INOVACIJŲ REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE

Inovacijų valdymo referatas

INOVACIJŲ REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE

TURINYS

ĮVADAS .............................. 3
1. Inovacija ir inovacijų klasifikacija .............................. 4
2. Inovacijų reikšmė .............................. 7

2.1. Makroekonominė ir mikroekonominė inovacijų reikšmė .................. 7

2.2. Inovacijų svarba politikai ir administravimui ........................ 9
3. Inovacinių veiksmų planavimas valstybės mastu. Tendencijos ES ............... 11

3.1. Inovacijų plėtros ypatybės Lietuvoje ........................... 15

3.2. Kas neveikia, kuriant „aukštąsias technologijas“ ..................... 15
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI .............................. 17
LITERATŪRA .............................. 18

Į V A D A S

Lietuvos ekonomikos raidos tendencijos neatskiriamos nuo pasaulio ekonomikos raidos tendencijų. Šiandien Lietuvai, tapusiai globalios ekonomikos dalimi, tiesiogiai įtaką daro pasaulio ir Europos ekonomikos pokyčiai. Pasaulio ekonomika vystosi cikliškai. Šiuo metu pastebimi kai kurie globalinės ekkonomikos recesijos požymiai. Pastarieji dešimtmečiai pasižymi ypač dideliais globalizacijos tempais, konkurencijos didėjimu, inovacijų ir naujų technologijų plėtra.
Inovacijų ir naujų technologijų atsiradimo situacijai Lietuvoje įtakos turi tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Prie pagrindinių išorinių veiksnių priskirtini ekonomikos globalizacija, ES plėtra ir Lietuvos integracija į ES bei jos bendrą rinką, auganti konkurencija. Visuotinai pripažįstama, kad būtent inovacijos ir sėkmingas jų įgyvendinimas yra varančioji jėga, sąlygojanti nuolatinį ekonomikos augimą. Inovacijų vystymasis skatina visuomenės perėjimą į poindustrinę stadiją.
Inovacijos yra gyvybiškai būtinos daugeliui įmonių, siekiančių augti irr išsilaikyti rinkoje. Verslo augimo, pelningumo ir ilgo gyvavimo pagrindas yra sugebėjimas pateikti rinkai naujus produktus ir paslaugas, tuo pačiu skverbiantis į naujas rinkas.
Šiandieniniam verslui inovacijos yra ypatingai svarbios dėl keleto priežasčių. Šiais laikas apie naujas tendencijas, idėjas ir produktus vartotojai su

užino greičiau, negu bet kada anksčiau dėl sparčios pasaulinių rinkų liberalizacijos ir žymiai tobulesnių transporto ir komunikavimo priemonių. Mokslo ir technikos pažanga taip pat suteikia įmonėms daug naujų galimybių savo konkurenciniam pranašumui įtvirtinti. Paslaugų sektorius, kuris išsivysčiusiose šalyse sudaro iki 70% BVP, reikalauja vis daugiau naujų technologijų. Pagaliau, poreikis inovacijoms didėja ir dėl vis griežtėjančių aplinkos apsaugos reikalavimų.
Lietuva integruojasi į ES, todėl Lietuvos verslo įmonės, užmegzdamos verslo ryšius su Europos Sąjungos ir kitų šalių kompanijomis, susiduria su reikalavimu turėti įdiegtas ir sertifikuotas ISO 9000 kokybės, ISO 14000 aplinkos apsaugos ir kitas vadybos sistemas.

Šio darbo tikslas – apžvelgti inovacijų atsiradimą, jų vietą ir vaidmenį, veiklos formas, jų reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje, apžvelgti tendencijas Europoje ir akcentuoti tai, kas labiausiai aktualu Lietuvai. Darbe bus aptarta inovacijų, inovatyvumo reikšmė įvvairiose visuomenės gyvavimo srityse: makroekonominė ir makroekonominė inovacijų reikšmė, jų svarba viešajam sektoriui – politikai ir administravimui, inovacinių veiksmų planavimas valstybės mastu, tendencijos Europos Sąjungoje ir kai kurios inovacijų plėtros ypatybės Lietuvoje.

1. INOVACIJA IR INOVACIJŲ KLASIFIKACIJA

Prieš pradedant nagrinėti inovacijų reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje reiktų apibrėžti kas tai yra inovacijos. Įvairūs šaltiniai siūlo įvairius inovacijų apibrėžimus. Vieni jų konkretesni, kiti – labai abstraktūs, bet visur pačia bendrąja prasme inovacijos suprantamos kaip naujų iki tol nebuvusių dalykų išradimas ir įdiegimas. Reikėtų trumpai pasakyti, kaip suvokiamas žo

odis „Naujas“, kad po to būtų galima susieti su žodžio „inovacija“ reikšme. P. Kulviecas teigia, kad žodžiu „naujovė“ pasakoma, kad pirmą kartą sukurtos ir panaudotos priemonės ar žmogaus veiklos būdas, kas patenkino visuomenės, žmonių poreikius arba tai buvo nukreipta tam, kad pasiekti užsibrėžtą tikslą. Atitinkamai pagal visuomenės ir žmonių poreikių pobūdį naujovė gali reikšti naujus gaminius, naują šių gaminių technologiją, ekonominę, socialinę, organizacinę, valdymo ir pan. struktūrą ir žmonių tarpusavio sąveikos darbinėje veikloje mechanizmą (Kulviecas, 1991, p.7).

Inovacija – tai verslininkiškos vadybos priemonė, kai pokyčiai yra naudojami kaip galimybė sukurti naujų verslų, produktų ir paslaugų, gauti daugiau pelno. Diegiant inovacijas ekonominiai ištekliai formuojami iš žemesnio produktyvumo lygio į aukštesnį, sukuriama naujų išteklių, užtikrinamas verslo institucijų ar net valstybių konkurencingumas pasauliniu lygiu (Drucker).

Pagal P. F. Drucker, inovacija – tai gebėjimas pastebėti pasikeitimą ir tinkamai jį panaudoti verslo sėkmei. Jis aprašo sistemingą inovaciją – nuoseklų tokių pasikeitimų ieškojimą ir išnaudojimą, kurią gali praktikuoti bet kuri bet kokio dydžio įmonė. Inovacija – tai veikla, kuriai nereikia jokio ypatingo talento ar įkvėpimo.

P. F. Drucker nurodo septynis inovacijų šaltinius. Toliau jie išvardyti nuo mažiausiai rizikingų iki rizikingiausių:

a) netikėta sėkmė ar nesėkmė;

b) neatitikimai tarp visuotinai priimto realybės modelio ir faktų;

c) esminio proceso, kuris priimamas kaip duotybė, neadekvatumas;

d) industrijos ar rinkos struktūros po
okyčiai;

e) demografijos pasikeitimai;

f) suvokimo pasikeitimas;

g) naujos žinios.

Naujos žinios – taigi mokslinių tyrimų rezultatai, pagal šį sąrašą, yra pati rizikingiausia inovacijų galimybė. Lengviausiai inovacijos ateina ne iš mokslinių tyrimų, o iš pastabumo ir turimų žinių panaudojimo.

Pagal B. Melniką inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seną pakeitimą nauju (2000).

Taigi į inovaciją galima pažiūrėti dviem aspektais: kaip į reiškinį ir kaip į procesą. Pirmu aspektu inovacija yra bet koks tikslinis pasikeitimas, orientuotas pakeisti tiriamo objekto būklę, turint tikslą tobulinti. Antru aspektu inovacija – tai procesas, apimantis tyrimą, rengimą, įvaldymą ir stabilų funkcionavimą, siekiant gauti tam tikrą efektą (Kulviecas, 1991, p.13).

Apžvelgus detaliau inovacijos sąvokas, būtina įvertinti inovacijų įvairovę bei šios įvairovės raiškos formas, išskiriamos svarbiausios klasifikacinės grupės:

1. Klasifikacija turinio prasme:

– produkto;

– technologinės;

– socialinės;

– kompleksinės.

2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme:

– žmogus;

– įmonės;

– ūkio šaka;

– visuomenė ir valstybė;

– ekosistema;

– pasaulis.

3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme:

– vienkartinės;

– daugkartinės.

4. Klasifikacija inovacijų naujumo laipsnio prasme:

– radikalios;

– modifikuojančios.

5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasme:

– vidaus organizacinės;

– tarporganizacinės.

6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme:

– kiekybinės;

– kokybinės. (Melnikas ir kt., 2000).

Pateikta klasifikacija tik „skaldo“ inovacijas į atskiras dalis (difuzija, paskleidimas). Klasifikavimas sudaro prielaidas formuoti inovacijų valdymo metodus. Tai patvirtina ir J. R. Breight atlikti tyrimai. Jis pažymi, kad naujos technikos ir technologijos panaudojimo didžiausias efektas pastebimas ne ten, kur ji pirmą kartą buvo panaudota, o inovacinė idėja dažniausiai duoda didesnį efektą tose sferose, apie kurias net nebuvo galvota idėjos formavimo momentu (difuzinė, sąlyginė, inovacinė). Tuo pa
ačiu šis klasifikavimas padeda kompleksiškai suvokti ir įvertinti inovacijas kaip sistemą, turinčią kompleksinį pobūdį, bei sudaro prielaidas formuoti inovacijų valdymo metodus, taip pat numatyti tikslines nišas visuminėje inovacinėje veikloje.

Išsamiausią inovacinių procesų aprašymą yra pateikęs J. A. Schumpeter. Jis pirmą kartą ekonomikos plėtrą nagrinėjo atsižvelgdamas į „naujų kombinacijų“ problemas (inovacijų klausimus). J. A. Schumpeter išskyrė 5 ekonomikos plėtros procese ryškėjančius tipiškus pokyčius (Shumpeter, 1998; Балабанов, 2001): 1. Naujos technikos naudojimas, naujų technologinių procesų arba naujo gamybos aprūpinimo rinka (pirkimas/pardavimas) taikymas. 2. Naujų savybių turinčios produkcijos diegimas. 3. Naujų žaliavų naudojimas. 4. Pokyčiai organizuojant gamybą ir jos aprūpinimą materialiniais, techniniais dalykais. 5. Naujų realizavimo rinkų atsiradimas.

XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje J. A. Schumpeter jau įvedė terminą „inovacija“ ir triadą „išradimas-inovacija-imitacija“. J. A. Schumpeter inovacijas pradeda traktuoti kaip pokyčius, kurių tikslas yra naujų vartojimo prekių, naujų gamybos ir transporto priemonių, rinkų bei pramonės įmonių formų naudojimas. Pagal J. A. Schumpeter, inovacija yra pagrindinis pelno šaltinis: „Pelnas iš esmės yra naujų kombinacijų pasekmė“, „be plėtros nėra pelno, be pelno nėra plėtros“ (Shumpeter, 1998; Балабанов, 2001).

2. INOVACIJŲ REIKŠMĖ

Inovacijų pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse reikalingumas mažai kam kelia abejonių. Kiekvienas naujas išradimas, leidžiantis patobulinti ir pagerinti mus supančią aplinką iš pat pradžių sutinkamas labai optimistiškai. Bet kokia inovacija neša savyje tokias teigiamas pasekmes:

• leidžia plėsti, gerinti mokslinę bazę, kuri buvo naudota šiai inovacijai sukurti ir bus naudojama ateityje kurti naujoms inovacijoms;

• kyla mokslinių darbuotojų (inovacijos autorių) kvalifikacija ir didėja jų patirtis;

• bent kuriam laikui atkreipia visuomenes dėmesį į šios inovacijos pagalba sprendžiamą ar išspręstą problemą (o dažniausiai, kaip rodo praktika, inovacijos vis dėlto problemų pilnai neišsprendžia, o jei ir išsprendžia, tai akivaizdžiau matomos tampa kitos, labai artimos, iki tol buvusios labiau užslėptos, problemos);

• inovacijos autorius atsiduria dėmesio centre, tokiu būdu skatinami kažką panašaus pasiekti ir kiti potencialūs inovacijų kūrėjai;

• sukuriamas pagrindas atsirasti daugeliui įvairias inovacijos įdiegimo stadijas vykdančių institucijų, tokiu būdu atsiranda naujos darbo vietos, nauji informacijos apiforminimo mechanizmai, kas gali iššaukti inovacijas ir visai kitose, nesisiejančiose (pavyzdžiui – organizacinėje, juridinėje) srityse.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad visus šiuos privalumus turi dar neįdiegta, galbūt netgi dar juridiškai neįforminta inovacija. Inovacijos vertė nepalyginamai išauga kai ji pritaikoma praktikoje, nors kaip bebūtų gaila, iki praktinio pritaikymo stadijos prieina tik labai nedidelė dalis inovacijų.

Praktiškai pritaikyta inovacija papildomai įgyja dar tokius privalumus:

• atneša firmai (įmonei, organizacijai) daugiau ar mažiau matomą ekonominę naudą;

• gerokai sustiprina firmos pozicijas rinkoje (jos dalyje), pažymėtina, kad be kartas nuo karto realizuojamų inovacinių sprendimų firma negali išsilaikyti ir įsitvirtinti rinkoje;

• inovacija, kaip taisyklė, neša savyje firmos tiekiamos produkcijos kokybės gerinimą ar kainos mažinimą, dėl ko išlošia galutinis vartotojas;

• paskatina kitų firmų-konkurentų inovacijų paiešką ir diegimą ir pan.

Inovacinė veikla yra esminis ekonominio augimo ir visuomeninės gerovės sėkmės kriterijus. Inovacijomis besiremianti pažanga skatina plėtoti verslo įmones, taip pat ištisus regionus ir nacijas. Ji persmelkia visuomenės kaitos procesus, vėl paskatindama naujas inovacijas (Burmester V., 1999).

2.1. MAKROEKONOMINĖ IR MIKROEKONOMINĖ INOVACIJŲ REIKŠMĖ

Makroekonominis požiūris visų pirma orientuojamas į ekonomikos augimą ir technologinę pažangą. Konjunktūrinės plėtros motorą įsuka drauge su inovacijomis į tyrimus ir plėtrą, taip pat įrengimus, infrastruktūrą ir procesus ateinančios investicijos (Thom N., Ritz A., 2004). Kondratjevas nustatė vadinamąsias bazines inovacijas, sukeliančias ilgus konjunktūros ciklus, kurių metu dar papildomai veikia mažesnės inovacijos, kurios atveda prie visuomenės pajamų didėjimo (žr. 1 pav.)

1 pav. Inovacijos, kaip konjunktūros ciklų sukėlėjos
Šaltinis: Vahs/Burmester, 1999

Šios bazinės inovacijos veikia ne tik atitinkamą ekonomikos šaką, bet ir lemia kitų ūkio šakų, visuomenės ir valstybės plėtrą. Pavyzdžiui garo mašinos, užtikrindamos perėjimą nuo rankų darbo prie industrinės gamybos, pareikalavo pirmųjų darbuotojus ir darbdavius reglamentuojančių taisyklių. Automobilių paplitimas atvedė prie staigaus miesto kelių tinklo plėtojimo, o oro transportas stipriai paskatino ūkio globalizavimą ir tarptautinę konkurenciją. Kartu su sparčia informacinių ir komunikacinių technologijų plėtra nuo devintojo dešimtmečio prasidėjo galutinis perėjimas iš industrinės visuomenės į paslaugų visuomenę. Greitą interneto plėtrą, be kita ko, sąlygojo ne tik laisvosios rinkos mechanizmai, bet ir aktyvios reguliavimo priemonės (pvz., universitetų bendradarbiavimo mokslo tinklais programos ir viešosios bibliotekos). Keičiantis rinkimų technologijoms arba toliau plėtojantis demokratinėms tautos teisėms internetu (pvz., balsavimo), valstybinės institucijos keisis į neviešpataujančias paslaugų organizacijas. Iš to išplaukia, kad dėl (ekonominės) globalizacijos nacionalinė valstybė praranda savo reikšmę.

Inovacijos makroekonominiu lygiu didele dalimi atitinka inovacijų potencialą institucijų lygiu. Verslo įmonės ir nekomercinės organizacijos įsitvirtinti rinkoje ilgam laikui gali tik teikdamos naujas paslaugas ir produktus. Jų šansai išgyventi labai priklauso nuo jų pačių inovacinio pajėgumo. Daugelis aplinkybių nepaliaujamai trumpina produktų gyvavimo ciklą, o tai trumpina ir inovacijų ciklą. Dėl aštrėjančios konkurencijos ūkio procesuose dalyvauja ne tik produktai ir procesai, bet ir žinios. Jos labai greitai praranda savo vertę, o dėl to, be kita ko, vis svarbiau tampa mokytis visą gyvenimą.
2.2. INOVACIJŲ SVARBA POLITIKAI IR ADMINISTRAVIMUI

Valstybė pasireiškia kaip ekonomikos ir visuomenės reguliatorius ir koordinatorius (taip pat ir moderatorius). Be to, ji vykdo paslaugų teikėjos arba mažų mažiausiai paslaugų užsakytojos funkcijas ir šiuo veikimu turi atsižvelgti į piliečių interesus. Valstybės inovacinis veikimas pasireiškia šiose dviejose srityse:
– inovacijos teikiant paslaugas valstybei;
– inovacijos formuojant ūkio ir visuomenės gyvavimo sąlygas.
N. Thom ir A. Ritz nuomone ateityje valstybė savo, kaip paslaugų teikėjos, funkcijas didele dalimi perleis ūkiniams paslaugų teikėjams ir jas beveik visiškai privatizuos. Jų manymu, ateityje liks mažiau valstybinių institucijų (palyginti su jų plėtojimusi XIX amžiuje), o likusios institucijos visiškai pasikeis ir atsinaujins ne staiga, bet greičiau keisis nenutrūkstamai. Tam reikia, kad viešųjų užduočių vykdytojai būtų produktyvūs ir novatoriški. Puoselėjimas tokių svarbių novatoriškų valstybės praeities laimėjimų kaip socialinis draudimas, sveikatos apsauga arba novatoriško mąstymo sąlygotas Vokietijos susivienijimas sukuria palankias tolesnės politikos ir administravimo pažangos tradicijas. Kai tik nebepastebime reikšmingų viešosios veiklos ir nenutrūkstamos pažangos šuolių, valstybinių institucijų ekonominei raidai ir visuomeninei plėtrai ima grėsti nuosmukis (Drucker, 1986).
Reguliavimo ir koordinavimo srityje turi būti atsižvelgta į aplinkos sąlygų kaitą. Pavyzdžiui, trumpėjant inovacijų ciklams, privačiam verslui turi būti sukurtos sąlygos, leidžiančios apdairiai ir greitai išduoti leidimus ir numatančios mokestinius stimulus. Šis reikalavimas sąlygoja inovacinius pokyčius inicijuojant ir taikant teisės normas. Tik taip valstybinės institucijos gali išsaugoti savo teisę reguliuoti ir koordinuoti. Valstybė taip pat gali skatinti informacinius tinklus, gerinančius informacijos apytaką tarp valstybinių ir privačių institucijų.
Taigi politikos ir administravimo sritims inovacijos yra būtinos ir padeda siekti šių tikslų:
– konkurencingumo padidėjimo, palyginti su kitomis valstybėmis, kitomis valstybinėmis organizacijomis ir privačiomis institucijomis;
– skatinti gebėjimą kooperuotis su kitomis valstybėmis, su kitomis valstybinėmis organizacijomis ir privačiomis institucijomis;
– jautrumo visuomeninei ir ekonominei aplinkai;
– didinti valstybinių institucijų patrauklumą visuomenei ir darbo rinkai.
Nors viešojo sektoriaus vadovų novatoriškų gebėjimų svarba yra didžiulė, tačiau vargu ar esama šių gebėjimų būklė mokslo ir praktikos požiūriu yra patenkinama. Jeigu mes panagrinėtume Šveicarijos reformos projektų dalyvių apklausos duomenis, tai pamatytume, kad jie tikrai gerai įvertino savo polinkį į naujas sprendimo priemones. Dar geriau vertinamas turimas inovacinis potencialas (gebėjimas generuoti inovacijas). Tačiau visa tai tik menkai gali būti panaudota, nes dažniausiai institucijų ir darbuotojų kompetencija ieškoti inovacinių sprendimų ir juos realizuoti yra nepakankama. Institucijos inovacijų lygmuo tik labai retai buvo pripažįstamas kaip aukštas ir esamos inovacijų kompetencijos dažniausiai buvo vertinamos vidutiniais balais (žr. 2 pav.).
Apklaustųjų nuomone, didžiausias inovacijų poreikis yra diegiant naujus procesus ir metodus. Turi keistis pačios viešosios institucijos vidaus veikla ir jos administravimas. Tai patvirtino 67 procentai apklaustųjų, ir tai yra daugiau už 62 procentus norinčių naujų personalo srities valdymo instrumentų. Daug menkiau buvo įvertintas novatoriškų produktų ir paslaugų reikalingumas. Tai galima paaiškinti vis dar menka mąstymo apie produktus patirtimi ir nesugebėjimu suvokti produktų vadybos.
Inovacijų lygis ir poreikis institucijose, vykdančiose viešosios vadybos reformos projektus

Duomenys procentais
n=62 nėra duomenų labai žemas greičiau žemas greičiau aukštas labai aukštas
Inovacijų lygis Pritarimas inovacijoms 8 0 35 47 10

Inovacinis potencialas 10 0 21 63 6

Inovacinė kompetencija 10 1 55 29 5
Inovacijų poreikis Nauji metodai ir procesai 16 3 13 40 28

Nauji produktai ir paslaugos 19 3 31 36 11

Nauji instrumentai (humanitarinės srities taisyklės) 16 3 19 47 15

2 pav. Inovacijų lygis ir poreikis
(Šveicarijos viešosios vadybos reformos projektų dalyvių apklausa)
Šaltinis: Thom N., Ritz A. 2004. Viešoji vadyba.

3. INOVACINIŲ VEIKSMŲ PLANAVIMAS VALSTYBĖS MASTU.
TENDENCIJOS EUROPOS SĄJUNGOJE

1996 m. lapkričio 20 d. Europos Komisija priėmė Pirmąjį Europos inovacinių veiksmų planą (The First Action Plan for Innovation in Europe). Šis svarbus strateginis dokumentas pateikė bendrąją schemą inovaciniams procesams Europoje skatinti, daugiausiai susitelkdamas ties prioritetinėmis priemonėmis, kurių turi imtis Europos Komisija kaip vykdomasis Europos Sąjungos organas.

Kodėl Lietuvai svarbios šio nedidelio leidinio idėjos ir kuo jis gali būti mums naudingas?

Lietuva, žengdama į Vakaru Europą, susiduria ir susidurs su tomis pačiomis politinio, ūkinio, intelektinio ir kultūrinio gyvenimo problemomis, kurios aktualios Europos Sąjungai. O vienas iš dalykų, jaudinančių Europos politikos ir ekonomikos plėtros ideologus, yra inovacijų gamyboje ir paslaugų sferoje stoka. Žmonės, gavę mandatą vienokiu ar kitokiu mastu koordinuoti Europos Sąjungos ūkį ir mokslą, yra sunerimę, matydami, jog Europa vis labiau atsilieka nuo pagrindinių konkurentų – Jungtinių Valstijų ir Japonijos – kurdamos bei diegdamos naujas technologijas. Paradoksalu, jog Europa, išlaikydama šimtametes universitetines tradicijas, mokslinių pasiekimų požiūriu būdama tarp lyderių, kai kuriose srityse aiškiai pirmaudama, komercinio įgyvendinimo sferoje praranda pozicijas. Priežasčių esama daug. Bene lengviausiai pastebima – palyginti menkas mokslo finansavimas Europoje: 1995 m. duomenimis, mokslui finansuoti skirta tik apie 2% Europos bendrojo vidinio produkto, o JAV ir Japonijoje apie 2,7% BVP. Kitos svarbios kliūtys inovacijoms Europoje: menka mokslo orientacija į pramoninius poreikius, neadekvati mokymo sistema, nepakankamas mokslininkų ir inžinierių mobilumas, nelankstus finansavimas bei mokesčiai, nepalanki teisinė aplinka. Tai vis duomenys iš “Pirmojo veiksmu plano” pirmtakės “Žaliosios inovacijų knygos” (Green Paper on Innovation), kurią pateikė Europos Komisijos komisarai M.Bangemann ir E.Cresson.

“Žaliojoje inovacijų knygoje” iškeltos tikrai aktualios problemos, ir tai liudijo vėliau sekę
gausūs aukšto lygio debatai, kuriuose dalyvavo ir politikai, ir mokslininkai, ir pramonininkai. Įvairių nuomonių jūroje vieningai skambėjo balsai, kad inovacinio požiūrio deficitas yra reali Europos Sąjungai iškilusi problema, ir ji reikalauja kompleksinio ir globalinio sprendimo. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tarpvalstybinių susitarimų būtinybę, akcentuota nacionalinė įvairovė bei skirtinga regionų situacija. Akcentuota ir tai, kad naujos technologijos – tai ir nauji gaminiai ir paslaugos, kuriančios naujas rinkas, tai papildomos darbo vietos bei gyvenimo sąlygų pagerinimas, taigi ir socialinių problemų sprendimas. “Žaliosios inovacijų knygos” įžvelgtas ir iškeltas problemas “Pirmasis veiksmų planas” paverčia strateginiais veiksmais. Dokumento struktūra labai aiški – tris prioritetų grupes atitinka trys veiksmų kryptys:

– inovacijų kultūros skatinimas;

– inovacijoms palankios aplinkos sukūrimas;

– mokslo orientavimas į inovacijas.

Siūlomi veiksmai paskirstomi dviem lygmenimis – nacionaliniu ir tarptautiniu, t. y. Europos Sąjungos lygmeniu. Aukštesnįjį lygmenį turėtų įgyvendinti Europos Komisija. Inovacijos yra minties būsena, reikalaujanti kūrybiškumo, plataus akiračio, verslo dvasios, drąsos rizikuoti, trumpiau sakant, inovacinis mąstymas yra dalis bendro kultūros lygio, kurio plėtra, savo ruožtu, daug priklauso nuo švietimo ir suaugusiųjų mokymo. Tai visų pirma yra vyriausybinio lygio rūpestis. Švietimo ir mokymo sistemos turėtų orientuoti į inovacinį mąstymą, ugdyti kūrybiškumą. Viena iš Europos iniciatyvų šia linkme yra “Mokymas informacinėje visuomenėje”, sudaranti galimybes pasinaudoti naujausių technologijų galimybėmis žinių perdavimo procesui gerinti. Nuolatinis švietimas reikalingas ir pramonei, ypač smulkiajam ir vidutiniam verslui, nes viena iš kliūčių smulkiosioms inovacinėms įmonėms yra žinių stoka ir informacijos brangumas.

Reikia kurti visuomenės remiamą inovacijų skatinimo bei technologijų perdavimo infrastruktūrą, į šį procesą įtraukiant ir pramonę, kuriai inovacijų kūrimas ir įgyvendinimas tampa gyvybiškai svarbiu, norint užtikrinti produkcijos konkurencingumą. Poreikis tarpregioniniam bendradarbiavimui ir aukštas vadybos lygis, kurie yra neatskiriama inovacijų kultūros dalis, turi tapti ne tik tolimos ateities vizija, bet ir kasdieniu poreikiu. Inovacijoms reikia ruošti dirvą. Nauji mokslo ir pramonės santykiai formuojami ne tuščioje vietoje, o jau nusistovėjusioje teisinėje, administracinėje ir fiskalinėje aplinkoje. Svarbiausi teisinės sistemos darbai Europos Sąjungoje – patentinės ir kitų pramoninės nuosavybės teisės rūšių harmonizavimas. Tai aktualu ne tik kūrėjui, bet ir intelektinės nuosavybės pirkėjui: abu yra suinteresuoti apsaugoti išradimą teisinių dokumentų siena. Ir šios procedūros turi būti pakankamai paprastos bei pigios. Inovacijų įgyvendinimas neretai yra susijęs su didesne nei įprasta verslo rizika, todėl kapitalas ne visada noriai suka į inovacines įmones. Europos Sąjungos valstybės turėtų pasirūpinti sukurti paskolų, garantijų, draudimo sistema, kuri skatintų rizikos kapitalo panaudojimą naujoms technologijoms bei paslaugoms kurti. “Pirmojo veiksmų plano” autorių nuomone, į rizikos kapitalo sferą verta kreipti draudimo ir pensijų fondus. Ypač reikėtų skatinti tarptautinio kapitalo panaudojimą rizikingiems projektams, sudarant jiems patrauklias sąlygas. Vienas iš tokio patrauklumo būdų galėtų būti rizikos pasidalinimas tarp privačių investuotojų ir valstybės. Taip pat reikalingos tarnybos, kuriose potencialūs investuotojai galėtų gauti daugiau informacijos apie naujausių technologijų perspektyvumą rinkos prognozes, nes kol kas viena iš rezervuoto rizikos kapitalo požiūriu priežasčių – informacijos stoka.

Mokslo finansavimas vien iš valstybės saujos yra nepakankamai efektyvus, todėl tiesioginių pramonės ir mokslo ryšių skatinimas bei rėmimas teikia plačias papildomo mokslo finansavimo galimybes. Reikia sudaryti teisines ir ypač finansines sąlygas įmonėms, investuojančioms į naujų technologijų kūrimą ar fundamentaliuosius tyrimus. Mokslinio potencialo ir finansinių galimybių disbalansas ryškiai iškyla, kalbant apie atskilusias kompanijas (spin-off companies), t. y. mažas įmones, kurias sudaro “išeiviai” iš universitetų. Turėdami stiprų intelektinį potencialą bei naujausias mokslų žinias, jie stokoja lėšų idėjoms įgyvendinti, o sustiprėjus finansiškai, tampa aktualiais tvirti ryšiai su buvusia mokslo įstaiga, nes išsineštosios žinios greitai pasensta. Valstybės parama mokslo ir technikos parkams (kaip vienai iš verslo inkubavimo formų) padidintų tokiame mikrosociume susibūrusių įmonių išgyvenimo galimybes. Reikalinga visokeriopai skatinti ir kitos inovacijų paramos infrastruktūros kūrimą bei plėtrą.

Inovacijų paramos politika realizuojama ne tik nacionaliniame lygmenyje. Ketvirtoji bendroji programa (Fourth Framework Programme), INNOVATION, EUREKA, COST, PHARE, TACIS, MEDA bei kitos programos yra galingi tarptautinio Europos Sąjungos bendradarbiavimo instrumentai. Tai plačios galimybės dalyvauti bendruose projektuose su partneriais iš kitu valstybių, keitimasis patirtimi, mokslininku ir inžinierių mobilumo didinimas, suaugusiųjų švietimas.

Konkretus ir lakoniškas inovacijų planas atliepia dabartinės Vakarų Europos inovacijų poreikius ir vienydamas nukreipia pastangas reikiama linkme. Ir “Žaliosios knygos”, ir “Pirmojo veiksmų plano” bendras vardiklis yra inovacijos, kurios čia suvokiamos gana plačiai. Šiandieniu supratimu, aktualiu mokslo, technologijų ir ūkio plėtotei, inovacijos yra:

– sėkmingas naujovių kūrimas, pritaikymas ir panaudojimas gamyboje;

– gaminių asortimento bei jų rinku atnaujinimas ir praplėtimas;

– naujų gamybos, tiekimo ir platinimo metodų įtvirtinimas;

– vadybos, darbo organizavimo, darbo sąlygų keitimas.

Inovacijų gamyboje ir paslaugų sferoje rezultatas – naujų produktų, paslaugų kūrimas, dinamiška pramonės plėtra, rinkos nišų užkariavimas ir naujų rinkų sukūrimas, gyvenimo lygio kilimas. Bet mokslo ir išradybos rezultatų panaudojimo kelias ilgas ir reikalaujantis daug pastangų. Todėl mūsų visuomenė, nenorinti likti technologinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio progreso šalikelėje, turi kurti palankią aplinką naujam verslui. Čia dominuojantis koordinavimo ir skatinimo vaidmuo turėtų tekti valstybei, kurios pareiga – formuoti inovacinėms firmoms palankią įstatymų, ekonominę, finansinę ir informacinę bazę, trumpiau tariant, kurti ir įgyvendinti palankią valstybinę inovacijų politiką.

Suvokimas, kad inovacijos yra valstybinio rūpesčio objektas, Lietuvoje tik dabar tampa realiu. Valstybė turi suformuluoti aiškius tikslus ir būdus užsibrėžtam tikslui pasiekti. Lietuvoje, kaip ir Europoje, parama inovacijoms ir inovaciniam verslui turėtų tapti visuomenės rūpesčiu. Pasaulinė pastarųjų dviejų dešimtmečių patirtis parodė, kad inovaciniuose procesuose didelį vaidmenį vaidina smulkaus ir vidutinio verslo įmonės, kurios, nežiūrint kai kurių trukumų, efektyviai stumia technologinį progresą, kuria ir įgyvendina daug perspektyvių idėjų. Statistika neginčijamai įrodo, jog vienokią ar kitokią paramą gaunančių naujų smulkiojo verslo įmonių “mirtingumas” nepalyginti mažesnis, o efektyvumas – didesnis nei panašių įmonių, įkurtų “laukinės rinkos” sąlygomis. Globalines inovacijos švietime, pramonėje ir paslaugų sferoje neįmanomos be didelių pokyčių žmonių mąstyme. Per daugelį metų tvirtai įsišaknijusių nuostatų neišmesi per vieną dieną. Todėl bene svarbiausia – apskritai mentaliteto kitimas. Nūdienos aplinka dažnai yra ne tik indiferentiška, bet net ir priešiška naujiems požiūriams. Sustabarėjęs požiūris stengiasi tvirtai užremti duris naujovių skersvėjams. Tačiau pasaulis keičiasi. Mokslas XX-jame amžiuje pasidarė labai brangus, tad aprėpti visas dabartines pažinimo sritis negali sau leisti net pačios turtingiausios šalys. Fundamentalusis mokslas jau turi derintis prie technologinių ūkio poreikių, rasdamas šiame bendradarbiavime reikiamus finansavimo šaltinius. Suvokimas, kad mokslas turi tarnauti taip pat ir aktualiems visuomenės poreikiams, tik dabar skinasi kelią Lietuvoje. Dar prieš pora metų žodžiai “mokslo komercializavimas” tūlam buvo tik nieko nesakanti frazė, o neretai sukeldavo netgi priešiškumą. Pageidavimas, kad mokslo darbai būtų kiek galima daugiau orientuoti į praktinį panaudojimą, dar ir dabar kartais, deja, sutinkamas kaip mokslo prestižo žeminimas.

Jeigu bus visuotinai priimta nuostata, kad mokslas turi teikti apčiuopiamą naudą visuomenei jau šiandien, valstybė ir mokslas sykiu palengvins šiandien labai aktualios problemos – finansavimo – sprendimą. Nes mokslo bendradarbiavimas su pramone – tai idėjos, pritaikomos gamyboje, ir pinigai, atlyginantys mokslui už intelektines pastangas. Ypač tai prieinama mokslams, kurie savo prigimtimi artimesni taikomiesiems – biologijai, medicinai, techninėms disciplinoms. Tik reikia atsakingai pasirinkti prioritetus, nes šalies mokslas greta pasaulinių tendencijų visų pirma turėtu atsižvelgti į savos šalies pramonės poreikius ir jos plėtros uždavinius. Nepakanka tik deklaruoti – taip, mes už inovacijas, mes už naujas technologijas, mes už inovacinio verslo skatinimą. Net sukūrus palankias inovacijoms sąlygas valstybės teisės, administravimo, švietimo sferose, Lietuvoje turi būti skatinama ir plečiama infrastruktūra, aptarnaujanti šį sudėtingą procesą. Kai kas jau nuveikta. Keleri metai Lietuvoje veikia įstaigos, kurių pagrindinė veiklos užduotis – teikti visokeriopą paramą mokslo komercializavimui. Tai Lietuvos inovacijų centras, Kauno technologijos universiteto inovacijų diegimo centras, Mokslo ir technologijų parkas. Šiai infrastruktūrai iš dalies galima priskirti ir Valstybinį patentų biurą ir patentinius patikėtinius, institucijas, teikiančias specializuotas techninės informacijos paslaugas, verslo paramos organizacijas. Turėdami ryškesnę valstybės paramą, šie technologijų perdavimo proceso nariai galėtų gerokai praplėsti ar efektyviau vykdyti savo funkcijas – teikti platesnes informacines paslaugas, atlikti rinkų prognozes, įvertinti intelektinį turtą, t.y. daryti visa tai, kuo užsiima tokio tipo organizacijos visame pasaulyje.

Sėkmingai realizuodama inovacijų politiką, valstybė sykiu kompleksiškai sprendžia ir mokslo bei studijų, technologijų skatinimo, švietimo, informacijos, komunikacijos ir kitas problemas. “Pirmasis veiksmų planas” turėtų tapti kiekvieno sprendimus priimančio Lietuvos valdininko parankine knyga.

3.1. INOVACIJŲ PLĖTROS YPATYBĖS LIETUVOJE

Šiandien ekonomika auga, bet kaip panaudoti šį potencialą, kad augimas nesustotų? Kokios veiklos imtis dabar, kad po penkerių ar dešimties metų galima būtų pasakyti, jog Lietuva pasirinko jai tinkamą ekonominės plėtros strategiją? Ekonominės politikos ekspertai dažnai pabrėžia, jog aukštosios technologijos gali būti būtent tas ekonomikos variklis, kuris ilgalaikėje perspektyvoje užtikrins Lietuvos gerovės augimą ir greitą ES pragyvenimo lygio vidurkių pasiekimą.

Prisiminkime, kad 95 proc. įmonių Lietuvoje turi iki 50 darbuotojų. Tokio dydžio įmonė, jei mokslo tyrimai nėra jos pagrindinė veikla, dažniausiai negali skirti lėšų ir žmonių išteklių moksliniams tyrimams daryti ar jais naudotis.

Mokslo tyrimai reikalauja ilgalaikių investicijų, šios investicijos yra labai rizikingos, jų rezultatas sunkiai prognozuojamas, įmonė paprastai neturi pakankamai išteklių nustatyti tyrimų kryptis ir neturi išteklių panaudoti tyrimų rezultatus.

Įmonių, galinčių skirti dalį savo resursų tyrimams ir jų panaudojimui, dar ilgai bus mažuma. Jos nesukurs reikalingų darbo vietų daugumai gyventojų.

Lietuvoje dirbantys verslininkai štai kaip apibūdina savo verslo plėtros perspektyvas.

– Jie turi verslo idėjų. Pastebėtina, kad mokslo tyrimai yra vienas iš idėjų šaltinių. Ir akademiniuose sluoksniuose egzistuoja įsitikinimas, kad moksliniai tyrimai turi būti visaip skatinami, nes verslui trūksta idėjų.

– Jie turi pinigų arba žino, kur jų gauti. Naujam verslui pradinio kapitalo pritraukimas yra problema, tačiau sėkmingai veikiantys verslininkai turi finansavimo šaltinių.

– Jie neturi žmonių, įgyvendinančių tas idėjas. Ir svarbiausia jie nežino, kur tokių žmonių gauti.

Taigi silpnoji grandis, atrodo, yra ne verslo idėjos ar jų finansavimas, o vadyba. Vadyba – tai ta „aukštoji technologija”, kurią P. F. Drucker laiko labai svarbiu vienijančiu veiksniu, užtikrinusiu JAV ekonomikos augimą.

3.2. KAS NEVEIKIA, KURIANT „AUKŠTĄSIAS TECHNOLOGIJAS”

Centralizuotas planavimas yra tiesiogiai priešingas versliškumui. Be abejo, inovacija turi būti sisteminė ir valdoma, tačiau ji gali atsirasti tik decentralizacijos sąlygomis, ji sukuriama ad hoc, ji specifiška ir mikroekonomiška. Galimybių randama tik detalėse, o ne agreguotose planuotojų duomenų bazėse.

Kai kurios šalys – Prancūzija, Vokietija ir net Didžioji Britanija – skelbia bandančios sukurti aukštųjų technologijų versliškumą. Tačiau jos yra ištikimos tradiciniams suvaržymams, reguliavimams ir vertybėms. Tokia politika nesukurs aukštųjų technologijų. Ji gali sukurti kokį nors Konkordą (P. F. Drucker mini Konkordo projektą su didele ironija – tai daug investicijų kainavęs viršgarsinio keleivinio lėktuvo projektas. Šiomis dienomis skrydžiai šiais lėktuvais nutraukiami dėl ekonominio nepagrįstumo), tačiau nesukurs sąlygų lyderiauti ir darbo vietų.

Aukštosios technologijos yra rytdienos rinkos, o ne šiandienos. Rytdienos rinkos negali kompensuoti šiandienos nykstančių pramonės šakų darbo vietų praradimų. Aukštosios technologijos yra tik ledkalnio ar kalno viršūnė. Ji turi turėti žmonių su patirtimi ir verslo vertybėmis – administratorių, vadovų, finansininkų, pardavėjų. Bandyti kurti aukštųjų technologijų versliškumą – tai lyg įsivaizduoti viršukalnę be paties kalno. Juk geros smegenys negali būti mirusiame kūne. Todėl aukštosioms technologijoms reikia visuomenės, kurioje gausu inovatorių, turinčių verslo vizijų ir prieigą prie rizikos kapitalo (Drucker, 1986).

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Inovacijos yra būtinos visuomenei ne tik ekonomikos, bet ir viešojo sektoriaus srityje ar visuomenės gyvenime. Jos svarbios dar ir tuo, kad inovacijos yra „žingsnis po žingsnio” tobulėjimo metodas, nepripažįstantis revoliucijų ir dirbtinumų.

Kitose srityse inovacijos dažnai mūsų net nesuvokiamos kaip tokios. Pavyzdžiui, „Vilniaus prekybos” didieji prekybos centrai yra inovacijos prekybos organizavime pasekmė.

Taigi kiekviename versle yra daug galimybių patenkinti dar nepatenkintus poreikius, arba padaryti tai geriau, nei daro kiti, padaryti tai veiksmingiau nei kiti.

Kadangi inovacijos, inovatyvumas yra neatsiejama nuo verslo, labai svarbi yra ekonominė aplinka, kurioje naujovės galėtų tarpti. Ekonominė politika turėtų atspindėti verslo vertybes.

Mokesčių sistema turi sukurti prielaidas verslininkiškai ekonomikai. Mokesčių sistema atspindi visuomenės vertybes ir prioritetus.

Reikėtų pinigų, grįžtančių nutraukus senąjį verslą, nelaikyti pajamomis. Dabar pinigai yra sukaustyti vakardienoje, tuo tarpu verslininkiškumo vertybės liepia juos nukreipti į rytdieną. Tie pinigai reikalingi naujam verslui ir neturi būti apmokestinami kaip pelnas.

Reikėtų taip pat panaikinti pelno mokesčius naujam verslui. Nerealu reikalauti iš kūdikio to paties, ko iš suaugusio. Pirmų keleto metų buvimo versle kaina yra gerokai didesnė, nei iš jo gaunamos pajamos.

Jei tai yra per radikalu, reikia sudaryti galimybes atidėti pelno mokesčių mokėjimą keleriems pirmiems metams. Įmonės augimui reikia lėšų, tačiau pinigų grąža ilguoju laikotarpiu bus didelė. Šis atidėjimas neturi būti baudžiamas jokiais palūkanų procentais.

Kiekvienam politiniam sprendimui turi būti užduotas klausimas: ar šiuo sprendimu skatiname visuomenę kurti? Tobulėti? Inovuoti? O gal pririšame prie to, kas buvo vakar ir stabdome ją?

Reikalinga gyva vadybos mokykla. Aukšto lygio vadybininkai, turintys verslo vertybių, yra būtini inovuojančiai ekonomikai. Tik žmonės, išmanantys verslo procesus ir dinamiką, gali išradėjus įgalinti sukurti produktus. „Kai kurie galvoja, kad idėjos nuverčia kalnus. Iš tikrųjų buldozeriai nuverčia kalnus. Idėjos tik parodo, kur reikia griauti.” (Drucker, 1986).

LITERATŪRA

Drucker Peter F., 1986. Innovation and Entrepreneurship
Drucker, Peter F. 1986. Innovations-Management für Wirtschaft und Politik.
Europe council. The First Action Plan for Innovation in Europe, 1996.
Europe council. Green paper on innovation, 1995.
Kulviecas P. 1991. Inovacinis procesas. Lietuvos vadybos akademija.
Melnikas B., Jakubavičius A., Strazdas R. 2000. Inovacijos. Vilnius
Thom N., Ritz A. 2004. Viešoji vadyba. Lietuvos teisės universitetas
Schumpeter J. A. 1998. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. Vilnius: Mintis.
Vahs D., Burmester R. 1999. Innovationsmanagement. Stuttgart
Балабанов И. Т. 2001. Инновационный менеджмент. Санкт-Петербург. Питер

Leave a Comment