Interesų grupės ir lobizmas Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 2
1. INTERESŲ GRUPIŲ SAMPRATA 3
1.1. Interesų grupių įtaka 6
1.2. Interesų grupių vaidmuo ES 8
2. LOBIZMO SAMPRATA 11
2.1. Lobistų veiklos formos ir priemonės 12
2.2. Lobizmas Lietuvoje 14
2.3. Lobistinės veiklos reglamentavimas Lietuvoje ir principai 15
2.4. Lobistai Lietuvoje 16
APIBENDRINIMAS 19
LITERATŪRA 20ĮVADAS
Valdžia yra reikalinga tam, kad atstovautų visuomenės interesams bei sureguliuotų jų socialinius santykius. Visgi svarbu, kad ir patys visuomenės nariai galėtų įtakoti valdžią ir pakreipti jos vykdomą politiką tam tikra linkme – demokratinėse valstybėse tai yra viena iš sudėtinių politinės sistemos dalių. Kadangi visuomenė nėra vienalytė, todėl ir jos narių poreikiai bei interesai dažnai labai skiriasi. To pasėkoje, individai, turintys panašių interesų, suusiburia į interesų grupes. (11, p. 237; 3, p. 179)

Lietuvoje interesų grupių veikla tampa ryškesnė tik po 1990m. Nepriklausomybės atkūrimo akto. Dabar jos yra neatskiriama laisvos visuomenės dalis, o jų apribojimas reikštų laisvės suvaržymą bei valdžios reguliavimo išplėtimą. Nors interesų grupės skiriasi savo struktūra, įtaka, finansiniais ištekliais, tačiau visų jų tikslas panašus – paveikti valdžios struktūras sau palankia kryptimi (7, p. 162, 173). Čia svarbus yra interesų grupių atstovų arba lobistų vaidmuo.

Lobizmas atsirado XIX a. JAV. Labiausiai jis išplėtotas Vakarų valstybėse, nes ten nuo seno stengiamasi visuomenę įtraukti į įstatymų leidybos procesus. Civilizuotose valstybėse lobizmas turi senas ir gilias tradicijas, tačiau Lietuvoje jis žengia savo pirmuosius žingsnius (12, p. 240).
Lobizmas yra pakankamai naujas reiškinys Lietuvos žmonėms. Intensyvėjant interesų grupių lobistinei veiklai Lietuvoje kilo poreikis reglamentuoti šią veiklos sritį. Tad praėjus de

ešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo buvo priimtas Lobistinės veiklos įstatymas. Lietuvoje yra pradėjęs formuotis lobizmas, bet tai nėra tas tikrasis lobizmas, nes Lietuvoje trūksta aktyvią veiklą vykdančių lobistų. Dažnai lobizmas suvokiamas kaip neteisėtas būdas siekiant savų tikslų politikoje, todėl reikia laiko, kol pasikeis visuomenės nuomonė apie jį ir lobistų paslaugomis pradės naudotis ne tik stiprios interesų grupės, bet ir piliečių susivienijimai. (12, p. 236-240; 13, p. 22).

Pirmajame skyriuje apžvelgėme interesų grupių modelius bei rūšis, nurodėme tam tikrus veiksnius, sąlygojančius grupių įtaką valdžios struktūroms, be to, aptarėme interesų grupių vaidmenį ne tik Lietuvoje, bet ir ES.
Antrajame skyriuje aptarėme lobizmo sampratą, kokios yra lobistų veiklos priemones bei formos, apžvelgėme kaip yra vykdoma lobistinė veikla Lietuvoje, lobistinės veiklos įstatymą ir taip pat lobistus Lietuvoje.

Darbo tikslas: Apžvelgti innteresų grupių ir lobistų vaidmenį Lietuvoje.

Uždaviniai: 1. Aptarti interesų grupių sampratą, jų efektyvumą sąlygojančius veiksnius;

2. Aptarti lobizmo sampratą, veiklos priemones ir lobizmą Lietuvoje.1. INTERESŲ GRUPIŲ SAMPRATA
Vykstant politiniams pokyčiams visuomeniniame gyvenime, keičiasi ir socialinė struktūra, visuomenė, kažkada buvusi vienalytė, ima sluoksniuotis, kuriasi interesų grupės. (11, p. 165) Pirmosios šiuolaikinės interesų grupės atsirado dar XVIII a. pab. ir XIX a. pr. Didžiojoje Britanijoje ir JAV. (10, p. 157) Lietuvoje šis procesas akivaizdesnis tampa tik 1991 m. viduryje, kai pradėjo formuotis mažas turtingųjų sluoksnis, šiek tiek didesnis – vidurinysis ir gausiausias že

emesniųjų sluoksnis. Esant tokiai visuomenės diferenciacijai, atsiranda daugybė skirtingų interesų, taigi ir daug interesų grupių. (11, p. 165)

Vienas garsiausių JAV organizuotų interesų tyrinėtojų D.B.Trumanas teigia, kad „interesų grupė – tai bendrų pažiūrų grupė, kuri kelia tam tikrus reikalavimus kitoms visuomenės grupėms. Kai arba jei tokia grupė savo reikalavimus kelia per valdžios institucijas, ji tampa politine interesų grupe“. Taigi politine interesų grupe gali tapti bet kuri visuomenėje funkcionuojanti interesų grupė. (13, p. 50)

Kiti autoriai šiek tiek skirtingai apibrėžia „interesų grupės“ sąvoką. Pavyzdžiui, D.Simpson teigia, kad tai „organizacija, siekianti daryti įtaką palyginti siaurai viešosios politikos sferai, tačiau pati nesiekianti valdyti“; CH.Lindblom ir E.Woodhouse interesų grupių veiklą apibūdina kaip „sąveiką, per kurią individai ir privačios grupės, neturinčios valstybinės valdžios, bando daryti įtaką viešajai politikai, taip pat ir tie vyriausybės valdininkų veiksmai, kurie išeina už tiesioginio savo valdžios panaudojimo ribų“. (7, p. 184)

Pagal valdžios ir interesų grupių santykių sandarą išskiriami du esminiai organizuotų interesų ir valstybės sąveikos modeliai, tai pliuralizmas ir korporatyvizmas:
 Pliuralistinis modelis grindžiamas įsitikinimu, kad individai geriausiai perteikia savo reikalavimus vyriausybei tik suderintos grupinės veiklos būdu. Politinė valdžia bei politinis procesas yra išskaidyti, interesų grupės kuriasi pagal socialines, ekonomines, kultūrines ir kitas takoskyras, be to, jos turi tam tikrus išteklius, kurie leidžia daryti įtaką valdžiai ir sutrukdyti ta
am tikrų interesų įsigalėjimui;
 Korporacinis modelis teigia funkcinį interesų grupių įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą. Valdžios institucijos atskiroms interesų grupėms formaliai pripažįsta išskirtinį atstovavimo statusą, o sprendimai priimami valdžiai atsirinkus tik kai kurias iš jų. (7, p. 206)

Išskiriamas ir klientelistinis interesų grupių ir valstybės sąveikos modelis, dar vadinamas patronažo sistema. Jis grindžiamas asmeniniu pavaldumu, kai subjektai (patronas ir klientas), atliekantys tam tikrus veiksmus ar suteikiantys paslaugas, turi nevienodas galimybes, tačiau tarp jų egzistuojantis ryšys yra savanoriškas, paremtas abipusiu interesu. (10, p.162)

Klienteliniai elementai būdingi visoms – ir demokratinėms, ir nedemokratinėms – politinėms sistemoms, todėl visada yra asmeninės naudos siekimo ar korupcijos galimybės. Tačiau tai priklauso nuo pačios valstybės tradicijų, politinės kultūros bei teisinio reglamentavimo ir pan. (7, p. 208)

Lietuvoje atkūrus valstybingumą ir sudarius demokratizacijos prielaidas, ėmė kurtis daug įvairių visuomeninių organizacijų, asociacijų, draugijų ir pan. A.Lukošaitis teigia, kad „pokoministinėse visuomenėse įvykęs žaibiškas interesų grupių proveržis apibūdinamas kaip chaotiškas pliuralizmas: stichiškai kuriasi daugybė įvairiems interesams atstovaujančių organizacijų, jos siekia prasimušti sau kelią į viešąją politiką, įveikti pasitaikantį pasipriešinimą – daugybės tokių pat konkurentų, biurokratijos, politinių partijų ir pan.“ Visgi idealiai „grynų“ valstybės ir interesų grupių sąveikos modelių nėra, pavyzdžiui, demokratinėms sistemoms, atviroms pilietinėms visuomenės būdingi pliuralizmo bei korporatyvizmo bruožai, o klientelizmo elementus dažniausiai galima aptikti nedemokratinėse, uždarose visuomenėse. Tačiau ir vienų, ir

r kitų modelių charakteristikų surandama bet kurioje valdymo sistemoje. Lietuva taip p.at ne išimtis – čia galima aptikti tiek pliuralizmo ar korporatyvizmo, tiek ir klientelizmo požymių. (7, p. 208-209)

Dažnai literatūroje, analizuojančioje interesų grupes, sutinkamos ir kitos sąvokos – „interesų asociacijos“, „spaudimo grupės“, „poveikio grupės“, „iniciatyvinės grupės“ ir pan. Visgi tai yra „interesų grupių“ sinonimai, nes visi šie terminai nusako tos pačios veiklos tipą, skiriasi tik jų akcentai. (7, p. 182; 13, p. 50)

Susiburdami į interesų grupes, individai lengviau pasiekia savo tikslus politinėje arenoje, kolektyviniai veiksmai skatina jų bendradarbiavimą, ugdo socialinę sąmonę, be to, dalyvavimas daugelyje visuomenės grupių bei organizacijų reiškia socialinį susietumą arba pilietinę visuomenę. (10, p. 156-157) R.Geleževičiaus knygoje „Interesų grupės ir lobizmas“ išskiriamos tokios pagrindinės interesų grupės Lietuvoje:
1. Kaimo interesų grupės (Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemdirbių sąjunga ir kt.);
2. Smulkios komercinių interesų grupės (Lietuvos paukštininkystės asociacija, Lietuvos durpininkų draugija ir kt.);
3. Naujos profesinės sąjungos (Lietuvos gydytojų sąjunga, Lietuvos ekonomistų asociacija ir kt.);
4. Senos profesinės sąjungos (lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt);
5. Darbdavių organizacijos (Lietuvos lengvosios pramonės įmonių asociacija, Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacija ir kt.);
6. Pusiauvyriausybinės organizacijos (Lietuvos suaugusiųjų švietimo asocicija, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir kt.);
7. Nauji socialiniai judėjimai (žaliųjų judėjimas);
8. Socialiai atstumtųjų grupės (bedarbiai, neįgalieji, pensininkai, etninės mažumos). (4, p.25)

Statistiniai duomenys leidžia teigti, kad 1994 m. Lietuvoje buvo daugiau kaip 900 visuomeninių organizacijų, 1997 m. jų skaičius padidėjo iki 1083, o 2003 m. buvo įregistruotos 1505 visuomeninės organizacijos, 144 profesinės sąjungos ir 508 labdaros bei paramos fondai. Tai rodo, kad interesų grupių reikšmė ir nauda visuomenei tik didėja. (7, p.189)

Kiekviena interesų grupė skiriasi savo narių skaičiumi, struktūra, finansiniais ištekliais, įtaka politikai ir visuomenei bei kitais parametrais, todėl jas galima skirstyti pagal daugelį požymių. Viena iš populiariausių yra Blondel grupių klasifikacija, tinkama daugeliui pasaulio valstybių. Blondel interesų grupes vertino bendruomenės bei asociacinių ryšių aplinkoje ir išskyrė 4 klases, tai:
1. Tradicinės, atsiradusios iš natūralių bendruomenės ryšių (pvz., tautinė mažuma);
2. Institucinės, faktiškai esančios viešosios institucijos ir siekiančios ne tik įtakos valdžiai, bet ir veikiančios jos vardu (pvz., policija, armija);
3. Ginamosios – tai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams ginti (pvz., profesinės sąjungos);
4. Artikuliacinės, iškeliančios į politikos dienotvarkę ar atnešančios į visuomenę naujas idėjas (pvz., žmogaus teisių gynimo asociacijos, negimusios gyvybės apsaugos organizacijos). (10, p. 163-164)

Nors interesų grupės ir skirtingos, tačiau jas vienija tas pats tikslas – būti išgirstoms valdžios institucijų ir bent iš dalies paveikti parlamento ir vyriausybės sprendimus ar veiksmus sau palankia kryptimi. Atsižvelgiant į interesų grupių veiklos pobūdį ir mastą, jos dar skirstomos į atskiras kategorijas. L.Pačėsaitė pažymi, kad bene labiausiai paplitęs yra skirstymas į visuomeninių interesų ir privačių interesų grupes, iš kurių pastarosios tariamai vadinamos savanaudiškomis. Dažnai yra sunku nubrėžti ribą, skiriančią privačius ir visuomeninius interesus, todėl tai gali tapti konfliktų priežastimi. L.Pačėsaitė teigia, kad „ne taip paprasta surasti objektyvų kriterijų, leidžiantį visais atvejais atskirti asmeninę ir visuomeninę gerovę, nes akivaizdu, kad tai, kas yra bendra gerovė, atskiriems interesams gali būti išskirtinė gerovė“. (13, p. 50-51)

Lietuvoje dažnai sutinkamas požiūris, kad jeigu interesai yra organizauoti, tai jie gali būti žalingi ar .netgi neteisėti. (13, p. 51) Daugelis kitų valstybių taipogi interesų grupes vadina neteisėtomis ir kenksmingomis visuomenės funkcionavimui, nes jos tam tikrų sluoksnių interesus iškelia aukščiau už visos tautos poreikius. (13, p.42) Tačiau brandžiose demokratijose, ypač tokioje kaip JAV, į interesų grupes ir įvairiausius judėjimus jungiasi visi, kas tik suvokia turintys tam tikrų interesų. Aktyviomis grupėmis čia tampa ne tik žaliųjų judėjimai ar stambios žemdirbių asociacijos, bendros problemos vienija netgi paštininkus, vaikomus piktų šunų ir kitus, kurie siekia dalyvauti valstybės valdymo procese gindami savo tikslus. Vieną iš priežasčių, dažnai lemiančių neigiamą interesų grupių veiklos vertinimą Lietuvoje tikriausiai sąlygoja gana ribotas pilietinio aktyvumo prasmės suvokimas, nes daugelyje šalių interesų grupės yra ne tik pilnateisės politinio gyvenimo dalyvės, bet vis dažniau tampa alternatyviomis politinėms partijoms. (13, p. 51) A.Krupavičius teigia, kad interesų grupės nesiekia tiesiogiai kontroliuoti viešosios valdžios, bet visgi iš jų laipsniškai gali gimti ir politinės partijos. (10, p. 156) Yra pastebėta, kad plečiantis interesų grupių veiklai, blėsta skirtumas ne tik tarp jų pačių, bet ir politinių partijų, bei visuomeninių judėjimų, todėl kai kurie autoriai mano, jog ankstesnis „interesų grupės“ apibrėžimas turėtų būti pakoreguotas, nes dauguma jų tampa „interesų partijomis“ – siaurą veiklos sritį aprėpiančiomis organizacijomis, kurios susitelkia ties vienu tikslu ir siekia gauti vietų parlamente bei tapti valdančiosios koalicijos dalimi, kad galėtų įgyvendinti savo uždavinius. (13, p. 45)1.1. Interesų grupių įtaka
Vienas sudėtingiausių interesų grupių tyrinėjimo aspektų yra jų įtakos įvertinimas. Dažnai visuomenė ir žurnalistai mano, kad turtingiausios interesų grupės turi ir daugiausiai galios. Tačiau tai nebūtinai yra tiesa. Įvertinimą apsunkina ir tai, kad galią galima apibrėžti ne vienu būdu, pavyzdžiui, vienas iš jų – tai grupės sugebėjimas įgyvendinti išsikeltus uždavinius ir pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tačiau tam tikros grupės galią galima būtų palyginti ir su kitų galingiausių grupių toje visuomenėje galia. Kaip matome, šie du požiūriai nusako visai skirtingus dalykus, nes vienos, mažesnės grupės, gali sėkmingai atstovauti ir ginti savo siaurą sritį, bet galbūt jos niekada netaps galingos bendroje politinėje sistemoje. (13, p.38)

JAV buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, kodėl kai kurios interesų grupės yra stipresnės už kitas ir kas lemia jų galią. Nors šis tyrimas orientuotas į JAV interesų grupes, jis aktualus ir kitms politinėms sistemoms. Taigi, interesų grupės galią ar jos trūkumą nusako tokie faktoriai:
1. Kiek grupė yra reikalinga valstybės pareigūnams ir tarnautojams. Kuo labiau valstybės tarnautojams reikės grupės palaikymo rinkimuose, tuo didesnę įtaką ji turės valdžiai, todėl toks sluoksnis kaip menininkai yra mažiau įtakingas, nes valdžia jiems mažiau dėkinga ir nesijaučia skolinga;
2. Interesų grupių atstovų ir politikos formuotojų ryšiai. Reikalavimai valdžiai pateikiami per interesų grupių atstovus, o nuo jų sugebėjimų priklauso ir sėkmingas grupės darbas. Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, grupės sėkmės garantas dažnai yra būtent asmeninis kontaktas ir pasitikėjimo bei patikimumo sukūrimas. Svarbiausias interesų grupės uždavinys – sukurti tokią situaciją, kad pastaroji valdžiai būtų reikalinga ir nuo jos priklausytų;
3. Grupės teisėtumas – kaip jį supranta visuomenė ir valstybės tarnautojai. Grupės teisėtumo ir pripažinimo laipsniai yra įvairūs. Dauguma liberalių demokratijų prievartą propaguojančias grupes laiko neteisėtomis, todėl, savaime suprantama, į jų reikalavimus nebus žiūrima palankiai. Tuo tarpu kitos grupės, pavyzdžiui, kovojančios už griežtesnius įstatymus prieš prievartą šeimoje, yra laikomos teisėtomis. Taigi, kuo didesnis pasipriešinimas grupei ar jos propaguojamam reikalui, tuo sunkiau pasiekti užsibrėžtus tikslus;
4. Finansiniai grupės ištekliai. Pinigai yra lengviausiai realizuojamas išteklius: už juos galima pasamdyti darbuotojus, prisidėti prie rinkiminių agitacijų, surengti kampanijas pasitelkiant mases ar žiniasklaidą;
5. Grupės dydis ir geografinis išdėstymas. Kuo organizacijoje daugiau narių ir kuo jie plačiau geografiškai paplitę, tuo didesnį spaudimą ir didesniam valstybės tarnautojų skaičiui grupė gali daryti – ši taisyklė ypač galioja demokratinėse valstybėse;
6. Grupės galimybės sudaryti koaliciją su kitomis grupėmis. Jei dvi ar kelios grupės turi galimybes sujungti savo jėgas, tai irgi gali padėti sustiprinti jų galią;
7. Grupės tikslas – skatinamasis ar stabdantis. Dažnai lengviau yra sustabdyti politikos ar įstatymo vykdymą, nei paskatinti imtis kokios nors naujos iniciatyvos, todėl grupės, norinčios sutrukdyti kokiai nors veiklai, įgauna pranašumą;
8. Tinkamo laiko pasirinkimas. Savo veiklai interesų grupė turėtų pasirinkti politiškai palankų momentą, nes, pavyzdžiui, siūlymas didinti programos finansavimą nebūtų išmintingas tada, kai mažėja valstybės biudžeto pajamos;
9. Politinė grupės narių darna. Kuo grupė darnesnė, tuo jai daugiau šansų pasiekti savo tikslą, nes valstybės tarnautojai nėra linkę imtis veiksmų, jeigu mano, kad grupė yra susiskaldžiusi. (13, p.38-40)

Kartais pasitaiko, kad interesų grupę į savo veiklą įtraukia didesnė organizacija. Toks artimas bendradarbiavimas taip pat gali sustiprinti interesų grupės įtaką, o tai priklauso nuo to, kiek tos didesnės organizacijos veiklai yra reikalinga įtrauktoji grupė. (13, p. 40)

U.Trumpa, LLRI (Lietuvos laisvosios rinkos instituto) prezidentas, savo pranešime tegia, kad interesų grupės p.olitikus gali paveikti ne vien dėl savo interesų ar valdžioje esančiųjų nenoro paklusti įstatymų, etikos bei moralės normoms. Šiuolaikinės demokratijos sąlygomis valdžioje esantys asmenys gali naudotis jiems suteikta galia ir teikti privilegijas bei nuolaidas tam tikroms interesų grupėms, nuo kurių dažnai priklauso, ar jie bus išrinkti ir galės išlikti valdžioje. Todėl politikus ir kitus aukštesnes pareigas užimančius asmenis reikia apsaugoti ne tik nuo neteisingų sprendimų ir poelgių, kurie gali būti žalingi Lietuvos visuomenei, bet ir nuo „gerų darbų“, kurie vienų visuomenės narių sąskaita patenkina tik atskirų interesų grupių poreikius – taip užsitikrinant galimybę išlikti valdžioje. Be to, U.Trumpa priduria, kad „tokių „gerų darbų“ rezultatai neišvengiamai baigiasi „malkų priskaldymu“ ir ateityje visuomenės nariams kainuoja daug daugiau“. (15)

Lietuvoje interesų grupių veikla dažnai suprantama kaip įtakos darymas valdžiai pačiu aukščiausiu būdu – t.y. Seime bei Vyriausybėje, tačiau veikti galima ir per savivaldybes. A.Juškys pateikia tokį pavyzdį: „Tarkim, prie jūsų namų bendrijos žadamas statyti oro uostas; tuomet tos bendrijos interesus legaliu būdu gali ginti interesų grupė ar jos atstovas“. (6, p. 11)

Interesų grupės yra natūrali ir būtina politikos formavimo dalis, todėl manoma, kad jų įtaka politinėms sistemoms ateityje didės. Pagrindinė šio proceso priežastis yra ta, kad interesų grupės – lengviausiai prisitaikančios, lanksčiausios ir efektyviausios iš visų politinių institucijų, įskaitant ir jų atitikmenis politinėje sistemoje, t.y. politines partijas ir visuomeninius judėjimus. Į interesų grupes jungiasi natūraliai susiformavusios, dažniausiai nedidelės bendruomenės, kurių narius vienija bendri interesai ir bendras identitetas, o partijos bei visuomeniniai judėjimai gali apimti didelį narių skaičių, jų organizacinė struktūra dažnai būna sudėtinga ar netvarkinga. Visa tai joms trukdo laiku ir tinkamai prisitaikyti prie besikeičiančių politinių aplinkybių. Interesų grupės šių sunkumų išvengia, todėl jos yra patvaresnės nei kitos politinės institucijos, taigi asmenys, norintys gauti tam tikros naudos iš valdžios, turėtų to siekti būtent per jas. (13, p. 44) Iš E.Snieškus straipsnio „Lobizmo įtaka viešojo valdymo institucijoms“ taip pat galima būtų pridurti, kad „interesų grupių pastangos turėti įtakos valdžios sprendimams nėra smerktinas reiškinys. Netgi atvirkščiai – didėja savivalda, o visuomenė per interesų grupes įsitraukia į atvirą diskusiją. Taip atstovaujamoji demokratija yra papildoma tiesioginės demokratijos formomis“. (12, p.237) Tačiau dėl sprendimų priėmimo proceso netikslumo Lietuvoje dar nėra nusistovėje „praėjimo kanalai“, leidžiantys interesų grupėms prieiti prie svarbiausių sprendimus priimančių institucijų, o be to, politinės partijos į sprendimų priėmimo procesą interesų grupes įsileidžia nenoriai. (7, p. 204)1.2. Interesų grupių vaidmuo ES
Siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp įvairių ūkio subjektų iš skirtingų Europos valstybių 1985 m. buvo priimtas Europos Tarybos reglamentas dėl Europos ekonominių interesų grupių. Europos ekonominių interesų grupė (EEIG) – pirmasis europinis, teisinis pagrindas vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Europos Komisija teigė, kad tik taip buvo galima pašalinti likusias kliūtis tarpvalstybiniam bendradarbiavimui, nes nacionalinės valstybių teisės normos taikomos tik konkrečioje valstybėje. EEIG, kuriai daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių, taip pat ir Lietuvoje, suteikiamos juridinio asmens teisės, turi savo teisinį subjektiškumą ir gali savo vardu įgyti teises ir pareigas – taip yra užtikrinamas EEIG narių bendrų tikslų siekimo efektyvumas. Reglamente nurodyta, kad grupės nariais gali būti juridiniai asmenys bei kitos organizacijos, jeigu jų buveinė yra ES, bei fiziniai asmenys, kurie užsiima pramonine, komercine, amatininkystės ar žemės ūkio veikla, arba teikiantys profesines ar kitas paslaugas ES. Tačiau bent dviejų grupės narių pagrindinės veiklos vieta turi būti skirtingose ES valstybėse. Kadangi EEIG grupės tikslu negali būti pelno siekimas sau, Reglamentas nustato tam tikrus apribojimus. Pavyzdžiui, grupei neleidžiama tiesiogiai arba netiesiogiai turėti savo narių akcijų, o kitų įmonių akcijų turėti leidžiama tik tiek, kiek to reikia siekiant grupės tikslų, ir tik tada, jeigu tai daroma grupės narių naudai. (3)

Yra keltas priežasčių, dėl kurių ūkio subjektai galėtų rinktis EEIG teisinę formą. Visų pirma – tai yra tarptautinis teisinis dokumentas, todėl EEIG tinka siekiant sklandaus bendradarbiavimo tarp fizinių ar juridinių asmenų iš skirtingų ES valstybių. Be to, narystė EEIG įmonei gali padėti sukurti europinį įvaizdį. Antra – tai teisinis neutralumas: partneriams nereikia bijoti, kad vienas iš jų atsidurs palankesnėje pozicijoje dėl to, kad veikia įprastoje ir geriau pažįstamoje teisinėje aplinkoje. Trečia, svarbi yra ir ekonominė bei teisinė partnerių lygybė, autonomija, kuri kyla iš to, kad EEIG negali pakeisti savo narių jų veikloje. (3)

Visos interesų grupės, besistengiančios realizuoti savo interesus ES lygmeniu, yra skirstomos į penkias rūšis:
• verslo;
• viešojo ar visuomeninio intereso;
• profesionalų, t.y. ES biurokratų;
• regioninės;
• darbo, t.y. profesinės sąjungos. (5)

Verslo interesų grupės. Galima teigti, kad įtakingiausios ir efektyviausios ES interesų grupės priklauso verslo sričiai, nes jos disponuoja dideliais finansiniais ištekliais savo veikloje, ir pavyzdžiui, palyginus su visuomeninio intereso grupėmis, jos yra pakankamai gerai sutelktos ir labiau privilegijuotos. Lietuvoje taip pat galima pastebėti, kad verslo interesų grupės disponuoja pakankamomis lėšomis savo veiklai finansuoti ir jų formalios sąsajos su politinėmis partijomis ir valdžios struktūromis yra tvirčiausios. Be to, valstybės mastu Lietuvos verslo interesų grupės sėkmingai buriasi į nacionalines asociacijas, itin besiskverbiančias į politiką. Taip pat teigiama, kad daugelio pramonės sektorių orientacija į Vakarų rinkas leidžia prognozuoti sėkmingą Lietuvos verslo interesų grupių įsitraukimą į europines asociacijas. (5)

Viešojo arba visuomeninio intereso grupės. ES mastu šios interesų grupės pirmiausia siejamos su vartotojų teisių gynimu ir dažniausiai veikia kaip europinės asociacijos tam tikram vienetiniam tikslui pasiekti. Palyginus su verslo interesų grupėmis, pastarosios neturi didelių finansinių išteklių, tačiau turi kur kas didesnes viešosios nuomonės poveikio galimybes. Lietuvoje, net ir nacionaliniu mastu, šias interesų grupes galima vadinti nebent potencialiai galinčiomis daryti įtaką. Tai lemia nepakankama visuomenės politinė kultūra, sąlygojanti žemą politinio dalyvavimo lygį. Be to, institucijos, turinčios užsiimti vartotojų interesų reikalais, neatlieka savo misijos, todėl narystė ES Lietuvos visuomeninio intereso grupėms gali atnešti vienintelę teigiamą perspektyvą – postūmį iš didesnę patirtį turinčių i.r aktyviau veikiančių analogiškų interesų grupių. (5)

Profesionalų, t.y. ES biurokratų interesų grupės. Paprastai visose ES institucijose šios interesų grupės veikia dvejopai: 1) jos gali būti valstybių narių vyriausybių patikėtinės ir atstovauti nacionaliniams arba regioniniams interesams; 2) jos veikia kaip viena uždara grupė, siekianti padidinti savo įtaką tarpinstitucinėje ES erdvėje. (5)

Regioninės interesų grupės. ES mastu šios grupės dažniausiai veikia kaip regioninės vyriausybės arba vietinės valdžios institucijos, nes kiekvienos iš šių grupių interesai yra skirtingi, todėl jos renkasi savarankišką veiklą, išskyrus galbūt, kai jų tikslas yra, pvz., regionų plėtrai skirtų programų finansavimo padidinimas. (5)

Darbo interesų grupės, t.y. profesinės sąjungos. ES šios interesų grupės dažniausiai gana sėkmingai derina europinės ir nacionalinės asociacijų veiklos formas, juo labiau, kad daugelyje ES valstybių narių yra tvirtos profesinių sąjungų tradicijos. Lietuvos profesinių sąjungų susiskaldymas ir vientisos organizacijos, atstovaujančios Lietuvos darbininkų interesams, nebuvimas rodo, jog perspektyvos veikti ES lygmeniu yra gana prastos. (5)

ES teisės aktų leidėjas yra viršesnis už nacionalinį, bet negali reguliuoti visko – tai riboja Europos Bendrijų Steigimo sutartis, kuri numato, kokios sritys gali būti kontroliuojamos ES. Vis dėlto dauguma verslui aktualių reguliavimo sričių atitenka ES: prekybos barjerų tarp valstybių narių naikinimas, bendras importo ir eksporto režimas iš trečiųjų valstybių ir kai kurių gamybos bei prekybos sričių derinimas. Kitos išimtinės ES kompetencijos sritys – žemės ūkio, konkurencijos, transporto reguliavimas, derybos su Pasaulio prekybos organizacija ir kt. Nei Europos Komisija, nei Taryba nėra nustačiusi taisyklių, kurios ribotų interesų grupių ar verslo asociacijų įtaką. (5) Jos gali siekti savo tikslų darydamos įtaką Europos Komisijos pirmininkui ir nariams, narių politiniams patarėjams, nacionaliniams valdininkams ir ekspertams, generaliniams direktoratams ir kt. (4, p. 52) ES požiūris į interesų grupes, jų įsitraukimą į teisės aktų leidybos procesus yra atviras: akcentuojama abipusė nauda ir demokratiškumo svarba, bendradarbiavimas apima visą politikos formavimo procesą, visas teisėkūros procedūras ir įgyvendinimo bei taikymo procesus. (5)2. LOBIZMO SAMPRATA
Galima teigti, kad lobizmas kaip veikla žinomas žmonijos istorijoje nuo tada, kai atsirado valdžia. Kad ir kokios formos ji buvo (monarchija, demokratija ar pan.), visada egzistavo visuomenės narių norai (t. y. interesai) ir galimybės padaryti įtaką valdžios sprendimams, nes retai kada jie būdavo tokie bendri, kad nepaliestų vienos ar kitos visuomenės narių grupės arba atskirų individų (16).
Žodis lobizmas yra likęs iš anglų kalbos [angl. lobby – vestibiulis, koridorius, kuluaras]. Seniau suinteresuotų grupių atstovai kuluaruose įtikinėdavo įstatymų leidėjus, kad prieš priimant kokį įstatymą reikia pagalvoti ir apie tam tikrų, suinteresuotų, grupių interesus. Palaipsniui terminas „lobizmas“ įgavo platesnę prasmę. Dabar juo įvardijami visi, kurie vienaip ar kitaip bando paveikti įstatymų leidėjus (9). Viena pirmųjų pasaulio valsybių įteisinusi lobizmą buvo JAV. Jau XIX a. aštuntajame dešimtmetyje lobizmas buvo pripažintas įstatymiškai (10, p. 168).
Mokslinėje literatūroje pateikiama daug lobizmo apibrėžimų: lobizmas – tai procesas, kurio metu apsikeičiama informacija, ir grupės, organizacijos ar jos dalies nuomonė perduodama valdžios pareigūnams, turint pagrindinį tikslą – daryti įtaką, kad būtų priimtas palankus sprendimas (13, p. 16). R. Geleževičius lobizmą apibrežia kaip veiksmus, „kuriais siekiama paveikti parlamentarų balsavimą priimant ar nepriimant, keičiant, papildant teisės aktą lobisto paslaugas užsakiusiam klientui naudinga linkme. Šiuolaikine prasme – pastangos daryti įtaką ne vien įstatymų leidybos, bet ir vykdomosios valdžios sprendimams“ (4, p. 30 – 31).
LR lobistinės veiklos įstatyme lobistinė veikla apibrėžiama kaip „lobistų atlygintini ir neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad būtų keičiami, pildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai“ (19). Ši veikla skiriama užsakovo teisėtiems, interesams įgyvendinti, nepažeidžiant asmens teisių ar visuomenės ir valstybės interesų. „Tačiau terminas „lobistinė veikla“ vartojamas apibūdinti lobizmą siaurąja prasme, t. y. lobizmo praktiniams veiksmams apibrėžti“ (13, p. 18).
L. Andrikienė išskiria penkis pagrindinius lobistinės veiklos uždavinius. Pirmasis – tinkamo pranešimo perdavimas; antrasis – informacijos pateikimas tinkamiems žmonėms; trečiasis – tinkama informacijos pateikimo forma; ketvirtasis – informacijos pateikimas tinkamu metu; penktas – perduodama informacija turi tinkamai išreikšti problemą. (13, p. 27)
Lobizmas yra sunkus verslas, tačiau prestižinis. Jis, dalyvaujant privačiam kapitalui, koreguoja įstatymus ir spartina jų rengimą, taupo valstybės lėšas ir mažina visuomenės konfliktus. Tad visuomenės veikėjai, įstatymų leidėjai bei politikai, pasisakantys už pilietinės visuomenės ir gerovės kūrimą, turėtų prisidėti prie šio svarbaus proceso viešinimo ir lobizmo institucinio įtvirtinimo (13, p. 77).2.1. Lobistų veiklos formos ir priemonės
Kiekviena interesų grupė norėdama pasiekti užsibrėžtų tikslų ir įgyti kuo didesnę įtaką politinio elito priimamiems sprendimams, privalo naudotis tam tikrais metodais. Siekiant įtakos naudojami įvairūs metodai. Kai kuriais metodais norima patraukti žiniasklaidos dėmesį ar visuomenės palaikymą, kitais yra būtinas tiesioginis priėjimas prie įstatymų leidėjų. Todėl, remiantis Berry, galime išskirti tris lobistinės taktikos kategorijas:
1. Tiesioginė komunikacija tarp lobistų ir valdžios atstovų;
2. Metodai, kai interesų grupės lobistine veikla užsiima skatindamos masių aktyvumą (pvz.: visos visuomenės ar didesnės jos dalies);
3. Grupės gali bandyti pakeisti vyriausybės politiką, paveikdamos visuomenės nuomonę ar net lemdamos rinkimų rezultatus. (13, p. 56 – 57)

Šios trys taktikos yra vadinamos: 1. tiesioginis lobizmas, 2. lobizmas pasitelkiant mases ir 3. netiesioginis lobizmas. Pastaraisiais metais, vis sparčiau besivystant kompiuterinėms technologijos, pastebima nauja lobizmo forma – elektroninis lobizmas. (13, p. 56 – 57)

Tiesioginis lobizmas
„Tiesioginis lobizmas – tai lobistų ryšiai su politikais ir valstybės pareigūnais be tarpininkų“ (4, p. 42). Ši lobizmo taktika laikoma efektyviausia, nes dažniausiai lobistai bendrauja su asmeniškai pažįstamais politikais, kurie jau iš anksto pritaria iškeltam klausimui. „Esminis reikalavimas tiesioginei lobistinei veiklai yra komunikacinė kompetencija – sugebėjimas tinkamai ir profesionaliai pateikti rūpimą problemą“ (13, p. 58).
Tiesioginio lobizmo forma taip pat yra laikomi telefoniniai pokalbiai, laiškų, elektroninių laiškų ir faksogramų siuntimas atskiram įstatymų leidėjui arba to paties turinio laiško išsiuntimas keliems ar daugiau politikų.
Ši lobistinės veiklos taktika dažnai pasirenkama sprendžiant sudėtingus klausimus. Dažnai sprendžiama problema būna per daug komplikuota, paini bei reikalaujanti specifinių žinių, kad ją būtų galima suprantamai pateikti plačiajai visuomenei, o tuo labiau tikėtis jos paramos. Yra svarbus dar vienas aspektas – lobistai, dirbdami kartu su įstatymų leidėjais, tampa savotiškais jų patarėjais ir pateikdami turimus duomenis bei informaciją, prisideda prie įstatymų projektų rengimo (13, p. 57 – 58).
Siekiant daryti įtaką visos valstybės mastu neužtenka žinoti interesus ir naudoti įvairius spaudimo metodus siekiant pakeisti įstatymus. Norint apginti savo interesus reikia užsiimti profesionalia lobistine veikla. „Informacijos rinkimas, tyrimai, nuolatinis aplinkos monitoringas, tinkamas problemos suformavimas ir objektyviai motyvuotų sprendimų siūlymas sudaro tiesioginio lobizmo pagrindą“ (13, p. 59).

Lobizmas pasitelkiant mases
Visuomenės parama atskiroms interesų grupėms yra labai svarbi. Norint paveikti priimamus politinius sprendimus reikalinga, kad tokiems spremdimams pritartų kuo daugiau žmonių. To siekia politikai, tad tuo pačiu principu vadovaujasi ir lobistai. Siekiant pritraukti visuomenės dėmesį bendrai veiklai yra atliekami sociologiniai ir psichologiniai tyrimai.
Lobizmo pasitelkiant mases taktika būna tryjų rušių:
1. Politiniai protestai. Šią taktiką dažniausiai naudoja visuomeninių interesų grupės. Šios taktikos pasireiškimo formos: organizuojamos gatvių demonstracijos, piketai, streikai. Kad ir kokia iš išvardintų formų būtų naudojama, ja dažniausiai norima patrauti žiniasklaidos dėmesį, o kartu įtraukti visą visuomenę. Šia taktika tikimasi pasiekti didesnio valdžios institucijų atidumo iškeltai problemai ir taip pat tikimasi, kad „žiniasklaidos dėmesys suteiks daugiau galių ir taps viena iš priemonių grupei siekiant savo politinių tikslų“. (13, p. 59)
2. Laiškų rašymas – tai pati populiariausia taktika. Laiškai būna rašomi ne vieno asmens, todėl į šį procesą yra bandoma įtraukti kuo daugiau žmonių, nes yra manoma, kad valstybės institucijos atsižvelgs į atsiųstų laiškų kiekį. (13, p. 60)
3. Įtakingo asmens pagalba. „Šios taktikos principas yra prašyti įtakingų organizacijos narių, visuomenės veikėjų pagalbos bendr.aujant su valdžios atstovais.“ Šis metodas populiarus ne tik tarp privačių, siaurų interesų siekiančių grupių, bet ir tarp visuomeninių interesų grupių. Kai nėra galimybių ar būdų pasiekti valdžios atstovų arba jei tie būdai yra neveiksmingi tada siekiama pasinaudoti trečiuoju asmeniu. Tretieji asmenys gali būti sportininkai, muzikos bei kino žvaigždės. (13, p. 60)

Netiesioginis lobizmas
Ši lobistinės veiklos taktika glaudžiai siejasi su masių paramos metodais. Šiai taktikai yra svarbiau ne tiesioginis visuomenės dalyvavimas sprendžiant konkretų klausimą, bet bendras visos visuomenės nuomonės formavimas.
Netiesioginis lobizmas yra tokia taktika, kai interesų grupės stengiasi patraukti visuomenės dėmesį ne tiesioginės komunikacijos būdu, bet kitais būdais, pvz.: rinkiminių kompanijų rėmimo fondai, tyrimų rezultatų paskelbimas ir ryšiai su visuomene.
– Rinkiminių kompanijų rėmimo fondais dažniau naudojasi privačių interesų nei visuomeninių interesų grupės. Naudojantis šia taktika yra įkuriami ir išlaikomi kampanijų fondai ir remiami parlamentarai rinkimų metu. Šie rėmimo fondai padeda užsitikrinti politikų palankumą ir prieinamumą, kai reikia jų pagalbos;
– Tyrimų rezultatų paskelbimas ir ryšiai su visuomene. Šia taktika lobistai siekia žiniasklaidos ir plačiosios visuomenės dėmesio ir taip yra bandoma pritraukti įstatymų leidėjų dėmesį. Šios taktikos formos būna klasikiniai ryšių su visuomene metodai: publikacijos, spaudos konferencijos, reklamos, įvairūs renginiai. Siekiant didesnio tokių akcijų pasisekimo, dažnai naudojamos šokiruojančios vaizdinės priemonės, ypač tai būdinga reklamoms. (13, p. 60 – 61)

Elektroninis lobizmas
Elektroninis lobizmas iš esmės nesiskiria nuo „paprastojo“ lobizmo, tačiau šis metodas turi keletą išskirtinių bruožų. Lobistiniuose tinklalapiuose gali išmokti tapti lobistu, prisijungti prie lobistinės kampanijos ar dalyvauti atskiros problemos diskusijose. (13, p. 62)
„Šio lobizmo atveju i virtualią erdvę gali būti perkeliamos ir aktyvesnės lobistinės veiklos formos, primenančias realiai rengiamas protesto akcijas“ (13, p. 63). Gali būti pasitelkiama kompiuterinių piratų pagalba norint įsibrauti į kompiuterį ar užkresti jį virusu. Taip pat gali būti keliami virtualūs streikai, virtualios blokados, elektroniniai potvyniai. Virtualių streikų ir elektroninių potvynių tikslas, kaip ir tradicinių demonstracijų, yra atkreipti į save dėmesį pertraukiant įprastas operacijas ir neleisti prieiti prie reikiamos informacijos.
Aktyvioje veikloje internetas yra patogus dėl savo sąliginio pigumo ir geografinių ribų neturėjimo. Pasitelkus technologines galimybes atskiros interesų grupės gali koordinuoti ne tik savo veiklą, bet ir surasti naujų spaudimo darymo būdų. (13, p. 63)2.2. Lobizmas Lietuvoje
Dar neseniai terminas „lobizmas“ paprastiems Lietuvos žmonėms skambėjo egzotiškai. Dabar šį terminą girdime vos ne kasdien per žinių laidas, radiją ar perskaitome spaudoje. Daugumai lietuvių lobizmas asocijuojasi su neteisėta veikla ir yra tapatinamas su korupcija. Daugelis žmonių nesupranta, kaip galima mokėti asmeniui pinigus, kurio dėka buvo priimtas palankus sprendimas tam tikrai interesų grupei. (12, p. 240) Taip yra todėl, kad riba tarp korupcijos ir lobizmo nėra tokia griežta. Kartais net aukšti pareigūnai ar aukščiausią teisinę galią turinčius teisės aktus priimantys žmonės nemato skirtumo tarp lobizmo, interesų atstovavimo ir korupcijos. Taip pat visada atsiras asmenų, kurie nesisamdys profesionalaus lobisto, o patys stengsis įtakoti politikų sprendimus duodami kyšius.
Korupcija, nors ir panaši į lobizmą, iš esmės yra visai kas kita. Kaip teigia JAV profesorė Suzana Ros Akeraman knygoje „Korupcija ir valdžia: priežastys, padariniai ir reforma“, „korupcija — tai valstybinės valdžios arba pareigybinių teisių panaudojimas asmeniniais pasipelnymo tikslais“. Pačios žemiausios valdžios institucijos, tokios kaip savivaldybės, dažnai varžo verslą leisdamos reglamentus ir instrukcijas. Verslininkai, norėdami apeiti suvaržymus, užsiima nelegaliu lobizmu. (9)
Politika vis dažniau panašėja į gerai apmokamą verslą. Partijos vykdo miglotus, bet stambaus masto užsakymus. Skandalingi strateginių Lietuvos įmonių privatizavimo procesai ir neaiškūs pačios privatizacijos tikslai – „visa tai sudaro įspūdį, kad pastaruoju metu mūsų šalyje nevyksta jokie politiniai dalykai“. Dažnai politikai tampa tik vykdytojais, nes už kiekvieno stambaus projekto visada stovi suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys. Didelį vaidmenį Lietuvos politinėje arenoje pradeda vaidinti materialinė atskiros partijos padėtis (pvz.: Darbo partija) ar tos partijos vadovo padėtis. Kai iškyla naujo įstatymo ar kokio nors politinio sprendimo poreikis, partijos sprendžia ar tokio sprendimo turinys atitinka ir neprieštarauja jų pasirinktai ideologijai, bet pamiršta, kad kiekvienas politinis sprendimas vienaip ar kitaip paliečia ir šalies gyventojus. (1)
Norint sumažinti korupciją ir padidinti įstatymų leidybos proceso skaidrumą Lietuvoje, buvo priimtas lobistinės veiklos įstatymas.2.3. Lobistinės veiklos reglamentavimas Lietuvoje ir principai
Lietuva yra viena iš pasaulio valstybių, kurioje yra įstatymas reglamentuojantis lobistinę veiklą. Lietuvoje jau po Nepriklausomybės atkūrimo buvo priimti kai kurie įstatymai, numatantys interesų grupių transformacijas ir plėtrą. Svarstant lobistinės veiklos įstatymo projektą buvo akcentuojama, kad bendroji lobistinės veiklos sekmė priklauso nuo to, ar garantuota teisė i informaciją, peticijos teisė, išklausymo teisė ir teisė į sąžiningą sprendimą. (13, p. 16)
2001 m. įsigaliojo Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas, kuriame buvo apibrėžtos lobistinės veiklos, lobisto, lobistinės veiklos užsakovo sąvokos, jų teisės ir pareigos (13, p. 17). Tačiau 2003 m. buvo priimti lobistinės veiklos įstatymo pakeitimai. Naujasis įstatymas nustatė, kad kontroliuojama ne tik lobisto, bet ir lobistinė veikla, taip pat lobistinei veiklai buvo priskirti ne tik atlygintini, bet ir neatlygintini veiksmai, pateiktas naujas lobisto apibrėžimas (4, p. 45). Nauju įstatymu įtvirtinta nuostata, kad valstybės ir savivaldybių institucijos turi sudaryti sąlygas teisėtai lobistų veiklai, o įstatymų leidėjai, valstybės tarnautojai privalo leisti lobistams įgyvendinti lobistinės veiklos užsakovų teisėtus interesus (4, p. 46). Tokiu būdu lobistams suteikiama ne tik laisvė veikti savo užsakovų labui, bet ir teisė reikalauti iš valstybės bei savivaldybės pagalbos įgyvendinant šiuos interesus. Vadovaujantis tokiomis prielaidomis valstybė ir savivaldybės gali atitolti nuo Konstitucijoje apibrėžtų tikslų atstovauti visiems Lietuvos žmonėms ir būtų dar labiau pačios įveltos į atstovavimą grupiniams interesams ir darytų tai visų piliečių sąskaita (14).2.4. Lobistai Lietuvoje
Dėl asmens, atliekančio lobistinę veiklą, t.y. lobisto apibrėžimo nėra susitarta. Thomas ir Hrebenar jį apibrėžia kaip „asmenį, atstovaujantį interesų grupei, ir jos naudai įtakojantį valdžios sprendimus“, tačiau ši definicija yra per siaura, nes ji neapima lobistinės grupės narių veiklos, skirtos paveikti viešąją politiką. „Interesų grupės paskirtas asmuo, kurio uždavinys – palengvinti savo grupei įtakoti viešąją politiką“ bei tiesiogiai bendrauti su valstybės tarnautojais, kontroliuoti politinį ir valstybės darbą, konsultuoti dėl politinės strategijos ir taktikos, plėtoti ir prižiūrėti savo grupės lobistinę veiklą, tai būtų platesnis lobisto sąvokos apibrėžimas (13, p. 29). Tačiau pagal LR lobistinės veiklos įstatymą lobistas – „tai fizinis ar juridinis asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka įrašytas į lobistų sąrašą“ (19).
Dabar Lietuvoje į lobistų sąrašą yra įrašyti aštuoni lobistai: šeši fiziniai ir du juridiniai asmenys. 2001 m. keturi iš jų įkūrė Nacionalinę lobistų asociaciją. (17)
Lietuvoje lobistai yra skirstomi pagal veikimo būdų kriterijus:
1) kontaktiniai lobistai (pagal sutartį dirbantys ir gaunantys atlyginimą lobistai);
2) etatiniai lobistai (įmonių vadovai, prezidentai, atstovai ryšiams su visuomene);
3) lobistai ryšiams su įstatymų leidėjais (patarėjai, konsultantai, dažniausiai dirbantys sutartiniu pagrindu, bet nesantys organizacijos etatiniai darbuotojai);
4) lobistai savanoriai (atstovaujantys nepelno organizacijas ar socialiai remtinas grupes ir negaunantys atlygio už darbą);
5) lobistai mėgėjai (asmenys turintys asmeninę naudą iš lobistinės veiklos konkrečiu atveju arba kovojantys prieš jiems nepatinkančią politikos kryptį ar įstatymo projektą). (13, p. 22)

Lobisto pažymėjimą išduoda Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Ši institucija taip pat reguliuoja lobistinę veiklą Lietuvoje. Norint tapti lobistu reikia atitikti tam tikrus kriterijus. Pagal įstatymą lobistais negali būti jaunesni kaip 18 metų asmenys, buvę politikai bei valstybės tarnautojai, jeigu po jų veiklos pabaigos nepraėjo vieneri metai, politikai ir tarnautojai, kuriems jų tarnybą reglamentuojantys teisės aktai draudžia būti įvairių ūkio šakų subjektų valdymo organų nariais ir už tai gauti atlyginimą bei dirbti samdomu darbuotoju privačiose struktūrose, bei teisti už tyčinius nusikaltimus asmenys, jei jų teistumas neišnykęs ar nepanaikintas. Lobistais negali būti Lietuvos bankas ar biudžetinės įstaigos (19). Atitikus šiuos kriterijus dar reikia sumokėti 10 tūkst. Lt metinį mokestį.

Legalus lobizmas yra teigiamas reiškinys, tačiau jis neįmanomas, jeigu nėra laikomasi lobiso etikos principų:
Teisėtumo. „Lobistas privalo būti susipažinęs su lobistinę veiklą reglamentuojančiais ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir jų laikytis. Taip pat privalo atsisakyti vykdyti neteisėtus kliento reikalavimus“;
Sąžiningumo. „Lobistas turi stengtis, kad jo veikla kuo geriau atitiktų visuomenės lūkesčius bei teisėtus interesus, bendraudamas su visuomenės atstovais ir kitais suinteresuotais asmenimis lobistas turi teikti patikimą, tikslią ir aktualią informaciją“;
Pareigingumo“Lobistas pirmiausia privalo atsižvelgti į savo kliento interesus ir veikti jo naudai“;
Profesionalumo.“Lobistas turi išmanyti įstatymų leidybos procesą ir viešojo administravimo institucijų veiklą, kad galėtų profesionaliai atstovauti lobistinės veiklos užsakovą.“ Taip pat nuolat tobulinti savo profesinias žinias, stebėti ir analizuoti organizacinius;
Konfidencialumo.“Lobistas be kliento sutikimo negali atskleisti ar paviešinti iš šio gautą konfidencialią informaciją, išskyrus atvejus, kai tokią informaciją privaloma pateikti teisės aktų nustatyta tvarka“;
Interesų konflikų vengimo. Lobistas negali be kliento leidimo imtis atstovauti arba tęsti atstovavimą, jeigu jo atstovavimas gali būti interesų konflikto priežastis. Lobistas turi vengti ginti poziciją, jei tai pačiai problemai spręsti turi priešingą kito kliento užsakymą. (18)

Be to, pagal L. Andri.kienę, lobistas taip pat privalo:
1. planuoti lobistinę veiklą: stebėti valdžios veiksmus ir kitas interesų grupes,
2. užmegzti ryšius su vyriausybe, kitomis interesų grupėmis ir juos palaikyti,
3. būti patikimas ir lojalus valstybės tarnautojams,
4. užmegzti ryšius su valstybės tarnautojais, suteikiančiais paramą lobistinei grupei ar organizacijai,
5. sutarti lobistinės grupės viduje bei su grupėmis sąjungininkėmis dėl esminių lobistinės veiklos klausimų,
6. turi nuolatos tobulinti lobistinės veiklos strategiją ir taktiką pagal besikeičiantį politinį klimatą (13, p. 28).

Yra manoma, kad Lietuvoje mažai lobistų, nes nėra paklausos lobizmo paslaugoms, arba lobistai yra silpni ir nepasiruošę šiam darbui, tad verslininkai nemato prasmės naudotis jų paslaugomis. Gali būti, kad yra daug lobistine veikla užsiimančių asmenų, tačiau jie veikia už įstatymo ribų. Taip pat Lietuvoje yra labai mažai žmonių, turinčių šiam darbui reikalingų žinių, žinančių lobizmo technologijas ir turinčių didesnį patyrimą šioje srityje (2, p. 28).APIBENDRINIMAS
Susiburdami į interesų grupes, individai lengviau pasiekia savo tikslus politinėje arenoje, tačiau Lietuvoje dažnai sutinkamas požiūris, kad jeigu interesai yra organizauoti, tai jie gali būti žalingi ar netgi neteisėti. Interesų grupių įvairovė apsunkina galimybę nustatyti, kas lemia jų efektyvumą, galią – vieno atsakymo nėra, tai priklauso nuo įvairių aplinkybių, pavyzdžiui, nuo grupės tikslo, finansinių išteklių, dydžio ir pan. Visgi interesų grupių reikšmė ir įtaka ateityje tik didės, nes jos yra lankstesnės už politines partijas ar visuomeninius judėjimus.

Lobizmas, dalyvaujant privačiam kapitalui, koreguoja įstatymus ir spartina jų rengimą, taupo valstybės lėšas ir mažina visuomenės konfliktus. Lobizmas Lietuvoje dažnai tapatinamas su korupcija, nors iš tiesų jis laikomas neatsiejamu demokratijos požymiu, vienu iš gyventojų grupių interesų ir valios išraiškos būdų. Kol kas lobistų vaidmuo nėra didelis priimant įstatymus ir kitus teisės aktus. Padėtis gali pasikeisti kai lobistai įgaus daugiau patirties, ir kai pasikeis interesų grupių požiūris į lobizmą.

LITERATŪRA:

1. Ablačinskas, Marius. Politinė atmosfera Lietuvoje. Iš Sociumas [interaktyvus]. [žiūrėta 2005 -09-27]. Prieiga per Internetą: .
2. Andrikienė L. Lobizmas Lietuvoje ir kitur // Jūra. 2002, nr.2 (15), p. 28-29.
3. Europos ekonominių interesų grupės. Iš LR Ūkio Ministerijos tinklalapio [interaktyvus]. 2004 07 22 [žiūrėta 2005-09-26]. Prieiga per Internetą: .
4. Geleževičius R. Interesų grupės ir lobizmas. Vilnius, 2004. ISBN 9955-563-53-2.
5. Interesų grupių veikla Europos Sąjungoje: lietuviškojo lobizmo perspektyvos. Iš Euroverslo naujienų tinklalapio [interaktyvus]. 2005 rugsėjis, Nr. 491. [žiūrėta 2005-09-26]. Prieiga per internetą.
6. Jokūbaitis M. Pirmieji Lietuvos lobistai // Kauno diena. 2001, balandžio 12, p. 11.
7. Krupavičius A., Lukošaitis A. Lietuvos politinė sistema sąranga ir raida. Kaunas, 2004. ISBN 9986-850-51-7.
8. Lietuvos Respublikos Seimas. Lobistinės veiklos įstatymas [interaktyvus]. 2000 m. birželio 27 d. [žiūrėta 2005-09-28]. Prieiga per Internetą: .
9. Lobizmas ir korupcija. Iš Savaitė Tv [interaktyvus]. 2004 rugpjūčio 11 d. [žiūrėta 2005-09-27]. Prieiga per Internetą: .
10. Matakas J. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, 1999. ISBN 9986-13-712-8.
11. Palidauskaitė Jolanta. Ietuvos politinė kultūra. Kaunas, 1997. ISBN 9986-13-466-8.
12. Snieškus E. Lobizmo įtaka viešojo valdymo institucijoms // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Šiauliai, 2004. ISSN 1648-9098.
13. Šiuolaikinės lobistinės veiklos tendencijos. Vilnius, 2002. ISBN 9955-563-03-6.
14. Trumpa U. Lobistai ir nevyriausybinės organizacijos. Lobizmo nauda politikai, verslui ir pilietinei visuomenei: konferencijos pranešimų medžiaga. Iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto tinklalapio [interaktyvus]. Vilnius, 2004 m. spalio 08 d. [žiūrėta 2005-09-26]. Prieiga per Internetą: .
15. Trumpa, U. Lobizmas: interesų grupės ir valdžia. Iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto tinklalapio [interaktyvus]. 2004 10 08 [žiūrėta 2005-09-26] Prieiga per Internetą: .
16. Trumpa U. Skaidrus lobizmas: utopija ar realybė?. Iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto tinklalapio [interaktyvus]. 2005 Nr. 4 [žiūrėta 2005-09-26]. Prieiga per Internetą: .
17. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Inf.ormacija apie lobistus [interaktyvus]. [žiūrėta 2005-10-01]. Prieiga per Internetą: .
18. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Lobistų etikos kodeksas [interaktyvus]. 2005 m. kovo 31 d. [žiūrėta 2005-10-01]. Prieiga per Internetą: .
19. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. LR Lobistinės veiklos įstatymo pakeitimo įstatymas. [interaktyvus] 2003 m. kovo 20 d. [žiūrėta 2005-09-29]. Prieiga per Internetą: .

Leave a Comment