Kokybiško bendravimo problemos

VILNIAUS KOLEGIJAELEKTRONIKOS IR INFORMATIKOS FAKULTETAS

KOKYBIŠKO BENDRAVIMO PROBLEMOSREFERATAS

PD 65307P105 ISO4BSTUDENTAS V.NEVEDOMSKIS 2006-09-28 DĖSTYTOJAS (-A) L.LIUBAUSKIENĖ

2006-09-28

2006

TURINYS

ĮVADAS 3TEMOS AKTUALUMAS 3UŽDAVINIAI 3TIKSLAS 3DĖSTYMAS 4ĮŽANGA 4BENDRAVIMO PRADŽIA 4KALBĖJIMAS 5KALBOS APRIBOJIMAI 6KLAUSYMAS 7Klausytojų tipologijos: 7BENDRAVIMO ETIKA – MENAS 8BENDRAVIMO GRĮŽTAMASIS RYŠIS 8NEVERBALINIS BENDRAVIMAS 9Gestu lentelė 9IŠVADOS 10Keli bendravimo problemų sprendimo budai 10LITERATŪRA 11

ĮVADAS

Temos aktualumas„Kokybiško bendravimo problemos“ išgirdus šį pavadinimą iškila daug klausimu tokiu kaip: kas tai yra, kodėl iškila, kaip jų išvengti ir kas gi yra tas bendravimas. Kausimų visada yra daugiau nei atsakymu, taip buvo ir bus, bet aš šio referato pagalba pasistengsiu kiek galima sumažinti santykį tarp klausimų ir atsakymų.Žmonės tai yra tokios būtybės kurios sunkiai ištveria vienatvę „būti atskirtam nuo žmonių tai bausmė“, o visa laiką būnant tarp žmonių nori ar nenori perduodi ir gauni kažkokia informacija t.y bendrauji. Ir nesvarbu ar gauta informacija yra žodinė ar išreikšta neverbaliai.Bendraujant neretai įvyksta nesusipratimų t.y. nori pasakyti vieną o pašnekovas (informacijos priėmėjas) supranta visiškai kitaip. Taigi kaip padaryti bendravimą kokybiška kad kuo tiksliau perduoti norima informacija.

Uždaviniai• Atlikti informacijos šaltinių apžvalgą.• Išsiaiškinti kokybiško bendravimo kliūtis.• Pateikti išvadas.

Tikslas• Paaiškinti kitiems kokybiško bendravimo problemas.

DĖSTYMAS

ĮžangaBendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę.

Nėra tokių kurie jau gimę viską mokėtu. Bendravimo irgi derėtu mokytis, ką žmogus pirmuosius savo gyvenimo metus ir daro t.y. viską stebi ir analizuoja. Kalbėti aiškiai, niekur neskubant, į pagalbą žodžiams pasitelkti gestus ir mimika, galima išmokti. Vieniems tai gaunasi lengvai kitiems sunkiau, bet ne tame esmė, juk svarbiausia yra pasakyti taip kad visi tave suprastu o tai jau yra menas. Tam kad užtikrinti kokybiška bendravimą iš pradžių reikia išmokti išklausyti!

BENDRAVIMO PROCESASBendravimo procesas užsimezga tada, kada siuntėjas jaučia, kad asmuo, grupė ar organizacija pasiruošusi bendrauti su gavėju. Siunčiamas pranešimas privalo būti užkoduotas, kad gavėjas žinią atpažintų. Pranešimas gali būti perduodamas verbaliniu (žodiniu) ir neverbaliniu (nežodiniu) būdu. Pranešimai gali būti perduodami asmeniškai, raštiškai, memorandumu, per televiziją ir kitais būdais. Informacija gaunama per šiuos pojūčius: klausos, regėjimo, lytėjimo, uoslės, skonio. Gavėjas privalo iššifruoti gautą pranešimą. Bendraujant veikia grįžtamasis ryšys. Šis ryšys užtikrina efektyvų bendravimą. Grįžtamasis ryšys siejasi su gavėjo išsiųstu pranešimu siuntėjui, pasibaigus bendravimo procesui. Yra išskirti 5 bendravimo etapai (žingsniai).

SUVOKIMASSuvokimas yra pirmasis ir pats svarbiausias žingsnis bendravimo procese. Suvokimas apima viską, kas įvyksta iki pranešimo užkodavimo, t. y. iki informacijos persiuntimo.

UŽKODAVIMAS Pranešimai gali būti persiunčiami dviem būdais: verbaliniu ir neverbaliniu. Verbalinis būdas – tai informacijos perdavimas žodžiu ar raštu. Neverbalinis būdas – tai informacijos perdavimas kūno judesiais.Užkodavimo esmė yra – parinkti siuntėjui ir gavėjui suprantamus simbolius.

PERSIUNTIMASPersiuntimas – tai procesas, kada siuntėjas yra pasiruošęs išsiųsti žinią gavėjui. Pranešimą galima siųsti dviem kanalais:

1. Žodžiu. Tai yra garso bangomis.2. Kitomis priemonėmis: kūno judesiais, radiju, televizija ir t.t.. Visos perdavimo priemonės yra labai svarbios. Šių informacijos perdavimo priemonių paskirtis yra ne vienoda, tai priklauso nuo situacijos. Labai svarbu parinkti tinkamą informacijos perdavimo priemonę.

IŠŠIFRAVIMASInformacija, gauta iš siuntėjo, turi būti iššifruota. Tuo užsiima informacijos gavėjas. Du iš karto išsiųsti pranešimai gali neigti vienas kitą. Labai svarbu teisingai iššifruoti užkoduotą informaciją.

TRIUKŠMASTriukšmas – tai dar vienas faktorius, su kuriuo dažnai susiduriame bendraujant. Jis gali pasireikšti bet kuriame bendravimo etape. Kartais triukšmas bendraujant daro labai neigiamą įtaką. Pvz.:kartais dėl triukšmo klaidingai suprantama informacija, gaunamas neteisingas pranešimas.

Bendravimo pradžiaKiekvienas bendravimo aktas prasideda nuo psichologinio kontakto užmezgimo ir baigiasi jo nutraukimu, bet net ir nutraukus psichologinį kontaktą tęsiasi gautos informacijos analizė (juk pasitaiko kad tik baigus pokalbi atsitokėji ir supranti kas buvo pasakyta). Tam kad bendravimas butu kokybiškesnis reikia sutelkti visa dėmesį į pašnekovą.Pirmosiomis kontakto su nepažįstamu pašnekovu akimirkomis, pašnekovai pastebi pašnekovo išvaizdą: rengimosi stilių (manierą), veido išraišką, poza, judesių energingumą. Nuo pirmojo kontakto priklauso kas pirmas ištars žodį ir koks tas žodis bus.Bendraujant neleistina skubėti, skubėjimas pablogina komunikacija pašnekovas gali nespieti paskui jūsų mintis arba jus galite pamiršti ką nors pasakyti ką vėliau įterpus i pokalbi gali tik viską labiau supainioti.Skubėjimas vertinti(spręsti) apie kitus žmones yra įprastas. Kito asmens vaizdą formoja jo išvaizda, reputacija, kalbos ir elgesio maniera, svarbus net ir kvapas sklindantis nuo to žmogaus.Bendraujant taipat yra svarbi to žmogaus reputacija, simpatija ar empatija jums.Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių, kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteikti būtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantys žmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yra nemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, per mažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savo susidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai.

KalbėjimasTaigi, matome, jog pasitaiko ir prastų kalbėtojų. Jie kalba pernelyg trumpai, lakoniškai, renkasi nuobodžias temas, šneka apie netinkamus arba aplinkinius erzinančius dalykus. Jų kalba gali stokoti įvairumo, būna pernelyg monotoniška, vienodo tembro. Prasti kalbėtojai nemoka informacijos, kurią jie nori pateikti, priderinti prie klausytojo interesų. Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai. Pavyzdžiui, pokalbio tema gali būti tokia bendra, kad neįmanoma išsiaiškinti nieko konkretaus, arba atvirkščiai, pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales ir aplinkiniams sekti pokalbio giją gali tapti varginančiu užsiėmimu. Vieni prasti kalbėtojai niekada neišsako savo nuomonės ir tarsi slepiasi už nematomo barjero, visaip vengia parodyti save. Kiti – priešingai, kalba tik apie save ir savo problemas, jomis užimdami visą pokalbiui skirtą laiką ir visiškai nerodydami susidomėjimo kitais. Kartais nesiseka naudoti nežodinius signalus, reguliuojančius pokalbio laiką ir trukmę. Pavyzdžiui, nesugebama perduoti pokalbio gijos, pašnekovas neinformuojamas apie tai pasikeitusiu balso tonu, kūno judesiais ar akimis. Tuomet mes nežinome, ar pašnekovas jau baigė kalbėti, ar ne. Bendravimo partneris taip pat gali nesiųsti signalų apie pokalbio pradžią, todėl mes nesuprantame, kad jis nori pradėti šnekėti. Kartais nepaisoma pokalbio tvarkos. Tokiu atveju dažnas kalbančiojo partraukinėjimas kaitaliojasi su nejaukios tylos pauzėmis. Būna, kad žmonės šneka taip tyliai, jog jų sunku klausytis. Jei šnekama vienodu, monotonišku balsu, darosi sunku suprasti, kurias kalbos vietas norima pabrėžti, kokia tikroji pašnekovo išsakomų žodžių svarba. Nesėkmingas bendravimas išsiskiria ir tuo, kad neduoda pašnekovui tinkamo atlygio. Bendravimo partneris nieko iš mūsų negauna. Jis nesusilaukia tų mažų, tačiau malonių pokalbio detalių, rodančių, kad į suprantame, jam pritariame, juo domimės. Nesulaukiama padėkos, komplimentų, simpatijos, paramos išreiškimo ir panašiai. Nemokantys tinkamai bendrauti žmonės nepaaiškina ir neatsiprašo už savo įsiterpimus į kito šneką, ar už pokalbio metu padarytas klaidas. Jie nereaguoja į kito žmogaus palankumo pasireiškimus, ar į pagalbos siūlymą, palikdami siūlytoją sutrikusį arba įžeistą.

Blogas bendravimas yra ir nepasitikėjimo savimi bei savikontrolės įgūdžių neturėjimo pasekmė. Žmonės gali nedrįsti pradėti pokalbio arba laiku jį užbaigti. Kartais nesugebama pakeisti pokalbio temos, išakyti kitokią nuomonę, paprieštarauti arba patarti. Nepajėgiama ko nors paprašyti arba pareikalauti, pasiskųsti, sukritikuoti, perkalbėti kitus arba pateikti savus pasiūlymus. Bendravimo nesėkmės gali kilti ir dėl nemokėjimo deramai pasirodyti, tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasi ne taip, kaip jiems derėtų, arba apsimeta ne tais, kuo yra iš tikrųjų, šneka apie tai, apie ką nenusimano ir panašiai. Visa tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti. Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamas kalbėjimu. Norint, kad kalbėjimas būtų prasmingas, reikia, visų pirma, mokėti kalbą. Bendraujantys žmonės turi šnekėti abiem suprantama kalba. Bendraujantiems reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yra įvardinami žmonės, daiktai ir reiškiniai, taip pat šių žodžių derinimo bei jungimo taisyklės. Lygindami tai, kas pasakyta, su tuo, kas parašyta, aptinkame ne vieną reikšmingą skirtumą. Visų pirma, rašytinis kalbėjimas atsirado vėliau už sakytinį. Todėl rašytinis kalbėjimas yra sudėtingesnis. Rašto kalbos sakiniai paprastai yra ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni, negu sakytinės kalbos. Joje daugiau nekasdieniškų, abstrakčių žodžių, mažiau pasitaiko pataisymų, pasikartojimų ir panašiai. Rašto kalba būdingos geresnės laiko panaudojimo galimybės. Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant, todėl galima geriau parinkti žodžius, sakinių konstrukcijas, pildyti bei taisyti tekstą. Kita vertus, sakytinis kalbėjimas yra kur kas išraiškingesnis. Sakytinė kalba atspindi įvairius pokalbio niuansus, parodo kalbančiojo jausmus, nurodo potekstės galimybę. Visa tai nėra būdinga rašytinei kalbai.

Kalbos apribojimaiBendravimo efektyvumas priklauso tik nuo kalbos. Iš esmės kalba nulemia visą bendravimą. Visi parinkti simboliai yra minčių, jausmų ir sąvokų abstrakcijos. Mes turime teisę pasirinkti patį efektyviausią bendravimui būdą.Tačiau negalime pamiršti, kad mes naudojame žodžius – abstrakcijas, todėl kiti šiuos žodžius gali suprasti klaidinga reikšme. Bendraujant reikia vengti verstų iš kitų kalbų žodžių (t. y. vertalų ) ir semantizmų.

KlausymasTeisingą sprendimą bendraujantis asmenys gali priimti tik išklausę savo pašnekovą ir gave kuo išsamesnę informaciją.Sprendžiamu klausimų informacijos pertekliaus negali būti. Ir taupyti laiką, neišgavę nė pusės žodžio, nepatartina. Išklausyti kita būtina ne vien norint padaryti sprendimą, o ir siekiant suprasti, susidaryti išsamų vaizdą. Bendraujant kalbantieji ir klausytojai abipusiškai atsako už komunikacijos sėkmę. Klausydami vieni kitų, žmonės suvokia faktišką medžiagą iš esmės bei pajunta pašnekovo emocijas, nusiteikimą,ryžtingumą. Suvokus pašnekovo emocijas, lengviau adekvačiai suprasti informaciją apie svarstomą dalyką, ir susidaryti bendrą vaizdą apie pašnekovo požiūri į aptariamą dalyką ar temą.Kalbos suvokimas bei supratimas priklauso nuo bendravimo stiliaus ypatybių, nuo žmogaus patirties bendraujant šia tema šiais klausimais, nuo kliūčių perduodant informaciją bei nuo klausytojui prieinamų leksikos priemonių vartojimo.Klausyti trukdo: pašnekovo psichologinės būsenos – susierzinimas, antipatija kalbančiajam, nuomonė apie jį kaip įkyrų, nuobodų, ir pan., o taip pat klausančiojo fizinis ir emocinis nuovargis, aplinkos faktoriai.

Klausytojų tipologijos:Pagal: G.Lopatin, E.Lopuchina [55]• Nekantrusis. Poza, gestai akivaizdžiai demonstruoja nesidomėjimą tuo, apie ką kalbama. Jį mažai tedomina visa, kas tiesiog su juo nesusiję. Klausymas jam – bausmė ar papildomas krūvis. Jis nuolat įsiterpia, reikalauja (nori) žodžio.• Agresyvusis. Labai aktyvus, ekspansyvus, labai stengiasi būti puikus klausytojas. Tuo ir neretai baugina, baido žmones. Jo žvilgsnis įdėmus, jis energingas, įsitempęs, slopiną norą kalbėti, apskritai su juo bendrauti.

• Intelektualas. Šis tipas įsiklauso tik į idėją, tačiau kurčias emocijoms, slypinčioms už idėjos, už žodžių. Per pokalbį jis nuobodžiauja, nes negirdi nei penktadali to ka jam sako pokalbio dalyviai – jam „viskas aišku“. Jis nė neklausęs,žaibiškai sprendžia ir siūlo problemų sprendimus, nors žmonės nori tik jomis pasidalyti – spręsti jie pajegus patys.• Superpasyvusis. Abejingas, neįneša jokio indėlio į pokalbį. Jis su viskuo sutinka, yra uždaras, nenuoširdus. Jam pasyvumas teikia komfortą.• Neatidus. Neįstengia išgirsti, kas jam sakoma dėl iškreipto suvokimo; jo mintys kažkur klaidžioja. Jis nepajėgia susikaupti.

Bendravimo etika – menasVienas griežtas etiketo reikalavimas yra toks – iš viso nekreipti dėmesio į gerų manierų nesilaikymą, taigi ir toliau elgtis taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Tačiau būna situacijų, kai blogų manierų neįmanoma nepastebėti. Ką daryti, jei susiduriama su provokuojančiu, tiesiog begėdiškai nemandagiu žmogumi? Tada etiketas ir savigarba reikalauja situaciją bematant sušvelninti: arba paprasčiausiai palikti akiplėšą, arba paprašyti jį išeiti. Geros manieros nenumato kitos išeities: tik jokiu būdu negalima į grubumą atsakyti grubumu. Tačiau kaip elgtis, kai kas nors darbe ar visuomenėje pasirodo nederamai apsirengęs, įeina be švarko, nors yra damų ar viršininkų; arba mėgsta įeiti į patalpą atsegtu švarku, arba susikišęs abi rankas į kelnių kišenes. Ar tokiam žmogui atsargiai pasakyti, ar palikti jį likimo valiai priklauso nuo situacijos ir asmens. Visiems atvejams nėra visuotinai galiojančių griežtų taisyklių. Tačiau prieš pradedant kritikuoti aplinkinius, matant jų nusižengimus elgesio normoms, mums patiems reikėtų pradėti stebėti tai, kaip mes elgiamės.Mums beveik visada svarbu save aplinkiniams parodyti tokiu, kokiu norime. Norime sulaukti teigiamos kitų žmonių reakcijos savo atžvilgiu.

Taigi, jei mes nusižengiame, viskas priklauso nuo pražangos dydžio. Dažnai galime atsiprašyti už padarytus nusižengimus, ir viskas bus pamiršta. Tačiau dėl to dažnai jaučiamės nepatogiai, o dažnai ir susigėstame. Ką tokiu atveju daryti? Jeigu tikrai sukėlėte kieno nors nepasitenkinimą, tai geriausia iš viso nieko nesakyti, nes, puolus atsiprašinėti, nepatogumas bus dar didesnis.

Bendravimo grįžtamasis ryšisDažniausiai atgalinis ryšys gaunamas stebint pašnekovo veido išraišką, gestus bei tokius paprastus žodinius intarpus kaip “aha”, “tikrai”, “mat kaip” ir panašiai. Šie intarpai patys savaime mažai ką reiškia, tačiau neblogai atskleidžia pašnekovo požiūrį į vykstantį pokalbį. Pritardamas mums galvos linkčiojimu arba žodeliais “taip”, “teisingai”, pašnekovas bendravimo su juo būdą, psichologiškai jį pastiprina. Suprantama, be teigiamo pastiprinimo egzistuoja ir neigiamas. Jautresnis kalbėtojas iš savo pašnekovo reakcijos bematant suvoks, kad jo pokalbis nėra palaikomas ar kad jam nepritariama. Taigi sąmoningai ir nesąmoningai taisydami pašnekovo elgesį norima kryptimi ir siekdami geriau jį pritaikyti prie mūsų bendravimo stiliaus, mes ir patys turime stengtis prisitaikyti prie pašnekovo.Pašnekovai būna atidus, agresyvūs, pasyvus ir t.t. Jie pasižymi ir blogomis ir geromis savybėmis, kurias būtina pastebėti išryškinti. Tai yra per „grįžtamąjį ryšį“, jis gali būti teigiamas arba neigiamas.Objektyvus grįžtamasis padeda pašnekovui geriau suprasti savo kalbos daroma įtaka elgesiui.Grįžtamasis ryšis yra būtinas norint sužinoti ar klausytojas teisingai supranta priimama kalbą, ar pasirinkti žodžiai nuomonei išsakyti jam yra suprantami. Dažniausiai grįžtamasis ryšis pasireiškia per gestus, mimika (veido išraišką). Jei pašnekovas linguoja galva tai dažniausiai reiškia kad jis supranta apie ką eina kalbą, o jei žiūri „išsprogusiom“ akim tai išgirdo kažką naujo, nežinomo, sunkiai suvokiamo ar pan.

Neverbalinis bendravimasNeverbalinis bendravimas – tai bendravimas, vykstantis ne žodžiu ar raštu bet kūno kalba, t. y. pasireiškia veido išraiška, gestais, judesiais ir akimis.• Veido išraiška (mimika). Piktu žvilgsniu išreiškiame nepasitenkinimą; šypsena – draugystę, laimę, meilę; pakeltais antakiais – abejojimą, nustebimą,siauromis akimis ir suspaustomis lūpomis pyktį.• Akys (žvilgsnis). Akies mirksnis parodo susidomėjimą žmogumi, gundymą, viliojimą.• Gestai . Rodydami pirštu į ką nors, mes parodome nepasitenkinimą tuo žmogumi, pirštu rodome ir į asmenį ir i daiktus.• Kūno judesiai. Nervingi judesiai parodo nuobodulį, ant klubų sudėtos rankos – pyktį, pečių traukymas – abejojimą ir t.t.. Kūno kalba yra labai svarbi nežodinio bendravimo forma.

Gestu lentelėGestai ReikšmėsGrasiname kumščiu PykstameTriname rankas Kažko tikimėsPlojame delnais PritariamePakeliame ranką Prašome dėmesioMojame į save KviečiameIštiesiame ranką SveikinamėsPakeliame nykštį GiriamePatapšnojame per nugarą PadrąsinameParodome pirštu Nurodome kryptįIškeliame du pirštus Pergalė!Patriname delnu pilvą Esame sotūs arba ruošiamės valgytiMojame nuo savęs VejameSudedame delnus Meldžiamės arba maldaujamePridedame ranką prie širdies Tikiname savo nuoširdumu

IŠVADOSBendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame, perteikti savo susiformavusius vertinimus bei požiūrį į aplinkinius. Taip pat iš kitų žmonių sužinome ir apie tai, kaip mes atrodome iš šalies. Taigi, bendravimas nėra lengvas dalykas. Kiekvienas žmogus mokosi bendrauti taip, kad būtų suprastas, įvertintas, kad galėtų išsakyti savo mintis, savo žodžius taip, kad neįžeistų, neatstumtų kitų žmonių. Tik bendraudami mes ugdome save ir kitus, mokome ir patys mokomės, galime padėti arba ieškome pagalbos sau.Bendraujant neįmanoma išvengti trukdžių kurie bendravimo procesą daro mažiau kokybišką. Kad bendravimas būtu kokybiškesnis ar bent jau butu informatyvesnis reikia nuolat ugdyti bendravimo įgūdžius, nepamiršti bendravimo etikos. Atkreipti dėmėsi ne tiktai į iškalbą, bet ir į savo išorinę išvaizdą elgsenos manierą. Būtiną užtikrinti kad bendravimo metų komunikacijai neturėtu įtakos pašaliniai faktoriai (triukšmas, nepatogumai ir kitkas kas atkreiptu dėmesį nuo pokalbio).

Keli bendravimo problemų sprendimo budaiKadangi neįmanoma apmąstyti kiekvienos galimos situacijos, mes privalome išmokti greitai orientuotis ir elgtis įprastai bet kokioje situacijoje. Dėl nesėkmių nereikia pergyventi, o pasistengti ramiai išsiaiškinti jų priežastis. Bendravimas yra labai sudėtingas procesas. Sugebėti gerai bendrauti nėra paprasta. Prisiminkite, kad: • Kai bendraujate su žmogumi, būkite su juo kiek galima atviresnis.• Su pašnekovu visada būkite atviras, sąžiningas ir jam nepriekaištaukite.• Šnekėdami visada žiūrėkite į akis, nes kitaip blaškote pašnekovo dėmesį. • Kalbėkite aiškiai, tiksliai ir paprastai. • Mokėkite išklausyti ir suprasti pašnekovą, turėkite kantrybės, nors tai ką jis pasakoja jums neįdomu. Jei jūs laikysitės šių patarimų, tai bendravimo kokybė tikrai pagerės.

LITERATŪRA J.Kasiulis, V.Barvydienė „Vadovavimo Psichologija“; Wrede-Grischkat R. “Bendravimo menas”; Interneto resursai: www.google.lt, ir kiti.