Metodinė mokymo priemonė

man te

Vilniaus verslo kolegija

F I N A N S I N Ė A P S K A I T A

Metodinė mokymo priemonė

Dr. doc. Jonas Žaptorius

Vilnius, 2002 m.

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………… 41. PREKYBINĖS VEIKLOS APSKAITA………………………… 4 1.1. Pardavimų ir pirkimų esmė……………………………… 4 1.2. Pardavimų apskaita……………………………………… 91.3. Prekių apskaita…………………………………………… .. 11 1.4. Prekybinės ir kitos veiklos pajamų pripažinimas………… 151.5. Ypatingi pardavimų atvejai………………………………… 181.6. Pardavimo diskontų apskaita………………………………. 191.7. Parduotų prekių grąžinimas ir nukainojimas…………….. 201.8.Valiutų kurso pasikeitimo įtaka pardavimams……………. 21 1.9. Pirkimų apskaita……………………………………………. 24 1.10. Prekybinės ir kitos veiklos sąnaudų pripažinimas………. 25 1.11. Pirkimo diskontų apskaita………………………………… 271.12. Pirktų prekių grąžinimas ir nukainojimas……………….. 291.13. Valiutų kursų pasikeitimo įtaka pirkimams……………… 30 2. PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO (PVM) APSKAITA………….. 332.1. Užsienio šalių praktika………………………………………… 33 2.2. PVM ypatumai Lietuvoje……………………………………… 35 2.3. PVM apskaičiavimas…………………………………………… 39 2.4. PVM apskaita………………………………………………….. 40 2.5. PVM deklaracija ………………………………………………. 42 2.6. Prekių grąžinimo įforminimo tvarka…………………………. 43 2.7. Negrąžinto (neįskaityto) PVM skirtumo grąžinimo tvarka…. 443. DARBO UŽMOKESČIO APSKAITA……………………………….. 46 3.1. Darbo užmokesčio rūšys, modeliai ir formos…………………. 463.1.1. Vienetinė darbo užmokesčio forma…………………………………….. 483.1.2. Laikinė darbo apmokėjimo forma……………………………………… 51 3.2. Darbo užmokesčio diferencijacija……………………………… 53 3.3. Minimalus darbo užmokestis…………………………………… 55 3.4. Darbo laiko ir išdirbio apskaita………………………………… 56 3.5. Darbo užmokesčio skaičiavimas………………………………… 57 3.6. Socialinio draudimo įmokų apskaita……………………………. 59 3.7. Atsiskaitymai ir mokėjimo žiniaraščiai…………………………. 61 3.8. Premijų ir kitų išmokų už darbą skaičiavimas…………………. 62 3.8.1. Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimas……………………………….. 63 3.8.2. Kasmetės atostogos………………………………………………………… 63 3.8.3. Viršvalandiniai darbai…………………………………………………….. 66 3.9. Darbo užmokesčio sąnaudų paskirstymas……………………… 684. TURTO APSKAITA…………………………………………………….. 69 4.1. Ilgalaikio turto reikšmė…………………………………………. 69 4.2. Ilgalaikio turto apskaita…………………………………………. 72 4.2.1. Ilgalaikio materialaus turto apskaita…………………………………….. 72 4.3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir amortizacija…………………. 74 4.3.1. Nusidėvėjimo arba amortizacijos skaičiavimo apribojimai………….. 75 4.3.2. Naudojamo materialiojo ilgalaikio turto sąnaudos…………………….. 75 4.3.3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimas…………………………….. 76 4.3.4. Ilgalaikio materialaus turto nurašymas………………………………… 79 4.3.5. Ilgalaikio materialaus turto pardavimas……………………………….. 80 4.3.6. Turto vertės padidėjimo pajamos……………………………………….. 80 4.3.7. Ilgalaikio materialaus turto keitimas…………………………………… 81 4.3.8. Nematerialiojo ilgalaikio turto apskaita……………………………….. 82 4.4. Ilgalaikio finansinio turto apskaita……………………………. 82 4.5. Trumpalaikio turto apskaita…………………………………… 83 4.6. Atsargų apskaita………………………………………………… 84 4.6.1. Atsargų įkainojimas……………………………………………………… 84 4.6.2. Atsargų apskaitos ypatumai prekybos įmonėse………………………… 86 4.6.3. Atsargų apskaitos ypatumai perdirbimo įmonėse……………………… 86

4.7. Piniginio turto apskaita…………………………………………. 87 4.8. Trumpalaikių skolų įmonei apskaita…………………………… 88 4.9. Nuosavo turto realizavimas…………………………………….. 895. KAPITALO APSKAITA…………………………………………………90 5.1. Akcinis kapitalas………………………………………………… 90 5.2. Akcijų priedai……………………………………………………. 91 5.3. Rezervai………………………………………………………….. 91 5.4. Pelno paskirstymas……………………………………………… 926. SPECIALIEJI APSKAITOS BLANKAI………………………………. 92Literatūros sąrašas…………………………………………………………. 98

ĮVADAS

Finansinė apskaita yra tas šaltinis, iš kurio informacijos semiasi visi vartotojai. Jie, remdamiesi finansinių ataskaitų duomenimis, daro ekonominius sprendimus. Norėdami, kad tie sprendimai būtų objektyvūs ir optimalūs, vartotojai visada tikisi iš finansinių ataskaitų gauti kuo daugiau naudos, t.y. vertingos informacijos. Turėdami vertingos (tikslios, teisingos, objektyvios ir gaunamos laiku) informacijos, vartotojai gali geriau įvertinti įmonės galimybes ir sugebėjimus.Taigi, drąsiai galima teigti, kad finansinės ataskaitos yra svarbiausias įmonės valdymo instrumentas, kuriuo turi puikiai mokėti groti visi įmonės vadovai ir daugelis jų darbuotojų. Kiekvienas rimtas verslininkas turi žinoti visas finansinės atskaitomybės formas, bendruosius jų sudarymo principus, mokėti juos skaityti. Iš finansinių ataskaitų rodiklių verslo žmogus lengvai sužinos, koks yra jo ar kitos konkurencingos įmonės pelningumas, mokumas, veiklos efektyvumas. Tinkamai naudojantis finansinių ataskaitų rodikliais, galima padaryti objektyvias išvadas, priimti optimalius sprendimus, prognozuoti veiklos perspektyvas.Kiekvienas vadybininkas (ir ne tik jis) privalo žinoti pagrindinius finansinės atskaitomybės straipsnius, bei mokėti juos skaityti, kad galėtų priimti teisingus sprendimus, o svarbiausia laiku. Juk finansinė atskaitomybė – įmonės veidrodis, parodantis, kokie pakitimai vyksta įmonėje, padedantys prognozuoti įmonės ateitį ir pan. Juo labiau, kad visi gyvenantys laisvos konkurencinės rinkos sąlygomis nori šį bei tą joje laimėti, todėl turi mokėti interpretuoti finansinėje ataskaitoje esančią informaciją ir ją panaudoti savo tikslams pasiekti.Kiekviena įmonė sukuriama siekiant patenkinti tam tikrus materialinius ar dvasinius visuomenės poreikius. Kitaip visuomenė nepripažintų tos įmonės produktų, taigi ir nepirktų jų, todėl visą įmonės veiklos esmę sudaro tuos poreikius tenkinančių poreikių gamyba.Gamyba apima:

 pardavimą, kai vertybės perkamos norint vėliau jas parduoti kitiems pirkėjams, šių prekių neperdirbant, nebent kiek pagerinant jų vartojamąsias savybes ar prekių išvaizdą, pvz., surenkant stambių baldų detales į visumą baldų parduotuvėje. paslaugų teikimą, kai įmonė tretiems asmenims (taip buhalteriai vadina visas kitas įmones išskyrus savąją ar piliečius) teikia nematerialias paslaugas, pvz., gydimo, mokymo, konsultavimo, teisines. perdirbimą, kai iš pirminių žaliavų atliekant įvairias technologines operacijas, gaminami produktai – gatava produkcija, kuri vėliau parduodama kaip prekės tretiems asmenims.Kalbėdami apie įvairias gamybos atmainas, vartojame pirkimo ir pardavimo terminus, kurie buhalterinėje apskaitoje įgyja labai konkrečią prasmę.

Pirkimo terminas vartojamas, kai norima pabrėžti, kad vertybės perkamos turint tikslą jas parduoti.

Pardavimo terminas vartojamas norint pabrėžti, kad parduodamos prekės, kurios buvo anksčiau nupirktos (pagamintos) turint tikslą jas parduoti tretiems asmenims.

Įsigijimo terminas vartojamas, kai norima pasakyti, kad materialinės vertybės neperkamos turint tikslą perparduoti jas tretiesiems asmenims, bet įsigyjamos, siekiant naudoti jas įmonės veikloje.

1. PREKYBINĖS VEIKLOS APSKAITA1.1. Pardavimų ir pirkimų esmėKiekvienos įmonės veiklos tikslas – parduoti prekes ir iš to uždirbti pajamų bei pelno. Apskritai sąvoka “prekės” reiškia ne tik tai, kas guli parduotuvės vitrinoje ar sandėlyje arba ką pirkėjai nusipirkę išsineša. Tokiu atveju galvoje turimos prekės siaurąja prasme, kitaip sakant, prekės kaip materialinės vertybės. Schematiška prekės sąvoka apskaitoje atspindėta 1.1. schemoje. 1.1. Prekių sąvoka apskaitoje

Tik pardavus prekes galima tikėtis, jog padidės įmonės turtas, bus gauta pinigų arba susidarys pirkėjų įsiskolinimas, kurį vėliau jie turės padengti. Išimtis – tik išankstiniai pirkėjų apmokėjimai, kai pardavėjas gauna pinigus ne už prekes, o už įsipareigojimą jas pateikti.Pardavimai yra svarbūs ir įvairūs, tad apskaitininkai turi jiems skirti itin daug dėmesio. Antra vertus, jie privalo nuolat kontroliuoti pirkėjų atsiskaitymus su įmone bei įmonės atsiskaitymus su tiekėjais. Kiekvienas pirkėjas stengiasi kuo ilgiau disponuoti pinigais, todėl neretai pasitaiko, kad už pirktas prekes atsiskaitoma pavėluotai. Savo ruožtu tiekėjai stengiasi kuo greičiau gauti uždirbtus pinigus iš pirkėjų. Uždelsti pirkėjų įsiskolinimai išieškomi per teismą, bet apskaitininkai turi nuolat stebėti šiuos įsiskolinimus, kad ieškiniai būtų pateikti laiku.

Vienintelis būdas, leidžiantis neprievartiniu būdu paspartinti pirkėjų atsiskaitymus su tiekėjais, yra specialių nuolaidų – diskontų – suteikimas tiems pirkėjams, kurie atsiskaito už prekes anksčiau nustatyto apmokėjimo laiko. Tačiau tiek pirkimų, tiek pardavimų diskontų apskaita reikalauja specialaus apskaitininkų pasirengimo. Kiekvienas pardavėjas, norėdamas kuo greičiau iš pirkėjo gauti uždirbtus pinigus, gali suteikti jam nuolaidą, jei pastarasis atsiskaitys su pardavėju anksčiau, negu nurodyta sąskaitoje ar sutartyje. Tokios nuolaidos suteikimas vadinamas diskontavimu, o pati nuolaida – diskontu. Pirkėjui tai yra pirkimo, o pardavėjui – pardavimo diskontai. Kad pirkėjas galėtų pasinaudoti diskontu, pardavėjas pardavimo-pirkimo sutartyje arba sąskaitoje turi nurodyti normalaus atsiskaitymo už parduodamas prekes laikotarpį ir sumą, taip pat prekių pardavimo kainas diskontavimo sąlygomis. Jos gali būti aptartos žodžiais arba pažymėtos specialiu įrašu sąskaitoje. Sutartyje paprastai numatomos ir sankcijos (baudos, delspinigai), kurios bus taikomos pirkėjui, jei šis nesumokės už prekes per normalų atsiskaitymo laikotarpį. Normaliu laikomas laikotarpis, per kurį pirkėjas sumoka visą sutartyje numatytą prekės kainą – dažniausiai 30, bet pasitaiko ir 45, 60 ar net 90 dienų. Tai priklauso nuo pardavėjo ir pirkėjo susitarimo. Diskontavimo galimybę galima išreikšti formule:

J/K,nD, kur: J – procentai, kuriais pirkėjas, atsiskaitydamas už pirktas prekes, turi teisę sumažinti prekių kainą; K – laikotarpis (kalendorinis dienų skaičius), kurio metu pirkėjui suteikiama galimybė pasinaudoti diskontu;

n – dienos, pervedamą pinigų sumą gali sumažinti 2 procentais, t.y.galima taikyti pirkimo diskontą;D – normalus atsiskaitymo laikotarpis.

Pavyzdžiui, įrašas “2/15,n30” reiškia, kad normalus atsiskaitymo laikotarpis yra 30 dienų. Simbolis “n” reiškia, kad atsiskaitant per tiek dienų, kiek nurodyta po šio simbolio, jokios nuolaidos (diskontai) netaikomos. Tačiau pirkėjas, atsiskaitęs per trumpesnį laiką, mūsų atveju – ne vėliau kaip per 15 dienų nuo prekių pardavimo dienos, pervedamą pinigų sumą gali sumažinti 2 procentais (“2/15”), t.y. galima taikyti pirkimo diskontą.

Pasinaudojimo diskontu papildomai dokumentuoti nereikia – pakankamas pasinaudojimo diskontu pagrindas yra pardavimo-pirkimo sutartis, pardavėjo išrašyta sąskaita, taip pat pats pinigų sumokėjimo faktas. Ar suteikti diskontavimo galimybę, sprendžia pardavėjai. Pirkėjai turi apsispręsti, ar pasinaudoti diskontu, jeigu tokia galimybė jiems suteikiama. Ir vieni, ir kiti vadovaujasi įvairiais išskaičiavimais. Pirma, pinigų sumą, kuria įmonė disponuoja ir kurios reikia jos veiklai. Antra, labai svarbu diskonto dydis. Kartais pasitaiko, kad dalį ar net visas pirktas prekes pirkėjas grąžina pardavėjui. Tai gali atsitikti dėl daugelio priežasčių: dėl prekių broko, transportavimo defektų, jeigu prekės sugadinamos toje stadijoje, kurioje pagal sutartį už prekių gabenimą atsako pardavėjas. Prekės gali būti grąžintos ir dėl pardavėjo klaidos, kai išsiunčiamos ne užsakytos prekės ir pan. Kai kurie pardavėjai iš anksto suteikia teisę pirkėjams savo nuožiūra nukainuoti prekes. Tokios nuolaidos dažniausiai taikomos greitai gendantiems, kelyje nubyrantiems ar dūžtantiems produktams, jeigu pardavėjas žino, kad yra didelė tikimybė, jog pirkėjas gaus mažiau ar prastesnės kokybės prekių negu buvo išsiųsta, ir pagal susitarimą tokio pobūdžio rizika už transportavimą tenka pardavėjui. Kai šitokios nuolaidų sumos nereikšmingos, pardavėjui neapsimoka siųsti savo atstovo pas pirkėją, kad šis įsitikintų, kiek produktų sugedo kelyje. Geriau iš anksto susitarti dėl galimų nuolaidų. Atsiskaitymo tarp pirkėjo ir pardavėjo sumų nukrypimus grąžinant ir nukainuojant prekes reikėtų fiksuoti atitinkamais dokumentais, vadinamais pažymomis. Todėl pirkėjas dėl tam tikrų priežasčių, aptartų pardavimo-pirkimo sutartyje, nukainuodamas gautas prekes išrašo pirkėjo debetinę pažymą ir vieną jos egzempliorių išsiunčia pardavėjui. Ši pažyma vadinama debetine, nes pirkėjas, nukainuodamas prekes, nukainuojama suma mažina savo įsiskolinimą pardavėjui ir debetuoja prekybinių skolų sąskaitą Nr. 450 Skolos tiekėjams ir rangovams.
Pardavėjas, gavęs ir pripažinęs pirkėjo debetinę pažymą, parengia pardavėjo vidinį buhalterijos dokumentą – pardavėjo kreditinę pažymą ir perduota ją savo įmonės buhalterijai. Jos pagrindu pardavėjo apskaitininkas nukainuojama suma mažina pirkėjo įsiskolinimą ir kredituoja trumpalaikio turto sąskaitą Nr. 240 Pirkėjai. Dėl to ši pažyma ir vadinama pardavėjo kreditine pažyma. Ūkinės veiklos nuoseklumo požiūriu prekybos įmonė pirmiausia perka jos veiklai reikalingų atsargų (prekių), kurias numato vėliau parduoti už didesnę kainą savo pirkėjams. Joms pirkti išleidžiami pinigai arba kitas įmonės turtas, t.y. daromos išlaidos, kurios visos arba jų dalis, tenkanti per ataskaitinį laikotarpį parduotoms prekėms, tampa sąnaudomis. Tačiau dažniausiai tiekėjams apmokama ne iš karto, o po tam tikro laiko, kurį pardavėjas ir pirkėjas aptaria pardavimo-pirkimo sutartyse. Tokiu atveju įmonė kurį laiką disponuoja ne tik savo, bet ir prekių pardavėjo turtu, nes atsiranda jos įsiskolinimas (įsipareigojimas sumokėti) prekių tiekėjui. Šis įsiskolinimas, parodomas balanso Nuosavybės ir įsipareigojimų dalyje, atitinka padidėjusią trumpalaikio turto (skolon pirktų atsargų) sumą balanso Turto dalyje. Apskaitininkai šio tipo operacijas vadina pirkimų išlaidomis arba tiesiog pirkimais. Parduotoji kitiems pirkėjams prekių dalis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje pripažįstama sąnaudomis (kitaip – parduotų prekių savikaina), kadangi jas pardavus uždirbamos pajamos, kitaip sakant, daroma prielaida, kad šios prekės parduodamos “su nauda”. Parduodamas prekes, tiekėjas pardavimo-pirkimo sutartyje arba pirkėjui pateikiamoje sąskaitoje nurodo pardavimo kainą, kurią reikia mokėti už parduodamas prekes, jeigu laikomasi sutartyje (ar žodiniame susitarime) numatytų mokėjimo už prekes sąlygų. Pirkėjo požiūriu tai vadinamieji bendrieji reike tikk tasku nepykite jai kas netaip