Kontrolė

ĮVADAS

Kontrolė – tai kritiškai svarbi ir sudėtinga valdymo funkcija.Kontrolė yra neatsiejamas bet kurios organizacijos elementas : ji lydi planavimą ir organizavimą. Be kontrolės negalima nagrinėti nei vieno vadybos elemento.Vienas iš svarbiausių kontrolės ypaumų yra tas, kad ji turi būti visa apimanti. Kontroliuoti reikia viską : žmones , medžiagas ir įrengimus, veiksmus ir veiklą. Kontrolė apima buvusią, esamą ir būsimą veiklą.Kontrolę reikia pradėti tuoj pat, kai suformuoti tikslai ir paskirstyti uždaviniai ar įkurta organizacija.Veiksmingai kontrolei reikia dviejų pradinių sąlygų : turėti planus ir gerai pažinti įmonės struktūrą. Planas yra kontrolės pradžia, nes jis tampa tuo normatyvu, su kuriuo lyginami pageidaujami ar gauti rezultatai.Kontrolė yra ne kas kita kaip YRA – TURI BŪTI palyginimas. Norimo arba reikalaujamo planinė (TURI BŪTI)būklė lyginama su esamąja (YRA) būkle. Pradiniai duomenys kontrolei vykdyti yra organizacijos :n operatyviniai planai;n organizacinių sprendimų dokumentai;n operatyvinės apskaitos duomenys. Kontrolė turi visapusiškai remti, palaikyti ir skatinti viską kas organizacijoje yra gera. Pagal naują dalyvavimo valdyme sistemą vadovai perduoda standartus, bet po to leidžia darbuotojams arba individualiai arba komandoje kūrybiškai patiems priimti sprendimus įvairiais darbo klausimais.Taip kontrolės procesas leidžia vadovui stebėti darbuotojų pažangą nepažeidžiant jų kūrybiškumo ar darbe reiškiamos iniciatyvos.Kuo kontrolė paprastesnė tuo geresnė : jos sistema turi būti suprantama visiems, kurie su ja susiduria.Kontrolė turės prasmę, kai visiems darbuotojams bus žinoma jos paskirtis , kai už nusižengimus bus baudžiama.Valdymo kontrolė – procesas, užtikrinantis realios ir planuotos veiklos atitikimą. Kontrolė – tai organizacijos tikslų siekimo proceso užtikrinimas.Kontrolė reikalinga tam, kad viskas būtų daroma pagal planus, instrukcijas ir įsakymus. Kontrolė duoda garantiją , kad įmonė pasieks savo tikslus. Organizacijos vadovybei pavyksta pasiekti nimatytus tikslus tik kontroliuojant . Taigi , kontrolė – būtina ir natūrali kiekvienos visuomenėsfunkcionavimo sąlyga, nes ji padeda efektyviai siekti rezultatų.

KONTROLĖS ESMĖ

Ūkyje taikoma trijų lygių kontrolės sistema :

1. Vidinė kontrolė. Ją atlieka vadovai , o didesnėse įmonėse įkuriamos vidinės kontrolės tarnybos, kurios savo veiklą organizuoja pagal įmonės vadovybės patvirtintus nuostatus.2. Išorinė kontrolė. Ją atlieka nepriklausomos audito įmonės pagal su organizacijomis sudarytas sutartis.3. Valstybės kontrolė. Tai seimo, vyriausybės, ministerijų, valstybinių įstaigų ir organizacijų finansinės ūkinės veiklos kontrolė. Kontrolė skirstoma pagal valdymo hierarchijos lygį organizacijoje :

STRATEGIJOS KONTROLĖ

STRUKTŪROS KONTROLĖ

ELGESIO KONTROLĖ

OPERACIJŲ FINANSŲ KONTROLĖ KONTROLĖ

1 pav. Kontrolės lygiai organizacijoje (Bagdonas E., Rapalienė L. Administarvimo principai)

Žemiausiame lygyje operacijų kontrolė apima gamybos procesą, kur organizacijos ištekliai paverčiami produktais ar paslaugomis (kokybės kontrolė yra viena iš operacijos kontrolės tipų).Elgesio kontrolė – tai darbuotojų veiklos priežiūra ir skatinimas gerai atlikti savo pareigas, o finansų kontrolė siejasi su organizacijos finansiniais ištekliais.Aukštesniame lygyje struktūros kontrolė siejasi su tuo, kaip organizacijos struktūros elementai ( padaliniai) atlieka savo funkcijas. Startegijos kontrolė seka, kaip efektyviai organizacijos veiklos strategijos padeda jai siekti tikslų. Pavyzdžiui, jeigu įmonės strategija, susijusi su investavimu bus nesėkminga, vadovai turės išsiaiškinti tikslus ir pakeisti strategiją arba atnaujinti pastangas ir pritaikyti naują strategiją.Skirtingi kontrolės lygiai lemia specifinius kontrolės proceso etapų ypatumus.

KONTROLĖS RŪŠYS

Kontrolės sistemą įmonėje sudaro trys jos rūšys : parengiamoji, einamoji ir baigiamoji.Visų kontrolės rūšių tikslas yra vienodas : siekti , kad rezultatai būtų kuo artimesni reikalaujamiems. Jos skiriasi tik vykdymo laiku.2 pav. Parodytos kontrolės rūšių savitarpio ryšys.

PARENGIAMOJI EINAMOJI BAIGIAMOJI KONTROLĖ KONTROLĖ KONTROLĖ

LAIKAS ––––––––––––––––––––––––––––

Parengimoji kontrolė vykdoma iki organizacijos faktiškos veiklos pradžios. Pgrindiniai parengiamosios kontrolės instrumentai yra atitinkamos taisyklės , procedūros, elgsena. Parengiamoji kontrolė taikoma tiesiogiai vykdant darbus. Tai reguliari pavaldinių darbo kontrolė, aptariant iškilusius klausimus ir pasiūlymus darbui gerinti, ji padeda išvengti atotrūkio nuo planų ir instrukcijų.

Baigiamosios kontrolės metu gauti rezultatai palyginami su užplanuotais. Vadovybė turi galimybę geriau įvertinti, ar planai bus realūs.

KONTROLĖS PROCESŲ TIPAI

Apibendrintai galima pateikti dvi kontrolės proceso sistemas.Pirmoji -tai profilaktinės, lyginamosios ir grįžtamosios kontrolės sistema. – profilaktinė kontrolė – tai aktualių problemų numatymas ir išankstinis pasiruošimas jų išvengti. – lyginamoji kontrolė apima esamų veiksmų ir procesų įvertinimą. – Grįžtamoji ( baigiamoji ) kontrolė – tai informacijos apie nabaigtą veiklą rinkimas, jos vertinimas ir veiksmų, kaip tobulinti panašią veiklą ateityje, parengimas.Šios kontrolės trūkumas : reikiamų veiksmų imimasis jau po laiko. Praktiškai vadovas turėtų taikyti kompleksinę kontrolę : profilaktinė kontrolė padeda jam nuspėti problemas, lyginamoji – sustabdyti ir ištaisyti klaidas dar pradinėje stadijoje, grįžtamoji – apdraužia nuo tų klaidų pakartojimo.Antroji kontrolės sistema – tai konkretūs veiksmai imantis tam tikros veiklos tikrinimo.Tikrinama etapais. Įvairūs autoriai nurodo skirtingą etapų skaičių. A. Seilius išskiria tris etapus : standartų ir kriterijų paruošimas, realių rezultatų palyginimas ir koregavimas. Edgaras F. Huse skiria taip pat tris etapus : standartų nustatymą, rezultatų įvertinimą ir nukrypimų nuo standartų atitaisymą.Richy W. Griffinas, Robertas Albanese ir R.J. Mocleris skiria keturis pagrindinius kontrolės proceso etapus (3 pav.) :

STATUS GERO IŠLAIKYMAS

NUKRYPIMŲSTANDARTŲ VEIKLOS VEIKLOS IR STAND. REIKIAMO IŠTAISYMASNUSTATYMAS IVERTINIMAS PALYGINIMAS VEIKSMO PRIĖMIMAS STANDARTŲ PAKEITIMAS

––––––––––––––––– GRĮŽTAMASIS RYŠYS –––––––––––––––––

L.C. Megginsonas , D.C. Mosley ,P.H.Pietris skiria net penkis etapus : veiklos standartų nustatymą, veiklos įvertinimo apibrėžimą, veiklos įvertinimą, veiklos palyginimą su standartais, vbūtino veiksmo priėmimą.

KONTROLĖS PROCESO ETAPAI

1. STANDARTŲ NUSTATYMAS

Standartų nustatymas yra pirmasis proceso etapas. Standartai – tai konkretūs tikslai, pažanga, kuriuos galima išmatuoti. Standartas – tai objektas , su kuriuo lyginami veiklos rezultatai. Standartai padeda nustatyti , ar rezultatai atitinka tikslus.. Standartai turi būti raginantys tobulinti veiklą, o tikslai – išmatuojami ir pasiekiami. Tikslai, kurie gali būti naudojami kaip kontrolės standartai , turi dvi svarbias savybes : tikslo pasiekimo laikas yra ribotas ; nurodytas konkretus kriterijus , kuriuo remiantis įvertinamas atliktas darbas.

Neapibrėžtai suformuluoti tikslai, tokie kaip “ pagerinti darbuotojo įgudžius”, yra tik tušti šūkiai tol, kol vadovai nepasako, ką jie turi omenyje sakydami “pagerinti”, kada ir ką ketina daryti, kad pasiektų šį tikslą.Preciziškai suformuluoti tikslai yra lengviau įvertinami dėl tikslumo ir naudingumo, negu tušti šūkiai. Pagaliau, preciziškai suformuluotus ir išmatuojamus tikslus yra lengva perduoti ir paversti standartais ir metodais, kurie gali būti naudojami veiklos atlikimo lygiui nustatyti.Šie lengvai perduodami preciziškai suformuluoti tikslai ir uždaviniai yra ypač svarbūs kontrolei, kadangi planavimą ir kontrolę paprastai atlieka skirtingi žmonės.Kontrolės standartai turi turėti dvi svarbias savybes :– laiko terminus;– konkrečius rodiklius ar kriterijus. Standartai esti dviejų tipų : išoriniai ir vidiniai. Išoriniai standartai apibrėžia veiklos rezultatus vartotojo požiūriu. Vidiniai standartai apibrėžia pasiekimus, vykdant užduotis. Abiejų tipų standartai gali būti faktiniai, tai yra ankstesnė veikla gali būti naudojama kaip vertinimo kriterijus nustatant esamos veiklos standartus.Patys standartai gali būti lyginami su kitų asmenų, įmonių ar organizacijų pasiekimais, tai yra kitais standartais. Kontrolės procese yra svarbūs tiek kiekybiniai tiek kokybiniai standartai. Kiekybiniai rodikliai padeda vadovams aiškiau išdėstyti veiklos tikslus pavaldiniams , efektyviau kontroliuoti. Kontrolė per kokybinius standartus sunkiau suprantama ir įvykdoma, vis dėlto svarbu bandyti kontroliuoti veiklą ir šiuo aspektu.Taigi, standartai apibrėžia tai, ko siekia organizacija, kokie yra jos tikslai.Per daug aukšti standartai slopina darbuotojų entuziazmą, darbuotojai nelinkę siekti tikslų, kurie jiems atrodo esą visiškai neįtikėtini.Tačiau žemi standartai skatina vidutinišką veiklą.Efektyviausi yra aukšti, bet pasiekiami standartai.Tikslų charakteristikos: – ypatingumo reikmė; – kiekybinė išraiška; – laiko terminai; – matavimo metodai.

2. VEIKLOS ĮVERTINIMAS

Antrasis kontrolės proceso etapas – veiklos įvertiniams. Kaip ir visi kontrolės aspektai, vertinimas yra nenutrūkstamas pasikartojantis procesas.

Skiriami kokybiniai ir kiekybiniai kontrolės metodai.Kiekybiniai metodai (biudžetinės, audito) taikomi finansnės kontrolės procese ir vyksta iš anksto nustatytu dažnumu. Kokybiniai metodai taikomi įvairių lygių kontrolės procesuose. Vertinimo formos gali būti kelios : – priežiūra; – ataskaitos ( ir žodinės , ir rašytinės ) ; – apžiūros ( testai ar bandymų taikymas ).

3. VEIKLOS IR STANDARTŲ PALYGINIMAS

Trečiasis kontrolės proceso etapas yra veiklos rezultatų ir standartų palyginimas. Dabar reikia palyginti veiklos atlikimo lygį su iš anksto nustatytais standartais.Šiame etape vadovybė nustato, ar gati rezultatai yra artimi numatytiems.Be to , jie turi nuspręsti ar nukrypimai yra priimtino dydžip ir tikslams nesudaro pavojaus.Problema iškyla tada, kai reikai nustatyti, koks gali būti neatitikimas ir nuo kokios ribos reikėtų imtis pataisymų.Labai svarbu teisingai nustatyti nuokrypų nuo standarto leistiną dydį, tai yra tokį, kokiam esant įmonei negresia pavojus. Rezultatų išmatavimas, leidžiantis nustatyti nuokrypas nuo standarto, -sunkiausias ir brangiausias kontrolės elementas.Yra skiriamos šios veklos ir standartų lyginimo problemos:1. Pristatymas. Faktiniai veiklos rodukliai ir standartai dažniausiai įrašomi į atskirus stulpelius ir nustatomas skirtumas.2. Standartų koregavimas. Kai pasikeičia sąlygos ir auksčiau nustatyti standartai nebetinka esamai veiklai vertinti, iškyla klausimas, ar tie standartai turi būti koreguojami atsižvelgiant į pakitimus, ar pakitimų faktas turi būti tik nukrypimų priežasties analizės dalis.Vianareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra, bet jei norime keisti standartus, reikai nustatyti, kokios sąlygų pasikeitimo preižastys.3. Naudojimasis ateities planais. Daugeliu atvejų kontrolė vykdoma geriausiai, kai galvojama apie ateities planus.4. Paskutinė lyginamojo etapo stadija yra informacijos apie gautus rezultatus įvertinimas.

4.REIKIAMO VEIKSMO PRIĖMIMAS

Įvertinus informaciją, prasideda ketvirtasis etapas – veiklos koregavimas.Šiame etape galimos trys alternatyvos : – nieko nedaryti; – pašalinti nukrypimus; – keisti standartą.Pagrindinis kontrolės tikslas yra pasiekti, kad įmonė funkcionuotų pagal planą. Nustačius , kad viskas gerai vyksta, kontrolės ciklą būtina kartoti.

Kuo auksčiau nukrypimai pastebėti, tuo didiesnėtikimybė garantuoti veiksmingą veiklą. Neturi prasmės tokia kontrolės sistema, kuri nepadeda šalinti rimtų pažeidimų ir leidžia jiems peraugti į dideles problemas.Tačiau ne visos nuokrypas nuo standartų būtina likviduoti.Kartais patys standartai būna netinkami, nes jie remiasi planais, o planai – tai tik ateities prognozės. Būna ir taip, kad sudaryti planai yra per daug optimistiški, tuo atveju mažinami standarto reikalavimai.

5. KONTROLĖS SITEMA ĮMONĖJE

Vadovai , kurdami kontrolės sistemas , kurios priimtinos organizacijos nariams ir turi tikslų, ekonomišką grįžtamąjį ryšį, veikiantį nustatyto laiko ribose, susiduria su daugeliu problemų.Dauguma tų problemų galėtų būti priskiriamos sprendimamas, ką reikia kontroliuoti ir kaip dažnai reikai vertinti . bandymas kontroliuoti per griežtai ir per daug operacijų elementų, darbuotojus gali smukdyti moraliai, kelti jiems nerimą, varyti vadovus į neviltį bei gaišinti brangų laiką, įššvaistyti pinigus ir energiją. Daugelio šių problemų galima išvengti atlikus analizę, padedančią nustatyti svarbiausias veiklos atlikimo sritis ir strateginius kontrolės taškus.Pagrindinės veiklos atlikimo, arba svarbiausių rezultatų sritys yra tie vieneto ar organizacijos aspektai, kuris privalo efektingai funkcionuoti , kad galėtų sėkmingai veikti visas vienatas ar organizacija. Dažnai tos sritys apima pagrindines organizacijos veiklos sritis arba su ta veikal susijusios veiklos grupes, susidarančias visoje organizacijose arba vienete. Savo ruožtu tos pagrindinės sritys padeda tiksliau apibrėžti kontrolės sistemas ir standartus.Be pagrindinių veiklos atlikimo sričių taip pat svarbu nustatyti kritinius sistemos taškus, kuriuose būtina vykdyti stebėjimą arba rinkti informaciją.

PENKI KONTROLĖS PAVYZDŽIAI

1.OPERACIJŲ KONTROLĖ

Čia tiriama produkcijos , pirkimų, įrengimų eksplotacijos ir kokybės kontrolė.Produkcijos kontrolės tikslas – kontroliuoti gamybos operacijų eigą, jų trukmę ir imtis veiksmų, kad gamybos operacijos būtų atliktos laiku. Ši kontrolė seka gamybos gamybos grafikus, atsargų lygį, medžiagų (žaliavų) judėjimą, kaip panaudojamos patalpos ir įrengimai.

Pirkimų kontrolė seka prekių tiekimo terminus, kokybę, kiekį ir kainas.Įrengimų eksplotacijos kontrolės svarba priklauso nuo technologijos proceso. Vienur gedimai nesukelia didesnių keblumų, kitur nuostoliai dėl prastovų esti gana dideli.Kontrolė gali būti : – profilaktinė, prieš įvykstant gedimui;– gedimų ir pataisymų įvertinimas;– sąlygų, visko, kas susiję su įrengimų būklės vertinimu.Kokybės kontrolė nustatoma, ar produkto svoris, atsparumas, sudėtis, spalva, skonis užbaigtumas ir kitos savybės atitinka standartus. Kokybės kontrolė būna dvejopa :– gatavos produkcijos ar paslaugų kontrolė;– proceso kontrolė.Kokybė apima šiuos elementus :

ĮMONĖS KOKYBĖ

GAMINIO VEIKLOS KOKYBĖ KOKYBĖ

7 pav. sudedamieji kokybės elementai

Visuotinės kokybės vadyba reiškia, kad užsiimama ne tik tiesiogiai produkcijos kokybe, bet visais ją užtikrinančiais veiksniais.VK vadybos esmė : visuotinės kokybės vadyba yra tokia vadybos filosofija ir metodai, kurious vartodama organizacija nuolat tyobulėja, siekdama kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius , gerindama paslaugų ir produktų kokybę ir mažindama kaštus. VK sistemos įdiegimas neįmanomas izoliutai – vienoje kurioje nors srityje. Kokybės politika yra sudedamoji įmonės politikos dalis. Ryškus efektas pasiekiamas tik sukūrus kompleksinę valdymo sistemą.

2. ELGESIO KONTROLĖ

Elgesio kontrolė – tai darbuotojų veiklos priežiūra ir skatinimas gerai atlikti savo funkcijas. Daugelyje literatūros šaltinių skiriami du elgesio kontrolės tipai : vidinė ir išorinė kontrolė.Vidinė kontrolė – tai savikontrolė. Kiekvienas vadovas , kuris tikisi iš darbuotojo savikontrolės, turėtų leisti jam dalyvauti nustatant tikslus ir standartus.Vadovai gali patys kontroliuoti darbuotojų veiklą. Tai yra išorinės kontrolės strategija. Esant išorinei kontrolei, vadovas pats nurodinėja, kas ir kaip turi būti padaryta, netoleruojama jokia saviveikla.Elgesio kontrolė turi būti atliekama labai subtiliai, nes jos objektas yra žmogus.

4. FINANSŲ KONTROLĖ

Finansų kontrolė stebi organizacijos finansinius išteklius.Finansų kontrolės paskirtis ypatinga, kadangi pinigus lengva suskaičiuoti ir akivaizdu, parodyti. Visuose literatūros šaltiniuose yra skiriami trys pagrindiniai finansinės kontrolės tipai : biudžeto, finansinių ataskaitų analizės ir audito.

Biudžetai yra išteklių, skiriamų užplanuotai veiklai per nustatytus laiko tarpus įvykdyti. Jie plačiausiai naudojami planuojant ir kontroliuojant veiklą visais organizacijos lygiais. Yra visa eilė svarių tokio populiarumo priežaščių :– pirma, biudžetai išreiškiami piniginiais vienetais.– antra, biudžetų piniginė išraiška rodo, kad kad jie gali tiesiogiai suteikti žinių apie svarbiausius organizacijos išteklius – kapitalą, ir apie apie svarbiausią jos tikslą – pelną.– trečia, biudžetai nustato aiškius ir nedviprasmius veiklos atlikimo lygio per tam tikrą laiką, dažniausiai per metus, standartus.

Biudžeto sudarymo procesas paprastai prasideda , kai vadovai iš aukščiausiojo lygio vadovų gauna ekonomines prognozes bei ateinančių metų pardavimo ir pelno tikslus.Nedaugelyje organizacijų teikiama pirmenybė biudžeto sudarymui “ iš viršaus į apačią” : biudžetus nurodo aukščiausio lygio vadovai, , visiškai nesitarę ( arba mažai taręsi ) su žemesniojo lygio zadovais. Tačiau dauguma kampanijų teikia pirmenybę biudžeto sudarymui “ iš apačios į viršų” : biudžetus parengia ( bent jau iš pradžių) tie, kurie juos privalės vykdyti.Vėliau biudžetai pateikiami aukščiausiojo lygio vadovams tvirtinti.E. Bagdonas ir L. Rapalienė išskiria trijų tipų biudžetus : finansinį, operacijų ir nepiniginį.Pavyzdžiui, finansų biudžetas nusako , iš kur organizacija tikisi gauti grynųjų pinigų ir kaip planuoja tuo pasinaudoti; operacijų biudžetas apibrėžia, kiek produktų organizacija ketina pagaminti ar teikti paslaugų , kokie finansiniai ištekliai bus sunaudoti; nepiniginis biudžetas yra išreiškiamas kitais vienetais ( darbininkų darbo valandomis, įrengimų darbo valandomis ar plotu kvadratiniais metrais).

F. Stoner ir kiti išskiria dviejų rūšių organizacijų biudžetus : veiklos ir finansų. Veiklos biudžetai rodo , kokius produktus ar paslaugas organizacija tikisi suvartoti per biudžetinį laikotarpį; dažniausiai nurodomos ir fizinės apimtys ir kaina.Finansų biudžetai smulkiai apibrėžia , kiek pinigų organizacija tikisi išleisti per tą patį laikotarpį, ir iš kur tie pinigai bus gauti. Iš tų skirtingų biudžetų tipų susideda bendras organizacijos biudžetų planas.

Labiausiai įprasti veiklos biudžetai yra : išlaidų , pajamų ir pelno.Išlaidų biudžetai. Yra du išlaidų biudžetų tipai , kiekvienas skirtingiems išlaidų centrams – prjektavimo kaštų biudžetaiir diskretiškų kaštų biudžetai.Diskretiškų kaštų biudžetai paprastai yra sudaromi išlaidų centrams – administraciniams, teisiniams, apskaitos, mokslinio tyrimo bei kitiems skyriams, kurių rezultatų negalima tiksliai įvertinti.Projektavimo kaštų biudžetas yra tipiškas gamybos įmonėms, tačiau jį gali taikyti kiekvienas organizacijos vienetas, kurio rezultatus galima tiksliai įvertinti. Tokie biudžetai dažniausiai nurodo ir medžiagų bei darbo jėgos kaštus garantuojant kiekvieną gaminį, ir nustatytas valdymo išlaidas.Pajamų biudžetai skirti marketingo ir pardavimo efektingumui nustatyti.Pajamų biudžetas yra svarbiausia pelno biudžeto dalis, tačiau kartu ji ir labiausiai negarantuota, nes remiasi tuo, kas bus perduota ateityje.Pelno biudžetą sudaro sujungti išlaidų ir pajamų biudžetai. Pelno biudžetai kartais vadinami pagrindiniais biudžetais.Vienas sunkumas , iškylantis dėl biudžetų, yra tas, kad jie dažnai būna nelankstūs.Kad įveiktų šiuos sunkumus, daugelis vadovų kreipiasi pagalbos į kintamus biudžetus ( šis biudžeto tipas dar vadinamas lanksčiu, slankiojančiu ar žingsnio biudžetu ). Jeigu pastovūs biudžetai nurodo, kokie turėtų būti tam tikros apimties konkretūs kaštai, tai kintami biudžetai yra kaštų grafikai, rodantys, kaip pasikeis kiekvienas kaštas, pasikeitus veiklos atlikimo arba rezultatų lygiui.Pagrindinis kintamų biudžetų trūkumas yra tas, kad juos sudaryti gana brangu.Taigi, kaip papildoma pagrindinės kontrolės funkcija, biudžetai yra viena svarbiausių organozacijos veiklos koordinavimo priemonių.Biudžetai padeda įgyvendinti efektyvią kontrolę, leidžia vadovams geriau valdyti išteklius ir numatyti keblias situacijas, leidžiageriau koordinuoti skyrių veiksmus, padeda pasiekti organizacijos tikslus.Antra vertus, biudžetas gali būti suprantamas kaip ribos, kuriose gali būti plėtojama veikla; ji gali riboti išradimus ir pakitimus.