ĮVADAS
Kiekvienos išsivysčiusios šalies pažangos pagrindas – mokslo
plėtojimas, todėl labai svarbu, kad mokslinių tyrimų sistema būtų kuo
geriau organizuojama ir traktuojama vis didesnei žmonių auditorijai.
Šis darbas tinkamas pradedančiajam tyrėjui kaip susipažinimo priemonė
su metodologijos mokslu, nes jame aiškiai ir paprastai pateikiamos tos
mokslinių tyrimų metodologijos žinios, kurios būtinos ruošiant mokslinį
tiriamąjį darbą.
PAŽINIMO PROCESAS
5. Pažinimo principai ir raida
Mokslas yra sudėtingas socialinis reiškinys. Galima išskirti tris
pagrindinius jo komponentus:
a) žinių sistemą;
b) mokslinę veiklą;
c) institucijų sistemą, per kurią ši veikla realizuojasi.
Pirmasis komponentas vadinamas loginiu – gnoseologiniu mokslo
komponentu, antrasis ir trečiasis – sociologiniu. Mokslinio pažinimo
tyrimas turėtų apimti visų trijų komponentų sąveiką, nors ligšioliniuose
mokslo tyrimo darbuose praktiškai dominuoja loginis – gnoseologinis
aspektas. Kad jį geriau suprastume, aptarsime patį pažinimo procesą.
1.2. Pažinimo būdai
Pažinimas yra žmogaus minties santykis su tikrove. Žmogiškojo pažinimo
struktūrą ir mechanizmą nagrinėja gnoseologiją (gr. gnosis – žinojimas,
logos – mokslas). Pažinimo tikslas – pasiekti objektyvią tiesą. Šiame
procese žmonės įgyja žinių ir supratimą apie realiai egzistuojančius
reiškinius, įsisąmonina aplinkinį pasaulį. Įgytos žinios panaudojamos
praktinėje veikloje, siekiant pertvarkyti pasaulį.
Skiriami trys pažinimo proceso elementai:
▪ pažinimo subjektas (tai, kas vykdo pažinimą – žmogus, kolektyvas,
visuomenė, bendruomenė, žmonija ir t. t.),
▪ pažinimo obbjektas (tai, į ką žmogus nukreipia savo pažintinę
veiklą – galaktika, žmogus, Dievas, neuronas, sveikata, ugdymas ir
t. t.)
▪ santykis tarp jų:
1
3 2
Pažinimo subjektas[pic][pic] Pažinimo objektas
Šių pažinimo proceso elementų reikšmė atskirais istorijos laikotarpiais
buvo suprantama skirtingai. Iki I. Kanto filosofai, apmąstydami pažintinį
žmogaus ir daikto santykį, į pirmą vietą iš
o I. Kanto dėmesio centre yra pats santykis. Pasak I. Kanto, egzistuoja du
žmogiškojo pažinimo kamienai: juslumas ir intelektas. Juslumas pateikia
objektus, intelektas juos apmąsto. Intelektas be juslumo yra tuščias,
fantazuojantis, nes neturi objekto. Savo ruožtu juslumas be intelekto yra
aklas, bestruktūris chaosas. Kadangi žmogaus intelektas yra baigtinis
(susietas su jusline patirtimi), tai bet koks mėginimas pažinti daiktus
anapus juslinės patirties pasmerktas nesėkmei.
1.3. Kasdieninis ir mokslinis žinojimas
Nors žinojimo rūšys yra įvairios, tačiau ne visos žinios yra mokslinės.
Pavyzdžiui, žinios, kurias įgyjame prasčiausiai stebėdami įvairius daiktus
mūsų gyvenime yra svarbios, nes padeda orientuotis aplinkoje, tačiau
nepaaiškina daiktų bei reiškinių esmės, jų kilmės, tarpusavio ryšio ir kt.,
dėl to jos nėra mokslinės (pavyzdžiui, žinome jog jūros vanduo sūrus,
tačiau nežinome, kodėl; arba žinome, kad mediniai daiktai vandenyje
plūduriuoja, bet negalime paaiškinti). Tookių žinių turime daug, ir mums jų
vis tiek pakanka, norint orientuotis aplinkoje. Jų su gyvenimiška
patirtimi vis daugėja, tačiau, žinant bendrus dėsningumus, gyventi ir
orientuotis kur kas lengviau. Kita vertus, žmogaus žinojimas tiesiogiai yra
susijęs su praktine veikla. Šia veikla yra ne vien tik logika, remiasi ir
mokslo žinios, nes moksle pasikliauti nuojauta arba besąlygiškai pripažinti
kokius nors teiginius (hipotezes), praktiškai nepatikrinus ir
nepatvirtinus, negalima.
Mokslinis pažinimas, nesvarbu, kokios vystymosi stadijos jis būtų, nuo
kasdieninio žinojimo (asmeninio praktinio patyrimo) skiriasi tuo, jog tai
nėra paprasta žinių apie pasaulį sankaupa, o
formuluoti naujas sąvokas, dėsnius, teorijas. Be abejo, dar gerokai prieš
mokslo atsiradimą žmogus turėjo sukaupęs daug žinių apie įvairių daiktų bei
reiškinių, su kuriais susidurdavo kasdieninėje praktinėje veikloje,
savybes. Tai reiškia, kad mokslinis žinojimas nėra atskirtas nuo
kasdieninės praktikos. Be to, ir vienas, ir kitas pažinimas siekia to
paties tikslo – pažinti objektyvią realybę, rasti tiesą. Visa tai turi būti
siejama tik su faktais, o ne su kokia nors išankstine nuomone, tikėjimu.
Taigi tarp mokslinio pažinimo ir kasdieninės praktikos yra glaudus
tarpusavio ryšys, nes mokslas visų pirma yra kilęs iš praktinės žmonių
patirties.
Tačiau nereikėtų pervertinti kasdieninio patyrimo. Moksliniame
pažinime, kitaip negu kasdieniniame, taikomos specifinės priemonės, metodai
bei įvairūs kriterijai. Be to, mokslui neužtenka tik ieškoti naujų faktų,
gauti naujų rezultatų. Kur kas svarbiau jais remiantis patikrinti
hipotezes. Formuluoti naujus dėsnius, teorijas. Be abejo, visam tam reikia
daug faktų, empirinių duomenų.
Šis pagrindinis mokslo ir kasdieninio žinojimo skirtumas leidžia geriau
suprasti sisteminį, nuoseklų bei kontroliuojamą mokslinio pažinimo pobūdį.
Juk, norint paaiškinti kokį reiškinį, būtina turėti teorinių žinių,
vadovautis hipoteze, logika. Todėl moksle svarbiausia sukaupti faktų ne kuo
daugiau, o tiek, kad būtų galima juos paaiškinti, įvilkti į kokią tai
teorinį sistemą. Tai padeda ne tik paaiškinti žinomus faktus, bet ir
numatyti dar nežinomus reiškinius. Be to, mokslas tyrinėja ir tokius
reiškinius, kurių paprasta akimi nematome ir su kuriais kasdieninėje
veikloje nesusiduriame (įvairios dalelės fi
Mokslinių tyrimų išvados yra konkrečios, objektyvios, patikimos ir
patikrinamos; tuo tarpu kasdieninis žinojimas subjektyvesnis, mažiau
patikimas, ypač jeigu remiasi kokiu nors tikėjimu. Kita vertus, kasdieninio
pažinimo tikslas – konkreti praktinė veikla, praktinių uždavinių
sprendimas, dėl ko jis negali būti pagrindas kuriant abstrakčius modelius
ar teorijas, padedančias pažinti reiškinių kilmę, vidinius jų ypatumus.
Tačiau svarbu pabrėžti, jog mokslinis žinojimas yra tik viena iš žinojimo
rūšių. Šalia mokslo egzistuoja ir kitos pažinimo rūšys, kaip pavyzdžiui,
religinis, filosofinis, mitologinis, meninis pažinimas ir be abejo, sveikas
protas.
1.4. Empirinis ir teorinis pažinimas
Pažinimą galima išskirti į du lygius:
jutiminį (empirinį)
racionalinį (teorinį)
Pirmasis pažinimo lygis susijęs su mūsų pojūčiais, suvokimais,
vaizdiniais, o antrasis – su mąstymu, proto operacijomis, padedančiais
daryti įvairius apibendrinimus; formuluoti sąvokas, iškelti hipotezes ir t.
t.
Ilgą laiką šie du pažinimo lygiai buvo atsiskyrę, nes empirikai (D.
Lokas) žinojimo pagrindu laikė patyrimą, o racionalistai (R. Dekartas)
žinojimo šaltiniu laikė protą. Pavyzdžiui, R. Dekartas laikėsi požiūrio,
jog juslinė (jutiminė) patirtis negali būti tikras žinių šaltinis. Tikros
žinios, pasak jo, yra aiškūs ryškūs teiginiai, nes tik tai, kas yra aišku
ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama. Tarkime, aiškios ir ryškios yra
matematikos žinios, nes mums aiški jų struktūrą bei loginiai ryšiai tarp
atskirų žinių dalių. O patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros
neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir
būtinumu, t. y. Jie neturi tų savybių, kurios kartu su a
apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo požymis. Žinių visuotinumą ir būtinumą
nustato tik protas. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis. Tuo tarpu Loko
įsitikinimu, visos mūsų idėjos yra įgytos, ir jų turinys priklauso nuo
patyrimo. Pasak jo, žmogaus protas – tai švari lenta, kurią rašmenimis
užpildo patyrimas. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o
tiesioginis jų šaltinis yra patyrimas.
Toks skirtingas požiūris į pažinimą trukdė mokslui plėtotis, todėl
galiausiai šie abu pažinimo lygiai buvo sujungti. Ir tai padarė I. Kantas,
sakydamas, kad žmogaus žinojimas visada yra racionalus, teorinis.
Be abejo, pažinimo procese jutiminis pažinimas neina pirmas, ir jo
neseka loginis pažinimas, šie du procesai visada eina greta. Empirinių
duomenų rinkimas – kruopštus darbas, juos renkant visada reikia žinoti, ko
norime. Kita vertus, empirinių duomenų kaupimas nėra galutinis mokslinio
tyrimo rezultatas. Šalia to būtinas tam tikras teorinis jų interpretavimas.
O jeigu tyrėjui nepavyksta to padaryti ir darbas lieka empirinio lygio, tai
mokslo šiuo atveju bus nedaug.
Kitaip negu empirinis pažinimas, teorinis pažinimas, apibendrindamas
mokslinius faktus ir atskleisdamas priežastinius jų ryšius, veda prie
dėsnių ar jų sistemos formulavimo. Šis pažinimas, būdamas aukščiausia
pažinimo forma, atlieka tokias pagrindines mokslo funkcijas: aiškinamąją,
euristinę, sintezės ir reguliuojamąją.
Aiškinamoji funkcija pasireiškia tuo, kad pavieniai, izoliuoti
reiškiniai teorijoje sujungiami į platesnę loginė sistemą. Kartu aiškinamos
reiškinių priežastys, formuluojami dėsniai, kuriais nusakoma tai, kas yra
visuotina, būtina, esminga, tačiau tokios teorijos, kurios žinomus
reiškinius tik paaiškina, mokslui yra nepakankamos. Teorija, remdamasi joje
išreikštais dėsniais, turi numatyti naujus, iki tol dar nežinotus
reiškinius. Naujų faktų bei reiškinių ryšio nustatymas kaip tik ir
apibūdina euristinę teorijos funkciją.
Sintezės funkcija pasireiškia tuo, kad kiekviena teorija sutvarko
empirinę medžiagą bei formuoja tam tikrą mąstymo būdą, o reguliuojančioji
funkcija – yra vienas metodų tolimesniems tyrimams planuoti.
Iš šios trumpos apžvalgos apie empirinio ir teorinio pažinimo ryšį
matome, jog tai bet kurio mokslinio tyrimo du neatsiejami, vienas kitą
papildami procesai.
2. MOKSLO SAMPRATA
2.1. Mokslas kaip vertybė
Mokslas yra svarbiausia visuomenės dvasinės kultūros vystymosi
elementas ir aukščiausia žmonijos žinių forma. Tai viena iš visuomeninės
sąmonės formų. Mokslo kiap žmonių veiklos paskirtis yra gauti ir teoriškai
sisteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Taip pat mokslas yra tų
susitemintų organizuotų ir struktūrizuotų žinių visuma. Šiuo terminu taip
pat įvardijamos ir įvairios mokslo sritys, kryptys ir mokslo šakos.
Mokslas yra pasaulio praktinio įvaldymo dalis specifinės žmonių veiklos
pagalba. Tačiau jis skiriasi nuo kitų dvasinės veiklos formų, taip pat ir
nuo gamybinės materialinės veiklos. Materialinė gamyba žinias naudoja kaip
priemonę produktui sukurti, tuo tarpu mokslo tikslas yra teoriškai pažinti
ir atspindėti tikrovę, aprašyti, paaiškinti ją ir numatyti jos reiškinių
vystymosi procesus. Nuo mokslinės veiklos rezultatų priklauso kitų žmogaus
veiklos formų veikslingumas, jų tobulinimo perspektyvos.
Žodis “mokslas” tiesiogine prasme reiškia sukauptų žinių sistemą.
Mokslas – milžiniškas, sukauptas žmonijos žinių lobis. Jis yra nuolatinės
raidos procesas. Tai ilgaamžės istorijos pažintinės veiklos raidos
rezultatas. Dėl visuomenės ir žmogaus interesų tenkinimo jis pradeda
aktyviai pertvarkyti, tobulinti gamtą, visuomenę ir mąstymą.
Remdamasis tikrovės faktais mokslas teisingai aiškina jų kilmę ir
vystymąsi, atskleidžia esminius reiškinių ir daiktų ryšius, apsaugo žmogų
nuo realaus pasaulio objektyvių dėsnių žinojimu ir jų taikymu praktinėje
veikloje.
Mokslinės žinios yra suprantamos kaip įrodyta ir patvirtinta
informacija apie materialius, socialinius ir dvasinius reiškinius,
teisingai atspindimus žmogaus sąmonėje. Todėl viena iš išskirtinių mokslo
ypatumų yra griežtas jo teiginių ir išvadų įrodymas. Joks mokslas
neįmanomas be įrodymų, nė vienas teiginys negali ir neturi būti priimtas be
įrodymų, be jo pagrindimo konkrečiais duomenimis, faktais ar loginiais
argumentais.
Mokslas dažnai sutapatinamas su žiniomis. “Tai šiurkštus
nesusipratimas” – tvirtina V. Kliučevskis. – “Mokslas yra ne tik žinios,
bet ir sąmonė, t.y. mokėjimas naudotis žiniomis”.
Mokslas – ne nepakeičiamų tiesų sąvadas. Istoriniuose mokslo etapuose
yra nemažai ir netikslių, nevisai pagristų žinių, kurios yra tikslinamos,
tobulinamos arba net atmetamos, paneigiamos kaip neteisingos.
Mokslinė tiesa visuomet reikalauja visuotinio pripažinimo Tadėl
visuomeninė istorinė praktika ir yra pagrindinis mokslo vystymosi stimulas,
o ne tik mokslinių žinių kriterijus.
2.2. Mokslinių tyrimų paskirtis
Dar nuo antikos laikų Platono akademijos įkūrimo senovės Graikijoje
pagrindiniu mokomojo praceso tiklu laikoma tiesos paieškos ir esamų tiesų
kritika. Jau nuo anų laikų keliama idėja, kad mokantysis neatskleidžia
besimokančiajam tiesos, o padeda pačiam ją surasti.
Štai Stasys Šalkauskis, teikdamas svarbią reikšmę aukštajam mokslui
kaip inteligentijos visuomenės elitą, mokslinių darbuotojų rengimo kalvei,
atkakliai kėlė mokslinimo uždavinį. Jis raše: “pradinė ir vidurinė mokykla
moko, protina, lavina, universitetas mokslina, t.y. įjungia į auštąją
intelektualinę kultūrą ir į mokslo gyvenimą”.
Antanas Maceina, nagrinėdamas tautinį auklėjimą kėlė aukštąjam mokslui
išskirtinį uždavinį ugdyti tautos elitą atrenkant ir individualiai padedant
gabiems jaunuoliams pasiekti mokslo aukštumų. “Tautos universitetai,
akademijos ir meno mokyklos, – rašo A. Maceina, – pirmiausiai turi rūpintis
sudaryti elitą, kuris netik pavaduotų senuosius darbininkus, bet ir
pralenktų. Individualiniai paskatinimai, nurodymai ir padrąsinimai,
vertingų darbų parėmimas, susidomėjimas originaliais bandymais – vis tai
yra būdai, kurias galima atrinkti gabiausius žmones ir padėti jiems
išsivystyti jų srityje. Elitas negali būti parenktas masiniu plotu. Ugdymo
individualizavimas šiuo atveju eina lygiai kiekvieno asmens atskirai. Čia
yra būtinas susidomėjimas atskirais žmonėmis ir jų globojimas”.
Šį studentų individualaus rengimo metodą naudoja daugelis vedančiųjų
aukštųjų mokyklų. Prafesorius ar dėstytojas individualiai globoja keliatą
gabių studentų nuo pirmojo iki paskutiniojo kurso.
2.3. Mokslinių tyrimų paskirtis aukštojoje mokykloje
Studijų ir mokslinių tyrimų integracijos principas auštajame moksle
visiškai buvo suformuluotas ir įgyvendintas po Vokietijos universitetų 1810
metų reformos, kurią inicijavo tuometinis Prūsijos tikybų ir švietimų
ministras, filologas ir filosofas Vilhelmas fon Humboltas. Jis panaikino
pradinių mokyklų priklausomybę nuo bažnyčios, įteisino J. H. Pestalocio
metodus, pertvarkė mokslų akademiją ir įkūrė Berlyno universitetą. Nuo to
laiko mokslinai tyrimai ir studentų rengimas jų pagrindu tapo universitetų
išskirtiniu bruožu. Ir dėstytojų, ir studentų tikslas sutelktomis
pastangomis ieškoti objektyvios tiesos, o jei pasiekti – organizuoti
tyrimus, įvaldyti mokslinio darbo pagrindus.
Aukštojoje mokykloje kuriamos naujos žinios, keliamos idėjos,
sprendžiamos mokslinės problemos. Kuo aukščiau išvystyta mosklinė mintis
šioje institucijoje, tuo aukštesnio lygio yra studijų procesas.
Moksliniai tyrimai aukštojoje mokykloje įgauna edukacinę reikšmę, jie
panaudojami studentų intelektinei laisvei, kritiniam mąstymui, kūrybiškumui
ugdyti.
Studentų dalyvavimas mokslinuiose tyrimuose visuomet yra viena iš
produktyviausių studijų formų, suteikiančių galimybę ne tik giliau pažinti
praktinę veiklą, bet ir gebėjimą pajusti mokslinės kūrybos procesą.
Metams bėgant, mokslas rutuliojosi netolygiai. Vienos teorijos keitė
kitas, tuo sukeldamos didelius revoliucinius persitvarkymus. Tai būdinga
gamtos bei technikos mokslams.
Į mokslą galima žiūrėti iš įvairių pozicijų kaip į:
instituciją (mokslas – tai profesija, kuriuos praktika tiesiogiai
ekonominės naudos neduoda),
pažinimo būdą,
žinių kaupimo priemonę (faktai – sukaupiami, o rezultatai grupuojami,
lyginami ir t.t. prieš panaudojimą),
gamybos plėtros veiksnį,
veiksnį, formuojantį požiūrį į žmogų ir pasaulį,
reiškinį (žmonių veiklą, kurios pagrindinė funkcija – gauti ir teoriškai
susisteminti objektyvias žinias apie tikrovę).
Po daugelio tyrimų, duomenų analizės ir apibendrinimų, formuluojami
dėsniai, principai, hipotezės, galiausiai sukuriama tam tikra teorija, nuo
kuo ir prasideda praktinis mokslo pritaikymas.
Tyrimo metodas, tai mokslo taktika, o mokslo strategija – tai problemų,
kurias reikia spręsti, parinkimas.
Mokslui būdinga savita kalba, kad mokslininkai vieni kitus galėtų
suprasti (daug graiku ir lotynu kalbų žodžių).
Viena pagrindinių mokslo funkcijų – naujų dėsnių ar dėsningumų
atradimas, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti panaudoti praktinėje
veikloje.
Mokslinio tiriamojo darbo tikslas – pažinti reiškinius, jų prigimtį,
susisteminti objektyvias žinias apie juos, sukurti metodus materialiniams
bei dvasiniams ištekliams racionaliai naudoti.
Mokslinio tyrimo objektu gali būti bet kuri žmogaus veikla, jo pažinimo
sritys. Pagal tyrimų pobūdį mokslą priimta skirstyti į:
1. fundamentalųjį (skirti teorinėms mokslo problemoms nagrinėti,
formuluoti naujus dėsnius),
2. taikomąjį (praktiškai pritaikyti fundamentaliųjų tyrimų
rezultatus).
Kalbant apie mokslo struktūrą, reikėtų išskirti mokslo sritis bei
kryptis.
3. MOKSLO METODOLOGIJA IR METODAI
3.1. Metodologijos samprata
Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendriausius
pažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių
“methodos” ir “logos”). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojama
nevienodai. Yra :
Metodologija, nagrinėjanti bendramokslinius principus ir tyrimo formas
(pavyzdžiui, viso to, kas egzistuoja, sistemingumas, struktūriškumas,
informatyvumas).
Metodologija – tai pažinimo metodai ir būdai konkrečioje mokslo kryptyje.
Pavyzdžiui, pedagogikos metodologija – tai žinių sistema apie mokslinio
pedagoginio pažinimo procesą, metodus ir konkrečių pedagoginių tyrimų
metodiką.
Metodologija, susijusi su tyrimo metodais ir technika. Šiuo atveju tai
reiškia, kad bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai pagrįsti, t.y.
korektiškai suformuluoti temą, aptarti tyrimo koncepciją, hipotezę, tyrimo
metodus ir t.t.
Metodologija – tai mokymas apie metodą. Pavyzdžiui, humanitarinių tyrimų
metodologija aiškina humanitarinių mokslų tyrimo metodus. Dar kiti mokslo
metodologiją suveda į mokslo logiką, nors ji analizuoja ne patį mokslinio
tyrimo procesą, bet jau gatavas mokslo žinias.
Nepaisant sąvokų įvairovės, metodologiją galima apibrėžti kaip
teoriją, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija)
ir jo principus (bendramokslinė metodologija) bei mokslinio tyrimo metodus
ir technika (mokslo krypties metodologija). Metodologija, kaip žinių
sistema, gali būti aprašomoji (deskriptyvinė), aprašanti kaip funkcionuoja
mokslinio pažinimo procesas, bei atskleidžianti jo struktūrą, ir
normatyvinė (perskriptyvinė), formuojanti paties mokslinio pažinimo proceso
reikalavimus ir atsakanti į klausimą, koks turi būti mokslinis pažinimas.
Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog visų pirma
svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo koncepciją, t.y. tą pagrindinę idėją ir
tuos pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas
tyrimas, ir korektiškai nusakyti tyrimo metodus, nes, paprasčiau tariant,
metodologija gali būti suprantama ir kaip tyrimo metodo panaudojimo logika,
t.y. nurodanti, kuo būtent pagrįstas kurio nors metodo pasirinkimas.
Remdamiesi žmogaus elgesiu, mes galime pažinti jo psichiką; be to, dar yra
kalba, kuria galime pasakyti savo nuomonę, jausmus, išgyvenimus ir kt.;
įvairūs psichofiziniai pokyčiai, kuriuos galima užregistruoti prietaisų
pagalba ir t.t. Nuo tinkamai pasirinktos tyrimo metodologijos priklauso ir
paties darbo sėkmė.
3.2. Empirinis tyrimas ir tyrimo metodas
3.2.1. Empirinis tyrimas
Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijos
gavimą esant kontaktui tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto. Tačiau tai nėra
visai paprastas procesas. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto
yra tyrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį.
Todėl tyrimo metodams yra keliami dideli reikalavimai.
Empirinio tyrimo duomenys – tai daiktų, reiškinių, požymių arba
objektyvios tikrovės ryšių atspindys. Tačiau tai ne objektyvios
aplinkybės, o jutiminis jų atspindys, nes ne realūs objektai, o duomenys
apie juos sudaro empirinį mokslo pagrindą. Taigi duomenys:
bet kurio mokslinio tyrimo žaliava, ir tai svarbiausias, lemiamas dalykas
tikrinant hipotezes.
duomenys, tiesiogiai gaunami empirinio tyrimo metu ir sudarantys tyrimo
protokolą, yra vadinami pirminiais, arba empiriniais duomenimis.
duomenys tampa prasmingi (reikšmingi) tik tada, kai mes juos sugretiname
arba lyginame su kitais duomenimis arba kokia nors teorine ar žodine
sistema.
lyginami gali būti tik tokie duomenys, kurie turi objektyvių savybių.
Pavyzdžiui, negalima lyginti charakterio su materialinėmis (medžiaginėmis)
savybėmis. Kita vertus, lyginti reikia tik esminius požymius.
Duomenys tam tikroje teorinėje sistemoje turi savo funkciją ir vietą.
Kitoje teorinėje sistemoje arba hipotezėje tie patys duomenys įgauna kitą
reikšmę ir funkciją. Todėl duomenų kaip pačių savaime nėra: tie patys
duomenys sėkmingai gali būti realizuojami skirtingose mokslo kryptyse ar
netgi srityse (pavyzdžiui, duomenys apie vaikų fizinį brendimą ir raidą,
surinkti ir išanalizuoti kūno kultūros specialistų, gali būti interpretuoti
specialistų, dirbančių medicinos srityje).
Dauguma duomenų turi būti statistiškai sugrupuoti pagal kurią nors
teoriją. Taip sugrupuoti duomenys vadinami antriniais. Pavyzdžiui, tokie
duomenys gali būti įvairios dažnuminės charakteristikos, vidurkiai,
koreliaciniai (tarpusavio) ryšiai ir t.t. Šiuo atveju jie įgauna mokslinio
apibendrinimo formą ir sudaro prielaidas tolimesniems teoriniams
apibendrinimams. Antra vertus, duomenys turi būti patikrinti arba turi būti
patikrintas jų reprezentatyvumo laipsnis. Be šito jie negali būti teoriškai
apibendrinti. Nes priešingu atveju, galime padaryti moksliškai nepagrįstas
išvadas, tai tebus žongliravimas duomenimis.
Pagal pobūdį duomenys gali būti klasifikuojami į mokslinius ir
nemokslinius, sociologinius, edukologinius, psichologinius, biologinius ir
t.t., o pagal tyrimo metodus – į stebėjimo, apklausos, eksperimento ir kt.
Pravartu pabrėžti, jog svarbu surinkti ne kuo daugiau duomenų kaip tokių,
nes moksliniu požiūriu svarbiau surinkti mažiau duomenų, tačiau tokių,
kurie būtų pakankamai reprezentatyvūs ir informatyvūs.
Logiškai apdoroti ir apibendrinti duomenys įgalina nustatyti įvairius
priežastinius ryšius, kurie gali būti traktuojami kaip empiriniai dėsniai
(pavyzdžiui. Archimedo dėsnis). Kai kada šie dėsniai tiesioginio jutiminio
pažinimo gali neturėti. Sakykim, empiriškai galime nustatyti garso sklidimo
greitį. Tačiau mes negalime tiesiogiai stebėti, kaip atsiranda garso bangos
ir kaip jos plinta. Stebime tik galutinį rezultatą, t.y. vienoje vietoje
kilęs garsas po tam tikro laiko bus užfiksuotas kitoje vietoje. Teiginys
apie garso greitį bus gautas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškinio
tiesioginio stebėjimo rezultatas. Tai būdinga edukologijos ir kitiems
socialiniams mokslams, kur stebimi procesai aprašomi naudojantis
netiesioginiais informacijos gavimo šaltiniais. Dėl to socialinių tyrimų
metodai turi būti patikimai metodologiškai pagrįsti, nes jie, priešingai
negu gamtos pažinimo metodai, nestokoja subjektyvumo.
3.2.2. Tyrimo metodas
Kiekviena mokslo sritis, o tuo labiau kryptis, turi savus tyrimo
metodus, nors aišku, yra ir bendrų tyrimo metodų (pavyzdžiui,
eksperimentas, matematinė statistika, teorinės analizės ir apibendrinimo ir
kt.). Metodo reikšmė – didžiulė. Gerai parengtas ar pritaikytas metodas
žymiai palengvina tyrimą. Teigiama, kad nuo metodo priklauso viso tyrimo
sėkmė, o remdamasis tinkamai parengtais tyrimo metodais net ir nelabai
gabus žmogus gali daug padaryti, kai tuo tarpu netinkamai parinkti tyrimo
metodai nepadės ir genialiam mokslininkui.
Tačiau patys metodai, kad ir kokie tikslūs būtų, dar nenulemia mokslo
laimėjimų. Jie negali pakeisti kūrybinės tyrėjo minties, jo sugebėjimo
analizuoti ir interpretuoti tyrimo duomenis, o tai gali ne kiekvienas.
Duomenis rinkti gali bet kas, preliminariai susipažinęs su instrukcija, o
juos aprašyti ir interpretuoti kur kas sunkiau. Kita vertus, tinkamas
metodas leidžia išvengti nereikalingų klaidžiojimų, padeda greičiau gauti
norimus rezultatus (pavyzdžiui, medicinoje reikėtų atlikti labai daug
tyrimų, norint įvertinti ligonio ar sveiko žmogaus būklę, o šiuolaikiniais
tyrimo metodais, įgalinančiais vienu metu registruoti daugelį parametrų,
situaciją galima įvertinti kur kas greičiau).
Mokslui rutuliojantis, tobulėjo ir tyrimo metodai. Ypač tai pastebima
gamtos ir technikos moksluose, kur sukurti prietaisai izoliuoja tyrėjo
poveikį stebimam objektui, t.y. tyrimo rezultatai nuo tyrėjo valios
nepriklauso. Kur kas sunkiau taikyti objektyvius tyrimo metodus,
įgalinančius gauti nedviprasmišką informaciją edukologiniuose ir kituose
socialinių mokslų tyrimuose.
Tyrimo metodas – tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų
gavimo būdas, taikant įvairiais priemones. Savo ruožtu tai sisteminė
procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kurių
taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Be
abejo, sudėtingos, specifinės mokslo problemos reikalauja ir specialių
tyrimo metodų, kuriuos reikia sukurti.
Kiekvienas tyrimo metodas turi turėti teorinį pagrindą, t.y. remtis
objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodas
remiasi tam tikra teorija, vadinasi, iš principo neteisingų metodų neturėtų
būti. Neteisingai juos galima būtų panaudoti: pavyzdžiui, vienos mokslo
srities metodus bandant pritaikyti kitoje srityje. Socialinių mokslų
tyrimuose neretai parenkami ir taikomi neadekvatūs tyrimo tikslams ir
uždaviniams tyrimo metodai, kas metodologiškai menkina sumanytą tyrimą.
Visada geriau taikyti aprobuotus, t.y. teoriškai ir praktiškai patikrintus
metodus, negu rizikuoti būti apkaltintam neteisingai parinkta metodika,
kurios tyrimo rezultatai dėl neadekvatumo, gali būti nepatikimi.
Taigi siekiant efektyvių tyrimo metodų ir objektyvių naujų žinių gavimo
būdų, jie visų pirma turi būti metodologiškai pagrįsti, o antra – turi būti
informatyvūs ir patikimi (validūs). Todėl, taikant savo pačių parengtus ar
pakoreguotus tyrimo metodus, būtina nurodyti metodo objektyvumo sąlygas.
Metodo validumas – tai jo tinkamumas arba, kitaip tariant, jis
išreiškia tai, kad matuojama būtent tai, kas norima matuoti. Pavyzdžiui,
anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas pasako tiesą.
Jeigu yra galimybė, gautus tyrimo duomenis galima palyginti su
kitais, objektyvesniais duomenimis. Pavyzdžiui, jeigu anketinėje apklausoje
mokinys nurodė, kad jis yra fiziškai aktyvus, tai šią veiklą nusakančius
duomenis galima palyginti su fizinės būklės rodikliais. Tokie ir panašūs
gautų duomenų patikimumo patikrinimai kartais moksle apibūdinami terminu
empirinių faktų verifikacija (duomenų teisingumo nustatymo procedūra).
3.3. Hipotezė
Kai tyrėjas neturi pakankamai faktų, kad galėtų atsakyti į jam rūpimus
klausimus ar išspręsti kokią nors problemą, tuomet dažnai taikomas
hipotezės principas – mokslinė prielaida, kuria bandoma nusakyti nežinomus
reiškinius.
Hipotezės formulavimas yra bene pats svarbiausiais ir sunkiausias
tyrimo etapas. Formuluojant hipotezes, svarbu, kad jos nėra išvedamos iš
faktų, o sukuriamos remiantis faktais. Tai preliminari teorija, kuri
preliminariai formuluoja priežastinius ryšius ir dėsnius bei jų pagrindu
numato naujus objektus, naujas tyrimų kryptis ir metodus. Vadinasi,
mokslinis tyrimas – ne aklas faktų kaupimas, o tikslingas ir kryptingas
perėjimas nuo hipotezės prie teorijos.
Kasdieniniame gyvenime hipotezės sąvokai suteikiama labai plati
reikšmė. Labiausiai paplitę šie hipotezės supratimai: spėjimas, įvykio
prognozė ir apytikris žinojimas. Be abejo, šie kasdieniniai hipotezės
supratimai mokslui nepriimtini, nes neteikia esminių paaiškinimų ir
nenurodo tyrimo objekto bei metodų.
Prognozės jau turi loginį pagrindą, pavyzdžiui, orų prognozės, kurios
remiasi tam tikrais matavimais, apskaičiavimais. Gali būti ir mokslinės
prognozės.
Tikslesnis yra apytikris žinojimas. Pavyzdžiui, kad ir toks teiginys:
jeigu išmesiu monetą aukštyn 1000 kartų, tai ji nukris herbu į viršų 500
kartų. Čia loginis pagrindimas yra stipresnis už prognozes.
Nėra vieno apibrėžimo, apibūdinančio mokslinės hipotezės sąvoką. Galbūt
priimtiniausias hipotezės supratimas būtų toks. Hipotezė – tai mokslinio
pažinimo forma, išreiškianti moksliškai pagrįstą, tačiau dar nepatikrintą
ir nepatvirtintą naujų dėsnių, priežastinių ryšių, objektų bei jų struktūrų
ir savybių numatymą.
Hipotezės gali būti įvairių rūšių:
Aprašomosios – hipotezės apie galimus nagrinėjamų reiškinių ryšius (jomis
bandoma numatyti atsakymą į klausimą kaip?)
Aiškinamosios – hipotezės, analizuojančios reiškinių ryšius sąlygojančias
priežastis, (jomis bandoma numatyti atsakymą į klausimą kodėl?).
Indukcinės – hipotezės kai iš atskirų faktų logiškai mąstant bandoma
padaryti apibendrinančias išvadas, kurios vėliau turės būti patvirtintos
tyrimo būdu. Edukologijos tyrimuose dažniau formuluojamos indukcinės
hipotezės.
Dedukcinės
Tačiau, kita vertus, edukologijos tyrimuose formuluojamos hipotezės ne
visada turi naujų mokslinių idėjų, ir joms patikrinti kartais užtenka
turimų žinių. Filosofinėje literatūroje dar pasitaiko darbinė ir mokslinė
hipotezė (apie tai bus rašoma toliau).
Hipotezės formulavimo šaltiniai gali būti, pavyzdžiui:
1. Pedagoginės patirties apibendrinimas.
2. Žinomų mokslinių faktų analizė.
3. Tolesnė mokslinių teorijų plėtotė.
Hipotezes gali sąlygoti ir “sveikas protas” bei intuicija. Kartais gali
būti formuluojama ir nepakankamai originali hipotezė, t.y. skirta tikrinti
jau žinomiems dalykams, aprašyti juos kiekybiškai arba patikrinti jų
pritaikomumą kitomis sąlygomis ir t.t. Tai loginiu požiūriu visiškai
pateisinama, nes, pavyzdžiui, edukologijos tyrimuose laiko įtaka gana
ženkli.
Formuluojant hipotezę, reikėtų laikytis šių reikalavimų:
Ji turi būti iš esmės patikrinta, t.y. paremta faktais. Tačiau pasitaiko ir
grynai teorinių hipotezių, kurios bus patikrintos tik ateityje, patobulėjus
tyrimo metodams.
Hipotezė turi aiškinti klausimus, nusakančius nagrinėjamosios problemos
esmę.
Dažniausiai ji neturi prieštarauti anksčiau nustatytiems faktams. Jeigu
tyrėjas numatė teiginį, prieštaraujantį esamai duomenų traktuotei, tai:
a. hipotezė bus veiksminga tik tada, jeigu ji bus įrodyta naujais
faktais;
b. paneigti faktai turi būti paaiškinti, pavyzdžiui, ar ankstesnė
medžiaga buvo surinkta, naudojant netobulus tyrimo metodus, ar
tiriant skirtingą kontingentą ir t.t. Vadinasi, ankstesni faktai
nėra paneigiami, o tik apribojami savo veikimo sferoje.
Hipotezė turi būti iš esmės paprasta. Jos paprastumas yra santykinis, nes
santykinai paprasti ir patys nagrinėjami reiškiniai.
Hipotezės turinyje neturi būti teoriškai ir praktiškai nepagrįstų teiginių,
t.y. tokių teiginių, kurie patys gali tapti tyrimo objektu (loginio rato
klaida).
Ji turi būti produktyvi. Iš dviejų hipotezių, vienodai gerai aiškinančių
tam tikrą reiškinį, priimama hipotezė, aiškinanti platesnę reiškinių sritį.
Bet kuri hipotezė kaip teiginys visada yra stochastinio (tikimybinio)
pobūdžio, tačiau tą tikimybę reikia moksliškai pagrįsti. Taip pat reikia
atminti, jog hipotezė nėra dogma, ji gali keistis, dirbant būti tikslinama.
Hipotezės sukūrimo pagrindas – turimos žinios. Tačiau būtina žinoti,
kad apriorinės (nepriklausančios nuo patyrimo) hipotezės formulavime
dalyvauja pats tyrėjas, ir dėl to ji nėra pakankamai objektyvi
(A.Einšteinas). Tai teiginys, kurio negalima tiesiogiai pagrįsti patyrimu.
Pagrindas priimti hipotezę yra tas, kad, remiantis turimomis žiniomis ir
pačia hipoteze, galima paaiškinti tam tikrus stebimus bei numatyti naujus
faktus. Be hipotezės tie faktai nepaaiškinami ir nenumatomi. Tačiau jei net
statistinės analizės rezultatai parodys, jog hipotezė neprieštarauja tyrimų
rezultatams, tai dar nereiškia, kad ji yra besąlygiškai teisinga, nes
praktiškai gali būti ir kitų hipotezių, gerai suderinamų su gautais
rezultatais. Todėl hipotezė visada lieka atvira tolesniems moksliniams
tyrinėjimams. Kita vertus, net vienintelis hipotezei prieštaraujantis
faktas, leidžia ją atmesti (hipotezių tikrinimo asimetrija).
Visi išdėstytieji teoriniai teiginiai labiausiai taikytini
vadinamosioms mokslinėms hipotezėms. Tačiau pagrindiniai jų formulavimo
principai gali būti taikomi ir darbinėms (laikinoms) hipotezėms, kuriomis
laikytinos pirminės prielaidos, atsirandančios drauge su pagrindine tyrimų
idėja. Tiriant darbinės hipotezės yra tikrinamos: tobulinamos,
patikslinamos arba atmetamos.
Taigi hipotezė visų pirma reikalinga mums patiems. Ji tarsi kompasas,
rodantis moksliniam tyrimui kryptį, neleidžiantis per daug išsiplėsti ir
kreipiantis tyrėjo mintis reikiama linkme. Ji svarbi mums dar ir tuo, jog
padeda pasirinkti (numatyti) tyrimo objektą bei informacijos gavimo būdą –
tyrimo metodą. Pavyzdžiui, analizuodami kokios nors mokyklos neefektyvią
veiklą, mes darome prielaidą, jog tai gali būti susiję su netinkamu
pedagoginių darbuotojų parinkimu. Pasirinkus tokią hipotezę, aiškus tampa
ir tyrimo objektas, ir tyrimo metodas. Šiuo atveju tyrimo objektu
pasirinksime ekspertus, t.y. patyrusius pedagogus, kurie apsilankę
mokykloje, pateiks savo išvadas. Ekspertų nuomonė patvirtins arba
nepatvirtins mūsų hipotezę, o tada bus daromi praktiniai sprendimai.
Pasirinkę hipotezėje kitą prielaidą, pavyzdžiui, susieję neefektyvų
mokyklos darbą su blogu mokymosi dalykų turiniu, tyrimo objektas bus
mokiniai, o tyrimo metodas – mokinių apklausa.
4. SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODIKA
4.1. Sociologinių tyrimų metodologija ir metodika
Pripažinus sociologiją kaip mokslą, iškilo būtinumas kurti savo aiškius
mokslo principus, vadovautis mokslinės metodikos normomis, įgalinančiomis
ne tik atlikti įvairius tyrimus, tačiau ir patikrinti bei patobulinti jų
procesą, todėl būtina ir pagrįsta sociologijos dalis yra metodologija.
Socialinio tyrimo metodologija ir metodika – pažintiniai instrumentai,
priemonės, būdai, iš kurių metodologija – bendrosios strategijos sritis, o
metodika – tyrimo taktika.
Sociologinio tyrimo metodika – tai operacijų, procedūrų, būdų,
nustatant socialinius faktus, jų sisteminimo ir analizės būdų sistema. Prie
metodinių instrumentų skiriami būdai (metodai) pirminiam duomenims rinkti,
atranka, socialinių rodiklių nustatymo būdai ir kitos specializuotos
sociologinių tyrimų procedūros, o taip pat kiekybinės analizės metodai.
Tarp metodologijos ir metodikos glaudus ryšys: tie patys stebėjimo
metodai gali būti taikomi sociologiniuose ir psichologiniuose
tyrinėjimuose, kurių metodologija iš esmės skiriasi, o statistiniai duomenų
apdorojimo metodai naudojami ir tiksliuosiuose, ir visuomenės moksluose.
Metodologija niekad neprieštaravo tam tikrų metodinių priemonių
pritaikymui.
4.2. Sociologinių tyrimų rūšys
Sociologinį tyrimą galima apibūdinti kaip sistemą logiškai nuoseklių
metodologinių, metodinių ir organizacinių – techninių procedūrų, susietų
tarpusavyje vieno tikslo – gauti patikimus duomenis apie tiriamą reiškinį
ar procesą.
Sociologinio tyrimo rūšys:
Žvalgomasis (pilotažinis) – paprastesnis konkrečios sociologinės analizės
tipas, kadangi sprendžia ribotus savo turiniu uždavinius.
Aprašomasis tyrimas – sudėtingesnis konkretaus socialinio tyrimo analizės
atvejis.
Analitinis tyrimas – giliausias sociologinės analizės būdas.
Socialinių reiškinių tyrėjai turi būti pasirengę potencialioms
problemoms, kurios gali atsirasti dėl tiriamojo darbo temos, taikomų
metodų, procedūrų, gautų duomenų pobūdžio. Taip pat problemų gali kilti dėl
tiriamųjų sutikimo dalyvauti tyrimuose, todėl būtina gauti leidimą iš
vadovų, kurių organizacijose bus vykdomi tyrimai.
5. TYRIMŲ METODAI
5.1. Stebėjimas
Mokslinėje praktikoje susiformavo du pagrindiniai empirinio tyrimo
metodai – stebėjimas ir eksperimentas. Pagrindinis tarp stebėjimo ir
eksperimento skirtumas yra keliamo tikslo esmė. Atlikdamas stebėjimą,
mokslininkas nežino atsakymo į keliamą klausymą arba tik labai miglotai jį
įsivaizduoja. Tuo tarpu eksperimente atsakymas į keliama klausimą duodamas
hipotezėje, t.y. daromos prielaidos apie galimus priežastinius ryšius. Be
to, stebėjimo objektas stebimas, nedarant jam iš šalies jokios įtakos, o
eksperimentinių tyrimų objektas sąmoningai valdomas.
Kalbant apie stebėjimą pažinimo metodą, reikia skirti mokslinį ir
kasdienį stebėjimą.
5.1.1. Mokslinis ir kasdieninis stebėjimas
Mokslinis stebėjimas – tai kryptingai organizuotas aplinkos daiktų ir
reiškinių suvokimas. Mokslinis stebėjimas yra tikslingai organizuotas
procesas, kuris kontroliuojamas pagal kokią nors teoriją ar hipotezę, kai
tuo tarpu kasdieninis stebėjimas labiausiai remiasi praktine patirtimi.
Abiejų stebėjimų skirtumai pasireiškia ir pagal tokius stebėjimo požymius,
kaip intersubjektyvumas ir objektyvumas, tiesioginis ir netiesioginis
stebėjimas, stebėjimo duomenų interpretavimas.
Intersubjektyvumas ir objektyvumas. Vienas pagrindinių stebėjimo
metodui keliamų reikalavimų yra tas, jog stebėjimo duomenys turėtų būti ne
tik asmeninio patyrimo rezultatas, bet gauti ir kitų tyrėjų, t.y. jie turi
būti intersubjektyvūs. Bet netgi ir tie patys rezultatai, gauti įvairių
tyrėjų, dar negarantuoja visiško objektyvumo. Todėl ir intersubjektyvumas
nėra tapatus objektyvumui, nes objektyvios žinios nuo žmogaus valios
nepriklauso. Taigi galutinis objektyvumo kriterijus yra bandymas, praktika.
Tiesioginis ir netiesioginis stebėjimas. Objektyvius duomenis sunkiau
gauti, kai yra stebimas ne pats daiktas, o to jo ryšio su kitais daiktais
rezultatas. Tai procesai, apie kurių buvimą mes sprendžiame pagal jų
sąveiką su kitais daiktais ar reiškiniais, kai pakinta mūsų užfiksuojamos
tų daiktų ar reiškinių savybės. Kai daromos išvados remiasi teorinėmis
prielaidomis, kurias vėliau tikriname bandymu, ir bus netiesioginis
stebėjimas.
Stebėjimo duomenų interpretavimas. Bet kuriuos duomenis, prieš įvelkant
į mokslo kalbą, reikia atitinkamai sutvarkyti, susisteminti. Būdami
priklausomi nuo teorijos, stebėjimo duomenys turi patvirtinti arba paneigti
hipotezę. Todėl būtina juos interpretuoti.
5.1.2. Pedagoginis stebėjimas
Pedagoginių tyrimų stebėjimo objektu gali būti mokinių arba klasės
elgesys mokymo procese, užduočių atlikimas, mokinių poelgiai, pedagogo
elgsena, mokumo metodas ir kt.
Vienuose šaltiniuose labiau akcentuojami bendrojo pobūdžio reikalavimai:
stebėjimai turi būti nukreipti į socialiai svarbias sritis;
stebėjimai turi būti atliekami sistemingai ir organizuotai, nes
atsitiktiniai stebėjimai gali iškreipti faktus;
stebėjimai reikalauja surinkti kuo daugiau duomenų, t.y. sukaupti kuo
daugiau faktų;
stebėjimų rezultatai turi būti fiksuojami ir lengvai atgaminami;
stebėjimas ir jo rezultatų analizė reikalauja objektyvumo.
Kituose šaltiniuose reikalavimai susiję su tyrimo metodika:
stebėjimas turi turėti konkretų tikslą;
stebėjimų požymių skaičius turėtų būti minimalus ir tiksliai apibrėžtas;
stebėjimas turėtų vykti pagal iš anksto sudarytą planą, ką ir kaip stebėti;
duomenys, gauti stebėjimo metu, turi būti palyginami, todėl čia turėtų būti
taikomi vienodi kriterijai (pavyzdžiui, mokinių žinias reikia vertinti
vienoda balų sistema).
Metodo privalumai:
Stebima tiesiogiai.
Yra galimybė analizuoti grupės elgesį, nes vienu metu galima aprėpti
daugiau tiriamųjų.
Elgesį galima įvertinti tiksliau, nei tai padarytų pats asmuo.
Stebėjimas nepriklauso nuo tiriamojo nuostatos, jo noro atsakinėti į
pateiktus klausimus.
Galimybė vienu metu aprėpti daugiau savybių, stebimų reiškinių ir t.t.
Metodo trūkumai:
Įtakos gali turėti stebėtojo nuotaika, o tai gali veikti įvykių suvokimą,
gautų duomenų interpretavimą.
Nevienoda stebėtojo padėtis; pageidautina, kad tyrėjo išsilavinimas,
interesai bei socialinė padėtis būtų panaši į tiriamųjų asmenų.
Galimos įvairios stebėtojo klaidos, pvz. vertinama pagal išankstinius
įsitikinimus.
Neretai lyginama pagal save, dėl ko gali atsirasti netikslumų.
Stebėjimo tyrimų procedūros metodologija.
Ji apima tokius etapus:
Nors ir apytikriai, tačiau nusakomas tiriamasis reiškinys.
Kuriama to reiškinio hipotezė.
Patikrinamas vienas kuris nors konkretus atvejis ir stebima, ar
. . .
Įvesk savo email ir skaityk visą tekstą
LITERATŪRA
1. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. – Kaunas:
JUDEX, 2002.
2. Maceina A. Pedagoginiai raštai. – Kaunas, 1990.
3. Šalkauskis S. Universiteto koncepcija. Raštai. IV t. – Vilnius,
1995.
4. Tidikis R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. – Vilnius, 2003.
5. Luobikienė I. Sociologija : bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika.
– Kaunas:
6. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Kaunas, 1999.
7. Mokslinių tyrimų pagrindai. V. Liutikas, V. Šeštokas, J. Zujus. –
Vilnius, 1987.
8. Studijų įvadas. B. Neverauskas, V. Misevičius, R. Čiutienė. Kaunas:
Technologija, 2004.
9. Luobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika.
– Kaunas: Technologija, 2000.
10. Prieiga per Internetą: http://www.ik.ku.lt
11. Prieiga per Internetą:
http://catalogo.cerca.com/World/Lietuvi%C5%B3/Mokslas_ir_i%C5%A1silavin
imas/Socialiniai_mokslai/
12. Prieiga per Internetą: http://www.geocities.com/Vykintas/fi.html
