INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VERTINIMAS

TURINYS

ĮVADAS – TEMOS AKTUALUMAS......................6
1. PROBLEMOS APIBŪDINIMAS......................8
1.1 VALSTYBĖS INVESTICIJŲ POLITIKA LIETUVOJE.............8
2. TEORINIS PROBLEMOS NAGRINĖJIMAS...............12

2.1. INVESTICIJŲ SAMPRATA IR JŲ KLASIFIKAVIMAS....12

2.2. FINANSAVIMO ŠALTINIAI IR JŲ GRUPAVIMAS......17

2.3. INVESTICINIO PROJEKTO SANDARA.............19

2.4. INVESTICINIO PROJEKTO VERTINIMO BŪDAI.......19

2.4.1. KOMPLEKSINĖ ANALIZĖ...............21

2.4.2. FINANSINĖ ANALIZĖ..................23
• . Investicijų atsipirkimo laiko nustatymas..................24
• . Dabartinės grynosios vertės nustatymas...................25
• . Vidinės pelno normos nustatymas......................26
• . Investicijų rentabilumo indekso nustatymas.................26

2.4.3. RIZIKOS VERTINIMAS..................28
• .Rizikos vertinimas imitaciniu modeliavimu..................28
• . Rizikos įvertinimas, keičiant pinigų srautą.................28
• . Rizikos vertinimas, naudojant diskonto koeficientą.............29

2.4.4.EKONOMINĖ ANALIZĖ..................31
• . Ekonominio efektyvumo rodiklių sistema..................31
• . Pajamų ir išlaidų analizė...........................33
• .Alternatyviųjų išlaidų vertinimas. Slaptosios kainos.............34

2.4.4.1. Slaptųjų kainų taikymo principai.............35

2.4.4.2. Standartinis perskaičiavimo koeficientas.........37

2.4.4.3. Diskonto norma......................38

2.4.5. EKSPERTINIS VERTINIMAS...............39
2.4.6. KOMPLEKSINIS VERTINIMAS.............41

2.5. STRATEGINĖS ANALIZĖS METODAS............43
3. UŽSIENIO INVESTICIJOS LIETUVOJE...................48
3.1. UŽSIENIO INVESTICIJŲ SAMPRATA.............48
3.1.1. TIESIOGINĖS INVESTICIJOS...............49
3.1.2. NETIESIOGINĖS INVESTICIJOS.............52
3.1. UŽSIENIO INVESTICIJŲ NEPAKANKAMO DYDŽIO SVARBIAUSIOS PRRIEŽASTYS...................53
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI.............................58
NAUDOTA LITERATŪRA..............................63
PRIEDAI..............................67

Baigiamojo darbo “Investicinių projektų vertinimas” tikslas – išnagrinėti investicijų sąvoką, funkcijas, užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvos Respubliką reikšmę, investicinių projektų vertinimo metodikų galimybes bei trūkumus, taikant jas Lietuvos ekonominėms sąlygoms.
Šiame darbe buvo atlikta užsienio investicijų į Lietuvos Respubliką raidos analizė, išnagrinėti projekto rizikos sumažinimo būdai.
Darbe pateiktos išvados ir pasiūlymai:
Lietuvoje neformuojama investicijoms palanki įstatymų, ekonominė, informacinė bazė, nėra gerai išvystytos ir koordinuotos investicijų pritraukimo ir paskolų suteikimo strateginės sistemos, ko pasekoje užsienio investicijos neefektyviai pritraukiamos bei naudojamos.
Valstybė, sėkmingai realizuodama investicinę poolitiką, kompleksiškai išspręstų papildomo finansavimo mokslui, švietimui, pažangioms technologijoms diegti, informacijos prieinamumo užtikrinimui ir kitas problemas.
Šiame darbe atlikti tyrimai bei pateikti siūlymai galėtų būti naudingi, siekiant pritraukti užsienio investicijas, palengvinti paskolų gavimą investicinėms bendrovėms ir pasitarnauti šalies ekonominės būklės ge

erinimui, bei Lietuvos integracijai į ES.

ĮVADAS
Bet kurios šalies ekonomika daug priklauso nuo to, kaip plėtojami užsienio ekonominiai ryšiai. Jų poveikis jaučiamas visose ūkio šakose. Atstačius Lietuvos nepriklausomybę akivaizdu, kad ekonomikos vystymąsi stabdo didelis kapitalo stygius, paveldėta neracionali ekonomikos šalyje struktūra ir vienas iš ekonomikos augimo spartinimo būdų – tai investicijų skatinimas.
Investicijos padeda kurti naujus produktus ar paslaugas, skatina kapitalo judėjimą ir didėjimą, taip apspręsdamos šalies ūkio mechanizmo efektyvų funkcionavimą ir stiprėjimą.
Šiuo laikotarpiu investicijų problema yra ypač aktuali. Naujos, patobulintos, leidžiančios greičiau integruotis į viso pasaulio rinką, infrastruktūros formavimas, reikalauja didelių ir skubių investicijų.
Lietuvos vyriausybė užsienio investicijas traktuoja kaip pagrindinį faktorių, siekiant restruktūrizuoti nacionalinę ekonomiką ir spartinti infrastruktūros vystymąsi. Pagrindiniai tikslai, įgyvendinami vyriausybės nuo 1991 m. vidurio, yra pakelti įmonių techninį ir technologinį lygį, paadėti joms būti konkurentabilioms tarptautinėje rinkoje, integruoti Lietuvos ekonomiką į pasaulinę ekonomikos sistemą ir apskritai sukurti efektyvaus veikimo laisvos rinkos ekonomikoje pagrindus.
Būdama didžiausia Pabaltijo regiono šalimi, Lietuva jau nuo istorinių laikų buvo tarpininku tiek tarp rytinės ir pietinės, tiek tarp Rytų ir Vakarų Europos. Ši unikali geografinė padėtis gali pasitarnauti diegiant visą eilę naujų projektų: transporto, komunikacijų, sandėliavimo, prekybos, bankininkystės ir kitose srityse. Atsižvelgiant į tai, Lietuva gali tapti patraukliu verslo centru šiame Europos regione. Tačiau tam reikalingos milžiniškos lėšos ir racionalus jų

ų panaudojimas.
Norint nepadaryti lemtingų klaidų ir siekiant sėkmingai pritraukti investicijas bei vystyti Lietuvos ekonomiką, reikia įvertinti planuojamas investicijas ir iš galimų alternatyvų išsirinkti geriausią investicinį projektą, labiausiai atitinkantį iškeltus tikslus. Todėl pagrindinis šio darbo tikslas yra išanalizuoti egzistuojančias užsienio investicijų pritraukimo ir diegimo metodikas ir, atlikus jų vertinimą, sukurti ir pasiūlyti tinkamiausią. Išnagrinėti investicijų panaudojimo galimybes finansuoti mokslo tyrimo darbus, pažangių technologijų kūrimą, informacijos prieinamumo užtikrinimą net ir smulkiausiam verslo atstovui.

1. Problemos apibūdinimas
1.1 Valstybės investicijų politika Lietuvoje.

Šalies ekonomika pradeda įgauti naują būseną, kuri reikalauja investicijų bei efektyvių sprendimų, todėl pastaruoju metu Lietuvoje skiriamas didelis dėmesys investicijų pritraukimo, paskirstymo ir vertinimo problemoms. Pagal valstybės investicijų 1997-1999 metų programą valstybės investicijų strategija yra pagrįsta dviem elementais: didinti valstybės investicijų finansavimo bendrą apimtį ir racionaliai pertvarkyti investicijų finansavimo struktūrą pagal pagrindinius finansavimo šaltinius; atrinkti finansavimui tuos projektus, kurie atitinka nacionalinius ir šakinius prioritetus bei duoda didžiausią socialinę ir ekonominę naudą [47].
Valstybės investicijų srityje numatoma orientuotis į tas ekonomikos sritis, kurios palengvina privataus verslo plėtojimą, ir teikia bendrojo naudojimo produktus ir paslaugas. Daugiausia tai susiję su infrastruktūros ir socialinės sferos palaikymu reikiamoje būklėje. Tuo tarpu savarankiškos pelno siekiančios pramonės organizacijos turi būti restruktūrizuojamos naudojant jų pačių lėšas bei komercinių bankų paskolas.

Valstybės investicijų politiką buvo numatyta vykdyti tokiomis kr

ryptimis:
1. Numatyti valstybės lėšas investicijoms 5,4% nuo BVP 1997-1999 metų periode arba 6,5 mlrd Lt per visus trejus metus (1997 m. – 1,7 mlrd. Lt, 1998 m. – 2,3 mlrd. Lt, 1999 m. – 2,5 mlrd. Lt).
2. Stiprinti investicinių projektų analizę ir efektyvinti projektų atranką.
3. Numatyti racionalią projekto finansavimo struktūrą, siekiant, kad projekte maksimaliai būtų panaudotos nuosavos įmonių lėšos bei paskolos.
4. Riboti biudžeto lėšų naudojimą, pajamas generuojantiems projektams finansuoti.
5. Įmonių apyvartinių lėšų padidinimą sieti su konkrečiais investiciniais projektais.
6. Geriau koordinuoti projekto finansavime dalyvaujančių šalių susiderinimą, kad kiekviena šalis iš anksto prisiimtų finansinius įsipareigojimus ir vėliau jų laikytųsi.
7. Išnagrinėti galimybes Lietuvos sąlygomis pritaikyti naujas investicijų finansavimo formas.
8. Patobulinti projektų kaštų ekspertizės sistemą, panaudojant operatyvius kaštų vertinimo metodus bei specialios paskirties duomenų bazes.
9. Pagerinti investicijoms naudojamų valstybės lėšų kontrolę.

Kadangi finansavimas yra pagrindinis ribojantis veiksnys, todėl racionaliai suprojektuotas finansavimas vaidina lemiamą vaidmenį. Svarbiausi valstybės investicijų finansavimo šaltiniai yra trys: nacionalinis biudžetas; užsienio paskolos (įskaitant negrąžinamas – garantus, taip pat garantuotas valstybės); nuosavos (įmonių) lėšos (įskaitant pačių įmonių skolintas lėšas, nedalyvaujant valstybei). Tokiu būdu, svarbiausių valstybės investicijų finansavimo šaltinių struktūra trejų metų laikotarpiui buvo numatyta tokia:
 valstybės biudžetas – 2,2 mlrd. Lt (26,6 %);
 savivaldybių biudžetai – 0,96 mlrd. Lt (12,2 %);
 užsienio paskolos – 885 mln. USD (44,5 %);
 negrąžinamos paskolos (grantai) – 75 mln. USD (3,8 %);
 nuosavos (įmonių) lėšos – 1,0 mlrd. Lt (12,9 %).

Valstybei derinant finansavimą komerciniam projektui, stengiamasi vengti finansavimo iš biudžeto ir naudotis finansavimu iš paskolų. Komerciniai projektai atrenkami, atsižvelgiant į
atsiperkamumo rodiklius. Šie rodikliai netaikomi daugeliui infrastruktūros projektų, kurių paskirtis yra ne tiek generuoti tiesiogines pinigines įplaukas, kiek užtikrinti žymiai platesnio spektro socialinę ir ekonominę naudą [47].
Užsienio paskolomis finansuojami daugelis valstybės investicijų programoje numatytų projektų ir palyginti daug verslo projektų, kurie susiduria su pakankamai sudėtingomis problemomis siekdami pritraukti užsienio investuotojus. Įvairių projektų finansavimui yra taikoma atrinkimo bei vertinimo tvarka, kurią reglamentuoja LR Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1997 m. spalio 30 d. nutarimas Nr 1200/8. Vertinant galimybę gauti valstybės garantiją ar kitokią pagalbą investiciniams projektams į mokslo tyrimo darbus ir pažangių technologijų kūrimą bei įgyvendinimą, galime analizuoti šį nutarimą, kuris pateiktas supaprastintoje LR Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos investicinių projektų finansavimo schemoje pav. 1.

Pav. 1. Investicinių projektų finansavimo schema

Pagal mokslo šakas šiuo metu Lietuvoje didžiausias dėmesys yra skiriamas gamtos,
2 pav. Mokslo finansavimas pagal sektorius
humanitariniams bei technikos mokslams (2 pav.)..
Valstybės investicijų politikos kryptys, numatančios investicijų valdymo tobulinimą yra šios:
 stiprinti investicinių projektų analizę ir efektyvią projektų atranką;
 numatyti racionalią projekto finansavimo struktūrą, siekiant, kad projekte maksimaliai būtų panaudotos nuosavos įmonių lėšos bei paskolos;
 riboti biudžeto lėšų naudojimą, pajamas generuojantiems projektams finansuoti;
 išnagrinėti galimybes Lietuvos sąlygomis pritaikyti naujas investicijų finansavimo formas;
 patobulinti projektų kaštų ekspertizės sistemą, panaudojant operatyvius kaštų vertinimo metodus bei specialios paskirties duomenų bazes.
Atsižvelgiant į šias valstybės investicijų politikos kryptis nustatyta, kad prasminga tobulinti investicijų į naujų technologijų kūrimą bei mokslo tyrimų darbams politiką, nes tokie projektai atitinka valstybės interesų sferą ir reikalingi Lietuvos pramonės žmonėms.

2. TEORINIS PROBLEMOS NAGRINĖJIMAS

2.1. INVESTICIJŲ SAMPRATA IR JŲ KLASIFIKAVIMAS
Investicijos – piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą.
Reinvesticijos – iš investicijų gauto pelno (pajamų) investicijos tame ūkio subjekte, kuriame šis pelnas (pajamos) buvo gautas.
Investavimas – šio įstatymo (Lietuvos Respublikos Investicijų įstatymo) nustatytais būdais atliekami investuotojo veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti ir naudoti.
Investuotojai – Lietuvos Respublika bei užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturincios įmonės, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą.
Investicijos klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus.

Vienas iš investicijų klasifikavimo būdų yra tai, į ką jos įdedamos. Šis klasifikavimas pateiktas pav.3:

Investicijos

Gamybos sfera Paslaugų sfera Finansų sfera

Daiktinės investicijos Nematerialios investicijos Finansinės investicijos

į ilgalaikį turtą į trumpalaikį turtą Į valstybinius vertybinius popierius dalyvavimas kitose įmonėse

Žemės sklypaį, statiniai, technolog. Įrenginiai Atsargų papildymas

Akcijų įsigyjimas su tikslu dalyvauti kapitale

Investicijos į realų kapitalą yra įdėjimai, skirti materialaus turto kūrimui ar didinimui. Tai daiktinės investicijos, skirtos pastatų statybai ar jų įsigijimui, įrengimų, žaliavų, prekių pirkimui, siekiant šiuos pirkinius panaudojus gauti didesnes pajamas ar naudą. Jas galima išskirti į grynąsias (išplėtimo ar kūrimo) ir atstatymo (nuvertėjusių priemonių atnaujinimo) investicijas. Šių investicijų atnešama nauda pasireiškia pajamų, investavus kapitalą gautų iš sukurtų prekių realizavimo ar paslaugų teikimo, padidėjimu.

Investicijos į finansinį kapitalą funkcionuoja ne gamybiniame procese, o vertybinių popierių rinkoje. Tai kreditavimo, kapitalo skolinimo ar finansinio dalyvavimo forma, viliantis ateityje atitinkančio piniginius įdėjimus pelno. Šis pelnas dažniausiai būna gaunamas dividendų, palūkanų ar padidėjusios vertybinių popierių rinkos kainos forma.

Dar galima išskirti nematerialines investicijas, nepriklausančias nei vienam šių srautų, tačiau užimančias nors iš pirmo žvilgsnio nežymią, tačiau labai reikšmingą vietą. Tai piniginės lėšos, skirtos mokslo – tiriamųjų, projektavimo darbų, mokymo, kvalifikavimo ir panašios veiklos finansavimui, apsprendžiančios intelektualaus kapitalo augimą ir tobulėjimą. Nematerialios investicijos yra labai susijusios su materialiomis ir įtakoja jų veikimo efektyvumą. Tuo ir pasireiškia jų neapčiuopiama nauda.
Kitas investicijų klasifikavimo būdas – Visas investicijas išskiriant į dvi grupes [1;43]:
1) investicijos į vertybinius popierius;
2) fizinės investicijos (investicijos į gamybinius pajėgumus ir pan.).
Kadangi šiame darbe nagrinėsime tik fizines investicijas, tai apsiribosime antros grupës tipologijos nustatymu. Fizines investicijas galima nagrinėti dviem aspektais [44]. Pirmasis aspektas įvertina investicijas pagal objektą:
1. Investicijos į kilnojamą ir nekilnojamą turtą. Šio tipo investicijos yra tiesiogiai panaudojamos gamybos procese;
2. Finansinės investicijos. Šios investicijos suteikia teises dalyvauti kitų įmonių veikloje;
3. Nematerialiosios investicijos. Investicijos į personalo paruošimą, reklamą ir pan.
Antrasis aspektas vertina investicijas pagal veiksmų kryptį:
1. Netto investicijos (pradinės investicijos). Jos daromos steigiant ar perkant įmonę;
2. Investicijos į įmonės plėtimąsi;
3. Reinvesticijos. Šio tipo investicijos gali būti dar skiriamos į:
a) investicijos į pakeitimą;
b) investicijos į modernizavimo projektą;
c) investicijos į gamybos programos pakeitimą;
d) investicijos į įmonės diversifikavimą;
e) investicijos į įmonės išlikimą (reklama, aplinkosaugos programos ir pan.);

4.Brutto investicijos (netto investicijos plius reinvesticijos) .
Investicinius projektus siūloma skirstyti į didelius ir mažus, siūlomos tokios projektą apibūdinančios charakteristikos [19]:
Didelis: strateginio pobūdžio, kurio vertë daugiau kaip 2 mln. Lt.
Vidutinis: jo vertë – 300 tūkst. – 2 mln. Lt.
Mažas: projekto vertė – mažiau 300 tūkst. Lt.
Pagal statistinius duomenis [19] maži ir vidutiniai projektai dažniausiai yra finansuojami iš įmonės amortizacinių atskaitymų ir sudaro 80% visų įmonės investicinių projektų. Dideli projektai sudaro 20%, tačiau reikalauja daugiau kaip 80% įmonės finansinių resursų.
Realios investicijos gali būti klasifikuojamos pagal savo rizikingumą bei pelno normą [19]:
Lentelė 1
Nr Realių investicijų tipas min. pelno norma
1 Priverstinės investicijos. Jomis siekiama padidinti gamybos efektyvumą, saugumą, gerinti aplinkos apsaugą bei tenkinti kitus valstybinio reguliavimo reikalavimus. Reikalavimų pelno normai nėra
2 Investicijos, kuriomis siekiama išlaikyti turimas pozicijas rinkoje. 6
3 Pagrindinių gamybinių pajėgumų atnaujinimas. 12
4 Investicijos, kuriomis siekiama minimizuoti gamybos kaštus. 15
5 Investicijos, kuriomis siekiama padidinti pelną (veiklos plėtimas). 20
6 Investicijos į inovacinius projektus 25

Investicijos gali būti klasifikuojamos ir pagal atskirus požymius [44]. Pateikiama schema Pav.. 4.

Investicijų požymiai

4. pav. apibendrinta investicijų klasifikacija pagal atskirus požymius [44]
Šiame darbe bus nagrinėjamos realios investicijos, kurioms galėtų būti priskirti tokie požymiai: tiesioginės ar netiesioginės; ilgalaikės arba trumpalaikės; valstybės arba privačios; skirtos projektams, realizuojamiems šalies viduje.
Atlikę įvairių investicijų tipų apžvalgą, galime pastebėti, kad šios investicijos yra tik nedidelė investicijų tipų dalis. Tą patį galima pastebėti ir nagrinėjant situaciją Lietuvoje. Tačiau šio tipo investicijos ekonomikoje užima labai svarbią vietą, todėl tolesniame darbe nagrinėsime šių investicijų proceso struktūrą bei aprašysime šių investicijų tobulinimo galimybes.

2.2. FINANSAVIMO ŠALTINIAI IR JŲ GRUPAVIMAS

Dažnai nuo investicijų objekto pasirinkimo priklauso ir finansavimo šaltinis. Pavyzdžiui, investicijos į pagrindines priemones finansuojamos iš ilgalaikių paskolų, o į apyvartinį turtą – dažniausiai iš trumpalaikių paskolų. Galima pastebėti ir atvirkščią priklausomybę, kai finansavimo šaltiniai apibrėžia investicijų pobūdį.

Net pats geriausias investicinis projektas bus beprasmis, jei bus neįmanoma gauti finansinių išteklių jo įgyvendinimui.

Galima išvardinti labai daug finansavimo šaltinių ir jų klasifikavimo kriterijų. Dažniausiai literatūroje sutinkamas klasifikavimas pagal kapitalo prigimtį. Šis klasifikavimas parodytas pav. 4.

Investicijų finansavimas

Vidinis finansavimas Išorinis finansavimas

Akcinis kapitalas Skolintas kapitalas

Nepaskirstytas pelnas Ilgalaikis kreditas

Įplaukos iš turto realizavimo Trumpalaikis kreditas

Nusidėvėjimas ir amortizacija

Pav 4. Investicijų klasifikavimas pagal kapitalo prigimtį

Daugelyje įmonių pagrindinis investicijų šaltinis yra išorinis finansavimas. Jis gali būti vykdomas skolinto arba akcinio kapitalo forma:

Skolintas kapitalas turi labai įvairias formas: tai ir banko kreditai, ir vekseliai, obligacijos, tiekėjų ir pirkėjų kreditai ir t.t.

Akcinis kapitalas – įmonė išleidžia akcijas ir gautus už jas pinigus panaudoja investicijoms. Investicijų finansavime akcinis kapitalas turi didelę reikšmę steigiant naują įmonę.

Vidinis finansavimas – tai investicijų finansavimas iš pačioje įmonėje sukauptų lėšų. Šios lėšos -tai nepaskirstytas pelnas, amortizaciniai atskaitymai.

Taip pat investicijoms galima gauti lėšų pardavus šiuo metu turimus įrengimus ar kitą turtą. Tačiau turto likutinė vertė, lyginant su planuojamomis investicijomis, dažniausiai būna labai maža, todėl iš pardavimo pajamų galima padengti tik nedidelę dalį investicinių išlaidų.

2.3. INVESTICINIO PROJEKTO SANDARA

Projektas ( lot. projectus – mestas į priekį ) – iš anksto paruošta dokumentacija, pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam tikrą objektą.

Investicijos – tai lėšos materialiajam ilgalaikiam turtui kurti, įsigyti arba modernizuoti ir nematerialiajam turtui įsigyti, siekiant gauti pelną ar socialinį rezultatą.

Investicijų projektas – dokumentas, kuriame ekonomiškai, techniškai ir socialiai pagrindžiami investavimo tikslai, įvertinama investicijų grąža bei kiti efektyvumo rodikliai, nurodomos projektui įgyvendinti reikalingos lėšos bei finansavimo šaltiniai.

Investicijų projektus galima skirstyti labai įvairiai ( pagal ūkio šakas, lėšų dydį ar lėšų šaltinius, tikslus ir pan.), tačiau savo esme jie visi yra panašūs. Visi investicijų projektai turi bendrus požymius, kuriuos sudaro:
1) reziumė (projekto santrauka);
2) projekto pasas (svarbiausių konkrečių duomenų lentelė);
3) marketingo planas;
4) gamybos arba paslaugų teikimo planas;
5) finansinis ir ekonominis projekto vertinimas;
6) projekto įgyvendinimo metmenys;
7) priedai.
Kiekvienas investicijų projektas turi turėti griežtai apibrėžtą tikslą – t.y.tam tikrą rezultatą, kurio tikimasi pasiekti.
Bet kuriam investicijų projektui įgyvendinti reikia tam tikrų išteklių: technikos, energijos, žaliavų, darbuotojų.
Kadangi projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai yra visada riboti, tad racionalus jų panaudojimas – svarbiausia investicijų projekto įgyvendinimo problema.

2.4. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ VERTINIMO BŪDAI

Įvairių tipų investiciniai projektai vertinami panašiais metodais, tačiau egzistuoja skirtumai, kurie būdingi tik konkretaus tipo investicijų vertinimui [1; 44]. Todėl būtina tiksliai nustatyti nagrinėjamo investicinio projekto tipą, jo investicinio proceso struktūrą. Nustačius investicinio projekto tipą, jam galima parinkti vertinimo metodus, kurių taikymas yra pagrįstas ankstesne praktika bei patirtimi.
Aukšto ekonominio išsivystymo lygio šalyse investicinių projektų vertinimo metodikos yra seniai sukurtos ir pakankamai gerai patikrintos praktikoje [42]. Tokioms galima priskirti UNIDO, Pasaulio banko bei Europos rekonstrukcijos banko sukurtas metodikas. Bendras šių metodikų bruožas yra tas, kad visos jos skirtos vertinti panašios struktūros investicinius procesus ir remiasi būsimo pinigų srauto analize, o konkretaus investicinio projekto vertinimo skirtumai pasireiškia tik projektuojant jo pinigų srautus. Todėl norint sėkmingai vertinti unikalios struktūros investicijas į inovacinius projektus bei pasinaudoti minėtomis metodikomis, būtina nustatyti nagrinėjamų investicijų vietą bendroje investicių tipologijoje, investicijų proceso struktūrą bei galimybes naudoti tam tikras metodikas.
Investiciniai projektai, kurių finansavimas priklauso nuo valstybės turi būti vertinami plačiau, t.y. įvairių kriterijų atžvilgiu. Tokie kriterijai turi leisti nustatyti projekto efektyvumą jį įgyvendinančio subjekto (įmonės), ūkio šakos, valstybės bei problemų, kurias valstybė tikisi išspręsti šiuo projektu atžvilgiu. Tam siūlomas kompleksinės analizės metodas.
Kompleksinė analizė kaip investicijų efektyvumo įvertinimo metodas, dėl savo universalaus pobūdžio tinka ir nustatant įvairių finansinių resursų, tarp jų ir užsienio investicinių kreditų, panaudojimo efektyvumą. Šio metodo taikymas investiciniame procese leistų kryptingiau įgyvendinti valstybės strategiją plėtojant ūkį.

2.4.1. Kompleksinė analizė
Siūloma investicinius projektus, kurių įgyvendinime dalyvauja valstybė, vertinti taikant kompleksinę analizę. Kompleksinė analizė suteikia galimybę, rengiant investicinius projektus ar svarstant paraiškas dėl valstybės subsidijų, užsienio kreditų ar kitos valstybės pagalbos suteikimo šiems projektams įgyvendinti, išrinkti iš pateiktų alternatyvų variantą, efektyviausią įmonės, ūkio šakos, visos ekonomikos ar problemų, kurioms spręsti skirti investiciniai projektai atžvilgiu pav.5.

Kompleksinėje analizėje naudojami įvairūs analizės metodai. Juos galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: finansinę analizę ir ekonominę analizę.
Toks metodų suskirstymas yra iš dalies sąlyginis, nes tam tikra dalis metodų, tradiciškai priskiriamų kuriai tai grupei, gali būti panaudoti ir kitoje grupėje.
Finansinė ir ekonominė analizė gali būti papildoma ekspertinio vertinimo metodu. Šis metodas skirtas įvertinti tiems veiksniams, kurie, neturėdami kiekybinės išraiškos, ar turėdami ją nepatogią skaičiavimams formalizuotais metodais, negali būti ištirti finansine ar ekonomine analize. Ekspertinio vertinimo metodas gali būti naudojamas tuomet, kai kitų metodų taikymas santykinai yra per brangus.
Šiuo metu dažniausiai naudojama finansinė technologijų pakeitimo investicinių projektų analizė. Jos pagrindinis tikslas yra nustatyti projekto efektyvumą jį tiesiogiai įgyvendinančio subjekto (įmonės) atžvilgiu.
Ekonominėje analizėje siekiama dviejų pagrindinių tikslų:
a) nustatyti projekto įtaką šalies, regiono, ūkio šakos ir pan. ekonomikai;
b) įvertinti projektą atsižvelgiant į tas jo ir aplinkos sąlygas, kurios nebuvo įvertintos rengiant projektą ir todėl nepateko į finansinę analizę.
Kompleksinės analizės rezultatas yra investicinio projekto efektyvumo įvertinimas pagal pasirinktus vertinimo kriterijus. Skirtingais analizės metodais gauti rezultatai apibendrinami ir galutinis sprendimas priimamas kompleksinio vertinimo etape, kuris pateikiamas pav.6.

Reikia pažymėti, kad siūloma kompleksinė analizė yra atvira sistema ir leidžia, atsižvelgiant į konkrečius poreikius, naudoti ir kitus, čia nepaminėtus, analizės metodus.
2.4.2. Finansinė analizė
Finansinė investicinio projekto analizė grindžiama projekto efektyvumo nustatymu remiantis projektuojamais pinigų srautais. Šie srautai atspindi būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas. Dažniausiai pinigų srautai skaičiuojami atsižvelgiant į svarbiausias ir labiausiai tikėtinas aplinkos sąlygas. Nuo projektui svarbių sąlygų identifikavimo kokybės ir jų prognozių patikimumo priklauso ir finansinės analizės rezultatų patikimumas, todėl prieš analizę reikia įsitikinti projektinių duomenų pagrįstumu.
Investiciniai projektai vertinami šiais finansinės analizės metodais investicijų atsipirkimo laiko nustatymas, dabartinės grynosios vertės nustatymas, vidinės pelno normos nustatymas, investicijų rentabilumo indekso nustatymas.
1. Investicijų atsipirkimo laiko nustatymas. Laikas, per kurį projekte numatytos pajamos padengia investicijas, skirtas šioms pajamoms gauti, vadinamas investicijų atsipirkimo laiku (PP).

; (1)
čia: t – investavimo ar pajamų gavimo metų indeksas (t=1, 2,., k);

Pk – pajamos, gautos tais metais, kai akumuliuotos pajamos viršija visas investicijas;

Pt – t-ųjų metų pajamos;

IC – bendra investicijų suma;

ICt – t-ųjų metų investicijos;

PP – investicijų atsipirkimo laikas.
Įvairių laikotarpių rodiklių palyginimo objektyvumui padidinti atsižvelgiant į pajamų ir išlaidų išsidėstymą laike pajamų bei investicijų metiniai pinigų srautai diskontuojami ir apskaičiuojamas modifikuotas investicijų atsipirkimo laikas (PPm).

; (2)
čia: Pkm, – diskontuotos pajamos, gautos tais metais, kai akumuliuotos pajamos viršija visas investicijas (skaičiuojamos analogiškai Ptm);

Ptm – t-ųjų metų diskontuotos pajamos;

ICtm – diskontuotos t-ųjų metų investicijos.

; (3)

; (4)
čia: r – diskonto koeficientas;

i – vidutinė palūkanų norma per investavimo periodą;

ICt- t-ųjų metų investicijos;

Pt – t-ųjų metų pajamos.
Tiek investicijų atsipirkimo laiko, tiek modifikuoto investicijų atsipirkimo laiko rodikliai charakterizuoja investicijų likvidumą, kuris yra atvirkščiai proporcingas rodiklių reikšmėms. Kuo reikšmės mažesnės, tuo likvidumas didesnis ir projektas priimtinesnis. Informacija, reikalinga atsipirkimo laiko nustatymui, gaunama iš projektuojamų finansinės būklės pakitimų ataskaitų.
2. Dabartinės grynosios vertės nustatymas. Projekto dabartinė grynoji vertė yra visų projekto diskontuotų grynųjų pinigų srautų suma:

; (5)
čia: NPV – projekto dabartinė grynoji vertė;

CFt – t-ųjų metų projekto grynasis pinigų srautas

; (6)
čia Pt – t-ųjų metų pajamos;

ICt – t-ųjų metų investicijos.

Dabartinė grynoji vertė parodo projekto absoliutų efektą atsižvelgiant į laiko veiksnį. Didesnę dabartinę vertę turintis projektas yra priimtinesnis. Informacija šiai analizei imama iš projektuojamų finansinės būklės pakitimų ataskaitų.
3. Vidinės pelno normos nustatymas. Vidine projekto pelno norma laikomas diskonto koeficiento reikšmė (r), prie kurios projekto pinigų srautų dabartinė grynoji vertė yra lygi 0, t.y.:

; (7)
čia: IRR – vidinė pelno norma.

Šis rodiklis nusako investicijų rentabilumą ir parodo maksimalų leistiną santykinį (procentinį) investicijų kainos lygį, kurį viršijus projektas tampa nerentabiliu. Siūloma atsisakyti finansuoti tuos projektus, kurių vidinė pelno norma mažesnė nei vidutinė rinkos palūkanų norma analogiško laikotarpio paskoloms. Priimtinesniu laikomas turintis didesnę vidinę pelno normą projektas. Jeigu dabartinės grynosios vertės nustatymo metodu pasirinktas kitas investicinis projektas, nei vidinės pelno normos nustatymo metodu, tai priimtinesniu laikomas dabartinės grynosios vertės nustatymo metodu parinktas projektas. Duomenys šiam metodui imami iš projektuojamų finansinės būklės pakitimų ataskaitų.
4. Investicijų rentabilumo indekso nustatymas. Investicijų rentabilumo indeksas (PI) yra akumuliuotų diskontuotų metinių pajamų srautų ir akumuliuotų diskontuotų metinių investicijų srautų santykis:

; (8)

PI yra santykinis rodiklis, leidžiantis palyginti vertinamus technologijų pakeitimo investicinius projektus. Kompleksinėje analizėje jis leidžia išskirti efektyvesnį projektą tuomet, kai kitais metodais buvo gauti panašūs įvertinimai. Taip pat rekomenduojama laikytis tokių taisyklių, kad:

jeigu: PI>1, tai projektas priimtinas;

PI<1, tai projektas nepriimtinas;

PI=1, projektas nepelningas ir nenuostolingas.

Informacija šio metodo naudojimui imama iš projektuojamų pelno ir finansinės būklės pakitimų ataskaitų.
Finansinė analizė gali būti papildyta ir kitais projektų analizėje naudojamais metodais, kurie padėtų geriau įvertinti specifinius projektus pav.7.

Didelę įtaką bendram investicijų efektyvumui ekonomikoje turi atskirų projektų rizika. Tai ypač aktualu užsienio investiciniams kreditams, nes jų gavimui ir panaudojimui didelę įtaką daro valstybė. Nepasiekus investiciniame projekte numatytų tikslų ir kredito gavėjams neįvykdžius savo įsipareigojimų, kreditorių nuostoliai turi būti kompensuojami iš biudžeto. Biudžetinių lėšų naudojimas nuostoliams dengti gali turėti rimtų pasekmių ekonomikai, todėl į kompleksinį investicinių projektų vertinimą reikia įtraukti ir rizikos vertinimą. Ją vertinti siūloma šiais metodais:
2.4.3.RIZIKOS VERTINIMAS
1. Rizikos įvertinimas imitaciniu modeliavimu. Jis pagrįstas galimų piniginių srautų modeliavimu 3 galimiems projekto įgyvendinimo sąlygų variantams: pesimistiniam, optimistiniam ir baziniam. Pesimistiniame sąlygų variante remiamasi prielaida, kad projekto pinigų srautams svarbios aplinkos sąlygos klostysis blogiau nei baziniame variante, kuriam sudarytas investicinis projektas. Optimistinis variantas numato geresnes sąlygas, nei numatyta baziniame variante. Variantų sąlygas modeliuoja projekto rengėjai, jei riziką numatoma įvertinti projektavimo etape, arba projekto vertintojai, jei projektavimo etape minėtas modeliavimas nebuvo atliktas. Optimistinio ir pesimistinio variantų dabartinių grynųjų verčių skirtumas išreiškia rizikos laipsnį. Kuo šis skirtumas didesnis, tuo projektas rizikingesnis.
2. Rizikos įvertinimas keičiant pinigų srautą. Pirmame vertinimo etape kiekvieniems analizuojamo projekto metams ekspertai nustato projektuojamų piniginių srautų tikimybes. Kitame etape koreguojami grynieji projekto pinigų srautai naudojant tikimybių koeficientus, ir pagal gautas reikšmes skaičiuojama projekto dabartinė grynoji vertė.

, (9)
čia: NPVp – investicinio projekto koreguota dabartinė grynoji vertė;

NPVi – investicinio projekto i-tųjų metų dabartinė grynoji vertė;

pi – i-tųjų metų grynųjų pinigų srauto tikimybę išreiškiantis koeficientas.

Priimtinesniu, atsižvelgiant į riziką, laikomas projektas, kurio koreguota dabartinė grynoji vertė didžiausia. Esant dabartinių verčių reikšmėms vienodoms, reikia remtis kitais rodikliais. Skaičiavimams reikalinga informacija imama iš finansinės būklės pakitimų ataskaitos ir ekspertinių vertinimų.
3. Rizikos įvertinimas naudojant diskonto koeficientą. Šis metodas reikalauja nustatyti kapitalo nerizikingo investavimo kainą ir projekto rizikos kainą. Kainos nustatymas Lietuvoje yra sudėtingas, nes nėra etalono, kuris charakterizuotų kapitalo nerizikingo investavimo kainą. Vakarų šalyse tokiu etalonu yra valstybės vertybinių popierių palūkanų norma. Problema gali būti sprendžiama pasitelkiant ekspertinį vertinimą. Ekspertai, remdamiesi vidutiniu kapitalo rentabilumu ūkyje, gamybos plėtojimo tendencijomis, infliacijos tempų pasikeitimais, komercinių kreditų palūkanų normomis ir kita informacija, gali nustatyti kapitalo nerizikingo investavimo kainą, išreikštą pageidaujamos pelno normos ir investuojamo kapitalo vertės procentiniu santykiu. Projekto rizikos kaina laikoma papildoma rizika, kuri būdinga šiam projektui, lyginant su kapitalo nerizikingo investavimo būdu. Projekto rizikos kaina išreiškiama už riziką papildomai reikalaujamos pelno normos ir investuojamo kapitalo procentiniu santykiu. Nustačius kapitalo nerizikingo investavimo ir projekto rizikos kainas, paskaičiuojamas diskonto koeficientas:

, (10)
čia: r1 – diskonto koeficientas, kuriuo perskaičiuojami projekto grynųjų pinigų srautai vertinant riziką;

srf – kapitalo nerizikingo investavimo kaina;

sp – projekto rizikos kaina.
Koeficientu r1 diskontuojami projekto grynųjų pinigų srautai ir nustatoma riziką įvertinanti jų dabartinė vertė:

; (11)
čia: NPV r- riziką įvertinanti projekto dabartinė grynoji vertė;

CFt – t-ųjų metų grynųjų pinigų srautas.
Priimtinesniu laikomas projektas, kurio NPV r didesnė. Rekomenduojama atmesti projektus, kurių NPV r <0.
Pagal šiuos metodus atliekamiems vertinimams reikalinga informacija imama iš projektuojamų finansinės būklės pakitimų ataskaitų. Riziką dažniausiai vertina ekspertai, remdamiesi projektine informacija ir statistiniais duomenimis.
Pateikti rizikos įvertinimo metodai nėra vieninteliai, gali būti naudojami ir kiti, labiau atsižvelgiantys į vertinamų projektų specifiką.
Pateiktus finansinės analizės metodus gali taikyti tiek projektuotojai, tiek investitoriai. Tai nereikalauja didelių lėšų ir laiko sąnaudų, todėl siūloma šią analizę padaryti privaloma visiems investiciniams projektams, kurių finansavimui reikalingi užsienio investiciniai kreditai. Tokius projektus vertinančios tarnybos turėtų kartu su projektu gauti analizės rezultatus.

2.4.4. EKONOMINĖ ANALIZĖ

Ekonominė analizė leidžia parengti informaciją, reikalingą projekto priimtinumo nacionalinės ar regioninės ekonomikos atžvilgiu įvertinimui, įmonės ir makroekonominiam planavimui, projektinių sprendimų priėmimui.
Investicinį projektą siūloma analizuoti pasitelkiant ekonominio efektyvumo rodiklių sistemą ir naudojant ekonominės vertės nustatymo metodą pav.7.

Ekonominio efektyvumo rodiklių sistema.
Ekonominio efektyvumo rodiklių sistema leidžia nustatyti investicinio projekto efektyvumą šalies, regiono ekonomikos ar ūkio šakos atžvilgiu. Analizėje siūloma naudotis tokiais rodikliais, kurie pateikiami lentelėje:

Lentelė 2
Ekonominio efektyvumo rodikliai
Eil.nr. Rodiklio pavadinimas Rodiklio turinys
1. Prekių ir paslaugų eksporto santykinė dalis Eksporto apimtis / pardavimų apimtis
2. Importuojamų pagrindinių žaliavų (medžiagų) gamybai santykinė dalis Importuojamų materialinių išteklių sąnaudos / visų materialinių išteklių sąnaudos
3. Užsienio standartus atitinkančios produkcijos santykinė dalis Užsienio kokybės standartus atitinkanti produkcija / gamybos apimtis
4. Projekto įtaka gyventojų užimtumui Naujų darbo vietų skaičius
5. Naujų darbo vietų skaičius, koreguotas vidutiniu darbo užmokesčiu Lėšos, skiriamos darbo užmokesčiui / šakos vidutinis darbo užmokestis
6. Vidaus rinkoje parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainų lygis Vidaus rinkoje realizuojamos produkcijos vidutinė kaina / analogiškos produkcijos vidutinė kaina vidaus rinkoje
7. Mokėjimų biudžetui dalis finansiniuose ištekliuose Mokesčiai biudžetui bruto / finansiniai ištekliai
8. Numatomos veiklos atitikimas prioritetinėms veiklos sritims Pajamos iš veiklos prioritetinėse srityse / visos pajamos
9. Gamtos tarša Gamybinių teršalų apimtis / visų materialinių išteklių sąnaudos

Iš lentelės 2 matome, kad išvardinti rodikliai turi būti skaičiuojami baziniams metams ir poinvesticiniams metams. Analizėje tiriamas šių rodiklių santykis. Baziniais metais priimami paskutiniai priešinvesticiniai metai. Nagrinėjant technologijų pakeitimo investicinius projektus, kurių įgyvendinimui numatoma kurti naujas įmones, palyginimui naudojami viso ūkio, šakos ar įmonių lyderių vidutiniai rodikliai.
Išvardinti rodikliai pakankamai universalūs ir tinka įvairių investicinių projektų analizei. Specifiniams projektams įvertinti gali būti naudojami ir kiti tiksliniai rodikliai, atsižvelgiantys į projekto ypatybes. Gali būti naudojami ir kiekybinės išraiškos neturintys rodikliai, kurie yra svarbūs vertinant projekto priimtinumą, pvz. turimos su projektu susijusios sutartys, tam tikros finansavimo sąlygos ir pan. Tokie rodikliai ekspertiniu būdu įvertinami balais ir į juos atsižvelgiama nustatant integruotus efektyvumo rodiklius.
Informacija šiai analizei imama iš įmonės (įmonių), kurioje bus įgyvendinamas projektas finansinių ataskaitų, vertinimui pateikiamo projekto bei statistinių duomenų apie investicijų efektyvumą ūkyje ir analogiškų įmonių veiklą.
Bendra pajamų ir išlaidų analizė
Šioje dalyje apibendrinamos atskirų resursų straipsnių alternatyviosios išlaidos. Resursų grupavimas į svarbiausius straipsnius leidžia alternatyviųjų išlaidų įvertinimui naudoti slaptųjų kainų metodiką ir nagrinėti jų įtaką vertinamo investicinio projekto efektyvumui. Nustačius visas technologijų pakeitimo investicinio projekto alternatyviąsias išlaidas, toliau galima naudoti daugumą finansinės analizės efektyvumo nustatymo ir rizikos įvertinimo metodų. Šiais metodais gauti rezultatai yra ekonominės analizės rezultatai.
Alternatyviųjų išlaidų vertinimas. Slaptosios kainos.
Slaptoji kaina – prekės ar paslaugos (resurso) sąlygiškai apskaičiuota kaina ar vertė, kai tokios kainos ar vertės negalima tiksliai identifikuoti dėl to, kad nėra įprastos rinkos arba dėl didelių kurios nors rinkos iškraipymų. Identifikuojant sąlygiškai apskaičiuotą kainą arba vertę reikia kiek įmanoma tiksliau apskaičiuoti, kokia būtų ta kaina ar vertė nusistovėjusioje ir panašioje į tarptautinę rinkoje.
Slaptosios kainos ekonominėje analizėje naudojamos investicinių projektų alternatyviųjų išlaidų nustatymui. Skirtingų resursų slaptųjų kainų nustatymo principai yra skirtingi. Šie principai daugiausiai priklauso nuo galimybės panaudoti tarptautinės rinkos kainas. Jeigu resursai nedalyvauja tarptautiniuose mainuose, tai padaryti neįmanoma. Tuomet naudojamos vidaus rinkos kainos.
Nustatant alternatyviąsias išlaidas, išlaidų straipsnių perskaičiavimo patogumo dėlei naudojami perskaičiavimo (CF) ir pokyčio (AF) koeficientai, priklausantys nuo slaptųjų ir rinkos kainų santykio:

; (12)

; (13)
čia: SP – slaptoji kaina,

MP- rinkos kaina;
Perskaičiavimo koeficientas naudojamas, kai reikia tiesiog perskaičiuoti išlaidų ir pajamų straipsnius, tuo tarpu pokyčio koeficientas leidžia nustatyti absoliučius skirtumus tarp neperskaičiuotų resursų išlaidų ir resursų alternatyviųjų išlaidų.
2.4.4.1. SLAPTŲJŲ KAINŲ TAIKYMO PRINCIPAI
Visas projekto išlaidas ir pajamas suskaidžius į svarbiausius resursų straipsnius, slaptųjų kainų panaudojimas alternatyviųjų išlaidų nustatymui yra nesudėtingas. Metinės resursų straipsnių vertės dauginamos iš perskaičiavimų koeficientų arba keičiamos naudojant pokyčio koeficientus. Šios operacijos rezultatas yra metinės svarbiausių resursų straipsnių alternatyviosios išlaidos. Siekiant ekonominėje analizėje atsižvelgti į laiko veiksnį, paskaičiuotos metinės alternatyviosios išlaidos diskontuojamos.
Svarbiausių resursų straipsnių vertės pasikeičia perskaičiavus slaptosiomis kainomis. Pasikeitimų pobūdis priklauso nuo resursų specifikos ir pateikiamas lentelėje:

Lentelė 3
Slaptųjų kainų įtaka resursų vertei
Svarbiausių resursų straipsniai Resursų vertė, įvertinus slaptosiomis kainomis
Perskaičiavimo koeficiento (CF) reikšmė Pokyčio koeficiento (AF) reikšmė,
%
Mokesčiai ir transferiniai mokėjimai (T) 0 0 -100
Kvalifikuotas darbas (W) Nesikeičia 1 0
Nekvalifikuotas darbas (L) Sumažėja <1 <0
Tarptautiniuose mainuose dalyvaujantys resursai (F) Padidėja >1 >0
Tarptautiniuose mainuose nedalyvaujantys resursai (N) Nesikeičia 1 0

TARPTAUTINIUOSE MAINUOSE DALYVAUJANČIŲ RESURSŲ SLAPTOJI KAINA
Tarptautiniuose mainuose dalyvaujančių resursų slaptųjų kainų paskaičiavimo pagrindas yra šių resursų kainos tarptautinėse rinkose. Eksportuojamų ar importuojamų resursų kainos vertinamos prie valstybės sienos (muitinės duomenys leidžia lengviau surinkti reikiamą informaciją). Kainų įvertinimui siūloma naudoti FOB ir CIF sutarčių sąlygas. Taip pat prie resursų verčių priskaitomos jų apmokestinimo ir paskirstymo (transportavimo) išlaidos. Perskaičiavimo koeficientas (CFF) naudojamas nustatyti tarptautiniuose mainuose dalyvaujančių resursų alternatyviąsias išlaidas tarptautiniame kainų lygmenyje:

; (14)

; (15)
čia: SPF – tarptautiniuose mainuose dalyvaujančių resursų vieneto slaptoji kaina;

WPF- tarptautiniuose mainuose dalyvaujančių resursų vieneto CIF arba FOB kaina užsienio valiuta;

OER – oficialus valiutos kursas;

TRF – resurso vieneto transportavimo išlaidos vidaus rinkos kainomis;

CFTR – perskaičiavimo koeficientas transportui;

DF – resurso vieneto paskirstymo išlaidos vidaus rinkos kainomis;

CFD – perskaičiavimo koeficientas paskirstymui.
2.4.4.2. STANDARTINIS PERSKAIČIAVIMO KOEFICIENTAS
Preliminariam technologijų pakeitimo investicinio projekto vertinimui ar resursų, kuriems sunku nustatyti slaptąsias kainas, alternatyviųjų kaštų įvertinimui gali būti naudojamas standartinis (agreguotas) perskaičiavimo koeficientas (ACF). Šis koeficientas išreiškia slaptąjį valiutos kursą (SER) ir gali pakeisti individualius svarbiausių resursų straipsnių perskaičiavimo koeficientus. Slaptasis valiutos kursas priklauso nuo valstybės ar šakos importo ir eksporto bei nuo transferinių mokėjimų.

; (16)

; (17)
čia:M – importo vertė;
Tm -importo mokesčiai;
E – eksporto vertė;
Te – eksporto mokesčiai;
Se – eksporto subsidijos;
Sm – importo subsidijos.
Naudojant standartinį (agreguotą) perskaičiavimo koeficientą visų alternatyviųjų išlaidų nustatymas paprastesnis, tačiau mažiau tikslus. Užsienio valiuta išreikštoms vertėms perskaičiuoti skirtas perskaičiavimo koeficientas (CFF):

; (18)
2.4.4.3. DISKONTO NORMA
Ekonominėje analizėje įvertinant laiko veiksnio įtaką investicijų efektyvumui naudojamas diskontavimas. Visi vertinime dalyvaujantys projektai turi būti diskontuojami ta pačia diskonto norma. Šiai normai nustatyti rekomenduojama naudotis dviem metodais:
1. Investicijų rentabilumo nustatymas. Diskonto norma naudojama ekonominės vertės apskaičiavimui lygi šakos ar ūkio investicinių projektų, įvertintų slaptosiomis kainomis, vidutiniam rentabilumui. Kuo didesnei aibei slaptosiomis kainomis įvertintų projektų nustatomas rentabilumas, tuo gaunami tikslesni rezultatai.
2. Realių skolinimosi išlaidų vertinimas. Finansavimas iš užsienio šaltinių yra viena iš projektų finansavimo alternatyvų. Užsienio paskolų kainų vidurkius šakoje arba ūkyje galima laikyti realiomis skolinimosi išlaidomis ir naudoti kaip diskonto normas ekonominėje analizėje. Vertinimuose nereikia atsižvelgti į lengvatinių užsienio paskolų kainas. Šis metodas paplitęs užsienyje ir jį naudojant nustatoma diskonto norma svyruoja nuo 5 iki 15 procentų.
2.4.5. Ekspertinis vertinimas
Ekspertinis metodas yra papildomas metodas, kuris gali būti naudojamas, kai:
– veiksniai neturi kiekybinės išraiškos ir jiems vertinti negalima naudoti formalizuotų analizės metodų,
– sunku ir santykinai per brangu nustatyti vertinamų veiksnių kiekybines išraiškas,
– mažiems projektams santykinai per brangu taikyti kitus analizės metodus.
Ekspertinis vertinimas skirtas vertinti papildomus veiksnius, kurie, neturėdami kiekybinės išraiškos (arba šią išraišką nustatyti sunku ir reikia perdaug lėšų), nebuvo įvertinti finansinėje ar ekonominėje analizėje (5 pav.).
Projekto ir aplinkos veiksnius vertina ekspertų komisija. Pati vertinimo metodika ir ekspertų darbo organizavimas gali būti įvairūs, tačiau vertinimo rezultatas yra veiksnių įvertinimas balais.
Vertinimo procedūra turi prasidėti nuo vertinimo tikslų nustatymo ir vertinamo objekto apibūdinimo. Apibūdinimas gali būti atliktas laisva forma, tačiau turi suteikti ekspertams kuo daugiau informacijos. Ekspertų darbo ir vertinimo rezultatų suderinimui nustatomos vertinimo taisyklės ir procedūros. Ekspertų komisijos sudėtis gali būti įvairi, tai priklauso nuo komisijos formavimo metodikos ir problemos sudėtingumo.
Ekspertai pagal komisijos pasirinktą vertinimo metodiką kiekybiškai įvertina įvairius problemos aspektus. Jų įvertinimus apdorojus pagal pasirinktą metodiką, surandamas apibendrinantis įvertinimas, kuris naudojamas kompleksiniam projekto vertinimui.

2.4.6. Kompleksinis vertinimas
Remiantis ankstesnių kompleksinės analizės etapų rezultatais atliekamas kompleksinis investicinio projekto vertinimas. Jis suteikia galimybę:
– įvertinti įvairiais analizės metodais nustatytus projekto rodiklius ir rasti vieną, kuris apibendrintai charakterizuotų investicinį projektą;
– priimti sprendimus atsižvelgiant į rodiklius, kurių pobūdis tarpusavyje prieštaringas;
– atsižvelgti į atskirų kriterijų svarbą vertinimo rezultatams.
Kompleksiniame vertinime siūloma naudotis ekspertinio hierarchinio vertinimo metodu. Ekspertinis vertinimas šiame etape suteikia galimybę nustatyti įvairiais analizės metodais gautų rezultatų svarbą, o hierarchinė sistema leidžia, priimant sprendimą dėl projekto, atsižvelgti į įvairiais kompleksinės analizės metodais gautus projekto rodiklius bei šių rodiklių svarbą, sprendžiant tas problemas, kurių atžvilgiu tiriamas projektas.
Investicinio projekto finansinę ir ekonominę analizę atlieka projektą kompleksiškai vertinanti institucija arba, pagal susitarimą, – projekto rengėjas. Kompleksinį vertinimą atlieka vertinanti institucija. Ši institucija suformuoja ekspertų komisiją ir nustato jos darbo metodiką. Ekspertų komisijos svarbiausia užduotis – nustatyti vertinimo kriterijus ir jų svarbą, bei priimti galutinį sprendimą dėl investicinio projekto priimtinumo. Kitus kompleksinio vertinimo darbus atlieka investicinį projektą kompleksiškai vertinanti institucija arba ekspertų komisija.
Investiciniai projektai vertinami pagal ekspertų komisijos nustatytus vertinimo kriterijus. Dažniausiai vertinimo kriterijais laikomi šie investicinio projekto analizės metu apskaičiuoti rodikliai:
1) investicinio projekto dabartinė grynoji vertė,
2) investicinio projekto vidinė pelno norma,
3) investicijų rentabilumas,
4) investicijų atsipirkimo laikas,
5) rizika, įvertinta imitaciniu modeliavimu,
6) rizika, įvertinta keičiant pinigų srautą,
7) rizika, įvertinta naudojant diskonto koeficientą,
8) prekių ir paslaugų eksporto santykinė dalis,
9) importuojamų pagrindinių žaliavų (medžiagų) gamybai santykinė dalis,
10) užsienio standartus atitinkančios produkcijos santykinė dalis,
11) projekto įtaka gyventojų užimtumui (naujų darbo vietų skaičius),
12) naujų darbo vietų skaičius, koreguotas vidutiniu darbo užmokesčiu,
13) vidaus rinkoje parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainų lygis,
14) mokėjimų biudžetui dalis finansiniuose ištekliuose,
15) numatomos veiklos atitikimas prioritetinėms veiklos sritims (veikla prioritetinėse srityse),
16) gamtos tarša,
17) ekonominė projekto vertė.
Šis kriterijų sąrašas ekspertų komisijos gali būti papildytas kitais kriterijais, kurie geriau atspindi projekto tinkamumą spręsti konkrečias problemas.

Dažniausiai siūloma atmesti projektus, kurių:
– vidinė pelno norma mažesnė už vidutinę rinkos ar ūkio šakos pelno normą,
– investicijų pelningumas mažesnis nei vidutinis šakos pelningumas,
– investicijų atsipirkimo laikas ilgesnis nei vidutinis investicijų atsipirkimas ūkio šakoje ar bendrai ūkyje,
– investicinio projekto dabartinė grynoji vertė – nulinė ar neigiama,
– projekto pelningumo indeksas lygus vienetui ar mažesnis,
– rizikos įvertinimo keičiant pinigų srautą ir rizikos įvertinimo naudojant diskonto koeficientą metodais nustatyta investicinio projekto dabartinė grynoji vertė – neigiama.
Sprendimo dėl investicinio projekto priėmimas. Ekspertų komisija pasirenka investicinį projektą (projektus) turintį didžiausią įvertinimą ir pateikia išvadą, kurioje nurodytas pasirinktas projektas, pasirinkimo metodika ir vertinimo metodai.
.
2.5. STRATEGINĖS ANALIZĖS METODAI

Daugelį strategijų lemia sprendimai, ypač strateginiai investiciniai sprendimai, dažnai inicijuojami vidutinės grandies vadovų. Tai turi svarbius ir politiškai naudingus padarinius.

Greitai besikeičiančiomis sąlygomis sėkmingas strategijas labai dažnai lemia daugybė sprendimų, inicijuojamų rinkas ir technologijas išmanančių vidutinės grandies vadovų. Įžanginė citata iliustruoja, jog gali netgi nebūti jokios raštu smulkiai suformuluotos srategijos.

Strateginiai sprendimai, esantys tokios veiksmo strategijos statybinė medžiaga, paprastai susiduria su išteklių paskirstymu, o dažnai netgi su svarbiausiomis kapitalo investicijomis. Taigi, strateginiai investiciniai sprendimai esti svarbiausi veiksmo strategijoje. Taip pat labai svarbu semtis patirties iš to, kas jau įvyko, ir kad strategija plėtojasi labai pamažu, žingsnis po žingsnio. Tai apibūdinama žodžiu “inkrementalizmas” – tai ir didelis postūmis, ir maži žingsneliai pirmyn. Tam tikri veiksmai gali tapti dalimi bendros iš dalies apgalvotos strategijos, tačiau strategiją turi būti galima pritaikyti praktiškai. Kaip jau buvo pastebėta, jog veiksmo – inkreminalistinės strategijos pakopos paprastai apima išteklių valdymą, taip pat jų gausinimą ar naujų įsigijimą . Formaliai šios pakopos esti kaip pagrindiniai projektai.

Pirmiausia didžioji dalis strateginių investicinių sprendimų reikalauja didžiulių kapitalo išlaidų. Taigi jie sukuria ryšį tarp finansų ir strategijos – dviejų pagrindinių ir tokių skirtingų auksčiausiųjų vadovų veiklų. Nepaisant to, šiuolaikinė kapitalo projektų finansinė analizė naudoja grynąjį pinigų srautą, daugiausia dėmesio skirdama tam, kaip projektas lems bendrovės grynojo pinigų srauto pokytį. Taigi strateginiai investiciniai sprendimai labai tinka deryboms dėl alternatyvių strateginių prielaidų finansinių padarinių.

Antra, strateginiai finansiniai sprendimai apima sudėtinius vadybos procesus bei yra neišnaudojamas organizacinių žinių šaltinis. Daugelis organizacijų atlieka realaus gyvenimo strategijos analizes. Tai daroma ir tada, kai šie procesai laikomi apgalvotos strategijos įgyvendinimo vyksmu, ir tuo atveju, kai jie laikomi pavieniais veiksmo strategijos žingsniais.

Tarp finansų ir strategijos teoriškai neturėtų būti jokio konflikto.
Mokantis strateginių investicinių sprendimų analizės, stengiamasi apibrėžti projektą:

nubrėžti projekto ribas (ką įtraukti, kai ko nors imamės);

rinktis teisingą pagrindą (kas atsitinka, kai ko nors nesiimam);

rinktis tinkamą laiko periodą ( laiką, kurio pakaktų vertės kūrimo periodui);

įvertinti pasirinkimo variantus (projektas vėliau gali tuos variantus atmesti ar priimti naujus);

atsieti išlaidas nuo naudos (tie du dalykai dažnai atskirtini).
Be to, planuotieji pinigų srautai turėtų būti diskontuoti pagal priimtiną kapitalo rinkos kainą.
Deja, finansinė analizė labai dažnai atliekama paskiausiai. Interaktyvus procesas, siejantis produkto rinkos ypatumus su didesnėmis finansų galimybėmis, yra ne tik būtina rimtų strateginių investicinių sprendimų sąlyga, bet ir neišsenkamas organizacijos žinių šaltinis.

Tinkamas projekto apibrėžimas ir analizė padeda vadovams priimti geresnius strateginius investicinius sprendimus.. Tačiau tą priėmimą būtina valdyti ir kaip procesą. Paprastai tai netgi svarbiau, nei sugebėti taikyti teoriškai teisingus analitinius metodus.

Procesas paprastai prasideda nuo padalinių vadovų iniciatyvos ir eina iš apačios į viršų. Išskyrus svarbiausių įsigijimų ir pardavimų atvejus. Kai tik projektas priimamas, auksčiausieji vadovai skiria jam lėšų ir duoda akstiną veikti. Jie taip pat paskiria projekto darbo grupę, paprastai susidedančią iš padalinių vadovų bei pagalbinio personalo. Didžiąją dalį proceso apima projekto įgyvendinimo planavimas, nuolatos tiriant menkiausius pagrindinės strategijos taktinius variantus.

Praktikoje formalusis strateginis planavimas strateginių investicijų sprendimams neturi didelės įtakos. Centrinės būstinės planuotojų grupės vaidmuo yra administracinis – jie daugiausia papildo projektą finansiniais skaičiais. Jų įtaka projektams teikti ir įgyvendinti yra minimali. Netgi verslo sektoriuose strateginių investicinių sprendimų paprastai nelemia iš anksto apibrėžta strategija: apibrėžtos strategijos ir strateginių projektų ryšys yra sudėtingas, dvipusis ir dažniausiai tik numanomas.
Tikrovėje kapitalo paskirstymo procesas veda prie “šliaužiančių įsipareigojimų”. .Šioje procedūroje ypač naudojami apsimokumo bei investicijų grąžos apskaitos kriterijai. Šie kriterijai šiuolaikinių finansų teoretikų yra pripažinti kaip netikę. Dažnai šioje procedūroje esti techninių klaidų, pvz., klaidingi mokesčių ar infliacijos apskaičiavimai.

Taip pat dažnai esti klaidų formuluojant prijektą. Pvz., ne visi projektai turi suformuluotą pagrindinį teiginį, t.y., kas būtų, jei šios investicijos būtų atsisakyta. Išlaidų ir pelno prognozės dažnai yra neišsamios ir gali būti klaidingai apskaičiuotos negrįžtamos sąnaudos bei galutinė vertė.

Gali susidaryti įspūdis, kad formaliosios kapitalo paskirstymo sistemos yra visiškai nenaudingos. Bet jos verčia suinteresuotuosius labiau sukonkretinti savo svarbiausius argumentus, nustatyti darbų atlikimo terminus, skatina prisiimti įsipareigojimus dėl projekto.
Vadinasi, kiekvienoje proceso pakopoje vienam geriausiai išmanančiam vadovui, palyginti su kolegomis, priskiriama daugiau atsakomybės. Darbo metu šis vadovas turi tiesioginę teisę kištis ir siūlyti kitus būdus, abejoti prielaidomis bei tikrinti įsipareigojimus.

Daugelyje šalių yra dėstomi trys strateginės analizės metodai.
Porterio “Penkios jėgos”.
Michaelas Porteris (Harvardo verslo mokykla) sukūrė dabar populiarią schemą, kuri įvairias kiekvienos gamybos šakos konkurencijos jėgas suskirsto į penkias grupes. Tiesioginė konkurencija patiriama iš tos pačios gamybos šakos bendrovių. Gamybos pelningumui įtakos turi taip pat keturios nuo gamybos šakos nepriklausomos jėgos, kylančios dėl konkurencijos spaudimo arba postūmio; produktų pakaitalų tiekėjai, nauji potencialūs rinkos dalyviai, gamybos šakos tiekėjai, pirkėjai. Analizuodami strateginius ir investicinius prioritetus, vadybininkai linkę ieškoti verslo galimybių tose šakose, kuriose konkurencijos jėgos esti silpniausios – nedaug konkurentų, nėra pakaitalų, sunku įsitvirtinti naujiems rinkos dalyviams, silpna tiekėjų ir pirkėjų derėjimosi galia. Porteris visas šias jėgas išsamiai išnagrinėjo 1980m.

“Bostono lentelės”.

“Bostono lentelės”, oficialiai vadinamos Bostono konsultacinės grupės augimo – paskirstymo matrica, yra įvairia veikla užsiimančiai bendrovei skirta akcijų paketo planavimo schema. Kiekvienam verslui yra nustatoma jo padėtis dvimatėje lentelėje. Vienas matmuo pagal faktinę metinę rinkos augimo normą rodo verslo patrauklumą. Kitas matmuo vaizduoja verslo konkurencingumą, apie kurį galima spręsti iš turimos rinkos dalies, palyginti ją su stipriausio konkurento rinkos dalimi.
Tokie akcijų paketo planavimo modeliai, kaip “Bostono lentelės”, yra tyčia labai supaprastinti, kad būtų galima atsisakyti daugelio duomenų ir iškelti tolesnės analizės prioritetus. Tačiau apskritai jie skirti investuotojams į stiprius verslus ir augančiose rinkose bei atsijoja mažą rinkos dalį turinčius ir lėtai augančiose rinkose esančius verslus (‘šunis”). Daugiausia pelno ir grynųjų pinigų atneša “aukso veršiai” (didelė rinkos dalis, lėtas augimas). Aršiausias diskusijas kelia klausimas, ar verta toliau investuoti į verslus, turinčius rinkos mažą dalį bei lėto augimo rinkas (“klaustukus”).

“Patirties kreivė”.
Daugelis iš strategijos analizių skatina bendroves stengtis dominuoti rinkoje, o tai atspindėtų didelė santykinė rinkos dalis.

Šiai idėjai pritaria atlikti tyrimai, liudijantys, jog verslo pelningumas ir rinkos dalis yra susiję dydžiai. Ši sąveika yra mažesnė, nei mano daugelis, tačiau kitoms aplinkybėms esant vienodoms, didelės rinkos dalies turėjimas yra susijęs su didesne investicijų grąža dėl aukštesnių kainų, mažesnių išlaidų ir greitesnės turto apyvartos.
Kainos pranašumas, kurį turi savo rinkoje dominuojanti bendrovė, yra kažkas daugiau nei statiškas ekonomiškumas (t.y. tai, kas esant tokiai technologijai , kai veikla plati lemia mažesnę vieneto savikainą). Dominuojanti bendrovė taip pat turi daugiau galimybių ilgainiui sumažinti išlaidas mokydamasi iš savo patirties.
Ši idėja buvo išstudijuota ir išplėtota “Patirties dėsnyje”.
Patirties kreives taip pat ilgainiui galima pritaikyti tam tikroms bendrovėms ir (su didesne paklaida) skirtingų verslo sektorių bendrovėms. Jos svarbios, nes liudija patirties sąlygoto sąnaudų mažėjimo mastus ir kilmę.

3.1. UŽSIENIO INVESTICIJŲ SAMPRATA

Užsienio investicijomis vadinami ilgalaikiai kapitalo įdėjimai į kurią nors ūkio šaką užsienyje.
Užsienio investitoriais gali būti kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys (bendrovės, bendrijos, personalinės įmonės, asociacijos ir kitos organizacijos, kurios yra sudarytos pagal užsienio valstybės įstatymus ir įregistruotos toje valstybėje, bei kitų valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys užsienyje).

Užsienio investicijos skirstomos į:
1. tiesiogines privataus kapitalo investicijas į Lietuvos firmas (steigiant įmones, perkant Lietuvoje veikiančių įmonių akcijas), siekiant aktyviai dalyvauti šalies ūkinėje veikloje;
2. netiesiogines (kai teikiami kreditai bei paskolos šalies ekonomikai restruktūrizuoti bei gamybai modernizyuoti):
• portfelines kapitalo investicijas – kai perkamos Lietuvos firmų akcijos, vyriausybės vertybiniai popieriai bei atidaromi trumpalaikiai depozitai Lietuvos bankuose;
• užsienio paskolos ( teikiamos kol kas daugiausia tarptautinių finansinių organizacijų), naudojamos investiciniams projektams bei mokėjimų balanso deficitui finansuoti.

3.1.1. Tiesioginės investicijos

Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) – tai ilgalaikiai kapitalo įdėjimai kreditų ir nuosavybės teisės forma į užsienio įmonę, kontroliuojamą investitoriaus.
Pagrindinės tiesioginių investicijų formos yra užsienio investitoriaus dalis bendroje įmonėje ir užsienio kapitalo įmonė,t.y. investicijos perkant veikiančių įmonių akcijas bei steigiant įmones.

Pasaulyje labiausiai paplitusios tiesioginės investicijos, kai užsienio investitoriui priklauso didesnė įmonės turto dalis, ir jis, dalyvaudamas valdyme, gali kontroliuoti įmonės veiklą. Tiesioginėmis investicijomis siekiama įeiti į naujas rinkas, įgyti pranašumą prieš konkurentus ar net apriboti konkurenciją. Tiesiogines investicijas taip pat skatina pelno mokesčių užsienyje lengvatos ar galimybė sumažinti pelno mokesčius, naudojant transferines kainas.
Tokia kapitalo investavimo forma įgalina lengviau įsijungti į šalies ekonomiką, visapusiškiau panaudoti savo ir užsienio partnerio ūkinį potencialą , gamybines ir finansines galimybes, gauti tam tikras lengvatas.
Tiesioginių investicijų dėka užsienio subjektai įgyja Lietuvos ekonominių subjektų savininko teises ir tampa suinteresuoti mūsų firmų ekonomine sėkme.
Tiesioginis užsienio investuotojas – fizinis asmuo, akcinė, neakcinė valstybinė ar privati įmonė, vyriausybė, susijusių fizinių asmenų grupė, suisjusių akcinių arba neakcinių įmonių grupė, turinti tiesioginio investavimo įmonę užsienio šalyje arba šalyse. [1]
Tiesioginio investavimo įmonė – akcinė arba neakcinė įmonė, kurioje tiesioginiam užsienio investuotojui priklauso 10 proc. ir daugiau papraastųjų akcijų arba balso teisė akcinėje bendrovėje arba tam ekvivalentiška dalis neakcinės įmonės kapitale. [1]

Pagal Lietuvos statistikos departamente taikomą metodiką į tiesiogines užsienio investicijas įskaitoma:
• tiesioginio užsienio investuotojo akcinio kapitalo dalis;
• reinvestuotas pelnas – tai tiesioginiam užsienio investuotojui priklausanti pelno dalis, kuri jam nepaskirstyta dividendų forma, o likusi įmonėje;
• kitas kapitalas – tai tiesioginių užsienio investicijų ir ir tiesioginio investavimo įmonių tarpusavio įsipareigojimai (paskolos, išskyrus gautas valstybės vardu ar su vyriausybės garantija) bei kiti finansiniai aktyvai ir įsipareigojimai;
• užsienio investuotojų privatizuoto kapitalo dalis.[6]

Dalyvaujant užsienio investuotojui, sukuriami nauji ūkio subjektai, veikiantys pagal Lietuvos jurisdikciją:

* bendros įmonės , kurių įstatinį kapitalą bendrai suformuoja steigėjai – užsienio partneris kartu su Lietuvos fiziniu ar juridiniu asmeniu.
Bendra įmonė – tai tokia bendravimo su užsienio partneriais forma, kuriai būdinga:
1. bendras su užsienio partneriais kapitalas;
2. bendra gamybinė – komercinė veikla;
3. bendras valdymas;
4. bendras pelno (nuostolių) bei rizikos pasidalijimas
Bendrosios įmonės gali būti įvairios. Jos klasifikuojamos remiantis įvairiais kriterijais – pagal kapitalo priklausomybę , valdymo organizavimo formą ir t.t. Tačiau svarbiausiais požymis – veiklos pobūdis: gamybinio ( pramonė , žemės ūkis , statyba ) ir negamybinio ( turizmas, prekyba, finansinės-kreditinės operacijos, draudimas ) profilio įmonės. Jų santykį lemia esamas investicijų patrauklumo klimatas konkrečiose šakose ar ūkio struktūros dalyse ( gaunamo pelno dydis , apribojimų panaikinimas , lengvatos , reikiama infrastrktūra bei kvalifikuota darbo jėga ). Tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dinamiką , užsienio investicijų dydį , investicijų sumą vienam gyventojui bei investicijų pasiskirstymą pagal ekonominės veiklos rūšis galima įvertinti pagal LR Statistikos Departamento duomenis, pateikiamus prieduose.

* užsienio kapitalo įmonės , kurių steigėjas yra užsienio investuotojas ( arba keli investuotojai ) , arba užsienio kompanija, kuri Lietuvoje steigia savo dukterinę įmonę.

3.1.2. Netiesioginės investicijos

Portfelinės (netiesioginės) investicijos – tai ilgalaikiai kapitalo įdėjimai, suteikiant kreditus ar perkant vertybinius popierius, į užsienio įmonę, kurioje investitorius neturi kontrolinio akcijų paketo.
Portfelinė užsienio investicija – užsienio investicija, susijusi su mažesniu kaip 10 proc. nuosavybės teisės lygiu. 10 proc. nuosavybės teisė pripažįstama kaip žemutinė riba, iki kurios tiesioginis užsienio investuotojas turi galimybę daryti įtaką tiesioginio investavimo įmonės valdymui ir nereikalauti absoliučios kontrolės, tačiau OECD rekomendacijose numatoma galimybė šalims būti lanksčioms 10 proc. kriterijaus atžvilgiu. Prie TUI kai kurios šalys gali priskirti investicijas – tai daroma ir Lietuvoje – ir su mažesniu negu 10 proc. nuosavybės teisės lygiu, kai investuotojas gali daryti didelę įtaką tiesioginio investavimo įmonės valdymui kitais svertais: atstovaudamas direktorių taryboje, dalyvaudamas politikos formavime, pakeisdamas vadaovaujantį personalą, teikdamas techninę informaciiją ir ilgalaikius kreditus ir t.t. [1, p.39]
Portfelinės investicijos susijusios su gerokai mažesnėmis užsienio investitoriaus finansinėmis išlaidomis. Užsienio investitoriaus dalis įmonės turte yra maža (apie 25 proc. ar net 10 proc.) ir jis arba visai nedalyvauja įmonės valdyme, arba jo įtaka priimamiems sprendimams yra nedidelė.
Portfelinėmis investicijomis, diversifikuojant vertybinius popierius, siekiama sumažinti užsienio investitoriaus vertybinių popierių portfelio riziką.

Paskolos ir kreditai gali būti suteikti užsienio šalių vyriausybių bei tarptautinių finansinių organizacijų. Užsienio šalys teikia pagalbą besivystančioms šalims tiesiogiai per eilę valstybinių programų , bei dalyvaujant įvairiose tarptautinėse organizacijose, kurios turi tikslą skatinti tų šalių ekonomikos augimą. Taip pat besivystančios šalys gali gauti kreditus iš privačių finansinių organizacijų bei bankų.
Šalims, pereinančioms nuo vieno ekonomikos reguliavimo būdo prie kito, be to, dar neturinčioms savų gamtinių išteklių, ypač svarbu yra gauti tiesioginių ir porfelinių investicijų. Jos skatina gamybą ir prekių eksportą. Be to, pritraukiant tiesiogines ir portfelines investicijas, nereikia mokėti palūkanų.

3.2. UŽSIENIO INVESTICIJŲ NEPAKANKAMO DYDŽIO SVARBIAUSIOS PRIEŽASTYS
Siekiant objektyviai įvertinti investicijų ir investicijų veiklos valdymo problemas Lietuvoje, reikia išanalizuoti Lietuvoje vykstančius socialinius ir ekonominius procesus sisteminiu požiūriu.
Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjusio ir gana sparčiai besivysčiusio rinkos ekonomikos kuriamojo proceso padariniai ekonomikai šiandien akivaizdūs. Pirmiausia tai pasakytina apie Lietuvos ekonomikos ir ūkio restruktūrizacijos tendencijas. Labai svarbūs šiuo požiūriu privataus sektoriaus formavimosi tempai. 1993-1994 metais čia įvyko esminis lūžis. Statistikos departamento duomenimis, 1998 m. šalies ekonomikos privačiame sektoriuje dirbo 60% visų dirbančiųjų [75].
Kitas labai svarbus restruktūrizacijos padarinys – naujų nacionalinės ekonomikos šakų kūrimas. Be pramonės ir žemės ūkio, per pastaruosius metus Lietuvoje atsirado daug naujų ūkio šakų: susiformavo tokios veiklos rūšys kaip bankininkystė, draudimas, privati medicina, intensyvus užsienio turizmas, finansinis ir prekybinis tarpininkavimas, tarptautiniai pervežimai, nekilnojamojo turto ir holdingo verslas.
Šie ir kiti struktūriniai pokyčiai neutralizavo bendrojo nacionalinio produkto ir ypač pramonės produkcijos gamybos apimties mažėjimo tempus ir parodė radikalius Lietuvos ūkio kapitalo struktūros poslinkius privataus kapitalo didėjimo link.
Pažymėtina, kad per pastaruosius 15-20 metų Lietuva vystėsi kaip industrinis kraštas su ryškiai išreikštais mokslui imlios gamybos prioritetais. Būtent dėl to Lietuvoje šiuo metu dar egzistuoja gana ženklus pramonės potencialas, kuris nepaisant daugelio neigiamų senosios ekonominės sistemos demontavimo padarinių vis dėlto gali būti traktuojamas kaip svarbus ekonominės raidos veiksnys.
Esminis Lietuvoje vykstančių transformacijų reiškinys – ekonomikos, integruotos į stambias struktūras, formavimas.
Tai iškėlė nemažai spręstinų problemų, kurias pagal pasireiškimo mastą galima suskirstyti į:
– makrolygio problemas;
– mikrolygio problemas.
Makro lygio problemas pagal jų prigimtį galima savo ruožtu skirstyti į:
1.Teisines:
a) Lėtas įstatyminės bazės formavimas ir kūrimas;
b) Dalies įstatymų ir teisės aktų neatitikimas pasaulinės praktikos normoms;
c) Įstatymų ir teisės aktų priėmimas nepritaikant Lietuvos sąlygoms ir dažnas jų taisymas, pildymas, keitimas ir t.t.
2. Ekonomines:
a) Lėti bendro vidinio (BVP) ir bendro nacionalinio (BNP) produktų augimo tempai;
b) Palyginti didelis biudžeto deficitas;
c) Palyginti didelė infliacija;
d) Neigiamas eksporto bei importo saldo ir t.t. [75].
3. Socialines:
a) Didelė socialinių įsipareigojimų našta;
b) Didėjanti bedarbystė ir t.t. [75].
Atliktų tyrimų pagrindu mikro (įmonių) lygmeniu išskirtinos šios problemos:
1. Gaminamos produkcijos neatitikimas pasauliniams standartams;
2. Žemas darbo našumas;
3. Žemas produkcijos konkurentabilumas, realizacijos rinkų praradimas dėl blogo produkcijos kainos/kokybės santykio;
4. Finansinių lėšų trūkumas;
5. Didelės darbo, energijos ir medžiagų sąnaudos gamybos procese;
6. Kvalifikuoto personalo trūkumas;
7. Informacijos stoka, jos neefektyvus apdorojimas.
Išvardintų problemų efektyviam sprendimui didelės įtakos turėtų investicinės veiklos aktyvinimas. Tačiau jis susiduria su keletu spręstinų valdymo problemų, kurias galima suformuluoti taip:
1. Teorinė-mokslinė problema:
Lietuvos sąlygoms pritaikytos ir moksliškai pagrįstos racionalios investicijų ir investicinės veiklos valdymo sistemos nebuvimas.

2. Praktinės-organizacinės problemos:
a) Investicijų ir investicinės veiklos spartinimo ir valdymo struktūrų bei mechanizmų nebuvimas;
b) Sąveikos ryšių tarp atskirų investicinės veiklos subjektų neefektyvus funkcionavimas;
c) Intelektualaus potencialo neefektyvus panaudojimas;
d) Investicijų ir investicinės veiklos valdymo specialistų stoka.
Tai patvirtina smulkaus ir vidutinio verslo inovacijų tyrimai, išryškinantys tam tikrus inovacijų poreikio prioritetus ir atspindintys bendrąją smulkaus ir vidutinio verslo investicijų problematiką.
Tarp investicijų poreikių prioritetų bendruoju atveju gali būti pažymėti:
1. Įmonių valdymą liečiančių investicijų poreikiai, kuriuos lemia tai, kad:
 daugumoje įmonių nėra organizuotas ir pastoviai vykdomas analitinis darbas, orientuotas į perspektyvius rinkos tyrimus, įmonių raidos koncepcijų formavimą ir strateginį planavimą;
 nėra aiškaus funkcijų pasidalinimo (atskirų vadovų įgaliojimai ir kompetencijos nustatytos labai aptakiai, kai kurios gana svarbios inovacijų formavimo ir įgyvendinimo veiklos funkcijos apskritai nėra priskirtos vadovų komandos nariams);
 daugelis valdymo funkcijų, tarp jų investicijų įgyvendinimo, faktiškai priskirta išimtinai pirmajam vadovui, kuris realiai nesugeba aprėpti ganėtinai plačios valdymo ir vadovavimo problematikos; dėl valdymo funkcijų centralizavimo pirmojo vadovo lygmeniu daugelis svarbių klausimų nesprendžiama arba sprendžiama pavėluotai ir nekonstruktyviai;
 struktūros ir padaliniai, kuriuose turėtų būti sukoncentruotas darbas, liečiantis mokslinę techninę pažangą ir kokybės valdymą, faktiškai nefunkcionuoja;
 daugelis klausimų sprendžiama be rimto teisinio, informacinio ir vadybinio pasirengimo;
 kai kuriose įmonėse nėra kompleksinės apskaitos sistemos, kuri atitiktų Vakarų šalių standartus; dėl šios priežasties apskaita dažnai yra netiksli.
2. Technologinių procesų valdymą liečiančių investicijų poreikiai, kuriuos lemia tai, kad:
 darbų organizavimas dažnai ne tik neatitinka technologinio proceso logikos; bet netgi prieštarauja jai;
 gamyboje dažnai naudojami pasenę metodai: todėl gamybos procesas, kaip taisyklė, nebūna tinkamai parengiamas, jo eigoje gausu laiko ir materialinių resursų nuostolių, neužtikrinamas reikiamas kokybės lygis;
 gamyba nėra tinkamai orientuota į mokslinę techninę pažangą ir inovacijas bei kokybės valdymą;
 įmonėse dažnai nė nemėgina kurti ilgalaikės techninio vystymo, technologijos ir produkcijos tobulinimo koncepcijos.
3. Personalą liečiančių inovacijų poreikiai, kuriuos lemia tai, kad:
 įmonių vadovai dėl savo nepakankamos kvalifikacijos gana dažnai nesugeba priimti ir įgyvendinti konstruktyvių sprendimų, leidžiančių stabilizuoti įmonės situaciją ir užtikrinti jos efektyvų funkcionavimą ateityje;
 iš esmės nėra sprendžiami personalo ugdymo, kvalifikacinio tobulinimo ir atestavimo klausimai, įmonės dažniausiai nė nemėgina kurti koncepcijos šiems klausimams spręsti;
 personalas dažniausiai parenkamas pagal subjektyvius kriterijus.
Minėti investicijų poreikiai atspindi plačią investicijų galimybių panoramą, išreiškiančią investicinės veiklos sistemiškumą. Būtent todėl galima teigti, kad kompleksinis išvardintų poreikių įvertinimas leidžia suvokti smulkaus ir vidutinio verslo investicijų ovacijų plėtrą kaip sisteminį reiškinį.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Apibendrinant darbe nagrinėjamą temą, galima teigti, kad ekonomikos pertvarkymui ir tolesniam jos vystymui neišvengiamai reikalingos ilgalaikės investicijos bei kreditai.
Ar investitoriai bus pritraukti, labiausiai priklausys nuo vyriausybės vykdomos politikos, priimtų įstatymų pastovumo ir aiškumo. Būtina siekti radikalių administracinių reformų, unifikuoti mokesčių įstatymus į vieningą mokesčių kodeksą, tobulinti administracinę kontrolę ir pradėti nuoseklų ir nuolatinį dialogą tarp užsienio investuotojų ir valdžios.

Svarbiausia šios dienos problema – tai nesėkminga Lietuvos strateginių objektų privatizacija, sukėlusi tautos nepasitikėjimą valdžia ir nusivylimą ateitimi. Sėkminga jos tolesnė eiga galėtų būti stiprus šuolis Lietuvos ekonominės būklės gerinimo link.
Esminiai kriterijai, trukdantys sulaukti gausių užsienio investicijų, mano nuomone, yra šie:

1. Užsienio investicijų pritraukimui reikšmės turi teisiniai bei ekonominiai veiksniai. Teisinės aplinkos tinkamumą nulemia ne tik užsienio investicijas reglamentuojantys įstatymai, bet taip pat įmonių, muitinės, konkurencijos, patentų bei kiti įstatymai.

2. Pagrindinės priežastys dėl užsienio investitorių “atsargumo” investuoti Lietuvos Respublikoje yra šios: nepakankamas informacijos kiekis ir kokybė; šalies politinės ir ekonominės padėties svyravimai; dažna vyriausybių kaita; žemas valdžios veiklos įvertinimas; palyginti didelis biudžeto deficitas; lėtas įstatyminės bazės kūrimas ir formavimas, pačių įstatymų painumas ir dubliavimasis, dažnas jų taisymas, pildymas ir keitimas; gamybos augimo tempų lėtėjimas ir palyginti didelė infliacija; nepalanki kriminogeninė aplinka; įsišaknijusi korupcija bei didėjantis bedarbių skaičius. Šioms problemoms spręsti reikalinga:

a) priimti liberalesnius įstatymus bei kitus teisės aktus, atitinkančius pasaulinės praktikos normas ir garantuojančius palankių sąlygų sukūrimą užsienio kapitalo investavimui šalyje;

b) iš esmės reformuoti ekonominę struktūrą – kurti vakarietišką bankų sistemą, tęsti valstybinio kapitalo privatizavimą bei kurti tvirtą gamybinę bazę;

c) didinti bendro vidinio (BVP) ir bendro nacionalinio (BNP) produktų augimo tempus;

d) daugiau dėmesio skirti personalo parinkimui, jo apmokymui, kvalifikacijos kėlimui;

e) didinti, o ne mažinti mokslo bei švietimo plėtros finansavimą;

f) mokesčių lengvatomis skatinti naujų darbo vietų kūrimą, tuo mažinant socialinių įsipareigojimų naštą;

g) pertvarkyti transporto sistemą;

3. Šalies investiciniame procese nepakankamą vaidmenį atlieka įstatymų leidžiamasis organas, nes tik 1999 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos investicijų įstatymą, naikinantį 1995 m. užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymą. Naujasis įstatymas reglamentuoja investavimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, investuotojų teises ir investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms. Jau 2000 m. kovo 8 d. išleidžiama šio įstatymo 8 straipsnio nauja redakcija, apibrėžianti komercinių – ūkinių veiklų sąrašą, į kurias užsienio investicijos neįleidžiamos. Taigi toks įstatymų pildymas, taisymas ir keitimas negali turėti teigiamos įtakos užsienio kapitalo pritraukimui į mūsų šalies rinką.

4. Norint pritraukti užsienio investitorius ar gauti kreditą, būtina parengti investicijas vertinantį projektą, kuriame ypatingą reikšmę turi finansinė informacija. Pagrindiniai projekto reikalavimai: paprastumas, lakoniškumas, projekto privalumų išryškinimas, aiškus ir glaustas faktų išdėstymas be įvairių investicijų vertinimo būdų nieko nesudomintų, todėl yra taikoma visa apimanti investicijų vertinimo metodika – kompleksinė analizė.
• Kompleksinę analizę sudaro : finansinė analizė, ekonominė analizė bei ekspertinis vertinmas. Taipogi labai svarbus yra investicijų rizikos įvertinimas.
• Finansinė investicinio projekto analizė grindžiama projekto efektyvumo nustatymu, remiantis projektuojamais pinigų strautais. Šie srautai rodo būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas.
• Ekonominė analizė leidžia parengti informaciją, reikalingą projekto priimtinumo nacionalinei ir regioninei ekonomikai įvertinti, įmonės ir mikroekonominiam planavimui, projektiams sprendimams priimti.

Investicinį projektą siūloma analizuoti, pasitelkiant ekonominio efektyvumo rodiklių sistemą ir naudojant ekonominės vertės nustatymo metodą.
• Ekspertinis vertinimas skirtas vertinti papildomus veiksnius, kurie, neturėdami kiekybinės išraiškos (arba šią išraišką nustatyti sunku ar reikia per daug lėšų), nebuvo įvertinti finansinėje ir ekonominėje analizėje.
Kokie investicijų vertinimo metodai bebūtų naudojami, milžinišką svarbą turi būsimų pinigų srautų prognozių tikslumas. Jei prognozės yra netikslios, tai ir visos iš jų išplaukiančios išvados bei sprendimai yra klaidingi.
Kadangi investicinė veikla reikalauja drąsos rizikuoti, visapusiško akiračio, kūrybiškumo ir bendro kultūros lygio, kuris priklauso nuo švietimo ir mokymo sistemos. Nuolatinis švietimas reikalingas būtent smulkiam ir vidutiniam verslui, nes viena iš pagrindinių kliūčių smulkioms investicinėms bendrovėms yra informacijos brangumas bei žinių nepakankamumas. Investicijos susijusios su didesne nei įprasta verslo rizika, todėl kapitalas, ypač užsienio, atsargiai ir ne visada noriai eina į įmones. Todėl ypatingai aktyviai reikėtų skatinti užsienio kapitalo panaudojimą rizikingiems projektams ir technologijoms finansuoti, sudarant jiems palankias sąlygas. Valstybė turėtų kurti garantijų ir draudimo sistemą, skatinančią investicinį kapitalą nukreipti ne tik naujų mokslo šakų ir pažangių technologijų finansavimui. Vienas iš kapitalo pritraukimo būdų – pasidalinti investicinę riziką valstybei ir privatiems investuotojams. Valstybė taip pat turėtų inicijuoti naujų informacijos teikimo tarnybų sukūrimą, kuriose potencialūs investuotojai galėtų gauti informacijos apie naujausių technologijų perspektyvumą, rinkos prognozes, nes vienas iš trukdžių kapitalui judėti yra informacijos stoka bei brangumas.
Mokslo finansavimas yra neefektyvus, kai jis finansuojamas tik iš valstybės lėšų, todėl sudarius palankias teisines ir ypač finansines sąlygas įmonėms, investuojančioms į mokslą, naujų, pažangių technologijų kūrimą, fundamentaliusius tyrimus, atsirastų papildomo mokslo finansavimo ir rėmimo galimybė. Sėkmingai realizuodama investicinę politiką, valstybė kompleksiškai išspręstų mokslo bei studijų, pažangių technologijų įgyvendinimo, švietimo, informacijos, komunikacijos ir kitas problemas, todėl valstybės pareiga – formuoti investicijoms pozityvią įstatymų, ekonominę, finansinę ir informacinę bazę, suformulavus aiškius tikslus ir būdus palankiai valstybinei investicinei politikai kurti ir įgyvendinti, nes investicijos tampa gyvybiškai svarbiu kasdieniu poreikiu.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. “Užsienio investicijos Lietuvoje; ”Vadovas užsienio investuotojui; Lietuvos informatikos institutas, Vilnius, 1998 m.

2. “Current Good Practicies and New Developments in Public Service Management The Commonwealth Portfolio” Commonwealth Secretariat, 1996;

3. Brian Blundell and Alex Murdock; “Managing in the public sector”
Institute of Management Foundation, Great Britain, 1997;

4. A. Griškevičius, J.Silickas; “Investicinių projektų valdymas”; Lietuvos informacijos institutas, Vilnius, 1998;

5. David I. Cleand; William R. King; “Project management handbook” Second eddition New York, 1988;

6. Georff Reiss; “Project management demystyfied;Today’s tools and techniques” Second eddition E&FN SPON, London, Weinheim, New York, Tokyo, Melbourne, Madras, 1995;

7. Felix A. Nigro; Lloyd G. Nigro; “Modern Public Administrtaion” Seventh edition Harper Collins Publishers, New York, 1989;

8. Jack Koteen; “Strategic Management in Public and Nonprofit Organizations” PRAGER, New York, Westport, Connecticut, London, 1991

9. N. Paliulis E.Chlivickas, “ Vadybos pagrindai” VGTU, 1998 m;

10. P.V. Zabelin; N.K. Moiseeva; “Osnovy strataegičeskovo upravlenija” 2-e izdanije, Moskva, 1998;

11. N.Gregori Menkniu “Makroekonomika”; Izdatelstvo Moskovskogo universiteta, 1994;

12. “Ekonomika, Vadyba’96; Tarptautinės konferencijops pranešimų medžiaga, 1 knyga Kaunas, “TECHNOLOGIJA”, 1996;

13. “Ekonomika, Vadyba’96 Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga, 2 knyga Kaunas, “TECHNOLOGIJA”, 1996;

14. Jonas Mackevičius “Apskaita”,Vilnius1994m.;

15. Jonas Mackevičius “Apskaita”,Vilnius 1996 m;

16. T.Skoun “Upravlenčeskij učiot”; Moskva, 1997;

17. J. Bivainis, A. Griškevičius, V. Jakštas ”Investicinių projektų vertinimas”, Vilnius 1997m;

18. “Lietuvos statistikos metraštis 1998 m”; Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės

19. “Lietuvos ekonomikos apžvalga 1998 m. gegužė” Nr. 1; Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės;

20. “Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje” 2000 m. sausio 1 d. Statistikos departamentas prie LR
21. Kaie Keren ir Mare Randveer “Ekonomikos pagrindai. Studijų Baltijos valstybėse įvadas”; Baltijos ekonomikos mokymo programa; Halifaksas, Kanada, 1998m;

22. Periodinis leidinys “Politologija” ‘97/1; Vilniaus Universitetas; Tarptautinių Santykių ir Politinių Mokslų Institutas; Fabijaus fondas; Vilnius, 1997 m;

23. Periodinis leidinys “Politologija” ‘97/2; Vilniaus Universitetas; Tarptautinių Santykių ir Politinių Mokslų Institutas; Fabijaus fondas; Vilnius, 1997 m;

24. Periodinis leidinys “Europos dialogas”; Europos integracijos žurnalas; 1997/4 liepos – rugpjūčio mėnuo;

25. Periodinis leidinys “Europos dialogas”; Europos integracijos žurnalas; 1997/5 rugsėjo – spalio mėnuo;

26. Periodinis leidinys “Europos dialogas”; Europos integracijos žurnalas ;1997/6 lapkričio – gruodžio mėnuo;

27. Periodinis leidinys “Europos dialogas”; Europos integracijos žurnalas 1998/4 liepos – rugpjūčio mėnuo;

28. Vilniaus Universitetas; Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institutas; “Lietuvos nacionaliniai interesai ir jos politinė sistema”; Konferencijų medžiaga; Vilnius, 1994 m. Gruodis;

29. Virvilaitė “Strateginis marketingo valdymas”;

30. “Užsienio pagalba Lietuvai” Lietuvos Informacijos Institutas, 1996 m.;

31. Alan C. Shapiro “Multinational finantial management”; Fourth edition; Boston, London, Sydney, Toronto, 1992;

32. Evan J. Douglas “Managerial economics Analysis and Strategy”; Prentice Hall, Englewood Cliffs, NEW Yersey, 1992;

33. A. Garškienė, N. Klebenskaja, N. Pelenienė “Verslo planas”; Lietuvos Informacijos Institutas; Vilnius, 1994;

34. Geof Reins “Project Management Demystyfied. Today’s tools and technologies”; London Weinheim New York Tokyo Melbourn Madrid; 1995;

35. Bate, J. “Manging value for money in the public sector” CHAPMAN & HALL, 1993;

36. Brahman, J. “Human Resource Planing”; Institute of personnel management, 1986;

37. Butler, R. and Wilson D. “Managing Voluntary and Non-Profit Organisations: Strategy and Structure”; Routledge, 1990;

38. Cameron, S. and Pearce, S. “The management Studies handbook.; Pitman, 1995;

39. Colling T. “Competing for qualitty : Competitive Contracting and the management of quality in local government”; Local Government policy making, 1993;

40. Common R. Flyn N. and Melion E. “Managing public services: competition and decentralization”; Butterworth –Heinemann, 1993;

41. Curry, A. and Monaghan, C. “Service quality in local authorities”; Local policy making, 1995;

42. Gediminas Samuolis “Lietuvos ekonomikos apžvalga”, 1999m. lapkritis;
43. Lawrence J. Gitman, Michael D. Joehnk “Osnovy investirovanija”, Moskva, 1997;
44. Ferlie, E. “The new public management”; Britų valdymo akademijos kasmetinė konferencija, 1994m;

45. Hembleton, R. “Decentralizacija ir demokratija JK Vietinėje savivaldoje” Straipsnis periodiniame leidinyje “Public Money and Management”, 1992 m. liepa – rugsėjis;

46. Stewart, J. ir Walsh, K. “Viešųjų paslaugų valdymo pokyčiai”; Straipsnis periOdiniame leidinyje “Public Adminstration”, 1992 m. žiema;

47. Valstybės investicijų 1997-1999 metų programa. LR Ekonomikos ministerija
48. “Tax administration training centre prototype”; The Office of tax Administration Advisory Services; International revenue Service U.S. Department of Treasury; June 1994;
49. “Rezervy povyšenija efektivnosti investicionnogo kompleksa”; Pod redakcijei d.e.n.pr. V.P. Krasovskovo I d.e.n. L.M. Smyšliajavoj; Moskva, Ekonomika, 1984;

Kiti informacijos šaltiniai:
50. http://www.online.lt/duomenys.htm
51. http://www.lrs.lt
52. http://www.ee/TELE95/ce/c0840e.htm
53. http://www.litlex.lt

Leave a Comment