KLASIKINĖ ORGANIZACIJŲ TEORIJA
Klasikinė organizacijų teorija susiformavo XX a. pradžioje. Ši teorija atsirado iš poreikio numatyti pagrindines sudėtingų organizacijų veiklos gaires. Klasikinė organizacijų teorija formavosi kaip mokslinės vadybos ir administravimo principų raidos rezultatas ir daugeliu atvejų rėmėsi gamybinių bei kitokio verslo kompanijų patirtimi. Sakoma, kad organizacijų teorija nėra faktų rinkinys, o mąstymo apie organizacijas kelias, kuris leidžia tiksliau ir giliau analizuoti bei matyti organizacijose vykstančius procesus, jų dėsningumus bei elgsenos ir struktūrines ypatybes. Todėl ši teorija yra ne tik įvairių organizacijų pažinimo, bet ir jų struktūros bei veiklos tobulinimo priemonė. Šios teorijos pagrindiniai principai yra:• maksimaliai padidinti darbą, užtikrinti maksimalų darbų specializavimą;• apriboti vykdytojų darba, kuo paprastesnėmis operacijomis;• garantuoti maksimalų darbo užmokestį; • apriboti darbininko veiklos sferą tik darbo operacijomis, nereikalauti iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų. Klasikinės organizacijų teorijos privalumai yra tokie, kad ji:• davė pagrindą vėlesnėms valdymo teorijoms;• nusakė valdymo proceso esmę, funkcijas, būtinus vadovo sugebėjimus;• valdymas tapo mokslinio tyrimo objektu. Šalia jos teiginių kuriais remiamasi ir šiandien, ši teorija turi ir trūkumų:• šios teorijos labiausiai tinka stabilioms ir paprastoms organizacijoms, o šių laikų organizacijos labiau dinamiškesnės ir kompleksiškesnės;• daugelis principų yra pateikiami kaip unversalūs, tačiau šiandien jų negalima taikyti be išlygų;• žmogaus veiksnys įvertinamas tik atskirais atvejais, nes į darbuotoją žiūrima kaip į darbo įrankį. Yra išskiriami trys pagrindiniai klasikinės organizacijų teorijos atstovais – F.Tayloras, H.Fayolis ir M. Weberis. Šią teorija taip pat atstovauja – L. ir F.Gilbrethai, G. Emersonas, M. Follett.Galima išskirti tokius pagrindinius klasikinės organizacijų teorijos teiginius:1. Žmogus tingus, priešiškas darbui ir todėl stengiasi jo išvengti.2. Tam, kad žmogus siektų organizacijos tikslų, jį reikia priversti, grasinti, kontroliuoti, bausti.
3. Žmogus vengia atsakomybės.4. Yra vienintelis geriausias kiekvieno darbo atlikimo būdas ir jį žino, tik vadovas, o ne vykdytojas.5. Operacijų skaidymas didina darbo našumą.6. Tik techniniai veiksniai lemia gamybos rezultatus.7. Pagrindinis darbininkų motyvas dirbti – pinigai.8. Reikia skatinti individą. Pagrindinis klasikinės organizacijų teorijos pasiekimas – administracinio darbo atskyrimas nuo inžinerinio darbo ir jo turinio apibūdiniams. Kitas svarbus pasiekimas – administracinio darbo organizavimo principų suformulavimas, jo pasidalijimo pagrindų nustatymas, organizacinių struktūrų formavimo metodų apibūdinimas. Struktūrizavimo klausimų visapusiškas nagrinėjimas buvo sisteminio požiūrio į organizacijų, kaip ypatingą objektą pradžia.Silpnoji teorijos pusė yra ta, kad organizacija ir joje vykstantys procesai nagrinėjami kaip autonominis objektas, jo bevei nesiejant su supančia aplinka. Praktinėje realybėje uždarū organizacijų nėra, todėl aplinkoje vykstantys procesai vienaip ar kitaip įtakoja jų veiklą, ko pasekoje iš dalies keičiasi ir kai kurie vidinio funkcionavimo principai, o tai ąlygoja ir vadybinės veiklos pokyčius. Klasikinė organizacijų teorija organizaciją ir jos sudėtines dalis nagrinėjo kaip vieningą mechanizmą, kuriame jokių nukrypimų negali būti. Priešingu atveju viskas išsiderins. Kiekviena dalis atlieka savo funkciją, kuri yra griežtai reglamentuota. Žmogus tik privalo atlikti jam paskirta darbą, vietos kūrybai beveik nėra. Šios nuostatos yra klasikinės organizacijų teorijos minusas.Toliau pabandysiu apžvelgti klasikinės organizacijų teorijos atstovų įnašą kuriant šią teoriją.
FREDERIKAS W. TAYLORAS IR „MOKSLINIS MENEDŽMENTAS“Vienu iš klasikinės organizacijų teorijos kūrėjų yra laikomas JAV inžinierius, tyrinėtojas ir mokslininkas F. Tayloras (1856 -1915). Jis yra laikomas teorinio menedžmento pradininku. F. Tayloro teorijos esmė yra ta, kad tik iš gerai organizuojamo darbo galima gauti maksimalaus pelno. Jo supratimu, geras darbo organizavimas tai tinkamas darbo pasidalijimas, geri įrenginiai ir darbo sąlygos, geriausių darbo metodų paieška ir įdiegimas, labai griežta darbo operacijų kontrolė, diferencijuotas darbo užmokestis.
Žvelgiant į pagrindinius organizacinius ir techninius F. Tayloro mokslo bruožus, galima išskirti keletą pagrindinių teiginių:1. Būtinas racionalaus darbo organizavimo elementas yra konkreti užduotis. Užduotis turi būti aiški, tiksliai suformuluota.2. Darbininkas turi žinoti ne tik tai, ką jis turi daryti, bet ir kaip atlikti jam pavestą užduotį. Darbo metodai turi būti pateikti konkrečioje instrukcijoje.3. Darbo vietoje turi būti sudaromos sąlygos nepertraukiamam darbui, užduočiai atlikti.4. Darbininkas iš anksto turi žinoti, ką jis gaus už atliktą užduotį ir ką praras jos neatlikęs. Darbininkui turi būti pavestas darbas atitinkantis jo žinias ir sugebėjimus.5. Reikia atrinkti tinkamiausius darbininkus tam tikriems darbams atlikti. Pasak A. F. Stoner, R. E. Freeman ir kitus autorius F. Tayloras savo filosofiją grindžia tokiais keturiais pagrindiniais valdymo principais:1. Tikro vadybos mokslo sukūrimas. F. Tayloras siūlė stebėti ir analizuoti visus atliekamus darbo elementus, tokiu būdu surandamas geriausias darbo atlikino būdas, atmetus visus nereikalingus veiksmus ir laiko nuostolius.2. Darbuotojų parinkimas moksliniais pagrindais. Darbuotojų atranka turi būti vykdoma remiantis dvasinėmis ir fizinėmis savybėmis. Administracija pagal nustatytus darbo kvalifikacinius reikalavimus atrenka darbuotojus ir juos apmoko. Tokiu atveju atrenkami darbuotojai labiausiai tinkantys konkrečiai užduočiai. 3. Mokslinis darbininkų lavinimas ir tobulinimas. Darbininkai bus suinteresuoti mokytis jei bus materialinis skatinimas. F. Tayloras pirmasis iškėlė idėją mokėti atlyginimą pagal darbo rezultatus. Turi būti nustatomas tiesioginis ryšys tarp užduoties apimties, kokybės ir atlyginimo dydžio. Taip kiekvienas darbuotojas yra skatinamas atlikti maksimalią ir aukštos kokybės dfarbo apimtį.4. Glaudūs ir draugiški ryšiai tarp administracijos ir darbininkų. Atsakomybė turi būti padalinta tarp vadovų ir darbininkų. Vadovai turi planuoti darbo procesus, vadovauti, vertinti, kontroliuoti, o darbininkai atlikti konkrečią užduotį. F. Taylor tvirtino, kad šie principai būtų sėkmingai įgyvendinti reikėjo, kad administracija ir darbininkai pradėtų kitaip žiūrėti į darbą. Ir administracija ir darbininkai visų pirma turėjo bandyti pagerinti darbo našumą. Kuo didesnis darbo našumas tuo didesnis ir pelnas, o nuo to visiems tik geriau. F. Tayloro tikėjo, kad organizacija sėkmingai veiks, kai administracijos ir darbininkų bendras interesas bus – didinti darbo našumą. Darbo našumas gali didėti, tik mokslinių tyrimų pagrindu. Reikia išsiaiškinti optimaliausią darbo atlikimo būdą ir jį pritaikyti gamybos procese, už tai visiškai atsakingas turi būti vadovas. F. Taylor nuomone, tik priverstinės darbo metodų standartizacijos bei priverstinio bendradarbiavimo keliu galima pasiekti bendrą tempų augimą. Organizacijos administracija turi priversti darbininkus bendradarbiauti. Plačiau F. Tayloras nagrinėjo vadybinio darbo pasidalijimą bei darbininkų ir administracijos gerenoriško bendradarbiavino būtinybę. Jis pasiūlė atsisakyti linijinio, grynai hierarchinio valdymo principo, kai valdininkai pavaldūs vienam tiesioginiam viršininkui ir pasiūlė įvesti aštuonių funkcijų valdymo principą. Tokiu būdu pavaldinys turės aštuonis viršininkus. Tokiu būdu būtų įvestas funkcinis valdymas ir vadybinio darbo pasidalijimas. Tai vienas svarbiausių F. Tayloro indėlių kuriant vadybos mokslo teoriją. Imantis naujo darbo organizavimo reikėjo, kad būtų darbininkų ir administracijos bendradarbiavimas, nes naujoviškas darbo organizavimas dažnai sutinkamas negatyviai. Todėl administracija turi ieškoti būdų kaip įtikinti darbuotojus, kad įvedus naujus metodus ir priemones pagerės darbo rezultatai, o to pasekoje pakils ir atlyginimai. S. Stoškus teigia, kad pagrindinė F. Tayloro nuostata buvo organizuoti darbą taip, kad daugybė sukurtų taisyklių, įstatymų ir formulių pakeistų asmenines individualių drabuotojų nuostatas ir kurios galėtų būti sėkmingai panaudotos tik atlikus jų veiksmo statistinę apskaitą, atitinkamus matavimus ir t.t. Gamybos vadovas turi nuspręsti ką ir kaip darys vykdytojas. F. Tayloras visą vykdytojų darbą padalino į sudedamasias dalis, ir atlikdavo visų atskirų darbo veiksmų chronometražą. Remdamasis gautais laiko tyrimais jis suprojektavo greičiausius ir geriausius kiekvieno darbo dalies atlikimo metodus, įvedė racionalų darbo ir poilsio santykį. Tokiu būdu buvo surandama ta darbo apimtis, kurią atlikdamas drabininkas galėjo racionaliausiai panaudoti savo darbo jėgą. F. Tayloras šalia savo darbo organizavimo metodų taikė ir diferencijuotą darbo apmokėjimo sistemą. Jis ragino daugiau mokėti našiau dirbantiems darbininkams. Tai turėjo skatinti darbininkus racionaliau panaudoti savo darbo jėgą. Taisyklingo darbo organizavimo esmė – diegiant naują darbo sistemą būtinas nuoseklus pasiruošimas, sistemiškumas, atsargumas.Galima daryti tokias pagrindines F. Tayloro teorijos išvadas: organizacija traktuojama kaip inžinerinis objektas, sudarytas iš daugiau ar mažiau autonominių dalių. Darbininkas yra vykdytojas, kuris realizuoja jam paskirtą užduotį. Taip pat turi būti sudarytos atitinkamos sąlygos šitas užduotis vykdyti. Vadovai pagrindinį dėmesį skiria darbininkų darbo organizavimui ir jo tobulinimui.HENRIS FAYOLIS IR „ADMINISTRACINĖ TEORIJA“Henris Fayolis (1841-1925) – administracinės teorijos kūrėjas. Jis vienas iš pirmųjų teoretikų pabandė suformuluoti universalų požiūrį į administravimą (vadybą) ir jos principus.Priešingai nei F. Tayloras, H. Fayolis domėjosi ne vien tik organizavimo funkcijomis, o visa organizacija. Daugiausiai dėmesio jis skyrė valdymui. Jis tvirtini, kad valdymas tai įgūdžiai, kad juos išmokti būtina suvokti pagrindinius valdymo principus. H. Fayolis sukūrė bendras administracines veiklos analizės prielaidas ir suformulavo kai kuriuos būtinus griežto vadovavimo principus. Jo manymu vadovauti – tai vesti organizaciją į tikslą, maksimaliai išnaudojant visus turimus išteklius. Be to, jis teigė, kad administravimas – tai valdymo dalis. H. Fayolis suformulavo penkias administravimo funkcijas: numatymo, planavimo, organizavimo, koordinavimo ir kontrolės.Anot H. Fayolio administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sritis. Jis siūlė įmonės valdymo sistemą kurti „iš viršaus į apačią“. H. Fayolis taip pat tyrinėjo organizacines struktūras ir pagrindė horizontaliųjį ryšį tarp kelių vieno lygio vadovų (padalinių) būtinumą. Pirmasis nagrinėjo ir suformulavo valdymo funkcijas. Savo darbuose H. Fayolis apibrėžė administracinės veiklos sferą, kuria padalino į šešias veiklos kryptis: techninė, komercinė, apsaugos (nuosavybės ir asmjenybės), apskaitos, administravimo, finansinė. Pagrindinį dėmesį jis skyrė administravimui, ir sukūrė 14 valdymo principų:
1. Darbo pasidalijimas. Kuo daugiau žmonės specializuojasi tam tikroje srityje, tuo efektyviau jie atlieka savo darbą.2. Valdžia. Vadovai turi nurodyti kaip atlikti užduotis. Formali vadovų turima valdžia suteikia jiems teisę įsakinėti, tačiau ne visuomet pavyksta pasiekti paklusnumo, jei jie neturi asmenio autoriteto.3. Drausmė. Organizacijos nariai turi gerbti joje galiojančias taisykles ir nuostatas. Drausmę garantuoja geras vadovavimas visuose organizacijos lygiuose, teisingos sutartys ir teisiškai patvirtinntosd baudos už nusižengimus.4. Komandų vienovė. Kiekvienas darbuotojas turi gauti instrukcijas tik išvieno asmens. . priešingu atveju, jei darbuotojas yra tiesiogiai pavaldus keliems vadovams, tai neišvengiami prieštaravimai tarp instrukcijų ir neaiškumai dėl valsžios.5. Krypties vienovė. Toms organizacijos operacijosms, kurių tikslas tas pats, turi vadovauti tas pats vadovas pagal vieną planą. 6. Individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei. Kad ir koks būtų įsipareigojimas, darbuotojų interesai negali būti svarbesni už visos organizacijos interesus. 7. Atlyginimas. Už atliktą darbą turi būti atlyginama teisingai ir darbdaviams, ir darbuotojams.8. Centralizacija. Pavaldinių vaidmens sumažinimas priimant sprendimus yra centralizacija. H. Fayolis manė, kad vadovai galiausiai vis tiek turi būti atsakingi už visą darbą, tačiau kartu jie turi suteikti savo pavaldiniams pakankamai atsakomybė savo darbus tinkamai dirbti. Kiekvienu atveju būtina nustatyti reikiamą centralizacijos laipsnį.9. Hierarchija. Valdžios linija organizacijoje – šiandien dažnai žymima tvarkingais keturkampiais ir linijomis organizacinėse struktūrose – visada įmonėje „brėžiama“ iš viršaus į apačią nuo aukščiausio iki žemiausio valdymo lygio.10. Tvarka. Medžiagos ir žmonės turi būti reikiamoje vietoje reikiamu metu. Žmonėįs turi užimti tokias pareigas ir dirbti tokį darbą, kuriam jie labiausiai tinka.11. Teisingumas. Vadovai turi būti draugiški ir teisingi savo pavaldiniams.12. Personalo stabilumas. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti.13. Iniciatyva. Pavaldiniams turi būti leidžiama patiems kurti ir įgyvendinti savo planus, netgi jei kartais gali pasitaikyti ir klaidų.14. Kolektyvo dvasia. Komandos dvasios stiprinimas teikia organizacijai vieningumo. Pasak H. Fayolio, ją padeda ugdyti net ir nežymūs veiksniai. Jis siūlė kur galima daugiau bendrauti žodžiais, atsisakant formalių rašytinių priemonių.Šių principų dėka galima buvo paruošti racionalią organizacijos valdymo sistemą, įskaitant ir organizacijos valdymo struktūrą. Pasak H. Fayolio organizacija tai mechanizmas kuris sukurtas remiantis formalias ryšiais, statusais, tikslais, besireškiančiais per hierarchiją, turinčią įvairius valdymo lygius.MAXAS WEBERIS IR „BIUROKRATINĖ TEORIJA“Maxas Weberis (1864 – 1920) į istoriją įėjo su savo „Biurokratine teorija“.M. Weberis nagrinėjo struktūrines organizacijų ypatybes ir bandė apibrėžti idealaus tipo biurokratinės orgtanizcijos modelį. Jo suformuluoti biurokratinės organizacijos veiklos principai taikomi ir daugelyje šiuolaikinių organizacijų.M. Weberis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją remdamasis tuo, kad kiekvienos organizacijos, veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama. Jo manymu, ideali organizacija yra biurokratinė. Tokiose organizacijose veikla turi būti aiškiai reglamentuota. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų veigiamai veikia darbo efektyvuma ir rezultatus. Biurokratija turi remtis racionalia įstatymine valdžia. Pasak M. Weberį biurokratinės organizacijos veikla ir tikslai yra racionaliai apgalvoti ir aiškiai apibrėžtas darbo pasidalijimas. M. Weberio idealios biurokratijos modelis:• Darbo pasidalijimas ir funkcinė specializacija. Žmonėms dirbantiems organizacijoje atlyginimas priklausonuo to kokiame hierarchijos lygyje yra jo pareigos. Biurkratija – tai karjerinė struktūra, kurioje galima pakilti pagal nuopelnus arba vyresniškumą.• Veiklos taisyklių ir procedūrų formali sitema. Organizacijoje turi būti iš anksto nustatytos taisyklės ir dienotvarkės, kurių visi turi laikytis.• Griežta valdžios hierarchija. Esant hierarchiniams santykiams individas užimantis aukštesnes pareigas turi teisę priimti sprendimus individų, užimančių žemesnes pareigas, atžvilgiu.• Beasmeniškumas. Asmenys dirbantys administracijoje yra asmeniškai laisvi, o jų veikla pagrįsta beasmeniniais įsipareigojimais. Pareigos ir įsipareigojimai priskiriami ne konkrečiam asmeniui, o pareigybėms.
• Darbo užmokestis. Individai dirba darbą pagal savo kompetenciją. Pareigos, kurias eina individasorganizacijoje, laikomos vieninteliu arba pagridiniu užsiėmimu. Kad grynoji biurokratija būtų veiksminga, reikia laikytis šių principų:1. Darbai turi būti padalinti atskiriems specializuotiems skyriams, o skyriuje tiems darbininkams kurie geriausiai išmano kaip tuos darbus atlikti.2. Darbuotojai turi būti parenkami tik pagal kvalifikaciją.3. Administracinė struktūra turi būti hierarchizuota, kiekvienas turi dirbti savo darbą ir gauti atitinkamą atlyginamą.4. Turi būti pareiginės instrukcijos. Kiekvienas skyrius ir darbuotojas turi tiksliai žinoti ką ir kaip reikia daryti. M. Weberis toliau plėtojo klasikinės organizacijų teorijos nuostats – kūrė savo taisykles, reglamentus, galvodamas, kad gali valdyti procesą. M. Weberis manė, kad specializavus personalą, suformavus organizacinę struktūrą – kiekvienas atliks savo darbą ir bus atsakingas savo tiesioginiam vadovui. M. Weberis plėtodamas F. Tayloro darbus pradėjo tirti psichologinius reiškinius, kurie veikė žmogaus darbą, sudarė prielaidas reikštis žmogaus kūrybinėms galioms ir t.t. M. Weberis į organizaciją žiūrėjo kaip į beasmenį mechanizmą, kurio pagrindinė funkcija – maksimalizuoti pelną. Kad būtų pasiekti norimi rezultatai reikėjo laikytis požiūrio, kad:• Organizacija savo stabilumui užtikrinti gali pasirinkti bet kokių priemonių arsenalą (griežta uždavinių centralizacija);• Kiekvienas individas dirba savo darbą ir negali tarpusavyje keistis;• Darbas – individo egzistencijos pagrindas ir labiausiai išaukština individą;• Vykdytojai turi elgtis taip, kad išvengtų subjektyvių asmeninių tarpusavio santykių. Apibendrintai M. Weberio idealaus tipo biurokratinio valdymo teoriją galima apibūdinti taip:• Visų pirma organizasija turi nusistatyti tiklus, bei susiformuoti uždavinius tiems tikslams pasiekti.• Organizacijos veikla turi būti išskaidyta į daug atskirų operacijų, kiekvienai iš jų turi būti skiriami darbuotojai, darbui atlikti.• Organizacija turi būti struktūriškai hierarchizuota. Darbininkai turi paklusti vadovams. Aukštesniame hierarchiniame lygyje esantys darbuotojai ne tik kontroliuoja pavaldžių grupių veiklą, bet ir atsako už rezultatus. Todėl jiems suteikiamoa teisės kontroliuoti pavaldinius.• Išskaidant grupinę veiklą į atskiras veiklas (operacijas), būtina jas standartizuoti, nustatyti galimus bendrumus. Tokiu atveju darbai sugrupuojami į analogiškas grupes ir jiems egzistuoja bendros atlikimo taisyklės. Darbuotojams dirbant pagal nustatytas instrukcijas, darbuotojo asmeninės savybės praktiškai neturės reikšmės – viskas bus atliekama griežtai pagal reglamentą.• Darbuotojų užimamos pareigos turi griežtai atitikti jų kvalifikaciją. Darbuotojui suteikiama karjeros laisvė. Tik atsižvelgiant į kompetenciją ir kvalifikaciją darbuotojas gali būti paaukštintas.• Vadovai privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais. Bendraudamas su darbuotojais ar klientais vadovas turi atsiriboti nuo jausmų, emocijų, asmeninio požiūrio. Vadovas – biurokratas neturi siekti kokio nors populiarumo ar prielankumo, nusižengdamas taisyklėms, instrukcijoms. Šių taisyklių laikymasis sąlygoja aukštą veiklos efektyvumą, gerus rezultatus. Bet kokie nukrypimai nuo nustatytų taisyklių ir reglamentų mažina veiklos efektyvumą. Kai kurie M. Weberio teiginiai ir nurodymai aktualūs ir šiandieninėse organizacijose.G. EMERSONASG. Emersonas (1853 – 1931) darbo organizavimą vertino kitaip nei F. Tayloras, F. Gilbrethas, ar H. Gantas. Jis iškėlė uždavinį racionaliai organizuoti kiekvieną tikslingą žmogaus veiklą. 1921 m. jis išleido knygą “Dvylika našumo principų“ kurioje išdėstė metodiką maksimaliam darbo efektyvumui pasiekti:1. Aiškiai iškelti idealai, arba tikslai. Kiekvienas organizacijos darbuotojas turi turėti aiškius tikslus, uždavinius ir atkakliai jų siekti. O kiekvienas vadovas turi propaguoti tuos tikslus savo pavaldiniams.2. Sveikas protas. Reikia atsisakyti senų metodų, viską gerai apgalvoti, įvertinti. Kiekvienas organizacijos klausimas turi būti sprendžiamas pasitelkus specialias žinias ir kompetenciją.3. Kompetetinga konsultacija. Kad į visus klausimus būtų tinkamai atsakyta nepakanka vieno asmens nuomonės, turi būti pasitelkiamos papildomos pagalbos priemonės: naudojimasis knygomis, konsultacija su kitais žmonėmis nusimanančiais apie aptariamą problemą.4. Drausmė. Drausmė tai vienas svarbiausių našumo principų. Turi būti sukurtos specialios instrukcijos darbuotojams iš kurių jie sužinotų, koks jo vaidmuo bendrame darbe, kokios pareigos, kokia atlyginimo sistema. Visas šitas instrukcijas darbuotojas privalo sužinoti prieš priimant jį į darbą.
5. derama žažiūra į personalą. Organizacijoje turi būti vykdpma priofesuinė atranka, gerinamos darbo sąlygos, darbo valandų reguliavimas, svarstomas atlyginimų klausimas.6. Greita, patikima, išsami, tiksli ir nuolatinė apskaita. Įmonės apskaitos duomenys apie kiekvieną funkciją ir operaciją parodo koks bendras visos įmonės veiklos vaizdas.7. Dispečerystė. Tai operatyvaus planavimo ir dispečerystės būtinėbė. Pasak H. Emersono reikia dispečeriuoti ir nenormuotą darbą, tai geriau nei noremuoti darbą ir jo nedispečeriuoti.8. Normos ir tvarkaraščiai.H. Emersonas teigė, kad parengtos racionalio darbo normos gerina darbo sąlygas. Aukštos darbo normos, ne tik, kad nedidins darbo našumo, bet jį mažins.9. Sąlygų normavimas. Organizacijoje darbo aplinka turi būti peritaikyta prie žmonių.10. Operacijų normavimas. Tai būtina norint pagrįstai planuoti.11. tikslios instrukcijos. Darbo apskaitai, sąlygų normalizvimui, operacijų atlikimui yra bųtinos rašytinės instrukcijos , kuriose numatomi geriausi veiklos būdai.12. Skatinimo sistema. Turi būti sukurta atlyginimų sistema, kuri gaerantuotų valandinį apmokėjimą ir progresinę premiją už našumą.H. Emersonas nurodo, kad šiais principais reikia naudotis kompleksiškai.KITI ATSTOVAILILIAN IR FRANK GILBERTHL. ir F. Gilberthai tyrė darbo laiką ir judesius, nemažą vaidmenį jų tyrimuose vaidino žmogaus fiziologija ir psichologija. F. Gilberth tyrė veiksnius turinčiais poveikį darbo našumui: darbo instrumentus, darbo ritmo poveikį žmogaus organuzmui, darbo ir poilsio laiko sąryšį, temperatūrą, apšvietimą ir t.t. L. ir F. Gilberthai detaliai ištyrė darbininkų judesius darbo proceso metu, jų tikslingumą. F. Gilberthas tirdamas darbininkų darbo judesius, nustatė,kurių reikalavimų būtina laikytis projektuojant našius darbo metodus. Jis teigė, kad pirmiausiai reikia išvengti nereikalingų darbininko judesių, nustatyti jų nuoseklumą. Kad sumažinti judesių trukmę juos reikia racionalizuoti. F. Gilberth sukūrė ciklografinį judesių tyrimo metodą. F. Gilberth sudarė darbo skaidymo į elementus sistemą, pagal kurią galima projektuoti racionalaus darbo metodus, nustatyti kiekvieno judesio normatyvinę trukmę ir sudėjus gauti visos oreracijos laiko normą. Taigi darbo normavimas tampa racionalių darbo metodų projektavimo priemone. Paskjų , galutinis mokslinio valdymo tikslas – padėti darbininkams pasijusti žmonėmis ir visiškai išnaudoti savo vidines galimybes.
MARY PARKER FOLLETTM. Follett (1868 – 1933) yra viena iš tų teoretikų, kūrusių klasikinės teorijos pagrindus. Ji daug nuveikė žmonių santykių ir organizacinės struktūros srityje. M. Follett teigė, kad žmogus bus pilnaverte asmenybe kuomet priklausys grupei, taip žmogus tobulėja bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis. Jos amnymu skirtumas tarp vadovų ir pavaldinių trukdo efektyviam bendravimui. Ji nepaprastai tikėjo grupės galia, kur susijungia atskirų individų gabumai. M. Follett modelis buvo svarbus pirmtakas idėjos, kad valdymas reiškia daugiau, nei vien tai, kas vyksta konkrečioje organizacijoje. Ji į savo teoriją aiškiai įtraukė organizacijos aplinką, tuo apimdama didesnę santykių skalę – ir organizacijoje, ir už jos ribų.IŠVADOS1. Klasikinė organizacijų teorija susiformavo XX a. pradžioje. 2. Klasikinė organizacijų teorija davė pagrindą vėlesnėms valdymo teorijoms.3. Teorija nusakė valdymo proceso esmę, funkcijas, būtinus vadovo sugebėjimus.4. Šios teorijos esmė: maksimaliai padidinti darbą, užtikrinti maksimalų darbų specializavimą; apriboto vykdytojo darbą kuo paprastesnėmis operacijomis; garantuoti maksimalų darbo apmokėjimą; apriboti darbininko veiklos sferą tik darbo operacijomis, nereikalauti iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų.5. Žymiausi jos atstovai: F. Taylors, H.Fayolis ir M. Weberis.6. Šią teoriją taip pat atstovauja – L. ir F.Gilbrethai, G. Emersonas, M. Follett.7. F. Tayloras yra laikomas teorinio menedžmento pradininku.8. F. Tayloro indėlis į teoriją: valdymo funkcijų diferenciavimas, planavimo funkcijų išskyrimas, darbo racionalizacija, apskaitos organizavimas, darbo procesų tyrimas, jų skaidymas į elementus, darbo veiksmų chronometražas, darbo užmikesčio diferenciavimas ir kt.9. H. Fayolis – administracinės teorijos kūrėjas.10. H. Fayolis išskyrė 14 administravimo principų: darbo pasidalijimas, valdžia, drausmė, komandų vienovė, krypties vienovė, individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei, atlyginimas, centralizacija, hierarchija, tvarka, teisingumas, personalo stabilumas, iniciatyva, kolektyvo dvasia.11. H. Fayolis suformulavo penkias administravimo funkcijas: numatymo, planavimo, organizavimo, koordinavimo ir kontrolės.12. H. Fayolis apibrėžė administracinės veiklos sferą, kuria padalino į šešias veiklos kryptis: techninė, komercinė, apsaugos (nuosavybės ir asmjenybės), apskaitos, administravimo, finansinė.
13. H. Fayolis tyrinėjo organizacines struktūras ir pagrindė horizontaliųjį ryšį tarp kelių vieno lygio vadovų (padalinių) būtinumą. Pirmasis nagrinėjo ir suformulavo valdymo funkcijas.14. M. Weberis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją.15. Pasak M. Weberį biurokratinė organizacija pati efektyviauia. Tokiose organizacijose veikla turi būti aiškiai reglamentuota.16. M. Weberio idealios biurokratijos modelio sudėtinės dalys – griežta valdžios hierarchija; veiklos taisyklių ir procedūrų formali sistema; beasmeniškumas; darbo pasidalijimas ir funkcinė specializacija, darbo užmokestis.17. M. Weberis į organizaciją žiūrėjo kaip į beasmenį mechanizmą, kurio pagrindinė funkcija – maksimalizuoti pelną.18. G. Emersonas iškėlė uždavinį racionaliai organizuoti kiekvieną tikslingą žmogaus veiklą.19. G. Emersonas sukūrė 12 našumo principų maksimaliam darbo efektyvumui pasiekti.20. Organizacijos tikslai bus siekiami, jeigu organizuota kontrolės ir nuobaudų sistema, materialios skatinimo priemonės, numatytos detalios darbo atlikimo priemonės.LITERATŪRA1. Bagdonas E., Bagdonienė L. Administravimo principai.- Kaunas: Technologija, 2000.- 228 p.- ISBN 9986-13-814-02. Denhardt R. B. Viešųjų organizacijų teorijos.- Vilnius: Algarvė, 2001.- ISBN 9986-856-68-X 3. Gubickaitė – Šilingienė V. Kolektyvinis valdymas. – Kaunas: Technologija, 1998.- 102 p.4. Guščinskienė J. Organizacijų sociologija.- Kaunas: Technologija, 2002.-138 p.- ISBN 9986-13-677-65. Misevičiu V. Vadybos pagrindai.- Kaunas: Technologija, 2001.- 171 p.- ISBN 9955-09-071-56. Organizacijos valdymo pagrindai. Paskaitų konspektas I dalis.- Kaunas: Naujasis lankas, 1998.- 86 p. – ISBN 9986-896-53-37. Paulius N., Chlivickas E. Vadybos pagrindai.- Vilnius: Technika, 1998.- 142 p.8. Pramonės įmonių vadyba / A. Sakalauskas, P.Vanagas, B. Martinkus, B. Neverauskas.- Kaunas: Technologija,2000. – 491 p.9. Seilius A. Organizacijų tobulinimo vadyba.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998.- 275 p.- ISBN 9986-505-71-210. Stoškus S. Vadybos pradmenys.- Kaunas: Technologija, 2001.- 137 p.- ISBN 9986-13-997-X11. Stoner A. F., Freeman R. E., Gilbert Jr. D. R. Vadyba.- Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1999.- 647 p. – ISBN 9986-850-28-2
12. Viešasis administravimas: monografija / Atsak. red. doc. dr. Alvydas Raipa.- Kaunas: Technologija, 2001.- 437p. – ISBN 9986-13-704-713. Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002.- 225 p.- ISBN 9986-501-76-8