Austrija

1156 0

Austrija

Austrijos Respublika

Austrija yra centrinėje Europos dalyje, kryžkelėje labai svarbiame tarptautiniame kelyje, einamčiam iš Vakarų Europos į Pietryčių Europą, ir iš Šiaurės Europos į Pietų Europą. Kaip ir kaimyninė Šveicarija ji yra sausumos valstybė, neturinti išėjimo į jūrą. Austrija – Alpių kalnų ir Dunojaus šalis. Ji yra tarp 46o 22′ ir 49o Šiaurės platumos ir taip 9o 32′ ir 17o 10′ Rytų ilgumos.

Austrija ribojasi su:

 Vokietija

 Čekija

 Vengrija

 Slovakija

 Slovėnija

 Italija

 Šveicarija

 Lichtenšteinu.

Oficialus pavadinimas – Austrijos Respublika (Republik Osterreich)

Plotas – 83 836 km2.

Gyventojų skaičius – 7918000 (94,4 žm./km2 )

Valdymo forma – federacinė respublika

Valstybinė kalba – vokiečių (šnekamosios kalbos – vokiečių kalbos alemanų ir bavarų diialektai, besiskiriantys nuo literatūrinės vokiečių kalbos)

Tikyba – katalikų, protestantų

Piniginis vienetas – Austrijos Šilingas = 100 grašių

Sostinė – Viena

Kiti miestai – Gracas, Lincas, Zalcburgas, Insbrukas, Klagenfurtas, Filachas, Sankt Pioltenas, Velsas.

Gyventojų ūkinė veikla: Žemės ūkis – 3 %

Pramonė – 37 %

Aptarnavimo sfera – 60 %

Bendras valstybės sienų ilgis 2 637 km. Dalis jų yra natūralios ribos – upės ir kalnai. Tačiau didesnė dalis valstybės sienų yra ne natūralios, o istoriškai susidariusios ribos. Austrija sudaro 0,9 % viso Europos žemyno. Jos teritorija išsitęsusi į platumą. Šalies rytinės, kompaktiškesnės dalies kontūrai beveik ovalo pavidalo. O vakarinė jos dalis yra ilgas, siauras (apie 2225 km ilgio ir 50 – 60 km pločio) iškyšulys, įsispraudęs tarp Vakarų Vokietijos ir Italijos.

Federaciją sudaro 9 žemės (Žemutinė Austrija, Aukštutinė Austrija, Zalcburgas, Štirija, Karintija, Tirolis, Fararlbergas, Burgenlandas), kitados buvusios atskiros kunigaikštystės. Austrija – įspūbingų kalnų, derlingų slėnių, dainingų žmonių ir turizmo kraštas.

Istorinė praeitis

996 m. pi

irmą kartą paminėtas Austrijos (Ostarrichi) pavadinimas. Dabartinė Austrija susikūrė 1918 metų lapkričio mėn., suskilus Austrijos – Vengrijos imperijai. Austrijos respublikai iš Habsburgų imperijos teko aštuntoji dalis teritorijos ir gyventojų. Pagal 1919 metų San – Šermeno taikos sutartį Austrijos teritoriją sudarė daugiausia senosios austrų žemės. 1921 metais į jos sudėtį buvo įjungta taip pat nedidelė vakarinės Vengrijos dalis su joje vyraujančiais gyventojais austrais (Burgenlando provincija).

1938 m. kovo 12 d. Austrija buvo okupuota fašistinės Vokietijos ir dalyvavo Antajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje. Šalyje įsigaliojo teroro režimas. 1945 m. pavasarį Raudonoji armija išvadavo rytinę Austriją su sostine Viena. Kitą Austrijos dalį išvadavo anglai ir amerikiečiai. JAV, Anglijos, TSRS ir Prancūzijos 1945 metų liepos 4 d. susitarimu Austrijoje buvo sukurta keturių valstybių aukščiausioji valdžia ir šalis padalyta į keturias okupacines zonas. Austrijos sostinė Viena (1937 metų ribos) buuvo keturių valstybių ginkluotųjų pajėgų bendrai okupuota ir padalyta į keturis sektorius, išskiriant centrinį Vienos rajoną, kuris neįėjo nė į vieną sektorių; jį kontroliavo visos okupuojančios valstybės kartu. Austrijoje veikė 1929 metų konstitucija, kurią Austrijos vyriausybė 1945 metais vėl priėmė.

1955 05 15 – nepriklausomybės ir demokratinės valstybės atkūrimas.

1955 10 26 – neutraliteto paskelbimas – nacionalinė šventė.

Gyventojai

Austrijoje gyvena 7 918 000 žmonių. Tai sudaro 0,14 % pasaulio gyventojų. Per pastaruosius dešimtmečius Austrijoje gyventojų beveik nepaudaugėjo.

Pagal vidutinį gyventojų tankumą Austrija neprilygsta kaimynėms Čekijai ir Vengrijai. Tačiau, atsižvelgiant į tai , kad didesnioji šalies dalis daugiausia yra kalnuota, tai Austrijoje gyventojų tankumas labai di

idelis. Alpių slėniuose gyvena 15 – 20 žm./km2. Austrijos gyventojai šalies teritorijoje pasiskirstę labai netolygiai. Daugiausia apgyvendinami rajonai šalies šiaurės rytuose ir rytuose. Austrijoje miestiečiai sudaro 77 % gyventojų.

Austrai priklauso indoeuropiečių šeimai, germanų šeimų grupei. Šios šalies gyventojai yra europidai. Valstybinė kalba – vokiečių, bet visose žemėse šnekama skirtinga tarme.

Austrijoje daugiausia yra katalikų, nors yra ir protestantų.

Beveik 98 % krašto gyventojų yra austrai. Pasieniais gyvena kitų tautybių žmonių, daugiausia vokiečių. Dauguma austrų gyvena nedideliuose, maždaug 2000 gyventojų, miesteliuose. Jų namai statyti dar viduramžiais, gatvelės siauros, centre – aikštė.

Kalnuose statomi dviaukščiai namai, kurių pirmas aukštas sumūrytas iš akmenų, o antras – medinis. Namų status dvišlaitis stogas atlaiko gausų sniegą.

Austrijos žemių valgiai daugiausia tradiciniai. Kalnų piemenys ir valstiečiai nuo senų laikų vartoja daug pieno produktų: varškę ir brandintą sūrį, pienišką sriubą. Pietų austrai labai mėgsta kruopų košę, o šventėms pasigamina kraujinių vėdarų, visai tokių pat, kurių valgo lietuviai. Ir pyragus Austrijoje kepa panašius į lietuviškus. Populiarūs Vienos mieliniai pyragai, sluoksniuoti su obuoliais, žinomi visoje Europoje, – štrudeliai.

Įvairių žemių gėrimai tai pat skiriasi. Pietuose geriamas vaisinis sidras, vynuogynų rajonuose – sausas vynas, o Zalcburge, su kuriuo draugauja Lietuva, populiariausias alus. Daugelis austrų labai mėgsta kavą, kurią verda pagal gausybę receptų. Įmantriausia “kapucino” kava su pienu ar grietinėle, pabarstyta kakavos milteliais ar šokolado trupiniais.

Austrijoje yra daug švenčių. Daugelis re
engia gimtadienių ir vardadienių pobūvius su šokiais ir dainomis. Panašiai kaip Lietuvoje minimi visi Šventieji ir Vėlinės. Austrai buriasi į susivienijimus pagal profesijas ir aktyviai juose dalyvauja: sportuoja, švenčia, sprendžia darbo problemas. Toli už krašto ribų garsėja kalniečių dainos ir šokiai, pritariami liaudies instrumentų: gitaros, fleitos, smuiko, cimbolų. Savitos Tirolio dainos – jodleriai. Visiems žinomi Vienos valsai.

Miestai

Be sostinės, Austrijoje tik 5 – 6 didesni miestai.

Vienoje gausu sodų ir parkų, architektūrinių ir senovės paminklų.

Praterio saloje yra stambiausias Vienoje parkas, tradicinė liaudies pasilinksminimų vieta. Iš Vienos architektūrinių paminklų išsiskiria viduramžiais statyta gotiška Šventojo Stefano katedra, Šenbruno rūmai ( buvusi Habsburgų vasaros rezidencija), Belvederio rūmai ir kt. Vienoje yra daug teatrų, muziejų, aukštųjų mokyklų, mokslo ir švietimo įstaigų; nuo seno ji garsėjo kaip muzikos miestas.

Antrojo pasaulinio karo metu Vienos butų fondui ir miesto transportui buvo padaryti dideli nuostoliai. Buvo sugriauta daugiau kaip 5 tūkstančiai pastatų, susprogdinti beveik visi Dunojaus tiltai. Sugriautieji gyvenamieji ir visuomeniniai namai atstatomi nepaprastai lėtai. Vienos opera, kuri buvo sudeginta 1945 metų pradžioje, baigta atstatyti tik 1955m.

Po Vienos stambiausi miestai yra: Štirijos sostinė Gracas (226 tūkst. gyventojų), Aukštutinės Austrijos sostinė Lincas (185 tūkst.), Zalcburgas – svarbiausias to paties pavadinimo provincijos miestas (100 tūkst.), Tirolio sostinė Insbrukas (95 tūkst.), Karintijos sostinė Klagenfurtas (63 tūkst. gyventojų).

Gracas yra Štirijos Alpių pietryčių pusėje, prie Muro upės. Tai gana st

tambus pramonės centras su išvystyta mašinų gamyba ir svarbus transporto mazgas.

Kairiajame upės krante yra viduramžiais statyta Šlosbergo tvirtovė ir senasis miestas, kurį supa nauji gyvenamieji kvartalai; dešiniajame krante – fabrikų priemiesčiai.

Lincas – senovinis miestas; jame daug baroko stiliaus architektūrinių paminklų. Didžioji miesto dalis yra dešiniajame Dunojaus krante. Linco ekonominę reikšmę praeityje apspręsdavo tai, kad jis buvo senųjų prekybos kelių mazge. Dabartiniu metu Lincas – stambus transporto mazgas ir pramonės centras. Miesto pakraštyje yra didelis metalurgijos kombinatas.

Zalcburgas yra Alpių priekalniuose, abiejuose Zalcacho krantuose. Tai gražus senovinis miestas, kuriame išliko senovės tvirtovių įrengimai. Zalcburgas – Mocarto tėvynė. Miestas yra stambus geležinkelių ir automobilinių kelių mazgas, tačiau jo pramonė palyginti nežymi.

Insbrukas yra tarp kalnų Ino upės slėnyje, svarbiausių kelių, einančių per Alpių kalnagūbrius į Italiją, Šveicariją ir Vokietiją susikirtime. Insbrukas – vienas iš stambių turizmo centrų Austrijoje.

Klagenfurtas – geležinkelių mazgas ir stambiausias Karintijos pramonės centras. Jame yra švino dažų gamyba, metalo apdirbimo, odos ir tabako pramonė.

Kalnai ir klimatas

Austrija yra kalnų šalis. Kalnai ir priekalniai, užimantieji beveik 80 % teritorijos, priklauso daugiausia Alpių sistemai. Rytinių Alpių kalnagūbriai driekiasi per visą šalį nuo Šveicarijos sienos vakaruose beveik iki Vengrijos sienos rytuose ir šiaurės rytuose pasiekia Dunojų. Austrijoje Rytų Alpės žemesnės ir platesnės už Vakarų Alpes.

Rytinės Alpės susideda iš eilės platuminių kalnagūbrių, jie suraižyti gilių išilginių ir skersinių slėnių, kuriais teka greitos vandeningos upės (Inas, Zalcachas, Ensas, Muras, Drava, Traunas ir kt.). Rytinės Alpės, tame tarpe ir jų dalis, esanti Austrijos teritorijoje, yra dalijamos į tris išilgines juostas: Šiaurines Klintines Alpes, Centrines Kristalines Alpes ir Pietines Klintines Alpes. Susiformavusios iš kietų kristalinių uolienų – gneisų, granitų ir žėrutinių skalūnų.

Centrinės Kristalinės Alpės sudaro pagrindinę Rytinių Alpių ašį. Jos yra ypatingai aukštos, ypač vakaruose – Ectalio bei Cilertalio Alpių ir Aukštojo Tauerno masyvai.

Vidutinis tos šalies kalnagūbrių aukštis 500 – 1500 m., o aukščiausia viršūnė Grosglokneris (siekia 3797 m).Šitų kalnagūbrių keteras dengia sniegynai, jų šlaitais šliaužia ledynai, kurių didžiausias yra 10 km ilgio. Čia neretai pasitaiko sniego griūčių, kurios sunaikina pastatus, kelius ir pražudo žmones. Daugiamečio sniego linija eina 2500 – 2800 m. aukštyje.

Rytų Alpes kerta tuneliai, kuriais nutiesti geležinkeliai ir geri plentai. Perėjos yra 900 – 1300 m aukštyje. Vienintėlė patogi perėja vakarinėje Austrijos Alpių dalyje – Breneris (1 370m). Ši perėja yra Tirolyje, Italijos pasienyje. Per Brenerį eina svarbus tarptautinis kelias iš Centrinės Europos į Viduržemio jūrą. Į rytus nuo Aukštojo Tauerno Centrinės Kristalinės Alpės praplatėja, pažemėja ir palaipsniui virsta kalvota lyguma. Į šiaurę nuo Centrinių Kristalinių Alpių, lygiagrečiai joms, tęsiasi Šiaurinės Klintinės Alpės, pasibaigiančios prie pačios Vienos Vinervaldo (Vienos Miško) kalvomis. Šiaurinės Klintinės Alpės, sudarytos iš mažiau kietų uolienų (klinčių, skalūnų ir smiltainių), yra žemesnės už Kristalines Alpes (svarbiausia viršūnė Dachšteinas – beveik 3000 m), bet gražesnės už jas, kontūrai vaizdingesni, viršūnės įvairesnės, šlaitai statesni, slėniai gilesni.

Pietinės Klintinės Alpės, esančios daugiausia šiaurės rytų Italijoje, Austrijos teritorijoje užima nedidelį plotą ir siauru ruožu tęsiasi Karintijos provincijos pietuose, Italijos ir Jugoslavijos pasieniu.

Per Austriją teka dvi didžiausiuos Europos upės: vakaruose, Šveicarijos pasienyje, – neilga Reino atkarpa, o šiaurėje – 350 km ilgio Dunojaus dalis. Šalies šiaurės rytuose yra kalvota Padunojo lyguma, kuri netoli Vengrijos ir Čekoslovakijos sienos virsta žemuma. Padunojo lygumai būdingos derlingos liosinės dirvos; dėl to ji yra vienas iš svarbiausių šalies aruodų. Į pietryčius nuo Vienos, dešiniajame Dunojaus krante, yra nedidelė dauba, vadinama Vienos baseinu. Kylio pavidalu, kuris siaurėja į pietus nuo Dunojaus, Vienos baseinas įsiterpęs tarp dviejų neaukštų Alpių atšakų – Vienos Miško (iki 800 – 900 m aukščio) vakaruose ir Leito kalnų (480 m) rytuose, o pietuose priartėjęs prie Zemeringo perėjos (985 m), jūra 15 – 20 laipsnių šilumos.

Žiemos švelnios. Vidutinė sausio temperatūra – 0 – 5 laipsniai šalčio. Sniegas per visą žiemą neišsilaiko. Vidutinė oro temperatūra Vienoje: sausį – 2 laipsniai šalčio, liepą – 18 laipsnių šilumos. Amžinojo sniego žemutinė riba yra 2700 metrų virš jūros lygio. Yra 600 km2 glecerių.

Alpėse dėl jų sudėtingo reljefo klimatinės sąlygos nepaprastai įvairios; jose veikia vertikalinio zoniškumo dėsnis: kylant aukštyn, vidutinė temperatūra kas 100 m mažėja 0,5 – 0,6 laipsnio, dėl to dideliame aukštyje viešpatauja šaltas alpiškasis klimatas. Žiemą kalnuose kritulių būna dar daugiau, todėl šlaituose susikaupia sniego storymės. Per atodrėkius arba labai gausiai pasnigus susidaro lavinos (sniego nuošliaužos, griūtys). Žemdirbystė kalnų slėniuose ir kalnų šlaituose, bendrąja taisykle, galima tiktai iki 800 – 1000 m aukščio. Miško riba eina 1800- 1200 m.

Upės ir ežerai

Beveik visos Austrijos upės priklauso Dunojaus baseinui. Dunojus Austrijoje teka jos periferija, perkirsdamas šalies rytų rajonus iš vakarų į rytus 350 km ilgio linija. Austrijai priklausanti Dunojaus dalis yra laivybinė. Peizažas Dunojaus krantuose tarp Linco ir Vienos yra gražus ir įvairus.

Dunojus – antra pagal ilgį upė (po Volgos), Europoje. Iš Dunojaus intakų Austrijoje reikšmingiausi yra Inas su Zalcachu, Ensas, Drava su Muro intaku ir Morava. Stambiausios iš šių upių Austrijai priklauso tiktai iš dalies: Ino aukštupio dalis (Tirolyje) ir žemupio dešinysis krantas (Aukštutinėje Austrijoje), Dravos (svarbiausia Karintijos upė) aukštupys, Muro (svarbiausia Štirijos upė) aukštupys ir vidupys. Vasarą Dunojaus intakuose daugybė vandens iš kalnuose tirpstančių ledynų bei sniegynų, ir jie sukelia Dunojaus aukštupyje vasaros potvynius. Visi Dunojaus intakai Austrijos teritorijoje laivybai netinka. Ir vis dėlto jie turi didžiulę reikšmę šalies ekonomikai.

Jie išteka iš aukštų kalnų, juos maitina tirpstantieji sniegai, ledynai arba dažni lietūs, taip pat jie labai krioklėti; dėl visų šių aplinkybių upėse slypi dideli vandens energijos resursai (maždaug 21 mln. A. J.). Dėl to jie yra pagrindiniai šaltiniai energijai gauti Austrijoje. Stambus potencinis energijos šaltinis yra Dunojus. Kai kuriomis kalnų upėmis plukdomi medžiai.

Kalnų prieškalnėse ir krašto pietuose yra apie 600 ežerų. Dauguma jų gilūs, ledyninės kilmės. Vanduo juose šaltas ir labai skaidrus. Du stambiausi Austrijos ežerai yra priešingose šalies pusėse: Bodeno ežeras – Šveicarijos pasienyje, Neizidlerio – Vengrijos pasienyje. Tiktai pietrytinis laivybinio Bodeno ežero pakraštys priklauso Austrijai. Seklus, netinkamas laivybai Neizidlerio ežeras, atvirkščiai, didesne savo dalimi yra Austrijos teritorijoje. Kiti ežerai, kurių Austrijoje gana daug, yra nedideli.

Augalai ir gyvūnai

Austrijoje derlingų dirvų nedaug. Vyrauja kalnų jauriniai ir miškų rudieji dirvožemiai ir tik pietryčiuose yra derlingiausių juodžemių. Žemės ūkiui naudojama apie pusę visos Austrijos teritorijos žemių. Dideli plotai dėl kalnų reljefo žemdirbystei netinka.

Austrijoje išliko dar palyginti daug miškų. Austrai jais didžiuojasi, miškai užima apie 38 % krašto ploto. Miškingumo procentu Austrija Europoje neprilygsta tiktai Suomijai ir Švedijai. Priekalniuose ir nelabai aukštose vietose vyrauja plačialapiai medžiai (ąžuolai, bukai, skroblai), aukštesnėse vietose – spygliuočiai (eglės, kėniai, maumedžiai, mažiau – pušys). Virš miškų, iki 3000 m aukščio, plyti subalpinės pievos, garsėjančios puikiomis ganyklomis raguočiams. Dar aukščiau kalnai padengti amžinu sniegu.

Krašto lygumose laukinių žvėrių liko labai mažai, kiek daugiau kiškių ir lapių. Miškų zonoje, daugiausia rezervatuose, dar išlikę tokie reti Europoje gyvuliai, kaip taurusis elnias, briedis, stirna ir (Tirolio užkampiuose) rusvoji meška, iš paukščių – tetervinas, k

. . .

Galingiausi industriniai koncernai

Austrian Industries (elektros prekės, chemija, medžio apdirbimas, plienas), OeMV (energetika, naftos produktai), VEW (spalvotieji metalai), Wienerberger Baustoffindustrie (statybinės medžiagos),

VOEST -Alpine (plienas, geležies rūda).

Baigiant reikia pažymėti Austrijos gamtos grožį. Gražūs ir įvairūs kraštovaizdžiai, aukšti kalnai, apvainikuoti sniegynais, ledynai, nykios keistos uolos, puikūs kalnų kloniai, sraunios upės, veržlūs kriokliai, kalnų ežerai, švelnūs priekalnių peizažai, – dėl viso to, o taip pat dėl gydomųjų mineralinių šaltinių, kalnų oro Austrija tapo viena iš mėgstamiausių tarptautinio turizmo šalių.

Literatūra:

Petras Lingė ,,Europos šalys”

Barsovas N.N. ir Vologinas V.M. ,,Austrija”

Lietuvos enciklopedija

Matas Šalčius ,,Pas 40 tautų apsilankius”

Join the Conversation

×
×