ĮVADAS
Kiekvienos išsivysčiusios šalies pažangos pagrindas – mokslo plėtojimas, todėl labai svarbu, kad mokslinių tyrimų sistema būtų kuo geriau organizuojama ir traktuojama vis didesnei žmonių auditorijai.
Šis darbas tinkamas pradedančiajam tyrėjui kaip susipažinimo priemonė su metodologijos mokslu, nes jame aiškiai ir paprastai pateikiamos tos mokslinių tyrimų metodologijos žinios, kurios būtinos ruošiant mokslinį tiriamąjį darbą.
PAŽINIMO PROCESAS
5. Pažinimo principai ir raida
Mokslas yra sudėtingas socialinis reiškinys. Galima išskirti tris pagrindinius jo komponentus:
a) žinių sistemą;
b) mokslinę veiklą;
c) institucijų sistemą, per kurią ši veikla realizuojasi.
Pirmasis komponentas vadinamas loginiu – gnoseologiniu mokslo komponentu, antrasis ir trečiasis – sociologiniu. Mokslinio pažinimo tyrimas turėtų apimti visų trijų komponentų sąveiką, nors ligšioliniuose mokslo tyrimo darbuose praktiškai dominuoja loginis – gnoseologinis aspektas. Kad jį geriau suprastume, aptarsime patį pažinimo procesą.
1.2. Pažinimo būdai
Pažinimas yra žmogaus minties santykis su tikrove. Žmogiškojo pažinimo struktūrą ir mechanizmą nagrinėja gnoseologiją (gr. gnosis – žinojimas, logos – mokslas). Pažinimo tikslas – pasiekti objektyvią tiesą. Šiame procese žmonės įgyja žinių ir supratimą apie realiai egzistuojančius reiškinius, įsisąmonina aplinkinį pasaulį. Įgytos žinios panaudojamos praktinėje veikloje, siekiant pertvarkyti pasaulį.
Skiriami trys pažinimo proceso elementai:
▪ pažinimo subjektas (tai, kas vykdo pažinimą – žmogus, kolektyvas, visuomenė, bendruomenė, žmonija ir t. t.),
▪ pažinimo objektas (tai, į ką žmogus nukreipia savo pažintinę veiklą – galaktika, žmogus, Dievas, neuronas, sveikata, ugdymas ir t. t.)
▪ santykis tarp jų:
1
3 2
Pažinimo subjektas[pic][pic] Pažinimo objektas
Šių pažinimo proceso elementų reikšmė atskirais istorijos laikotarpiais buvo suprantama skirtingai. Iki I. Kanto filosofai, apmąstydami pažintinį žmogaus ir daikto santykį, į pirmą vietą iškelia subjekto ir objekto būtį, o I. Kanto dėmesio centre yra pats santykis. Pasak I. Kanto, egzistuoja du žmogiškojo pažinimo kamienai: juslumas ir intelektas. Juslumas pateikia objektus, intelektas juos apmąsto. Intelektas be juslumo yra tuščias, fantazuojantis, nes neturi objekto. Savo ruožtu juslumas be intelekto yra aklas, bestruktūris chaosas. Kadangi žmogaus intelektas yra baigtinis (susietas su jusline patirtimi), tai bet koks mėginimas pažinti daiktus anapus juslinės patirties pasmerktas nesėkmei.
1.3. Kasdieninis ir mokslinis žinojimas
Nors žinojimo rūšys yra įvairios, tačiau ne visos žinios yra mokslinės.
Pavyzdžiui, žinios, kurias įgyjame prasčiausiai stebėdami įvairius daiktus mūsų gyvenime yra svarbios, nes padeda orientuotis aplinkoje, tačiau nepaaiškina daiktų bei reiškinių esmės, jų kilmės, tarpusavio ryšio ir kt., dėl to jos nėra mokslinės (pavyzdžiui, žinome jog jūros vanduo sūrus, tačiau nežinome, kodėl; arba žinome, kad mediniai daiktai vandenyje plūduriuoja, bet negalime paaiškinti).
Tokių žinių turime daug, ir mums jų vis tiek pakanka, norint orientuotis aplinkoje. Jų su gyvenimiška patirtimi vis daugėja, tačiau, žinant bendrus dėsningumus, gyventi ir orientuotis kur kas lengviau. Kita vertus, žmogaus žinojimas tiesiogiai yra susijęs su praktine veikla. Šia veikla yra ne vien tik logika, remiasi ir mokslo žinios, nes moksle pasikliauti nuojauta arba besąlygiškai pripažinti kokius nors teiginius (hipotezes), praktiškai nepatikrinus ir nepatvirtinus, negalima.
Mokslinis pažinimas, nesvarbu, kokios vystymosi stadijos jis būtų, nuo kasdieninio žinojimo (asmeninio praktinio patyrimo) skiriasi tuo, jog tai nėra paprasta žinių apie pasaulį sankaupa, o jų sistema, įgalinanti formuluoti naujas sąvokas, dėsnius, teorijas. Be abejo, dar gerokai prieš mokslo atsiradimą žmogus turėjo sukaupęs daug žinių apie įvairių daiktų bei reiškinių, su kuriais susidurdavo kasdieninėje praktinėje veikloje, savybes. Tai reiškia, kad mokslinis žinojimas nėra atskirtas nuo kasdieninės praktikos. Be to, ir vienas, ir kitas pažinimas siekia to paties tikslo – pažinti objektyvią realybę, rasti tiesą. Visa tai turi būti siejama tik su faktais, o ne su kokia nors išankstine nuomone, tikėjimu.
Taigi tarp mokslinio pažinimo ir kasdieninės praktikos yra glaudus tarpusavio ryšys, nes mokslas visų pirma yra kilęs iš praktinės žmonių patirties.
Tačiau nereikėtų pervertinti kasdieninio patyrimo. Moksliniame pažinime, kitaip negu kasdieniniame, taikomos specifinės priemonės, metodai bei įvairūs kriterijai. Be to, mokslui neužtenka tik ieškoti naujų faktų, gauti naujų rezultatų. Kur kas svarbiau jais remiantis patikrinti hipotezes. Formuluoti naujus dėsnius, teorijas. Be abejo, visam tam reikia daug faktų, empirinių duomenų.
Šis pagrindinis mokslo ir kasdieninio žinojimo skirtumas leidžia geriau suprasti sisteminį, nuoseklų bei kontroliuojamą mokslinio pažinimo pobūdį.
Juk, norint paaiškinti kokį reiškinį, būtina turėti teorinių žinių, vadovautis hipoteze, logika. Todėl moksle svarbiausia sukaupti faktų ne kuo daugiau, o tiek, kad būtų galima juos paaiškinti, įvilkti į kokią tai teorinį sistemą. Tai padeda ne tik paaiškinti žinomus faktus, bet ir numatyti dar nežinomus reiškinius. Be to, mokslas tyrinėja ir tokius reiškinius, kurių paprasta akimi nematome ir su kuriais kasdieninėje veikloje nesusiduriame (įvairios dalelės fizikoje, chemijoje).
Mokslinių tyrimų išvados yra konkrečios, objektyvios, patikimos ir patikrinamos; tuo tarpu kasdieninis žinojimas subjektyvesnis, mažiau patikimas, ypač jeigu remiasi kokiu nors tikėjimu. Kita vertus, kasdieninio pažinimo tikslas – konkreti praktinė veikla, praktinių uždavinių sprendimas, dėl ko jis negali būti pagrindas kuriant abstrakčius modelius ar teorijas, padedančias pažinti reiškinių kilmę, vidinius jų ypatumus.
Tačiau svarbu pabrėžti, jog mokslinis žinojimas yra tik viena iš žinojimo rūšių. Šalia mokslo egzistuoja ir kitos pažinimo rūšys, kaip pavyzdžiui, religinis, filosofinis, mitologinis, meninis pažinimas ir be abejo, sveikas protas.
1.4. Empirinis ir teorinis pažinimas
Pažinimą galima išskirti į du lygius:
jutiminį (empirinį)
racionalinį (teorinį)
Pirmasis pažinimo lygis susijęs su mūsų pojūčiais, suvokimais, vaizdiniais, o antrasis – su mąstymu, proto operacijomis, padedančiais daryti įvairius apibendrinimus; formuluoti sąvokas, iškelti hipotezes ir t.
t.
Ilgą laiką šie du pažinimo lygiai buvo atsiskyrę, nes empirikai (D.
Lokas) žinojimo pagrindu laikė patyrimą, o racionalistai (R. Dekartas)
žinojimo šaltiniu laikė protą. Pavyzdžiui, R. Dekartas laikėsi požiūrio, jog juslinė (jutiminė) patirtis negali būti tikras žinių šaltinis. Tikros žinios, pasak jo, yra aiškūs ryškūs teiginiai, nes tik tai, kas yra aišku ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama. Tarkime, aiškios ir ryškios yra matematikos žinios, nes mums aiški jų struktūrą bei loginiai ryšiai tarp atskirų žinių dalių. O patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros neturi.
Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir būtinumu, t. y. Jie neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu ir apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo požymis. Žinių visuotinumą ir būtinumą nustato tik protas. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis. Tuo tarpu Loko įsitikinimu, visos mūsų idėjos yra įgytos, ir jų turinys priklauso nuo patyrimo. Pasak jo, žmogaus protas – tai švari lenta, kurią rašmenimis užpildo patyrimas. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o tiesioginis jų šaltinis yra patyrimas.
Toks skirtingas požiūris į pažinimą trukdė mokslui plėtotis, todėl galiausiai šie abu pažinimo lygiai buvo sujungti. Ir tai padarė I. Kantas, sakydamas, kad žmogaus žinojimas visada yra racionalus, teorinis.
Be abejo, pažinimo procese jutiminis pažinimas neina pirmas, ir jo neseka loginis pažinimas, šie du procesai visada eina greta. Empirinių duomenų rinkimas – kruopštus darbas, juos renkant visada reikia žinoti, ko norime. Kita vertus, empirinių duomenų kaupimas nėra galutinis mokslinio tyrimo rezultatas. Šalia to būtinas tam tikras teorinis jų interpretavimas.
O jeigu tyrėjui nepavyksta to padaryti ir darbas lieka empirinio lygio, tai mokslo šiuo atveju bus nedaug.
Kitaip negu empirinis pažinimas, teorinis pažinimas, apibendrindamas mokslinius faktus ir atskleisdamas priežastinius jų ryšius, veda prie dėsnių ar jų sistemos formulavimo. Šis pažinimas, būdamas aukščiausia pažinimo forma, atlieka tokias pagrindines mokslo funkcijas: aiškinamąją, euristinę, sintezės ir reguliuojamąją.
Aiškinamoji funkcija pasireiškia tuo, kad pavieniai, izoliuoti reiškiniai teorijoje sujungiami į platesnę loginė sistemą. Kartu aiškinamos reiškinių priežastys, formuluojami dėsniai, kuriais nusakoma tai, kas yra visuotina, būtina, esminga, tačiau tokios teorijos, kurios žinomus reiškinius tik paaiškina, mokslui yra nepakankamos. Teorija, remdamasi joje išreikštais dėsniais, turi numatyti naujus, iki tol dar nežinotus reiškinius. Naujų faktų bei reiškinių ryšio nustatymas kaip tik ir apibūdina euristinę teorijos funkciją.
Sintezės funkcija pasireiškia tuo, kad kiekviena teorija sutvarko empirinę medžiagą bei formuoja tam tikrą mąstymo būdą, o reguliuojančioji funkcija – yra vienas metodų tolimesniems tyrimams planuoti.
Iš šios trumpos apžvalgos apie empirinio ir teorinio pažinimo ryšį matome, jog tai bet kurio mokslinio tyrimo du neatsiejami, vienas kitą papildami procesai.
2. MOKSLO SAMPRATA
2.1. Mokslas kaip vertybė
Mokslas yra svarbiausia visuomenės dvasinės kultūros vystymosi elementas ir aukščiausia žmonijos žinių forma. Tai viena iš visuomeninės sąmonės formų. Mokslo kiap žmonių veiklos paskirtis yra gauti ir teoriškai sisteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Taip pat mokslas yra tų susitemintų organizuotų ir struktūrizuotų žinių visuma. Šiuo terminu taip pat įvardijamos ir įvairios mokslo sritys, kryptys ir mokslo šakos.
Mokslas yra pasaulio praktinio įvaldymo dalis specifinės žmonių veiklos pagalba. Tačiau jis skiriasi nuo kitų dvasinės veiklos formų, taip pat ir nuo gamybinės materialinės veiklos. Materialinė gamyba žinias naudoja kaip priemonę produktui sukurti, tuo tarpu mokslo tikslas yra teoriškai pažinti ir atspindėti tikrovę, aprašyti, paaiškinti ją ir numatyti jos reiškinių vystymosi procesus. Nuo mokslinės veiklos rezultatų priklauso kitų žmogaus veiklos formų veikslingumas, jų tobulinimo perspektyvos.
Žodis “mokslas” tiesiogine prasme reiškia sukauptų žinių sistemą.
Mokslas – milžiniškas, sukauptas žmonijos žinių lobis. Jis yra nuolatinės raidos procesas. Tai ilgaamžės istorijos pažintinės veiklos raidos rezultatas. Dėl visuomenės ir žmogaus interesų tenkinimo jis pradeda aktyviai pertvarkyti, tobulinti gamtą, visuomenę ir mąstymą.
Remdamasis tikrovės faktais mokslas teisingai aiškina jų kilmę ir vystymąsi, atskleidžia esminius reiškinių ir daiktų ryšius, apsaugo žmogų nuo realaus pasaulio objektyvių dėsnių žinojimu ir jų taikymu praktinėje veikloje.
Mokslinės žinios yra suprantamos kaip įrodyta ir patvirtinta informacija apie materialius, socialinius ir dvasinius reiškinius, teisingai atspindimus žmogaus sąmonėje. Todėl viena iš išskirtinių mokslo ypatumų yra griežtas jo teiginių ir išvadų įrodymas. Joks mokslas neįmanomas be įrodymų, nė vienas teiginys negali ir neturi būti priimtas be įrodymų, be jo pagrindimo konkrečiais duomenimis, faktais ar loginiais argumentais.
Mokslas dažnai sutapatinamas su žiniomis. “Tai šiurkštus nesusipratimas” – tvirtina V. Kliučevskis. – “Mokslas yra ne tik žinios, bet ir sąmonė, t.y. mokėjimas naudotis žiniomis”.
Mokslas – ne nepakeičiamų tiesų sąvadas. Istoriniuose mokslo etapuose yra nemažai ir netikslių, nevisai pagristų žinių, kurios yra tikslinamos, tobulinamos arba net atmetamos, paneigiamos kaip neteisingos.
Mokslinė tiesa visuomet reikalauja visuotinio pripažinimo Tadėl visuomeninė istorinė praktika ir yra pagrindinis mokslo vystymosi stimulas, o ne tik mokslinių žinių kriterijus.
2.2. Mokslinių tyrimų paskirtis
Dar nuo antikos laikų Platono akademijos įkūrimo senovės Graikijoje pagrindiniu mokomojo praceso tiklu laikoma tiesos paieškos ir esamų tiesų kritika. Jau nuo anų laikų keliama idėja, kad mokantysis neatskleidžia besimokančiajam tiesos, o padeda pačiam ją surasti.
Štai Stasys Šalkauskis, teikdamas svarbią reikšmę aukštajam mokslui kaip inteligentijos visuomenės elitą, mokslinių darbuotojų rengimo kalvei, atkakliai kėlė mokslinimo uždavinį. Jis raše: “pradinė ir vidurinė mokykla moko, protina, lavina, universitetas mokslina, t.y. įjungia į auštąją intelektualinę kultūrą ir į mokslo gyvenimą”.
Antanas Maceina, nagrinėdamas tautinį auklėjimą kėlė aukštąjam mokslui išskirtinį uždavinį ugdyti tautos elitą atrenkant ir individualiai padedant gabiems jaunuoliams pasiekti mokslo aukštumų. “Tautos universitetai, akademijos ir meno mokyklos, – rašo A. Maceina, – pirmiausiai turi rūpintis sudaryti elitą, kuris netik pavaduotų senuosius darbininkus, bet ir pralenktų. Individualiniai paskatinimai, nurodymai ir padrąsinimai, vertingų darbų parėmimas, susidomėjimas originaliais bandymais – vis tai yra būdai, kurias galima atrinkti gabiausius žmones ir padėti jiems išsivystyti jų srityje. Elitas negali būti parenktas masiniu plotu. Ugdymo individualizavimas šiuo atveju eina lygiai kiekvieno asmens atskirai. Čia yra būtinas susidomėjimas atskirais žmonėmis ir jų globojimas”.
Šį studentų individualaus rengimo metodą naudoja daugelis vedančiųjų aukštųjų mokyklų. Prafesorius ar dėstytojas individualiai globoja keliatą gabių studentų nuo pirmojo iki paskutiniojo kurso.
2.3. Mokslinių tyrimų paskirtis aukštojoje mokykloje
Studijų ir mokslinių tyrimų integracijos principas auštajame moksle visiškai buvo suformuluotas ir įgyvendintas po Vokietijos universitetų 1810
metų reformos, kurią inicijavo tuometinis Prūsijos tikybų ir švietimų ministras, filologas ir filosofas Vilhelmas fon Humboltas. Jis panaikino pradinių mokyklų priklausomybę nuo bažnyčios, įteisino J. H. Pestalocio metodus, pertvarkė mokslų akademiją ir įkūrė Berlyno universitetą. Nuo to laiko mokslinai tyrimai ir studentų rengimas jų pagrindu tapo universitetų išskirtiniu bruožu. Ir dėstytojų, ir studentų tikslas sutelktomis pastangomis ieškoti objektyvios tiesos, o jei pasiekti – organizuoti tyrimus, įvaldyti mokslinio darbo pagrindus.
Aukštojoje mokykloje kuriamos naujos žinios, keliamos idėjos, sprendžiamos mokslinės problemos. Kuo aukščiau išvystyta mosklinė mintis šioje institucijoje, tuo aukštesnio lygio yra studijų procesas.
Moksliniai tyrimai aukštojoje mokykloje įgauna edukacinę reikšmę, jie panaudojami studentų intelektinei laisvei, kritiniam mąstymui, kūrybiškumui ugdyti.
Studentų dalyvavimas mokslinuiose tyrimuose visuomet yra viena iš produktyviausių studijų formų, suteikiančių galimybę ne tik giliau pažinti praktinę veiklą, bet ir gebėjimą pajusti mokslinės kūrybos procesą.
Metams bėgant, mokslas rutuliojosi netolygiai. Vienos teorijos keitė kitas, tuo sukeldamos didelius revoliucinius persitvarkymus. Tai būdinga gamtos bei technikos mokslams.
Į mokslą galima žiūrėti iš įvairių pozicijų kaip į:
instituciją (mokslas – tai profesija, kuriuos praktika tiesiogiai ekonominės naudos neduoda), pažinimo būdą, žinių kaupimo priemonę (faktai – sukaupiami, o rezultatai grupuojami, lyginami ir t.t. prieš panaudojimą), gamybos plėtros veiksnį, veiksnį, formuojantį požiūrį į žmogų ir pasaulį, reiškinį (žmonių veiklą, kurios pagrindinė funkcija – gauti ir teoriškai susisteminti objektyvias žinias apie tikrovę).
Po daugelio tyrimų, duomenų analizės ir apibendrinimų, formuluojami dėsniai, principai, hipotezės, galiausiai sukuriama tam tikra teorija, nuo kuo ir prasideda praktinis mokslo pritaikymas.
Tyrimo metodas, tai mokslo taktika, o mokslo strategija – tai problemų, kurias reikia spręsti, parinkimas.
Mokslui būdinga savita kalba, kad mokslininkai vieni kitus galėtų suprasti (daug graiku ir lotynu kalbų žodžių).
Viena pagrindinių mokslo funkcijų – naujų dėsnių ar dėsningumų atradimas, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti panaudoti praktinėje veikloje.
Mokslinio tiriamojo darbo tikslas – pažinti reiškinius, jų prigimtį, susisteminti objektyvias žinias apie juos, sukurti metodus materialiniams bei dvasiniams ištekliams racionaliai naudoti.
Mokslinio tyrimo objektu gali būti bet kuri žmogaus veikla, jo pažinimo sritys. Pagal tyrimų pobūdį mokslą priimta skirstyti į:
1. fundamentalųjį (skirti teorinėms mokslo problemoms nagrinėti, formuluoti naujus dėsnius),
2. taikomąjį (praktiškai pritaikyti fundamentaliųjų tyrimų rezultatus).
Kalbant apie mokslo struktūrą, reikėtų išskirti mokslo sritis bei kryptis.
3. MOKSLO METODOLOGIJA IR METODAI
3.1. Metodologijos samprata
Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendriausius pažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių “methodos” ir “logos”). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojama nevienodai. Yra :
Metodologija, nagrinėjanti bendramokslinius principus ir tyrimo formas (pavyzdžiui, viso to, kas egzistuoja, sistemingumas, struktūriškumas, informatyvumas).
Metodologija – tai pažinimo metodai ir būdai konkrečioje mokslo kryptyje.
Pavyzdžiui, pedagogikos metodologija – tai žinių sistema apie mokslinio pedagoginio pažinimo procesą, metodus ir konkrečių pedagoginių tyrimų metodiką.
Metodologija, susijusi su tyrimo metodais ir technika. Šiuo atveju tai reiškia, kad bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai pagrįsti, t.y.
korektiškai suformuluoti temą, aptarti tyrimo koncepciją, hipotezę, tyrimo metodus ir t.t.
Metodologija – tai mokymas apie metodą. Pavyzdžiui, humanitarinių tyrimų metodologija aiškina humanitarinių mokslų tyrimo metodus. Dar kiti mokslo metodologiją suveda į mokslo logiką, nors ji analizuoja ne patį mokslinio tyrimo procesą, bet jau gatavas mokslo žinias.
Nepaisant sąvokų įvairovės, metodologiją galima apibrėžti kaip teoriją, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija)
ir jo principus (bendramokslinė metodologija) bei mokslinio tyrimo metodus ir technika (mokslo krypties metodologija). Metodologija, kaip žinių sistema, gali būti aprašomoji (deskriptyvinė), aprašanti kaip funkcionuoja mokslinio pažinimo procesas, bei atskleidžianti jo struktūrą, ir normatyvinė (perskriptyvinė), formuojanti paties mokslinio pažinimo proceso reikalavimus ir atsakanti į klausimą, koks turi būti mokslinis pažinimas.
Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog visų pirma svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo koncepciją, t.y. tą pagrindinę idėją ir tuos pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas tyrimas, ir korektiškai nusakyti tyrimo metodus, nes, paprasčiau tariant, metodologija gali būti suprantama ir kaip tyrimo metodo panaudojimo logika, t.y. nurodanti, kuo būtent pagrįstas kurio nors metodo pasirinkimas.
Remdamiesi žmogaus elgesiu, mes galime pažinti jo psichiką; be to, dar yra kalba, kuria galime pasakyti savo nuomonę, jausmus, išgyvenimus ir kt.;
įvairūs psichofiziniai pokyčiai, kuriuos galima užregistruoti prietaisų pagalba ir t.t. Nuo tinkamai pasirinktos tyrimo metodologijos priklauso ir paties darbo sėkmė.
3.2. Empirinis tyrimas ir tyrimo metodas
3.2.1. Empirinis tyrimas
Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijos gavimą esant kontaktui tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto. Tačiau tai nėra visai paprastas procesas. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto yra tyrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį.
Todėl tyrimo metodams yra keliami dideli reikalavimai.
Empirinio tyrimo duomenys – tai daiktų, reiškinių, požymių arba objektyvios tikrovės ryšių atspindys. Tačiau tai ne objektyvios aplinkybės, o jutiminis jų atspindys, nes ne realūs objektai, o duomenys apie juos sudaro empirinį mokslo pagrindą. Taigi duomenys:
bet kurio mokslinio tyrimo žaliava, ir tai svarbiausias, lemiamas dalykas tikrinant hipotezes.
duomenys, tiesiogiai gaunami empirinio tyrimo metu ir sudarantys tyrimo protokolą, yra vadinami pirminiais, arba empiriniais duomenimis.
duomenys tampa prasmingi (reikšmingi) tik tada, kai mes juos sugretiname arba lyginame su kitais duomenimis arba kokia nors teorine ar žodine sistema.
lyginami gali būti tik tokie duomenys, kurie turi objektyvių savybių.
Pavyzdžiui, negalima lyginti charakterio su materialinėmis (medžiaginėmis)
savybėmis. Kita vertus, lyginti reikia tik esminius požymius.
Duomenys tam tikroje teorinėje sistemoje turi savo funkciją ir vietą.
Kitoje teorinėje sistemoje arba hipotezėje tie patys duomenys įgauna kitą reikšmę ir funkciją. Todėl duomenų kaip pačių savaime nėra: tie patys duomenys sėkmingai gali būti realizuojami skirtingose mokslo kryptyse ar netgi srityse (pavyzdžiui, duomenys apie vaikų fizinį brendimą ir raidą, surinkti ir išanalizuoti kūno kultūros specialistų, gali būti interpretuoti specialistų, dirbančių medicinos srityje).
Dauguma duomenų turi būti statistiškai sugrupuoti pagal kurią nors teoriją. Taip sugrupuoti duomenys vadinami antriniais. Pavyzdžiui, tokie duomenys gali būti įvairios dažnuminės charakteristikos, vidurkiai, koreliaciniai (tarpusavio) ryšiai ir t.t. Šiuo atveju jie įgauna mokslinio apibendrinimo formą ir sudaro prielaidas tolimesniems teoriniams apibendrinimams. Antra vertus, duomenys turi būti patikrinti arba turi būti patikrintas jų reprezentatyvumo laipsnis. Be šito jie negali būti teoriškai apibendrinti. Nes priešingu atveju, galime padaryti moksliškai nepagrįstas išvadas, tai tebus žongliravimas duomenimis.
Pagal pobūdį duomenys gali būti klasifikuojami į mokslinius ir nemokslinius, sociologinius, edukologinius, psichologinius, biologinius ir t.t., o pagal tyrimo metodus – į stebėjimo, apklausos, eksperimento ir kt.
Pravartu pabrėžti, jog svarbu surinkti ne kuo daugiau duomenų kaip tokių, nes moksliniu požiūriu svarbiau surinkti mažiau duomenų, tačiau tokių, kurie būtų pakankamai reprezentatyvūs ir informatyvūs.
Logiškai apdoroti ir apibendrinti duomenys įgalina nustatyti įvairius priežastinius ryšius, kurie gali būti traktuojami kaip empiriniai dėsniai (pavyzdžiui. Archimedo dėsnis). Kai kada šie dėsniai tiesioginio jutiminio pažinimo gali neturėti. Sakykim, empiriškai galime nustatyti garso sklidimo greitį. Tačiau mes negalime tiesiogiai stebėti, kaip atsiranda garso bangos ir kaip jos plinta.
Stebime tik galutinį rezultatą, t.y. vienoje vietoje kilęs garsas po tam tikro laiko bus užfiksuotas kitoje vietoje. Teiginys apie garso greitį bus gautas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškinio tiesioginio stebėjimo rezultatas.
Tai būdinga edukologijos ir kitiems socialiniams mokslams, kur stebimi procesai aprašomi naudojantis netiesioginiais informacijos gavimo šaltiniais. Dėl to socialinių tyrimų metodai turi būti patikimai metodologiškai pagrįsti, nes jie, priešingai negu gamtos pažinimo metodai, nestokoja subjektyvumo.
3.2.2. Tyrimo metodas
Kiekviena mokslo sritis, o tuo labiau kryptis, turi savus tyrimo metodus, nors aišku, yra ir bendrų tyrimo metodų (pavyzdžiui, eksperimentas, matematinė statistika, teorinės analizės ir apibendrinimo ir kt.). Metodo reikšmė – didžiulė. Gerai parengtas ar pritaikytas metodas žymiai palengvina tyrimą. Teigiama, kad nuo metodo priklauso viso tyrimo sėkmė, o remdamasis tinkamai parengtais tyrimo metodais net ir nelabai gabus žmogus gali daug padaryti, kai tuo tarpu netinkamai parinkti tyrimo metodai nepadės ir genialiam mokslininkui.
Tačiau patys metodai, kad ir kokie tikslūs būtų, dar nenulemia mokslo laimėjimų. Jie negali pakeisti kūrybinės tyrėjo minties, jo sugebėjimo analizuoti ir interpretuoti tyrimo duomenis, o tai gali ne kiekvienas.
Duomenis rinkti gali bet kas, preliminariai susipažinęs su instrukcija, o juos aprašyti ir interpretuoti kur kas sunkiau. Kita vertus, tinkamas metodas leidžia išvengti nereikalingų klaidžiojimų, padeda greičiau gauti norimus rezultatus (pavyzdžiui, medicinoje reikėtų atlikti labai daug tyrimų, norint įvertinti ligonio ar sveiko žmogaus būklę, o šiuolaikiniais tyrimo metodais, įgalinančiais vienu metu registruoti daugelį parametrų, situaciją galima įvertinti kur kas greičiau).
Mokslui rutuliojantis, tobulėjo ir tyrimo metodai. Ypač tai pastebima gamtos ir technikos moksluose, kur sukurti prietaisai izoliuoja tyrėjo poveikį stebimam objektui, t.y. tyrimo rezultatai nuo tyrėjo valios nepriklauso. Kur kas sunkiau taikyti objektyvius tyrimo metodus, įgalinančius gauti nedviprasmišką informaciją edukologiniuose ir kituose socialinių mokslų tyrimuose.
Tyrimo metodas – tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairiais priemones. Savo ruožtu tai sisteminė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kurių taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Be abejo, sudėtingos, specifinės mokslo problemos reikalauja ir specialių tyrimo metodų, kuriuos reikia sukurti.
Kiekvienas tyrimo metodas turi turėti teorinį pagrindą, t.y. remtis objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodas remiasi tam tikra teorija, vadinasi, iš principo neteisingų metodų neturėtų būti. Neteisingai juos galima būtų panaudoti: pavyzdžiui, vienos mokslo srities metodus bandant pritaikyti kitoje srityje. Socialinių mokslų tyrimuose neretai parenkami ir taikomi neadekvatūs tyrimo tikslams ir uždaviniams tyrimo metodai, kas metodologiškai menkina sumanytą tyrimą.
Visada geriau taikyti aprobuotus, t.y. teoriškai ir praktiškai patikrintus metodus, negu rizikuoti būti apkaltintam neteisingai parinkta metodika, kurios tyrimo rezultatai dėl neadekvatumo, gali būti nepatikimi.
Taigi siekiant efektyvių tyrimo metodų ir objektyvių naujų žinių gavimo būdų, jie visų pirma turi būti metodologiškai pagrįsti, o antra – turi būti informatyvūs ir patikimi (validūs). Todėl, taikant savo pačių parengtus ar pakoreguotus tyrimo metodus, būtina nurodyti metodo objektyvumo sąlygas.
Metodo validumas – tai jo tinkamumas arba, kitaip tariant, jis išreiškia tai, kad matuojama būtent tai, kas norima matuoti. Pavyzdžiui, anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas pasako tiesą.
Jeigu yra galimybė, gautus tyrimo duomenis galima palyginti su kitais, objektyvesniais duomenimis. Pavyzdžiui, jeigu anketinėje apklausoje mokinys nurodė, kad jis yra fiziškai aktyvus, tai šią veiklą nusakančius duomenis galima palyginti su fizinės būklės rodikliais. Tokie ir panašūs gautų duomenų patikimumo patikrinimai kartais moksle apibūdinami terminu empirinių faktų verifikacija (duomenų teisingumo nustatymo procedūra).
3.3. Hipotezė
Kai tyrėjas neturi pakankamai faktų, kad galėtų atsakyti į jam rūpimus klausimus ar išspręsti kokią nors problemą, tuomet dažnai taikomas hipotezės principas – mokslinė prielaida, kuria bandoma nusakyti nežinomus reiškinius.
Hipotezės formulavimas yra bene pats svarbiausiais ir sunkiausias tyrimo etapas. Formuluojant hipotezes, svarbu, kad jos nėra išvedamos iš faktų, o sukuriamos remiantis faktais. Tai preliminari teorija, kuri preliminariai formuluoja priežastinius ryšius ir dėsnius bei jų pagrindu numato naujus objektus, naujas tyrimų kryptis ir metodus. Vadinasi, mokslinis tyrimas – ne aklas faktų kaupimas, o tikslingas ir kryptingas perėjimas nuo hipotezės prie teorijos.
Kasdieniniame gyvenime hipotezės sąvokai suteikiama labai plati reikšmė. Labiausiai paplitę šie hipotezės supratimai: spėjimas, įvykio prognozė ir apytikris žinojimas. Be abejo, šie kasdieniniai hipotezės supratimai mokslui nepriimtini, nes neteikia esminių paaiškinimų ir nenurodo tyrimo objekto bei metodų.
Prognozės jau turi loginį pagrindą, pavyzdžiui, orų prognozės, kurios remiasi tam tikrais matavimais, apskaičiavimais. Gali būti ir mokslinės prognozės.
Tikslesnis yra apytikris žinojimas. Pavyzdžiui, kad ir toks teiginys:
jeigu išmesiu monetą aukštyn 1000 kartų, tai ji nukris herbu į viršų 500
kartų. Čia loginis pagrindimas yra stipresnis už prognozes.
Nėra vieno apibrėžimo, apibūdinančio mokslinės hipotezės sąvoką. Galbūt priimtiniausias hipotezės supratimas būtų toks. Hipotezė – tai mokslinio pažinimo forma, išreiškianti moksliškai pagrįstą, tačiau dar nepatikrintą ir nepatvirtintą naujų dėsnių, priežastinių ryšių, objektų bei jų struktūrų ir savybių numatymą.
Hipotezės gali būti įvairių rūšių:
Aprašomosios – hipotezės apie galimus nagrinėjamų reiškinių ryšius (jomis bandoma numatyti atsakymą į klausimą kaip?)
Aiškinamosios – hipotezės, analizuojančios reiškinių ryšius sąlygojančias priežastis, (jomis bandoma numatyti atsakymą į klausimą kodėl?).
Indukcinės – hipotezės kai iš atskirų faktų logiškai mąstant bandoma padaryti apibendrinančias išvadas, kurios vėliau turės būti patvirtintos tyrimo būdu. Edukologijos tyrimuose dažniau formuluojamos indukcinės hipotezės.
Dedukcinės
Tačiau, kita vertus, edukologijos tyrimuose formuluojamos hipotezės ne visada turi naujų mokslinių idėjų, ir joms patikrinti kartais užtenka turimų žinių. Filosofinėje literatūroje dar pasitaiko darbinė ir mokslinė hipotezė (apie tai bus rašoma toliau).
Hipotezės formulavimo šaltiniai gali būti, pavyzdžiui:
1. Pedagoginės patirties apibendrinimas.
2. Žinomų mokslinių faktų analizė.
3. Tolesnė mokslinių teorijų plėtotė.
Hipotezes gali sąlygoti ir “sveikas protas” bei intuicija. Kartais gali būti formuluojama ir nepakankamai originali hipotezė, t.y. skirta tikrinti jau žinomiems dalykams, aprašyti juos kiekybiškai arba patikrinti jų pritaikomumą kitomis sąlygomis ir t.t. Tai loginiu požiūriu visiškai pateisinama, nes, pavyzdžiui, edukologijos tyrimuose laiko įtaka gana ženkli.
Formuluojant hipotezę, reikėtų laikytis šių reikalavimų:
Ji turi būti iš esmės patikrinta, t.y. paremta faktais. Tačiau pasitaiko ir grynai teorinių hipotezių, kurios bus patikrintos tik ateityje, patobulėjus tyrimo metodams.
Hipotezė turi aiškinti klausimus, nusakančius nagrinėjamosios problemos esmę.
Dažniausiai ji neturi prieštarauti anksčiau nustatytiems faktams. Jeigu tyrėjas numatė teiginį, prieštaraujantį esamai duomenų traktuotei, tai:
a. hipotezė bus veiksminga tik tada, jeigu ji bus įrodyta naujais faktais;
b. paneigti faktai turi būti paaiškinti, pavyzdžiui, ar ankstesnė medžiaga buvo surinkta, naudojant netobulus tyrimo metodus, ar tiriant skirtingą kontingentą ir t.t. Vadinasi, ankstesni faktai nėra paneigiami, o tik apribojami savo veikimo sferoje.
Hipotezė turi būti iš esmės paprasta. Jos paprastumas yra santykinis, nes santykinai paprasti ir patys nagrinėjami reiškiniai.
Hipotezės turinyje neturi būti teoriškai ir praktiškai nepagrįstų teiginių, t.y. tokių teiginių, kurie patys gali tapti tyrimo objektu (loginio rato klaida).
Ji turi būti produktyvi. Iš dviejų hipotezių, vienodai gerai aiškinančių tam tikrą reiškinį, priimama hipotezė, aiškinanti platesnę reiškinių sritį.
Bet kuri hipotezė kaip teiginys visada yra stochastinio (tikimybinio)
pobūdžio, tačiau tą tikimybę reikia moksliškai pagrįsti. Taip pat reikia atminti, jog hipotezė nėra dogma, ji gali keistis, dirbant būti tikslinama.
Hipotezės sukūrimo pagrindas – turimos žinios. Tačiau būtina žinoti, kad apriorinės (nepriklausančios nuo patyrimo) hipotezės formulavime dalyvauja pats tyrėjas, ir dėl to ji nėra pakankamai objektyvi
(A.Einšteinas). Tai teiginys, kurio negalima tiesiogiai pagrįsti patyrimu.
Pagrindas priimti hipotezę yra tas, kad, remiantis turimomis žiniomis ir pačia hipoteze, galima paaiškinti tam tikrus stebimus bei numatyti naujus faktus. Be hipotezės tie faktai nepaaiškinami ir nenumatomi. Tačiau jei net statistinės analizės rezultatai parodys, jog hipotezė neprieštarauja tyrimų rezultatams, tai dar nereiškia, kad ji yra besąlygiškai teisinga, nes praktiškai gali būti ir kitų hipotezių, gerai suderinamų su gautais rezultatais. Todėl hipotezė visada lieka atvira tolesniems moksliniams tyrinėjimams. Kita vertus, net vienintelis hipotezei prieštaraujantis faktas, leidžia ją atmesti (hipotezių tikrinimo asimetrija).
Visi išdėstytieji teoriniai teiginiai labiausiai taikytini vadinamosioms mokslinėms hipotezėms. Tačiau pagrindiniai jų formulavimo principai gali būti taikomi ir darbinėms (laikinoms) hipotezėms, kuriomis laikytinos pirminės prielaidos, atsirandančios drauge su pagrindine tyrimų idėja. Tiriant darbinės hipotezės yra tikrinamos: tobulinamos, patikslinamos arba atmetamos.
Taigi hipotezė visų pirma reikalinga mums patiems. Ji tarsi kompasas, rodantis moksliniam tyrimui kryptį, neleidžiantis per daug išsiplėsti ir kreipiantis tyrėjo mintis reikiama linkme. Ji svarbi mums dar ir tuo, jog padeda pasirinkti (numatyti) tyrimo objektą bei informacijos gavimo būdą –
tyrimo metodą. Pavyzdžiui, analizuodami kokios nors mokyklos neefektyvią veiklą, mes darome prielaidą, jog tai gali būti susiję su netinkamu pedagoginių darbuotojų parinkimu. Pasirinkus tokią hipotezę, aiškus tampa ir tyrimo objektas, ir tyrimo metodas. Šiuo atveju tyrimo objektu pasirinksime ekspertus, t.y. patyrusius pedagogus, kurie apsilankę mokykloje, pateiks savo išvadas. Ekspertų nuomonė patvirtins arba nepatvirtins mūsų hipotezę, o tada bus daromi praktiniai sprendimai.
Pasirinkę hipotezėje kitą prielaidą, pavyzdžiui, susieję neefektyvų mokyklos darbą su blogu mokymosi dalykų turiniu, tyrimo objektas bus mokiniai, o tyrimo metodas – mokinių apklausa.
4. SOCIOLOGINIŲ TYRIMŲ METODIKA
4.1. Sociologinių tyrimų metodologija ir metodika
Pripažinus sociologiją kaip mokslą, iškilo būtinumas kurti savo aiškius mokslo principus, vadovautis mokslinės metodikos normomis, įgalinančiomis ne tik atlikti įvairius tyrimus, tačiau ir patikrinti bei patobulinti jų procesą, todėl būtina ir pagrįsta sociologijos dalis yra metodologija.
Socialinio tyrimo metodologija ir metodika – pažintiniai instrumentai, priemonės, būdai, iš kurių metodologija – bendrosios strategijos sritis, o metodika – tyrimo taktika.
Sociologinio tyrimo metodika – tai operacijų, procedūrų, būdų, nustatant socialinius faktus, jų sisteminimo ir analizės būdų sistema. Prie metodinių instrumentų skiriami būdai (metodai) pirminiam duomenims rinkti, atranka, socialinių rodiklių nustatymo būdai ir kitos specializuotos sociologinių tyrimų procedūros, o taip pat kiekybinės analizės metodai.
Tarp metodologijos ir metodikos glaudus ryšys: tie patys stebėjimo metodai gali būti taikomi sociologiniuose ir psichologiniuose tyrinėjimuose, kurių metodologija iš esmės skiriasi, o statistiniai duomenų apdorojimo metodai naudojami ir tiksliuosiuose, ir visuomenės moksluose.
Metodologija niekad neprieštaravo tam tikrų metodinių priemonių pritaikymui.
4.2. Sociologinių tyrimų rūšys
Sociologinį tyrimą galima apibūdinti kaip sistemą logiškai nuoseklių metodologinių, metodinių ir organizacinių – techninių procedūrų, susietų tarpusavyje vieno tikslo – gauti patikimus duomenis apie tiriamą reiškinį ar procesą.
Sociologinio tyrimo rūšys:
Žvalgomasis (pilotažinis) – paprastesnis konkrečios sociologinės analizės tipas, kadangi sprendžia ribotus savo turiniu uždavinius.
Aprašomasis tyrimas – sudėtingesnis konkretaus socialinio tyrimo analizės atvejis.
Analitinis tyrimas – giliausias sociologinės analizės būdas.
Socialinių reiškinių tyrėjai turi būti pasirengę potencialioms problemoms, kurios gali atsirasti dėl tiriamojo darbo temos, taikomų metodų, procedūrų, gautų duomenų pobūdžio. Taip pat problemų gali kilti dėl tiriamųjų sutikimo dalyvauti tyrimuose, todėl būtina gauti leidimą iš vadovų, kurių organizacijose bus vykdomi tyrimai.
5. TYRIMŲ METODAI
5.1. Stebėjimas
Mokslinėje praktikoje susiformavo du pagrindiniai empirinio tyrimo metodai – stebėjimas ir eksperimentas. Pagrindinis tarp stebėjimo ir eksperimento skirtumas yra keliamo tikslo esmė. Atlikdamas stebėjimą, mokslininkas nežino atsakymo į keliamą klausymą arba tik labai miglotai jį įsivaizduoja. Tuo tarpu eksperimente atsakymas į keliama klausimą duodamas hipotezėje, t.y. daromos prielaidos apie galimus priežastinius ryšius. Be to, stebėjimo objektas stebimas, nedarant jam iš šalies jokios įtakos, o eksperimentinių tyrimų objektas sąmoningai valdomas.
Kalbant apie stebėjimą pažinimo metodą, reikia skirti mokslinį ir kasdienį stebėjimą.
5.1.1. Mokslinis ir kasdieninis stebėjimas
Mokslinis stebėjimas – tai kryptingai organizuotas aplinkos daiktų ir reiškinių suvokimas. Mokslinis stebėjimas yra tikslingai organizuotas procesas, kuris kontroliuojamas pagal kokią nors teoriją ar hipotezę, kai tuo tarpu kasdieninis stebėjimas labiausiai remiasi praktine patirtimi.
Abiejų stebėjimų skirtumai pasireiškia ir pagal tokius stebėjimo požymius, kaip intersubjektyvumas ir objektyvumas, tiesioginis ir netiesioginis stebėjimas, stebėjimo duomenų interpretavimas.
Intersubjektyvumas ir objektyvumas. Vienas pagrindinių stebėjimo metodui keliamų reikalavimų yra tas, jog stebėjimo duomenys turėtų būti ne tik asmeninio patyrimo rezultatas, bet gauti ir kitų tyrėjų, t.y. jie turi būti intersubjektyvūs. Bet netgi ir tie patys rezultatai, gauti įvairių tyrėjų, dar negarantuoja visiško objektyvumo. Todėl ir intersubjektyvumas nėra tapatus objektyvumui, nes objektyvios žinios nuo žmogaus valios nepriklauso. Taigi galutinis objektyvumo kriterijus yra bandymas, praktika.
Tiesioginis ir netiesioginis stebėjimas. Objektyvius duomenis sunkiau gauti, kai yra stebimas ne pats daiktas, o to jo ryšio su kitais daiktais rezultatas. Tai procesai, apie kurių buvimą mes sprendžiame pagal jų sąveiką su kitais daiktais ar reiškiniais, kai pakinta mūsų užfiksuojamos tų daiktų ar reiškinių savybės. Kai daromos išvados remiasi teorinėmis prielaidomis, kurias vėliau tikriname bandymu, ir bus netiesioginis stebėjimas.
Stebėjimo duomenų interpretavimas. Bet kuriuos duomenis, prieš įvelkant į mokslo kalbą, reikia atitinkamai sutvarkyti, susisteminti. Būdami priklausomi nuo teorijos, stebėjimo duomenys turi patvirtinti arba paneigti hipotezę. Todėl būtina juos interpretuoti.
5.1.2. Pedagoginis stebėjimas
Pedagoginių tyrimų stebėjimo objektu gali būti mokinių arba klasės elgesys mokymo procese, užduočių atlikimas, mokinių poelgiai, pedagogo elgsena, mokumo metodas ir kt.
Vienuose šaltiniuose labiau akcentuojami bendrojo pobūdžio reikalavimai:
stebėjimai turi būti nukreipti į socialiai svarbias sritis;
stebėjimai turi būti atliekami sistemingai ir organizuotai, nes atsitiktiniai stebėjimai gali iškreipti faktus;
stebėjimai reikalauja surinkti kuo daugiau duomenų, t.y. sukaupti kuo daugiau faktų;
stebėjimų rezultatai turi būti fiksuojami ir lengvai atgaminami;
stebėjimas ir jo rezultatų analizė reikalauja objektyvumo.
Kituose šaltiniuose reikalavimai susiję su tyrimo metodika:
stebėjimas turi turėti konkretų tikslą;
stebėjimų požymių skaičius turėtų būti minimalus ir tiksliai apibrėžtas;
stebėjimas turėtų vykti pagal iš anksto sudarytą planą, ką ir kaip stebėti;
duomenys, gauti stebėjimo metu, turi būti palyginami, todėl čia turėtų būti taikomi vienodi kriterijai (pavyzdžiui, mokinių žinias reikia vertinti vienoda balų sistema).
Metodo privalumai:
Stebima tiesiogiai.
Yra galimybė analizuoti grupės elgesį, nes vienu metu galima aprėpti daugiau tiriamųjų.
Elgesį galima įvertinti tiksliau, nei tai padarytų pats asmuo.
Stebėjimas nepriklauso nuo tiriamojo nuostatos, jo noro atsakinėti į pateiktus klausimus.
Galimybė vienu metu aprėpti daugiau savybių, stebimų reiškinių ir t.t.
Metodo trūkumai:
Įtakos gali turėti stebėtojo nuotaika, o tai gali veikti įvykių suvokimą, gautų duomenų interpretavimą.
Nevienoda stebėtojo padėtis; pageidautina, kad tyrėjo išsilavinimas, interesai bei socialinė padėtis būtų panaši į tiriamųjų asmenų.
Galimos įvairios stebėtojo klaidos, pvz. vertinama pagal išankstinius įsitikinimus.
Neretai lyginama pagal save, dėl ko gali atsirasti netikslumų.
Stebėjimo tyrimų procedūros metodologija.
Ji apima tokius etapus:
Nors ir apytikriai, tačiau nusakomas tiriamasis reiškinys.
Kuriama to reiškinio hipotezė.
Patikrinamas vienas kuris nors konkretus atvejis ir stebima, ar jis atitinka iškeltą hipotezę.
Jeigu hipotezė neatitinka stebimų faktų, tai arba ji keičiama, arba atvejo atsisakoma, arba į tiriamąjį reiškinį pažvelgiama kitu požiūriu.
Jeigu yra prieštaravimų tarp hipotezės ir faktų, hipotezę ar patį reiškinį reikia koreguoti.
Stebėjimo formos:
1. Stebėjimas vyksta kontaktuojant su tiriamuoju ir jam sutikus.
2. Stebėjimas atliekamas tarpe stebimųjų, tačiau jiems nežinant, kad yra stebimi.
3. Slaptas stebėjimas.
5.2. Eksperimentas
Eksperimentas iš esmės yra gerai kontroliuojamas metodas, siekiant nustatyti priežastinį ryšį (būvima ar ne) tarp vieno ar daugiau nepriklausomų kintamųjų ir vieno ar daugiau priklausomų kintamųjų.
Idealiu atveju, eksperimentatorius gali:
Kontroliuoti aplinką, kurioje eksperimentas vyksta.
Kontroliuoti eksperimentinę ir kontrolinę grupes, paskirstant į šias grupes narius atsitiktinai arba skaičiuojant.
Išmatuoti priklausomo kintamojo vertes tiek prieš eksperimentinio stimulo įvedimą, tiek po jo paveikimo.
Tačiau lauko eksperimento sąlygomis tyrėjas negali kontroliuoti nieko.
Eksperimento privalumai
Eksperimentas plačiausiai socialiniuose moksluose taikomas metodas priežastingumui nustatyti.
Tyrėjas gali išmatuoti priklausomo kintamojo vertę, įvesti nepriklausomą kintamąjį, kurį tyrėjas mano esant priežastimi, ir stebėti, kaip tai sukelia pasikeitimus nepriklausomame mintamajame.
Kontrolė, kuri veiksmingiausia, esant mažai atrankai. Tokiu būdu eksperimento metu tyrėjas turi didesnę tikimybę gauti tai, ko tikisi.
Longitiudinė analizė. Tyrėjas renka duomenis, matuoja daug kartų.
Eksperimento laikas neribojamas, jis gali vykti vos keleta dienų, bet gali trukti ir mėnesiu ar net metus. Tačiau netgi ir trumpas eksperimentas suteikia didesnę galimybę tyrinėti pasikeitimus, negu apklausos būdu.
Eksperimento trūkumai
Dirbtinė aplinka.
Eksperimentuotojo poveikis. Eksperimentas gali tapti reaktyvus, jei eksperimentuotojo spėjimai paveiks tyrimo rezultatus. Kad taip neatsitiktų, subjektai paskirstomi į eksperimentinę ir kontrolinę grupes, kad tyrimo rezultatai nebūtų įtakojami.
Kontrolės trūkumas.
a. Tyrėjas, patalpinęs subjektus į uždarą patalpą, gali paveikti jų asmeninę nuomonę b. Natūralioje aplinkoje gali būti neįmanoma kontroliuoti išorinių faktorių poveikio
Atrankos dydis. Kuo didesnė grupė, tuo sunkiau ją tirti uždaroje patalpoje.
Eksperimentas plaučiau naudojamas 1 asmeniui tirti (pvz. psichologijoje), o ne grupei.
Eksperimentas yra svarbus duomenų rinkimo metodas gamtos moksluose.
5.3. Apklausa
Labiausiai paplitęs pirminės sociologinės informacijos rinkimo metodas yra apklausa.
Apklausa – tai tokia duomenų rinkimo metodika, kai respondentai iš esmės tuo pačiu (arba jam artimu) metu atsakinėja į raštu (anketoje) ar žodžiu pateiktus klausimus.
Toks tyrimo metodas yra labai plačiai paplitęs ir patikimas, o kita vertus tai gali rodyti jo populiarumą dėl tariamo paprastumo, manant, jog nėra nieko lengvesnio, kaip atlikti apklausą. Tokia pažiūra į šį metodą ir masinis jo taikymas gali sumenkinti jo reikšmę moksliniuose tyrimuose. Mat daugelyje tyrimų (taip pat ir disertacinių) nesilaikoma apklausos metodo metodologijos ir sudarant klausimyną bei parenkant tiriamųjų grupes, ir vykdant tyrimo procedūras bei atliekant matematinę analizę.
Iš to, kas pasakyta, į apklausą galime žiūrėti kaip į komunikacijos procesą, kuris nustato šiuos pagrindinius kintamuosius:
asmuo, atliekantis apklausą, vadinamas interviu gavėjas arba apklausėjas;
žmogus arba grupė, kuriuos apklausia, vadinami respondentais, per apklausą jie ribojami tam tikromis taisyklėmis;
apklausos dažniausiai atliekamos standartizuotomis metodikomis;
apklausa atliekama įvairiomis sąlygomis, galinčiomis turėti įtakos, jos eigai bei rezultatams;
apklausa – vienpusė komunikacija, kurią valdo interviu gavėjas.
Kadangi mokslinių apklausų uždavinys – gauti kuo objektyvesne informaciją, apklausos vedėjui keliami tam tikri reikalavimai bei elgesio taisyklės:
apklausos vedėjas visada turi prisistatyti, iš kur yra ir kieno interesams atstovauja;
įžangoje trumpai apibūdina problemą ir apklausos tikslą;
ypač svarbu siekti kontakto su apklausiamaisiais, įgyti jų pasitikėjimą, todėl jis turi būti komunikabilus, išsilavinęs, mokėti bendrauti;
jis negali reikšti savo nuomonės apie duodamus klausimus nei prieš apklausą, nei jos metu;
negalima vertinti atsakymų arba kaip nors rodyti savo pritarimą arba nepritarimą;
negalima mokyti, polemizuoti; jeigu instrukcija nedraudžia, tai po apklausos jis gali pasakyti savo nuomone ir pedagogiškai veikti apklausiamąjį.
Dar nurodoma, jog draugai, pažįstami, bendradarbiai ir juo labiau viršininkai negali būti rekomenduojami interviu gavėjais.
Anketinė apklausa gali būti:
Grupinė, kurią tikslinga taikyti respondentų darbo, mokymosi, laisvalaikio praleidimo ir kt. vietose.
Individuali anketa individualiai kiekvienam respondentui išdalijama darbo, mokymosi arba gyvenamoje vietoje, iš anksto aptarus grąžinimo terminą.
Grupinės anketinės apklausos privalumai:
Pakankamas atrankos dydis.
Patikimas anketų grąžinimo lygis
Galimybė apklausėjui instruktuoti respondentus, iškilus neaiškumams (pvz.
nesuvokiant klausimo esmės)
Galimybė apklausėjui sekti atsakymo į klausimus eigą, stebėjimo būdu gaunant papildamos informacijos
Pagal respondentų reakciją apklausėjas turi galimybę minimaliai įvertinti problemos reikšmingumą, anketos klausimų pateikimo ir išdėstymo tvarką
Anketavimas trunka trumpiau ir pigiau, nei interviu.
Metodo trūkumai:
1. Apklausėjo įtaka respondentams
2. Dalinai skubotas ir neapgalvotas anketų užpildymas dėl laiko ribotumo.
3. Netinkama anketavimui aplinka
4. Negarantuotas atsakymų patikimumas
Individualios anketinės apklausos privalumai:
1. Skiriama pakankamai laiko
2. Aplinkos, apklausėjo įtakos nebuvimas
Metodo trūkumai:
1. Mažesnis anketų grąžinimo lygis
2. Žemesnis atsakymų lygis
3. Mažas respondentų anonimiškumas
Atskirais atvejai tyrėjai taiko apklausas paštu ar telefonu, tačiau tokie metodai labai nepatikimi respondentų identifikavimo, anketų grąžinimo, užpildymo atžvilgiu.
5.4. Interviu
Kitas informacijos rinkimo per apklausą būdas – interviu. Svarbiausias skirtumas tarp anketavimo ir interviu pasireiškia per tyrėjo ir respondento kontaktą. Interviu metu tyrėjas ir respondentas bendrauja per interviuotoją.
Reikalavimai, kuriuos turi atitikti anketos klausimų turinys, jų formulavimas, seka ir tarpusavio ryšys anketos struktūroje:
Anketoje neturi būti nereikalingų klausimų. Turi būti išlaikytas būtinumo ir pakankamumo konsensusas.
Anketos sudarytojas turi atsižvelgti į apklausiamųjų informuotumą.
Metodo trūkumai:
1. Sunaudojama daug laiko, lėšų
2. Papildomos sąlygos interviuerių parinkimui ir apmokymui
Privalumai:
1. Plečiama galimybė gauti daug kokybiškai atsakytų klausimynų
2. Papildoma informacija apie respondentus
Interviuotojo pasirinkimas lemia interviu sėkmę.
Interviu metodas plačiai taikomas Lietuvos sociologų.
5.5. Klausimai
Klausimų tikslas – nuodugniau pažinti tiriamąjį reiškinį, gauti išsamesnės informacijos apie elgesio pobūdį. Tai savotiški indikatoriai. O
tai, ką mes tiriame, galime pavadinti indikatu.
Indikatoriai (klausimai) gali nustatyti indikatą (požymį, reiškinį) ir tiesiogiai (pavyzdžiui, norint sužinoti tiriamojo nuomonę), ir netiesiogiai (kai tiriamas elgesys). Be abejo, kalbėdami apie elgesio tyrimus, negalime tiksliai nustatyti indikatoriaus ir indikato atitikmens. Galime tik daryti prielaidą, kad tiriamųjų nuomonė yra susijusi su tikruoju jų elgesiu. Todėl svarbu surasti tinkamiausią indikatorių, kuris geriausiai atitiktų tiriamąjį reiškinį, o tai padaryti nėra lengva, nes nei nuojauta, nei kokia nors logika to padaryti į neįmanoma. Tai galima padaryti tik bandymo būdu.
Visa tai apsprendžia svarbą klausimų, kuriems keliami dideli reikalavimai.
Pagrindiniai metodologiniai jų principai būtų šie:
Jie turi būti nukreipti į esminius žmogaus elgesio ypatumus, jį sąlygojančius veiksnius.
Turi reprezentuoti indikatą. Dažnai analizuojamos skirtingos veiklos sferos, arba viena veikla tiriama plačiau, todėl negalima apsiriboti vienu klausimu. Pavyzdžiui, klausimas „Ar domitės sporto? įvykiais: labai, vidutiniškai ar menkai?” – negali būti reprezentatyvus indikatorius sporto interesui nustatyti. Arba požiūris į darbą taip pat negali apsiriboti vienu klausimu, pavyzdžiui „Ar esate patenkinti savo darbu?” arba „Ar jūsų darbas jus patenkina?” Požiūriai, vertybinės orientacijos j sportą, darbą, mokymąsi ir kt. – tai nėra vieninga sistema. Ją sudaro daugelis, neretai skirtingų elementų. Todėl vienas indikatorius tik bendrai gali nusakyti kokius nors bruožus. Dėl to būtina pateikti daugiau klausimų.
Vartoti aiškias, lengvai suprantamas ir nedviprasmiškas sąvokas; tai, kas paprasta ir suprantama apklausos vedėjui, turi būti aišku ir apklausiamajam.
Negalima pateikti „dvigubų klausimų”. Pavyzdžiui: „Ar mėgstate kavą, ar saldainius?” Iš tiesų tai du atskiri klausimai, sujungti j vieną.
Klausimas neturi būti tendencingas, t.y. sąmoningai stimuliuojantis atitinkamą atsakymą. Pavyzdžiui: „Jūs nemėgstate alkoholio, ar ne?” arba
„Juk jūs nerūkote, tiesa?” Čia tinkamiau būtu paklausti: „Ar jūs rūkote?”
Pravartu naudoti tikrinamuosius (kontrolinius) klausimus, t.y. tą patį klausimą pateikti du kartus, tik kitaip jį suformuluoti ir įterpti kitoje anketos vietoje. Tai gali padėti išaiškinti nesąžiningus respondentus.
Dėl tiriamųjų grupės heterogeniškumo galima duoti filtruojančių klausimų.
Pavyzdžiui: „Jeigu į pirmą klausimą atsakėte teigiamai, prašom atsakyti į 2
– 5 klausimus, o jeigu atsakėte neigiamai, toliau tęskite nuo 6 klausimo”.
Respondentui turi būti sudaryta galimybė išvengti atsakymo. Todėl tyrėjas privalo numatyti tokius atsakymų variantus, kaip pavyzdžiui
„Sunku atsakyti”, „Nežinau”, „Neturiu nuomonės” ir pan. Tačiau kai tokių atsakymų daug, tai gali rodyti arba tvirtos nuomonės stygių, arba klausimo neadekvatiškumą norimai gauti informaciją.
Klausimo struktūra turi būti paprasta ir aiški. Siūloma kuo labiau palengvinti respondento darbą. Pavyzdžiui, vietoj klausimo „Kiek procentų atlyginimo skiriate buto mokesčiams sumokėti?” reikėtų dviejų klausimų: 1)
„Koks jūsų atlyginimas?” ir 2) „Kiek pinigų išleidžiate buto mokesčiams?”
Procentus turi skaičiuoti pats tyrėjas. Tačiau, kita vertus, toks tiesmukiškas klausimas apie pajamas ne visada korektiškas tiriamojo asmens atžvilgiu.
Reikia vengti klaidingų prielaidų. Pavyzdžiui, klausimas: „Už ką balsavote?” sutrikdys žmogų, kuris apskritai nebalsavo, arba klausimas: „Koks jūsų darbas?” sutrikdys bedarbį.
Formuluoti klausimus, ypač intymesnius, reikia ne pernelyg tiesmukiškai. Jautrius klausimus, į kuriuos respondentas dėl kokių nors priežasčių gali vengti atsakyti arba atsakyti neadekvačiai (taip dažniausiai būna dėl visuomenėje nusistovėjusių socialinių, moralinių bei kitokių normų), reikėtų pateikti tokia forma lyg, a) toje situacijoje būtų tariamas asmuo;
b) visuomenėje nebūtų aiškios pozicijos tuo klausimu;
c) tai nebūtų nukrypimas nuo normos, o plačiai paplitęs reiškinys.
Kiti autoriai nurodo kiek kitokią įvadine klausimo dalį.
Pavyzdžiui, vietoj tokios klausimo įvadinės dalies formuluotės kaip „Kai :
kurie žmonės sako, kad…”, reikėtų rinktis kitą variantą. Pavyzdžiui, „Ar jūs sutinkate, kad…” arba „Kajus manote..”?
Pagal anketos užpildymo techniką išskiriami keturių tipizavimo atvejų klausimai:
1. Atviri ir uždari
2. Tiesioginiai ir netiesioginiai
Atviri klausimai respondentams suteikia galimybę savarankiškai formuluoti atsakymą, kuris atspindi jo stilių, informuotumą, kalbą ir kt.
Atviri klausimai neturi galimų atsakymų variantų. Pavyzdžiui, klausimai:
„Kokia Jūsų nuomonė apie informacines technologijas?” apklausiamajam teikia visiška laisvę. Tačiau jie dažniausiai tinka tada, kai norima išžvalgyti problemą arba kai toks klausimas duodamas pirmą kartą ir nėra aiškūs galimi jo atsakymo variantai. Jie kartais tinka interviu pradžioje, norint suaktyvinti respondentus.
Tačiau pagrindinis jų trūkumas tas, kad juos sunku suklasifikuoti, kiekybiškai įvertinti.
Uždari klausimai susideda iš dviejų skirtingų komponentų:
a) paskatinančios dalies (sudominantys klausimai)
b) atsakymų dalies (galimi atsakymų variantai).
Pavyzdžiui, klausimo “Kokios, Jūsų nuomone, didžiausios mūsų visuomenės problemos?(išvardinkite)”, gali būti tokie atsakymu variantai, kuriuose respondentas dalinai nukreipiamas laukiamų atsakymų linkme:
a) Politinės______________________
b) Socialinės_____________________
c) Moralinės_____________________
d) Kitos_________________________
Interviu metu respondento atsakymą užrašo interviueris arba žymi atsakymą iš anksto paruoštame klasifikatoriuje.
Pavyzdžiui, baigus uždaros formos klausimą, paliekama vietos tiriamajam išsakyti savą nuomone. Neretai per apklausas duodami kombinuoti klausimai, t.y. ir uždaros, ir atviros formos klausimai.
Minėtos anketos pavyzdys:
Artimiausi planai asmeniniame (šeimos) gyvenime?, atsakymų variantas:
1. Vesiu (ištekėsiu).
2. Apsirūpinsiu gyvenamuoju plotu
3. Apsirūpinsiu materialiai
4. Išeisiu gyventi atskirai nuo tėvų
5. Atsidėsiu šeimai (vyrui/žmonai, vaikams)
6. Gyvensiu savo malonumui
7. Kita_________________________
Tai gi tokio pobūdžio anketose respondentams paliekama teisė bei galimybė pareikšti savo nuomonę, kurios dėl uždaro klausimo ribotumo, neradus tinkamo atsakymo varianto tarp pateiktų iš anksto, jis negalėjo padaryti.
Kai klausimai uždari, respondentas turi pasirinkti viena galimų atsakymų variantų. Kai atsakymai tiriamajam gatavi, lengviau padaryti sprendimą, nes nereikia pačiam formuluoti atsakymo. Tačiau keblumai galimi dėl to, kad tiriamasis gali pasirinkti ne visai jam tinkamą atsakymą (pavyzdžiui, į klausimą „Ar sutiktumėte būti informatikos mokytoju?”, kur tėra tik kelios alternatyvos: „Taip. Ne. Nežinau”), arba iš daugelio alternatyvų sunku išsirinkti (pavyzdžiui, iš 10-15 indikatorių apie prioritetines veiklos sritis sunku išsirinkti tris svarbiausius). Dėl to gali pasitaikyti paviršutiniškų atsakymų.
Uždarų klausimų pranašumas tas, kad:
kai yra alternatyvų, lengviau pasirinkt; be to, tyrėjui nereikia”;
klasifikuoti atsakymų, o tai padeda išvengti subjektyvumo;
lengviau kiekybiškai apdoroti duomenis;
lengviau lyginti, gretinti;
didesnis indikatoriaus patikimumas.
Dėl šių pranašumų per apklausas dažniau pasitelkiami uždari klausimai.
Tačiau juos parengti (ypač atsakymų alternatyvas), jeigu nėra žinomas klausimas arba jeigu jis keliamas pirmą kartą, gana sunku (pavyzdžiui, atsakant į klausimą „Kokia, jūsų manymu, didžiausia mūsų šalies problema?”).
Tiesioginiai ir netiesioginiai klausimai
Jau pats pavadinimas „tiesioginis klausimas” rodo, jog klausimas yra konkretus (pavyzdžiui: „Kokia programa labiausiai tinka teksto redagavimui?”). Netiesioginiai klausimai tinka tada, kai norima sužinoti asmens požiūrį į intymesnius dalykus. Šiuo atveju klausimas pateikiamas ne tiesiogiai, o taip, lyg būtų kalbama apie kitus žmones. Tada tiriamasis dažnai atsako iš savo pozicijų, savo patirties. Pavyzdžiui: A ir B svarsto
C problemą. A mano, kad,…o B mano priešingai. Formuluojamas klausimas:
„Kuris jų teisesnis?” arba „Kaip šiuo atveju pasielgtų daugelis jūsų pažįstamų?” Tačiau praktiškai tokie netiesioginiai klausimai pasitaiko rečiau, nes ne visada kitų vertinimas gali sutapti su tiriamojo požiūriu.
Literatūroje nurodomi ir kitų rūšių klausimai; juos bandoma skirstyti į tris kategorijas: aprašomuosius, sąsajų ir priežastinius klausimus. Matyt, skaitytojui būtų pravartu susipažinti su šių klausimų technologija ir pavyzdžiais.
5.6. Testavimas
Besimokančiųjų mokymosi pastangų ir rezultatų vertinimas yra būtina mokymo ir mokymosi proceso dalis, tai lyg tam tikro pažangos (progreso)
variklis. Kaip žinome skiriami du vertinimo tipai: formalusis – vykdomas visą besimokančiųjų mokymosi laiką, visuose programų moduliuose ir apibendrinantysis – vykdomas baigiant kurį tai modulį ar visas studijas.
Vertinimas paprastai išreiškiamas pažymiu (balu), tačiau parašyti besimokančiajam tą įvertinimą – pažymį – išlieka viena sunkiausių pedagogo užduočių ir šiais „informacinės visuomenės“ laikais. Mokymo ir mokymosi procese taikomos įvairios vertinimo sistemos ir metodai. Kiekvienos besimokančiųjų vertinimo sistemos tikslas – jų tobulėjimas. Vertinimas turi žadinti sėkmės pojūtį, teikti grįžtamąją informaciją besimokančiajam ir jo mokytojui, kad jie galėtų vertinti savo pastangas ir planuoti savo tolimesnius veiksmus.
Vienas iš mokymosi proceso grįžtamojo ryšio realizavimo metodų yra testavimas. Gerai organizuotas testavimas ir efektyviai parengtas jo instrumentas – testas – padeda užtikrinti pakankamai objektyvių žinių, mokėjimų ir įgūdžių kontrolės (ypač savikontrolės) galimybes.
5. Tyrimų būdai
5.1. Tyrimo metodai laiko trukmės atžvilgiu
Tai nėra konkretūs kokių nors empirinių faktų kaupimo būdai, o metodai, susiję su tyrimo eigos organizavimu laiko trukmės atžvilgiu.
Dauguma edukologijos, kaip ir apskritai socialinių tyrimų, yra aprašomojo pobūdžio. Išskirtini trys aprašomojo pobūdžio tyrimų organizavimo metodai:
Trumpalaikiai tyrimai. Jie vyksta palyginti neilgai. Šiais tyrimais užfiksuojame tam tikrą situaciją konkrečiu momentu.
Tendenciniai tyrimai. Tai trumpesnį ar ilgesnį laiką trunkantys tyrimai, kurių metu stebimas mums rūpimas procesas ir jo kitimai. Gauti duomenys gali būti panaudoti šio proceso prognozei. Pagrindinis tokių tyrimų trūkumas tas, kad įvairūs atsitiktiniai veiksniai gali gerokai iškreipti tyrimo duomenis. Tada ir prognozė bus klaidinga.
Ilgalaikiai tyrimai. Tai tokie tyrimai, kai tiriamas objektas stebimas ilgą laiko tarpą. Tai gali trukti dešimtis metų. Tiriamas objektas visą laiką stebimas viena ir ta pačia metodika, esant apytikriai vienodoms tyrimo sąlygoms.
Galima išskirti du ilgalaikių tyrimų variantus. Vienas jų – kai ta pati populiacija arba grupė žmonių tiriama ilgą laiką. Kitas variantas – kai ta pati populiacija (grupė) arba kiti asmenys tiriami praėjus kuriam nors laiko tarpui.
Ilgalaikių tyrimų privalumai:
Ilgalaikiai tyrimai įgalina nagrinėti raidos procesus, stebėti, kaip kinta tiriamojo objekto būsenos, požymiai, atrasti naujų, anksčiau nepastebėtų dėsningumų.
Šie tyrimai leidžia nustatyti ryšius tarp priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų dydžių.
Ilgalaikių tyrimų trūkumai:
Ilgai trunka, todėl yra brangesni, nes reikia laukti, kol susikaups pakankamai duomenų.
Egzistuoja tiriamos grupės “nykimo” problema, nes, vykstant ilgalaikiams tyrimams, dalis tiriamųjų iš grupės išeina, ir jos homogeniškumas kinta.
Galimi vadinamieji “kontrolės poveikio” trūkumai. Tai susiję su tuo, kad daugkartinis tiriamųjų tyrimas ta ar kita metodika gali sukelti nepageidaujamų psichologinių padarinių, kai tiriamieji tampa jautrūs tiems dalykams, į kuriuos iki tol jie nekreipė dėmesio.
Sunkiau parinkti tas pačias sąlygas, ypač socialiniuose tyrimuose, dėl ko gali atsirasti interpretavimo klaidų.
6.1. Dokumentų analizė
Dauguma žmogaus elgesio ypatumų bei jį sąlygojančių veiksnių užfiksuota įvairiuose dokumentuose. Dokumentai gali būti skirstomi pagal tokius kriterijus:
1) pagal dėstymo formą – statistiniai ir verbaliniai;
2) pagal bendrą reikšmę (oficialūs ir neoficialūs).
Statistiniai duomenys – tai lentelės, piešiniai. Pagal juos galime spręsti apie populiaciją, daryti atranką bei gretinti su kitų tyrimų duomenimis.
Verbaliniai dokumentai aprašo socialinius reiškinius, procesus bei požymius teksto forma. Tai įvairūs laikraštiniais pranešimai, ataskaitos, aprašymai, asmeniniai pastebėjimai.
Oficialūs dokumentai – tai tarnybinio pobūdžio dokumentai, t.y. tie, kurie buvo surinkti, parengti ir patvirtinti valstybinių ar visuomeninių organizacijų. Jie gali būti statistiniai, verbaliniai arba mišrūs.
Neoficialūs dokumentai neturi oficialaus teisingumo, tikrumo ar veiksmingumo patvirtinimo. Tai įvairūs asmeninio pobūdžio užrašai, pasiūlymai, projektai ir kt.
6.2. Tyrimo metodas, pagrįstas istorinių duomenų analize
Mokslinėje literatūroje istorinių tyrinėjimų vertė apibrėžiama šiais spektrais:
1) istoriniai tyrimai leidžia įžvelgti problemos sprendimo būdus;
2) įgalina prognozuoti dabarties ir net ateities kitimo tendencijas mums rūpimu klausimu;
3) dažnai atsiskleidžia įvairių sąveikų ir net kadaise vykusių sukrėtimų tikrąją vertę;
4) padeda iš naujo pažvelgti į iškeltas hipotezes, turimus duomenis ar kuriamą teoriją.
Istorinis tyrimas nėra tiesioginio stebėjimo metodas. Jis ypatingas tuo, kad viskas, kas tiriama, jau yra įvykę praeityje. Todėl tyrėjo pareiga, o kartu ir uždavinys, naudojantis visais prieinamais šaltiniais, įvertinti buvusius įvykius bei padaryti argumentuotas, pagrįstas istoriniais faktais, išvadas.
Istoriniuose tyrimuose renkami dviejų rūšių duomenys:
1) pirminiai, tiesioginiai nušviečiantys rūpimą dalyką;
2) papildomi (netiesioginiai), apie rūpimą problemą leidžiantys spręsti netiesiogiai.
Istorinių duomenų patikimumo patikrinimas atliekamas dviem etapais:
1) pirmiausia tikrinamas informacinio šaltinio (dokumento)
autentiškumas;
2) paskui tikrinama, ar pati informacija (žinios) yra teisinga.
Šie du etapai dar vadinami “išoriniu” ir “vidiniu” kritiniu įvertinimu.
Išorinis įvertinimas labiau nukreiptas į patį šaltinį (dokumentą), o ne į tai, kas jame rašoma ar sakoma. Šio etapo tikslas – išsiaiškinti, ar galima pasitikėti šaltiniu. Čia žiūrima, kas buvo autorius, tikrinami parašai, rašysena, stilius, vietovardžiai ir pan.
Vidinis įvertinimas – tai informacijos tikslumo, patikimumo tikrinimas.
Klausimai, į kuriuos šiame įvertinimo etape reikia atsakyti:
ar autorius pats yra patyręs aprašomus įvykius, buvo jų dalyvis, ar yra diletantas, t.y. ar jis kompetentingas tais klausimais, apie kuriuos rašo;
koks autoriaus požiūris į aprašomus įvykius, santykis su jais;
kiek jis galėjo būti veikiamas iš šalies ar psichologinių charakterio savybių;
kiek laiko buvo praėję po aprašomojo įvykio, kai jis rašė;
informacija galėjo būti iškreipta interviu imančių asmenų ir pan.
Kritiškai įvertinus istorinę informaciją, žiūrime, ar gautieji faktai patvirtina mūsų hipotezę, ar ne. Tai sunkiausias ir galbūt atsakingiausias tyrimo etapas, nes viską reikia įvertinti, susieti. Šis, baigiamasis, etapas dar vadinamas proceso sinteze. Jo rezultatas ir yra tiriamasis darbas.
LITERATŪRA
1. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. – Kaunas:
JUDEX, 2002.
2. Maceina A. Pedagoginiai raštai. – Kaunas, 1990.
3. Šalkauskis S. Universiteto koncepcija. Raštai. IV t. – Vilnius,
1995.
4. Tidikis R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. – Vilnius, 2003.
5. Luobikienė I. Sociologija : bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika.
– Kaunas:
6. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Kaunas, 1999.
7. Mokslinių tyrimų pagrindai. V. Liutikas, V. Šeštokas, J. Zujus. –
Vilnius, 1987.
8. Studijų įvadas. B. Neverauskas, V. Misevičius, R. Čiutienė. Kaunas:
Technologija, 2004.
9. Luobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika.
– Kaunas: Technologija, 2000.
10. Prieiga per Internetą: http://www.ik.ku.lt
11. Prieiga per Internetą:
http://catalogo.cerca.com/World/Lietuvi%C5%B3/Mokslas_ir_i%C5%A1silavin imas/Socialiniai_mokslai/
12. Prieiga per Internetą: http://www.geocities.com/Vykintas/fi.html