Mokesčių teisė ir jos reguliuojami santykiai

TURINYS

ĮVADAS 2

1. Mokesčių samprata ir bendrieji požymiai 4

2. Mokesčių rūšys ir Lietuvos mokesčių sistema 6

3. Mokesčių teisė ir jos normos 8

4. Mokesčių teisės šaltiniai 10

5. Mokestiniai teisiniai santykiai 12

6. Teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus 14

IŠVADOS 16

PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 19

PRIEDAI 20

Įvadas

Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno, visuomenės rekreacijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, todėl valstybė be mokesčių gyvuoti negalėtų.
Ypač vaizdžiai mokesčius apibūdino Liietuvos finansų mokslo kūrėjas profesorius V. Jurgutis. Viename svarbiausių veikalų “Finansų mokslo pagrindai” jis rašė (čia ir kitur cituojamas tekstas teikiamas neredaguotas ir netaisytas): ,,Mokesčiai, tai įnirtęs, užsispyręs, .veiklus, energingas, .judrus žmonių laisvės skelbėjas, bet drauge žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis. Mokesčiai gali paversti aršiais priešais ir kaimynines draugingas valstybes. Mokesčiai techninio progreso priemonė, bet dažnai ir techniškai atsilikusios priemonės apsauga. Mokesčiai melagysčių, neteisingų priesaikų ir šventvagysčių mokytojas, mokesčiai – kontrabandininkų ir šmugelininkų džiaugsmas. Mokesčiai yra padarę pasauliui daug gero, beet drauge sukūrę ir neišpasakytai daug blogo. Mokesčiai išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, bet mokesčiai davė ir didžiausią žmonijos turtą – laisvę” (Rimas, Stačiokas, 1996, p. 101).
Nors pastaraisiais metais priimta daug mokesčių įstatymų ir kitų teisės aktų, apmokestinimo teisinis reguliavimas Lietuvos Re

espublikoje šiandien tebelieka viena aktualiausių teisinio reguliavimo sričių. Tai lemia rinkos ekonomikos santykių įsitvirtinimas, užsienio kapitalo judėjimas, Lietuvos siekis integruotis į Europos Sąjungą bei kiti veiksniai. Be to, būtent mokesčiais Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, yra surenkama absoliuti dauguma valstybės (savivaldybių) pajamų. Todėl gyvybiškai svarbu sukurti darnią ir veiksmingą, įstatymais pagrįstą valstybės mokesčių sistemą, kuri ne tik skatintų nacionalinės ekonomikos augimą, bet ir užtikrintų socialinį teisingumą, proporcingą bendros mokesčių naštos paskirstymą tarp atskirų mokesčių mokėtojų grupių, stabilias ir pakankamas valstybės (savivaldybių) pajamas, sudarytų sąlygas teisingai konkurencijai (Marcijonas, A., Sudavičius, B, 2003, p. 9).
Mokesčių, rinkliavų bei muitų surinkimui susisteminti kuriami mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą reglamentuojantys norminiai aktai, kurie nuolatos keičiami ir atnaujinami. Kadangi ši veikla apima visas ūkinio gyvenimo sritis, reikalinga gyvybinga ir laanksti mokesčių politika, kurią būtų galima naudoti kaip instrumentą fiskalinės valstybės politikos įgyvendinimui, tam tikrų prioritetinių ūkio šakų skatinimui bei socialinių garantijų užtikrinimui. Kadangi mokesčių sistema Lietuvoje pradėta kurti, palyginus ne taip seniai, nuolatos atsiranda sakančių, kad mokesčiai surenkami blogai ir kad mokesčių sistema Lietuvoje šiuo metu apskritai neegzistuoja.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti ir parodyti kokia mokesčių teisė ir jos reguliuojami teisiniai mokestiniai santykiai egzistuoja Lietuvoje ir tuo pačiu pateikti Lietuvos mokesčių sistemoje esančius trūkumus, kuriuos būtina šalinti arba taisyti. Pirmame sk
kyriuje – pateiksiu bendruosius mokesčių požymius, jų sampratą. Antrajame skyriuje – pateiksiu mokesčių klasifikavimą ir Lietuvos Respublikoje egzistuojančią valstybinę mokesčių sistemą. Trečiajame skyriuje – atskleisiu mokesčių teisės esmę, pateiksiu mokesčių teisės normų požymius ir jų sampratą. Ketvirtajame skyriuje – pateiksiu mokesčių teisės šaltinius, paaiškinsiu jų sudėtingą sistemą ir klasifikavimą. Penktajame skyriuje – mėginsiu analizuoti mokestinius teisinius santykius: kokia jų reikšmė, kas juose dalyvauja ir kaip jie skirstomi. Šeštajame skyriuje – apžvelgsiu teisinės atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus sampratą, teisinės atsakomybės pagrindą, mokesčių įstatymų pažeidimo požymius ir galimus pažeidimų subjektus ir objektus. Išvadose – pamėginsiu viską apibendrinti, išryškindamas Lietuvos mokesčių sistemos, taip pat ir egzistuojančios mokesčių teisės trūkumus.
Mokesčių teisę ir jos reguliuojamus teisinius santykius analizuoja, tiria ir rašo mokslinius darbus Vilniaus universiteto profesorius socialinių mokslų daktaras Antanas Marcijonas ir to paties universiteto docentas socialinių mokslų daktaras Bronius Sudavičius. Jų 2003 metais išleista knyga ,,Mokesčių teisė’’ remiuosi rašydamas šį darbą. Taip pat pasinaudoju Eugenijos Buškevičiutės 2003 metų knyga ,,Mokesčių sistema”, Justino Rimo ir Romo Stačioko 1996 metų knyga ,,Verslininkas ir mokesčiai”, bei ekonomisto Petro Naviko 2003 metų knyga ,,Mokesčių labirintai”.

1.Mokesčių samprata ir bendrieji požymiai

Mokesčiai – pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, istoriškai atsiradęs kartu su valstybe. Renkant mokesčius gaunamos lėšos valstybės institucijoms išlaikyti, jos funkcijoms finansuoti. Kita vertus, mokesčiai – vienas nacionalinių pajamų perskirstymo būdų, plačiai naudojamas ka

artu su pinigų apyvarta, kreditavimu ir kt., kurio dėka gaunama didžioji dalis valstybės pajamų
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnį mokestis – ,,mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti”.
Mokesčiai kaip pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas susijęs tiek su valstybės, tiek praktiškai su visų krašto ūkio subjektų ir gyventojų materialiniais interesais. Todėl teisę nustatyti valstybinius mokesčius turi tik įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, veikianti visos valstybės (tautos) vardu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą valstybinius mokesčius nustato Seimas, priimdamas mokesčių įstatymus (Marcijonas A., Sudavičius B., 2003, p- 15).
Teoretikai ir praktikai anksčiau ir dabar įvairiai vertina valstybių mokesčių sistemas bei atskirus mokesčius ar jų elementus. Tačiau iki šiol žinomiausios mokesčių teorijos yra šios:
1. Mokesčiai – apmoka už vyriausybės teigiamas paslaugas.
2. Mokesčiai – ekonomikos stabilizavimo priemonė.
3. Mokesčiai – pajamų išlyginimo įrankis.
Pirmosios teorijos šalininkai įrodinėja, kad mokesčiai yra kaip atlyginimas už šalies vyriausybės politinę, ekonominę bei socialinę veiklą. Pirmieji šią mokesčių teoriją buvo pradėję propaguoti A. Smitas ir D. Rikardas. Po Antrojo pasaulinio karo apie mokesčius panašiai aktyviai samprotavo Dž. Bjukanenas ir Dž. Hiksas bei kiti mokslininkai.
Teorija ,,Mokesčiai – ekonomikos stabilizavimo priemonė” pateisina apmokestinimo netolygumą ir siekia mokestinėmis priemonėmis didinti ekonomikos augimo spartą bei pertvarkyti visuomeninės gamybos struktūrą. Šios teorijos pradininkas yra ekonomistas Dž. Keinsas, išdėstęs savo ko
oncepciją 1936 m. Po Antrojo pasaulinio karo buvo plėtojama neokeinsistinė teorija ir neoklasikinė teorija, kurios šalininkai ekonomiką laikė ,,save reguliuojančia”, taigi ir valstybės įtaka ekonomikai turėtų būti ribota, o mokesčiai, kaip finansinė priemonė, turi skatinti gamybos augimą bei paklausos ir pasiūlos subalansavimą.
Reformistinės teorijos ,,Mokesčiai – pajamų išlyginimo įrankis” šalininkai yra Ž. Furasjė, S. Kuznecas, R. Tiboldas ir kiti ekonomistai. Jie įrodinėja, kad tiesioginiams mokesčiams taikant progresinius tarifus, visuomenėje galima panaikinti turtinę nelygybę. Tokiu būdu per mokesčius būtų perskirstomos nacionalinės pajamos iš turtingųjų neturtingiesiems. Be to, reformistinės teorijos šalininkai siūlo kuo mažiau apmokestinti verslininkus, siekiant skatinti gamybos plėtojimą (Buškevičiutė E., 2003, p- 15-17).
Mano nuomone visos trys aukščiau pateiktos mokesčių teorijos turi įtakos formuojant Lietuvos mokesčių politiką. Pastaruoju metu, norint daugiau surinkti mokesčių į Valstybės biudžetą, siekiama įvesti progresyvinius mokesčius ( reformistinė teorija ,,Mokesčiai – pajamų išlyginimo įrankis”). O tai mano nuomone, turės atvirkštinį poveikį – neigiamai atsilieps tiek mokesčių surinkimui, tiek apskritai visai Lietuvos ekonomikai. Nes įvedus progresyvinius mokesčius, bus siekiama nuslėpti pajamas ir taip išvengti apmokestinimo, o be to bus slopinama verslo inciatyva ir investicijos.
Kadangi mokesčius nustato valstybė, reiškia, jog prievolė mokėti įstatymais nustatytus mokesčius atsiranda valstybės, o ne institucijos, atsakingos už mokesčio administravimą, atžvilgiu. Tuo pačiu mokestis nėra ir negali būti susitarimo tarp valstybės ir atskiro mokesčio mokėtojo objektas.
Mokesčių privalomumas reiškia ne tik prievolę mokėti mokestį, bet ir pareigą griežtai laikytis teisės aktais nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.
Su mokesčių privalomumu glaudžiai siejasi indvidualiai neatlygintinas jų pobūdis. Mokestinės prievolės atsiradimas apskritai nesiejamas su tam tikrų paslaugų teikimu mokesčio mokėtojui (išimtį sudaro konsulinis bei žyminis mokesčiai, valstybės rinkliava).
Mokestis kaip piniginė prievolė reiškia, kad jis gali būti mokamas tik pinigais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.
Nurodyti požymiai būdingi visiems mokesčiams, todėl vadinami bendraisiais. Jų visuma leidžia apibrėžti mokestį kaip valstybės nustatytą privalomą piniginį mokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir pinigų fondus((Marcijonas A., Sudavičius B., 2003, p- 16-17).

2.Mokesčių rūšys ir Lietuvos mokesčių sistema

Pasaulio šalyse imami įvairūs mokesčiai, jie savitai ir klasifikuojami. Tačiau pastebimi ir kai kurie šių klasifikacijų dėsningumai. Pažymėtina, kad mokesčių rūšys bei jų skaičius priklauso nuo valstybės fiskalinės politikos. Šalių mokesčių sistemoje dažnai išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai, taip pat įnašai socialiniam draudimui.
Mokesčiai

Tiesioginiai

Netiesioginiai

Įnašai socialiniam draudimui

Realiniai

Akcizai
1.Apdraustųjų įnašai
2.Įmonininkų įnašai
1.Žemės mokestis
2.Namų mokestis
3.verslo mokestis
4.Vertybinių popierių mokestis

1.Indvidualūs (alaus, cukraus, benzino)
2.Universalūs (apyvartos mokestis, pridėtinės vertės mokestis)

Asmeniniai
Muitai
1.Pajamų mokestis
2.Piniginių kapitalų pajamų mokestis
3.Korporacijų pelno mokestis
4.Antpelnio mokestis
5.Kapitalo prieaugio mokestis
6.Palikimo mokestis
7.Turto mokestis
8.Pagalvės mokestis 1.Importo
2.Eksporto
3.Tranzito
4.Fiskaliniai
5.Protekciniai
6.Preferenciniai
7.Antidempingo
8.Specifiniai
9.Vertybiniai(advalioriniai)

Fiskaliniai monopoliniai

1.Spiritinių gėrimų
2.Tabako ir jo gaminių
3.Degtukų
4.Druskos ir kitų prekių

1pav. Mokesčių klasifikacija užsienio šalių pavyzdžiu
Šaltinis: Buškevičiutė, E. 2003. Mokesčių sistema. Kaunas, p. 35.

Lietuvoje mokesčiai klasifikuojami šitaip:
Pagal mokesčių mokėtojų ypatybes skiriami juridinių asmenų, fizinių asmenų (gyventojų) ir bendri mokesčiai.
Mokesčiai įskaitomi ir į valstybės (savivaldybės) biudžetą, ir į specialius fondus, todėl pagal įskaitymo tvarką jie skirstomi į valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir tikslinių fondų mokesčius.
Pagal apmokestinimo objekto ypatumus skiriami pelno, pajamų, turto ir vartojimo mokesčiai.
Pagal apmokestinimo būdą mokesčiai yra tiesioginiai ir netiesioginiai.
Pagal Konstituciją Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija nedalijama į jokius valstybinius darinius ir kurioje valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė bei Teismas. Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti valstybinius mokesčius. Tai reiškia, kad Lietuvoje egzistuoja viena valstybinė mokesčių sistema, paremta įstatymais.
Šiandieninę valstybinę mokesčių sistemą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnį sudaro:
1) pridėtinės vertės mokestis, įteisintas 1993 m. gruodžio 22 d. Įstatymu;
2) akcizo mokestis, įvestas 1994 m. balandžio 12 d. Įstatymu;
3) fizinių asmenų pajamų mokestis, įvestas 1990 m. spalio 5 d. Įstatymu;
4) pelno mokestis, įvestas 2001 m. gruodžio 20 d. įstatymu vietoje juridinių asmenų pelno mokesčio;
5) įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis, įvestas 1994 m. liepos 20 d. Įstatymu;
6) žemės mokestis, nustatytas 1992 m. birželio 25 d. įstatymu;
7) mokestis už valstybinius gamtos išteklius, nustatytas 1991 m. kovo 21 d. įstatymu;
8) naftos ir dujų išteklių mokestis, nustatytas 1992 m. spalio 7 d. įstatymu;
9) mokestis už aplinkos teršimą, nustatytas 1991 m. balandžio 2 d. įstatymu;
10) konsulinis mokestis, įvestas 1994 m. birželio 23 d. įstatymu;
11) žyminis mokestis, įteisintas 1964 m. liepos 7 d. priimtu Civilinio proceso kodeksu;
12) valstybės rinkliava, nustatyta 2000 m. birželio 13 d. įstatymu;
13) prekyviečių mokestis, įvestas 1993 m. lapkričio 23 d. įstatymu;
14) atskaitymai nuo pajamų Kelių priežiūros ir plėtros programai, įvesti 2000 m. spalio 12 d. įstatymu vietoje atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą;
15) paveldimo ar dovanojamo turto mokestis, nustatytas 1995 m. birželio 13 d. įstatymu;
16) privalomojo sveikatos draudimo įmokos, įteisintos 1996 m. gegužės 21 d. įstatymu;
17) nuompinigiai (užmokestis) už valstybinės žemės valstybinio fondo vandens telkinių nuomą, įvesti Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 602;
18) įmokos į Garantinį fondą, įvestos 2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymu;
19) azartinių lošimų mokestis, įvestas 2001 m. gegužės 17 d. įstatymu;
20) mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą, nustatytas 2001 m. birželio 5 d. įstatymu;
21) cukraus mokestis, nustatytas 2002 m. sausio 24 d. įstatymu;
22) baltojo cukraus virškvočio mokestis, įvestas 2002 m. sausio 24 d. įstatymu;
23) prekių apyvartos mokestis, įvestas 2002 m. gegužės 21 d. įstatymu.
Vienos mokesčių sistemos buvimas nereiškia, kad administraciniai-teritoriniai vienetai neturi jokių įgalinimų renkant mokesčius. Konstitucijos 119 straipsnis Respublikos administraciniams-teritoriniams vienetams laiduoja savivaldos teisę, o tai apsprendžia mokestinės kompetencijos (suvereniteto) problemos atsiradimą ir jos sprendimo būtinumą.
Pagal galiojančius įstatymus apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką nustato tik atitinkamas mokesčio įstatymas arba jo pagrindu priimtas kitas teisės aktas. Savivaldybės institucijos turi teisę nepažeisdamos įstatymo nustatytų ribų ir tvarkos savo biudžeto sąskaita taikyti mokesčio lengvatas, taip pat gauti ir naudoti jų biudžetams (fondams) priskirtas mokestines pajamas ir pan.(Marcijonas, Sudavičius, 2003, p. 18-22).
Pateikiu Lietuvos respublikos mokesčių klasifikaciją: pagal mokesčių objektus (žiūrėti 1 priedą) ir pagal mokesčių tarifus ir jų apskaičiavimo tvarką (žiūrėti 2 priedą).

3. Mokesčių teisė ir jos normos

Mokesčių teisė – tai finansų teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus, visuma. Mokesčių teisės normos turi paskirtį ne tik užtikrinti valstybės pajamų gavimą, bet ir apsaugoti ūkio subjektų bei gyventojų interesus.
Mokestiniai santykiai, reguliuojami mokesčių teisės, pasižymi įvairove, sąlygojančia jų sąryšį ne tik su valstybe, bet ir su visais ūkio subjektais, taip pat su gyventojais.
Struktūriškai mokestinių santykių teisinio reguliavimo mechanizmas susideda iš mokesčių teisės normų ir jų pagrindu atsirandančių bei egzistuojančių mokestinių teisinių santykių.
Mokesčių teisės normų paskirtis – užtikrinti valstybės (savivaldybės) funkcionavimui reikalingų pajamų surinkimą, atitinkamai derinant valstybės ir kitų subjektų interesus. Tokiam tikslui mokesčių teisės normos:
1) įtvirtina valstybinę mokesčių sistemą;
2) apibrėžia mokestinę valstybės ir savivaldybių kompetenciją;
3) reglamentuoja apmokestinimo tvarką;
4) nustato mokesčių administravimo tvarką.
Mokesčių teisės norma – pirminis elementas. Tokių elementų visuma sudaro mokesčių teisę.
Mokesčių teisės normų ypatumus išreiškia šių normų turinys, jose įtvirtintų nuostatų pobūdis, už šių normų pažeidimą taikomos poveikio priemonės, mokestinių santykių dalyvių teisių apsaugos būdų specifika.
Mokesčių teisės normos turinys – dalyvaujančių mokestiniuose santykiuose elgesio taisyklė, pasireiškianti jų teisių ir pareigų nustatymu, kurių tinkamas realizavimas turi užtikrinti valstybės pajamų gavimą. Toks normos turinio kryptingumas lemia mokesčių teisės normų imperatyvų (įsakomąjį) pobūdį.
Taigi mokesčių teisės norma – tai valstybės nustatyta ir saugoma griežtai apibrėžta ir privaloma elgesio taisyklė, įtvirtinanti dalyvaujančiųjų mokestiniuose santykiuose teises ir pareigas.
Mokesčių teisės normos, reguliuodamos įvairiapusius mokestinius santykius, sudaro tam tikrą sistemą, todėl jas būtina klasifikuoti:
Pagal atliekamas funkcijas mokesčių teisės normos skirstomos į specializuotas, reguliuojamąsias ir apsaugines.
Pagal mokestinių santykių subjektams daromą poveikį skiriamos įpareigojančios, draudžiančios ir įgalinančios mokesčių teisės normos. Didžioji dalis jų yra įpareigojančios.
Turinio specifikos požiūriu skiriamos materialinės ir procesinės mokesčių teisės normos.
Pagal paskirtį mokesčių teisės normos skirstytinos į:
1) normas, nustatančias pagrindines mokesčių teisės kategorijas(apibrėžiančias mokesčių teisės sąvokas ir teisinio mokestinių santykių reguliavimo principus);
2) valstybinę mokesčių sistemą įtvirtinančias normas;
3) normas, nustatančias subjektyvinę mokestinių teisių santykių sudėtį;
4) normas reglamentuojančias mokesčių administravimą;
5) normas, reglamentuojančias apmokestinimo tvarką;
6) normas, reglamentuojančias atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus (Marcijonas, Sudavičius, 2003, p. 28-32).
4.Mokesčių teisės šaltiniai

Mokesčių teisė, nežiūrint jos svarbos, priklauso finansų teisės sistemai, todėl jos šaltiniai kartu yra finansų teisės šaltiniai. Kita vertus, mokesčių teisė turi tik jai, kaip finansų teisės institutui, būdingus šaltinius.
Mokesčių teisės šaltinis – kompetetingos institucijos nustatyta tvarka priimtas norminis teisės aktas, įtvirtinantis teisės normas, reguliuojančias visuomeninius mokestinius santykius privalomų nurodymų davimo pagrindu. Lietuvoje tokius teisės aktus gali priimti Seimas, Vyriausybė, Konstitucinis Teismas, Finansų ministerija, Valstybinė mokesčių inspekcija bei Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos.
Mokesčių teisės šaltiniai dėl savo formų, reguliavimo apimčių įvairovės sudaro sudėtingą sistemą, kurioje gali būti išskiriamos atskiros mokesčių teisės šaltinių rūšys.
Pagal teisinę galią mokesčių teisės šaltiniai skirstomi į Lietuvos Respublikos Konstituciją, Konstitucinio Teismo nutarimus, įstatymus ir poįstatyminius aktus.
Pagal visuomeninių santykių reguliavimo apimtis gali būti skiriami bendrieji, bendrieji finansų ir mokesčių teisės bei specialieji mokesčių teisės šaltiniai. Specialiesiems mokesčių teisės šaltiniams būdinga tai, kad jie, net ir priklausydami finansų teisės šaltinių sistemai, reguliuoja išimtinai mokestinius santykius. Ypatingą vietą tarp specialiųjų mokesčių teisės šaltinių užima Mokesčių administravimo įstatymas, priimtas 1995 m. birželio 28 d. Šis įstatymas kaip pagrindinis mokesčių teisės šaltinis kompleksiškai reguliuoja mokestinius santykius, įtvirtindamas pagrindines mokesčių teisės nuostatas, taikytinas visiems mokesčiams:
1) įtvirtina Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą;
2) nustato mokesčių administratorių sistemą ir jų įgalinimus;
3) apibrėžia bendrąjį mokesčio mokėtojo statusą;
4) reglamentuoja bendruosius mokesčių apskaičiavimo, mokėjimo ir išieškojimo bei grąžinimo reikalavimus;
5) įtvirtina atsakomybės priemones už mokesčių įstatymų pažeidimus, jų taikymo pagrindus ir tvarką;
6) nustato mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūrą;
Kiekvienas kitas mokesčio įstatymas ar jo pagrindu priimtas apmokestinimo teisės aktas būtinai:
1) apibrėžia mokesčio mokėtojus ir asmenis, atleistus nuo mokesčio mokėjimo;
2) nustato apmokestinimo objektą ir mokesčio bazę;
3) įtvirtina mokesčio dydį (tarifą);
4) nustato mokesčio mokėjimo taisykles bei mokesčio lengvatas.
Specialiuoju mokesčių teisės šaltiniu Mokesčių administravimo įstatymas pripažįsta ir tarptautines sutartis.(Marcijonas, Sudavičius, 2003, p. 34-36)
Dauguma mokesčių įstatymų Lietuvoje įvesti išsivysčiusių Vakarų Europos šalių pavyzdžiu, neatsižvelgiant į išskirtines vietos sąlygas, nesiremiant mokesčių teoriniais pagrindais. Beveik visose užsienio šalyse mokesčius įveda ar įstatymus koreguoja tik aukščiausioji valstybės valdžia. Pagal Lietuvos Konstituciją, į biudžetą imamus mokesčius ir rinkliavas gali nustatyti tik Seimas, tačiau dažnai tai daro ar darė Vyriausybė ar jos pavedimu ministerijos, kaskart siekdamos vis didesnių mokesčių. Pavyzdžiui, Vyriausybė iki 2002 m. liepos 1 dienos tvirtino akcizų tarifus, kasmet juos didino. Pakilus kainoms už naftos produktus, didėja daugelio prekių ir paslaugų kainos, o nuo jų atskaičiavus 18 proc. PVM, pastarasis auga automatiškai.
Lietuvos mokesčių sistemai būdingas apmokestinimo nuostatų neapibrėžtumas, nestabilumas bei neskaidrumas. Šiuo atveju vadovaujamasi tik mokesčių fiskaline funkcija (kuo daugiau jų gauti į biudžetą) ir nedaroma visapusiška ekonominė analizė. Kartu dažnai ignoruojami tokie apmokestinimo principai kaip teisingumas, ekonominis efektyvumas, administracinis paprastumas, mokestinių įplaukų produktyvumas bei mokesčių ekonominė funkcija.
Lietuvos mokesčių įstatymų leidėjams derėtų priminti Prancūzijos valstybės vadovo A. Rišeljė patarimą: pinigai, valdovo imami iš valdinių, turi atitikti jų mokestines galimybes, nepakenkti turtui (Buškevičiutė, 2003, p. 196).
5. Mokestiniai teisiniai santykiai

Mokestiniai teisiniai santykiai – mokesčių teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys nustatant bei renkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus.
Būdami teisiniais, šie santykiai atsiranda, keičiasi ir baigiasi pagal mokesčių teisės normų reikalavimus, t.y. jais realizuojamos mokesčių teisės normos ir tomis normomis išreikšta valstybės mokesčių politika. Pažymėtina, kad mokestinių teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas detaliai nustato mokesčių įstatymai ir jų pagrindu priimti kiti teisės aktai, o šių santykių esmę sudaro mokesčio mokėtojo pareiga tinkamai vykdyti savo mokestinę prievolę valstybei ir mokesčio administratoriaus teisė (pareiga) užtikrinti valstybės pajamų gavimą.
Mokestiniai teisiniai santykiai atsiranda tarp asmenų, galinčių būti šių santykių subjektais, kurie dėl savo teisinės padėties ypatumų vadintini aktyviaisiais arba pasyviaisiais.
Aktyvaus subjekto statusą įgyja tik tie subjektai, kurie realizuoja valstybės mokesčių politiką. Tai: pati valstybė, savivaldybės ir jų institucijos. Pasyviuoju mokestinių teisinių santykių subjektu (mokesčio mokėtoju) yra tie subjektai, kuriuos valstybė mokesčių įstatymais įpareigoja vykdyti mokestinę prievolę.
Pagal konkrečiu teisiniu santykiu realizuojamus tikslus visi mokestiniai teisiniai santykiai skirstomi į:
1)organizacinius, atsirandančius siekiant įtvirtinti valstybinę mokesčių sistemą ir suformuoti mokesčius administruojančių valstybės institucijų sistemą;
2)mokesčių surinkimo santykius (šiai grupei priklausytų su mokesčių apskaičiavimu, mokėjimu ir išieškojimu valstybės (savivaldybės) pinigų fondams susiję santykiai);
3)mokesčių lengvatų taikymo santykius (atsirandančius taikant ypatingas apmokestinimo sąlygas atskiriems mokesčio mokėtojams ar jų grupėms);
4)mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo kontrolės bei poveikio priemonių taikymo santykius (atsirandančius įgaliotoms institucijoms realizuojant savo įgalinimus, susijusius su tinkamo mokestinės prievolės vykdymo užtikrinimu);
5)mokestinio bylinėjimosi santykius tokių santykių paskirtis – užtikrinti mokesčio mokėtojų teisių apsaugą) (Marcijonas, Sudavičius, 2003, p. 32-33).

Per mokestinius santykius skirstomos ir parskirstomos visuomenės grynosios pajamos tarp valstybės ir ūkio subjektų bei kitų, t.y. šiems santykiams būdingas paskirstomasis pobūdis.
Mokestinių santykių atsiradimą sieja valstybės poreikis gauti pajamų, sudarančių finansinį jos veiklos pamatą. Reiškia šių santykių ekonominį – finansinį pagrįstumą.
Mokestinių santykių specifiką lemia jų objektas – mokesčiai. Ši prievolė vykdoma pinigais, mokestiniai santykiai vadintini piniginiais.

6. Teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus

Praktika rodo, kad mokesčių įstatymai neretai pažeidžiami: vengiama mokėti mokesčius, aplaidžiai ar apgaulingai tvarkoma įmonių ir kitų mokesčių mokėtojų buhalterinė apskaita, pateikiami neteisingi duomenys apie pajamas (pelną), mokesčių deklaracijos ir kiti dokumentai laiku nepateikiami mokesčio administratoriui ir pan.
Pažeidus mokesčių įstatymų reikalavimus paprastai pradeda veikti teisinės atsakomybės mechanizmas. Teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimą – mokesčių ir kitų įstatymų nustatytų valstybinės prievartos priemonių taikymas mokesčių įstatymų pažeidėjams siekiant nubausti juos ir pašalinti atsiradusias neigiamas pasekmes.
Teisinės atsakomybės priemonės už mokesčių įstatymų pažeidimus gali būti skirstomos į atstatančias teises ir baudžiamąsias. Atstatančios teisę priemonės skirtos užtikrinti mokesčio mokėtojo pareigą mokėti mokesčius ir tuo pačiu garantuoti žalos, atsiradusios dėl laiku nesumokėtų mokesčių valstybei, atlyginimą. Baudžiamosios priemonės pasireiškia įvairių administracinės ir baudžiamosios atsakomybės – baudos, laisvės atėmimo, pataisos darbų, taip pat finansinių sankcijų (baudų) taikymu.
Teisinės atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus pagrindas yra mokesčių įstatymų pažeidimas – neteisėtas elgesys (veikimas ar neveikimas), kuriuo pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai ir padaroma žala valstybės finansiniams interesams.
Kiekvieną mokesčių įstatymų pažeidimą apibūdina pavojingumo visuomenei, priešingumo teisei, kaltumo ir baudžiamumo požymiai.
Mokesčių įstatymų pažeidimus reikia vertinti kaip atitinkamus juridinius veiksmus, lemiančius teisinės atsakomybės santykių atsiradimą.
Mokesčių įstatymų pažeidimų pavojingumas, priešingumas teisei lemia jų baudžiamumą.
Mokesčių įstatymų pažeidimų kaltumas reiškia, kad teisinėn atsakomybėn gali būti traukiami tik dėl pažeidimo kalti asmenys.
Mokesčių įstatymų pažeidimo subjektais gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija, taip pat bet koks kitas organizuotas teisės subjektas, pažeidęs mokesčio įstatymą.
Mokesčio įstatymo pažeidimo subjektyvioji pusė – toks pažeidimo elementas, kuris parodo asmens, padariusio pažeidimą, psichikos būklę pažeidimo darymo metu. Jei asmuo nesuvokia savo veiksmų ar jų negali kontroliuoti, negali atsirasti ir teisinė atsakomybė, nors to asmens veiksmai ir turi pažeidimo požymių.
Teisės teorija teisės pažeidimo objektu laiko teisės normų saugomas asmenines, socialines ir kitokias vertybes, į kurias neteisėtai kėsinamasi. Mokesčių įstatymų pažeidimų dalyku yra įvairūs buhalterinės apskaitos dokumentai, deklaracijos, ataskaitos, apskaitos registrai, specialios apskaitos dokumentai.
Mokesčių įstatymų pažeidimų objektyviosios pusės požymiai apibūdina pažeidimo išorinę išraišką. Mokesčių teisės normos, reguliuodamos mokestinius santykius, įtvirtina mokesčio mokėtojui pareigas, draudimus, reikalavimus, kurių jis privalo laikytis (Marcijonas, Sudavičius, 2003, p. 208-212).
Mokesčių mokėtojams itin svarbu žinoti mokesčių įstatymų pažeidimus ir sankcijų už juos taikymą. Mokesčių administravimo įstatyme šie pažeidimai pagal pavojingumą skirstomi į tris grupes: mokestinės prievolės neįvykdymas dėl aplaidumo, mokestinės prievolės neįvykdymas dėl didelio aplaidumo ir piktybiniai pažeidimai. Piktybiniai mokesčių pažeidimai buvo peržiūrėti ir jų numatyta mažiau ir jie tiksliau apibrėžti. Piktybiniams mokesčių įstatymų pažeidimams jau nepriskiriamas aplaidus apskaitos tvarkymas ir apskaitos taisyklių pažeidimas. Už piktybinius mokesčių įstatymų pažeidimus kalti asmenys yra traukiami baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Piktybinių pažeidimų sąrašą, numatytą Mokesčių administravimo įstatymo 49 straipsnyje pateiki priede (žiūrėti 3 priedą).
Nepriklausomoje Lietuvoje, deja, tapo įprasta nemokėti mokesčių valstybei. Tai rodo VMI, Mokesčių policijos, Vidaus reikalų ministerijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos patikrinimų rezultatai. Pavyzdžiui, Mokesčių policijos departamentas 1998 m. pirmąjį pusmetį išaiškino apie 12 mln. litų nuslėptų mokesčių, paskyrė apie 9,4 mln. litų baudų, tačiau į valstybės biudžetą išieškojo atitinkamai tik 8,6 proc. Matyt, sunku įrodyti mokesčių nuslėpimo faktus. Per 2002 metų sausio – rugpjūčio mėnesius Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba išaiškino apie 51 mln. nuslėptų mokesčių, FNT ir kitos institucijos skyrė ekonominių sankcijų 23,4 mln. litų, tačiau perduoto (išieškoto) valstybės naudai turto vertė sudaro tik 2,7 mln. litų (Buškevičiutė, 2003, p. 193).
Valstybinės mokesčių inspekcijos analizės duomenimis, mūsų šalyje klesti nelegali prekyba, ypač akcizinėmis prekėmis. Kontrabanda ir kiti ekonominiai bei finansiniai nusikaltimai paprastai būna labai gerai organizuoti. Akcizinės prekės tai pirmiausia dideli importo ir eksporto mokesčiai, kurie be įprastinių mokesčių už prekių įvežimą numato ir akcizinius mokesčius, kurie siekia iki 100 procentų prekės vertės, todėl valstybė negali leisti sau malonumo nereguliuoti šių prekių ar produktų apyvartos ir nekovoti su nelegaliu tokių prekių įvežimu ir prekyba.
Vyriausybė dideles viltis deda į mokesčių kontrolės institucijas, ,,žiaurių akcijų” naudą. Manoma, kad jos gali išspręsti valstybės finansines problemas.
Nors kontrolės institucijų VMI, Muitinės,Mokesčių policijos ir Mokestinių ginčų komisijos) išlaikymo išlaidos išaugo nuo 159 (1997 m.) iki 251 (2000 m.) mln. litų, tačiau gauta ne tiek naudos kiek tikėtasi. Šių institucijų papildomai išieškoti mokesčiai į biudžetą sudarė tik 1 proc. biudžeto pajamų, kai 1995 m. buvo – 3,2 procentus.
Labai padidėjo tikrintų įmonių skaičius. Per metus patikrinama iki 14 proc. įmonių (kitose šalyse iki 2 proc.). daugiausia revizuojamos tos įmonės, kurios moka mokesčius ir tvarko apskaitą, nes prie jų lengviausia prikibti. Siekiama kuo daugiau inkriminuoti nesumokėtų mokesčių. Todėl beveik kiekvienas patikrinimo aktas skundžiamas. Išieškoma ne daugiau kaip 20 proc. inkriminuotų mokesčių. Dėl to skola biudžetui per pastaruosius trejus metus padidėjo 2 kartus ir pasiekė 2,1 milijardo litų. Tai viena iš pagrindinių priežasčių dėl ko sumažėjo mokesčių mokėtojų skaičius nuo 131 300 (1996 m.) iki 116 000 (2000 01 01) (Navikas, 2003, p. 163).

Išvados

Šiame darbe labai glaustai apžvelgiau mokesčių teisę, jos reikšmę formuojant mokesčių politiką valstybėje. Taip pat pateikiau keletą Lietuvos mokesčių sistemoje esančių neigiamų tendencijų, kurios labai glaudžiai siejasi su mokesčių teise. Apibendrindamas tai kas buvo išdėstyta šiame darbe bei siekdamas plačiau pažvelgti į Lietuvos mokesčių politiką, darau tokias išvadas:
1) Atkūrus Nepriklausomybę, per palyginti trumpą laiką Lietuvoje daug padaryta, kuriant suverenios valstybės mokesčių sistemą , jos teisinę bazę. Žinoma neišvengta klaidų ir nukrypimų nuo apmokestinimo visame pasaulyje pripažintų principų.
2) Priimta daug mokesčių įstatymų, poįstatyminių aktų. Įvykdyta mokesčių administravimo reforma, kurios rezultatas, jog buvo padėti dabartinio mokesčių administravimo pagrindai – 1995 m. birželio28 d. priimtas galiojantis Mokesčių administravimo įstatymas. Parengiant ir priimant mokesčių teisės aktus neretai buvo kopijuojama nuo Vakarų Europos tesės aktų, neatsižvelgiant į vietines ekonomines ir politines ypatybes bei sąlygas.
3) Nors pagal Lietuvos Konstituciją mokesčius ir rinkliavas gali nustatyti tik Seimas, tačiau dažnai inciatyvos imasi Vyriausybė, ar jos pavedimu ir ministerijos. Vyriausybės siekimas yra kuo daugiau surinkti mokesčių, todėl dažnai jos parengti mokesčių teisės aktai yra vienpusiški, ekonomiškai nepagrįsti ir neatitinkantys apmokestinimo principų.
4) Pagrindinė Lietuvos mokesčių sistemos problema yra pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas, pasireiškiantis netolygiu gyventojų pajamų ir pajamų iš kapitalo apmokestinimu, be jokios abejonės, gyventojų nenaudai.
5) Vyriausybė formuodama mokesčių politiką, aiškiai persistengė, didindama akcizo mokesčius, nustatydama PVM tarifus būtiniausiems maisto produktams, gyventojų sunaudotam vandeniui, energijai, šilumai.. Dėl didėjančių mokesčių kyla kainos, tokiu būdu yra nuskurdinami gyventojai, nes jų perkamoji galia neišaugo. Dėl didėjančių akcizų klesti kontrabanda, nelegali gamyba ir prekyba, mažėja vartojimas, o svarbiausia mažiau surenkama mokesčių į biudžetą.
6) Vyriausybė per daug išlaidauja, kurdama kontrolės institucijas ir rengdama ,,žiaurias akcijas”. Tokiu būdu yra labiai ,,uoliai” tikrinamos įmonės, kurios legaliai vykdo veiklą, moka mokesčius. Po tokių patikrinimų dažnai kyla teisminiai ginčai, kurie komplikuoja mokesčių surinkimą.

Mano nuomone, mokesčių teisės kūrėjai ir leidėjai Lietuvoje turėtų atsakingai išanalizuoti ir parengti mokesčių įstatymus, kuriais:

1) skatintų verslą, ypač smulkųjį ir vidutinį;

2) skatintų visus fizinius ir juridinius asmenis legalizuotis ir deklaruoti pajamas, kad mokesčių našta jų neverstų nusižengti mokesčių įstatymams;

3) pritrauktų kitų valstybių investicijas į Lietuvą;

4) mažintų mokesčių naštą gyventojams, gaunantiems tik darbo pajamas;

5) būtų užtikrinti pasaulyje pripažinti apmokestinimo principai.

1 priedas

Pajamų ir pelno Gyventojų pajamų mokestis

Pelno mokestis

Azartinių lošimų mokestis

Turto Žemės mokestis

Nekilnojamojo turto mokestis

Paveldimo arba dovanojamojo turto mokestis

Vidaus prekių ir paslaugų Pridėtinės vertės mokestis

Akcizai

Cukraus ir jo virškvočio mokesčiai

Prekybos ir prekybos sandorių Prekyviečių mokestis

Muitai

Prekių apyvartos mokestis

Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmokos Socialinis draudimas

Sveikatos draudimas

Garantinis fondas

Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis Konsulinis mokestis

Rinkliavos

Naftos ir dujų išteklių mokestis

Mokestis už valstybinius gamtos išteklius

Mokestis už aplinkos teršimą

Žemės nuomos mokestis

Transporto priemonių mokestis

PNO registravimo mokesčiai

2 pav. Lietuvos respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus
Šaltinis: Buškauskaitė, E. 2003. Mokesčių sistema. Kaunas, p. 43.

2 priedas

Vienetiniai

• Patentai
• Rinkliavos
• Konsulinis mokestis
• Mokestis už valstybinius gamtos išteklius
• Prekyviečių mokestis
• Azartinių lošimų mokestis
• Mokesčiai už PNO registravimą
• Cukraus mokestis
• Baltojo cukraus virškvočio mokestis
Proporciniai

• Gyventojų pajamų mokestis
• Pelno mokestis
• Įmokos socialiniam draudimui
• Įmokos sveikatos draudimui
• Žemės mokestis
• Žemės nuomos mokestis
• Nekilnojamojo turto mokestis
• Transporto priemonių mokestis
• Muitai
• Paveldimo ar dovanojimojo turto mokestis
• Naftos ir dujų išteklių mokestis
• PVM
• Prekių apyvartos mokestis
• Įmok. į Garantinį fondą

Mišrūs Progresiniai
• Akcizai • Mokestis už aplinkos teršimą

3 pav. Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių tarifus ir jų apskaičiavimo būdą.
Šaltinis: Buškauskaitė, E. 2003. Mokesčių sistema. Kaunas, p. 44.

3 priedas

4 pav. Piktybiniai mokesčių įstatymų pažeidimai

Šaltinis: Buškauskaitė, E. 2003. Mokesčių sistema. Kaunas, p. 1

PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Buškevičiutė, E. 2003. Mokesčių sistema. Kaunas.

2. Marcijonas, A., Sudavičius B. 2003. Mokesčių teisė. Vilnius.

3. Navikas, P. 2003. Mokesčių labirintai. Vilnius.

4. Rimas, J., Stačiokas R. 1996. Verslininkas ir mokesčiai. Kaunas, p. 101.

Leave a Comment