inovaciju samprata

Turinys

Įvadas 3
1. Inovacijos sąvoka 4
2. Inovacijų klasifikavimas 5
3. Inovacinės veiklos kompleksiškumas 8
Išvados 12
Literatūros sąrašas 13Įvadas
Inovacijų diegimas įmonėje yra vienas iš kritinių veiksnių, lemiančių jos sugebėjimą konkuruoti tiek vietinėje, tiek tarptautinėje verslo aplinkoje. Norėdamos išlikti konkurencingos, šiandienos įmonės turi daryti daugiau nei tiesiog gaminti produktus ar tiekti paslaugas, kurios yra geresnės ar pigesnės nei jų konkurentų. Jos turi greičiau nei konkurentai reaguoti į aplinkos pasikeitimus, sparčiau modernizuotis, operatyviau reaguoti į kainų kitimą. Jos turi būti greitesnės diegiant naujas technologijas. Iššūkis bendrovėms yra pateikti rinkai eilę naujus patobulintus, turinčius pridedamąją vertę produktus ir paaslaugas, suteikiančius verslui galimybę pasiekti aukštesnę pelno maržą, taigi ir pelną, kurį galima dar kartą investuoti į verslą.
Inovacija tai naujų idėjų, prekių, paslaugų ir technologijų įdiegimas, kurie turėtų būti naudingi (nors istorijoje galime rasti daug nenaudingų inovacijų). Pagrindinis inovacijos variklis dažnai yra drąsa ir energija vardan geresnio pasaulio. Pagrindinis inovacijos elementas yra komerciškai sėkmingas jos panaudojimas. Inovacija akcentavo ir pakeitė žmonijos istoriją (paimkime elektros vystymąsi, garo variklius, motorinius variklius ir t.t.). Čia trumpai paminėjau kas tai yra inovacija, tačiau pačiame darbe taai aptarsiu plačiau.
Mano darbo tikslas yra apibūdinti inovacijos sampratą.
Uždaviniai:
1. Apžvelgi inovacijos sampratą.
2. Pateikti inovacijos tipų klasifikaciją.
3. Aptarti inovacinės veiklos kompleksiškumą.1. Inovacijos sąvoka
Žodis „inovacija“ yra kilęs iš XV-ame amžiuje Vidurio Prancūzijoje vartoto žodžio „inovacyon“, kuris reiškia atnaujinimą arba naujo pavidalo suteikimą esančiam daiktui [1, P.

. 4]. Ekonominėje literatūroje aptinkami tokie termino apibrėžimai:
• Inovacija – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau esamus produktus ir procesus [1, P. 5].
• Inovacija – kurios nors naujovės įvedimas.[3, P. 8].
• Inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju. Inovacija gali būti laikoma idėja, veikla ar koks nors materialus objektas, kuris yra naujas žmonėms, jų grupei ar organizacijai, kuri jį įgyvendina ar naudoja [2, P. 6].
Terminas „inovacija“ yra dviprasmis, kasdienėje kalboje jis reiškia ir procesą, ir rezultatą . „Inovacija“ reiškia procesą, tuomet kai kalbama apie idėjos transformavimą į paklausą turintį produktą ar paslaugą, naują ar patobulintą gamybos ar paskirstymo procesą arba naują socialinės paslaugos metodą. „Inovacija“ reiškia rezultatą, kai kalbama apie naują patobulintą produktą, įrenginį arr paslaugą, turinčius paklausą rinkoje .
Galima teigti, kad vienintelė veikla, siejanti savyje kūrybą, moks¬lą ir verslininkystę, tai inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios trans¬formuojamos į fizikinę realybę, keičiančią visuomenę. Todėl inovacinę veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nu¬kreip¬tą į kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėji¬mo tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius [2, P. 8].
Kintančių visuomenės poreikių įtaka inovacinei veiklai atsispindi pateikta inovacinės veiklos schema:

Šiuo atveju inovacinė veikla suvokiama kaip mokslo ar techninių ži¬nių perdavimas tiesiogiai į vartotojų poreikių tenkinimo sr

ritį [2, P. 8].2. Inovacijų klasifikavimas
Įvairiuose literatūros šaltiniuose inovacijų klasifikavimas pateikiamas pagal tam tikrus požymius. Jų spektras yra ganėtinai platus. Atsižvelgiant į inovacijų klasifikavimo požymių įvairovę, galima suformuoti universalų ino¬vacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas svarbiausias kla¬si¬fi¬ka¬cines grupes:
1. Klasifikacija inovacijų turinio prasme [4, P. 11]:

− produkto; tokių inovacijų prasmė – naujų galutinių produktų (ga¬mybos priemonės, vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai pro¬duktai ir t.t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas;
− technologinės; tokių inovacijų prasmė – naujų technologijų su¬kū¬rimas ir taikymas įvairiose veiklos srityse;
− socialinės; tokių inovacijų prasmė – naujų ekonominių, val¬dy¬mo, organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvai¬riose veiklos srityse;
− kompleksinės; tokių inovacijų prasmė – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas;

2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme [1, P. 8]:
− žmogus,
− įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija,
− ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo orga¬ni¬za¬ci¬ja,
− visuomenė ir valstybė,
− ekosistema,
− pasaulis.

3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme [2, P. 9]:
− vienkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas vieną kar¬tą,
− daugkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas keletą ir daugiau kartų.

4. Klasifikacija inovacijų naujumo lygio prasme [1, P.8]:
− radikalios; tokių inovacijų prasmė – iš principo naujų priemo¬nių, skirtų tenkinti naujus arba jau žinomus poreikius, kurie kokybiškai keičia visuomenės veiklos būdus, sukūrimas,
− modifikuojančios; tokių inovacijų prasmė – gerinimas ir pa¬pil¬dy¬mas; tobulėjimo laidavimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuomenės poreikių.

5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasme [2, P. 10]:
− vidaus organizacinės; tokių inovacijų prasmė –

inovacijos įgy¬ven¬dinamo proceso (kūrimo, diegimo, vystymo) organizavimas tik vie¬no¬je organizacijoje,
− tarporganizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgy¬ven¬di¬nimo proceso atskirų funkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.: mokslinių tyrimo institutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt.

6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme [4, P. 12]:
− kiekybinės; tokių inovacijų prasmė – našumo, gamybos apimčių ir t.t. didinimas kiekybiniais aspektais;
− kokybinės; tokių inovacijų prasmė – gamybos, valdymo ir t.t. ko¬kybės gerinimas.

7. Klasifikacija inovacinės veiklos galutinio rezultato prasme [1, P. 9]:
− fundamentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinė teorija, pateikta rašytine forma. Šios inovacinės veiklos organizavimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų inovacijų,
− eksperimentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezul¬ta¬tas yra remiantis moksline teorija sukurtas eksperimentinis produkto (tech¬nika, technologinė linija ir t.t.) pavyzdys,
− bazinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra su¬kurto eksperimentinio produkto pavyzdžio naudojimas masinei ga¬my¬bai konkrečioje organizacijoje pirmą kartą,
− difuzinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kažkur jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei ga¬my¬bai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižymin¬čia¬me individualia specifika,
− sąlyginė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir at¬nau¬jinimas, kuo remiantis gaunamas visai kitas ar panašus, bet kitų tech¬ninių charakteristikų produktas.
8. Klasifikacija inovacijų poveikio prasme:
− ekonominis; jo prasmė – didėjantis darbo našumas, pelnas; mažėjančios sąnaudos, didėjantis eksportas,
− socialinis; jo prasmė – mažėjanti bedarbystė, socialinių pa

aslaugų plėtra, visuomenės sluoksnių diferenciacijos mažėjimas,
− ekologinis; jo prasmė – aplinkos taršos maž.ėjimas, ekologinių problemų sprendimas
− kompleksinis; jo prasmė – ekonominio, socialinio ir ekologinio poveikio sintezuotas kompleksas.
Taip pat Vijeikienė B. Ir Vijeikis J. savo knygoje išskiria dar kitokią naujo produkto klasifikaciją:
1. Naujovė – tai produktas, naujas tiek vartotojams, tiek įmonei. Naujovės paprastai sukelia atitinkamus pasikeitimus vartotojų elgsenoje ir vartojimo struktūroje [5, P. 29].
2. Naujas produktas – dublikatas – tai produktas, žinomas rinkai, tačiau naujas įmonei [5, P.30].
3. Produkto modifikacija – tai produktai, žinomi įmonei, tačiau nauji vartotojams. Įmonės tikslas pateikti vartotojams iš pažiūros naują arba patobulintą produktą, nevykdant brangios naujo produkto vystymo procedūros. Modifikacijos būna trijų tipų: patobulinimas, asortimento išplėtimas ir produkto perpozicionavimas [5, P. 30].
a) Patobulinimas – egzistuojančio produkto pagerinimas.
b) Asortimento išplėtimas – tai išleidžiamos produkcijos papildymas naujomis rūšimis.
c) Perpozicionuotas produktas – turi įteigti supratimą apie naują markės savybę, ir nebūtinai tai turi būti susiję su jos fizinių charakteristikų pakeitimu. 3. Inovacinės veiklos kompleksiškumas
Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, api¬man¬tį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka.
Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška aprėpia įvairias fazes (2 pav.) [1, P.10]:

1. Naujos idėjos atsiradimą;
2. Naujovės sukūrimą ir pirminį įdiegimą;
3. Naujovės panaudojimo metodų paskleidimą;
4. Naujovės paskirstymą tarp naudotojų ir vartotojų;
5. Naujovės naudojimą ir vartojimą;
6. Naujovės sunykimą.

2 Pav. Inovacinės veiklos fazės

Vidiniame inovacijų įgyvendinimo mechanizme konkrečioje įmonėje ar organizacijoje sąveikauja daugelis subjektų, pradedant – savininkais, vadovais, specialistais (technikai, technologai, finansininkai ir t.t), baigiant – darbininkais. Kiekvienas iš šių subjektų ne tik atlieka tam tikras funkcijas (savo kompetencijos ribose) inovacijos įgyvendinimo procese, bet ir daro tam tikrą poveikį (palaiko, skatina, remia, trukdo ir pan.) sąlygojamą vidinių nuostatų. Tai savo ruoštu gali spartinti, tiek ir lėtinti inovacijų įgyvendinimą. Ko pasekoje, vadovas turi dėti visas pastangas, kad būtų suformuotos personalo teigiamos nuostatos inovacijų diegimo atžvilgiu.
Kaip buvo minėta, inovacijų įgyvendinimo sėkmę sąlygoja ne tik vidiniai inovacijų diegimo mechanizmai, bet ir sąveika su išorine aplinka. Kitaip ji dar vadinama – inovacijų sistema. Inovacijų sistema apibrėžiama kaip elementų bei sąveikos mechanizmų visuma sudaranti prielaidas žinių transformavimui į naujus produktus ir paslaugas. Ją sudaro trys lygiai (2 pav.) [1, P.11]:

1. Inovacijų politika
2. Inovacijų infrastruktūra
3. Įmonės

3 Pav. Inovacijų sistema

Inovacijų politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldos institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, ministerijos – pagrindinai Ūkio bei Švietimo ir mokslo, apskričių administracijos ir savivaldybės) per įvairius teisės aktus, strategijas ir programas. Pagrindinės inovacijų politikos vystymo kryptys yra:

1. Inovacijų kultūros skatinimas,
2. Inovacijoms palankios aplinkos kūrimas,
3. Mokslo orientavimas į inovacijų kūrimą ir diegimą versle.
Inovacijų infrastruktūrai priskiriamos mokslo institucijos, inovacijų ir verslo centrai, mokslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros, finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo organizacijos. Tarp pagrindinių reikėtų paminėti:

– Lietuvos inovacijų centras
– Mokslo institutai
– Universitetai
– Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra
– Nacionalinė regionų plėtros agentūra
– Lietuvos ekonominės plėtros agentūra
– Bankai

Pagrindinės inovacijų infrastruktūros organizacijų veiklos kryptys – teikti inovacijų paramos paslaugas įmonėms ir organizacijoms, kuriančioms ir įgyvendinančioms inovacijas. Inovacijų paramos paslaugas galima suskirstyti į šias pagrindines grupes [4, P. 14]:

1. Informavimas apie technologinę plėtrą;
2. Partnerių paieška;
3. Naujų technologijų paieška;
4. Inovacinių projektų finansavimas;
5. Technologinės konsultacijos;
6. Marketingo paslaugos;
7. Pagalba vykdant tyrimus;
8. Patentavimas ir licencijavimas.

Pats svarbiausias inovacijų sistemos elementas (be kurio nebūtų ir pačios inovacijų sistemos) yra inovacinės įmonės. Inovacinė įmonė – įmonė, formuojanti ir diegianti inovacijas. Galima išskirti šiuos pagrindinius inovacinės įmonės bruožus:

1. Orientacija į pokyčius;
2. Pastovūs informaciniai kanalai;
3. Komandinis darbas;
4. Decentralizacija;
5. Rizika – kaip savaime suprantamas dalykas;
6. Biurokratizmų ir formalumų nepaisymas;
7. Iniciatyvumo skatinimas

Inovacinė įmonė yra ne ta kuri įdiegė naują technologiją ar pritaikė naujas žinias gaminant naują produktą, bet ta, kuri tai padariusi, nesustoja vietoje, o toliau ieško galimybių bei kuria planus ką reikėtų atnaujinti perspektyvoje.. Kitaip tariant – įmonė neturi sustoti vietoje, inovacijų formavimas ir įgyvendinimas turi būti nuolatinis ir dinamiškas procesas.
Inovacinės veiklos sąveika su išorine aplinka suformuoja naujo¬vės gyvavimo ciklą. Išskirtinos šios gyvavimo ciklo stadijos (3 pav.) [4, P. 15]:

1. Kūrimas;
2. Įvedimas;
3. Augimas;
4. Branda;
5. Pabaiga

4 Pav. Inovacijų gyvavimo ciklas

Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais para¬met¬rais kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efek¬tyvumas ir t.t.

Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso daly¬vius, kuriuos galima suskirstyti taip
(4 pav.) [2, P. 13]:

1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis ino¬va¬ci¬jas intelekto bei žinių dėka;
2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir praktikos jungiamoji grandis;
3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje ba¬zė¬je ir dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijos;
4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui;
5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį ino¬va¬cijų produktą;
6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.

Šis inovacinės veiklos skirstymas į dalyvius yra daugiau sąlyginis. Realiai praktikoje atskirų dalyviu funkcijas atlieka atskiros organizacijos arba kelias funkcijas atlieka vienas iš dalyvių. Tačiau šis, kad ir sąlyginis skirstymas, padeda tiksliau identifikuoti atskirų inovacijų įgyvendinimo dalyvių interesus bei motyvus.Išvados
1. Inovacijos terminas turi ganėtinai nemažai apibrėžimų. Pat žodis kilo iš Prancūzijos (inovacyon – atnaujinimas, naujo pavidalo suteikimas esančiam daiktui). Šis žodis atsirado XV a., nors kiti autoriai nurodo net XIII amžių. Taigi inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju.
2. Inovacijas galima suklasifikuoti į daug grupių ar tipų. Vieni autoriai jų nurodo mažiau, kiti daugiau. Aš savo darbe pateikiau kiek galima daugiau inovacijų grupių. Pirmiausia išskirtinos 8, kurias smulkiau pateikiau antrajame darbo skyriuje, taip pat šį sąrašą papildžiau dar trimis tipais, kuriuos aptikau knygoje „Inovacijos ir ūkio raida“. Tai tokie tipai: naujovė, naujas produktas – dublikatas ir produkto modifikacija.
3. Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, api¬man¬tį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Vidiniame inovacijų įgyvendinimo mechanizme konkrečioje įmonėje ar organizacijoje sąveikauja daugelis subjektų, pradedant – savininkais, vadovais, specialistais, baigiant – darbininkais. Kiekvienas iš šių subjektų ne tik atlieka tam tikras funkcijas inovacijos įgyvendinimo procese, bet ir daro tam tikrą poveikį sąlygojamą vidinių nuostatų. Tai savo ruoštu gali spartinti, tiek ir lėtinti inovacijų įgyvendinimą.Literatūros sąrašas
1. Jakubavičius A., Strazdas R., Gečas K. 2003. Inovacijos: Procesai, valdymo modeliai, galimybės. V. Prieiga per internetą: http://www.inovacijos.lt/index.php?-1215592836
2. Melnikas B., Jakubavičius A., Strazdas R. 2000. Inovacijų vadyba: mokomoji knyga. V. Prieiga per internetą: http://www.inovacijos.lt/index.php?-1215592836
3. Paškevičius V., Staškevičius J.A. 2001. Inovacijos ir ūkio raida. V.
4. Strazdas R., Jakubavičius A., Gečas K. 2003. Inovacijos: finansavimas, rizikos kapitalas. V. Prieiga per internetą: http://www.inovacijos.lt/index.php?-1215592836
5. Vijeikienė B., Vijeikis J. 2000. Inovacijų vadyba: naujas produktas – nuo idėjos iki vartotojo. V.

Leave a Comment