Įstatymai reglamentuojantys reklamą

TURINYS

ĮVADAS 3
1. PREKIŲ KOKYBĖ 4
1.1 Prekės ir jos kokybės samprata 4
1.2 Prekių kokybės reikalavimai 5
1.3 Prekių kokybės standartai 7
2. PREKIŲ REKLAMACIJA 9
2.1 Reklamos samprata 9
2.2 Reklamos principai ir bendrieji reikalavimai 10
2.3 Reklamos rūšys 12
IŠVADOS 17
LITERATŪRA 18ĮVADAS
Kokybę galima apibrėžti kaip papildomas prekės savybes ar geresnes charakteristikas (lyginant su tradicinėmis prekėmis), suteikiančias jai papildomos vertės pirkėjų akyse. Tai gali būti didesnis gaminio patikimumas, ilgalaikiškumas, papildomos funkcijos, dizainas arba tokie nematerialūs dalykai kaip prekės ženklo populiarumas ir kita. Suprantama, ne visose pramonės šakose yra vienodos galimybės pasinaudoti kokybės teikiamais pranašumais. Kokybė itin reikšminga daugumoje šiuolaikinių technologijų pramonės šakų.
Šiuo metu didelę įtaką daaro ir reklama. Be to, ji tapo būtinu mūsų gyvenimo atributu. Be jos neisivaizduojame ne tik prekybos, paslaugų teikimo, bet ir apskritai daugelio ekonominių sričių egzistavimo. Deja, kartais reklama gali ne tik padėti įmonei pagerinti savo padėtį, tačiau už netinkamos reklamos panaudojimą ji gali būti skaudžiai nubausta. Tad įmonėms yra ne tik svarbu į rinką pateikti aukštos kokybės produktą, kuris atitiktų standartus, bet ir pateikti teisingą teisingą informaciją reklamoje.
Tikslas – išanalizuoti prekių kokybės reikalavimus ir reklamaciją.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti prekės ir prekių kokybės sąvokos.
2. Išanalizuoti prekių kookybės reikalavimus.
3. Aprašyti prekių kokybės standartus.
4. Išanalizuoti reklamacijos sąvoką.
5. Išanalizuoti reklamos principus ir reikalavimus.
6. Išanalizuoti reklamos rūšis.1. PREKIŲ KOKYBĖ

1.1 Prekės ir jos kokybės samprata
Ūkinė komercinė veikla duoda teigiamų rezultatų tik tada, jei ji visiškai atitinka vartotojų interesus. Tad vienas pagrindinių veiklos uždavinių yra prekių asortimento pa

agrindimas ir kokybės gerinimas.
Pagal R.Kuvykaitę „prekė yra visa tai kas siūloma rinkai siekiant patenkinti vartotojų norus ir poreikius, įskaitant fizinius objektus, paslaugas ir idėjas“ . V.Sūdžius pateikia platesnį prekės aprašymą: „prekės gali būti fiziniai objektai, paslaugos, asmenys, vietovės, organizacijos ar idėjos, – visa, kas gali tenkinti poreikius ar reikmes ir pateikiama rinkoje pritraukiant vartotojų ar pirkėjų dėmesį, formuojant jų norą įsigyti, naudoti ar vartoti“ . Pagal LR Vartotojų teisių gynimo įstatymą „prekė – bet koks kilnojamasis turtas (daiktas), parduodamas arba siūlomas parduoti vartotojams“ .
Taigi, prekė – bet koks kilnojamas turtas, kuris tenkina vartotojų poreikius.
Kuriant ir parduodant prekę reikia apibrėžti kokie bus jos privalumai. Vienas iš pagrindinių privalumų – kokybė. Tad verslo politika produkto kokybei turi skirti ypatingą reikšmę . Taigi pagal R. Kuvykaitę „prekės kokybė yra joos savybių visuma, įgalinti prekę tenkinti išreikštus ir numanomus pirkėjų poreikius“ . Pagal V. Pranulį „prekės kokybė – tai prekės savybių visuma, leidžianti tenkinti vartotojų poreikius“ . O LR Vartotojų teisių gynimo įstatymas nurodo tokį apibrėžimą: „prekė turi būti tinkamos kokybės, t. y. prekės savybės neturi būti blogesnės, nei yra numatyta tai prekei taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir prekės pirkimo–pardavimo sutartyje“ .

Taigi, galime teigti, kad prekės kokybė – tai prekės savybių visuma, kurios atitinka techninį reglamentą ir tenkina vartotojų poreikius.
Aukšta prekės kokybė su
uprantama ne tik kaip geros fizinės, cheminės prekės savybės, madingumas, gera pakuotė ir t.t. gaminio kokybės rodikliai apima paties prekės jos gamybos eksploatavimo, vartojimo ar naudojimo, aptarnavimo prieš ir po pardavimo kokybinius parametrus .1.2 Prekių kokybės reikalavimai
Kuriant prekę reikia apibrėžti, kokie bus jos privalumai. Šiuos privalumus nusako prekės charakteristikos: kokybė, savybės, stilius ir dizainas. Sprendimai dėl šių charakteristikų yra ypač svarbūs, nes jie daro didelį poveikį vartotojo reakcijai į produktą. LR Vartotojų teisių ginimo įstatymas nusako, kokios kokybės prekės turi būti: „prekės savybės atitinka pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, jeigu prekė atitinka prekės gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus; prekė tinka naudoti tam, kam paprastai tokios rūšies prekės naudojamos; prekė atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į prekės prigimtį bei prekės gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl prekės kokybės .
Kokybė yra vienas iš svarbiausių rinkodaros specialisto įrankių, kuriuos jis naudoja produktui pozicionuoti rinkoje. Kokybė turi dvi dimensijas – lygį ir pastovumą. Kurdamas naują prkę, rinkodaros specialistas pirmiausia privalo pasirinkti kokybės lygį, remiantį prekės poziciją tikslinėje rinkoje. Čia prekės kokybė reiškia prekės gebėjimą atlikti savo funkcijas. Prekė turi būti patvarus, patikimas, tikslus, paprastas naudoti ir remontuoti, pasižymėti kitomis vertingomis savybėmis. Nors kai kurias iš šių charakteristikų galima įvertinti objektyviai, rinkodaros požiūriu jas re
eikėtų vertinti taip, kaip jas suvokia pirkėjas. Bendrovės retai stengiasi pasiūlyti patį aukščiausią kokybės lygį – nedaug klientų nori ar pajėgia nusipirkti geriausios kokybės produktus, tokius kaip „Rolls-Royce“ automobiliai, šaldytuvai „Sub Zero“ ar „Rolex“ laikrodžiai. Tad bendrovės pasirenka tokį kokybės lygį, kuris atitinka tikslinės rinkos poreikius ir konkurentų prekės kokybės lygį .
Gera kokybė reiškia ne tik aukšta kokybės lygį, bet ir pastovumą, vadinasi, prekė yra be defektų arba nukrypimų ir visada veiks taip, kaip buvo pažadėta, bet ne visada pavyksta pateikti prekę geriausios kokybės, pasitaiko ir nekokybiškų prekių. LR Vartotojų teisių gynimo įstatymas reglamentuoja, kad: „jeigu vartotojui parduota ne maisto prekė yra netinkamos kokybės, jis turi teisę savo pasirinkimu iš pardavėjo reikalauti: netinkamos kokybės prekę pakeisti tinkamos kokybės preke; neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus ar atlyginti vartotojo išlaidas jiems ištaisyti; sumažinti prekės kainą; nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus, išskyrus atvejus, kai prekės trūkumas yra mažareikšmis. Prekės trūkumo mažareikšmiškumo kriterijus nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Prekės keičiamos ar grąžinamos prekės pirkimo vietoje ar kitoje pardavėjo nurodytoje, pirkėjui patogioje vietoje. Pirkėjas pardavėjui pateikia raštišką prašymą, kuriame nurodo prekės trūkumus ir pirkėjo pasirinktą vieną iš šių taisyklių 4 punkto reikalavimų. Prie prašymo pridedama kasos aparato kvitas ar pirkimo-pardavimo kvitas, arba kitas prekės pirkimą-pardavimą iš
š šio pardavėjo patvirtinantis dokumentas ir garantinis dokumentas (jeigu parduotai prekei nustatytas kokybės garantijos terminas) .
Visuotinės kokybės aukščiausias tikslas – suteikti klientui didesnį pasitenkinimą bei vertę, o ne vien tik mažinti prekės defektus.
Siūloma prekė gali turėti skirtingas savybes. Išeities taškas yra „nurengtas“ modelis, tai yra prekė be jokių priedų. Bendrovė gali sukurti daugiau jo savybių, kaskart gamindama aukštesnio lygio modelius. Prekės savybės – tai konkurencinis įrankis, padedantis išskirti bendrovės produktą iš konkurentų gaminių. Vienas iš efektyviausių būdų konkuruoti yra tapti pirmuoju gamintoju, pasiūliusiu reikalingą ir vertingą naują savybę.
Klientui pateikti didesnę vertę galima ir pasitelkiant prekės dizainą. Kai kurios bendrovės, tokios kaip Black & Decker, kuri gamina belaidžius elektrinius buitinius prietaisus ir įrankius, garso aparatūrą gaminanti Bose, garsėja puikiu savo produkcijos stiliumi ir dizainu. Kai kurios bendrovės stilių ir dizainą įdiegė į savo veiklos kultūrą.
Dizainas yra platesnė sąvoka nei stilius.. Stilius tiesiog apibūdina prekės išvaizdą. Įspūdingas stilius gali patraukti dėmesį ir sukelti estetinį pasigerėjimą, tačiau tai nebūtinai reiškia, jog produktas geriau veiks. Kai kuriais atvejais patrauklus stilius netgi gali pabloginti prekės savybes. Geras dizainas suteikia prekei naudingų savybių ir pagerina jo išvaizdą.
Intensyvėjant konkurencijai, dizainas taps vienu iš galingiausių įrankių išskiriant produktus iš konkurentų produktų ir formuojant gaminių įvaizdį .
Prekių pardavimas kai yra pasibaigęs jų tinkamumo naudoti terminas yra draudžiamas, t.y. prekės pardavimas neatitinkant jos kokybės reikalavimų, tai apibūdina LR Vartotojų teisių gynimo įstatymas t.y. “parduoti prekes, kurių tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs, Lietuvos Respublikoje draudžiama. Vartotojas, nusipirkęs prekę, kurios tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs, turi teisę pasinaudoti šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytomis teisėmis“ .
Prekės keičiamos ar grąžinamos prekės pirkimo vietoje ar kitoje pardavėjo nurodytoje, pirkėjui patogioje vietoje. Pirkėjas pardavėjui pateikia raštišką prašymą, kuriame nurodo prekės trūkumus ir pirkėjo pasirinktą vieną iš šių taisyklių 4 punkto reikalavimų. Prie prašymo pridedama kasos aparato kvitas ar pirkimo-pardavimo kvitas, arba kitas prekės pirkimą-pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinantis dokumentas ir garantinis dokumentas (jeigu parduotai prekei nustatytas kokybės garantijos terminas).
Kilus nesutarimams tarp pirkėjo ir pardavėjo dėl prekės kokybės, pardavėjas, gavęs raštišką pirkėjo prašymą, privalo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos dėl prekės kokybės įvertinimo, o gavęs iš jos raštu pateiktas išvadas nedelsdamas apie tai pranešti pirkėjui. Jei pardavėjas nevykdo minėtų reikalavimų, pirkėjas turi teisę pats kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją, o gavęs iš jos raštu pateiktas išvadas apie tai pranešti pardavėjui.1.3 Prekių kokybės standartai
Sparčiai kuriant ir naudojant naujas technologijas, rinka užpildoma įvairiais produktais, o to pasekoje didėja konkurencija. Tuomet pirmenybė teikiama ne produktų kiekiui, o jų kokybei.
Pagal LR standartizacijos įstatymą: standartas – tai susitarimo pagrindu parengtas ir pripažintos įstaigos patvirtintas dokumentas, nustatantis bendram ir daugkartiniam naudojimui tinkančias taisykles, bendruosius principus ar charakteristikas ir yra skirtas įvesti optimalią tvarką tam tikroje srityje .
Prekių kokybei įmonės gali taikyti Lietuvos standartus (LST), kurį apibrėžia LR Standartizacijos įstatymo 5 str. arba rengti įmonės standartus (ĮST). Įmonių veikloje pirmenybė turėtų būti teikiama Lietuvos standartams, kurie yra priimti, remiantis tarptautiniais ir Europos standartais. Tarptautiniai bei Europos standartai Lietuvos standartais tampa, jeigu jie išverčiami į lietuvių kalbą ir juos priima atitinkamas standartų technikos komitetas. Rečiau vartojami standartai gali būti priimami ir viršelio būdu – į lietuvių kalbą išvertus tik standarto pavadinimą.
Vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių didinti prekių, paslaugų konkurencingumą, yra kokybė, jos stabilumas. Verslo klientus domina kiekvienos įmonės sugebėjimas tvarkytis ir organizuoti savo veiklą, siekiant rinkai pateikti keliamus reikalavimus atitinkantį produktą. Todėl, renkantis tiekėją ar verslo partnerį, vertinamas ne tik tiekiamas produktas, bet ir tiekėjo patikimumas kokybės srityje, kuris labai priklauso nuo taikomų kokybės vadybos metodų bei aplinkosaugos vadybos sistemų (ISO 9000 ir ISO 14 000).
Norint užtikrinti tinkamą prekių bei paslaugų kokybę, įmonėse diegiami standartai, reglamentuojantys kokybės vadybą ir kokybės užtikrinimą. Tarptautinės standartizacijos organizacijos išleista serija normų, reglamentuojančių kokybės sistemų įvairiose veiklos srityse įgyvendinimo reikalavimus, vadinama ISO 9000. Su ISO 9000 standartais tiesiogiai susijęs kokybės sistemų sertifikavimas. Vadybos sistemos sertifikavimas – tai nepriklausomų ekspertų organizacijos (sertifikavimo įstaigos) patvirtinimas, kad įmonėje įdiegta vadybos sistema atitinka jai keliamus reikalavimus. Tačiau reikia akcentuoti, kad ISO 9000 standartų taikymas ir įmonės kokybės sistemos sertifikavimas nėra tapatūs dalykai. Vadybos sistemų standartai nereikalauja sertifikuoti įmonėje įdiegtos sistemos, todėl pati įmonė apsisprendžia, ar verta naudotis sertifikavimo įstaigos, galinčios patvirtinti vadybos sistemos atitikimą standartų reikalavimams, paslaugomis. Labai dažnai kokybės sertifikatas tampa vienu iš pagrindinių privalumų ar net būtina sąlyga, tiekiant produktus į ES ar kitas Vakarų šalis. Šių standartų dėka įmonė gali užtikrinti nuolatinę produktų kokybę bei įrodyti savo galimybes tai padaryti. Lietuvos standartizacijos departamentas kaupia informaciją apie tas įmones, kurios turi sertifikuotas kokybės sistemas, atitinkančias ISO 9000 serijos standartų reikalavimus.
Aplinkos apsaugos klausimai šiuo metu įgauna vis didesnę reikšmę. Besikeičiantis požiūris į aplinkos apsaugos problemas ir jų sprendimo kelius atsispindi vis griežtesniuose aplinkos apsaugos įstatymuose bei standartuose. Tarptautinė standartizacijos organizacija yra parengusi ISO 14000 serijos aplinkos apsaugos standartus. Šiuose standartuose pateiktos priemonės ir būdai, kurie padėtų įmonėms valdyti aplinkai daromą neigiamą poveikį. ISO 14001:1996 skirtas įmonėms, norinčioms įdiegti ir gerinti aplinkos apsaugos vadybos sistemą, taip pat parodyti, kad įmonė laikosi aplinkos apsaugos politikos.
Lietuvoje šie standartai išleisti su žymenimis LST EN ISO 14001:1999 ir LST EN ISO 14004:1999, kurie reiškia, kad Lietuvos standartas tapatus Europos Sąjungos (EN) ir tarptautiniam (ISO) standartui. Vadybos sistemų diegimas pagal tokį plačiai taikomą standartą suteikia garantijas, kad Lietuvos įmonėse veikiančios sistemos visiškai atitinka kitų šalių įmonėse pagal tą patį standartą įdiegtas sistemas.
ISO 14000 vadybos sistemų diegimas būna pravartus. aplinką teršiančioms įmonėms, kurių būklė aplinkos apsaugos srityje dar nėra gera. Įdiegiant šią sistemą (ir ypač siekiant sertifikavimo), atsiranda puiki galimybė iš esmės sutvarkyti savo santykius su aplinka, tuo labiau, kad dabar aplinkos apsaugos klausimas labai aktualus pasaulyje .2. PREKIŲ REKLAMACIJA
2.1 Reklamos samprata
Mūsų gyvenimas tampa vis įdomesnis, sudėtingesnis, gauname vis daugiau įvairios informacijos. Padidėjo prekių ir paslaugų pasiūla, gerokai išaugo vartojimo kultūra. Tik ar visada sugebame atskirti, kur yra reklama, o kur ne? Atskleisiu pagrindinius reklamos principus, pagal kuriuos ją būtų galima atskirti nuo kitos informacijos.
Prekės ir paslaugos reklama paprastai yra tik produkcijos pardavimo kampanijos dalis. Visuomeninių santykių palaikymas, kaip ir reputacijos kėlimas – tai sėkmės strategija, o veiklos rėmimas ir reklama – daugiau taktika. Taigi reklama padeda pasiekti geresnių rezultatų versle .
Reklamos įstatymo 2 str. 7 dalyje pateikiamas toks reklamos apibrėžimas: „Reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą“. V. Sūdžius teigia, kad „reklama – tai glausta informacija, kurioje ryškiai suvokiamai ir prieinamai atskleidžiamos esminės siūlomų prekių ir paslaugų savybės“ . Taigi galime teigti, kad reklama – tai informacija skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis ir atskleidžiamos jų savybės.
Reklamos įstatyme 2 str. yra išvardintos reklamos rūšys:
1. Išorinė reklama – reklama, kurios pateikimo priemonės yra ne patalpose. Šioms pateikimo priemonėms priskiriamos įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) reklamos pateikimo priemonės.
2. Klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.
3. Lyginamoji reklama – reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos.
4. Paslėpta reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie gamintoją ar paslaugos teikėją, jo pavadinimą ar veiklą, prekės ar paslaugos ženklą, pateikiama tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo. Toks informacijos pateikimas visais atvejais laikomas paslėpta reklama, kai už ją apmokama ar kitaip atsilyginama .2.2 Reklamos principai ir bendrieji reikalavimai
Nesunku suprasti, kad reklaminės informacijos tikslas visų pirma grindžiamas komercinės naudos siekimu. Reklama tarnauja abiem prekybinių santykių šalims: pardavėjui padeda parduoti prekę ar paslaugą, o pirkėjui sudaro galimybę išsirinkti norimą prekę iš daugelio pasiūlymų rinkoje. Neabejojama ir dėl reklamos poveikio – ji yra vienas svarbiausių rinkos kūrimo veiksnių. Taigi reklamą galima laikyti reiškiniu, kuris yra neišvengiamas, tačiau būdamas nekoordinuojamas jokių teisės aktų ir nekontroliuojamas jokių institucijų, gali padaryti daugiau žalos, nei duoti naudos, t. y. iškreipti sąžiningą konkurenciją.
Kadangi reklamoje yra pateikiama reklamos užsakovo pageidaujama informacija, galima teigti, kad reklama yra subjektyvi informacija, kurios turinys, paskelbimo vieta, būdas ir laikas priklauso nuo reklamos užsakovo. Dėl to bet kurios rūšies reklamos skelbimas nėra visiškai laisvas, t. y. reklamoje skelbiama informacija turi atitikti teisės aktų keliamus reikalavimus . LR Reklamos įstatymo 3 straipsnis nustato pagrindinius reklamos principus: reklama turi būti padori, teisinga ir aiškiai atpažįstama .
Padorumo ir teisingumo principai užtikrina, kad reklamoje pateikiama informacija nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės, pagrindiniai demokratijos ir rinkos ekonomikos principai, būtų užtikrinama sąžininga konkurencija.
Reklamos įstatyme 4 str. išvardinti pagrindiniai reklamai keliami reikalavimai: pateikiama informacija neturi pažeisti visuomenės moralės principų, t. y. reklamoje neturi būti žeminama žmogaus garbė ir orumas, kurstoma tautinė, rasinė, religinė, lyčių ar socialinė neapykanta, diskriminacija, šmeižiama ar dezinformuojama.
Reklamos skleidėjai – tai bet kokiomis informacijos perteikimo priemonėmis reklamą skleidžiantys asmenys , taip pat turi užtikrinti, kad reklama neskatintų prievartos, agresijos, nekeltų panikos, neskatintų elgesio, keliančio grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai. Reklamos vartotojams pateikiant informaciją apie tam tikras prekes ar paslaugas, reklamos subjektai neturėtų piktnaudžiauti prietarais, žmonių pasitikėjimu, jų patirties ar žinių stoka.
Reklama, kaip visuomenės informavimo būdas, turi užtikrinti asmens teisės į privatumą apsaugą. Dėl to draudžiama be fizinio asmens sutikimo reklamoje minėti jo vardą, pavardę, pateikti jo nuomonę, informaciją apie jo privatų ar visuomeninį gyvenimą, turtą, naudoti fizinio asmens atvaizdą .
Iš reklamos teisingumo principo turinio seka, kad bet kokia reklamoje teikiama informacija turi atitikti teisės aktų reikalavimus, t.y. turi būti gauta ir skleidžiama nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, turi būti užtikrinama, kad reklamoje naudojama medžiaga būtų parengta nepažeidžiant autorių teisių į literatūros, meno, mokslo kūrinius ir gretutines teises. Reklamoje taip pat neturi būti pateikiama informacija, kuria būtų siekiama skatinti įsigyti ar naudotis teisės aktų uždraustas prekes ar paslaugas arba reklamuoti veiklą, kuri įstatymo yra uždrausta.
Be šių reklamos turinio reikalavimų, teisės aktai nustato ir tam tikrų reklamos pateikimo formos apribojimų. Skleidžiant reklamą yra draudžiama naudoti specialias pasąmonę veikiančias priemones ir technologijas, pavyzdžiui, „25 kadro efektą“.
Be padorumo ir teisingumo principų reikalavimų, reklama turi atitikti ir reklamos atpažįstamumo pricipo kriterijus. Reklamos atpažįstamumas pateiktas Reklamos įstatymo 8 str. Ten teigiama, kad reklamos atpažįstamumo principas siejamas su reikalavimu užtikrinti, kad reklamos adresatas būtų aiškiai informuotas apie tai, kad jam teikiama informacija yra reklama. Nuo bendrojo pobūdžio informacijos reklama turi būti aiškiai atskiriama vaizdo arba garso priemonėmis, o jeigu yra tikėtina, kad reklamos vartotojas visuomenės informavimo priemonėje skleidžiamos informacijos dėl jos pateikimo formos gali neatpažinti, tokia reklama turi būti pažymėta žodžiu „reklama“ .2.3 Reklamos rūšys
Paslėpta reklama. Atsižvelgiant į reklamos atpažinimo principo turinį, teisės aktuose yra įtvirtintas paslėptos reklamos draudimas. Paslėpta reklama yra apibrėžiama kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie gamintoją ar paslaugos teikėją, jo pavadinimą ar veiklą, prekių ar paslaugių ženklą, pateikiama tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo. Toks informacijos pateikimas visais atvejais laikomas paslėpta reklama, kai už ją mokama ar kitaip atsilyginama. Iš esmės paslėptoje reklamoje pateikiama informacija gali būti teisinga, tačiau ji pateikiama tokia forma ir būdu, kad reklamos vartotojas gali jos neatskirti nuo bendro pobūdžio informacijos ir apsirikti ją vertindamas kaip bendro pobūdžio informaciją .
Klaidinanti reklama. Klaidinančia įstatymas laiko tokią reklamą, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti tų asmenų ekonominį elgesį arba dėl šių priežasčių pakenkia kito asmens galimybėms konkuruoti .
Kalbant paprasčiau, klaidinančia gali būti pripažinta ne tik reklamoje pateikta faktiškai neteisinga informacija, bet ir tai, kaip pati reklama yra pateikiama. Negalima paneigti, kad burnos higienos priemonių reklama, kurioje pasirodo įrašas apie oficialios Lietuvos stomatologų sąjungos rekomendaciją, daro emocionaliai didesnį įspūdį galutiniam reklamuojamo produkto vartotojui nei reklaminis pranešimas be šio siužeto. Šitai neabejotinai gali turėti įtakos ir perkant reklamuojamą produktą, tai ir atitinka įstatyme vartojamą terminą „asmens ekonominis elgesys“. Jeigu vartotojas negalės atskirti tikrojo informacinio pranešimo autoriaus ir manys, kad reklama yra tiesiog informacinis minėtos sąjungos pranešimas, ši reklama gali būti pripažinta klaidinančia .
Tačiau CK 6.301 straipsnio pirmoje dalyje apibrėžiant klaidinančia reklamą yra nurodomas papildomas būtinas požymis, kad dėl klaidinančios reklamos pobūdžio atsirado žalos. Žala šiuo atveju gali pasireikšti tiek pozityviais, tiek negatyviais nuostoliais, pavyzdžiui, įsigytos prekės, kuri, kad ir vėliau paaiškėjo, klaidingai buvo nurodyta kaip garsios firmos gaminys, kaina, dėl įsigytos prekės padaryta žala turtui ar sveikatai ir pan. Žalą taip pat galima būtų pripažinti ekonomistams apskaičiavus dėl klaidinančios reklamos prarastą tam tikrą rinkos dalį arba negavus planuotų pajamų. Pareiga įrodinėti reklamos sukeltą žalą šiuo atveju tenka asmeniui, pateikusiam kaltinimą dėl klaidinančios reklamos vartojimo ir žalos atsiradimo .
Klaidinanti reklama paneigia vieną iš svarbiausių reklamos principų , įtvirtintų Reklamos įstatymo 3 straipsnyje, – reklama turi būti teisinga. Reklamos klaidingumas gali pasireikšti įvairiomis formomis, kurios yra nurodytos CK 6.301 str. 2 dalyje, todėl vertinant, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į tris kriterijus: teisingumo, visapusiškumo ir pateikimo.
1. Reklamoje skelbiami teiginiai negali būti neteisingi. Tai reiškia, kad reklamos davėjas turi pagrįsti tokių teiginių teisingumą. Ar pakanka taiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžia Konkurencijos taryba, pradėjusi tyrimą ex officio (išvertus iš lotynų kalbos iš pareigos, pagal tarnybos pareigas) ir nagrinėdama pareiškėjų skundus, arba nagrinėjantis ginčą teismas. Tokiu atveju negalima remtis asmenų, kurių veikla susijusi su skleidžiama informacija, parodymais (teisingumo kriterijus).
2. Reklaminė informacija turi būti visapusiškai, negali būti praleista reikšminga informacijos dalis, kurią paskelbti yra būtina, kad nebūtų suklaidinti reklamos vartotojai (visapusiškumo kriterijus). Toks neleistinas vienpusiškos reklamos pateikimas šiuo metu labai išpopuliarėjo tarp bendrovių, teikiančių mobiliojo ryšio paslaugas. Skelbiant apie bendrovės teikiamus „mažiausius“ pokalbių tarifus, pamirštama paminėti, kad tokie pokalbių tarifai galioja tik tar.p to paties mobiliojo ryšio operatoriaus abonentų, o mėnesio pabaigoje vartotojas privalės sumokėti ir mėnesinį abonentinį mokestį, dėl to galutinė tarifų kaina smarkiai padidės ir jos nebebus galima pavadinti mažiausia.
3. Reklamos pateikimo būdas ir forma neturi klaidinti reklamos vartotojų. Tokiu atveju turimas galvoje paprastas reklamos vartotojas, kuris neturi specialių žinių ir negali suvokti ypatingų dalykų (pateikimo kriterijus). Taip neretai yra klaidinami vaikai, kurie dažnai neskiria reklaminių pranešimų nuo kitokio pobūdžio informacijos .

Sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į keturių rūšių informaciją:
1. analizuojama informacija apie patį reklamos davėją (jo veiklą, buveinę, firmos vardą, prekės ar paslaugos ženklą, autorių teises, gretutines teises, patentus, licenzijas ir pan.);
2. siekiama surinkti kuo daugiau duomenų apie reklamuojamas prekes ir paslaugas (jų gamybos vietą ir kilmę, prekės gamintojo ar paslaugų tiekėjo identiškumą, patyrimą, kvalifikaciją, pagaminimo laiką, gamybos būdą, paskirtį, kiekį, sudėtį, energetinę vertę, vartojamąsias savybes, tinkamumą vartoti (naudoti), patikros laiką, vietą, būdą, įvertinimą, vartojimo (naudojimo) būdą, prekių (paslaugų) ir nustatymo standarto atitikimą, sertifikavimą, oficialų prekių pripažinimą ir apdovanojimą mugėse, parodose, dovanas ir prizus, suteiktus už prekes ir paslaugas, pavartotus mokslinius ar profesinius terminus arba bandymų techninius ar statistinius duomenis ir pan.);
3. vertinamos prekių arba paslaugų įsigijimo ir vartojimo (naudojimo) sąlygos – kaina ar jos apskaičiavimo būdai, mokėjimo sąlygos, garantijos, pristatymo, keitimo, remonto, aptarnavimo, grąžinimo sąlygos, pardavimo ir keitimo mastas, specialiosios ofertos priežastys ar tikslai ir pan.
4. Atkreipiamas dėmesys į prekių ar paslaugų lyginimą (gretinimą) su kitomis prekėmis ir paslaugomis. Tai nurodo civilinio kodekso 6.301 straipsnio 3 dalis. Ar Lietuvoje naudojama reklama nėra klaidinanti, kontroliuoja Konkurencijos taryba. Konkurencijos tarybos teisės ir pareigas kontroliuoja, ar reklama nėra klaidinanti, nustato Reklamos įstatymas ir Konkurencijos įstatymas .

Už klaidinančią reklamą yra skiriamos baudos. Jei pažeidimas yra mažareikšmis, t.y. pažeidimu nepadaroma esminės žalos galima taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą. Taip pat gali būti skiriamos baudos nuo 1 iki 20000 lt. Jei pažeidimai buvo padaryti sunkinančiomis aplinkybėmis gali būti skiriama ir didesnė bauda, tačiau ji negali viršyti 3 proc. Bendrųjų metinių baudžiamo subjekto pajamų. Visi Konkurencijos tarybos sprendimai gali būti skundžiami teismui .
Dabar pateiksime pavyzdį, kurį išnagrinėjo Konkurencijos taryba už klaidinančią reklamą. AB „Lietuvos draudimas“ buvo nubaustas 10 tūkst. Lt bauda už klaidinančią reklamą. Konkurencijos taryba, posėdyje apsvarsčiusi baigto tyrimo išvadas, nutarė pripažinti AB “Lietuvos draudimas” platintose nuolaidų kortelėse naudotą teiginį “10 ct nuolaida kiekvienam litrui degalų” klaidinančia reklama. Už klaidinančios reklamos naudojimą AB “Lietuvos draudimas” skirta 10 000 Lt piniginė bauda. Atlikusi tyrimą, kuris buvo pradėtas Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prašymu, Konkurencijos taryba konstatavo, kad AB “Lietuvos draudimas” nuo 2003-06-06 naudojo klaidinančią reklamą. Joje buvo pateikta neteisingų teiginių dėl nuolaidų taikymo kurui S. Savicko individualiai įmonei priklausančiose degalinėse, t.y. nebuvo vykdomos nuolaidų kortelėje nurodytos sąlygos jų taikymo metu ( teikti 10 ct nuolaidą kiekvienam litrui degalų nuo 2003-02-18 iki 2003-12-31). Nuolaidas buvo numatyta teikti pagal abiejų ūkio subjektų pasirašytą bendradarbiavimo sutartį. Tačiau nuo 2003-06-06 AB “Lietuvos draudimas” nevykdė įsipareigojimo taikyti klientams platinamose nuolaidų kortelėse nurodytos 10 centų nuolaidos litrui degalų. Todėl neteisinga informacija klaidino klientus, įtakojo jų ekonominį elgesį, nes lėmė jų apsisprendimą sudarant transporto priemonių valdytojų ir savin.inkų privalomojo draudimo sutartis. Tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtino, kad asmeniui, svarstančiam galimybę apdrausti savo transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimu AB “Lietuvos draudimas”, buvo siūloma nuolaidų kortelė, kuri, apdraudus transportą šioje bendrovėje, suteiktų 10 centų nuolaidą kiekvienam litrui degalų S. Savicko individualios įmonės degalinėse. Siūloma santykinai didelė nuolaida galėjo paskatinti paprastus reklamos vartotojus priimti ekonominį sprendimą apdrausti transporto priemonę būtent AB “Lietuvos draudimas”. Konkurencijos tarybos nuomone, AB “Lietuvos draudimas” naudota minėta klaidinanti informacija galėjo ne tik paveikti klientų ekonominį elgesį, bet ir tuo pačiu pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti .
Išorinė reklama. LR Reklamos įstatyme apie išorinę reklamą skelbiama, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą: automobilių keliuose ir jų sanitarinės apsaugos zonose, taip pat gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, kelio ženklus, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, atitraukti jų dėmesį, tuo keliant pavojų eismo dalyviams, taip pat draudžiama naudoti reklamą, imituojančią kelio ženklus, ant skulptūrų ir paminklų, neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimo. Reklama saugomose teritorijose bei nekilnojamosiose kultūros vertybėse ir jų teritorijose leidžiama tik suderinus su valstybės įstaiga, atsakinga už kultūros vertybių apsaugą, bei saugomos teritorijos steigėjo įgaliota įstaiga. Išorinės reklamos įrengimo tipines taisykles tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija .
Lyginamoji reklama. LR Reklamos įstatyme apie lyginamąją reklamą reglamentuoja, tai kad lyginamoji reklama leidžiama, kai laikomasi šių reikalavimų: reklama nėra klaidinanti pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir 5 straipsnį, reklamoje yra lyginamos prekės ar paslaugos, tenkinančios tuos pačius poreikius ar skirtos tiems patiems tikslams, reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina, reklama nesukelia painiavos rinkoje nustatant reklamos davėją ir konkurentą arba reklamos davėjo ir konkurento prekių ar paslaugų ženklus, firmų vardus, kitus skiriamuosius žymenis, prekes ar paslaugas, reklama nediskredituoja ir nemenkina konkurento prekių ar paslaugų ženklų, firmos vardo, kitų skiriamųjų žymenų, jo prekių, paslaugų, veiklos, finansinės ar kitokios padėties, prekės, turinčios kilmės nuorodą, lyginamos su prekėmis, ant kurių yra tokia pat kilmės nuoroda, nesąžiningai nesinaudojama konkurento prekių ženklo, firmos vardo ar kitų skiriamųjų žymenų reputacija arba konkuruojančios prekės nuoroda į kilmę, reklamoje prekės ar paslaugos nepateikiamos kaip prekių ar paslaugų, pažymėtų turinčiu apsaugą prekių ženklu ar firmos vardu, imitacijos ar kopijos. Jeigu lyginamojoje reklamoje pateikiamas konkretus pasiūlymas, turi būti aiškiai nurodyta pasiūlymo galiojimo pabaigos data, o jeigu reikalinga, turi būti nurodyta, kad šis pasiūlymas priklauso nuo turimų prekių kiekio ar paslaugų suteikimo galimybių. Jei tokios reklamos paskelbimo metu pasiūlymas dar negalioja, būtina nurodyti jo įsigaliojimo datą .IŠVADOS
1. Aptarus įvairių rašytojų ir išanalizavus LR Vartotojų teisių gynimo įstatymą, galime teigti, kad prekė – bet koks kilnojamas turtas, kuris tenkina vartotojų poreikius, o prekių kokybė – tai prekės savybių visuma, kurios atitinka techninį reglamentą ir tenkina vartotojų poreikius.
2. Apžvelgus, prekės kokybės reikalavimus, pagal LR Vartotojų teisių ginimo įstatymą prekės savybės turi atitikti pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas ir jeigu prekė atitinka prekės gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus, tada prekė yra tinkama naudoti tam, kam paprastai tokios rūšies prekės naudojamos. Šis įstatymas nurodo sąlygas ir dėl nekokybiškos prekės grąžinimo.
3. Prekių kokybės standartus nurodo LR Standartizacijos įstatymas. Taigi, standartas susitarimo pagrindu parengtas ir pripažintos įstaigos patvirtintas dokumentas, nustatantis taisykles, bendruosius principus ar charakteristikas ir yra skirtas įvesti optimalią tvarką tam tikroje srityje. Tad įmonė turi kurti standartus remiantis standartizacijos įstatymu ir organizuoti savo veiklą, siekiant rinkai pateikti keliamus reikalavimus atitinkantį produktą.
4. Išanalizuoti reklamacijos sąvoką remiantis autorių ir įstatymu galime teigti, kad reklama – tai informacija skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis ir atskleidžiamos jų savybės.
5. Reklamos principus ir reikalavimai aprašyti LR Reklamos įstatyme. Taigi, pagrindiniai reklamos principai yra šie: reklama turi būti padori, teisinga ir aiškiai atpažįstama. O reikalavimai: pateikiama informacija neturi pažeisti visuomenės moralės principų, reklama neturi skatinti prievartos, agresijos, nekelti panikos, neskatinti elgesio, kelti grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai. Ir svarbiausia turi užtikrinti asmens teisės į privatumą ir apsaugą
6. Pagal LR Reklamacijos įstatymą yra skiriamos keturios reklamos rūšys: paslėpta, klaidinanti, išorinė ir lyginamoji. Šiame įstatyme taip pat yra nurodyti šių rūšių reikalavimai.LITERATŪRA
1. LR Civilinis kodeksas (Žin., 2000, VIII-1864).
2. LR Vartotojų teisių gynimo įstatymas (Žin., 2000, Nr.85-2581).
3. LR Standartizacijos įstatymas (Žin., 2000, Nr. VIII-1618).
4. LR Reklamos įstatymas (Žin., 2000, Nr. VIII-1871).
5. Čeredničenkaitė, K „Reklamos samprata ir pagrindiniai jos principai“ – „Marketingas“ 2005 Nr.1
6. Kotler, Ph „Rinkodaros principai“, – K., 2003m.
7. Kuvykaitė, R. „Gaminio marketingas“, – K., 2001m.
8. Nakutis, Š. „Klaidinanti reklama“ – „Marketingas“ 2005 Nr.2.
9. Pranulis, V. „Marketingas“, – V., 2000m.
10. Sūdžius, V. „Pardavimų valdymas: principai ir praktika“, – V., 2002m.
11. http://www.konkuren.lt/aktualijos/pranesimai.htm
12. http://www.svv.lt/index.php/lt/29839/

Leave a Comment