lietuvos verslo imoniu valdymo problemos

Turinys

1. Įvadas 3psl.
2. “Kauno holdingo kompanija” 4psl.
3. “KHK” veiklos shema 5psl.
4. “Vicuros” ˛lugimas 7psl.
5. Bankas “Sekundė” 9psl.
6. Ivados 11psl.
7. Naudota literatūra 12psl.

Įvadas

Šiandien norint, jog organizacija klestėtų, didelis dėmesys turi būti skiriamas vadybininkų vaidmeniui joje. Pagrindinės vadybos funkcijos yra paskirstyti ribotus išteklius, vadovauti žmonėms ir įgivendinti tikslus. Svarbiausia – kaip šios funkcijos atliekamos.

“Kauno holdingo kompanija”

Investicinė “Kauno holdingo kompanija” (KHK) buvo įkurta 1992 metais. Jos įstatinis kapitalas (8 mln. Lt) buvo suformuotas iš investicinių čekių. 6400 akcininkų už investicinius čekius ir grynuosius pinigus nupirko bendrovės akcijas.

IAB “Kauno holdingo kompanija” už savo pinigus ir investicinius čekius pirko įvairių įmonių akcijas ir neekilnojamąjį turtą. Taip sukaupta turto už 64 mln. Lt. Šią, vaizdžiai kalbant, nejudrią nuosavybę reikėjo paversti pelninga nuosavybe, tai yra “darančią pinigus”, nes tūkstančiai IAB “Kauno holdingo kompanija” akcininkų laukė už savo akcijas dividendų. “Kauno holdingo kompanija” stengėsi savo veiklą kiek galima labiau diversifikuoti, paprasčiau kalbant, įvairinti, kad vienai veiklai staiga tapus nuostolingai, tą nuostolį kompensuotų kitų veiklų pelnas ir metų pabaigoje visi bendrovės akcininkai vis vien gautų dividendus. Balansinės vertės investuotas kapitalas (64 mln Lt.) yra kompanijos šerdis, patikimumo garantas, o šaalutiniams komercijos ir gamybos projektams buvo ieškoma papildomų apyvartos lėšų. Ieškant apyvartinių lėšų “Kauno holdingo kompanija” susidūrė su dilema: arba skolintis pinigų apyvartinėms lėšoms iš komercinių bankų, reikalaujančių 110 proc. metinių palūkanų, arba per “Kauno holdingo kompaniją” priimti indėlius iš gyventojų, ta

ai yra skolintis iš žmonių ir mokėti jiems mažesnes palūkanas, nei prašo komerciniai bankai. Pasirinktas antrasis kelias, pasak “Kauno holdingo kompanijos” valdybos nario V.Krasnicko, priimtinesnis ir kompanijai, ir gyventojams. Nauda indėlininkui būtų tokia: komerciniai bankai, “nulupę” iš kompanijos 110 proc. metinių palūkanų, savo indėlininkams vis vien moka tik 30 – 40 proc., likusius pinigus pasilieka sau, o “Kauno holdingo kompanija” savo indėlininkams moka vidutiniškai 80 proc. metinių palūkanų. Nauda kompanijai: iš gyventojų yra pigiau skolintis nei iš komersinio banko, nes mažiau reikia mokėti palūkanų, santykinai pigesni tampa apyvartiniai pinigai. Iš gyventojų susikolintos apyvartinės lėšos buvo investuotos į įvairius (komercijos ir gamybos) projektus. Pelno pakanka, kad būtų galima grąžinti indėlininkams palūkanas, o akcininkams – dividendus. O kur garantijos, kad pelno nepritrūks? Pasak IAB “Kauno holdingo kompanija” valdybos nario V..Krasnicko, garantijos dvejopos. Pirma, visi projektai, į kuriuos investuoti indėlininkų pinigai, yra susiję su preke ar kita nekilnojama vertybe. Antrasis garantas – nekilnojamasis turtas. (Jo vertė – 64 mln. Lt.)

Tačiau, joks biznis (išskyrus narkotikus ir ginklus) negali duoti tokių fantastiškų pelnų iš kurių “KHK” turėjo moketi dividendus savo akcininkams. Pats sumanymas – už “Kauno holdingo kompanijos” surinktus pinigus pigiai pirkti investicinius čekius, už pastaruosius – privatizuojamas įmones, o vėliau jas brangiai parduoti – iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas ir suprantamas, kuriam įgivendinti užtektų “Gariūnų universiteto” išsilavinimo ir sv
veikos nuovokos. Bet kyla abejonių, ar tokie paprasti ir aiškūs buvo KHK planai. Įmonių, kurios privatizuojant tampa akcinėmis arba uždaromis akcinėmis bendrovėmis, nupirkti negalima. Galima įsigyti tik jų akcijų. Taigi “Kauno holdingo kompanija” pirko ne įmones, kaip mėgo sakyti šios grupės vadovai, o nuosavybės teisių dalį – akcijas. Parduoti “KHK” vėl gali ne įmones, bet jų akcijas, kurių kainą susiformuoja veikiant sudėtingiems rinkos procesams. “KHK” vadovai pagrindiniu savo verslu pasirinkę rizikingiausią investiciją, tikėjo jų perkamų įmonių akcijų kainą pakilsiant šimtais procentų.

Kuo buvo pagrįstas tas pasitikėjimas? Tik nuojauta. Nė vienoje privatizuotoje įmonėje nebuvo atliktas rimtas auditas. Aišku, kad tuo metu buvo beveik neįmanima didelių privatizuojamų pramonės įmonių parduoti Lietuvoje.

Masiškai pirkdami privatizuojamų įmonių akcijas “KHK” vadovai neturėjo net menkiausios informacijos ir supratimo apie šių objektų paklausą užsienyje. Tik investavus milžiniškas skolintų pinigų sumas į privatizavimą ir greit nesulaukusi pelno, “KHK” kreipėsi patarimo į konsultantus.

Rodos išeitį “KHK” rado. Padedant privatizuotų įmonių direktoriams, šalies bankams už kreditus buvo masiškai užstatomas šių įmonių turtas. Gauti pinigai nukreipiami naujoms akcijoms įsigyti. Istorija kartojasi, kol į šį ratą papuola Valstybinis komercijos bankas, kurio tarybos pirmininku tampa “KHK” vadovas. Atsiveria naujos galimybės gauti kreditų.

Bet juos, kad ir kaip legvai jie gaunami, reikia gražinti, o pinigų nėra. Tada skolos pradedamos gražinti akcijomis, kurių kaina nu
ustatoma “KHK” naudingu būdu. Taigi nepavykus pradėtiniam planui parduoti akcijas, jos įperšamos bankui kartu su neišvengiamais nuostoliais, kuriais bankas patis parduodamas dirbtina verte priimtas akcijas.

Tačiau, ir kaip besistengdama “KHK” nesugebėjo mokėti indėlininkams tokių didelių dividendų, kuriuos žadėjo. Bandė išsisukinėti teigdami, jog išmokėjimo sutrikimai susiję su investicinių lėšų pavėluotu grįžimu, o artimiausiu metu bus baigti keli komerciniai projektai, kurių lėšomis planuojama atsiskaityti su indėlininkais. Ši “guma” buvo ilgai tampoma. Finale – bankrotas.

Per dviejus “klestėjimo” metus “KHK” indėlininkai sunešė pasakišką sumą – 800 mln. Lt. Liko apgauti 30.000 indėlininkų.

Dėl bankroto prokoratūroje iškelta baudžiamoji byla dėl turto išvaistymo stambiu mastu ir civilinė byla dėl tyčinio bankroto. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti penki kaltinamieji. Jie – tai “KHK” vadovai. Buvo areštuotas visas jų turtas. Tačiau turto nepakako indėliams grąžinti nekalbant jau apie palūkanas.

“Vicuros” žlugimas

Bendra Lietuvos ir Šveicarijos draudimo bendrovë “Vicura” dar 1997 metais buvo minima tarp pirmųjų šešių aukščiausią reitingą Lietuvoje turinčių draudimo kompanijų. Netgi pagal pernai metų pirmųjų ketvirčių duomenis “Vicura” išlaikė reitingo aukštumas. Per vienerius metus , klestėjusi bendrovė ėmė skųsti nuostoliuose ir buvo priversta skelbti apie likvidaciją. Priežastys lėmusios tokius staigius pasikeitimus įvardijamos gana prieštaringomis versijomis. Vienas iš vadovų tvirtina, kad pelnas virto nuostoliais, nes buvo sugriežtinta financinė kontrolė bei atskaitomybė priežiūros institucijoms, pradėta reikalauti formuoti techninius atidėjimus. Dabartinis, ja

au trečiasis po paskelbtos likvidacijos paskirtas “Vicuros” vadovas teigia, jog atrandami vis nauji dokumentai ir duomenys susiję su bendrovės veikla. Tarp jų aptinkama ir įvairių užbalansinių įsipareigojimų, kurie nebuvo rodomi, tačiau sukūrė tam tikrų prievolių bendrovei. Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba yra nustačiusi, jog net tris pastatus – Technikos, Ekskavatorininkų gatvėse Kaune bei nebaigtą statinį Palangoje, Žvejų gatvėje, “Vicura”1997-1998 metais įsigijo iš dabar jau bankrutuojančio “Tarptautinio SAF koncerno”, kuriam vadovavo Gintautas Čepas, atstovaujantis 99 proc. “Vicuros” draudimo bendrovės akcijų turinčiam Šveicarijos akcininkui. Pastatą Technikos g.25 “Vicura” perėmė iš SAF koncerno už 1,5 mln. Lt, nors pastatas įkainotas tik 484 tūkst. Lt. Už pastatą “Vicura” perdavė koncernui “Lietaco AG” (redakcijos žiniomis, su SAF susijusios, taip pat jau bankrutavusios bendrovės) 1,5 mln. Lt skolą. Pastatą Domeikavoje draudimo bendrovė įgijo pernai liepą už 527 tūkst. Lt, nors jis įkainotas 238 tūkst. Lt. “Vicura” už tai perleido SAF-ui reikalavimo teisę bendrai 527 tūkst. Lt sumai grupės fizinių asmenų atžvilgiu. Steigiant draudimo bendrovę dalis jos įstatinio kapitalo buvo suformuota nepiniginiais įnašais “Litimpeks” banko akcijomis, kuri¸ vertė tuomet sudarė 2 mln. Lt. 1997 m. spalio mėnesį “Vicura” dalį banko akcijų pardavė SAF-ui už 1,7 mln. Lt, nors dar 1997 metų pradžioje jos buvo denominuotos dešimt kartų ir jų vertė smuko iki 200 tūkst. Lt. Akcijos buvo išmainytos į pastatą Ekskavatorininkų gatvėje, nebaigtą statinį Palangoje ir į tuomet jau nuostolingai dirbusio “Kauno Reda” autoserviso akcijas. Šis didelis nekilnojamasis turtas virto akmeniu, pradėjusiu tempti “Vicurą” į žlugimo liūną.Tai pripažino ne vienas buvęs draudimo bendrovės vadovas. Tokios pačios nuomonės laikosi ir Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba – “Vicura” nesilaikė reikalavimų, kur ir kokiomis proporcijomis investuoti surinktas draudimo įmokas.Buvo reikalaujama, jog į Vyriausybės vertybinius popierius (tai šiuo metu saugiausia ir didžiausias palūkanas duodanti investicija) draudimo kompanijos investuotų ne mažiau kaip 55 proc. draudimo techninių atidėjimų lėšų ir ne mažiau kaip 20 proc. įstatinio kapitalo lėšų. “Vicuros” atveju į VVP turėjo būti investuota ne mažiau kaip 4,1 mln. Lt, o 1998 m. rugsėjo 30 d. ši investicija sudarė tik 228 tūkstančius litų. Liūto dalis pinigų buvo įšaldyta į nekilnojamajį turtą, kuris nešė vien nuostolius, o ne pelną, ir tai galėo būti viena iš “Vicuros” katastrofos priežasčių. Be to, tiek dabartinis likvidatorius, tiek buvęs “Vicuros” ekonomikos, vėliau – generalinis direktorius Antanas Nesteckis užsiminė, jog techninių atidėjimų lėšos, užuot jas investavus į VVP, buvo skolinamos su SAF koncernu susijusioms bendrovėms. O kreditų negrąžinus “Vicura” buvo priversta perimti nelikvidų ir nuostolingą nekilnojamąjį turtą, kuris negalėjo priauginti palūkanų. Atsiskaityti su draudėjais reikėjo pinigų, o ne pastatų. Kol draudimo įmokos viršija išmokas, situacija dar nėra grėsminga. Tačiau, kai kuri¸ pašnekovų žiniomis, artėjo tas momentas, kai pinigų išmokoms reikia daugiau nei jų surenkama. Tai nujausdama bendrovė paskelbė apie likvidaciją, nes tokiu būdu apsisaugoma nuo galimo bankroto: sutrikus atsiskaitymams klientai pretenzijomis užpiltų priežiūros tarnybą, ir tuomet būtų skelbiamas bankrotas. Žirklės tikrai galėjo čekštelti, nes 1998 m. buvo gauta 2,8 mln. Lt įmokų, o išmokų suma jau viršijo 3 mln. Lt. Kol kas tebėra neišaiškinta dar viena mįslinga aplinkybė. Ji susijusi su “Altimos korporacijos” skola “Vicurai”. Viename dokumente yra pažymėta, jog “Altimos korporacija” už skolas perduoda draudimo bendrovei tris penktos ir septintos klasės “BMW” bei vieną “Audi A6” automobilius (daugelis jų – 1992-1995 metų gamybos). Tačiau keisčiausia, kad šių automobilių draudimo bendrovės darbuotojai teigia nei matę, nei regėję. Vienas tvirtino matęs “Audi A6”, kurio pėdsakai nuvedę į SAF koncerną. G.Čepas neigia gavus kažkokių automobilių. Taip pat neaišku, kodėl nesutampa kai kurie bendrovës ir VDPT turimi duomenys apie turtą. Bendrovės teigimu, turto vertė sudaro 14 mln. Lt, tarnybos duomenimis – tik 11,8 mln. Lt. Kai kurie šaltiniai tvirtina, jog gruodžio mėnesį Šveicarijos akcininkui vietoj dividendų buvo perduoti 2,6 mln. Lt vertinami “Vilijos” poilsio namai Palangoje, ir tai esą paaiškina duomenų apie turtą skirtumą. Ar gruodžio mėnesį iš tikrųjų poilsio namai atiteko akcininkui, ar buvo skubiai išregistruoti “Vicuros” automobiliai – į tai, ko gero, bus galima atsakyti tik po audito išvadų.

Bankas “Sekundė”

“Reikia pinigų – pinigų yra!” – toks buvo banko “Sekundės” devizas. Bankas “Sekundė”, tai tipiškas “KHK” veiklos pavyzdys. Viskas prasidėjo nuo to, kad G.Dilys 1992 metų kovo 27 dieną įkūrė UAB “Sekundė”. “Sekundė” vertėsi finansiniu tarpininkavimu: priiminėjo indėlius, teikė kreditus. 1993 metų kovo mėnesį UAB “Sekundė” nupirko visas banko “Nemo” akcijas. Taip 1993 metų vasarą atsirado bankas “Sekundė”.

Teisminio tardymo metu nustatyta, kad “Sekundės” banko akcinis kapitalas buvo sudarytas gana keistai. Banke rasti dokumentai liudija, kad apie 20 akcininkų įmokėjo didžiulius įnašus – 100-150 tūkstančius litų, bet šie akcininkai neigia mokėję kokius nors pinigus.

Anot G.Dilio, “Sekundės” veikla tuo metu buvo netradicinė, tai prireikė ir netradicinės buhalterijos. Jis pats ją sukūręs. Buvę du žiurnalai, viename registruojami indėliai, kitame išduodamos paskolos. Vėliau ši “netradicinė” buhalterija buvo patikėta dviems kompiuteriams.

Pasak G.Dilio, viskas buvo gerai, kol pradėjo negrįžti išduodami kreditai. Tai atsitiko todėl, kad prasidėjo jo masiški kreditorių bankrotai. G.Dilys turėjo daug pažįstamų. Jis bendravo su plačiu žmonių ratu, pradedant nusikaltėliais ir baigiant deputatais. Jis pats spręsdavo, kam duoti kreditus, o kam neduoti. Anot G.Dilio, paskolų sutartys būdavo rašomos dviem egzemlioriais. Kasos pajamų orderių buvo atsisakyta, kaip nereikalingos “biurokratijos”. Iš indėlininkų surinkti pinigai nebuvo įnešami į kasą, nes banke jos iš vis nebuvo. Kaltinamas G.Dilys teigė, kad jo bankinės veiklos rezultatai nėra jau tokie beviltiški. Pasak jo, “Sekundės” klientai skolingi bankui 13 milijonų JAV dolerių, o indėlininkai reiškia pretenzijas tiktai 10 milijonų. Pasak G.Dylio jeigu ne tie skolininkai – “Sekundė” ir toliau klestėtų, jis iš indėlininkų nepasisavinęs nieko: ką surinkdavęs, tą išmokėdavęs palūkanoms arba pasiskolindavęs už procentus.

G.Dilys paskolas tiekdavo asmeniškai. Spręsdamas ar galima pasitikėti vienu ar kitu verslininku; jis remdavosi autoritetingais žmonėmis. Tik jis pats nustatydavo paskolų palūkanas, palūkanas indėlininkams.

Teismo metu apklausiant banko darbuotojus paaiškėjo, kad jie dirbo juodojoje darbo rinkoje, nuo savo atlyginimų nemokėjo jokių mokesčių, už juos “Sekundė” nemokėjo “Sodrai”. Gaudami atlyginimus JAV doleriais arba litais nepasirašydavo jokiame žiniaraštyje.

Bankas “Sekundė” per visą savo egzistavimo laikotarpį priėmė iš juridinių ir fizinių asmenų indėlių už 63 milijonus 74 tūkstančius 834 litus ir 10 centų, jų nepajamavo, į “Sekundės” banko kasą neįnešė, o pasisavino ir išvaistė. Banko “Sekundė” vadovui G.Dyliui buvo pateikti kaltinimai, dėl svetimo turto išvaistymo stambiu mastu, operacijų su valiuta taisyklių pažeidimais bei oficialių dokumentų suklastojimu. Šiuo metu G.Dilys atlieka bausmę kolonijoje.

Išvados

Suprantama šie finansiniai bankrotai palietė ne kelis šimtus, o keliolika tūkstančių žmonių. Atnešė baisius nuostolius, nes kalbama apie svaiginančias pinigų sumas.

Tokiai plačiai ir suktai “Kauno holdingo” ir “Sekundės” veiklai prieš penketą, metų buvo pačios palankiausios sąlygos. Niekas nekontroliavo (rinka juk laisva!), niekas nereguliavo, nieko nesuprato nei įstatymų leidėjai, nei jų vykdytojai.

Analizuojant “Kauno holdingo kompanijos”, “Sekundės” ir “Vicuros” problemas matomos akivaizdžios valdymo problemos. Šios problemos atsirado dėl vadybos žinių stokos ar iš vis jų nebuvimo. Tad – vadyba, tai ne keletas triukų, kuriuos pasipraktikavęs galėtų atlikti bet kas. Priemonės negali atstoti mąstymo. Vadyba tai ne reikalų tvarkymas; tai yra sąlygų, kuriomis žmonės galėtų efektyviai įgivendinti – savo profesinius tikslus, kūrimas.

Geri vadybininkai išsiskiria iš kitų savo asmenybės jėga bei kompetencija. Ateityje santykių valdymas greičiausiai bus svarbesnis, vadovai bus aukštinami pareigomis už savo vadybos sugebėjimus, bet ne vien dėl to, kad jie yra techniniai ekspertai.

Naudota literatūra:

1. Pasaulinis kompiuterių tinklas INTERNET
2. “Kauno diena” 1996 m. kovo 21 d.
3. “Laikinoji sostinė” 1996m. vasario 6 d.
4. “Lietuvos rytas” 1995 m. balandžio 12 d.
5. “Laikinoji sostinė” 1996m. sausio 30 d.
6. “Lietuvos rytas” 1998 m. spalio 20d.
7. “Respublika” 1998 m. lapkričio 9 d.
8. “Veidas” 1996 m. rugpjūčio 14 d.
9. “Respublika” 1995 m. kovo 9 d.
10. “Kauno diena” 1996 m. gegužės 27 d.
11. “Tiesa” 1994 m. gegužės 26 d.
12. “Kauno diena” 1995 m. birželio 15 d.
13. “Kauno diena” 1995 m. rugpjūčio 3 d.
14. “Lietuvos rytas” 1996 m. liepos 22 d.
15. “Kauno diena” 1999 m. vasario 3 d.
16. “Kauno diena” 1999 m. vasario 4 d.

Leave a Comment