Kainodara

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
VADYBOS FAKULTETAS
FINANSŲ KATEDRA

Duomenų klasifikavimo bei kaupimo, apskaitos procese, įtaka įmonės veiklos analizei.

Kursinis darbas

Atliko: ĮV/03 stud. A.Janušauskas

Tikrino: doc. dr. I.

Vilnius
2004
Turinys:

Įvadas.............................. 3
Apskaitos proceso sudėtis........................... 3
Buhalterinės apskaitos sąskaitos ir dvejybinis įrašas................ 5
Dvejybinis įrašas buhalterinės apskaitos sąskaitose................. 6
Sąskaitų planas.............................. 6
Apskaitos proceso seka............................ 7
Duomenų klasifikavimas ir fiksavimas...................... 8
Operacijų fiksavimas sąskaitose........................ 9
Sąskaitų koregavimai............................. 9
Darbinė atskaitomybės parengimo lentelė.................... 9
Kompiuterizavimas.............................. 9
Pažinimo svarba vadybininkams........................ 10
Literatūra.............................. 11

Įvadas

Kiekvienos epochos svarbiausia problema buvo ir tebėra kuo išsamiau pažinti gamtos ir visuomenės reiškinius. Kaip žinoma, aukščiausia žmogaus pažintinės veiklos forma yra mąstymas. Mąstymas – tai objektyvaus pasaulio atspindėjimas abstrakcijomis. Jis yra svarbiausias pažinimo prroceso komponentas.

Žmogus susiduria su įvairiomis mąstymo atmainomis. Tai dialektinis mąstymas – daiktų, reiškinių procesų suvokimas jiems vystantis (jų priešybių, kovos, raidos ir naujų kokybinių pokyčių suvokimas); loginis mąstymas – sugebėjimas tiksliai nustatyti objektų, naujų ir anksčiau įgytų žynių ryšius, sudaryti jų sistemas, svarstyti, įrodinėti, kelti problemas bei hipotezes, daryti išvadas, apibendrinimus; abstraktus mąstymas – sugebėjimas įžvelgti daiktų, reiškinių bei procesų esmę, atskirti šalutinius nereikšmingus bruožus bei savybes; apibendrinantis mąstymas – objektų bendrų bruožų bei savybių, bendrų principų nustatymas; kvalifikacinis mąstymas – objektų klasifikavimas į grupes paagal jų pagrindinius bruožus bei savybes; teorinis mąstymas – apibendrinančių žinių, mokslo teiginių bei jų principų, įvairių ryšių priklausomybės ir dėsningumo supratimas bei suvokimas. Žinomos ir kitos mąstymo atmainos.

Mąstymo procesas – tai daiktų, procesų bei reiškinių skaidymas į elementus ir tarpusavyje susijusių elementų ju

ungimas į visumą. Mąstymas apskritai, o ypač abstraktus mąstymas bei apibendrinimai, protinės veiklos procese kyla iš analizės ir sintezės. Analizė – tai daiktų, procesų bei reiškinių skirstymas į jų sudedamąsias dalis, jų pagrindinių požymių bei savybių išskyrimas. Analizuodamas žmogus pažysta objektų detales bei struktūrą. Sintezė – priešingas analizei procesas, kurio metu mintimis nustatomi ryšiai, jungiami objektai, jų dalys bei požymiai. Sintetinant atskiras dalis, mintimis galima sujungti į visumą arba atskiras žinias į bendrą sąvoką į visą gamtos bei visuomenės žinių sistemą. Taigi sintezė gali būti sumavimo ir apibendrinimo procesas. Pažinimo procese analizė ir sintezė tarpusavyje yra glaudžiai susijusios ir sudaro vienovę. Analizė padeda pažinti atskirus elementus, o sintezė, remdamasi analizės duomenimis, sujungia šiuos elementus ir pateikia daikto, reiškinio, proceso visumą, sistemą.

Gamtos ir visuomenės reiškinių neįmanoma pažinti neeištyrus jų sudedamųjų dalių ir savybių, t.y. be analizės. Visuomenės reiškinių negalima suskaidyti pagal mechanikos chemijos ar panašius dėsnius. Juos galima tyrinėti tik abstrakčiai. Kad analizuodami galėtume susidaryti tikra proceso ar reiškinio vaizdą, būtina nustatyti jo priežasties ir padarinio ryšius bei jo atskirų dalių tarpusavio priklausomybę, t.y. naudoti sintezės principą.

Analizė – plati sąvoka. Ji vartojama ir mokslinėje ir praktinėje veikloje. Analizė – tai proceso esmės nustatymas išskiriant objekto pagrindinio prieštaravimo ypatybe ir jas tyrinėjant. Tai ieškojimas pagrindo, jungiančio visas proceso ypatybes į
visumą. Tai leidžia numatyti vystymosi dėsningumus. Ekonominiams reiškiniams pažinti reikia ir analizės ir sintezės. Ekonominė analizė galima nagrinėti dviem aspektais:
 socialiniu ekonominiu
 techniniu.
Pirmasis apibūdina analizės turinį, objektą, tikslus ir uždavinius, antrasis – priklausomas nuo pirmojo. Tai analitiniai būdai ir techninių priemonių bei procedūrų jiems įgyvendinti rinkinys.

Ekonominė analizė plačiąją prasme apima visas ūkio grandis ir struktūras, t.y. tiek materialinę gamybą, tiek nematerialinę sferą. Analizės metodai ir organizavimas yra įvairūs, priklauso nuo ūkio sistemos hierarchijos. Yra makroanalizė ir mikroanalizė. Makroanalizė – tai ūkio funkcionavimo rezultatų analizė: šakų, pošakių, teritorijų. Mikroanalizė – tai ūkio pagrindinių grandžių (įmonių, kompanijų, akcinių bendrovių ir pan.) veiklos analizė.
Terminas „Ekonominė analizė“ jau gana senai vartojamas įvairių pasaulio šalių ekonominėje literatūroje. Tačiau atsižvelgdami į tyrimo objektą dažniausiai vartosime terminą „Finansinė analizė“. Beje buvusių socialistinių šalių praktikoje dažniausiai buvo vartojamas terminas „Ūkinės veiklos analizė“. Vakarų šalių autoriai vartoja terminą „Finansinė analizė“ (Financial analysis) arba „finansinių ataskaitų analizę“ (Financial statement analysis). Šių terminų vartojimą planinėje centralizuotoje ir laisvos rinkos ekonomikoje, kaip toliau matysime, daugiausia lemia tyrimo objektas: pirmuoju atveju analizuojama visa įmonių ūkinė, antruoju – tik finansinė veikla. Tačiau tai nėra esminis dalykas. Ne taip svarbu, koks terminas bus vartojamas. Svarbu žinoti, kad analizė yra tam tikro dalyko, reiškinio proceso pažinimo metodas. Jeigu mes kalbame apie an
nalize, vadinasi, kalbame apie tyrimą, nagrinėjimą.

1. Finansinė analizės reikšmė ir būtinumas įmonės veikloje

Įmonėje sukaupta informacija turi būti objektyviai įvertinta. Tinkamai ir objektyviai neįvertinus informacijos, negalima priimti tikslių valdymo sprendimų. Finansinė analizė yra vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją. Tai didžiausia jos reikšmė ir privalumas. Be to finansinė analizė padeda geriau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, o svarbiausia – priimti optimalius valdymo sprendimus. Priimti optimalius valdymo sprendimus yra labai sunku esant ribotiems ištekliams ir neribotoms reikmėms. Geriausiai tai padeda padaryti analizė. Daugelis autorių teigia, kad atskleisti vidinius ir perspektyvius rezervus bei valdyti sudėtingus ūkinius procesus bei reiškinius ir yra finansinės analizės esmė. Ji yra svarbiausias valdymo sistemos elementas. Jai šio elemento nėra arba jis netinkamas, pažeidžiamas visos valdymo sistemos vientisumas ir valdymo ciklo uždarumas.

Finansinė analizė padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą padėtį ir ateities perspektyvas. Visa tai labai svarbu šiuolaikiniam verslui. Jos informacija padeda patikrinti, ar praeityje priimti sprendimai tikslūs, taip pat pagrysti esamus ir būsimus valdymo sprendimus. Retrospektyvinės analizės (ex post) metu nustatoma ir įvertinama esama ekonominė situacija, o perspektyvinės analizės (ex ante) – priimamų valdymo sprendimų ir būsimųjų projektų prasmė ir efektyvumas.

Finansinės analizės esmę nusako 1 schema.

1 schema. Finansinės analizės vieta ir funkcijos.

Iš šios schemos matyti, kad fi

inansinė analizė susijusi su apskaita, kontrole, planavimu ir prognozavimu. Ji siekia objektyviai įvertinti įmonės ekonominę būklę ir finansinius rezultatus, kad galima būtų parengti ir priimti valdymo sprendimus. Tokia informacija padeda pažinti ir įvertinti ūkinius procesus ir reiškinius, parengti lanksčius valdymo sprendimus, taip pat numatyti finansinius ekonominius rodiklius. Taigi finansinė analizė galima traktuoti kaip ūkinių procesų pažinimo priemone.

Daugelis Vakarų šalių autorių finansinę analizę priskiria prie kontrolės proceso, nors kartu pabrėžia, kad jos negalima tapatinti su kontrole. Kontrolė apima daugiau įvairių procesų, t.y. ne tik faktinius duomenys lygina su planiniais ar prognoziniais duomenimis, bet ir turi tikslą eliminuoti nukraipymus nuo plane numatytu dydžiu, kad būtų pasiekti įmonės užsibrėžti tikslai. Finansinė analizė, kaip tyrimo ir ūkinių procesų vertinimo sistema, ne tik atlieka kontrolės funkcija. Pirmiausia ji turi nustatyti, ar numatyti ūkiniai procesai buvo veiksmingi, racionalūs. Vadinasi, analizė yra tarsi planavimo ir kontrolės tarpusavio sąryšio laidas.

Finansinė analizė padeda atsakyti į klausimą, ar įmonės eina teisingu keliu. Ypač ji padeda nustatyti įmonės pelningumą ir jos plėtimosi galimybes. Reikia tik sugebėti suvokti finansines ataskaitas ir tinkamai interpretuoti jų duomenis. Finansinė analizė atliekama siekiant gauti reikšminga informacija apie įmonės veiklą, jos efektyvumą, pelningumą bei rizikos laipsnį.

Visoms įmonėms būdingas tam tikras ūkinės finansinės – veiklos cikliškumas. Kiekviena įmonė gali būti apibūdinta tuo ekonominiu potencialu požiūriu, kuriuo ji rėmėsi ataskaitiniu laikotarpio pradžioje. Atsižvelgiant į tai, galima skirti dvi pagrindines finansines analizės kryptis:
a) ekonominio potencialo ir jame vykstančio pasikeitimo vertinimas
b) finansinės ūkinės veiklos rezultatyvumo vertinimas (ekonominio potencialo panaudojimas).
Remiantis šiomis kryptimis, gali būti analizuojama įvairiai detalizuojant. Šis procesas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių veiksnių (laiko, techniniu priemonių kiekio, analitiko polinkiu į vieno ar kito sudėtingumo laipsnio skaičiavimus ir pan.) Ekspres analizės metu įvertinama nedaug pagrindinių rodiklių. Šiuo atveju analitiškai gali būti įvertinta per keletą minučių. Visai kitokio pobūdžio yra metų ar kelerių finansinė analizė. Čia pagrindinis jos uždavinys yra objektyviai įvertinti praėjusias, esamas ir planuojamas įmonės veiklos situacijas, kad galima būtu priimti efektyvius valdymo sprendimus.

Finansinė analizė – tai nemanipuliavimas skaičiais. Geras analitikas visada išmano, kokiam rodikliui reikia skirti daugiau dėmesio, kaip ji interpretuoti. Dažnai vienas kokybinis rodiklis būna svarbesnis negu keli kiekybiniai rodikliai. Kad įmonė sėkmingai plėtotų savo veiklą, ji turi siekti gerinti svarbiausius rodiklius (mokumą, pelningumą, efektyvumą ir kt.). atitinkamame veiklos etape įmonė turi iš daugelio rodikliu išskirti svarbiausia, jam skirti daugiausia dėmesio. Pažymėtina ta aplinkybė, kad daugelis rodikliu kinta ir nustatyti jų pasikeitimo veiksnius ir priežastis yra nelengva.

Kuris rodiklis yra svarbiausia įmonei atitinkamu momentu, taip pat yra labai sunku nustatyti. Kaip pavyzdį galima paimti koeficientą, rodanti grynojo pelno ir pardavimo santykį. Jei pelnas ir pardavimai sumažėjo vienodai tai jų santykis nepakis. Bet jei pelnas vienu metu sudarė 2,4 procentus pardavimo, o vėliau – 1,8 procento, vadinasi, pelnas sumažėjo daugiau negu pardavimai. Tačiau gerai ar blogai, kad sumažėjo pelningumo koeficientas? Jei įmonė siekia gauti kuo didesnį pelną, tai blogai. Bet yra kitų priežasčių, kai pelningumo rodiklį reikia įvertinti kitaip. Pavyzdžiui, kai kitose įmonėse grynojo pelno ir pardavimo santykio rodikliai yra blogesni tai mūsų įmonė, vertinant pagal šį rodiklį, galima laikyti stipria. Kita vertus įmonė gali siekti pagerinti kitus finansinės veiklos rodiklius, todėl pelningumo sumažėjimas yra visiškai pagrįstas. Vadinasi tik atlikus išsamią kompleksinę analizę, nustatančius atitinkamų rodiklių pasikeitimo veiksnius ir priežastis galima padaryti tikslias išvadas ir apibendrinimus.

Finansinės analizės duomenys gali būti pateikti skaitmenine, grafine ir aprašymo forma. Tačiau priimtiniausia yra skaitmeninė analizės rezultatų pateikimo forma. Ji gali būti apibendrinta lentelių, schemų ir diagramų pavidalo. Joms sudaryti gali būti panaudota absoliutinių, santykinių ir vidutinių dydžių derinys. Įvairių formų lentelės yra populiariausios ir naudojamos įvairiems rodikliams pateikti, susisteminti ir apibendrinti. Grafinės analizės forma padeda vaizdžiau suvokti pateiktą informaciją, aprašomoji forma leidžia paaiškinti ir padaryti išvadas iš pateiktos informacijos. Ji būtina apibendrinant.

1.2 Finansinės analizės šaltiniai.
Finansinės analizės šaltiniai yra visa ta medžiaga, kuri buvo surinkta įmonės veiklai analizuoti. Jų reikšmė yra labai didelė, nes jeigu medžiaga, kuria remiantis buvo atliekama analizė surinkta ne visa, nerūpestingai, tai ir analizės rezultatai gali būti nekokybiški ir netinkami valdymo sprendimams pagrįsti. Todėl pradedant analizuoti įmonės veiklą, reikia įsitikinti, ar surinkta visa reikalinga medžiaga, ar ji tikra ir teisinga, ar joje nėra klaidų ir samoningai iškraipytų rodiklių.

Vakarų autoriai aprašo gana daug informacijos šaltinių, kurie naudijama analizuojant įmonių ūkinę veiklą. Pavyzdžiui, B. Rees pateikia tokias finansinės analizės šaltinių grupes;
1. finansinė informacija.
2. kiekybiškai įvertinta nefinansinė informacija.
3. kiekybiškai neįvertinta informacija.
4. lygių grupių įvertinimo informacija.

Finansinę informaciją sudaro:
a) metinės ataskaitos ir pranešimai
b) preliminarinės finansinės ataskaitos;
c) detalizuoti oficialūs dokumentai;
d) projektu, celkuliarų ir pasiūlymų dokumentai;
e) visuminiai finansiniai duomenys;
f) įmonės akcijos rinkų duomenys
g) bendrosios akcijų rinkos duomenys;
h) finansų analitikų prognozės,
i) valdymo prognozės.
Prie kiekybiškai įvertintos nefinansinės informacijos priskiriama gamybos, paklausos, užimtumo statistiniai duomenys tų gamybos šakų, kur gaminami palyginti vienarūšiai produktai. Tokie nefinansiniai duomenys gali teikti reikšmingą informacija apie įmonės padėtį. Analitikai taip pat dažnai naudoja oficialią ekonominę statistiką, kuria gauna iš įvairių oficialių statistinių leidinių. Tiesa, ši informacija retai būna pateikta laiku, operatyvi, tačiau ji padeda įvertinti bendrą įmonės būklę.
Prie kiekybiškai neįvertintos informacijos priskiriama:
1. vadovų ir direktorių ataskaitos. Įrodyta, kad šis informacijos šaltinis yra populiariausias tarp investitorių, ypač tarp tų asmenų, kurie neturi finansinio išsimokslinimo;
2. darbuotojų korespondencia. Kai korespondencija yra greičiau pateikta nei kiti duomenų šaltiniai. Jį gali būti vertinga analitikams.
3. vadovybės pastabos. Į jas dažniausiai žiūrima skeptiškai, bet jos atidžiai išnagrinėjamos. Riškiausiai tai atsiskleidžia kai perimama įmonė. Tačiau vadovybei naudingos pastabos retai vertinamos tiesiogiai, nors yra priežaščių manyti, kad vadovybė prieina prie informacijos, kuri dar nėra viešai paskelbta. Gana dažnai įmonės vadovybė imsis priemonių, kai jai atrodys, jog akcijos kaina yra nereali.
4. finansinės ir prekybinės spaudos pastabos. Būna, kad spaudos pranešimuose pateikta informacija yra nereikalinga sprendimams priimti, bet gali paskatinti atlikti detalesni tyrimą. Spauda gali labai netikėtais būdais suteikti naudingos informacijos ir kai kurie analitikai tyrimams netgi panaudoja skilti „Siūlome darbą“, stebėdami įmonės veiklą, kuri konkrečiai juos domina.

Vienas iš analizės šaltinių yra vadinamasis lygių grupių įvertinimas. Tai konkurentų prognozių įvertinimas. Jeigu staiga galima gauti kokios nors įmonės prognozes, vadinasi, atsirado nauja prieinama informacija; jeigu prognozė skiriasi nuo vieno analitiko įvertinimo, vadinasi tą prognozę reikėtų atidžiau ištirti. Prognozę galima sėkmingai naudotis, jeigu ji tiksliai įvertina tuos duomenys bet nesutinka su rinkos nusistatymais.

Visus finansinės analizės šaltinius taip pat galima būtu sugrupuoti į šias penkias pagrindines grupes:
1. planų ir normatyvų duomenys.
2. atskaitomybė
3. sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys
4. vidiniai neapskaitiniai analizės šaltiniai.
5. išoriniai analizės šaltiniai

Planų ir normatyvų duomenys – tai visi rodikliai pateikti įvairiuose planuose, projektuose, sąmatuose, pasiūlymuose, normatyvuose ir pan. Jie padeda nustatyti įmonių veiklos dinamiką, atitinkamų rodiklių kitimo tendencijas.

Atskaitomybė yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis. Ja sudaro šios ataskaitos:
a) balansas
b) pelno ir nuostolio ataskaita
c) pinigų srautų ataskaita
d) pastabos (priedai)
e) įmonės administracijos pranešimas.
Prie atskaitomybės taip pat priskiriama auditoriaus išvada.

Minėtos finansinės ataskaitos yra publikuojamos. Tačiau dažnai tai uždelsiama. Todėl kai kuriose šalyse reikalaujama sudaryti preliminarines finansines ataskaitas (ketvirčio, pusmečio).

Analitikai daugiausiai dėmesio skiria balanso, pelno ir nuostolio bei pinigų srautų ataskaitų analizei.

Pastabos (priedai) gali būti apie ilgalaikio turto struktūrą, jos verte metų pradžioje ir pabaigoje, investicijas, amortizaciją, turimas atsargas, debitorinį ir kreditorinį įsiskolinimus, pelną, palūkanas ir kt.

Sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys – tai sistemiškai apdoroti duomenys, kurie pagristi konkrečiais dokumentais ir apskaitos registrais. Jie teikiami kai atskaitomybėje nėra analizei reikalingų duomenų, kai norima nuodugniau ir operatyviau išnagrinėti atitinkamas įmonės veiklos sritis, reiškinius ar procesus. Prie šios grupės analizės šaltinių taip pat galima priskirti praėjusių metų analizės duomenys, revizijų aktus ir įvairiu kitų patikrinimo medžiaga.

Vidiniai neapskaitiniai analizės šaltiniai yra visi tie duomenys, kurie gaunami įmonėje ne iš apskaitos sistemos. Tai posėdžių pasitarimų, komisijų konferencijų medžiaga. Taip pat duomenys gauti iš įmonių laikraščių, biuletenių, protokolų, asmeninių stebėjimų ir pokalbių su įmonės darbuotojais. Svarbus informacijos šaltinis yra įvairūs techniniai dokumentai; darbo brėžiniai, techniniai pasai, gamybos darbų grafikai, ūkinės sutartys, pretenzijos, arbitražo ir kita medžiaga. Labai vertingas šaltinis analitikui yra įmonės akcijų rinkos duomenys. Įmonės kapitalizavimas, akcijų kainų kitimas, pelnas, tenkantis vienai akcijai ir kt.

Išorinės analizės šaltiniai yra visi tie duomenys, kurie gaunami už įmonės ribų ir kuriuos pateikia kitos institucijos. Tai vyriausybės statistinė medžiaga ir komercijų įmonių, kurios platina finansinę informaciją, duomenys.

2. Apskaitos procesas

2.1 Apskaitos informacija ir jos vartotojai

Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės, jų valdymo procese, arba kurie potencialiai ir ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams.
Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų.
Visose laisvos rinkos šalyse labai paplitęs teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais, tiekėjais. Juk įmonės steigiamos tam kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą pinigais. Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalintų savininkai, arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius.
Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma kiekvienoj įmonėj, be to įvairiais tikslais. Neformaliai veikiančiose įmonėse ir apskaita vedama tvarkingai. Tikrai sunku būtų rasti ilgesnį laiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai nesiorientuotų kokiu turtu disponuoja ir kaip jis naudojamas. Konkurentai, turintys kokybišką apskaitos informaciją anksčiau ar vėliau nukonkuruotų tokią įmonę. Kalbant apie apskaitos informaciją, skiriami apskaitos informacijos ir finansinės atskaitomybės vartotojai.
Pagrindiniai apskaitos informacijos vartotojai yra tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausia iš jų įmonės savininkai (AB-se – akcininkai). Verslo nesėkmės atveju jie rizikuoja prarasti visą investuotą į įmonę turtą, todėl nuolat turi domėtis ne tik įmonės veiklos pelningumu, bet ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, suma, taip pat kam priklauso šis turtas, t.y. jo savininkais. Pirmiausia vadovaudamasis apskaitos informacija, akcininkai priima sprendimą parduoti arba neparduoti turimas akcijas, o potencialūs savininkai sprendžia ar verta įsigyti šių arba įmonės išleistų naujų akcijų.
Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo apsispręsdami vadovaujasi akcininkai, yra metinė finansinė atskaitomybė. Remdamiesi ja savininkai numato ir verslo plėtojimo politiką. Sprendžiant ar įmonės administracija per ataskaitinį laikotarpį gerai vykdė savo pareigas ir tuo pagrindu renka įmonės vadovus naujam ataskaitiniam laikotarpiui. Metinės finansinės atskaitomybės parengimo akcininkams teisingumą turi patvirtinti jų samdytas auditorius, o pati atskaitomybė parengiama taip, kad joje būtų pakankamai informacijos minėtiems klausimams spręsti, bet drauge nebūtų išduodamos įmonės komercinės paslaptys.
Ne visa apskaitos informacija prieinama įmonės savininkams. Jiems pateikiami duomenys, kurių reikia minėtiems sprendimams priimti (šią teisę jiems garantuoja įstatymai). Tačiau paprastai jiems nebūna prieinama informacija, atskleidžianti įmonės komercines paslaptis, pvz. Įmonės tiekėjų ar pirkėjų sąrašai, ypač su perkamu ar parduodamu vertybių kainomis. Tai suprantama, nes priešingu atveju konkuruojančių įmonių savininkai nusipirkę konkurentų įmonės išleistų akcijų, galėtų sužinoti visas jų komercines paslaptis.
Finansinės analizės informacijos vartotojai.
1.Tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai:
a)Esantys ir potencialūs įmonės savininkai,
b)Įmonės administracija ir valdytojai,
c)Įmonės darbuotojai.
2.Tiesiogiai suinteresuoti išoriniai informacijos vartotojai:
a)Esantys ir potencialūs kreditoriai,
b)Esantys ir potencialūs tiekėjai,
c)Esantys ir potencialūs pirkėjai.
3.Įvairios valdžios institucijos:
a)Mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai,
b)Valstybinės statistikos institucijos,
c)Regioninės valdžios institucijos,
d)Ministerijos ir kitos reguliavimo institucijos.
4.Kiti vartotojai:
a)Vertybinių popierių komisija ir makleriai,
b)Konkurentai,
c)Finansiniai ekspertai ir patarėjai,
d)Įvairūs kiti vartotojai.

2.2 Apskaitos standartų taikymas skirtinguose organizacijų nuosavybės formose.

Buhalterinė apskaita atspindi skirtingus objektus. Tai sąlygoja jos pačios nevienodumą, skirtingus reikalavimus. Viena, reikalaujama tiksliai atspindėti kiekvieno objekto būklę ir jo specifinius bruožus tam tikru laikotarpiu. Antra vertus, informacija apie įmonę turi būti pateikta vienoda tvarka, kad jos vartotojai galėtų palyginti investavimo į skirtingus objektus privalumus ir trūkumus. Įmonės apskaitos skirtumus pirmiausia sąlygoja tų įmonių įvairovė, nes kaip tik nuo jos daugiausia priklauso apskaitos sudėtis ir jos pateikimo vartotojams būdas.

Pagal nuosavybės formą visos LR įmonės skirstomos į keletą rūšių. Pati paprasčiausia – individuali (personalinė) įmonė. Visas tų įmonių turtas priklauso vienam ar bendros jungtinės nuosavybės – teise keliems fiziniams asmenims.
– tikroji ūkinė bendrija taip pat yra visiškos turtinės atskaitomybės įmonė, įsteigta pagal bendrosios jungtinės veiklos sutartį, susiejus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą bendrą nuosavybę komercinei veiklai.
– komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija panaši į tikrąją ūkinę bendriją. Jos skiriasi tik tuo, kad komanditinėje bendrijoje šalia tikrųjų narių, kurie atsako visu savo turtu, yra ir narių (komanditorių), atsakančių tik įvestu į įmonę turtu.
– UAB yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, turinti juridinio asmens teises. Tai reiškia, kad jų savininkai už visas savo prievoles ir įsipareigojimus atsako įneštu į įmonę turtu. Bendrovės nuosavybei priklausantis turtas padalijamas bendrovės nariams – akcininkams, kuriais tampama įsigijus bendrovės išleistų akcijų. UAB akcijos platinamos ribotam asmenų skaičiui, nes jų negali būti daugiau kaip 50. UAB gali įkurti ir vienas asmuo, disponuojantis visomis bendrovės akcijomis. UAB akcininkais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriai atstovauja atitinkamos valstybės institucijos.
– AB (atviroji AB) taip pat yra juridinio asmens teises turinti įmonė, ir yra ribotos turtinės atsakomybės. Jos savininkais tampa asmenys, įsigiję šios įmonės akcijų. Jų įsigijimas neribojamas, t.y. akcijų pirkėją riboja tik išleistų akcijų rinkos kaina (jeigu akcijos parduodamos). Akcininkais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys valstybė, kuriai atstovauja atitinkamos institucijos.
– Valstybinė įmonė nuosavybės teise priklauso valstybei. Jos turi juridinio asmens teises ir yra ribotos turtinės atsakomybės, valstybė neatsako už įmonės prievoles, o įmonė neatsako už valstybės prievoles.
Jeigu tai neprieštarauja įstatymams, įmonė gali imtis į koncernus, asociacijas ir kitus junginius. Apskaitos požiūriu – tai itin sudėtingi dariniai.

Įmonės ar įstaigos priklausomybė vienai ar kitai nuosavybės formai turi didelį poveikį tos įmonės apskaitai: įstatymų numatyta nevienoda jų gaunamo pelno apmokestinimo tvarka, skiriasi ir pats pelno paskirstymas savininkams būdas. Vienaip pelnas skirstomas individualioje įmonėje, kitaip – akcinėje bendrovėje.

2.3 Apskaitos proceso sudėtis.

Apskaitos procesas susideda iš daugelio jį įtakojančių veiksnių. Vieni svarbiausių būtų
a) įmonės veikla reglamentuojantys aktai ir
b) bendrieji apskaitos principai.

a) Lietuvos Respublikos įmonėms reikšmingas norminis aktas yra šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymas, kurį 2001m. Spalio 6d. priėmė LR Aukščiausioji Taryba. Juo pirmą kartą buvo reglamentuota bendrosios finansinės apskaitos vedimo ir metinės finansinės atskaitomybės parengimo bei skelbimo Lietuvos Respublikoje tvarka, taip pat aptartas ir buhalterinės paskaitos organizavimas, nustatyta turto įkainojimo bei pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka.

Tarptautiniai apskaitos standartai ir Bendrieji apskaitos principai pagrindžia kiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualias apskaitos taisykles. Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į nacionalinius ypatumus bei konkrečią laiko ir ekonomikos būklę, sukonkretina Tarptautinius apskaitos standartus – derina juos savo interesais. Jie nuolat papildomi ir tobulinami.

b) Bendroji finansinė apskaita Lietuvos Respublikoje įmonėse turi būti vedama pagal bendruosius apskaitos principus. Jie būtų sekantys:

2.3 Buhalterinės apskaitos sąskaitos

Kiekvienos įmonės veiklą sudaro daugybė ūkinių faktorių (sąmoningai vykdomų operacijų ar nepriklausančių nuo įmonės darbuotojų valios įvykių), kurių kiekvienas daro tam tikrą poveikį veiklos rezultatams ar įmonės turtui bei nuosavybei. Apskaitininkai privalo fiksuoti visus faktus, keičiančius įmonės turto ir nuosavybės apimtį bei struktūrą, taip pat ir tuos, kurie įmonės turtą ir struktūrą veikė netiesiogiai (kaip būna už pinigus perkant atsargas), bet per uždirbtas pajamas bei sąnaudas, patiriamas tas pajamas uždirbant. Kiekvienas ūkinis faktas susijęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, turi būti užregistruotas valdžios nustatyta tvarka ir privalo atspindėti metinėje finansinėje atskaitomybėje, taip pat turi būti pateiktas įmonės valdytojams (žemiau pateiktas pavyzdys charakterizuoja ūkinių operacijų įtaką balanso straipsnių sumoms).
AB einamųjų metų sausio mėn. atliko ūkines operacijas.
1. sumokėta 560 Lt už paslaugas, kurios suteiktos įmonei už praeitą mėnesį.
2. Už 2400 Lt įsigyta baldų.
3. Skolon iš tiekėjų gauta perparduoti skirtų prekių už 4800 Lt.
4. Grąžinta bankui paskolos dalis 3000 Lt.
5. Į skolą parduota prekių už 3700 Lt.
AB balanso pasikeitimas dėl sausio mėn. ūkinių faktų
lentele
20X0.12.31 1) turtas = nuosavybė

85880 = 85880

2) turtas = savininkų nuosavybė + skolintojų nuosavybė

85880 = 70000 + 15880
20X1.12.31 1) turtas = nuosavybė

87120 = 87120
2) turtas = savininkų nuosavybė + skolintojų nuosavybė

87120 = 70000 + 17120

Iš pateikto pavyzdžio matome, kad kiekviena operacija keitė turto ir nuosavybės straipsnį. Vadinasi, balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą po kiekvienos operacijos reikėtų koreguoti. Bet tokių operacijų net per vieną dieną būna labai daug. Kartais net šimtai ar net tūkstančiai. Todėl po kiekvienos turėti tikslią informaciją apie įmonės būklę reikėtų balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą perrašyti užregistravus kiekvieną faktą. Ši problema išsprendžiama pasitelkiant į pagalbą buhalterines sąskaitas, pvz. kiekvienam balanso pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos straipsniui gali būti skirtas atskiras registras. Čia kaupiama visa informacija apie atitinkamos turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus per tam tikrą laikotarpį. Apskaitininkai šiuos registrus vadina sąskaitomis. Juos galima vesti nebūtinai popieriuje, galima saugoti ir kitose informacijos laikymo vietose, pvz. Kompiuterių atmintyje.

Duomenys į sąskaitas atkeliauja iš pirminių dokumentų, todėl būtų pravartu į tas įrašyti ne tik besikeičiančias turto ar nuosavybės sumas, bet ir pažymėti, iš kokių pirminių dokumentų, jos atliekamos. Tai padėtų greičiau pasitikrinti iš kur paimti duomenys, nors ir reikalautų šiek tiek daugiau darbo. Į sąskaitas įrašoma suma, ir operacijos atlikimo data. Šios informacijos užtenka tam, kad prireikus galima būtų nustatyti pirminį dokumentą ir juo pasinaudoti, tikrinant, ar apskaitos registruose teisingai atspindėtas vienas ar kitas ūkinis faktas. Tuo tikslu panagrinėsime vienos turto rūšies, pvz. pinigų kitimo atspindėjimą sąskaitoje. Turtas ir nuosavybė gali kisti dviem kryptim: didėti arba mažėti.

Kadangi visas turtas ir nuosavybė įmonės skolos ir skolos įmonei (debitorinis įsiskolinimas) apibendrinama vienoje atskaitomybės formoje – balanse. Tai ir šias skiltis tikslinga įvardinti vienodai. Todėl skiltis kairėje sąskaitos pusėje (gauta) sutartinai vadinama debetu, o skiltis dešinėje pusėje (išmokėta) – kreditu. Žodį “debetas” apskaitininkai vartoja norėdami pabrėžti, kad kalbama apie kairiąją sąskaitos pusę, o žodį “kreditas”, – kad kalbama apie dešiniąją buhalterinės sąskaitos pusę. Bendroji debeto skiltis suma (17200 Lt) vadinama debeto apyvarta, o kredito skilties suma (12300 Lt) vadinama kredito apyvarta. Likutis pinigų sąskaitoje sausio 1- ai dienai 10000 Lt, o sausio 31- ai dienai 14900 Lt dar vadinami itališku žodžiu saldo.

Apskaitininkai patys pasirenka sąskaitos formą ir joje atspindimos informacijos kiekį, tačiau visose buhalterinėse sąskaitose būtinai skiriamos debeto ir kredito skiltys. Tai yra todėl, kad kiekvienos sąskaitos apskaitos objektas (turto, nuosavybės ar įsipareigojimų rūšys) gali kisti 2 kryptimis: didėti ar mažėti. Žemiau pateikiama labai paplitusi buhalterinės sąskaitos forma.

Mokytis tinka supaprastintos formos sąskaitos. Šiose sąskaitose po kiekvieno įrašo likutis neskaičiuojamas, o jos pačios vadinamos T formos sąskaitomis, arba lėktuvėliais:

Sąskaitos objekto pakitimai – padidėjimai ir sumažėjimai fiksuojami skirtingose jos pusėse. Turto padidėjimai registruojami tą turtą atspindinčių sąskaitų debeto pusėse, o sumažėjimai – kredito pusėse. Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų padidėjimas žymimas nuosavybės sąskaitų kredito pusėje, o sumažėjimas – debeto pusėje.

2.4 Įrašų buhalterinėse sąskaitose taisyklės

1. turto ir sąnaudų sąskaitų apskaitos objektų padidėjimai registruojami tų sąskaitų debete.
2. Turto ir sąnaudų sąskaitų apskaitos objektų sumažėjimai fiksuojami tų sąskaitų kredite.
3. Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų, pajamų sąskaitų, apskaitos objektų padidėjimai registruojami tų sąskaitų kredite.
4. Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų, pajamų sąskaitų, apskaitos objektų sumažėjimai registruojami tų sąskaitų debete.

2.5 Sąskaitų planas

Kad būtų lengviau orientuotis sąskaitų nomenklatūroje (jų sąraše) sąskaitų plano struktūra, parengta vadovaujantis fundamentine apskaitos lygybe. Pirmoje ir antroje klasėse sujungtas visas turtas, kuriuo disponuoja įmonė, pirmoje klasėje materialusis ir nematerialusis ilgalaikis turtas. Trečios ir ketvirtos klasių sąskaitose parodoma, kam priklauso turtas, jose atspindima savininkų nuosavybė, įmonės skolos ir įsipareigojimai visiems tretiesiems asmenims. Penktoje klasėje fiksuojamos visos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos, o šeštojoje – šias pajamas uždirbant patirtos sąnaudos.

Vidinės (menedžmento) apskaitos vedimo metodiką ir tvarką pasirenka įmonė. Ši apskaita dėl kiekvienos įmonės veiklos specifikos yra labai individuali. Todėl įmonės pačios turi pasirinkti ir parengti vidinės apskaitos sąskaitų planą. Tam reikalui skirtos septintoji, aštuntoji ir devintoji pavyzdinio sąskaitų plano klasės, kurių valdžia nereglamentavo, paliko užpildyti jas įmonės nuožiūra vidinės (menedžmento) apskaitos tikslais. Yra dar nulinės klasės sąskaitos, dar vadinama specialiomis sąskaitomis, pvz. įmonė turinti didelius sandėlius už tam tikrą mokestį priima saugoti kitos įmonės materialines vertybes. Tokio turto, be abejo, nėra jokio pagrindo atspindėti įmonės balanse (todėl minėtos sąskaitos ir apjungtos nulinėje klasėje), nes jis nepereina įmonės nuosavybėn ir neatsiranda koks nors saugojančios įmonės įsipareigojimas, išskyrus už tam tikrą mokestį suteikti kitai įmonei plotą prekėms saugoti.

2.6 Apskaitos proceso seka

Buhalterinė apskaita, kaip ir kiekvienas kitas darbas, turi būti atliekama tam tikra tvarka ir nuoseklumu. Kaip ir kiekvienoj kitoj srity čia reikia laikytis tam tikrų kitų nuostatų. Kiekvienas apskaitos principas turi būti įgyvendintas, kitaip jis prarastų prasmę. Siekiant tinkamai sugrupuoti ir perskaičiuoti įmonės veiklos duomenis, kad būtų patenkinti apskaitos duomenų vartotojų poreikiai, ir pateikti įvairaus išsamumo informaciją iš anksto nustatytu laiku, pasidarė būtina įvesti tam tikrą tvarką (schema Nr.2). Jos labai svarbu laikytis visoje buhalterinės apskaitos duomenų formavimo stadijose. Apskaitos duomenų registravimo tvarka visose jų formavimo stadijose. Apskaitos duomenų registravimo tvarka visose jų formavimo stadijose – nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu. Ūkines operacijas apskaitoje fiksuoti galima tik remiantis atitinkamais pirminiais apskaitos dokumentais. Pirminiams dokumentams privalomi tam tikri rekvizitai (rodikliai) be kurių tie dokumentai negalioja kitaip sakant neturi juridinės galios, todėl juose užfiksuoti duomenų pagrindu negalima daryti jokių įrašų apskaitos knygose. Kiekvienam apskaitos dokumentui juridinę galią suteikia tokie rekvizitai:
1. Įmonės surašiusios dokumentą pavadinimas;
2. Apskaitos dokumento pavadinimas;
3. Dokumento surašymo data;
4. Ūkinės operacijos turinys;
5. Ūkinės operacijos matavimo rodikliai;
6. Ūkinės operacijos kiekinė ir piniginė išraiška;
7. Asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos atlikimą bei teisingą apiforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai.
Tik remdamiesi išvardytais rekvizitais, turinčiais dokumentais apskaitininkai gali registruoti buhalterinėse knygose, tai pasakytinos tiek apie iš trečių asmenų gautus, tiek apie pačios įmonės išrašytus dokumentus.

2.7 Duomenų klasifikavimas ir fiksavimas

Įvairiuose apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys kaupiami ir sisteminami specialiuose buhalterinės apskaitos registruose – žurnaluose, sąskaitose (schema Nr. 3). Duomenys žurnaluose kaupiami pagal dokumento gavimo eiliškumą nedidelėse įmonėse, kur operacijų būna nedaug dažniausia pildomas vienas bendrasis žurnalas. Jame registruojamos visos ūkinės operacijos.

Bendrasis žurnalas

Didelėse įmonėse naudojama keletas žurnalų. Dažniausia tokie:
1. Pirkimo skolon žurnalas. Jame registruojamos visos operacijos kai įmonė perka skolon;
2. Pardavimo skolon žurnalas. Jame registruojamos parduotos skolon turto, arba į skolą suteiktų paslaugų sumos;
3. Parduotų prekių savikainos žurnalas. Jame fiksuojamos parduotų prekių savikainos.
4. Pinigų gavimo bei pinigų mokėjimo žurnalai. Jie skirti pinigų gavimams arba pinigų išmokėjimams registruoti;
5. Tiesioginių ir netiesioginių gamybos išlaidų apskaitos žurnalai. Perdirbimo įmonių buhalteriai registruoja tiesiogines (pagr. žaliavų ar tiesioginio darbo užmokesčio) bei netiesioginės (pagalbinių žaliavų ar pagalbinių darbininkų darbo užmokesčio) gamybos išlaidas;
6. Bendrasis žurnalas. Jis naudojamas ne tik mažose, bet ir didelėse įmonėse, kur daugelis operacijų registruojamos anksčiau aptartose spec. žurnaluose. Bendrame žurnale fiksuojami retai pasitaikantys ūkiniai įvykiai kuriuos registruoti nėra spec. žurnalo (prekių grąžinimai ar jų nukainavimai).

2 schema. Apskaitos proceso seka.

3 schema. Pirminiai dokumentai

2.7 Sąskaitų koregavimai

Ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus apskaitininkai peržiūri daugelį sąskaitų ir patikslina juose užregistruotus likučius. Toks sąskaitų likučių patikslinimas atliekamas ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus vadinamas sąskaitų koregavimu.

Galima išskirti kelias sritis, kuriuose reikia atlikti koregavimus: 1) apskaitant ilgalaikio turto nusidėvėjimą; 2) apskaitant apmokėtas bet dar neuždirbtas ateinančių laikotarpių pajamas; 3) apskaitant uždirbtas bet dar neapmokėtas (sukauptas) pajamas; 4) apskaitant apmokėtas, bet dar nepatirtas ateinančių laikotarpių sąnaudas; 5) apskaitant patirtas, bet dar neapmokėtas (sukauptas) sąnaudas.
Visi nurodyti koregavimai susiję su tiksliu pajamų ar sąnaudų nustatymu bei turto, kuriuo disponuoja įmonė įvertinimo arba įmonės įsipareigojimų patikslinimu.

Išvados

Apskaita įmonėje yra svarbi ne tik dėl esamų veiklos rezultatų fiksavimo, bet ir dėl galimybės analizuoti ir planuoti ateinantį laikotarpį iš turimų apskaitos duomenų. Taip pat nuo apskaitos rezultatų priklauso begalo daug kitų veiksnių, tokių kaip planavimas tolimesnės veiklos, darbo organizavimo galimybės, perspektyvos numatymas bei rezultatų fiksavimas ataskaitiniais laikotarpiais. Todėl kompetentingas vadybininkas turi gerai išmanyt apskaitos proceso organizavimą bei vykdymo būdus. Žinių svarba tai ar kitai sričiai tiesiogiai priklauso nuo užimamų pareigų. Sąvoka – vadybininkas klaidinga suprasti kaip vadovas. Juo gali būti ir pavaldinys. Tačiau tai nereiškia, kad pavaldiniui šių žinių nereikia. Kiekvienas darbuotojas, tiesiogiai dirbdamas su savo klientu, turi vesti savo apskaitą. Tai palengvina darbą apskaitininkams bei padeda padaryti pagrįstas išvadas apie verslo partnerį. Vadybininkui reikia nuolat stebėti savo klientus, žinoti kada jiems grąžinti skolas ir kada jie turi atsiskaityti savo įsipareigojimus.

Vadybininkui, kaip vadovui, darbas su pavaldiniais ir apskaita yra veiklos pagrindas. Kad priimti racionalu, greita ir pagrįsta sprendimą jis turi nuolat stebėti kintančius procesus vykstančius apskaitoje.

Pirmas žingsnis, veiklos analizei atlikti, – teisingas apskaitos duomenų klasifikavimas ir registravimas, prisilaikant nustatytu apskaitos standartų.

Literatūra:

1. J.D.Staliūnienė. Apskaitos proceso organizavimas. Kaunas: Technologija, 2000.
Literatūra:
2.A.Jurkštienė. Valdymo apskaita. Kaunas. Technologija 2002.

Leave a Comment