Mokesciu funkcijos rusys ir apmokestinimo principai

Turinys:
ĮVADAS 1
1. MOKESČIAI 3
1.1. Kas yra mokesčiai? 3
1.2. Apmokestinimo motyvai 6
1.3. Apmokestinimo riba 8
2. MOKESČIŲ RŪŠYS 9
2.1. Tiesioginiai mokesčiai 11
2.2. Netiesioginiai mokesčiai 16
3. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS 18
IŠVADOS 22
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI: 23
Priedai: 24ĮVADAS
Ne tiek gausu yra ekonomikos temų, kurios sukeltų taip daug prieštaravimų, kaip mokesčiai. Nors dauguma sutinka, kad jokia šiuolaikinė valstybė negali išsiversti be mokesčių, tačiau mokesčius labiau linkstama kritikuoti negu girti. Bet jau prieš daugelį metų (1789 m.) JAV valstybės veikėjas Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin) yra sakęs: “Šiame pasaulyje nieko nėra tikra, išskyrus mirtį ir mokesčius”, jie yra tvirta realybė, ir dėl to mes turime šį bei tą apie juos suužinoti.
Kalbant apie mokesčius, svarbiausias vaidmuo tenka valstybei. Valstybė – valdanti jėga, kuri palaiko visuomenėje teisėtumą, tvarką, gindama žmones nuo smurto ir plėšikavimo, garantuodama tarpusavio sutarčių vykdymą ir saugodama juos nuo skurdo. Ji veikdama per parlamentą ar kitokį valdymo organą, šiuolaikinėje visuomenėje atlieka daug svarbių funkcijų.
Valstybės funkcijos išsivystė iš turto ir asmenų apsaugos iki komplekso įvairiausių priemonių naudojamų prekybai ir ūkininkavimo santykiams tvarkyti ir kovoti su skurdu ir nelaimėmis. Valstybė ėmė teikti socialines paslaugas, tokias kaip nemokamas švietimas, nemokamos medicinos paslaugos, subsidijos gyyvenamųjų namų statybai ir parama bedarbiams. Šiuolaikinėje visuomenėje valstybė atlieka vis įvairesnes funkcijas, kurios stipriai paveikia jos piliečių kasdienybę.
Dabar jau visi pripažįsta, kad teikiant šias viešąsias paslaugas, valstybės įsikišimas būtinas, nors nesutariama, kokio lygio tas įsikišimas turėtų būti. Vieni mano, ka

ad šiuolaikinė valstybė nuveikusi daugiau negu derėtų, tuo tarpu kiti yra lygiai tiek pat tikri, kad ji galėtų padaryti gerokai daugiau padėdama savo piliečiams.
Akivaizdi valstybės pareiga yra tiekti tas prekes ir paslaugas, kurių pasiūlos negalima laukti iš privačių įmonių. Tai ypač reikia pasakyti apie apsaugą nuo užsienio užpuolimo, įskaitant armijos, jūrų laivyno, oro pajėgų išlaikymą, civilinės gynybos organizavimą ir slaptųjų tarnybų veiklą.
Visoms šioms negamybinėms funkcijoms atlikti reikia daug išlaidų. Metai iš metų valstybė turi išleisti dideles sumas gynybai ir valstybės valdymo aparatui išlaikyti, atsargoms sudaryti ir įvairių rūšių medžiagoms pirkti, mokėti pensijas ir palūkanas už paskolas.
Mūsų dienomis valstybė bando, bet retai sėkmingai, viską apmokėti be skolinimosi. Ji stengiasi priartinti savo išlaidas prie pajamų, kurių daugiausia ji gauna imdama mokesčius iš žmmonių.

Taigi šio referato tema pasirinkta neatsitiktinai, juk kiekvienas iš mūsų kasdien susiduria su mokesčiais ar kitokia jų forma. Pagrindinis šio darbo tikslas nusakyti kokias funkcijas atlieka mokesčiai, parodyti pagrindines mokesčių rūšis, bei apibūdinti pagrindinius apmokestinimo principus.
Rašant šį referatą buvo naudotasi įvairiais literatūros šaltiniais t.y. vadovėliais kuriuose kalbama apie mokesčius, taip pat pagrindiniais šalies įstatymais numatančiais tam tikrų mokesčių mokėjimą. Buvo panaudota taip pat keletas internetinių puslapių.
Indėlis į referatą: Lina Zabulionytė rašė įvadą, išvadas bei 1 referato dalį. Rūta Šerėnaitė parašė 2 ir 3 referato dalis. 1.

. MOKESČIAI
1.1. Kas yra mokesčiai?
M o k e s č i a i – tai įvairūs mokėjimai į valstybės biudžetą; tai yra valstybės arba viešosios valdžios nustatyta privaloma įmoka, už kurią jokia specialia paslauga individui nėra atlyginama.

Tai tik vienas iš mokesčių apibrėžimų. Į klausimą “kas yra mokesčiai”, galima atsakyti labai įvairiai. Įvairiose literatūros šaltiniuose galima rasti labai skirtingų mokesčių apibrėžimų. Pavyzdžiui:
 “Mokesčiai – pagrindinis valstybės pajamų šaltinis, vienas iš materialinių jos egzistavimo pagrindų.”
 “Mokesčiai – yra valstybės arba viešosios valdžios nustatyta privaloma įmoka, už kurią jokia specialia paslauga individui nėra atlyginama.”
 “Mokesčiai – yra valstybės imami juridinių ir fizinių asmenų privalomieji mokėjimai.”
Šie apibrėžimai yra skirtingi, tačiau visi jie yra teisingi, tik parašyti skirtingais aspektais. Visi mokesčiai yra jungiami į mokesčių sistemas.
Mokesčių sistema – tai visuma mokesčių, kuriuos nustato valdžia ir ima vykdomieji organai, taip pat mokesčių nustatymo metodai ir principai. Mokesčių sistema apima įvairias mokesčių rūšis. Jie klasifikuojami pagal įvairius požymius.
Mokesčiai nėra baudos, skiriamos už šalies įstatymų pažeidimus, juos taip pat reikia skirti nuo pajamų, kurias valstybė gauna iš kokios nors ūkinės veiklos ar už specialias paslaugas, teikiamas asmenims, pavyzdžiui, vyriausybės pajamos iš Valstybės pašto. Kitaip tariant, mokesčiai yra suprantami kaip valstybės ar savivaldybių valdžios nustatyti įstatyminių aktų pagrindu privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą bei nebiudžetinius fondus. Juos moka pavieniai asmenys, firmos ir
r kiti šalies teritorijoje esantys ekonominiai subjektai. Jų socialinis-ekonominis vaidmuo pasireiškia jų funkcijose, kurių svarbiausios yra dvi: fiskalinė ir reguliavimo.
Didelės įvairovės negamybinėms funkcijoms vykdyti valstybei reikia labai daug kasmetinių išlaidų. Reikia palaikyti vidaus tvarką, apsisaugoti nuo priešų, plėtoti švietimą, kultūrą, mokslą, sveikatos apsaugą, mokėti pensijas ir palūkanas už paskolas, paimtas atlyginti ypatingoms išlaidoms, kurių nepakako valstybės pajamų bei įplaukų ir kt. Visiems šiems tikslams kasmet valstybė turi išleisti didžiules pinigų sumas. Mūsų dienomis valstybė bando, bet labai retai sėkmingai, viską apmokėti be skolinimosi. Ji stengiasi priartinti savo išlaidas prie pajamų, kurių daugiausia gauna imdama mokesčius iš žmonių, gyvenančių jos teritorijoje. Taigi valstybei reikia didelių finansinių išteklių, kurių pagrindinis formavimo šaltinis yra mokesčiai. Vadinasi mokesčiai – valstybės ekonominio gyvenimo pagrindas.
Mokesčių atsiradimas turi savo istoriją. Jie tapo aktualūs jau XV-XVI a., kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, pareikalavęs didelių išlaidų karalių rūmams, armijai, valstybiniam aparatui išlaikyti. Šiam tikslui buvo kuriami apmokestinimo principai.
Nuo XIX a. antros pusės pasikeitė mokesčių sąvokos traktavimas, pavyzdžiui, kad mokesčiai yra kaip atlyginimas vyriausybei už jos politinę, ekonominę ir socialinę veiklą.
Dabar mokesčiai suprantami kaip valstybės pajamų šaltinis, o kartu kaip galinga ekonominė priemonė valstybės rankose. Priimami mokesčių įstatymai, per juos vykdomas šalies ekonominis reguliavimas.
Įstatyminiais aktais nustatytų mokesčių rūšių visuma su
udaro valstybės m o k e s č i ų s i s t e m ą.
A p m o k e s t i n i m a s – tai valstybės mokesčių įplaukos iš namų ūkio ir įmonių (firmų) pajamų ir išlaidų.
Pajamų mokestis apima asmeninių pajamų ir bendrovių pajamų mokestį; išlaidų mokesčiai apima pridedamosios vertės mokestį ir akcizą. Apmokestinimas yra lėšų išėmimas iš nacionalinių pajamų apyvartos. Mokesčiai naudojami vyriausybinėms išlaidoms ir, kaip finansų politikos priemonė, reguluoja visų šalies ūkio išlaidų (bendrosios paklausos) lygį.
Pagrindinis apmokestinimo tikslas yra padidinti valstybės pajamų, t.y. gauti daugiau “pūkų”, nesukeliant garsaus “gagenimo”.
Rinkdama mokesčius, vyriausybė veikia tuos, kas gauna visu.omenės produktą. Mokėdami mokesčius, jūs netenkate dalies pinigų. Tada mažiau galite nusipirkti prekių ir paslaugų. Nors pagrindinis mokesčių tikslas – apmokėti vyriausybės valdymo išlaidas, tačiau jie naudojami ir kitur.
Mokesčiai taip veikia tai, ką gaminame, be to, mokesčiai imami tam tikroms ūkio šakoms apsaugoti. Pavyzdžiui, benzino valstybiniai mokesčiai Europoje yra kur kas didesni negu JAV. Tai viena iš priežasčių, sąlygojančių automobilių galingumą ir gabaritus, o kartu ir padeda apginti kai kurių Lietuvos žemės ūkio produktų gamintojus ir perdirbėjus, nes dėl mokesčių importuojamųjų produktų kaina tapo didesnė. Mokesčių sistema gali daryti įtaką ir prekių gaminimui, be to, jie pasitelkiami tam tikrai veiklai skatinti. Pavyzdžiui, keisdama (mažindama) mokesčių įstatymus, vyriausybė gali paskatinti verslininkus labiau mechanizuoti gamybą ir didinti darbo našumą, perkant ir įdiegiant naują techniką bei technologijas.
Mokesčiai taip pat padeda apsaugoti rinką nuo kai kurių prekių, kurias vyriausybė laiko žalingomis. Pavyzdžiui, apmokestinant už cigaretes ir svaigalus vadinamaisiais “nuodėmių mokesčiais”, vienu kartu siekiama ir surinkti lėšų, ir sumažinti šių produktų vartojimą bei atpratinti žmones nuo rūkymo ir gėrimo, nes tai žalinga sveikatai.
Vyriausybė gali pasinaudoti savąja apmokestinimo galia ekonominės veiklos aktyvumui reguliuoti. Prisiminus apie uždarąją apytaką, kad ekonomikos lygis yra tiesiogiai susijęs su vartotojų ir gamintojų išlaidomis, galima teigti, kad didindama arba mažindama mokesčius, vyriausybė tiesiogiai paveikia išlaidoms liekančių pinigų kiekį.
Kiekviena mokesčių sistema yra tam tikras valstybės raidos rezultatas. Nors visose mokesčių sistemose egzistuoja daug specifinių tik tam tikrai ūkio šakai elementų, tačiau pagrindiniai apmokestinimo principai yra labai panašūs.
A p m o k e s t i n i m o p r i n c i p a i – tai skirtingų apmokestinimo metodų panaudojimo loginis pagrindas.1.2. Apmokestinimo motyvai
Mokesčių politika labai glaudžiai susijusi su valstybės biudžetu ir socialine politika. Todėl rengiant mokesčių sistemą, reikia atsižvelgti į keletą apmokestinimo motyvų. Keturis svarbiausius aptarsime smulkiau:
1. Neutralumas. Daugeliu atžvilgiu laisvosios rinkos sistema veikia nepriekaištingai, ir Adamo Smito “nematomoji ranka” užtikrina vartotojams prekių ir paslaugų gausumą. Vadinasi, mokesčių sistema turėtų būti neutrali. Kitaip sakant, kad ji kuo mažiau trukdytų rinkos jėgoms. Vaizdumo dėlei panagrinėsime tokį pavyzdį: parduodami tamsūs, juodi baldai apmokestinami 20 proc, tuo tarpu šviesiai žali baldai neapmokestinami. Tokia mokesčių rinkimo tvarka nėra bešališka dviejų spalvų baldų atžvilgiu. Žmonės būtų skatinami pirkti šviesiai žalius baldus, o juodi išnyktų iš rinkos. Taigi tokie mokesčiai sąlygotų nepagrįstus pokyčius rinkoje, neturėtų jokios prasmės. Kad ir koks banalus šis pavyzdys, gyvenime mokesčiai neretai turi trikdantį poveikį, nes jie iš tikrųjų sąlygoja tam tikras deformacijas.
M o k e s č i ų n e u t r a l u m a s – tai situacija, kai mokesčiai neveikia santykinių kainų ir todėl kuo mažiau trikdo rinkos jėgas; tai situacija, kai nesusidaro papildomos mokesčių naštos.
Dideli mokesčiai dažnai sukelia norą jų išvengti.
M o k e s č i ų v e n g i m a s – tai kokios nors mokesčių mokėtojų pastangos išvengti mokesčių visokiomis neteisėtomis priemonėmis.
Kol bus renkami mokesčiai, tol sunkiai įmanomas apmokestinimo neutralumas. Todėl nustatant mokesčių tvarką, reikia siekti jų bešališkumo, be to, mokesčiai turi kuo mažiau trukdyti rinkos veiksmą.

2. Neutralumo ignoravimas: tikslingas poveikis, siekiant tam tikrų socialinių tikslų, t.y. kai mokesčiai užkerta kelią visuomenės požiūriu nepageidaujantiems veiksmams. Neutralumo principas neturėtų būti absoliutus, nes kartai laisvosios rinkos veikimą reikia suvaržyti. Tuomet įvyksta neutralumo principo modifikacijos.
3. Teisingumas. Dauguma žmonių sutinka, jog tam tikri mokesčiai yra būtini, tačiau nemaža prieštaravimų sukelia klausimai, kokie ir kokio dydžio tie mokesčiai turi būti. Lyginant vienų ir kitų mokesčių privalumus, būtina atkreipti dėmesį į tokius klausimus: kas turi mokėti mokesčius? kokie yra mokesčių tipai? ir kas iš tikrųjų tuos mokesčius mokės?
Apmokestinimas reiškia prievartą. Prireikus mokesčiai gali būti renkami naudojant ir prievartą (jėgą) Todėl labai svarbus mokesčių teisingumo aspektas, kuris suprantamas kaip horizontalus ir vertikalus teisingumas bei apmokestinimo naudingumas.
H o r i z o n t a l u s m o k e s č i ų t e i s i n g u m a s – tai apmokestinimo kriterijus, grindžiamas tuo, kad mokesčių subjektai, funkcionuojantys vienodomis ekonominėmis sąlygomis, turi būti apmokestinami vienodai.
V e r t i k a l u s i s m o k e s č i ų t e i s i n g u m a s – tai apmokestinimo kriterijus, grindžiamas tuo, kad mokesčių subjektai, funkcionuojantys skirtingomis ekonominėmis sąlygomis, turi būti apmokestinami skirtingai, atsižvelgiant į visuomenės nuostatas.
Taigi nustatant mokesčių teisingumą, reikia vadovautis dviem pagrindiniais principais: gaunamos naudos ir gebėjimo (pajėgumo) sumokėti mokesčius (arba dar vadinamu mokumo) principais.
M o k e s č i ų n a u d i n g u m a s – tai mokesčių sistemos teikiama galimybė iš surinktų mokesčių finansuoti visuomeninių paslaugų bei prekių gamybą.
M o k u m o p r i n c i p a s – tai teorija, teigianti, kad mokesčiai turi būti nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į tai, kas gali juos sumokėti, o tik vėliau – kam šie mokesčiai duos naudos.
4. Paprastumas ir aiškumas. Kiekvienas asmuo, pildydamas pajamų mokesčio formuliarą, gerai supranta, kaip svarbu, kad mokesčių sistema būtų paprasta ir aiški. Žinoma, gyvenant sudėtingame pasaulyje, ir mokesčių sistema turi atspindėti šį sudėtingumą. Po dešimtmečiais vykusių koregavimų įvairių pasaulio šalių pajamų mokesčių sistemos yra gana sudėtingos ir painios. Lietuva pereinamuoju laikotarpiu iš vienos ekonominės sistemos į kitą, s.ukūrė ir nuolatos tebetobulina savo mokesčių sistemą, kuriai būdingas painumas ir sudėtingumas. Net tokioje išsivysčiusioje laisvosios rinkos šalyje kaip JAV pajamų mokesčių kodekso sudėtingumas ir painumas neleidžia pačiai Valstybinių mokesčių inspekcijai (IRS) atsakyti teisingai net į trečdalį žmonių klausimų dėl mokesčių mokėjimo. Buvęs IRS vadovas Donaldas Aleksanderas, savarankiškai sudarinėjęs savo pajamų ataskaitą, yra sakęs, kad “visi ruošiantys ir įgyvendinantys įstatymus turi asmeniškai patirti jų sunkumu, ir tik tada deramai įvertins savo veiklos rezultatus”. Ši nuomonė tiktų ir Lietuvos mokesčių įstatymo kūrėjams.
Apibendrinant galime teigti, kad mokesčių sistemos sudaromos remiantis šiais pagrindiniais principais:
a. neutralumas – tai pagrindinis tikslas;
b. tikslingas nukreipimas prieš nepageidautinus rinkos reiškinius, tokius kaip aplinkos teršimas;
c. paprastumas ir aiškumas;
d. teisingumas, pagrįstas arba nauda, arba mokos pajėgumu.
Nustatant mokesčius, atsižvelgiama į šiuos tris pagrindinius akcentus:
 Kas turi mokėti?
 Kokių tipų mokesčiai bus nustatyti?
 Kas iš tikrųjų tuos mokesčius mokės?1.3. Apmokestinimo riba
Formuojant mokesčių sistemas, svarbu apmokestinimo ribos klausimas. Visame pasaulyje mokesčių mokėtojai skundžiasi, kad jie moka per daug. Apibendrintai mokesčio dydžiui apibūdinti dažniausiai naudojamas rodiklis – mokestinių įplaukų ir bendro nacionalinio produkto (BNP) santykis procentais. Mokestinės įplaukos, procentais nuo BNP, Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos (EBVO) šalyse vidutiniškai sudaro 38.4 %, Švedijoje 57 % , Norvegijoje 45 % ,Prancūzijoje 44 % , Italijoje 39 %, Vokietijoje 38 %, Japonijoje 31 %.
Praeityje, kai kurie ekonomikos šalių tyrinėtojai teigė, kad įprastinėmis sąlygomis (ne karo metais, kai nėra ypatingų aplinkybių) egzistuoja teorinė apmokestinimo riba, kurią peržengti ekonominio skatinimo ir augimo požiūriu nepageidautina. Vienas iš tokių tyrinėtojų Kolin Klark suformulavo hipotezę, jog ta absoliuti riba yra , kai mokestinių įplaukų ir BNP santykį sudaro 25%, ir kad bet kuri demokratinė šalis peržengus šią ribą veikiausiai turės tam tikrų nuostolių.
Tvirtinimas, kad egzistuoja apmokestinimo riba yra teisingas tik vienu aspektu – kai buvo minėta, kad dideli mokesčiai trukdo augti gamybai ir sąlygoja mokesčių mokėjimo vengimą. Tačiau daugeliu kitų aspektų minėtas teiginys klaidingas. Pirmiausia, svarbu įvertinti, kam naudojami surinkti mokesčiai, ar daug jų skiriama sveikatos apsaugai, švietimui ir pan. Antra, svarbu išsiaiškinti kokios konkrečios priežastys lemia didelį mokestinių įplaukų procentą nuo BMP – pernelyg aukšti mokesčių tarifai ar mokesčių bazės išplėtimas, o gal tai lengvai pasiekimu objektų apmokestinimų rezultatas (Pavyzdžiui: žaliavų eksporto).
Išsivysčiusių šalių mokesčių sistemos yra nuolat tobulinamos. Pagrindinis prieštaravimas, tobulinant mokesčių sistemas, yra tarp poreikio didinti mokestines įplaukas ir to didinimo galimybių. Nuolat ieškoma būdų ne tik kaip padaryti apmokestinimą teisingu, kaip padidinti mokesčių ekonominį efektyvumą, bet ir kaip mažinti valstybės išlaidas.
Mokesčių sistemų tobulinimui, jų reformoms dažniausiai būdinga:
1. Mokesčių bazės išplėtimas. Tai pasakytina ir apie asmeninių pajamų mokestį. Išryškėjo tendencija į pajamų mokesčių bazę įtraukti nedarbo pašalpas, išmokas ligos atveju ir pan.
2. Apmokestinimo lygio mažinimas, mažinant apmokestinimo progresyvumą ir viršutinius mokesčių tarifų dydžius.
3. Pajamų, gaunamų iš įvairių šaltinių, apmokestinimo lygio suvienodinimas.
4. Mokesčių sistemų supaprastinimas, atsisakant kai kurių apmokestinimo lengvatų (tai, beje, dažniausiai prisideda prie mokesčio bazės išplėtimo).
5. Kompanijų išmokamų ir akcininkų gaunamų dividendų dvigubo apmokestinimo mažinimas.
6. Pridėtosios vertės mokesčio, kaip pagrindinės vartojimo mokesčių formos, įdiegimas arba jo vaidmens didinimas.
7. Atsižvelgimas į infliacijos faktorių. Šalys, kurioms būdinga infliacija, įgyvendina priemones, kad apmokestinant pajamas neutralizuojama jos įtaka, kad galiojantys progresinio tarifo dydžiai būtų taikomi pastovios realių (o nenominalių) pajamų sumos.2. MOKESČIŲ RŪŠYS
Mokesčių charakteristikos ir jų įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo to, kurioje prekių ir pinigų apytakos ciklo vietoje jie taikomi. 1 pav. (žiūrėti priedus) parodyta paprasta privačiojo sektoriaus finansinių ir realių srautų schema (pajamos ir išlaidos srautai atspindėti pagal laikrodžio rodyklę, o faktorių, t.y. realus, srautai – prieš). Namų ūkio pajamos (1) dalinamos į vartojimo išlaidas (2) ir taupymą (3). Namų ūkių vartojimo išlaidos įsilieja į vartojimo prekių rinką, kur tampa firmų, parduodančių šias prekes, pajamomis (4). Sutaupytos lėšos “teka” į kapitalo rinką, tampa investicijomis (5), o vėliau kapitalinių prekių rinkoje vėl tampa atitinkamų firmų-pardavėjų pajamomis (6). Iš bendrųjų verslo pajamų (7) formuojasi finansiniai ištekliai, kurie panaudojami verslo išlaidoms (8) dengti Dalis pinigų skiriama amortizaciniams atskaitymams (nusidėvėjimo padengimui) (9), o likusi dalis sumokama gamybos veiksnių rinkoje už veiksnių panaudojimą: darbo užmokesčio fondas (11) išlaidų pusėje – darbdaviui ir pajamos iš darbo santykių (13) – samdomiems darbuotojams; įmonių pelnas (12) ir kapitalo pajamos (dividendai ir palūkanos) gamybos veiksnių rinkoje (14).
Kadangi gamybos veiksniai priklauso namų ūkiams, srautai (13) ir (14) “susilieja” į pastarųjų bendras pajamas (1) ) ciklo pabaigoje. Tam tikra pelno dalis (vadinamasis nepaskirstytas arba likutinis pelnas) nėra išmokama nei dividendų, nei palūkanų forma ir kartu su amortizacija formuoja verslo taupymo fondą (16), kuris toliau investuojamas kapitalo rinkoje lygiagrečiai su namų ūkių taupymu (3). Tai užbaigia vieną pilną ciklą.
Ekonominį mokesčių efektą ir konkrečių mokesčių sistemų struktūrą lemia jų “įkrovimo” vieta nurodytame cikle: (1) – apmokestinamos namų ūkių pajamos, (2) – vartojimo išlaidos; (4) – verslo pardavimo pajamos ar pridėtoji vertė; (7) – bendrosios verslo pajamos; (10) – verslo pajamos atskaitant nusidėvėjimą; (11) – darbo užmokesčio fondas; (12) – pelnas; (13) – pajamos, susijusios su darbo santykiais; (15) – likutinis pelnas; (14) – kapitalinės pajamos.
Akcentuojant tokius mokesčių sistemos komponentus – mokesčių subjektą ir objektą, mokesčius galima taip klasifikuoti:
1. Taikytini produktui ar gamybos veiksniai;
2. Taikytini rinkos pardavėjui ar pirkėjui;
3. Taikytini namų ūkiui ar verslo įmonėms;
4. Taikytini mokesčių mokėtojo finansinės sąskaitos papildymo ar panaudojamo operacijai.
Pažymint kitus mokesčių sistemos elementus – mokesčio šaltinį ir ėmimo būdą – galima išskirti tokius mokesčių tipus:
1. Nuosavybės ir einamųjų sandorių mokesčiai. Pirmuoju atveju apmokestinama turimos nuosavybes likutinė vertė, pvz. turto vertės mokesčiu; antruoju atveju – einamųjų ekonominių procesų generuojami finansiniai sandoriai arba srautai, pvz. palūkanų apmokestinimas.
2. Personalizuoti ir “nuasmeninti” mokesčiai. Pirmuoju atveju mokesčiai grindžiami galimybės mokėti principu; jų mokesčių subjektu gali būti tik namų ūkis/asmuo. Antruoju atveju mokesčių objektas yra ekonominė veikla arba daiktas (pvz. pirkimo/pardavimo sandoris, nuosavybės teisė ir pan.), neatsižvelgiant į paties sandorio ar mokesčio mokėtojų charakteristikas, o mokesčių subjektas – ir namų ūkis, ir verslo įmonė. Pavyzdžiui, jei pajamos iš gamybos veiksnių pardavimo apmokestinamos personalizuotu mokesčiu, tai apmokestinimas greičiausiai būtų vykdomas fizinių asmenų pajamų mokesčio forma, ir jį mokėtų pajamas gaunantis namų ūkis ar asmuo. “Uždėjus” šį mokestį įmonei, atsiranda tam tikrų gamybos veiksnių pardavimo pajamų gavėjų pajėgumo mokėti nustatymo problema, kurią sprendžiant būtina konsoliduoti ir apžvelgti visas mokesčių subjektų pajamas. Panašiai būna tada, kai siekiama apmokestinti personalizuotu mokesčiu vartojimą – mokesčių mokėtojas būtų namų ūkis, mokesčių forma – individualaus ūkio vartojimo išlaidų mokestis. Tačiau pardavimo mokestis, kurį moka įmonės, nesiejamas su atskiro mokėtojo charakteristikomis, o vienodai taikomas visiems atitinkamų sandorių dalyviams. Skirtu.mas tarp šių dvejų mokesčių tipų ypač išryškėja nagrinėjant mokesčių sistemos lygybę, t.y. mokesčių naštos lygų pasiskirstymą visuomenėje. Lygybės principą žymiai lengviau realizuoti personalizuotų mokesčių atveju, kadangi ir pati šių mokesčių sistema modeliuojama remiantis minėtu principu. To negalima pasakyti apie “nuasmenintus” mokesčius, nes apmokestinus “negyvus” daiktus ar “nieko nejuntančią” veiklą, atrodo, nereikia rūpintis mokesčių naštos pasiskirstymu, todėl mokesčių subjektas (tas pats namų ūkis ar asmuo) lyg ir dingsta iš akiračio.
3. Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai – sąlyginis mokesčių padalinimas pagal ėmimo būdą. Teorijoje susiformavo požiūris, kad tiesioginiais mokesčiais apmokestinamos pajamos, o netiesioginiais – išlaidos (vartojimo išlaidos).
4. Pozityvus ir negatyvus mokestis. Neatlygintini pervedimai iš biudžeto – transferai – yra iš esmės tie patys mokesčiai su minusu ženklu. Lygiai taip pat kaip mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus, nežadant tiesioginės grąžos konkrečiam asmeniui, pervedimų (pašalpų, subsidijų, kitos finansinės paramos) gavėjas neturi (o dažniausia ir fiziškai nepajėgus) jokia forma jų “atidirbti”.2.1. Tiesioginiai mokesčiai
Tiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, imami valstybės betarpiškai iš mokesčių mokėtojų pajamų ar turto, t.y. tiesioginis mokestis imamas tiesiai iš asmens, kuriam jis nustatomas.
Tiesioginių mokesčių objektu yra mokėtojo pajamos (darbo užmokestis, pelnas, procentai ir kt.) ir turto vertė (žemės, namų, vertybinių popierių ir kt.).
Tiesioginiai mokesčiai yra skirstomi į realinius ir asmeninius.
Realiniai mokesčiai imami už atskiras turto rūšis, remiantis kadastru, kuris atsižvelgia į vidutinį, o ne į tikrą mokėtojo pajamingumą. Čia priklauso mokesčiai: žemės, namų, verslo, už vertybinius popierius.
Asmeniniai mokesčiai – tai mokesčiai už fizinių ir juridinių asmenų pajamas ar turtą. Jie imami prie pajamų šaltinio ar pagal deklaraciją. Čia apmokestinimo objektas (pajamos, turtas) apskaitomas individualiai kiekvieno mokėtojo, atsižvelgiama į jo finansinę būklę (šeimos dydis, įsiskolinimas ir kt.).
1. Priklausomai nuo apmokestinimo objektų yra tokios asmeninių mokesčių rūšys:
2. pajamų,
3. pajamų už piniginius kapitalus,
4. kapitalo padidėjimą,
5. korporacijų pelno,
6. pajamų iš naftos gavybos,
7. viršpelnio,
8. palikimo ar dovanojimo,
9. turto pagalvės.
Į apmokestinamąsias pajamas paprastai įtraukiamos tokios pajamos: darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pajamos iš verslo įmonių, pajamos iš savarankiškos veiklos, pensijos, dividendai, palūkanos, renta, rojalti (pajamos, gautos už suteiktą teisę pasinaudoti patentu, autorinėmis teisėmis, nuosavybe) ir kt.
Individualių asmenų, šeimų arba keliatos savininkų sukurtų pilnos (neribotos) turtinės atsakomybės įmonių pajamos apmokestinamos po pasidalijimo tarp šių įmonių savininkų. Gaunamų dividendų įtraukimas į apmokestinamąsias pajamas paprastai susietos su akcinių įmonių pelno skirto dividendams išmokėti, apmokestinamo tvarka.
Daugelio šalių praktikoje, įtraukiant įvairių pajamų rūšis į apmokestinamąsias pajamas, yra ir nemažai skirtumų. Pavyzdžiui, pensijos apmokestinamos visose EBVO šalyse, išskyrus Turkiją. Nedarbo pašalpos daugumoje šalių apmokestinamos, tačiau Austrijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Turkijoje jos neapmokestinamos. Palūkanos už vertybinius popierius į apmokestinamąsias pajamas neįtraukiamos Austrijoje, Suomijoje, Turkijoje. Kai kuriose šalyse siekiant skatinti taupymą, neapmokestinamos palūkanos už indėlius bankuose.
Paprastai mokestis yra imamas už pajamas, gautas per kalendorinius arba finansinius metus. Metų bėgyje mokestis yra imamas nuo faktinių pajamų arba remiantis laukiamomis pajamomis, nustatytomis pagal praėjusių metų pajamas arba derinant abu šiuos būdus.
Apmokestinimo vienetas priklauso nuo to, koks pasirenkamas apmokestinimo principas – individualių ar šeimos (paprastai sutuoktinių) pajamų. Kai kuriose šalyse abu šie pricipai kombinuojami.
Pajamų mokesčiai imami apmokestinant įvairių rūšių pajamas skirtingais tarifais arba apmokestinant bendras visų šaltinių pajamas vienu tarifu.
Mokesčio bazės apimtis priklauso ne tik nuo to, kokios pajamos į ją įtraukiamos, bet ir nuo to, kokios įstatymuose numatytos mokesčio bazę mažinančios lengvatos (nuolaidos). Pirmiausia atsižvelgiama į būtinybę apmokestinti tam tikros pajamų sumos, paprastai užtikrinančios pragyvenimo minimumą. Tuo tikslu mokesčių mokėtojams neapmokestinamas minimumas, nuolaidos vaikams ir pan. Minėtos lengvatos numatomos fiksuotomis absoliučiomis sumomis arba (rečiau) procentais nuo pajamų.
Be minėtų lengvatų, numatomos ir tokios mokesčio bazę mažinančios lengvatos, kurių dydis priklauso nuo faktinės mokėtojo padarytų išlaidų sumos. Kai kuriose šalyse nustatant apmokestinamąsias pajamas, priklausomai nuo vykdomosios mokesčių politikos, iš įstatymais numatytų apmokestinti pajamų leidžiama atimti (pilnai arba su tam tikrais apribojimais) vienokias ar kitokias mokėtojo išlaidas, tokias kaip įmokos socialiniam draudimui, sumokėti procentai už įvairios paskirties kreditus, įmokos profsąjungoms, mokami alimentai ir kt.
Kai kuriose šaly.se apmokestinimo lengvatos teikiamos dar viena forma, vadinama nulinio tarifo dydžio taikymu. Jo esmė – neapmokestinamos mažos pajamos. Įvairios apmokestinimo lengvatos taikomos fermeriams, žvejams, smulkiems prekybininkams. Daugumoje šalių pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, imamas prie pajamų šaltinio, t.y. išskaitomas darbdavio. Mokestis nuo pajamų iš kitų šaltinių paprastai mokamas pagal deklaraciją. Jei mokėtojas vėluoja pateikti pajamų deklaraciją arba joje pateikia neteisingą informaciją apie gautas pajamas, paprastai imamos nemažos baudos, o net kai kuriose šalyse jis netenka teisės į įvairias apmokestinimo lengvatas.
Korporacijų pelno mokestis – tai juridinių asmenų pajamų mokestis imamas pagal mokestinę deklaraciją. Kompanijų pelną apmokestina tiek centrinė vyriausybė, tiek vietos valdžia. Tarifai dažniau yra procentiniai nei progresyvūs: apmokestinamas taip vadinamas apmokestinamasis pelnas. Jis prilygsta bendram pelnui, sumažintam leistų išskaitymų ir mokesčių lengvatų suma. Čia priklauso gamybos, komercinės ir transporto išlaidos, išlaidos socialinei veiklai, nuostoliai, procentai už išsiskolinimą, reklamos išlaidos, amortizacijos lygis ir pan.
Korporacijų mokesčiu apmokestinamos ribotos turtinės atsakomybės įmonės laikomos juridiniais asmenimis. Nuo korporacijų mokesčio atleidžiami juridiniai asmenys, kurių veikla neorientuota į pelno gavimą. Korporacijos mokesčio objektas – visos korporacijos pajamų rūšys.
Juridiniu asmenų apmokestinimu (centrinės vyriausybės lygiu) sistema priklauso nuo to, kaip sprendžiamas dividendų apmokestinimo, jų dvigubo apmokestinimo mažinimo klausimas. Šiuo požiūriu apmokestinimo sistemos skiriamos į tokias:
1. Klasikinė sistema, numatanti dvigubą dividendų apmokestinimą. Korporacijų pelnas, skirtas dividendams išmokėti, apmokestinamas du kartus – korporacijų lygiu ir akcininkų lygiu. Ši sistema veikia JAV, Liuksemburge, Olandijoje, Šveicarijoje, Belgijoje.
2. Dvigubo apmokestinimo sumažinimas korporacijos lygiu: pelnas, skirtas dividendams išmokėti, apmokestinamas žemesniu tarifo dydžiu nei kita pelno dalis arba dalis pelno, skirto dividendams išmokėti, atleidžiama nuo apmokestinimo (Švedija, Ispanija, Islandija).
3. Dvigubo apmokestinimo sumažinimas akcininku lygiu. Skiriami du būdai. Vienas jų – mokestinis kreditas, kai apmokestinant akcininkus numatomas dalinis mokesčio, sumokėto korporacijų už pelną, skirtą dividendams išmokėti, užskaitymas. Kartais mokestinio kredito suma viršija asmeninį pajamų mokestį. Tokiu atveju mokesčių tarnybos skirtumą gražina mokėtojui. Šią sistemą naudoja Prancūzija, Airija, Anglija. Kitas būdas – dalinis dividendų atleidimas nuo mokesčio (dažniausiai tik šalies akcininkams ir nepriklausomai nuo to, ar buvo išskaičiuotas korporacijų mokestis ar ne). Ši sistema veikia Austrijoje, Kanadoje ir Danijoje ir kt.
4. Dvigubo apmokestinimo pašalinimas: korporacijų lygiu, kai pelnui, skirtam dividendams išmokėti, taikomas nulinis tarifo dydis, ir akcininkų lygiu, kai suteikiamas mokestinis kreditas, numatantis pilną mokesčio, sumokėto korporacijos lygiu, užskaitymą apmokestinant akcininkus.

Nustatant korporacijų mokesčių bazę, atsižvelgiama į sunaudotų žaliavų ir medžiagų vertę, išlaidas darbo užmokesčiui, procentus už kreditus, amortizacijos išlaidas ir kai kurias kitas išlaidas. Mokesčio bazės dydis labai priklauso nuo numatytų lengvatų investicijoms į pagrindinį kapitalą. Dažnai taikomi pagreitintos amortizacijos metodai, leidžiama mokesčio bazę mažinti kapitalo investicijų į naujus aktyvus suma.
Daugumoje šalių nustatant korporacijų mokesčių bazę, leidžiama korporacijos nuostolius padengti jos praėjusių metų arba vėlesnių, arba paprastai penkerių metų pelnu. Tai mažina mokesčio bazę ir patį mokestį. Šis metodas taikomas ir naujiems kapitaliniams įdėjimams skatinti.
Korporacijų mokestį moka tiek firmos, neįeinančios į susivienijimus, tiek juos ir sudarančios. Apmokestinimo požiūriu svarbu, ar susivienijimui leidžiama at.sižvelgti į savo filialų rezultatus – pelną ar nuostolį, t.y. juos konsoliduoti. Kai susivienijime yra ir pelningu, ir nuostolingų įmonių, susivienijimo mokesčio bazė bus mažesnė negu ta , kuri būtų esant atskiram susivienijimo filialo apmokestinimui. Nustatant korporacijų mokesčio bazę leidžiama atimti atsiskaitymus įvairių rezultatų ir fondų kūrimui, net tokių, kurie numato tikimybinį pobūdį turinčias išlaidas (būsimiems galimiems nuostoliams, skoloms padengti ir pan.). Priskaičiuojama apie 15-25 tokių išskaitymų.
Visos EBVO šalys korporacijos mokestį ima centrinės vyriausybės lygiu, 13 jų dar ir žemesniais valdymo lygiais. Dažniausiai nustatytas proporcinis tarifas. Mokesčio, imamo centrinės vyriausybės lygiu, tarifas svyruoja nuo 25-50%.
Reikia pabrėžti, kad korporacijų apmokestinimo dydis priklauso ne tik nuo mokesčio bazės nustatymo atskirose šalyse ypatumų bei numatyto pačio mokesčio mažinimo lengvatų. Pastaraisiais metais išryškėjo tendencija atsisakyti daugelio tiek į mokesčio bazės, tiek į pačio mokesčio sumažinimą nukreiptų lengvatų ir mažinti mokesčio tarifus. Apmokestinant korporacijų mokesčiu, svarbu mokėtoją pririšti prie tos ar kitos valstybės mokestinės jurisdikcijos. Šis klausimas sprendžiamas remiantis vienu iš dviejų principu (o dažnai juos ir kombinuojant). Teritoriškumo principas numato tik pajamų, gautų šalies viduje apmokestinimą. Pajamos, gautos užsienyje, neapmokestinamos. Kitas labiau paplitęs principas, remiasi mokėtojų paskyrimu rezidentams ir nerezidentams, ir atitinkamai jiems pilnos arba ribotos mokestinės atsakomybės taikymu. Tačiau atskirose šalyse gana skirtingu juridinių asmenų priskyrimo rezidentams ir nerezidentams kriterijai, kas gali sąlygoti įvairius nesusipratimus. Praktikoje dvigubam apmokestinimui išvengti tarp šalių sudaromi susitarimai.
Pajamų iš naftos gavybos mokestis įvestas kai kuriuose išsivysčiusiose šalyse ir besivystančiose naftos gavybos šalyse. Apmokestinimo objektas yra naftos kompanijų pelnas.
Pajamų už piniginius kapitalus mokestis imamas apmokestinant privačių kompanijų dividendus už akcijas, procentus už obligacijas, paskolų laimėjimus, už indėlius bankuose ir kai kurias kitas pajamas.
Turto mokestis imamas už kilnojamą ir nekilnojamą turtą. Moka jį fiziniai ir juridiniai asmenys: mokesčio tarifai yra procentiniai ir nedideli.
Žemės mokestį moka žemės ir miškų ūkio įmonės, turinčios žemės sklypus kompanijos ir privatūs asmenys, taip pat už pastatus, esančius tose sklypuose. Mokesčio tarifai yra iš dviejų dalių: pagrindinis ir priedai.2.2. Netiesioginiai mokesčiai
Netiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai už prekes ir paslaugas. Jie nustatomi kainų ir tarifų priedų pavidalu. Skirtingai nuo tiesioginių mokesčių, netiesioginiai betarpiškai nesusiję su mokėtojo pajamomis ar turtu. Netiesioginio mokesčio mokėtojas yra pirkėjas – vartotojas. Prekės savininkas ar teikiantis paslaugas asmuo, iš esmės yra mokesčio rinkėjas. Netiesioginio mokesčio tarifai yra tvirti ar procentiniai (tam tikra prekės kainos dalis).
Netiesioginių mokesčių rūšys: akcizai, fiskaliniai monopoliniai mokesčiai bei muitų tarifai.
Akcizas – netiesioginis mokestis privačių įmonių prekėms ir paslaugoms. Apmokestinimo objektas yra masinės vidaus gamybos prekės (cukrus, arbata ir kt.), taip pat paplitę įvairūs komunaliniai, transporto, kultūriniai ir kiti patarnavimai. Numatant akcizo mokesčius, paprastai stengiamasi pasirinkti neelastingos paklausos prekes bei paslaugas. Pagal ėmimo būdą akcizus skirsto į universalius ir individualius.
Individualūs akcizai imami už atskiras prekes tvirtomis sumomis už prekės vienetą. Pvz.: už vyną, tabaką, benziną, alų ir kt.
Universalus akcizas (apyvartos mokestis) imamas nuo vidaus gamybos prekių vertės (o kai kuriose šalyse ir užsienio gamybos prekių), taip pat nuo teikiamų paslaugų piniginės apyvartos. Tokį akcizą nustato procentais nuo apyvartos.
Dar yra taikoma tokia apyvartos mokesčio atmaina – pridėtinis vertės mokestis (PVM).
Pridėtosios vertės mokestis (PVM). Dabartiniu metu šį mokestį taiko 50 šalių. Svarbia mokesčio sistemų sudėtine dalimi jis yra daugumoje EBVO šalių ir visose ES šalyse.
PVM paplitimas – svarbus užsienio šalių mokesčių politikos, per pastaruosius 20 metų, įvykis. Mokesčių vystymosi istorija nežino tokio pavyzdžio, kad mokestis taip greitai pereitų iš teorinės srities į praktiką ir daugelio šalių biudžetuose tarp vartojimo mokesčių užimtų dominuojančią padėtį.
PVM populiarumo priežasčių daug. Svarbiausios jų – siekimas padidinti mokestines įplaukas apskritai, ir skyrium imant, įplaukas iš vartojimo mokesčių, o PVM tam parankus, nes turi potencialiai plačią bazę. Taikant šį mokestį nesunku apmokestinti paslaugas. Jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo.
Nepaisant PVM populiarumo, užsienio šalių patirtis rodo, kad jo įvedimas gana sudėtingas. Priskaičiuojama net 56 jo įvedimo etapai, laikoma, kad pilnam įvedimui reikia maždaug dviejų metų. Bandymas įvesti šį mokestį JAV, baigėsi debatais kongrese ir sprendimu šio mokesčio neįvesti, nors prieš tai dvejus metus vyko analitinis darbas.
Apyvartos mokesčiai gali būti daugiapakopiai ir vienapakopiai. Daugiapakopio apyvartos mokesčio bazė – bendroji prekių vertė kiekvienoje jų judėjimo nuo gamintojo iki vartotojo stadijoje.
Vienapakopiai mokesčiai paprastai – mokesčiai nuo pardavimo atskirose prekių judėjimo stadijoje: apdirbamojoje pramonėje, didmeninėje prekyboje, mažmeninėje prekyboje.

PVM įvedamas vietoj minėtų apyvartos mokesčių. Jam, kaip ir daugiapakopiam apyvartos mokesčiui, būdingas daugiapakopiškumas, kuris numato prekių apmokestinimą kiekvieno pirkimo-pardavimo akto metu. Apyvartos mokesčio daugiapakopiškumas turi “kasdieninį” pobūdį, nes mokesčio tarifas taikomas bendrajai prekės vertei, apskaičiuotai visuose prieš einančiose prekių judėjimo stadijose. Tuo tarpu PVM objektas yra pridėtoji vertė. Tai vertė, kurią gamintojas, fermeris, prekybininkas ir t.t. prideda prie žaliavų, medžiagų arba prie prekių (paslaugų), kurias jis įgyja. Kad sukurtų naują gaminį ar paslaugą, vertės.
Išrašant sąskaitas – faktūras, PVM įtraukiamas į prekės (paslaugos) pardavimo kainą, tačiau parodomas jose atskirai. PVM mokėtojai sumoka į biudžetą skirtumą tarp apskaičiuotos mokesčio sumos už parduotas prekes ar paslaugas ir sumokėtos šio mokesčio sumos už tiekėjų pateiktas prekes ar paslaugas.
PVM subjektai (mokėtojai) yra juridiniai ir fiziniai asmenys, užsiimantys veikla, privaloma registruoti šiam mokesčiui mokėti. PVM mokėjimo požiūriu juridinių ir fizinių asmenų veikla suprantama daug plačiau, negu nust.atant pajamų (pelno) mokesčių mokėtojus, nes nėra reikalavimų, kad veikla organizuojama siekiant gauti pelną. Todėl PVM subjektas gali būti ir vyriausybės organai, jeigu jie vykdo prekių ir paslaugų pardavimo operacijas.
Pardavėjai, kaip minėta, iš valstybės atgauna sumokėtą už gautas prekes mokesčio sumą (veikia įstatymo sistema). Šio mechanizmo esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka, pirkdamas prekes ar paslaugas, ir yra tikrasis mokesčio mokėtojas.
Šalyse, kuriose taikomas PVM, jis sudaro nuo 12-30% visų mokestinių įplaukų ir 50% nuo BNP.
PVM tarifas vienose šalyse nustatytas vieningas visoms prekėms ir paslaugoms, kitose politiniais ir ekonominiais sumetimais – keliatos dydžių tarifais (paprastai – standartinis, padidintas ir sumažintas). Sumažintas tarifo dydis daugiausia taikomas maisto prekėm, medicininėms paslaugoms, padidintas – prabangos dalykams.
Daugelyje šalių praktikuojamas nulinio tarifo dydžio taikymas ir atleidimas nuo mokesčio. Nulinio tarifo dydžio taikymas reiškia pilną PVM sumokėjo, įsigyjant gamybos veiksnius, kompensaciją. ES šalyse nulinis tarifo dydis nustatytas eksportuojamoms prekėms. Tai padidina šių prekių konkurencingumą. Atleidimas nuo mokesčio – pašalinimas iš apmokestinimo. Taikoma tokioms prekėms ir paslaugoms: neapdirbtiems maisto produktams, laikraščiams, knygoms, meno dirbiniams, švietimo įstaigoms, pašto, draudimo paslaugoms, bankų ir kitoms finansinėms paslaugoms.
Reikia pastebėti, kad PVM ėmimas reikalauja nemažų iš laidų. Siekiant jas sumažinti nuo apmokestinimo atleidžiami subjektai, vykdantys nedidelę prekių apyvartą. Daugelyje šalių 60-70% PVM įplaukų surenkama iš 10-15% už registruotų mokėtojų. Be to, PVM funkcionavimo sistemą labai supaprastina vieningo tarifo taikymas. Tai mažina ne tik mokesčio ėmimo kaštus, bet ir leidžia pasiekti šio mokesčio didesnio neutralumo.
Muitų rinkliavos – netiesioginiai mokesčiai importinėms, eksportinėms ir tranzitinėms prekėms. Išsivysčiusiose šalyse vyrauja importo muito rinkliavos įvežamoms į šalį prekėms.
Muitų rinkliavos imamos pagal tarifus, numatytus muitų tarife. Jame yra įvežamų užsienio prekių ar išvežamų nacionalinių prekių pavadinimai, prekių apmokestinimo vienetai ir rinkliavų tarifai. Tačiau dažniausiai nustatomi tam tikru procentu nuo prekės vertės ir rečiau tvirta suma už prekės mato vienetą.
Muito rinkliavų vaidmuo sąlygoja skirtingas muito rūšis. Priklausomai nuo vaidmens tarifai klasifikuojami į:
1. fiskalinius, kurie yra biudžeto pajamų priemonė;
2. protekcinius, kurie gina vidaus rinką nuo užsienio prekių įsibrovimo;
3. antidenpinginius, taikomus importinėms prekėms, kurios šalies viduje parduodamos žemomis kainomis;
4. preferencinius-lengvatinius, nustatomus tam tikroms prekėms ar visam importui pagal tarpvalstybines sutartis.3. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS
Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis:
1. Mokesčiai – tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai.
2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje “Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija” (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsistų atstovai – E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės “šaknys”, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika.
3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos – iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra.
Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo:
 Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).
 Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams.
 Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).
Kiekvienas mokestis – tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą elementų, suderintų tarpusavyje pagal tik šiam mokesčiui būdingą logiką:
 Mokesčių subjektas/mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba vadinamųjų vartojimų mokesčių (PVM, akcizų, pardavimo mokesčių ir pan.) atveju mokesčių subjektas – asmuo, fakti.škai sumokantis mokestį – yra prekių/paslaugų galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas – asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą – yra prekių/paslaugų gamintojas/importuotojas arba pardavėjas.
 Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tarp jų – ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė verstis tam tikra veikla ir kt. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamojo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.
 Mokesčių šaltinis – tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis `gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.
 Apmokestinimo vienetas – ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., piniginis vienetas – pajamų mokesčio; akras/hektaras – žemės mokesčio atveju ir pan.).
 Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju – akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai). Pastarieji būna:
 proporciniai, kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas;
 progresiniai, kai procentas auga didėjant mokesčių objektui. Skaičiavimams pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija Pirmuoju atveju padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju – objektas skaldomas į atskiras dalis ir kiekvienai kitai daliai taikomas vis didėjantis tarifas;
 regresiniai – analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja.
 Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių/paslaugų kainas galimybių.
 Mokesčio nustatymo metodai priklauso ir nuo mokesčių ypatumų, ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais. Paprastai taikomi tokie pagrindinai metodai:
 prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo/gavimo vietoje (pvz., pajamų mokestis, apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo užmokesčiu);
 pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per ataskaitinį laikotarpį gautos pajamos);
 pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą – kadastrą.
Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugmaž vienodai suprantama visame pasaulyje. Įdomu, kad mokesčių politikos esmę lemia būtent nukrypimai nuo normatyvinės struktūros – pavyzdžiui, mokesčių lengvatos. Labiausiai paplitę tokie mokesčių lengvatų tipai yra:
 mokesčio tarifo sumažinimas;
 mokesčio objekto fiksuotos neapmokestinamos dalies padidinimas;
 mokesčio objekto sumažinimas ( pvz., leidžiant daryti įvairus atskaitymus iš pajamų);
 atleidimas nuo mokesčių;
 mokesčių sumos sumažinimas;
 mokesčių kreditai (grąžinami arba užskaitomi į vėlesnio mokestinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus);
 mokesčių mokėjimo termino atidėjimas (ar mokėjimo išskaidymas ir išdėstymas laike)..IŠVADOS
 Pagrindinis apmokestinimo uždavinys – valstybės pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai ir kt.) padengti, formavimas. Mokesčiai gali būti panaudoti ir kaip poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemonė. Apmokestinimas turi padėti siekti visiško užimtumo, pastovaus ūkio gamybinio pajėgumo kilimo, turi prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo.
 Mokesčiai renkami tam, kad valstybė užtikrintų savo piliečių saugumą, socialines garantijas bei atliktų svarbias funkcijas. Dauguma sutinka su tuo, kad mokesčius reikia mokėti, tačiau jie daugiau ar mažiau slegia žmones. Mokesčiai slegia visus piliečius. Nesvarbu, kad žmogus nėra verslininkas, nesiverčia prekyba ar tarpininkavimu. Net ir mažai uždirbantis žmogus praranda dėl mokesčių didelę savo pajamų dalį. Todėl mokesčiais norėtų atsikratyti.
 Mokesčio sumažinimas sumažintų nenorą juos mokėti. Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų – legalių ar ne, kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normos sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažiau laiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jie nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to, mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir neišsisukinėtų nuo mokesčių. Mažesnės mokesčių normos skatintų aktyviau dirbti, taupyti, patiems investuoti.
 Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos trimis pagrindinėmis idėjomis: mokesčiai –tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas, mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė, mokesčiai –tai pajamų išlyginimo priemonė.
 Visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis –ekonominis mokesčių vaidmuo.
 Mokesčiai klasifikuojami atsižvelgiant į įvairius kriterijus.LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
1. Buškevičiūtė A., Pukelienė V. = Valstybės mokesčių sistema: mokomoji knyga. – Kaunas, 1998. –221p.
2. LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. 2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. kovo 5d.]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=230023&Condition2= >
3. LR mokesčių administravimo įstatymas. 1995 m. birželio 28 d. Nr. I-974. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. kovo 5d.]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=227115&Condition2= >
4. LR pelno mokesčio įstatymas. 2001 m. gruodžio20 d. Nr. IX-675. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. kovo 5d.]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=157066&Condition2= >
5. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas 2002 m. Kovo 5d. Nr. IX-751. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. kovo 5d.]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=204909&Condition2= >.
6. Lukaševičius K. Verslas ir mokesčiai: monografija – Kaunas, 1999. –156p.
7. Martinkus, B. Verslininkystė: mokymo priemonė. –Kaunas, 2000. –171p.
8. Mokesčių funkcijos ir savybės [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. balandis 8 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita7-3.htm >
9. Mokesčių tipai [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. balandis 8 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita7-4.htm >
10. Rimas J., Stačiokas R. =Verslininkui apie mokesčius: bendroji mokesčių ir apmokestinimo samprata –Vilnius, 1998. –88p.

Leave a Comment