Kontrolė ir jos skirstymas

Turinys

Įvadas 2
1. Kontrolė 3
1.1. Strateginė kontrolė 4
1.2. Operatyvinė kontrolė 5
1.3. Valdymo kontrolė 5
2.Finansų kontrolės supratimas ir jos organizacija 6
3. Kontrolės proceso žingsniai 7
4. Efektyvios kontrolės prielaidos ir kriterijai 8
5. Kontrolės sistema įmonėje 10
6. Reguliavimas – baigiamasis kontrolės etapas 11
Išvados 13
Literatūra 14Įvadas
Kontrolė – procesas, užtikrinantis realios ir planuotos veiklos atitikimą. Iš tikro kontrolė įnoringesnė nei planavimas. Kontrolė padeda vadovams stebėti savo planavimo, organizavimo ir vadovavimo efektyvumą. Esminė kontrolės dalis – iškilus reikalui – imtis koregavimo veiksmų.
Organizacijos taiko kontrolės procedūras, kad užtikrintų patenkinamą pažangą, siekdamos tikslų, ir efektyviai naudotų savo išteklius. Kaikurios kompanijos gali labiau pasikliauti kontrolės procedūromis nei daugelis kitų dėl ciklinės rinkos ir mažo riibinio pelno, tačiau iš esmės visos organizacijos turi taikyti kontrolės procedūras.
Viena iš priežasčių, kodėl reikalinga kontrolė, yra ta, kad geriausi planai gali būti iškraipyti. Kontrolė taip pat padeda vadovams stebėti aplinkos pokyčius bei jų įtaką organizacijos pažangai. Įvertinus pastarųjų metų aplinkos pasikeitimų tempus, šis kontrolės aspektas pasidaro žymiai svarbesnis.
Referato tikslas aprašyti organizacijos kontrolę.
Uždaviniai:
1. Aprašyti kontrolę bei jos lygius;
2. Apibūdinti finansų kontrolę;
3. Aprašyti kontrolės proceso žingsnius;
4. Aprašyti efektyvios kontrolės prielaidas bei kriterijus;
5. Aprašyti kontrolės sistemą įmonėje.1. Kontrolė
Kontrolė yra labai reikšminga ir sudėtinga vadybos funkcija. Kaaip ir organizavimo funkcija, ji yra viską aprėpianti vadybos funkcija. Kiekvienas vadovas, nepaisant jo rango, privalo kontroliuoti, ir tai įeina į jo pareigas. Kontrolė yra pagrindinis vadybos elementas. Kontrolė lydi ir planavimą, ir organizavimą. Ji reikalinga tam, kad viskas būtų daroma pa

agal planus, įstatymus, įsakymus ir nutarimus. Jos tikslas yra pamatyti ir parodyti klaidas, siekiant jas ištaisyti ir vėliau jų nekartoti. Kontroliuoti reikia viską: žmones, medžiagas, įrenginius, veiksmus ir visą veiklą. Kontroliuoti reikia pradėti tuojau pat, kai suformuluoti tikslai, paskirstytos užduotys arba įkurta organizacija. Kiekviena organizacija siekia laiku pastebėti savo klaidas ir jas ištaisyti, kol nesužlugo užsibrėžti tikslai. Kontrolė skatina palaikyti viską, kas organizacijoje yra gero. Kontrolė duoda garantiją, kad organizacija pasieks savo tikslus. Veiksmingai kontrolei reikia dviejų dalykų:
ü turėti aiškų planą;
ü gerai pažinti organizacijos struktūrą.
Pats planas jau yra kontrolės pradžia. Planas čia tampa normatyvu, su kuriuo lyginami gauti ir pageidaujami rezultatai. Kad būtų sėkmingai įgyvendinti organizacijos tikslai, kontrolė turi turėti keletą svarbių savybių:
1. Strateginį kryptingumą;
2. Orientaciją ir galutinius rezultatus;
3. Informacijos operatyvumą;
4. Būti lanksti, paprasta irr ekonomiška.
Vykdant kontrolės funkciją stebimos tokios darbų charakteristikos:
1. Kiekybinės ir kokybinės;
2. Laiko;
3. Vertės.
Laiko charakteristikų kontrolė – šiuo atveju stebima kokio nors proceso trukmė, aktualaus įvykio momentas. Normos čia nustatomos laiko vienetais arba atskirom kalendorinėm dienom.
Veiklos vertės charakteristikų kontrolė – svarbiausias rodiklis yra piniginis vienetas.
Kiekybinių charakteristikų kontrolė – vertinimas atliekamas natūriniais vienetais arba svorio, ilgio, tūrio ir kitais matais.

Galutinis kontrolės tikslas yra išspręsti problemas, o ne tik rinkti informaciją. Išskiriami trys kontrolės lygiai:
1) strateginė kontrolė;
2) valdymo kontrolė;

3) operatyvinė kontrolė.

1. pav. Kontrolės lygiai
Šaltinis: Navickas V. Valdymo kontrolė tarptautinėse firmose. K., 2001.

Kiekvienoje fi

irmoje kontrolės rūšys keičiasi kintant vadovavimo lygiui. Aukščiausias vadovavimo lygis siejasi su strategine kontrole, o žemesni vadovavimo lygiai remiasi operatyvine kontrole.1.1. Strateginė kontrolė
Strateginė kontrolė padeda įsitikinti, ar yra visi reikalingi komponentai, siekiant užsibrėžtų tikslų. Pavyzdžiui, administracija turi patikrinti, ar visur aiškios darbų programos, ar suprantamos užduotys, ar normalūs tarpusavio santykiai ir pan. Iš technikos pozicijų reikia tikrinti, kaip atliekamos operacijos, prižiūrimi įrenginiai ir dirba darbininkai. Komercijos požiūriu tikrinamas gautų medžiagų kiekis ir kokybė, įrenginių būklė ir įsipareigojimai. Svarbus kontrolės baras – darbo sauga ir pan. Kontrolė turi prasmę tik tuomet, kai visiems dirbantiesiems aiškiai suprantama ir žinoma jos paskirtis, kai už padarytas klaidas žmonės nebaudžiami ir kai kontrolieriai nesikiša į valdymo reikalus. Kontrolė tik turi duoti informaciją apie esamą padėtį.
Bet kuriuo atveju kontrolės procedūra susideda iš etapų:
1) standartai ir kriterijai bei jų sudarymas;
2) kontrolės rezultatų palyginimas su standartiniais;
3) nukrypimų nuo standartinių rodiklių nustatymas ir planų koregavimas.
Kontrolė turi turėti dvi savybes: 1) būti daroma laiku; 2) turi būti tikrinami konkretūs ir aiškūs rodikliai bei kriterijai.
Įvertinus gautus rezultatus, prasideda trečias etapas – organizacijos veiklos koregavimas. Čia galimos trys alternatyvos:
1) nieko nedaryti;
2) pašalinti nukrypimus;
3) keisti standartus.1.2. Operatyvinė kontrolė
Operatyvinė kontrolė apima individualias užduotis ir veiksmus bei integruoja grupių darbą. Dažnai operatyvinę kontrolę suprantame kaip kryptingą veiklą, siekiant, kad darbas būtų atliktas, monitorinio vengimą ir tv
varkaraščio laikymąsi. Ši kontrolė užtikrina taisyklių ir reikalavimų laikymąsi garantuoja, kad darbas bus baigtas, panaudojus spaudimą. Pagrindinis operatyvinės kontrolės uždavinys – firmos gamybinės programos įvykdymo užtikrinimas.1.3. Valdymo kontrolė
Valdymo kontrolė paskirsto išteklius taip, kad vadovai, darbuotojai, skyriai galėtų pasiekti savo tikslus, suplanuoti veiklą ir užtikrinti pažangą. Ji apima biznio vienetus, skyrius ar padalinius kaip visumą. Ji pasitelkiama periodiškai. Duomenų rinkimas ir jų naudojimas svarbiose ataskaitose atlieka įvertinimo procesą. Valdymo kontrolė susijusi ir su numatytu, teisingų veiksmų parinkimu ir apmokėjimu. Valdymo kontrolės pagrindinis uždavinys – efektyvaus išteklių naudojimo užtikrinimas. Ši kontrolė – tai firmos politikos nustatymas, sprendimų priėmimas ir jų realizavimas.2.Finansų kontrolės supratimas ir jos organizacija
Kontrolė – vienas metodų, kaip geriau organizuoti finansų. politiką. Kontrolės uždavinys- kontroliuoti, kad būtų įvykdyti finansiniai įsipareigojimai prieš valstybės biudžetą. Kontroliuoti, kaip mobilizuojami finansiniai ištekliai, kaip vykdoma buhalterinė ir kita atskaitomybė. Kontroliuoti galima rentabilumą, pelną, savikainą, išlaidų lygį. Finansų. kontrolė susijusi su finansine atsakomybe ir finansine. disciplina. Finansinė disciplina palaikoma ekonominėmis sankcijomis. Finansų kontrolės atsiradimą sąlygoja tai, kad reikia efektyviai panaudoti finansinius išteklius. Ją vykdo specialūs asmenys – kontrolieriai, kurie turi būti specialiai parinkti. Rinkos ekonomikoje verslo kontrolę praturtina verslo organizavimo formų įvairumas. Kontrolieriai turi savo teises ir pareigas, jas nustato finansų ministerija. Finansų kontrolė finansų kaip kategorijos pasireiškimas. Tiesioginė patikrinimo priemonė- pi
iniginiai fondai, netiesioginė- sintetiniai rodikliai: pelnas, pajamos, mokesčiai ir kt. Finansinė kontrolė turi būti dinamiška ir apimti tiek gamybinę, tiek komercinę pusę. Patikimumo objektas gali būti tikrinimas, kaip vykdomi piniginiai mokėjimai, natūriniai mainai. Finansų kontrolė gali būti vykdoma ir gerai veikiančioje įmonėje.
Finansų kontrolės rūšys:
1) valstybinė finansinė kontrolė (vykdo valstybės valdžios organai visiems, nepriklausomai nuo žinybiškumo);
2) vidaus ūkinė kontrolė (vykdo ministerijos, departamentai);
3) visuomeninė kontrolė (vykdo fiziniai asmenys savonoriškumo principu);
4) nepriklausoma (auditas) (vykdo specialios audito firmos-auditoriai).
Finansų kontrolės metodai:
1) patikrinimas;
2) ištyrimas;
3) analizė;
4) revizija.
Patikrinimo tikslas išaiškinti finansų disciplinos pažeidimus. Ištyrimu nustatoma subjekto finansinė būklė ir priimamas sprendimas įmonei reorganizuoti ar likviduoti. Tai būdinga bankams. Analizė gali būti sisteminė ir faktorinė. Ji atliekama periodiškai. Čia išryškėja planų vykdymo lygis, išlaidų normų pažeidimai, finansų disciplinos laikymąsi. Revizija viena svarbiausių finansų kontrolės formų.Ji vykdoma per ataskaitinį laikotarpį, patikrinama įmonės finansinė veikla. Ji gali būti pila, dalinė, ištisinė ir atrankinė, dokumentinė ir faktinė, planinė ir neplaninė.
Dar naudojama biudžetinė kontrolė, kuriai vadovauja finansų. ministras. Čia tikrinama biudžetinių. ir nebiudžetinių fondų sudarymas.3. Kontrolės proceso žingsniai
Valdymo kontrolė yra sistemingos pastangos suderinti veiklos atlikimo standartus su numanytais tikslais, suprojektuoti informacijos grįžtamojo ryšio sistemas, palyginti tikrąjį veiklos atlikimo lygį su numatytais standartais, rasti nukrypimus nuo jų ir įvertinti šių nukrypimų svarbą bei imtis veiksmų, užtikrinančių, kad visi ištekliai būtų efektingiausiai ir efektyviausiai panaudojami siekiant bendrų tikslų. Štai toks Mocklerio apibrėžimas skiria keturis kontrolės žingsnius.

2.pav. Pagrindinai kontrolės žingsniai
Šaltinis: James A. F. Stoner. Vadyba. K., 2001. 551 p.

Šie žingsniai yra:
ü Standartų ir metodų sukūrimas veiklos atlikimo lygiui vertinti. Idealiu atveju
tikslai ir uždaviniai, sukurti per planavimo procesą, jau būna aiškiai suformuluoti, numatyti konkretūs galutiniai terminai. Tai svarbu dėl daugelio priežasčių.
ü Veiklos atlikimo lygio vertinimas. Kaip ir visi kontrolės aspektai, vertinimas yra
nenutrūkstamas pasikartojantis procesas. Vertinimo dažnumas priklauso nuo vertinamos veiklos tipo. Geri vadovai vengia ilgų periodų tarp veiklos atitikimo ir lygio vertinimo.
ü Nustatymas, ar veiklos atlikimo lygis atitinka standartus. Daugeliu atvejų tai
lengviausias kontrolės žingsnis. Jei veiklos atlikimo lygis atitinka standartus, vadovai sako, kad „viskas yra kontroliuojama“, kaip pavaizduota 2 paveiksle, ir jiems nereikia kištis į organizacijos operacijas.
ü Koregavimo veiksmai. Į šį etapą pereinama, jei veiklos rezultatai nukrypsta nuo
standartų ir analizė rodo, kad reikalinga pataisa. Koregavimo veiksmai gali apimti vienos ar kelių organizacijos operacijų arba pradžioje sukurtų standartų pataisas. Pavyzdžiui, vadovas gali pastebėti, kad reikia daugiau darbuotojų, siekiant nepažeisti kliento penkių minučių laukimo standarto, nustatyto „McDonald“ kompanijoje. Kitais atvejais per patikrinimus gali būti atskleidžiami netinkami standartai. Dėl šių aplinkybių koregavimo veiksmai gali apimti standartų pakeitimą. 2 paveikslas rodo ir kitą svarbų aspektą, kad kontrolė yra dinamiškas procesas. Jei vadovai nepadaro išvadų apie kontroliuojamą procesą, jie tik stebi veiklą. Prioritetas visada turėtų būti teikiamas kūrimui naujų, konstruktyvių veiklos būdų, užtikrinančių veiklos atlikimo lygio atitikimą standartams, o ne praeities klaidų konstatavimui.4. Efektyvios kontrolės prielaidos ir kriterijai
Neatskiriamas kontrolės elementas, kaip ir kitose valdymo stadijose, yra žmonės. Todėl, organizuojant kontrolę, būtina atkreipti dėmesį į jų elgesį. Kontrolė stipriai ir tiesiogiai sąlygoja žmonių elgesį, todėl kontrolės procesą reikia daryti pabrėžtinai matomą, siekiant paveikti darbuotojus ir juos nukreipti organizacijos tikslams siekti.
Keletas pasiūlymų, kaip galima teigiamai paveikti darbuotojus, siekiant efektyvių rezultatų:
1. Nustatykite abipusį bendravimą – pavaldinys turi turėti galimybę atvirai apsvarstyti iškilusias problemas dėl kontrolės problemos. Tada tikėtina, kad jis geriau supras kontrolės tikslą.
2. Venkite stiprios kontrolės – reikia nuspręsti, ką kontroliuoti labiau, ką mažiau, ko ne. Per stipri ir per dažna kontrolė erzina dirbti.
3. Nustatykite griežtus, bet tvirtus standartus – tai stiprina darbuotojų motyvaciją. Jei jie pastebės, kad nustatyti kontrolės standartai nepilni ir neobjektyvūs, tai jie juos galės ignoruoti ir pažeidinėti.
4. Atlyginkite už standarto įgyvendinimą – pagal laukimo teoriją yra stiprus ryšys tarp rezultatyvumo ir atlyginimo. Jei darbuotojai tokio ryšio nejaučia arba mano, kad atlyginimas neteisingas, gali sumažėti jų darbo našumas.
Efektyvios kontrolės požymiai:
1. Strateginis kontrolės pobūdis – absoliuti kontrolė neturi jokios prasmės, nes tai apima pajėgas nuo svarbesnių tikslų ir turi būti iš anksto planuojama. Turi būti aiški organizacijos struktūra. Kiekvienas tikslas turi būti organizacijos tikslų įgyvendinimas.
2. Orientacija į rezultatus – kontrolės svarbiausias tikslas – ne informacijos rinkimas, standartų nustatymas, bet organizacijos uždavinio sprendimas. Informacija apie rezultatus – tik tikslų siekimo priemonė.
3. Atitiktis veiklai – kontrolė turi atitikti kontroliuojamą veiklą ir objektyviai išmatuoti ir įvertinti tai, kas svarbiausia.
4. Kontrolės savalaikiškumas – tai ne kontrolės dažnumas ar greitumas, o intervalas tarp išmatavimų ir įvertinimų, kuris adekvačiai atitinka kontroliuojamą reiškinį. Paprastai tinkamo laiko intervalo reikšmė nustatoma įskaitant pagrindinio plano laiko apibrėžimą, matavimų greitį bei gautų rezultatų paskleidimą.
5. Kontrolės lankstumas – kontrolė, kaip ir planas, turi būti lanksti ir adaptuotis prie vykstančių pasikeitimų.
6. Kontrolės ekonomiškumas – kontrolė reikalauja didelių pastangų ir išteklių. Bet kokios organizacijos išlaidos turi duoti pelną. Jei suma išlaidų, skirtų kontrolei, viršija jos duodamą naudą, organizacijai geriau visai atsisakyti tokios kontrolės sistemos arba apsiriboti pigesne kontrole. Reikia, kad kontrolė būtų ekonomiškai pateisinama ir išlaidos jai turi būti kuo mažesnės, tačiau nepamirštant ilgalaikių ir trumpalaikių organizacijos tikslų

Pagrindinis kontrolės tikslas yra pasiekti, kad organizacija funkcionuotų pagal planą. Kai rezultatų palyginimas rodo, jog tikslas bus pasiektas, geriau nieko nedaryti. Bet reikia tikėtis, kad ir ateityje viskas bus gerai. Dėl to nustačius, kad viskas vyksta pagal planą, kontrolės ciklą būtina kartoti. Kuo anksčiau nukrypimai pastebėti, tuo didesnė tikimybė garantuoti veiksmingą veiklą.5. Kontrolės sistema įmonėje
Vienas svarbiausių kontrolės ypatumų tas, kad ji turi būti visaapimanti. Kiekvienas vadovas, nepriklausomai nuo rango, privalo kontroliuoti, net jeigu jam specialiai niekas to nepavedė; tai turi būti neatskiriama jo pareigų dalis. Nei planavimas, nei organizacinių struktūrų sudarymas, nei motyvacija neatskiriama nuo kontrolės.

Numatomos trys kontrolės rūšys:
1. Pradinė kontrolė;
2. Tarpinė kontrolė;
3. Galutinė kontrolė.

3. pav. Kontrolės sistema (Neverauskas B., 2000 p. 74)

Pradinė kontrolė. Pagrindiniai pradinės kontrolės instrumentai yra atitinkamos taisyklės, procedūros, elgsena. Taisyklės yra rengiamos planams įgyvendinti, ir tam, kad būtų griežtai laikomasi planų. Tai būdas įsitikinti, kad darbai vyksta normaliai. Parengus aiškias instrukcijas pareigybėms, parinkus kvalifikuotus darbuotojus ir juo supažindinus su instrukcijomis, bus didelė tikimybė, kad organizacijos struktūra funkcionuos kaip sumanyta. Pradinė kontrolė naudojama kontroliuoti personalą, medžiagų išteklius ir lėšas. Pradinė dalykinė kontrolė yra kruopšti dalykinių ir profesinių žinių bei įgūdžių analizė parenkant darbuotojus, planuojant jų mokymą.
Tarpinė kontrolė vykdoma darbo metu. Kontrolės objektas dažniausiai yra pavaldiniai, o pati kontrolė – tiesioginių vadovų prerogatyva. Reguliarus pavaldinių darbo tikrinimas, iškilusių problemų aptarimas padeda nenukrypti nuo planų. Tarpinė kontrolė remiasi darbo rezultatų kontrole. Norint atlikti šią kontrolę, administracijai reikalingas grįžtamasis ryšys. Grįžtamasis ryšys yra žinių apie tikruosius rezultatus panaudojimas organizacijos tikslams įgyvendinti ir problemoms spręsti.
Galutinė kontrolė. Čia grįžtamasis ryšys panaudojamas po to, kai darbas yra atliktas. Gauti rezultatai palyginami su užplanuotais vos baigus kontroliuojamą veiklą arba praėjus iš anksto nustatytam laikui. Ši kontrolė atliekama per vėlai, kad būtų galima reaguoti į problemą tik jai atsiradus. Ji atlieka dvi svarbias funkcijas:
1) duoda informacijos, kuri bus reikalinga vėliau, atliekant panašius darbus ar paslaugas;
2) padeda gerinti motyvavimą.
Kontrolė yra ta vadovo veiklos dalis, kuriai pavaldiniai labiausiai priešinasi. Labai dažnai darbuotojų ir organizacijos interesai nėra tapatūs ir darbuotojai savo interesų skatinami yra linkę organizacijos interesus pažeisti. Dėl to yra nepatenkinti, kai tikrinant jų veikloje pastebimi nukrypimai nuo organizacijos nustatytų taisyklių ar reglamento. Yra nustatyta, kad dažniausiai kontrolės vengiama šiais būdais:
1. Formaliai vykdant gautas užduotis. Darbuotojas neatsižvelgia į nenumatytas ar naujai atsiradusias aplinkybes; neįvertina ilgalaikių atliekamos užduoties pasekmių.
2. Vertinant savo veiklą perspektyviu požiūriu: darbuotojas stengiasi pasiekti tokius rezultatus pagal kuriuos jo veikla bus palankiai įvertinta, nors organizacijos tikslams tai gali būti ir žalinga.
3. Informacijos iškraipymas.
Siekiant išvengti šių neigiamų aspektų, dabartiniu metu, kur tai yra galima, kontrolė pavedama patiems vykdytojams. Žinoma, vykdytojas turi būti pakankamai kvalifikuotas ir atsakingas.6. Reguliavimas – baigiamasis kontrolės etapas
Japoniška ir JAV vadybos praktika rodo galimybes išvengti visų su kontrole susijusių nesklandumų dažniau pavedant kontrolę patiems vykdytojams. Technologiškai tai turėtų būti racionaliausia. Niekas geriau už vykdytoją nežino, kokie darbo momentai pavojingiausi. Jam laiko kontrolei reikės mažiau, negu specialiam kontrolieriui. Visa problema – darbuotojo atsakomybė vartotojams, savo organizacijai. Kontrolė klausimas sprendžiamas ne technikos ir organizacijos, o žmogaus vertybių orientacijų lygiu. Kai žmogus yra socializavęsis organizacijoje, pajutęs savo bendrumą su organizacija ir suvokęs organizacijos tikslus kaip savo paties, gali visiškai patikimai kontroliuoti savo darbo procesą, rezultatai bus tokie, kaip numatyta. Jei žmogus yra skatinamas savo darbo turiniu, produkto kokybę jis suvokia kaip natūralius kasdieninės veiklos atributus. Jis gali dirbti savikontrolės pagrindais, jei turi atitinkamą kvalifikaciją ir reikiamai techniškai aprūpintas. Jei tokių motyvų rasti nepavyksta, tenka imtis išorinės prievartinės kontrolės ir skirti specialistus, prietaisus ir laiką.
Savikontrolė efektyvi tik pačiame žemiausiame hierarchijos lygyje, kur vyksta darbo objekto ir informacijos kitimo procesai. Organizacijos ir jos padalinių mastu, kur veiklos rezultatai yra bendrų daugelio žmonių pastangų rezultatai, kontrolė turi būti išorinė, aukščiausiai kelianti organizacijos kaip visumos ilgalaikius tikslus.
Jei vykdytojas jau nieko nebegali padaryti arba nepašalina nukrypimų dėl kitų subjektyvių priežasčių, turi įsikišti vadovas. Tada panaudojamas valdymo ciklo elementas – reguliavimas. Tai – darbo proceso grąžinimas į numatytas vėžias perskirstant medžiagų, lėšų, darbo ir laiko išteklius. Mechaniškai valdomose organizacijose visas reguliavimo operacijas stengiamasi formalizuoti, standartizuoti, iš kiekvieno naujo atvejo išvedant taisykles ateičiai ir jas įforminant instrukcijomis ir standartais. Organiškai valdomose organizacijose dėl kiekvieno sudėtingesnio, vykdytojo nelikviduojamo nukrypimo šaukiama darbuotojų grupinio protinio darbo sesija, kurioje numatomas sprendimas ir jo įgyvendinimo būdas. Organizacijose, kurios valdomos tarpiniu būdu, dažniausiai tam tikriems pareigūnams suteikiami įgaliojimai duoti visiems privalomus nurodymus ir taip atkurti numatytą procesų eigą. Kitais atvejais pagal reikalą reguliavimui skiriami periodiniai pasitarimai arba atitinkamų vadovų pasitarimai .Išvados
1. Kontrolės procesas, kuriuo remdamiesi vadovai įsitikina, kad konkreti veikla atliekama pagal jų planus. Todėl ji yra naudinga planavimo, organizavimo ir vadovavimo efektingumui vertinti. Išskiriami trys kontrolės lygiai tai: strateginė, valdymo, bei operatyvinė kontrolė.
2. Finansų kontrolė svarbi, kadangi pinigai yra akivaizdžiausia ir lengviausiai apskaitoma daugumos organizacijų „įėjimų“ ir „išėjimų“ forma. Finansinės ataskaitos, apimančios balansus, pelno ataskaitas, grynųjų pinigų srautų ataskaitas, sudaro organizacijos likvidumo momentines nuotraukas, apibūdinančias jos bendrą finansinę būklę bei jos pelningumą. Ši informacija naudinga vadovams ir stebėtojams iš šalies, norintiems įvertinti veiklos atlikimo lygį.
3. Kontrolės procesą sudaro:
Ø veiklos atlikimo lygio vertinimo standartų ir metodų sukūrimas;
Ø veiklos atlikimo lygio vertinimas;
Ø nustatymas, ar veiklos atlikimo lygis atitinka standartus;
Ø ir jei prireikia, koregavimo veiksmų priėmimas.
4. Organizuojant kontrolę, būtina atkreipti dėmesį į žmonių elgesį. Kontrolė stipriai ir tiesiogiai sąlygoja jų elgesį, todėl kontrolės procesą reikia daryti pabrėžtinai matomą, siekiant paveikti darbuotojus ir juos nukreipti organizacijos tikslams siekti.
Efektyvios kontrolės požymiai:
Ø Strateginis kontrolės pobūdis;
Ø Orientacija į rezultatus;
Ø Atitiktis veiklai;
Ø Kontrolės savalaikiškumas;
Ø Kontrolės lankstumas;
Ø Kontrolės ekonomiškumas.
5. Vienas svarbiausių kontrolės ypatumų tas, kad ji turi būti visaapimanti. Kiekvienas vadovas, nepriklausomai nuo rango, privalo kontroliuoti, net jeigu jam specialiai niekas to nepavedė; tai turi būti neatskiriama jo pareigų dalis. Nei planavimas, nei organizacinių struktūrų sudarymas, nei motyvacija neatskiriama nuo kontrolės.
Numatomos trys kontrolės rūšys tai: pradinė, tarpinė ir galutinė.Literatūra
C Appleby, R. (2003). Šiuolaikinio verslo administravimas. Vilnius: Charibdės leidykla.
Stoškus., S. (2002). Bendrieji vadybos aspektai. Šiauliai: ŠU universiteto leidykla.
Neverauskas, B., Rastenis, I. (2000).Vadybos pagrindai. Kaunas: Technologijos leidykla..
Jemes Stoner, A.F., Freem, R.E., Gilbert D.R. (1999). Vadyba. Kaunas: Poligrafijos ir informatikos leidykla.
Navickas, V. (2001). Valdymo kontrolė tarptautinėse firmose. Kaunas: Technologijos leidykla.

Leave a Comment