inovacijų vadyba

TURINYS:

Įvadas....................3
1. Inovacijų pagrindai..............4
2. Inovacinės kūrybos metodai...........7
3. Inovacijų aplinka ir infrastruktūra.........8
4. Intelektinės nuosavybės apsauga........10
Literatūros sąrašas...............15

Įvadas

Šis darbas – tai bandymas lietuviškoje vadybinėje literatūroje kompleksiškai panagrinėti inovacijų vadybą: naujo produkto vystymo procesą, marketingo priemonių taikymą naujo produkto vystyme, inovacijų difuzijos ir įsisavinimo procesus bei inovacijų valdymą.
Ieškant žodžio “inovacija” kilmės, sugrįžtama atgal į istorijos gilumą, XV amžių. Šis žodis yra kilęs iš Vidurio Prancūzijos teritorijoje tuo metu vartoto žodžio “inovacyon”, kuris pažodžiui išvertus reiškia “atnaujinimas” arba “naujo pavidalo suteikimas esančiam daiktui”. Užsienio kalbose vartojami tokie terminai: anglų kalboje – “innovation” irr “novation”; rusų – “иннобация” ir “нововведение”.
Tuo tarpu lietuvių kalbos žodynuose yra vienas terminas – “naujovė”. Vis dėlto būtų tikslinga išskirti atskirus terminus, turinčius skirtingas prasmes, nes inovaciją reikia suprasti kaip procesą, o naujovę – kaip to proceso rezultatą (naujas produktas, nauja technologija, gamybos ar vadybos organizavimo metodas).

1. Inovacijų pagrindai.

Mokslinėje literatūroje vieno inovacijų sąvokos apibūdinimo nėra, įvairūs autoriai pateikia išsamesnius ir apibendrinančius arba kartais gana trumpus apibrėžimus.
Pavyzdžiui, amerikiečių mokslininkas W.R.Maclaurin siūlo tokį inovacijų apibūdinimą: “Kai iškardimas yra komercializuotas taip, kad produktas yra pradėtas gaminti arrba pagerintas, jis tampa inovacija”.
Prof.P.Kulviecas pateikia tokį apibendrintą inovacijos apibrėžimą: “Inovacija reiškia kompleksinį kūrimą, plėtrą, visuotinį ir efektyvų naujovių naudojimą įvairuose žmonių veiklos srityse”. Jis siūlo inovaciją vertinti dviem aspektais: kaip reiškinį ir kaip procesą. Pirmuoju atveju inovacija yra bet ko

oks tikslinis pakeitimas, kuriuo siekiama pakeisti tiriamo objekto būklę jį tobulinant. Antruoju atveju inovacija – tai procesas, apimantis tyrimą, rengimą, valdymą ir stabilų funkcionavimą siekiant gauti tam tikrą efektą. Turint omeny, kad procesas yra veikla, tai inovacinė veikla yra veikla, kurios tikslas – mokslo tyrimų rezultatų ir išradimų panaudojimas siekiant plėtoti ir atnaujinti produkcijos (paslaugų) nomenklatūrą, tobulinti technologijas ir jų gamybą.
Pagal Europos Sąjungos mokslininkų tyrimų ir plėtros programą EUREKA inovacija traktuojama kaip procesas, kuriame tyrimų metu gautos žinios transformuojamos į naujus produktus ar paslaugas.
Japonijos vadybos sistemos specialistas K.Urabe pateikia tokį inovacijų turinio apibūdinimą: “Inovacijos sudaro naujų idėjų generavimas ir jų įgyvendinimas, naujų gaminių, procesų ar paslaugų, kurie lemia tiek nacionalinės ekonomikos ir užimtumo didėjimą, tiek pelno didėjimą inovacijas diegiančioje kompanijoje, kūrimas”.
A.Jakubavičius inovaciją appibūdina gan lakoniškai: “Inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju”.
Kalbant apie inovacijos sąvokų interpretavimą ir apibūdinimą, būtina pabrėžti, kad, anot J.Schumpeter, inovacijos yra daugiau ekonominis nei tachnologinis reiškinys. Kad ir koks būtų technologinis atradimas, jis nebus laikomas inovacija, jei neskatins ekonomikos ar gryno pelno didėjimo. Tam, kad inovacijas vykdanti įmonė galėtų gauti gryną palną, inovacija turėtų sukurti ir išlaikyti tam tikrą unikalų pranašumą, palyginti su vidaus ir tarptautinių rinkų konkurentais. Šiuo atveju gryno pelno sąvoka reiškia pe
elną, gautą vien iš įdiegtų inovacijų, be pelno, atsiradusio dėl kitų veiksnių (darbo jėgos, valiutų vertės pasikeitimo ir t.t)
Anot P.F.Drucker, inovacija – tai antrepreneriškos vadybos instrumentas, kurio pagalba pokyčiai yra panaudojami kaip galimybė sukurti naujus verslus, produktus ir paslaugas, gauti didesnį pelną. Inovacijų dėka ekonominiai ištekliai transformuojami iš žemesnio produktyvumo lygio į aukštesnį, sukuriami nauji ištekliai, užtikrinamas verslo inovacijų tipus apibūdinantis terminas: inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus (RIS/RITTS Guide, European Commision; OECD; Inovacijų verlse programa).
Kiekviena inovacijų sąvokos variacija atskleidžia naujus inovacijų bruožus, suteikia naujų prasminių bei papildo tai, kas anksčiau dar nebuvo išsakyta. Pabrėžtina, kad inovacija visada yra aktualus reiškinys, turintis dinamišką prigimtį, dažnai konfrontuojanis su tuo, kas sena, ir griaunantisorganizacijoje nosistovėjusias normas bei tradicijas.
Inovacija nėra vien mokslininkų, gamybininkų ar verslininkų interesų objektas. Tai įvairialypis procesas, kuriame dirba skirtingos įmonės (valstybės ir valdžios institucijos, verslo partneriai, tiekėjai, klientai, konsultacinės kompanijos, inovacijų įgyvendinimo paslaugų organizacijos, ekonominės plėtros agentūros, verslo asociacijos, mokslo institucijos, finansinės institucijos ir kt.). Todėl pirmiausia būtina inovacijas įvardyti įsisavinimo kontekstu, kaip pažangos, kuriame tikslingai bendradarbiauja įmonės ir jų partneriai.
Apibūdinant konkrečias inovacijas, kartais turimi galvoje tik nauji produktai ar naujos paslaugos. Tai klaidinga nuostata, nes tokia in
novacijų samprata būtų pernelyg siaura. Žinoma, daug inovacijų yra sėkmingai pritaikyti išradimai, sukūrę naujus produktus ar paslaugas. B et dažnai produktai tobulinami ar pritaikomi naujiems poreikiams tenkinti, jiems randamos naujos rinkos, taigi nauji darbo metodai bei naujos rinkos irgi yra inovacijos.
Kartais neteisingai manoma, kad inovacija – tai visiškas originalumas, t.y.absoliučiai viskas, iki tol buvę nežinoma. Iš tikrųjų inovacija-paprastai 99% senai žinomų dalykų ir tik 1% naujovių. Inovacijos neatsiranda iš nieko, naujos idėjos atsiranda iš senų ir patikrintų tiesų. Neretai išradimo naujumas, palyginti su visu tuo, su kuo jis susijęs, yra tarsi lašelis vandenyje. Dažniausiai inovacija yra tik mažas patobulinimas.
Kaip buvo pažymėta daugelio autorių, norint nuodugniau pažinti inovaciją, reikia ją susieti su veiklos sąvoka. Galima teigti, kad veikla – tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę forma, pasižyminti veiksmų tikslingumu, kryptingumu ir nuostatomis į pertvarką. Kiekviana veikla turi savo tikslą, pasižymi savo priemonėmis bei rezultatu ir nusako veikimo procesą. Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų formavimas ir įgyvendinimas. Toks apibendrintas požiūris į inovacinę veiklą yra akcentuojamas įvairiuose literatūros šaltiniuose.
Pabrėžtina, kad svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inovacinės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu daiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsivelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daiktą, pa
adaro jį savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkina savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai yra savotiškas pažangos katalizatorius, nes žmogus, tenkindamas juos per tikslinę veiklą, pažįsta gamtos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas materialines ir dvasines vertybes.
Naujas žinias kuria žmonės panaudodami savo kūrybinį ir protinį potencialą bei jau turimas žinias. Žinių kūrimo procese svarbų vaidmenį vaidina kolektyvinis darbas.
Suvokiant kūribinio prado svarbą inovacinei veiklai, tikslinga apibrėžti inovacinės veiklos vietą ir reikšmę bendroje veiklų (reproduktyvioji veikla, besiremianti anksčiau buvusiomis veiklos schemomis ir nukreipta gauti jau žinomą rezultatą žinomomis priemonėmis, ir produktyvioji veikla, susijusi su naujų tikslų ir naujų priemonių kūrimu arba žinomų tikslų siekimu naujomis priemonėmis) klasifikacijoje.
Inovacinė veikla moksliniuose leidiniuose apibūdinama kaip ekonomikos intensyvinimo pagrindas, mokslinės techninės pažangos spartinimo, socialinės ir kultūrinės visuomenės plėtros sąlyga.
Galima teigti, kad vienintelė veikla, siejanti kūrybą, mokslą ir verslininkystę, yra inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios transformuojamos į fizikinę realybę, keičiančią visuomenę. Todėl inovacinę veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nukreiptą į kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėjimo tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius.
Inovacijoms reikalingų žinių gavimas yra tiesiogiai siejamas su moksliniais tyrimais irplėtra. Moksliniams tyrimams ir plėtrai apibūdinti dažnai vartojamas sutrumpinimas R&D (Research and Development).
Tyrimai ir plėtra – tai sistemingas kūribinis darbas, skirtas žinioms kaupti ir ieškoti būdų, kaip jas pritaikyti. Savo ruožtu jie skaidomi į:
Ø Fundamentinius tyrimus – tai eksperimentiniai ir teoriniai darbai, skirti naujoms žinioms gauti, neturint konkretaus tikslo juos panaudoti ar pritaikyti.
Ø Taikomosius tyrimus – tai darbai, susiję su neujų žinių, reiklaingų praktiniam panaudojimui, įsigijimu.
Ø Technologinę plėtrą – tai sistemingas darbas, pagrįstas turimomis žiniomis ir praktine patirtimi, skirtas naujoms medžiagoms, produktams ar įrengimams kurti, naujiems procesams, sistemoms irpaslaugoms diegti bei iš esmės patobulinti tai, kas jau sukurta ar įdiegta.
Tyrimai ir plėtra, kaip naujų žinių gavimo šaltinis, yra neatsiejama inovacinio proceso dalis.

1.1. Inovacijų įvairovė ir jų klasifikavimas.

Įvairiuose literatūros šaltiniuose inovacijų klasifikavimas pateikiamas pagal tam tikrus požymius. Jų spektras yra gana platus.
Atsižvelgiant į inovacijų klasifikavimo požymių įvairovę, galima suformuoti universalų inovacijų klasifikacijos modelį išskiriant galimas svarbiausias klasifikacines grupes:
1. Klasifikacija inovacijų turinio prasme:
– produkto; tokių inovacijų prasmė – naujų galutinių produktų (gamybos priemonės, vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai produktai ir t.t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas;
– technologinės; tokių inovacijų prasmė – naujų ekonominių, valdymo, organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvairiose veiklos srityse;
– kompleksinės; tokių inovacijų prasmė – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas;
2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme:
– žmogus;
– įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija;
– ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo organizacija;
– visuomenė ir valstybė;
– ekosistema;
– pasaulis.
3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme:
– vienkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas vieną kartą;
– daugkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas keletą ir daugiau kartų.
4. Klasifikacija inovacijų naujumo lygio prasme:
– radikalios; tokių inovacijų prasmė – iš principo naujų priemonių, skirtų tenkinti naujus arba jau žinomus poreikius, kurie kokybiškai keičia visuomenės būdus, sukūrimas;
– modifikuojančios; tokių inovacijų prasmė – gerinimas ir papildymas; tobulėjimo laidavimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuomenės poreikių.
5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasmė:
– vidaus organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgyvendinimo proceso (kūrimo, diegimo, plėtros) organizavimas tik vienoje organizacijoje;
– tarporganizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgyvendinimo proceso atskirų funkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.: mokslinių tyrimo institutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt.
6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme:
– kiekybinės; tokių inovacijų prasmė – našumo, gamybis apimčių ir t.t.didinimas kiekybiniais aspektais;
– kokybinės; tokių inovacijų prasmė – gamybos, valdymo ir t.t.kokybinės gerinimas.
7. Klasifikacija inovacinės veiklos galutinio rezultato prasme:
– fundamentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinė teorija, pateikta rašytinė forma. Šios inovacinės veiklos organizavimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų inovacijų;
– eksperimentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra eksperimentinis produkto (tachnika, technologinė linija ir t.t) pavyzdys, sukurtas remiantis mokslinė teorija;
– bazinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra sukurto eksperimentinio produkto pavyzdžio naudojimas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje pirmą kartą;
– difuzinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kur nors jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižyminčiame individualia specifika;
– sąlyginė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir atnaujinimas, tuo remiantis gaunamas visai kitas ar panašus, bet kitų techninių charakteristikų produktas.
8. Klasifikacija inovacijų poveikio prasme:
– ekonominis; jo prasmė – didėjantis darbo našumas ir pelnas, mažėjančios sąnaudos, didėjantis eksportas;
– socialinis; jo prasmė – mažėjantis nedarbas, socialinių paslaugų plėtra, visuomenės sluoksnių diferenciacijos mažėjimas;
– ekologinis; jo prasmė – aplinkos taršos mažėjimas, ekologinių problemų sprendimas;
– kompleksinis; jo prasmė – ekonominio, socialinio ir ekologinio poveikio sintezuotas kompleksas.
Pateiktas klasifikacijos modelis gali būti suvokiamas kaip tradicinis: atskiri jo elementai įvairiais aspektais pažymimi skirtinguose literatūros šaltiniuose. Kartu pabrėžtina, kad šis klasifikavimo modelis atspindi inovacinės veiklos specifiką, leidžia suprasti inovacinės veiklos daugialypiškumą. Akcentuojama tai, kad inovacijos yra ne tik iš principo nauji produktai ar naujos paslaugos, bet ir jų tobulinimas panaudojant žinias. Inovacijos neatsiranda iš nieko, naujos idėjos atsiranda iš senų ir patikrintų tiesų. Dažnai išradimo naujumas, palyginti su visu tuo, su kuo jis susijęs, yra tarsi lašelis vandenyje. Tai patvirtina ir J.R.Bright atlikti tyrimai. Jis pažymi, kad ženkliausias naujos technikos ir technologijos panaudojimo efektas pastebimas ne ten, kur ji pirmą kartą buvo panaudota; inovacinė idėja dažniausiai duoda geresnių rezultatų tose srityse, apie kurias net nebuvo galvota idėjos formavimo metu.
Inovacijų klasifikavimas padeda kompleksiškai suvokti ir įvertinti inovacijas kaip sistemą, turinčią kompleksinį pobūdį, bei sudaro prielaidas formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus, taip pat numatyti visuminės inovacinės veiklos tikslinės nišas.

2. Inovacinės kūrybos metodai.

Techninei kūrybai spartinti bei plėtoti dabar naudojami įvairūs metodai. Kai kurie iš jų tinka ne tik techninėms problemoms spręsti, bet ir kitoms kūrybinėms problemoms analizuoti. Dabar gausu literatūros, kurioje apibendrinta šios srities mokslininkų teoretikų ir techninės kūrybos specialistų patirtis.
Vienas iš neformalios veiklos struktūrinimo būdų yra empirinių taisyklių išaiškinimas ir formulavimas. Šių taisyklių (euristikų) nauda grindžiama tuo, kad daugeliu atvejų atneša sėkmę.
Techninės kūrybos procesą lengvina logikos dėsnių pasitelkinimas, tačiau kaip ir moksliniai atradimai bei išradimai tai gali būti daroma netradiciniu būdu – tarkim, laisvalaikiu, neformalioje aplinkoje.Žinoma, dabar išradimai tampa sudėtingesni, reikalauja daugiau žinių ir ne vieno žmogaus darbo. Savaime suprantama, kad atsižvelgdamos į techninėskūrybos svarbą, kompanijos mokslo institucijos skatina kūrybinę veiklą, moko darbuotojus dirbti naujais kūrybiškais metodais. Čia taip pat įeina vaizduotės ir fantazijos ugdymas, kvalifikacijos tobulinimas. Sėkmingai techninei kūrybai turi būti sudaryta atitinkama aplinka. Pirmiausia – tai organizacinė aplinka, nes nelengva į kūrybinę veiklą įtraukti įmonės darbuotojų didžiumą. Šioje srityje, teikdamos kūrybiniam darbui, daug yra pasiekusios Japonijos firmos. Svarbus yra ir materialinis bei moralinis skatinimas. Kas yra materialinis skatinimas, daugmaž aišku, o moralinis skatinimas privačiose firmose irgi turi daug reikšmės.Inovacinė dvasia turi būti ugdoma įmonių kolektyvuose. Esant ūkio nuosmukiui sunku kalbėti apie išradybinės veiklos įmonėse gerinimą, tačiau norint išsaugoti mūsų pramonės potencialą išradimų srities ir techninės kūrybos apleisti negalima.
Metodų sparčiai padaugėjo po 1950 metų. Tai sutampa su išradimų reikšmės didėjimu technikos naujovės. Tai kompiuterių, dirbtinių palydovų, lazerių eros pradžia. Atsiradus naujų techninių sprendimų poreikiui, buvo pradėta ieškoti būrų, kaip šį procesą spartinti, didinti inovatorių darbo efektyvumą.
Techninės kūrybos mokslinėje teorijoje teigiama, kad kūryba yra būdinga visiems žmonėms. Šiuo metu labai aktuali ugdyti asmens techninės kūrybos gebėjimus, nes tai duoda naudą ne tik įmonei, institucijai, bet ir visuomenei. Pirmiausia reikia aptarti tokį dalyką – ar eilinis darbuotojas gali spręsti techninės kūrybos uždavinius. Praktika parodė, kad šiuos uždavinius sėkmingai spręsti gali ne tik gabūs, sumanūs individai, bet ir eiliniai darbuotojai. Domėtis technine kūryba jie turi turėti asmeninių motyvų. Elementariausias iš asmeninių motyvų – tai gauti didesnį atlyginimą, garantuoti sau darbo vietą, būti pripažintam kolektyve. Nepamirštinas ir asmeninis techninės kūrybos, o ne vadovavimo pomėgis. Todėl dažnai geras išradėjas nenori vadovauti didesnei grupei, nes tai kiudo kūrybiškai dirbti. Tačiau yra žinoma ir tai, kad kūrybingumu pasižymintys žmonės dažnai nėra mėgstami dėl ūmaus būdo, ypač tų, kuriuos tenkina esama padėtis ir kurie nemėgsta naujovių.
Dažniausiai naudojami tokie techninės kūrybos metodai: bandymų ir klaidų metodas, G.Altšulero algoritmas, protų šturmo metodas, sinektika,morfologinė analizė, G.Byšo septynkartės paieškos metodas, atsitiktinumų ir asociacijų girliandos metodas ir kt.

3. Inovacijų aplinka ir infrastruktūra.

Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, apimantį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka.
Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška aprėpia įvairias fazės:
1. Naujos idėjos atsiradimą;
2. Naujovės sukūrimą ir pirminį įdiegimą;
3. Naujovės panaudojimo metodų paskleidimą;
4. Naujovės paskirstymą tarp naudotojų ir vartotojų;
5. Naujovės naudojimą ir vartojimą;
6. Naujovės sunykimą.
Vidiniame inovacijų įgyvendinimo mechanizme konkrečioje įmonėje ar organizacijoje sąveikauja daugelis subjektų, pradedant savininkais, vadivais, specialistais (technikai, technologai, finansininkai ir t.t.), baigiant darbininkais. Kiekvienas iš šių subjektų ne tik atlieka tam tikras funkcijas (savo kompetencijos ribose) inovacijos įgyvendinimo procese, bat ir daro tam tikrą poveikį (palaiko, skatina, remia, trukdo ir pan.), sąlygojamą vidinių nuostatų. Tai savo ruožtu gali spartinti ir lėtinti inovacijų įgyvendinimą, todėl vadovas turi dėti visas pastangas, kad būtų suformuotos teigiamos personalo nuostatos inovacijų diegimo atžvilgiu.
Kaip buvo minėta, inovacijų įgyvendinimo sėkmę sąlygoja ne tik vidiniai inovacijų diegimo mechanizmai, bet ir sąveika su išorine aplinka. Kitaip ji dar vadinama inovacijų sistema. Inovacijų sistema apibrėžiama kaip elementų bei sąveikos mechanizmų visuma, sudaranti prielaidas žinių transformavimui į naujus produktus ir paslaugas. Ją sudaro trys lygiai:
1. Inovacijų politika;
2. Inovacijų infrastruktūra;
3. Įmonės;
Inovacijų politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldos institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, ministerijos – daugiausia Ūkio bei Švietimo ir mokslo, apskričių administracijos ir savivaldybės) per įvairius teisės aktus, strategijas ir programas. Pagrindinės inovacijų politikos plėtros kryptys yra:
1. Inovacijų kultūros skatinimas;
2. Inovacijoms palankios aplinkos kūrimas;
3. Mokslo orientavimas į inovacijų kūrimą ir diegimą versle.
Inovacijų infrastruktūrai priklauso mokslo institucijos, inovacijų ir verslo centrai, mikslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros, finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo organizacijos. Taip svarbiausių reikėtų paminėti:
– Lietuvos inovacijų centrą;
– Mokslo institutus;
– Universitetus;
– Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrą;
– Nacionalinę regionų plėtros agentūrą;
– Lietuvos ekonominės plėtros agentūrą;
– Bankus.
Pagrindinės inovacijų infrastruktūros organizacijų veiklos kryptys – teikti inovacijų paramos paslaugas įmonėms ir organizacijoms, kuriančioms ir įgyvendinančioms inovacijas. Inovacijų paramos paslaugas galima suskirstyti į šias pagrindines grupes:
1. Informavimas apie technologinę plėtrą;
2. Partnerių paieška;
3. Naujų technologijų paieška;
4. Inovacijų projektų finansavimas;
5. Technologinės konsultacijos;
6. Rinkodaros paslaugos;
7. Pagalba vykdant tyrimus;
8. Potentavimas ir licencijavimas.
Svarbiausias inovacijų sistemos elementas (be kurio nebūtų ir pačios inovacijų sistemos) yra inovacinės įmonės.Inovacinė įmonė – tai įmonė, formuojanti ir diegianti inovacias. Galima išskirti šiuos pagrindinius inovacinės įmonės bruožus:
Orientacija į pokyčius;
Nuolatiniai informaciniai kanalai;
Komandinis darbas;decentralizacija;
Rizika kaipsavaime suprantamas dalykas;
Biurokratizmo ir formalumų nepaisymas;
Iniciatyvumo skatinimas.
Inovacinė įmonė yra ne ta, kuri įdiegė naują technologiją ar pritaikė naujas žinias gaminant naują produktą, bet ta, kuri, tai padariusi, nesustoja vietoje, o toliau ieško galimybių bei kuria planus, ką reikėtų atnaujinti ateityje. Kitaip tariant, įmonė neturi sustoti vietoje,inovacijų formavimas ir įgyvendinimas turi būti nuolatinis ir dinamiškas procesas.
Inovacinės veiklos sąveika su išorine aplinka suformuoja naujovės gyvavimo ciklą. Skiriamos šios gyvavimo ciklo stadijos:
1. Kūrimas;
2. Įvedimas;
3. Augimas;
4. Branda;
5. Pabaiga.
Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais parametrais kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efektyvumas ir t.t.
Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso dalyvius, kuriuos galima suskirstyti taip:
1. Idėjų generatirius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis inovacijas intelekto bei žinių dėka;
2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir praktikos jungiamoji grandis;
3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje bazėje ir dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijios.
4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui;
5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį inovacijų produktą;
6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.
Šis inovacinės veiklos skirstymas į dalyvius yra daugiau sąlyginis. Realiai praktiškai minėtų dalyvių funkcijas atlieka organizacijos arba kelias funkcijas atlieka vienas iš dalyvių. Tačiau šis, nors ir sąlyginis, skirstymas padeda tiksliau identifikuoti atskirų inovacijų įgyvendinimo dalyvių interesus bei motyvus.

3.1. Inovacujų infrastruktūra.
Daugelis įmonių dėl savo ribotų išteklių nebeįstengia atsilaikyti konkurencinėje kovoje. Visa tai sąlygoja ir naujų inovacinės veiklos organizavimo ir valdymo modelių formavimąsi, kartu ir inovacijų paramos paslaugų, teikiamų inovacijų infrastruktūros organizacijų, plėtojimą.
Inovacijų paramos paslaugos plėtojamos šiomis kryptimis:
1. Inovacijų kūrimas (moksliniai tiriamieji darbai);
2. Inovacijų finansavimas;
3. Inovacijų pritaikymas;
4. Inovacijų įgyvendinimas ir paskeidimas;
5. Personalo mokymas įvairiais inovacijų formavimo ir įgyvendinimo klausimais.
Inovacijų infrastruktūtai proskiriamos mokslo institucijos, inovacijų ir verslo centrai, mokslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros, finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo organizacijos.
Inovacijų infrastruktūros organizacijos, akumuliuodamos dalį šalies mokslinio, gamybinio, ekonominio bei finansinio potencialo, teikia specializuotas inovacijų paramos paslaugas, taigi sudaro prielaidas inovacijoms versle spartinti.
Šiuo metu Lietuvoje gan platus mokslo institucijų ir universitetų tinklas. Šių organizacijų teikiamos paslaugos labiau orientuotos į mokslinius ir taikomuosius tyrimus, mokymą bei kvalifikacijos kėlimą. Galima diskutuoti apie šių paslaugų kokybę, tačiau bet kuriuo atveju šios paslaugos užima svarią vietą inovacijų paramos paslaugų komplekse bei padeda verslo įmonėms plėtoti inovacijas: kurti bei pritaikyti inovacijas praktikoje, kelti darbuotojų kvalifikaciją.
Pastaraisiais metais Lietuvos bankai vis aktyviau įsijungia į inovacijų paramos infrastruktūrą. Didėja šių institucijų teikiamos paslaugų, nukreiptų į projektų, turinčių didesnį finansavimo rizikos laipsnį, spektras. Tai sudaro galimybes įmonėms ankstyvesnėse inovacijų projektų įgyvendinimo stadijose gauti finansavimą oaskolų forma. Atskirai reikėtų paminėti Vilniaus banką, kuris įkūrė rizikos kapitalo fondą ir per jį investuoja kapitalą į įmones, kurios igyvendina inovacinius projektus.
Privačios verslo konsultacinės įmonės irgi teikia kai kurias inovacijų paramos paslaugas: rengia inovacinius bei verslo projektus, konsultuoja inovacinių projektų įgyvandinimo klausimais, padedaieškoti užsienio partnerių ir rinkų, rengia mokymo seminarus.
Tačiau inovacijų paramos paslaugos, kaip rodo pasaulinė praktika, dažnai finansiškai neapsimokanti veikla dėl savo specifikos, negali plėstis neremiama valstybės. Šia linkmė irgi padaryti svarbūs žingsniai – veikia Lietuvos smulkaus ir vidutinio plėtros agentūra, Nacionalinė regionų plėtros agentūra bei UAB “Investicijų ir verslo garantijos” (INVEGA). Dalis šių organizacijų teikiamų paslaugų yra nukreipta įmonėms, plėtojančioms inovacinę veiklą.
Be to, reikia paminėti ir tai, kad 2003m.duomenimis Lietuvoje yra įkurta ir veikia 7 verslo inkubatoriai ir 19 verslo informacijos centrų. Šių organizacijų, teikiančių pagalbą verslo įmonėms, veiklą koordinuoja bei remia LR ūkio ministerija.
Išskirtinę vietą inovacijų paramos infrastruktūroje užima Lietuvos inovacijų centras.

4. Intelektinės nuosavybės apsauga.

Inovacijos susijusios su intelektine nuosavybe. Tai mokslo darbai, techninės kūrybos rezultatai, išradimai. Intelektinei sričiai priskiriami ir literatūros bei meno (muzikos, dailės) kūriniai ir kt.
1967m. Stokholme pasirašytoje konvencijoje priimtas toks intelektinės nuosavybės apibrėžimas:”Intelektinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno ir mokslo kūriniais, artistų kūrybine veikla, garso įrašais, radijo ir televizijos programomis, išradimais visose žmogaus veiklos srityse, moksliniais atradimais, pramonės pavyzdžiais, prekių ir paslaugų ženklas, firmų vardais, komerciniais žymėjimais, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos, taip pat kitas teises, susijusias su intelektine veikla gamyboje, moksle, literatūroje ir mene”.
Kaip matome, tai labai imlus apibrėžimas, tačiau nustatant intelektinės nuosavybės objektus iškyla nemažai problemų, pavyzdžiui, susijusių su atradimais.
Lietuvoje yra saugomi šie intelektinės pramoninės nuosavybės objektai: išradimai, pramoninis dizainas, prekių ir paslaugų ženklai bei firmų vardai. Išradimo apibrėžimas įvairių šalių patentų įstatymuose nurodytas įvairiai, o daugelyje valstybių tiesiogiai nenurodyta, kas pripažįstama išradimu: naudojami naujumo, neakivaizdumo, pramoninio naudojimo kriterijai. Naujumas gali būti tik šakos mastu (lokalus), sąlygiškas arba pasaulinis (absoliutus). Neakivaizdumas gali reikšti, kad išradimas gautas tos srities specialistams nežinomu, neįprastu būdu. Dažnai šis kriterijus būna ginčio objektas (autoriaus su ekspertais). Pramoninio neudojimo kriterijus reiškia, kad pasitelkus išradimą gaunamas naudingas rezultatas – geresnis nei naudojant prototipą. Lietuvos patentų įstatymas gina absoliučiai naujus ir turinčius pramoninį pritaikymą techninius sprendimus: medžiagas, būdus, įrenginius, naujus jų taikymus. Pramoninis dizainas (anksčiau buvo pramoniniai pavyzdžiai) yra viso gaminio ar jo dalies, sukonstruotos iš specialių linijų, kontūrų, spalvų, formų ir (arba) medžiagų, estetinis vaizdas. Suprantama, jis turi būti naudingas, turėti individualius bruožus. Atentuotojai teigia, kad reikia saugoti ir naudinguosius modelius (“mažuosius išradimus”). Daugelis pasaulio valstybių saugo šiuos modelius.
Prekių ir paslaugų ženklai, firmų vardai turi daug reikšmės ūkinei veiklai, produkcijos pardavimui ir paslaugų plėtojimui. Todėl suprantama, kodėl pagal 1883m.Paryžiaus konvenciją prekių ir paslaugų ženklai buvo priskirti prie pramonės nuosavybės objektų. Prekių ženklai kartais yra svarbesni už išradimų patentus. Patentų galiojimo laikas kai kuriose šalyse yra 15-20 metų. Prekių ir paslaugų ženklai, laiku juos perregistravus, gali galioti neribotą laiką. Štai Vokietijos “Bayer” jau daug metų naudoja aspirino ženklą (Aspirin®), pagal licenciją šį ženklą naudoja ir užsienio firmos (pvz.,Bulgarijos). Kitos firmos gamina šį vaistą pavadinę Acidum acetylsalicylicum, aišku, gaudamos mažesnį pelną.
Racionalizaciniai siūlymai dabar rinkos sąlygomis yra daugiau imonių, firmų vidaus reikalas. Anksčiau jie buvo plačiai skelbiami, o dabar įmonės nesuinteresuotos, kad jų pasiekimais naudotųsi konkurentai. Racionalizacinis pasiūlymas – tai įmonei, organizacijai naudingas techninis, organizacinis, ekonominis, socialinis, psichologinis sprendimas. Pasiūlymą priėmusi įmonė, organizacija autoriui išduodavo apsauginį dokumentą, pažymėjimą, o kai pradėdavo naudoti racionalizacinį pasiūlymą, išmokėdavo autorinį atlyginimą.
Stambiose JAV firmose, tokiose kaip IBM, yra vykdomos pasiūlymų iškėlimo programos yra labai efektyvios ir minėta firma vien siūlymų autoriams išmokėjo milijonus dolerių. IBM firmoje vieno autoriaus minimalus atlyginimas yra 50 dolerių, o maksimalus – net 100 tūkst.dolerių.
Japonija perėmė iš JAV pasiūlymų iškėlimo sistemą. Pagal atliktus tyrimus paaiškėjo, kad peržiūrėjus 2500 pasiūlymų yra paduodama viena paraiška patentui. Japonijoje ši sistema veikia labai efektyviai – kiekvienas darbuotojas paduoda 100 kartų daugiau pasiūlymų nei JAV. Japonija iš pradžių orientavosi į kiekybę, o ne į pasiūlymų kokybę. Tačiau vėliau atkreipė dėmesį į pasiūlymų kokybės gerinimą, darbuotojų mokymą kūrybos metodais.
Pramonės nuosavybei apsaugoti priimami įstatymai. Pirmiausia Lietuvos Respublikoje galioja Paryžiaus konvencijos normos, nes Lietuva nuo 1994m.gegužės 22d.yra šios konvencijos narė. Lietuvoje yra prisijungusi prie Patentinės kooperacijos sutarties (nuo 1994m.liepos 5d.). Priimti trys svarbūs įstatymai: Lietuvos Respublikos patentų įstatymas (1994m.), Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas (1993m.) ir Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymas (1995m.). Pramoninio dizaino įstatymas Lietuvos Respublikoje priimtas pirmą kartą, o prekių ženklų ir patentų įstatymai buvo priimti dar tarpukario metais.
Pramoninės intelekrinės nuosavybės įstatymų bazė yra gana gera, galbūt išskyrus tai, kad neturime naudingųjų modelių įstatymo. Patentų efektyvumu negalima džiaugtis. Patentavimo kaštai užsienyje gana dideli. Nors Lietuvoje šie kaštai, palyginti su Vakarų šalimis, yra nedideli ir išlaidos per vieno patento galiojimo laiką (20m.) pradedant nuo paraiškos padavimo sudaro apie 2000 litų, tačiau esant sunkiai ūkio būklei ir tai yra patentavimo stabdys. Be to, sovietiniais metais autorinius liudijimus išradėjai gaudavo nemokamai. Šie liudijimai buvo prilyginami moksliniams straipsniams.
Specialistai nurodo, kad mūsų patentas priklauso “silpnų” patentų kategorijai, nes nustatyta vadinamoji “pareikštinė” patentų išdavimo tvarka, be paraiškų ekspertizės.
Reikšmingas susitarimas su Europos patentų organizacija (EPO) dėl patentų srities bendradarbiavimo, kuris leidžia išplėtoti Europos patentą ir į mūsų šalį (nuo 1994m.). Norint apsaugoti savo išradimus, patentus, reikia juos patentuoti ir tose šalyse, kuriose jie gali būti naudojami. Tačiau patentuoti išradimus užsienyje brangu. Todėl labai patrauklus Europos Sąjungos patentas, kuris vienodas visai bendrijai. Gavus tokį patentą laiduojama jo apsauga ES šalyse.
Patentų problemų yra ir tokioje valstybėje kaip Vokietija. Patentavimas reikalauja daug pinigų – net iki 60 000 Vokietijos markių. Pastarieji sutinka padengti išlaidas tik tada, kai panaudojus gamyboje tai duos rinkoje rezultatų arba sumažins gamybos kaštus.
Dabar laikomasi nuomonės, kad pramonė turi labiau domėtis aukštųjų mokyklų fundamentinių tyrimų rezultatais ir finansuoti šių rezultatų bazėje taikomuosius tyrimus iki naujų technologijų sukūrimo. Turi būti geriau panaudotas išradėjų kūrybinis potencialas, tinkamai materializuoti išradimai, patentai.
Dabartinė “pareikštinė” patentų išdavimo tvarka yra priimtina, nes ji atitinka šalies galimybės. Ateityje teks naudotis ir Europos (ES) patentais. Taigi teks pasirinkti, ar pakaks Lietuvos Respublikos patento, ar reikės ir Europos patento. Tačiau mokestis už šį patentą yra gana didelis ir tokią inovacijų apsaugos formą galima pasirinkti, kai išradimą norima apsaugoti kitose šalyse.
Patentų teisės normos kartais sukelia keblumų, kyla ginčių, kuriuos dažniausiai sprendzia teismai. Šiuo atveju pamokantis pavyzdys – tai žalos už kompiuterio patento neteisėtą panaudojimą byla. Tai 1967-1973 metais JAV vykusi byla, kurios metu patento savininkas pareikalavo 200 min.dolerių žalos atlyginimo. Teismas, išnagrinėjęs bylą, anuliavo patentą, ir šitaip didžiausios naudos iš bylos turėjo advokatas. Tikrasis kompiuterio išradėjas D.V.Atanasovas, negavęs žadėtos finansinės paramos, negalėjo laiku išradimo patentuoti. Vėliau kiti išradėjai gavo patentą už “ENIAK” skaičiavimo mašinos, turinčios 18 000 lempų, sukūrimą. Ši mašina 30 metų buvo laikoma “pirmuoju pasaulyje kompiuteriu”. Teismas patentą anuliavo pasiteikęs pretekstą, kad patento paraiška paduota po nustatyto termino (praėjus metams po išradimo panaudojimo pradžios). Kaip matome, patentų teisės normos yra griežtos ir jų laikytis būtina. Gerai būtų šias normas tobulinti, mažinti patentavimoišlaidas, kad ir mažiau pasiturintys išradėjai galėtų savo išradimus patentuoti.
Žmogaus kūryba turi daug įtakos žmonijos raidai, kultūros pažangai. Tai irmokslo veikalai, literatūros, dailės, muzikos kūriniai, teatrų spektakliai, kino filmai, radijo ir televizijos laidos. Atsiradus dauginimo priemonėms, vaizdo ir garso įrašų technikai, labai aktualu laikytis autorinės teisės normų.
Pirmasis autorinės teisės įstatymas buvo priimtas 1710m.Anglijoje. Pagal šį “Karalienės Onos statutą” autoriui nustatyta išimtinė teisė 14 metų leisti ir platinti savo knygą. Šis leidimas galėjo būti pratęstas tik literatūros kūriniams. Daug reikšmės turi 1886m.pasirašyta Berno konvencija ir literatūros ir meno kūrinių apsaugos tarptautinės sąjungos įsteigimas. Prie jos Lietuvos Respublika prisijungė 1994m.ir atitinkamai pakeitė bei papildė Civilinį kodeksą (sutikdama su Berno konvencija).
Mūsų šalyje autorinės teisės objektas laikomi paskelbti ir nepaskelbti mokslo, literatūros irmeno kūriniai. Mes daugiau dėmesio skirsime mokslo kūrinių apsaugos problemoms, nes jie tiesiogiai susiję su mokslo ir technikos pažanga, inovacijomis. Tinkamai sutvarkyta autoriaus teisių apsaugos sistema, kai autoriai žino, kad be jų žinios darbai nebus naudojami, skatina inovacijų kūrybą ir teisėtą jų naudojimą. Pramoninės nuosavybės objektai pagal teisės normas saugomi tik valstybės patentų įstaigoje juos pripažinus, užregistravus ir išdavus apsaugos dokumentus. Pagal autorinės teisės normas intelektinės nuosavybės objektai teisiškai saugomi iki autoriaus mirties bei 50 metų po autoriaus mirties. Dėja, mokslinių darbų, straipsnių apsauga dar menka, palyginus su literatūros veikalais, muzikos kūriniais.
Dabar labai kontraveriška padėtis yra su atradimais. Pirmiausia juos registruoti pradėta Sovietų sąjungoje, o vėliau ir kai kuriose kitose buvusiose socialistinėse šalyse.
Sovietų sąjungoje atradimu buvo pripažįstamas ankščiau nežinomų, objektyviai egzistuojančių materialaus pasaulio dėsningumų, savybių ir reiškinių, iš esmės pakeičiančių pažinimo lygį, nustatymas. Prie atradimų nebuvo priskiriami geografiniai, paleontologiniai, archeologiniai, naudingų iškasenų telkinių bei visuomenės mokslų srities atradimai.
Savaimė suprantama, kad atradimu negali būti pripažinta hipotezė, o tik naujas, tikras iš esmės pakeičiantis pažinimo lygmenį faktas, be to, autoriaus (autorių) teoriškai ir eksperimentiškai įrodytas. Atradimas turi būti naujas pasauliniu mastu.
Formalioji šio dalyko pusė Sovietų sąjungoje buvo puikiai sutvarkyta. Pripažinto atradimo autoriai gaudavo atradimo diplomą bei nustatyto dydžio atlyginimą.
Toks atradimų registravimas kitose šalyse neprigijo, atrodo, nenumatoma tai daryti ir Lietuvoje. 1978 metais buvo pasirašyta Ženevos sutartis dėl mokslinių atradimų apsaugos. Buvo numatyta, kad juos registruos Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautinis biuras. Tačiau tai turėjo būti daroma tik tada, kai atradimą pripažįsta visos pasirašiusios valstybės.
Įdomu yra tai, kad atradimų registravimui nepritarė kai kurie Rusijos akademikai, kurie net atsisakė recenzuoti ir svarstyti atradimų paraiškas. Akademikas V.Ginzburgas pareiškė,kad jis dvidešimt metų kartoja, kad atradimus registruoti iš pat pradžių yra visiškai nenaudinga. Tai reikalinga tik tarnautojams,”sėdintiems prie patentų”, ir tiems, kurie nori būti atradimo autoriais. Atradimo registravimas nesuteikia prioriteto apsaugos, nes atradimas suteikiamas už tyrimų rezultatus, kurie jau būna paskelbti. Prioritetą galima nustatyti remiantis publikavimo faktu, kaip tai daroma beveik visame pasaulyje. Jis teigė:”Atradimų registracija – ne tik nenaudinga, bet ir kenksminga biurokratinė išmonė jau vien dėl to, kad ji atima laiką iš užimtų žmonių”. Akademiko V.Ginzburgo, kaip ir kitų mokslininkų, pasisakiusių prieš buvusią atradimų registravimo tvarką, argumentai buvo pagrįsti.
Dabar veikia Tarptautinė informacijos akademija (TA), kuri yra Jungtinių Tautų asociacijos narė. Akademija įregistruota kaip visuomeninė – mokslinė organizacija daugelyje šalių ir turi jose skyrius, kuriuose dirba daugiau kaip 10 tūkst.akademikų ir narių korespondentų. Prie šios akademijos veikia Tarptautiniai informacinių – intelektinių naujovių registravimo rūmai. Juose registruojami atradimai – kiekvienos žmogaus veiklos srities nauji pasiekimai, atsirandantys informacinio pasaulio mokslinio pažinimo procese bei darantys daug įtakos žinioms ir leidžiantys nustatyti anksčiau nežinomas tiesas, dėsningumus, ypatybes, reiškinius ir t.t. Kaip matome, tai labai platus atradimo apibūdinimas, kurį galima lengvai pritaikyti ir įvairioms inovacijoms, tačiau registravimo nauda tokia pat abejotina. Susipažinkime, nenagrinėdami jų turinio, bent su 18 (iš 45) registruojamų veiklos rezultatų: 1) aksiomos (postulatai); 2) algoritmai; 3) argumentai; 4) hipotezės; 5) dėsniai; 6) idėjos; 7) ideologija; 8) išradimai; 9) kokybė; 10) koncepcijos; 11) vaistai; 12) metodai ir metodikos; 13) metodologija; 14) modeliai; 15) mokslai; 16) apibendrinimai; 17) ypatingumai (išskirtinumai); 18) atradimai.
Registruoti galima daug ką, bet neturint aiškių kriterijų labai sunku tai tinkamai atlikti. Daugelis pavadinimų apskritai kelia abejonių. Tarkim, neaišku, kam registruoti išradimus, gal geriau tai palikti patentų institucijoms. Bet kadangi akademija vykdo įvairių žinių sričių ir veiklos rūšių, susijusių su informaciniais procesais ir informatizacija fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, tai gal ji nepaskęs surinktų faktų gausybėje, o juos susistemins ir mokslinei visuomenei padarys prieinamus. Tai gali skatinti ūkio plėtrą, mokslinę techninę pažangą, inovacinius procesus. Susipažinę su intelektinės nuosavybės apsauga, matome, kad labiausiai apsaugoti patentai. Daug sunkiau mokslinių tyrimų rezultatus apsaugoti nuo neteisėto naudojimo, ypač kai jie yra viešai publikuoti. Taigi patentai, pramoninis dizainas, prekių irpaslaugų ženklai padeda apsaugoti produktus, technologijas, ženklus nuo neteisėto naudojimo, o kiti intelektinės kūrybos objektai (pvz., mokslo veiklai) prasčiau apsaugoti. Apsaugos mokslo veikalų leidybos teisės, draudžiama kopijuoti, tačiau niekas negali uždrausti naudoti juos, pavyzdžiui, naudotis aprašytomis technologijomis, jeigu jos nėra patentuotos. Be to, ir nustatyti svetimos technologijos panaudojimo faktą kartais sunku, kai to nematyti bei negalima nustatyti iš pagaminto produkto. Taigi galima teigti, kad mokslinių veikalų apsaugą reikia tobulinti, kurti lankstesnę saugos sistemą, skatinti mokslo komercializavimą.
Galima daryti išvadą, kad TIA veikla registruojant naujoves bei kuriant naujovių informacinę sistemą verta dėmesio. Ateitis parodys šios registracijos efektyvumą, naudingumą ir reikalingumą. Dabar ji kelia abejonių dėl jos labai plačios apimties, nors tiksliai yra suprantami. Registracija turėtų pradėti geriau apginti mokslinės kūrybos rezultatus, naujoves ir lengviau jas paversti komercializuotomis inovacijomis. Į šią registraciją galima žiūrėti kaip autorių tiesių apsaugos sistemos gerinimą.

Literatūros sąrašas:

1. Artūras Jakubavičius, Rolandas Strazdas,Kastytis Gečas, “Inovacijos.Procesai, valdymo metodai, galimybės”, – Vilnius,Lietuvos inovacijų centras, 2003.
2. V.Paškevičius,J.A.Staškevičius, “Inovacijos ir ūkio raida”, – Vilnius, “Technika”, 2001.
3. Rolandas Strazdas, Artūras Jakubavičius, Kastytis Gečas, “Inovacijos. Finansavimas. Rizikos kapitalas.”, – Vilnius, Lietuvos inovacijų centras, 2003.
4. Vijeikienė B., Vijiekis J., “Inovacijų vadyba”, – Vilnius, Rosma, 2000, 184psl.

Leave a Comment