Papildoma informacija apie respondentus Interviuotojo pasirinkimas lemia interviu sėkmę. Interviu metodas plačiai taikomas Lietuvos sociologų. 5.5. Klausimai Klausimų tikslas – nuodugniau pažinti tiriamąjį reiškinį, gautiišsamesnės informacijos apie elgesio pobūdį. Tai savotiški indikatoriai. Otai, ką mes tiriame, galime pavadinti indikatu. Indikatoriai (klausimai) gali nustatyti indikatą (požymį, reiškinį) irtiesiogiai (pavyzdžiui, norint sužinoti tiriamojo nuomonę), ir netiesiogiai(kai tiriamas elgesys). Be abejo, kalbėdami apie elgesio tyrimus, negalimetiksliai nustatyti indikatoriaus ir indikato atitikmens. Galime tik darytiprielaidą, kad tiriamųjų nuomonė yra susijusi su tikruoju jų elgesiu. Todėlsvarbu surasti tinkamiausią indikatorių, kuris geriausiai atitiktųtiriamąjį reiškinį, o tai padaryti nėra lengva, nes nei nuojauta, nei kokianors logika to padaryti į neįmanoma. Tai galima padaryti tik bandymo būdu.Visa tai apsprendžia svarbą klausimų, kuriems keliami dideli reikalavimai.Pagrindiniai metodologiniai jų principai būtų šie:Jie turi būti nukreipti į esminius žmogaus elgesio ypatumus, jįsąlygojančius veiksnius.Turi reprezentuoti indikatą. Dažnai analizuojamos skirtingos veiklossferos, arba viena veikla tiriama plačiau, todėl negalima apsiriboti vienuklausimu. Pavyzdžiui, klausimas “Ar domitės sporto? įvykiais: labai,vidutiniškai ar menkai?” – negali būti reprezentatyvus indikatorius sportointeresui nustatyti. Arba požiūris į darbą taip pat negali apsiriboti vienuklausimu, pavyzdžiui “Ar esate patenkinti savo darbu?” arba “Ar jūsų darbasjus patenkina?” Požiūriai, vertybinės orientacijos j sportą, darbą,mokymąsi ir kt. – tai nėra vieninga sistema. Ją sudaro daugelis, neretaiskirtingų elementų. Todėl vienas indikatorius tik bendrai gali nusakytikokius nors bruožus. Dėl to būtina pateikti daugiau klausimų.Vartoti aiškias, lengvai suprantamas ir nedviprasmiškas sąvokas; tai, kaspaprasta ir suprantama apklausos vedėjui, turi būti aišku irapklausiamajam.Negalima pateikti “dvigubų klausimų”. Pavyzdžiui: “Ar mėgstate kavą, arsaldainius?” Iš tiesų tai du atskiri klausimai, sujungti j vieną.Klausimas neturi būti tendencingas, t.y. sąmoningai stimuliuojantisatitinkamą atsakymą. Pavyzdžiui: “Jūs nemėgstate alkoholio, ar ne?” arba“Juk jūs nerūkote, tiesa?” Čia tinkamiau būtu paklausti: “Ar jūs rūkote?”Pravartu naudoti tikrinamuosius (kontrolinius) klausimus, t.y. tą patįklausimą pateikti du kartus, tik kitaip jį suformuluoti ir įterpti kitoje anketos vietoje. Tai gali padėti išaiškinti nesąžiningus
respondentus.Dėl tiriamųjų grupės heterogeniškumo galima duoti filtruojančių klausimų.Pavyzdžiui: “Jeigu į pirmą klausimą atsakėte teigiamai, prašom atsakyti į 2– 5 klausimus, o jeigu atsakėte neigiamai, toliau tęskite nuo 6 klausimo”.Respondentui turi būti sudaryta galimybė išvengti atsakymo. Todėl tyrėjas privalo numatyti tokius atsakymų variantus, kaip pavyzdžiui“Sunku atsakyti”, “Nežinau”, “Neturiu nuomonės” ir pan. Tačiau kai tokiųatsakymų daug, tai gali rodyti arba tvirtos nuomonės stygių, arba klausimoneadekvatiškumą norimai gauti informaciją.Klausimo struktūra turi būti paprasta ir aiški. Siūloma kuo labiaupalengvinti respondento darbą. Pavyzdžiui, vietoj klausimo “Kiek procentųatlyginimo skiriate buto mokesčiams sumokėti?” reikėtų dviejų klausimų: 1)“Koks jūsų atlyginimas?” ir 2) “Kiek pinigų išleidžiate buto mokesčiams?”Procentus turi skaičiuoti pats tyrėjas. Tačiau, kita vertus, tokstiesmukiškas klausimas apie pajamas ne visada korektiškas tiriamojo asmensatžvilgiu.Reikia vengti klaidingų prielaidų. Pavyzdžiui, klausimas: “Už kąbalsavote?” sutrikdys žmogų, kuris apskritai nebalsavo, arbaklausimas: “Koks jūsų darbas?” sutrikdys bedarbį. Formuluoti klausimus, ypač intymesnius, reikia ne pernelygtiesmukiškai. Jautrius klausimus, į kuriuos respondentas dėl kokių norspriežasčių gali vengti atsakyti arba atsakyti neadekvačiai (taipdažniausiai būna dėl visuomenėje nusistovėjusių socialinių, moralinių beikitokių normų), reikėtų pateikti tokia forma lyg, a) toje situacijoje būtų tariamas asmuo; b) visuomenėje nebūtų aiškios pozicijos tuo klausimu; c) tai nebūtų nukrypimas nuo normos, o plačiai paplitęs reiškinys. Kiti autoriai nurodo kiek kitokią įvadine klausimo dalį.Pavyzdžiui, vietoj tokios klausimo įvadinės dalies formuluotės kaip “Kai :kurie žmonės sako, kad…”, reikėtų rinktis kitą variantą. Pavyzdžiui, “Arjūs sutinkate, kad…” arba “Kajus manote..”? Pagal anketos užpildymo techniką išskiriami keturių tipizavimo atvejųklausimai: 1. Atviri ir uždari 2. Tiesioginiai ir netiesioginiai Atviri klausimai respondentams suteikia galimybę savarankiškaiformuluoti atsakymą, kuris atspindi jo stilių, informuotumą, kalbą ir kt.Atviri klausimai neturi galimų atsakymų variantų. Pavyzdžiui, klausimai:“Kokia Jūsų nuomonė apie informacines technologijas?” apklausiamajam teikiavisiška laisvę. Tačiau jie dažniausiai tinka tada, kai norima išžvalgytiproblemą arba kai toks klausimas duodamas pirmą kartą ir nėra aiškūs galimijo atsakymo variantai. Jie kartais tinka interviu pradžioje, norintsuaktyvinti respondentus. Tačiau pagrindinis jų trūkumas tas, kad juos sunku suklasifikuoti,kiekybiškai įvertinti. Uždari klausimai susideda iš dviejų skirtingų komponentų: a) paskatinančios dalies (sudominantys klausimai) b) atsakymų dalies (galimi atsakymų variantai). Pavyzdžiui, klausimo “Kokios, Jūsų nuomone, didžiausios mūsų visuomenėsproblemos?(išvardinkite)”, gali būti tokie atsakymu variantai, kuriuoserespondentas dalinai nukreipiamas laukiamų atsakymų linkme: a) Politinės______________________ b) Socialinės_____________________ c) Moralinės_____________________ d) Kitos_________________________ Interviu metu respondento atsakymą užrašo interviueris arba žymiatsakymą iš anksto paruoštame klasifikatoriuje. Pavyzdžiui, baigus uždaros formos klausimą, paliekama vietos tiriamajamišsakyti savą nuomone. Neretai per apklausas duodami kombinuoti klausimai,t.y. ir uždaros, ir atviros formos klausimai. Minėtos anketos pavyzdys: Artimiausi planai asmeniniame (šeimos) gyvenime?, atsakymų variantas: 1. Vesiu (ištekėsiu). 2. Apsirūpinsiu gyvenamuoju plotu 3. Apsirūpinsiu materialiai 4. Išeisiu gyventi atskirai nuo tėvų 5. Atsidėsiu šeimai (vyrui/žmonai, vaikams) 6. Gyvensiu savo malonumui 7. Kita_________________________ Tai gi tokio pobūdžio anketose respondentams paliekama teisė beigalimybė pareikšti savo nuomonę, kurios dėl uždaro klausimo ribotumo,neradus tinkamo atsakymo varianto tarp pateiktų iš anksto, jis negalėjopadaryti. Kai klausimai uždari, respondentas turi pasirinkti viena galimųatsakymų variantų. Kai atsakymai tiriamajam gatavi, lengviau padarytisprendimą, nes nereikia pačiam formuluoti atsakymo. Tačiau keblumai galimidėl to, kad tiriamasis gali pasirinkti ne visai jam tinkamą atsakymą(pavyzdžiui, į klausimą “Ar sutiktumėte būti informatikos mokytoju?”, kurtėra tik kelios alternatyvos: “Taip. Ne. Nežinau”), arba iš daugelioalternatyvų sunku išsirinkti (pavyzdžiui, iš 10-15 indikatorių apieprioritetines veiklos sritis sunku išsirinkti tris svarbiausius). Dėl togali pasitaikyti paviršutiniškų atsakymų. Uždarų klausimų pranašumas tas, kad:kai yra alternatyvų, lengviau pasirinkt; be to, tyrėjui nereikia”;klasifikuoti atsakymų, o tai padeda išvengti subjektyvumo;lengviau kiekybiškai apdoroti duomenis;lengviau lyginti, gretinti;didesnis indikatoriaus patikimumas. Dėl šių pranašumų per apklausas dažniau pasitelkiami uždari klausimai.Tačiau juos parengti (ypač atsakymų alternatyvas), jeigu nėra žinomasklausimas arba jeigu jis keliamas pirmą kartą, gana sunku (pavyzdžiui,atsakant į klausimą “Kokia, jūsų manymu, didžiausia mūsų šaliesproblema?”). Tiesioginiai ir netiesioginiai klausimai Jau pats pavadinimas “tiesioginis klausimas” rodo, jog klausimas yrakonkretus (pavyzdžiui: “Kokia programa labiausiai tinka tekstoredagavimui?”). Netiesioginiai klausimai tinka tada, kai norima sužinotiasmens požiūrį į intymesnius dalykus. Šiuo atveju klausimas pateikiamas netiesiogiai, o taip, lyg būtų kalbama apie kitus žmones. Tada tiriamasisdažnai atsako iš savo pozicijų, savo patirties. Pavyzdžiui: A ir B svarstoC problemą. A mano, kad,…o B mano priešingai. Formuluojamas klausimas:“Kuris jų teisesnis?” arba “Kaip šiuo atveju pasielgtų daugelis jūsųpažįstamų?” Tačiau praktiškai tokie netiesioginiai klausimai pasitaikorečiau, nes ne visada kitų vertinimas gali sutapti su tiriamojo požiūriu. Literatūroje nurodomi ir kitų rūšių klausimai; juos bandoma skirstyti įtris kategorijas: aprašomuosius, sąsajų ir priežastinius klausimus. Matyt,skaitytojui būtų pravartu susipažinti su šių klausimų technologija irpavyzdžiais. 5.6. Testavimas Besimokančiųjų mokymosi pastangų ir rezultatų vertinimas yra būtinamokymo ir mokymosi proceso dalis, tai lyg tam tikro pažangos (progreso)variklis. Kaip žinome skiriami du vertinimo tipai: formalusis – vykdomasvisą besimokančiųjų mokymosi laiką, visuose programų moduliuose irapibendrinantysis – vykdomas baigiant kurį tai modulį ar visas studijas.Vertinimas paprastai išreiškiamas pažymiu (balu), tačiau parašytibesimokančiajam tą įvertinimą – pažymį – išlieka viena sunkiausių pedagogoužduočių ir šiais „informacinės visuomenės“ laikais. Mokymo ir mokymosiprocese taikomos įvairios vertinimo sistemos ir metodai. Kiekvienosbesimokančiųjų vertinimo sistemos tikslas – jų tobulėjimas. Vertinimas turižadinti sėkmės pojūtį, teikti grįžtamąją informaciją besimokančiajam ir jomokytojui, kad jie galėtų vertinti savo pastangas ir planuoti savotolimesnius veiksmus. Vienas iš mokymosi proceso grįžtamojo ryšio realizavimo metodų yratestavimas. Gerai organizuotas testavimas ir efektyviai parengtas joinstrumentas – testas – padeda užtikrinti pakankamai objektyvių žinių,mokėjimų ir įgūdžių kontrolės (ypač savikontrolės) galimybes. 5. Tyrimų būdai 5.1. Tyrimo metodai laiko trukmės atžvilgiu Tai nėra konkretūs kokių nors empirinių faktų kaupimo būdai, o metodai,susiję su tyrimo eigos organizavimu laiko trukmės atžvilgiu. Dauguma edukologijos, kaip ir apskritai socialinių tyrimų, yraaprašomojo pobūdžio. Išskirtini trys aprašomojo pobūdžio tyrimųorganizavimo metodai:Trumpalaikiai tyrimai. Jie vyksta palyginti neilgai. Šiais tyrimaisužfiksuojame tam tikrą situaciją konkrečiu momentu.Tendenciniai tyrimai. Tai trumpesnį ar ilgesnį laiką trunkantys tyrimai,kurių metu stebimas mums rūpimas procesas ir jo kitimai. Gauti duomenysgali būti panaudoti šio proceso prognozei. Pagrindinis tokių tyrimųtrūkumas tas, kad įvairūs atsitiktiniai veiksniai gali gerokai iškreiptityrimo duomenis. Tada ir prognozė bus klaidinga.Ilgalaikiai tyrimai. Tai tokie tyrimai, kai tiriamas objektas stebimas ilgąlaiko tarpą. Tai gali trukti dešimtis metų. Tiriamas objektas visą laikąstebimas viena ir ta pačia metodika, esant apytikriai vienodoms tyrimosąlygoms. Galima išskirti du ilgalaikių tyrimų variantus. Vienas jų – kai ta patipopuliacija arba grupė žmonių tiriama ilgą laiką. Kitas variantas – kai tapati populiacija (grupė) arba kiti asmenys tiriami praėjus kuriam norslaiko tarpui. Ilgalaikių tyrimų privalumai:Ilgalaikiai tyrimai įgalina nagrinėti raidos procesus, stebėti, kaip kintatiriamojo objekto būsenos, požymiai, atrasti naujų, anksčiau nepastebėtųdėsningumų. Šie tyrimai leidžia nustatyti ryšius tarp priklausomų ir nepriklausomųkintamųjų dydžių. Ilgalaikių tyrimų trūkumai:Ilgai trunka, todėl yra brangesni, nes reikia laukti, kol susikaupspakankamai duomenų.Egzistuoja tiriamos grupės “nykimo” problema, nes, vykstant ilgalaikiamstyrimams, dalis tiriamųjų iš grupės išeina, ir jos homogeniškumas kinta.Galimi vadinamieji “kontrolės poveikio” trūkumai. Tai susiję su tuo, kaddaugkartinis tiriamųjų tyrimas ta ar kita metodika gali sukeltinepageidaujamų psichologinių padarinių, kai tiriamieji tampa jautrūs tiemsdalykams, į kuriuos iki tol jie nekreipė dėmesio.Sunkiau parinkti tas pačias sąlygas, ypač socialiniuose tyrimuose, dėl kogali atsirasti interpretavimo klaidų. 6.1. Dokumentų analizė Dauguma žmogaus elgesio ypatumų bei jį sąlygojančių veiksnių užfiksuotaįvairiuose dokumentuose. Dokumentai gali būti skirstomi pagal tokiuskriterijus: 1) pagal dėstymo formą – statistiniai ir verbaliniai; 2) pagal bendrą reikšmę (oficialūs ir neoficialūs). Statistiniai duomenys – tai lentelės, piešiniai. Pagal juos galimespręsti apie populiaciją, daryti atranką bei gretinti su kitų tyrimųduomenimis. Verbaliniai dokumentai aprašo socialinius reiškinius, procesus beipožymius teksto forma. Tai įvairūs laikraštiniais pranešimai, ataskaitos,aprašymai, asmeniniai pastebėjimai. Oficialūs dokumentai – tai tarnybinio pobūdžio dokumentai, t.y. tie,kurie buvo surinkti, parengti ir patvirtinti valstybinių ar visuomeniniųorganizacijų. Jie gali būti statistiniai, verbaliniai arba mišrūs. Neoficialūs dokumentai neturi oficialaus teisingumo, tikrumo arveiksmingumo patvirtinimo. Tai įvairūs asmeninio pobūdžio užrašai,pasiūlymai, projektai ir kt. 6.2. Tyrimo metodas, pagrįstas istorinių duomenų analize Mokslinėje literatūroje istorinių tyrinėjimų vertė apibrėžiama šiaisspektrais: 1) istoriniai tyrimai leidžia įžvelgti problemos sprendimo būdus; 2) įgalina prognozuoti dabarties ir net ateities kitimo tendencijas mums rūpimu klausimu; 3) dažnai atsiskleidžia įvairių sąveikų ir net kadaise vykusių sukrėtimų tikrąją vertę; 4) padeda iš naujo pažvelgti į iškeltas hipotezes, turimus duomenis ar kuriamą teoriją. Istorinis tyrimas nėra tiesioginio stebėjimo metodas. Jis ypatingastuo, kad viskas, kas tiriama, jau yra įvykę praeityje. Todėl tyrėjopareiga, o kartu ir uždavinys, naudojantis visais prieinamais šaltiniais,įvertinti buvusius įvykius bei padaryti argumentuotas, pagrįstasistoriniais faktais, išvadas. Istoriniuose tyrimuose renkami dviejų rūšių duomenys: 1) pirminiai, tiesioginiai nušviečiantys rūpimą dalyką; 2) papildomi (netiesioginiai), apie rūpimą problemą leidžiantys spręsti netiesiogiai. Istorinių duomenų patikimumo patikrinimas atliekamas dviem etapais: 1) pirmiausia tikrinamas informacinio šaltinio (dokumento) autentiškumas; 2) paskui tikrinama, ar pati informacija (žinios) yra teisinga. Šie du etapai dar vadinami “išoriniu” ir “vidiniu” kritiniu įvertinimu. Išorinis įvertinimas labiau nukreiptas į patį šaltinį (dokumentą), o neį tai, kas jame rašoma ar sakoma. Šio etapo tikslas – išsiaiškinti, argalima pasitikėti šaltiniu. Čia žiūrima, kas buvo autorius, tikrinamiparašai, rašysena, stilius, vietovardžiai ir pan. Vidinis įvertinimas – tai informacijos tikslumo, patikimumo tikrinimas.Klausimai, į kuriuos šiame įvertinimo etape reikia atsakyti:ar autorius pats yra patyręs aprašomus įvykius, buvo jų dalyvis, ar yradiletantas, t.y. ar jis kompetentingas tais klausimais, apie kuriuos rašo;koks autoriaus požiūris į aprašomus įvykius, santykis su jais;kiek jis galėjo būti veikiamas iš šalies ar psichologinių charakteriosavybių;kiek laiko buvo praėję po aprašomojo įvykio, kai jis rašė;informacija galėjo būti iškreipta interviu imančių asmenų ir pan. Kritiškai įvertinus istorinę informaciją, žiūrime, ar gautieji faktaipatvirtina mūsų hipotezę, ar ne. Tai sunkiausias ir galbūt atsakingiausiastyrimo etapas, nes viską reikia įvertinti, susieti. Šis, baigiamasis,etapas dar vadinamas proceso sinteze. Jo rezultatas ir yra tiriamasisdarbas.LITERATŪRA
1. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. – Kaunas: JUDEX, 2002. 2. Maceina A. Pedagoginiai raštai. – Kaunas, 1990. 3. Šalkauskis S. Universiteto koncepcija. Raštai. IV t. – Vilnius, 1995. 4. Tidikis R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. – Vilnius, 2003. 5. Luobikienė I. Sociologija : bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. – Kaunas: 6. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Kaunas, 1999. 7. Mokslinių tyrimų pagrindai. V. Liutikas, V. Šeštokas, J. Zujus. – Vilnius, 1987. 8. Studijų įvadas. B. Neverauskas, V. Misevičius, R. Čiutienė. Kaunas: Technologija, 2004. 9. Luobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. – Kaunas: Technologija, 2000. 10. Prieiga per Internetą: http://www.ik.ku.lt 11. Prieiga per Internetą: http://catalogo.cerca.com/World/Lietuvi%C5%B3/Mokslas_ir_i%C5%A1silavin imas/Socialiniai_mokslai/ 12. Prieiga per Internetą: http://www.geocities.com/Vykintas/fi.html