INOVACINĖS VEIKLOS VALDYMAS – AKTUALI MOKSLINĖ IR PRAKTIKOS PROBLEMA Inovacijų ir inovacinės veiklos samprata Inovacijos ir inovacinės veiklos sąvokosNustatant bei įvardijant inovacinės veiklos plėtojimo problemas bei ieškant būdų joms spręsti, pirmiausia būtina apibrėžti pagrindines ino¬vacijų ir inovacinės veiklos sąvokas.Inovacijos suvokiamos labai plačiai ir įvairiai: mokslinėje lite¬ra¬tū¬ro¬je šiuo klausimu yra įvairių nuomonių ir pozicijų. Bendru atveju galima teigti, kad inovacija – tai funk¬cinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju. Ino¬vacija gali būti laikoma idėja, veikla ar koks nors materialus objek¬tas, kuris yra naujas žmonėms, jų grupei ar organizacijai, kuri jį įgyven¬di¬na ar naudoja.Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų for¬ma¬vimas ir įgyvendinimas. Pabrėžtina, kad svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inova¬ci¬nės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu daiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsi¬žvelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daik¬tą, padaro jį savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkindamas savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas pažangos ka¬talizatorius, nes žmogus, tenkindamas juos per tikslinę veiklą, pa¬žįs¬ta gam¬tos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas ma¬te¬ria¬li¬¬nes ir dvasines vertybes.Suvokiant kūrybinio prado svarbą inovacinei veiklai, tikslinga api¬brėž¬ti inovacinės veiklos vietą ir reikšmę bendroje veiklos (repro¬duk¬ty¬vio¬ji veikla, besiremianti anksčiau buvusiomis veiklos schemomis ir nu¬kreip¬ta gauti jau žinomą rezultatą žinomomis priemonėmis, ir pro¬duk¬tyvioji veikla, susijusi su naujų tikslų ir naujų priemonių kūrimu arba žinomų tikslų siekimu naujomis priemonėmis) klasifikacijoje (1.1 pav.). 1.1 pav. Inovacinės veiklos vieta bendroje veiklų klasifikacijoje
Inovacinė veik¬la juose apibūdinama kaip ekonomikos intensyvinimo pagrindas, moks¬li¬nės techninės pažangos spartinimo, socialinės ir kultūrinės visuo¬me¬nės plėtros sąlyga.Galima teigti, kad vienintelė veikla, siejanti savyje kūrybą, moks¬lą ir verslininkystę, tai inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios trans¬formuojamos į fizikinę realybę, keičiančią visuomenę. Todėl ino¬va¬cinę veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nu¬kreip¬tą į kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėji¬mo tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius.Kintančių visuomenės poreikių įtaka inovacinei veiklai akivaiz¬džiai atsispindi B.Twiss pateikiamoje inovacinės veiklos schemoje [143].
1.2 pav. Inovacinės veiklos schema
Šiuo atveju inovacinė veikla suvokiama kaip mokslo ar techninių ži¬nių perdavimas tiesiogiai į vartotojų poreikių tenkinimo sritį [143]. Ana¬logišką požiūrį išsako ir kiti autoriai – J.R.Bright [14], D.Price [108], M.J.Baker [9].Išsamiau nagrinėjant inovacinės veiklos sąvokas, būtina įvertinti ino¬vacijų įvairovę bei šios įvairovės raiškos formas. Inovacijų įvairovė ir jų klasifikavimasAtsižvelgiant į inovacijų įvairovę, tikslinga suformuoti universalų ino¬vacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas svarbiausias kla¬si¬fi¬ka¬cines grupes:1. Klasifikacija inovacijų turinio prasme:− produkto; tokių inovacijų prasmė – naujų galutinių produktų (ga¬mybos priemonės, vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai pro¬duktai ir t.t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas,− technologinės; tokių inovacijų prasmė – naujų technologijų su¬kū¬rimas ir taikymas įvairiose veiklos srityse, − socialinės; tokių inovacijų prasmė – naujų ekonominių, val¬dy¬mo, organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvai¬riose veiklos srityse,− kompleksinės; tokių inovacijų prasmė – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas.2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme:− žmogus,− įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija,− ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo orga¬ni¬za¬ci¬ja,− visuomenė ir valstybė,− ekosistema,− pasaulis.3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme:− vienkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas vieną kar¬tą,− daugkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas keletą ir daugiau kartų.4. Klasifikacija inovacijų naujumo lygio prasme:− radikalios; tokių inovacijų prasmė – iš principo naujų priemo¬nių, skirtų tenkinti naujus arba jau žinomus poreikius, kurie kokybiškai keičia visuomenės veiklos būdus, sukūrimas,− modifikuojančios; tokių inovacijų prasmė – gerinimas ir pa¬pil¬dy¬mas; tobulėjimo laidavimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuomenės poreikių.5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasme:− vidaus organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgy¬ven¬dinamo proceso (kūrimo, diegimo, vystymo) organizavimas tik vie¬no¬je organizacijoje,− tarporganizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgy¬ven¬di¬nimo proceso atskirų funkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.: mokslinių tyrimo institutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt.6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme:− kiekybinės; tokių inovacijų prasmė – našumo, gamybos apimčių ir t.t. didinimas kiekybiniais aspektais,− kokybinės; tokių inovacijų prasmė – gamybos, valdymo ir t.t. ko¬kybės gerinimas.Pateiktas klasifikacijos modelis gali būti suvokiamas kaip tra¬di¬ci¬nis: atskiri jo elementai įvairiais aspektais pažymimi įvairiuose litera¬tū¬ros šaltiniuose. Kartu pabrėžtina, kad šis modelis vi¬siškai neatspindi inovacinės veiklos specifikos ir neleidžia suprasti sisteminio inovacijų pobūdžio. Todėl būtų tikslinga papildyti inovacijų kla¬sifikaciją inovacinės veiklos galutinio rezultato prasmę išryškinančia klasifikacija. Pastarojoje gali būti išskirtos:− fundamentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinė teorija, pateikta rašytine forma. Šios inovacinės veiklos organizavimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų inovacijų, − eksperimentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezul¬ta¬tas yra remiantis moksline teorija sukurtas eksperimentinis produkto (tech¬nika, technologinė linija ir t.t.) pavyzdys, − bazinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra su¬kurto eksperimentinio produkto pavyzdžio naudojimas masinei ga¬my¬bai konkrečioje organizacijoje pirmą kartą,− difūzinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kažkur jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei ga¬my¬bai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižymin¬čia¬me individualia specifika,− sąlyginė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir at¬nau¬jinimas, kuo remiantis gaunamas visai kitas ar panašus, bet kitų tech¬ninių charakteristikų produktas.Gali atrodyti, kad pateikta klasifikacija tik “skaido” inovacinę veik¬lą į atskiras dalis (difūzija, paskleidimas). Iš dalies taip ir yra. Tačiau šis klasifikavimas sudaro prielaidas formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus. Tai patvirtina ir J.R.Bright atlikti tyrimai [14]. Jis pažymi, kad labiausiai ženklus naujos technikos ir technologijos panaudojimo efektas pastebimas ne ten, kur ji pirmą kartą buvo panaudota (ekspe¬ri¬men¬tinė, bazinė inovacija), o inovacinė idėja dažniausiai duoda daugiau rezultatų tose srityse, apie kurias net nebuvo galvota idėjos formavimo momentu (difūzinė, sąlyginė inovacija). Kartu šis klasifikavimas padeda kompleksiškai suvokti ir įvertinti inovacijas kaip sistemą, turinčią kompleksinį pobūdį, bei sudaro prie¬lai¬das formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus, taip pat numa¬ty¬ti visuminės inovacinės veiklos, aprėpiančios smulkaus ir vidutinio vers¬lo sferą, tikslines nišas. Inovacinės veiklos kompleksiškumasInovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, api¬man¬tį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka. Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška aprėpia įvairias fazes [70] (1.3 pav.):1. Naujos idėjos atsiradimą;2. Naujovės sukūrimą ir pirminį įdiegimą;3. Naujovės panaudojimo metodų paskleidimą;4. Naujovės paskirstymą tarp naudotojų ir vartotojų;5. Naujovės naudojimą ir vartojimą;6. Naujovės sunykimą.1.3 pav. Inovacinės veiklos fazės
Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso daly¬vius, kuriuos galima suskirstyti taip (1.5 pav.):1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis ino¬va¬ci¬jas intelekto dėka;2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir praktikos jungiamoji grandis;3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje ba¬zė¬je ir dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijos;4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui;5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį ino¬va¬cijų produktą; 6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.
1.5. pav. Inovacinės veiklos dalyviaiEkonominio inovacijų įvertinimo problemų atspindys mokslinėje metodinėje literatūrojeInovacijų ekonominio efektyvumo įvertinimas laikytinas ypač ak¬tua¬lia problema, nes nuo vertinimo rezultato ir tikslumo labai priklauso, ar inovacinė veikla bus įgyvendinama. Tai akcentuojama daugelyje moks¬linių darbų [4,11,49,81,101,141,142]. Yra siūlomos įvairios inovacinės veiklos projektų įvertinimo for¬mu¬lės. Pavyzdžiui, I.Ansoff [4] siūlo du kokybinius vertinimo rodiklius – pelną ir riziką. (Mt + Mb) x E x Ps x PpPelnas = ———————————- x S ; [1.1] Cd + J
čia: Mt – techninis lygis, Mb – ekonominiai pranašumai, E – visuminis įplaukų įvertinimas per visą gyvavimo ciklą, Ps – projekto pasisekimo tikimybė, Pp – sėkmingo išėjimo į rinką tikimybė, S – strateginis siūlomo projekto atitikimas kitiems projektams, Cd – suminės investicijos, J – kaupimo veiksnys, išreiškiamas daliniu esamų pajėgumų panau¬do¬jimu. CarRizika = —————— ; [1.2] F x Mpčia: Car – suminės išlaidos taikomiesiems tyrimams, F – suminės išlaidos pagalbiniam aprūpinimui, Mp – kokybinis rodiklis (pelnas).Tačiau dauguma autorių nesiekia įtraukti kokybinių veiksnių į eko¬nominio vertinimo formules. A.Hard [49], C.Pacifiko [101], W.Whaley ir R.Williams [138] siūlo remtis tiktai finansiniais rodikliais ir inovacinės veiklos pasisekimo tikimybe: S x P x p x tProjekto rodiklis (efektas/išlaidos) = ——————– ; [1.3] 100 x C
čia: S – pardavimų apimtys, P – pelningumas %, p – pasisekimo tikimybė, t – skaičiuojamasis periodas, C – būsimos tyrimų išlaidos.Šių formulių naudojimo tikslingumas ir naudingumas, vertinant ino¬vacinės veiklos efektyvumą, labai priklauso nuo pasirinktų duomenų tikslumo ir patikimumo. Tai ypač aktualu Lietuvos sąlygomis, vykstant esmingoms ūkio transformacijoms, kai praktiškai visa informacija ir duo¬menys, naudojami inovacinės veiklos ekonominiam vertinimui, yra prognozuojamojo ir tikimybinio pobūdžio. Todėl tikslinga kurti ir diegti sistemą, leidžiančią, maksimaliai panaudojant Lietuvos mokslo ir atski¬rų ūkio šakų potencialą, inovacinės veiklos ekonominį vertinimą pa¬grįsti ekspertų išvadomis. Inovacinės veiklos valdymo aktualijosInovacinės veiklos valdymo problemos ir aktualijos LietuvojeSiekiant objektyviai įvertinti inovacijų ir inovacinės veiklos val¬dy¬mo problemas Lietuvoje, reikia išanalizuoti Lietuvoje vykstančius so¬cia¬linius ir ekonominius procesus sisteminiu požiūriu.Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjusio ir gana sparčiai besi¬vys¬čiu¬sio rinkos ekonomikos kuriamojo proceso padariniai ekonomikai šian¬dien akivaizdūs. Pirmiausia pabrėžtinos Lietuvos ekonomikos ir ūkio restruktūrizacijos tendencijos. Labai svarbūs šiuo požiūriu pri¬va¬taus sektoriaus kūrimosi tempai. 1993-1994 metais čia įvyko esmi¬nis lūžis. Statistikos departamento duomenimis, 1998 m. šalies ekono¬mi¬kos privačiame sektoriuje dirbo 60% visų dirbančiųjų [75].Kitas labai svarbus restruktūrizacijos padarinys – naujų nacio¬na¬li¬nės ekonomikos šakų kūrimas. Be pramonės ir žemės ūkio, per pasta¬ruo¬sius metus Lietuvoje atsirado daug naujų ūkio šakų: susiformavo to¬kios veiklos rūšys kaip bankininkystė, draudimas, privati medicina, in¬ten¬syvus užsienio turizmas, finansinis ir prekybinis tarpininkavimas, tarp¬tautiniai pervežimai, nekilnojamojo turto ir holdingo verslas.
Šie ir kiti struktūriniai pokyčiai neutralizavo bendrojo nacionalinio produkto ir ypač pramonės produkcijos gamybos apimties mažėjimo tem¬pus ir parodė radikalius Lietuvos ūkio kapitalo struktūros poslinkius pri¬vataus kapitalo didėjimo link. Pabrėžtina, kad per pastaruosius 15-20 metų Lietuva vystėsi kaip industrinis kraštas su ryškiai išreikštais mokslui imlios gamybos prio¬ri¬te¬tais. Būtent dėl to Lietuvoje dar egzistuoja gana ženklus pramo¬nės potencialas, kuris nepaisant daugelio neigiamų senosios ekonomi¬nės sistemos demontavimo padarinių vis dėlto gali būti traktuojamas kaip svarbus ekonominės raidos veiksnys.Esminis Lietuvoje vykstančių transformacijų reiškinys – ekono¬mi¬kos, integruotos į stambias struktūras, kaita.Tai iškėlė nemažai spręstinų problemų. Jas pagal pasireiškimo mas¬tą galima suskirstyti į:− makrolygio problemas,− mikrolygio problemas.Makrolygio problemas pagal jų atsiradimą galima būtų skirstyti į:1. Teisines:a) lėtas įstatyminės bazės formavimas ir kūrimas;b) dalies įstatymų ir teisės aktų neatitikimas pasaulinės praktikos nor¬moms;c) įstatymų ir teisės aktų priėmimas nepritaikant Lietuvos sąlygoms ir dažnas jų taisymas, pildymas, keitimas ir t.t.2. Ekonomines:a) lėti bendrojo vidinio (BVP) ir bendrojo nacionalinio (BNP) pro¬duk¬tų augimo tempai;b) palyginti didelis biudžeto deficitas;c) neigiamas eksporto bei importo balansas ir t.t. [75].3. Socialines:a) didelė socialinių įsipareigojimų našta;b) didėjantis nedarbas ir t.t. [75].Remiantis atliktais tyrimais mikrolygmeniu (įmonių) išskirtinos šios problemos:1. Gaminamos produkcijos neatitikimas pasauliniams stan¬dar¬tams;2. Žemas darbo našumas;3. Prastas produkcijos konkurentiškumas, realizacijos rinkų pra¬ra¬di¬mas dėl blogo produkcijos kainos/kokybės santykio;4. Finansinių lėšų trūkumas;5. Didelės darbo, energijos ir medžiagų sąnaudos gamybos proce¬se;6. Kvalifikuoto personalo trūkumas;7. Informacijos stoka, jos neefektyvus apdorojimas.Išvardintoms problemoms efektyviai spręsti labai padėtų inova¬ci¬nės veiklos aktyvinimas. Tačiau tai susiję su keletu spręstinų valdymo prob¬lemų, kurias galima suformuluoti taip:1. Teorinė-mokslinė problema:Lietuvos sąlygoms pritaikytos ir moksliškai pagrįstos racionalios ino¬vacijų ir inovacinės veiklos valdymo sistemos nebuvimas. 2. Praktinės-organizacinės problemos:a) inovacijų ir inovacinės veiklos spartinimo ir valdymo struktūrų bei mechanizmų nebuvimas;b) atskirų inovacinės veiklos subjektų sąveikos ryšių ne¬efek¬ty¬vus funkcionavimas;c) intelektinio potencialo neefektyvus naudojimas;d) inovacijų ir inovacinės veiklos valdymo specialistų stoka.Tai patvirtina smulkaus ir vidutinio verslo inovacijų tyrimai, išryš¬ki¬nantys tam tikrus inovacijų poreikio prioritetus ir atspindintys bend¬rą¬ją smulkaus ir vidutinio verslo inovacijų problematiką.Tarp inovacijų poreikių prioritetų bendruoju atveju gali būti pažy¬mė¬ti:1. Su įmonių valdymu susiję inovacijų poreikiai, kuriuos lemia tai, kad: daugumoje įmonių nėra organizuotas ir nuolat vykdomas anali¬ti¬nis darbas, orientuotas į perspektyvius rinkos tyrimus, įmonių raidos kon¬cepcijų sudarymą ir strateginį planavimą, nėra aiškaus funkcijų pasidalijimo (atskirų vadovų įgaliojimai ir kom¬petencijos nustatytos labai netiksliai, kai kurios svarbios inovacijų formavimo ir įgyvendinimo veiklos funkcijos apskritai nėra priskirtos va¬dovų komandos nariams), daugelis valdymo funkcijų, tarp jų inovacijų įgyvendinimo, fak¬tiškai priskirta pirmajam vadovui, kuris realiai nesugeba ap¬rėpti gana pla¬čių valdymo ir vadovavimo problemų; dėl val¬dy¬mo funkcijų centra¬li¬zavimo pirmojo vadovo lygiu daugelis svarbių klau¬simų ne¬spren¬džia¬ma arba sprendžiama pavėluotai ir nekonstruktyviai, struktūros ir padaliniai, kuriuose turėtų būti sutelktas darbas, su¬si¬jęs su moksline technine pažanga ir kokybės valdymu, faktiškai ne¬funk¬cionuoja; daugelis klausimų sprendžiama be teisinio, informacinio ir va¬dy¬bi¬nio pasirengimo, kai kuriose įmonėse nėra kompleksinės apskaitos sistemos, kuri atitiktų Vakarų šalių standartus; dėl šios priežasties apskaita dažnai yra netiksli.2. Su technologinių procesų valdymu susijusių inovacijų poreikiai, ku¬riuos lemia tai, kad: darbų organizavimas dažnai ne tik neatitinka technologinio pro¬ce¬so logikos, bet netgi prieštarauja jai, gamyboje dažnai naudojami pasenę metodai, todėl gamybos pro¬cesas nebūna tinkamai parengiamas, jam vykstant gausu laiko ir ma¬te¬rialinių resursų nuostolių, neužtikrinamas reikiamas kokybės lygis, gamyba nėra deramai orientuota, kad vyktų mokslinė techninė pa¬žanga, diegiamos inovacijas bei laiduojamas kokybės valdymas, įmonės dažnai net neketina kurti ilgalaikės techninės plėtros, tech¬nologijos ir produkcijos tobulinimo koncepcijos. 3. Su personalu susiję inovacijų poreikiai, kuriuos lemia tai, kad: įmonių vadovai dėl savo nepakankamos kvalifikacijos gana daž¬nai nesugeba priimti ir įgyvendinti konstruktyvių sprendimų, leidžian¬čių stabilizuoti įmonės situaciją ir užtikrinti jos efektyvų funkcionavimą ateityje, iš esmės nėra sprendžiami personalo ugdymo, kvalifikacijos to¬bu¬linimo ir atestavimo klausimai, įmonės dažniausiai nė nemėgina kurti kon¬cepcijos šiems klausimams spręsti, personalas dažniausiai parenkamas pagal subjektyvius kriterijus.Minėti inovacijų poreikiai atspindi platų inovacijų galimybių spekt¬rą, išreiškiantį inovacinės veiklos sistemiškumą. Būtent todėl ga¬li¬ma teigti, kad kompleksinis išvardintų poreikių įvertinimas leidžia su¬vok¬ti smulkaus ir vidutinio verslo inovacijų plėtrą kaip sisteminį reiš¬ki¬nį.Inovacinės veiklos valdymo problemų sprendimo prioritetaiInovacijų poreikių ir inovacinės veiklos valdymo problemų įvar¬di¬ji¬mas leidžia suformuluoti pagrindinius problemų sprendimo priorite¬tus, tarp kurių paminėtini tokie:1. Naujų inovacinės veiklos valdymo sistemų, modelių ir metodų, pri¬taikytų prie visuotinių ir globalinių transformacijų sąlygų, kūrimas;2. Efektyvios mokslo ir praktikos (verslo) sąveikos sistemos kū¬ri¬mas;3. Švietimo sistemos tobulinimas ir organizavimas, nukreipimas į specialistų rengimą esant spartiems transformacijų pokyčiams;4. Teisinės bazės, skatinančios inovacinės veiklos plėtojimą, kūri¬mas;5. Visuomenės teigiamo požiūrio inovacijoms sudary¬mas;6. Smulkių, vidutinių ir stambių įmonių veiklos val¬dy¬mo metodų, nukreiptų į inovacinės veiklos spartinimą ir t.t., kūri¬mas.Inovacijų ir inovacinės veiklos valdymo problemų sprendimo prio¬ri¬tetų spektras labai platus, tačiau ekonomikos sferos plėtojimas yra vie¬nas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių visos valstybės išsivystymo lygį. Todėl inovacinės veiklos spartinimas pirmiausia turi būti nukreip¬tas šia linkme.Analizuojant ekonomikos procesus, ekonomiką plačiąja prasme ga¬li¬ma traktuoti kaip “gyvą organizmą”. Tai pateisintų teiginį, kad pinigai eko¬nomikai vystytis yra taip svarbūs kaip žmogui kraujas. Pratęsiant šią ana¬logiją galima sakyti, kad teisiniai pagrindai yra ekonomikos “smege¬nys”, stambios pramonės įmonės – ekonomikos “širdis”, o smulkaus ir vidutinio verslo įmonės – ekonomikos “plaučiai”. Kaip matome, smul¬kus ir vidutinis verslas turi labai svarbią reikšmę ekonomikai. Tuo la¬biau kad jo įtaka vietinei ekonomikai yra didesnė negu stambaus vers¬lo, nes smulkus ir vidutinis verslas iš esmės domisi tik vietine rinka ir joje realizuoja savo produkciją bei paslaugas. Taigi smulkaus ir viduti¬nio verslo įmonės:– padeda plėtoti vietinę infrastruktūrą,– mažina bedarbių skaičių,– užpildo stambių įmonių paslaugų ir prekių asortimento spragas,– ugdo naują požiūrį į nuosavybę.Be to, transformacijų procesai, vykstantys Rytų ir Vidurio Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, lemia keletą specifinių požymių, susijusių su inovacine veikla smulkaus ir vidutinio verslo srityje. Šių požymių su¬vokimas leidžia nustatyti kai kuriuos dėsningumus, būdingus ino¬va¬ci¬nei veiklai būtent transformacijų laikotarpiu.Nustatant minėtus dėsningumus, orientuojamasi į esminius trans¬for¬ma¬cijų požymius:− transformacijų laikotarpiu suyra ankstesnė planinio ūkio sistema ir pradeda formuotis rinkos ūkio struktūros,− realiai pradeda reikštis įvairiapusiška konkurencija, lemianti būti¬ny¬bę įdiegti daugelį inovacijų,− vyksta ekonominės veiklos liberalizavimo ir socialinio gyvenimo demo¬kratizavimo procesai, išreiškiantys naujas inovacinę veiklą nule¬mian¬čias aplinkybes,− ūkio struktūrų raida vis didesniu mastu integruojama į globalines ekonomines struktūras. Remiantis atliktais tyrimais galima teigti, kad tarp transformacijų są¬lygoms būdingų inovacinės veiklos smulkiame ir vidutiniame versle dėsningumų gali būti ypač išskirti tokie:1. Smulkaus ir vidutinio verslo inovacinė veikla, būdama orien¬tuota į vis didesnį verslo struktūrų konkurentingumą, dažniausiai aku¬mu¬liuoja gana prieštaringas nuostatas:− inovacinės veiklos turinį sudaro kitose šalyse (ypač Vakarų) ar ki¬tose ūkio sferose jau anksčiau sukurtų inovacijų skleidimas ir jų pri¬tai¬kymas transformacijų laikotarpiu funkcionuojančiam smulkiam ir vi¬du¬tiniam verslui,− smulkiame versle vyksta tiek “senesnių” inovacijų skleidimas, kar¬tu programuojantis tolesnį transformuojamojo ūkio atsilikimą nuo to mo¬¬dernumu pasižyminčio ūkio, iš kurio “atėjusios” inovacijos yra sklei¬¬džiamos transformuojamuose verslo sektoriuose, tiek jau apro¬buo¬tų inovacijų tolesnis modernizavimas, leidžiantis integruoti transfor¬muo¬¬jamus verslo sektorius į šiuolaikiško ir efektyvaus verslo sistemą.2. Smulkaus ir vidutinio verslo inovacinę veiklą vykdo ir akty¬vi¬na dviem grupėms priskirtini veikos subjektai:− veiklos subjektai, kurių intelektualinio ir kvalifikacinio poten¬cia¬lo lygis yra gana aukštas; atskirais atvejais šis lygis yra gerokai aukš¬tes¬nis nei jo poreikis (tokiomis sąlygomis realiai egzistuojantis in¬te¬lektualinis ir kvalifikacinis potencialas panaudojamas ne visiškai ir neefektyviai),− veiklos subjektai, kurių intelektualinio ir kvalifikacinio poten¬cia¬lo lygis yra gana žemas (to rezultatas – egzistuojantis kvalifikacinis potencialas reiškiasi kaip inovacinės veiklos plėtojimo stabdys).3. Inovacinė veikla pasižymi prioritetais, nukreiptais į gana pa¬pras¬tų ir nesudėtingų ekonominio, komercinio ir organizacinio pobū¬džio inovacijų sukūrimą, skleidimą ir įgyvendinimą; modernizavimu pasižyminčios mokslinės techninės ir technologinės inovacijos, reika¬lau¬jančios didelių intelektualinių ir informacinių investicijų, pasireiškia kaip netipiškas ir gana retas dalykas.4. Inovacinė veikla pasižymi ryškiomis nuostatomis į lokalumą, iš¬reiš¬kiantį inovacijas gana griežtai ribojamų raiškos erdvių atžvilgiu: to¬kio¬mis sąlygomis būtent smulkus ir vidutinis verslas gali būti suvo¬kia¬mas kaip inovacijoms labiausiai palankus besitransformuojančio verslo sek¬torius.Pateikti dėsningumai išreiškia inovacinės veiklos svarbą būtent smul¬kaus ir vidutinio verslo sektoriuje.Viena iš svarbiausių inovacinės veiklos spartinimo prioritetinių kryp¬čių yra racionalių, teoriškai ir praktiškai pagrįstų inovacinės veik¬los valdymo sistemų ir modelių sukūrimas bei įdiegimas smulkaus ir vi¬du¬tinio verslo įmonių srityje. Tai leistų, suvokiant visų esamų problemų globalinį aspektą, efektyviai prisidėti prie jų sprendimo, užtikrintų di¬de¬lio atotrūkio tarp mokslo ir smulkių bei vidutinių verslo įmonių, kurios rin¬koje sudaro daugiau nei 95% visų įmonių [75], mažinimą bei šių įmo¬nių inovacinės veiklos nukreipimą mokslo pasiekimams įgyven¬din¬ti (didinant gamybos ir paslaugų efek¬ty¬vu¬mą, našumą, naujų produktų kū¬rimą ir t.t.).Todėl smulkaus ir vidutinio verslo inovacinės veiklos aktyvinimas turi rutuliotis šiomis kryptimis:1. Inovatyvių veiklos valdymo metodų kūrimas ir platus tai¬ky¬mas;2. Atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų kokybės kėlimas remian¬tis inovacijomis;3. Darbo našumo, pagrįsto inovacijomis, didinimas;4. Darbų savikainos mažinimas remiantis inovacijomis;5. Personalo kvalifikacijos tobulinimas;6. Informacijos (apie naują techniką, technologiją, medžiagas ir t.t.) skleidimas.
INOVACINĖS VEIKLOS VALDYMAS VERSLE Inovacinės veiklos valdymo versle modeliai Praktikoje taikomų inovacinės veiklos valdymo ir organizavimo charakteristikosPasaulinėje praktikoje yra taikomi skirtingi [1,19,24,39,100,148, 150] inovacinės veiklos organizavimo ir valdymo modeliai. Pagrindinį atski¬rų modelių skirtumą atspindi tai, kaip kūrybinis žmonių poten¬cia¬las panaudojamas inovacinėje veikloje, kokiais būdais ir principais ku¬ria¬mas šioje veikloje dalyvaujantis žmonių kolektyvas.Apskritai paėmus išskirtini šie inovacinės veiklos organizavimo mo¬deliai:1. Rizikingas verslas (“Venture bussines“)Šis modelis buvo sukurtas ir pradėtas taikyti JAV pokario metais, ta¬čiau išplito tik 1970-1980 metais.Kaip matyti iš šio modelio aprašymų [1,24,39,150], jo pamatą su¬da¬ro mažos rizikingos įmonės, užsiimančios mokslinių idėjų kūrimu, jų plėtojimu bei pavertimu naujomis technologijomis ir produktais. Svar¬biau¬sios šių įmonių veiklos sritys yra susijusios su mokslui imliomis šakomis: elektronika, informatika, chemija, ryšio priemonėmis, bioin¬ži¬ne¬rija ir t.t. Rizikingų įmonių pamatą sudaro nedidelės talentingų moks¬li¬ninkų, inžinierių, vadybininkų grupės, pasiryžusios kurti naujoves ir jas diegti be biurokratinių apribojimų, kurie neišvengiamai atsiranda di¬de¬lių firmų laboratorijose, savo veiklą gridžiančiose korporacijų cent¬ra¬li¬zuotais planais ir griežtomis programomis. Toks inovacinės veiklos orga¬nizavimo modelis leidžia maksimaliai panaudoti personalo moks¬li¬nį potencialą, apsaugo nuo praradimų startinėse inovacinės veiklos pa¬ko¬pose, kada mokslinių arba techninių idėjų naujumas yra nepriimtinas firmų administracijos vadovams. Šių įmonių pranašumas – lankstumas, sugebėjimas greitai persiorientuoti, greitas naujų idėjų paieškos krypčių keitimas bei jų išmėginimas. Pelno siekimas, rinkos ir konkurencinis spau¬dimas, konkrečiai suformuluoti uždaviniai verčia kūrėjus dirbti grei¬tai ir rezultatyviai, skatina inovacinę veiklą. Kartu spartėja ir nau¬jo¬vės įgyvendinimo procesas, nes gamintojai gauna gatavą rezultatą.Reikalingą kapitalą šios įmonės gauna iš valstybės, stambių kor¬po¬ra¬cijų ir privačių fondų, leidžiančių joms laisvai disponuoti lėšomis sie¬kiant mokslinių tikslų. Kadangi tyrinėjimų rezultatai iš anksto ne¬ži¬no¬mi, o kapitalą įdėti į jas rizikinga, todėl tos įmonės ir vadinamos rizi¬kin¬gomis. Jeigu įmonei pasiseka, ji tampa savarankišku ūkio subjektu arba pereina į kurio nors stambiausio finansuotojo nuosavybę.Rizikingoms įmonėms inovacinėje veikloje tenka svarbi jungiamoji vie¬ta tarp fundamentalių tyrimų ir masinės gamybos. Šios įmonės moks¬lo pasiekimus pritaiko gamybinėms technologijoms ir perduoda sa¬¬vo rezultatus stambioms firmoms, organizuojančioms masinę ga¬my¬bą, pagrįstą naujais metodais. Kai kuriais atvejais rizikingos įmonės atlieka ir fundamentinius tyrimus.Tyrimai rodo, jog apie 37% rizikingų įmonių bankrutuoja, 32% jų tampa stambių korporacijų aukomis, likusi dalis išgyvena ir plečia veik¬lą, tačiau tik vienetai iš jų tampa stambiais modernių, aukštų tech¬no¬logijų kūrėjais ir skleidėjais, tokiais kaip “Xerox”, “Intel”, “Appl komputer” ir kt. [24]. Tačiau išlikusių įmonių nauda tiek pelno, tiek ga¬my¬bos atnaujinimo atžvilgiais tokia didelė, kad tai dar kartą patvirtina to¬kios veiklos tikslingumą. Rizikingas kapitalas teikia apie pusę visų JAV pramonėje įdiegiamų naujovių [39].Šis inovacinės veiklos organizavimo modelis Europos valstybėse ir Japonijoje nėra taip plačiai paplitęs kaip JAV. Jis čia taikomas gana re¬tai ir labiausiai skiriasi nuo JAV modelio tuo, kad šiose šalyse jaučiama di¬delė valstybės, kaip finansuotojos, organizatorės, užsakovės ir moksli¬nės-techninės informacijos teikėjos, įtaka.2. Mokslinės-tiriamosios asociacijosKaip matyti iš šio modelio aprašymų [1,100,148,150], šis modelis plačiau¬siai taikomas Japonijoje. Jo esmę sudaro tai, kad vienos ar kelių korpo¬ra¬cijų pagrindu sukuriamos mokslinės-tiriamosios asociacijos, susie¬jan¬čios mokslininkus – teoretikus ir praktikus. Jų uždavinys – fundamenta¬lių¬jų mokslinių idėjų plėtojimas prioritetinėmis kryptimis ir tuo grįstas bazinių technologijų sukūrimas. Po to šios technologijos per¬duo¬damos kor¬poracijoms – asociacijos dalyvėms, ir šios savarankiškai pritaiko ba¬zi¬nę technologiją galutiniam pramoniniam produktui gauti. Svarbi šio modelio sudedamoji dalis – nuolatinis abipusis fundamenta¬lių¬jų ir tai¬ko¬mojo pobūdžio tyrimų ryšys. Šis modelis Japonijoje pra¬dė¬tas taikyti 1960-1970 metais ir yra labai rezultatyvus. JAV eko¬no¬mistas W.Ouchi tikina amerikiečius perimti japonų patirtį. “Jeigu mes ga¬lė¬si¬me išmokti to, kaip geriau dirbti darnioje komandoje, <…> mes ga¬lė¬si¬me laiduoti savo ateities klestėjimą “ [100].Inovacinės veiklos organizavimas, pagrįstas mokslinėmis-tiria¬mo¬sio¬mis asociacijomis, turi daug pranašumų, leidžiančių gerokai sutrum¬pin¬ti terminus – nuo fundamentalios idėjos sukūrimo iki jos įgyven¬di¬ni¬mo (produkto). Pirmiausia fundamentaliųjų ir taikomųjų mokslo sričių atstovų, universitetų, firmų, skirtingų mokyklų bei krypčių mokslininkų subūrimas į vieną komandą, gerai sutvarkytas keitimasis informacija ir idėjomis duoda greitą ir pastebimą rezultatą. Antra, teoriniai ir tai¬ko¬mie¬ji tyrimai bei jų įdiegimas susiejami į darnų procesą. Šis modelis leidžia neblogai suderinti tiek kooperacijos principus bei sudėtingo ir daugiapakopio proceso planingą organizavimą ir koordinavimą iš vieno centro, tiek ir didelę konkurenciją tarp asociacijos dalyvių per galutinį idėjos įgyvendinimo etapą.Šis modelis prastas todėl, kad klaidingai parinkta naujų idėjų stra¬te¬gija būna labai nuostolinga. Be to, šio modelio taikymo efektyvumą daugiausia lemia asociacijos dalyvių vertikaliosios integracijos laipsnis. Daugelis stambių Japonijos korporacijų turi labai aukštą vertikaliosios in¬te¬gracijos laipsnį: nuo pat žaliavos bei komplektuojančių detalių tie¬ki¬mo iki galutinio produkto pagaminimo. Tai labai sumažina inovacijos die¬gi¬mo riziką. 3. Tarptautinė tarpfirminė kooperacijaKaip matyti iš šio modelio aprašymų [19,39,148,150], šis modelis plačiau¬siai taikomas Europos šalyse. Jį tam tikra prasme galima vadinti tar¬pi¬niu variantu tarp klasikinių JAV ir Japonijos inovacinės veiklos or¬ga¬ni¬za¬vimo modelių, nors jis artimesnis japonų variantui. Ino¬va¬ci¬nės veik¬los organizavimo specifiką šiame regione veikia keletas aplin¬ky¬bių. Pirmiausia stambios Europos firmos, kaip mokslinės-techninės pažan¬gos nešėjos, lyginant su amerikinėmis korporacijomis, yra varžomos paly¬ginti siauros nacionalinės rinkos. Kapitalo įdėjimai į mokslinius ti¬ria¬muosius darbus yra dideli, o norint pasiekti norimų rentabilumo re¬zul¬tatų, reikalinga plati gamyba ir didelės realizacijos rinkos. Todėl jau šio amžiaus septintajame dešimtmetyje inovacinė veikla Europoje pra¬dė¬jo remtis į nacionalinių rinkų sienas. Dėl to aštuntajame dešimtme¬ty¬je suaktyvėjo tarptautinė Europos firmų kooperacija, leidusi praplėsti rin¬kas jas integruojant. Kitas svarbus veiksnys, lėmęs Europos firmų tarp¬tautinę integraciją, buvo didelė Amerikos ir Japonijos firmų kon¬ku¬ren¬cija. Šiam integracijos procesui didelės įtakos turėjo ir Europos vals¬ty¬¬bių tarpusavio parama. Tarptautinė integracija turėjo poveikį ne tik ino¬¬va¬cinių veiklų ir rinkų plėtimui, bet ir darbo pasidalijimo efek¬ty¬vu¬mui, reali¬zuojant bendrus projektus ir susiejant skirtingų valstybių fir¬mų moks¬linius potencialus. Jei daug reikšmės kuriant naujoves vaidina smul¬kios įmonės, tai Europoje pagrindiniai naujovių nešėjai yra stam¬bios korporacijos.Viena iš tarptautinės kooperacijos formų – “ strateginiai aljansai”. Jie kuriami tarp stambių firmų, siekiant spręsti strateginius klausimus. Šiuos aljansus galima apibrėžti kaip dviejų ar kelių firmų sąjungą sie¬kiant bendrų tikslų, leidžiančių sujungti atitinkamą dalį jų aktyvų ir ga¬li¬mybių [19]. Praktikoje plačiausiai taikomi šie “strateginių aljansų” ti¬pai:1. Bendra mokslinė-techninė ir gamybinė įmonė.Šio tipo įmonėse tradiciniai korporacijų susitarimai dėl licencijų pirkimo-pardavimo pakeičiami ilgalaikiais dvipusiais (daugiapusiais) su¬sitarimais dėl “know-how”, techninės informacijos ir pasikeitimo tech¬nologine dokumentacija.2. Konsorciumai.Konsorciumai, sukurti dalyvaujant stambioms korporacijoms “stra¬te¬ginių aljansų” rėmuose, numato bendrą mokslinių-techninių darbų fi¬nan¬savimą.3. Bendrosios įmonės.Bendrųjų įmonių ypatumas, lyginant su kitais “strateginių aljansų” ti¬pais, tas, kad jos kuriamos ne tik dėl naujų technologijų kūrimo ir ga¬my¬bos, bet ir dėl gatavos produkcijos bendro realizavimo.Siekiant pradedantiems verslininkams sumažinti rūpesčių naštą pir¬mai¬siais veiklos metais, Vakarų valstybėse, o ypač JAV, kuriami vers¬lo inku¬batoriai.Verslo inkubatorių galima apibrėžti kaip fizinę vietą, kurioje naujai įsikūrusi įmonė gauna kompleksinę paramą, reikalingą naujai įmonei išgyventi pirmaisiais kritiniais veiklos metais. Verslo inkubatorius siūlo įkurtoms įmonėms kooperuotis. Grupė naujų įmonių drauge nau¬do¬ja¬si bendrais resursais ir dalijasi šių resursų naudojimo kaštus. Įmonė inku¬batoriuje būna ribotą laiką (kol sustiprėja), po to jį palieka ir už¬lei¬džia vietą naujai įmonei. Verslo inkubatoriaus resursai susideda iš: fi¬nan¬sinės paramos, bendros įrangos ir pagalbinių paslaugų (laboratorijų, kompiuterių), patalpų bei teikiamų konsultacinių paslaugų.Inkubatoriai kuriami universitetų ir institutų bazėje, jų patalpose. Sa¬vivaldybė ir federalinė valdžia padeda finasiniais resursais bei mo¬kes¬čių, mokamų į vietos biudžetą, sumažinimu. Be to, kor¬po¬racijos, esan¬čios netoli inkubatoriaus, remia įrengimais, teikia eks¬per¬tų pagalbą, universiteto ir inkubatoriaus patarėjų taryba nemokamai kon¬sultuoja.Verslo inkubatoriaus dydį lemia jo teikiamų paslau¬gų paklausa bei inkubatoriaus steigėjų finansinės galimybės, o tipą – teikiamų pas¬laugų rūšys, kurios yra orientuojamos į tam tikrą įmonių rūšį.Praktikoje verslo inkubatoriams nėra suteikiamas išskirtinis juridi¬nis statusas. Verslo inkubatorių steigimui pasirenkama viena iš stan¬dar¬ti¬nių įmonės formų, kurios egzistuoja toje šalyje, kur yra steigiamas in¬ku¬batorius. Tai gali būti privati nepelno įmonė, valstybinė įmonė, priva¬ti pelno siekianti įmonė, mišrios nuosavybės įmonė. Inovacinės veiklos valdymo versle funkcijos Inovacijų planavimo procesaiKiekvieną organizaciją, plėtojančią inovacinę veiklą, veikia daugy¬bė išo¬rinių veiksnių: ekonominių, socialinių, technologinių ir kt. Be to, rin¬ko¬je susiduriama su produkcijos ar paslaugų kainomis, konkurencija, ža¬lia¬vų stygiumi ir daugybe kitų veiksnių, kurie gali nu¬lem¬ti inovacinės veiklos likimą. Ne mažiau svarbu teisingai įvertinti ir firmos vidaus si¬tua¬ciją. Čia lemiamą vaidmenį vaidina žmonės, infor¬ma¬ciniai, finan¬si¬niai bei materialiniai ištekliai, kurių stoka arba nepa¬ten¬kinama kokybė taip pat gali vienaip ar kitaip paveikti inovacinę veik¬lą. Visa tai padeda įvertinti inovacinės veiklos planavimas, kuris yra visų valdymo spren¬di¬mų pamatas.Inovacinės veiklos planavimo svarba akcentuojama daugelyje moks¬¬linių darbų [1,12,23,40,41,67,70,103,122,150]. Bendru atveju gali¬ma išskirti šias pagrindines planavimo procedūras:
2.6 pav. Planavimo procedūros
Inovacinės veiklos planavimo procesas – labai kruopštus darbas. Dir¬bant šį darbą, reikia objektyviai įvertinti ne tik įvairius išorinius veiks¬nius ir vidinius išteklius, bet ir numatyti jų pokyčius ateityje. To¬dėl inovacinės veiklos planavimui siūlytina taikyti šią schemą (2.7 pav.):
2.7 pav. Inovacinės veiklos planavimo procesas
Šios schemos taikymas leidžia išsamiai įvertinti visus galimus veiks¬nius, turinčius įtakos inovacinės veiklos įgyvendinimo sėkmei. Prie jų priskirtini:
1. Politiniai-teisiniai veiksniaiKai kurie politiniai veiksniai ir aspektai gali turėti labai daug reikš¬mės inovacinei veiklai. Vienas iš jų – tai apskritai valstybės vyk¬do¬ma ekonominė politika ir jos požiūris į inovacinę veiklą. Reikia įver¬tin¬ti, kokie įstatymai reglamentuoja inovacinę veiklą, kaip jie stimuliuoja ar stabdo atitinkamos verslo sferos inovacinės veiklos plėtojimą: mo¬kes¬čių sistemą, muitus, vartotojų ir verslininkų teisinę apsaugą, tei¬sė¬sau¬gą ir t.t.Be to, turi būti įvertinami politiniai procesai ne tik savoje šalyje, bet ir kitose, ypač tose, su kuriomis bendradarbiaujama įgyvendinant ino¬vacinę veiklą. Čia labai svarbus vaidmuo tenka politinės padėties ir tarp¬valstybinių santykių stabilumas, nes konfliktai gali sukelti ino¬va¬ci¬nės veiklos neapibrėžtumą ir netikrumą.Todėl, rengiant inovacinės veiklos planą, būtina labai atidžiai visa tai išnagrinėti ir mėginti prognozuoti politinę padėtį bent jau tam tikram laikotarpiui. Tai nėra lengvas ir paprastas darbas, tačiau, jeigu įmo¬nė siekia ilgalaikių tikslų, tai visada privalu numatyti ir dėl jos iš¬li¬ki¬mo. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad inovacinė veikla neprieštarautų įsta¬tymams.2. Ekonominiai veiksniai Sudarant inovacinės veiklos planą, būtina įvertinti ne tik pačios įmo¬nės ekonominę, bet ir vidinę valstybės bei tarptautinę padėtį ne¬pri¬klau¬somai nuo to, ar jos tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką inovacinei veiklai. Būtina suprasti, kad konkretus ekonominės aplinkos pasikei¬ti¬mas vienai inovacinei veiklai gali būti didelis privalumas, o kitai – trūkumas. Todėl aplinkos ekonominei analizei reikia skirti rimtą dėmesį ir prognozuoti galimus variantus visam inovacinės veiklos laikotarpiui.Pabrėžtina, kad dabar Lietuvoje oficialioji ekonominė informacija (pateikiama Statistikos departamento) dar nėra pakankamai tiksli. Ji vis dar ne visai atspindi tikrovę, ir dėl to galima priimti klaidingus spren¬di¬mus. Čia būtina prisiminti, kad egzistuoja vadinamoji “šešėlinė eko¬no¬mi¬ka”, kurią, norint tiksliau suvokti padėtį, taip pat reikia įvertinti.3. Socialiniai veiksniai Paprastai inovacinė veikla įgyvendinama kokioje nors vienoje so¬cia¬linėje aplinkoje. Todėl socialiniai veiksniai, tarp kurių vyraujantys: nuostatos, gyvenimo vertybės, tradicijos, religija, politinės pažiūros, iš¬si¬lavinimas ir kt. netiesiogiai, bet labai stipriai veikia inovacinės veiklos re¬zultatus. Socialinė aplinka nebūna stabili, ji nuolat kinta ir būna vei¬kia¬ma politikos bei ekonomikos.Besikeičiantys visuomenės santykiai, įpročiai, požiūriai bei nuos¬ta¬tos gali lemti inovacinę veiklą, todėl norint efektyviai reaguoti į sociali¬nius veiksnius, ypač į jų pasikeitimus, būtina juos nuolat stebėti, vertinti ir sąmoningai ugdyti bei nukreipti inovacinei veiklai reikiama linkme.4. Technologiniai (techniniai) veiksniai Į gamybą orientuotos inovacinės veiklos efektyvumą labiausiai le¬mia technologiniai pasikeitimai, kurie nuolat vyksta išorinėje aplinkoje. Neįvertinus minėto veiksnio, inovacinės veiklos rezultatas gali tapti ne¬kon¬kurentiškas. Pabrėžtina ir tai, kad itin daug reikšmės inovacinei veiklai turi intelektualinis potencialas – informacija kaip visuomenę bei civilizaciją integruojantis pradas. Informacija, kurios mastai didėja geometrine prog¬resija ir plinta daugybe esamų ir vis naujai atsirandančių kanalų, pa¬deda laiku ir deramai įvertinti technologinius veiksnius (naujos tech¬no¬logijos, medžiagos, technika). Nesugebėti laiku reaguoti į nuolat vykstančius pasikeitimus inovacinei veiklai gali būti pražūtinga.5. Rinkos veiksniai Inovacinės veiklos produktas ar paslauga, jų kaina ir kiekis, rinkos imlumas, padėtis konkurentų atžvilgiu ir kiti dalykai priklauso rin¬kos veiksniams. Planuojant inovacinę veiklą būtina žinoti, ar inovacinės veik¬los produktas, paslauga bus perkama; be to, reikia žinoti apimtis ir galimą kainą.Būtina suvokti, kad rinka nuolat kinta, ir įgyvendinant inovacinę veiklą būtina nuolat stebėti tuos pasikeitimus, teisingai įvertinti ir ope¬ra¬tyviai keisti inovacinės veiklos vyksmą, prisitaikant prie besikeičian¬čių sąlygų bei garantuojant inovacijų gyvybingumą.Be išorinių veiksnių, ne mažiau svarbūs ir vidiniai įmonės ištekliai (veiksniai), iš kurių paminėtini šie:1. Personalas Viena iš svarbiausių inovacinės veiklos sėkmės prielaidų – joje dalyvaujantis personalas, nuo kurio labai priklauso, ar inovacinės veik¬los rezultatas atitiks numatytus tikslus. Žmogus yra sudėtinga ir nepa¬kar¬tojama asmenybė. Jo poelgiai, net žinant jų motyvus, ne visada nu¬spė¬jami. Tačiau tai nereiškia, kad žmogaus elgesio negalima progno¬zuo¬ti. Rengiant inovacinės veiklos planą, būtina išsiaiškinti, koks per¬so¬na¬las bus reikalingas tam planui įgyvendinti, ką jau turime, o ką reikės keis¬ti ar papildyti. Būtina suprasti, kad kiekvienai inovacinei veiklai rei¬kalingas personalas, kurį sudarytų atitinkamų profesijų bei kvali¬fi¬ka¬ci¬jos specialistai. 2. Informacija Sudarant inovacinės veiklos planą ir inventorizuojant inovacinės veiklos subjekto (įmonės) vidaus problemas, pirmiausia reikia nustatyti, ar įmonėje veikia patikima informacijos sistema, nes nuo jos efek¬ty¬vu¬mo priklausys valdymo sprendimų priėmimo kokybė, o nuo pastarųjų – inovacinės veiklos efektyvumas. Pastebėtina, kad, neturint išsamios in¬for¬macijos arba jei ji yra labai ribota, visi sprendimai, susiję su inova¬ci¬ne veikla, gali būti labai rizikingi. 3. Resursai Resursus inventorizuoti nėra labai sunku. Tačiau jų apskaitos ir nau¬do¬ji¬mo kontrolės problemos išlieka. Analizuojant išteklius reikia iš¬si¬aiškin¬ti jų silpnąsias vietas, taip pat ką reikia konkrečiai nuveikti siekiant ge¬res¬nės kokybės ar pigesnių medžiagų, iš kur gauti finansinių išteklių ir kt. Visa tai turi tiksliai atsispindėti inovacinės veiklos plane. 4. Firmos kultūra Pastebėtina, kad net ir labai geri specialistai profesionalai, dirb¬da¬mi kiekvienas sau tik už pinigus, negalės tenkinti firmos, o kartu ir ino¬vacinės veiklos poreikių. Todėl inovacinės veiklos plane būtina nu¬ma¬tyti, kaip bus plėtojama inovacinės veiklos komandos kultūra, kaip bus susietos visų dirbančiųjų žinios, jų protas ir jausmai inovacinės veik¬los ir jų pačių labui. Jei nebus sukurta vidinė kultūra, nebus ir ino¬va¬cinės veiklos teigiamų rezultatų, nes ir geriausios šiuolaikinės technolo¬gi¬jos negali pakeisti kūrybiškai mąstančių žmonių. Objektyvus išorinių veiksnių ir vidinių išteklių įvertinimas leidžia pa¬si¬rinkti konkrečius inovacinės veiklos tikslus bei parengti jų įgyven¬di¬nimo planą. Inovacinės veiklos organizavimasVeiklos organizavimas suvokiamas labai plačiai ir įvairiai: moks¬li¬nė¬je literatūroje šiuo klausimu yra įvairių nuomonių ir pozicijų. Apskritai paėmus galima teigti, kad veik¬los organizavimas – tai numatytų veiklos tikslų siekimas racionaliai pa¬skirs¬tant resursus.Veiklos tikslo pasiekimas yra svarbiausias veiksnys, nes jis api¬brė¬žia inovacinės veiklos realizavimo vertę. Būtina vadovautis pagrįstais, vie¬nareikšmiškais ir tarpusavyje susietais metodais, kurių naudojimas leistų pasiekti tikslą.Inovacinėje veikloje numatytas tikslas pasiekiamas atliekant ats¬ki¬rus darbus. Kiekvienam darbui atlikti sugaištamas laikas bei naudojami ištekliai, ir kiekvienas darbas įneša savo indėlį į veiklą.Iš to išeina, kad:a) inovacinės veiklos vykdymą reikia padalyti į atskirus darbus ir iš¬skirstyti turimus išteklius bei laiką atsižvelgiant į darbų apimtį. Dar¬bus atlieka žmonės, kurie naudoja skirtingas technologines, technines bei materialines priemones. Žmonės bei materialinės priemonės yra re¬sur¬sai veiklai vykdyti; b) inovacinės veiklos vadovai priima svarbiausius sprendimus, ku¬rie padeda siekti inovacinės veiklos tikslų, organizuoja kitų žmonių, pri¬imančių mažiau svarbius sprendimus, darbą. Jie skirsto darbus, nu¬ma¬to žmo¬nes šiems darbams vykdyti.Sprendimų priėmimo technologija turi būti pagrįsta dviem tai¬syk¬lė¬mis:1) visi sprendimai turi būti nukreipti inovacinės veiklos tikslams pa¬siekti;2) organizuoti galima tik likusią veiklos dalį.Iš to išeina, kad inovacinės veiklos tikslai turi būti aiškūs ir pri¬im¬ti¬ni visiems, kurie atsako už inovacinės veiklos vykdymą, taip pat spren¬di¬mai turi būti sutelkti į likusią inovacinės veiklos dalį.Organizuojant inovacinę veiklą, būtina aprūpinti ją resursais, rei¬ka¬lin¬gais jai realizuoti, bei rezervais nenumatytoms proble¬moms spręsti. De¬rėtų nepamiršti ir galimų atsitiktinumų, rezervų pa¬gal¬ba apsisaugoti nuo jų.Parenkant rezervų kiekius, turi būti sprendžiamas optimizavimo už¬da¬vinys. Jeigu yra palikta per daug rezervų, tai inovacinės veiklos įgy¬ven¬dinimas bus baigtas anksčiau laiko ir neperžengiant finansinių iš¬tek¬lių ribų. Bet tai bus įvertinta kaip trūkumas, nes nereikalingi papildomi rezervai visada sukelia papildomus kaštus bei prastovas. Palikus mažes¬nius rezervus, galima geriau išnaudoti finansinius išteklius ir laiką, pa¬vyz¬džiui, daugiau pastatyti, pasiekti geresnės naujos produkcijos koky¬bės ir t.t.Tačiau per maži rezervai gali visiškai sužlugdyti inovacinę veiklą. Todėl tokiu atveju galima taikyti šias priemones:1) organizavimo eigoje kruopščiai peržiūrėti numatomas situacijas;2) sukurti didesnius rezervus negu rekomenduojama;3) ieškoti galimybių skolintis lėšų ir laiko iš kitų šaltinių, taip su¬švel¬ninant nenumatytų įvykių įtaką inovacinės veiklos įgyvendinimo pla¬nui.Organizavimas vykdomas remiantis inovacinės veiklos planu, iš ku¬rio galima sužinoti: kas ir kada turi būti padaryta, kas darys ir kaip da¬rys, taip pat ir tai, kokie ištekliai bus naudojami kiekvienam darbui, kaip įvertintos kainos ir kiekvieno darbo trukmė, darbų eiliškumas ir jų vykdymo laikas. Tačiau praktiškai visas išsamus planas negali būti su¬da¬romas projekto pradžioje. Atsižvelgiant į jo vykdymą bei įvertinant nau¬ją informaciją apie likusius darbus, inovacinės veiklos planas gali bū¬ti keičiamas bei modifikuojamas kiekvienam etapui. Iš to išeina, kad inovacinės veiklos plano vykdymas nenukrypstant nuo iš anksto numatytų tikslų neįmanomas be kontrolės. Inovacinės veiklos kontrolėKaip buvo minėta, planai ne visada vykdomi taip, kaip numatyta. Ne visada inovacinės veiklos dalyviai teisingai ir gerai perima jiems de¬leguotas teises ir pareigas. Keičiasi išorinė aplinka, ir inovacinė veik¬la turi prie jos adaptuotis. Tai pasiekiama kontrolės pagalba. Kontrolė – tai procesas, leidžiantis inovacinės veiklos vadovybei nustatyti, ar tei¬sin¬gi jos sprendimai, ar reikia juos koreguoti. Apskritai paėmus galima teig¬ti, kad kontrolė – tai inovacinės veiklos tikslų siekimo proceso už¬ti¬kri¬nimas [40,67,70,150]. Šią svarbią valdymo funkci¬ją inovacinės veik¬los vadovai turi pradėti vykdyti kai tik suformuluo¬ja¬mi inovacinės veik¬los tikslai ir uždaviniai. Inovacinės veiklos planai – tai tik ateities vizija. Daugybė įvairių trik¬džių, nenumatytų aplinkybių gali sunkinti sumanymų įgyvendini¬mą. Įstatymų, socialinių vertybių, technologijos, konkurencijos ir kitų išo¬rinių sąlygų pasikeitimai gali padaryti inovacinės veiklos pla¬nus ne¬įvyk¬domus. Išorinės sąlygos gali pakeisti inovacinės veiklos da¬lyvių nuos¬tatas. Todėl visi minėti pasikeitimai turi būti inovacinės veiklos va¬do¬vų dėmesio centre. Tik kontrolė gali padėti inovacinės veik¬los va¬do¬vams atsakyti į klausimą, kiek mes pajudėjome į priekį siekdami tiks¬lo. Vienas iš svarbiausių kontrolės ypatumų yra tas, kad ji turi būti vis¬ką aprėpiantis. Planavimo, organizavimo, motyvų nuo kontrolės negalima atskirti. Mokslinėje literatūroje yra iš¬ski¬riamos trys kontrolės rūšys [40,67,70,150], kurios visiškai atitinka ino¬vacinės veiklos specifiką:1. Parengiamoji;2. Einamoji;3. Baigiamoji.Jos skiriasi tik įgyvendinimo laiku.2.8 pav. Kontrolės rūšys Pabrėžtina, kad kai kurios valdymo funkcijos yra užmaskuotos tarp kitų valdymo funkcijų. Pavyzdžiui, inovacinės veiklos planavimas retai kada sutapatinamas su kontrole, tačiau jis padeda vykdyti parengiamąją veiklos kontrolę. Ši kontrolė vykdoma iki inovacinės veiklos faktiškos pradžios. Svarbiausias parengiamosios kontrolės priemonių tikslas – proce¬dū¬rų realizavi¬mas. Kadangi procedūros kuria¬mos planų vykdymui ga¬ran¬tuoti, tai jų laikymasis yra būdas užtikrinti, kad darbas vyktų numa¬ty¬ta linkme. Tikslios pareigy¬bi¬nės instrukcijos, gerai išaiškinti veiklos tiks¬lai, tinkamai parinkti kva¬li¬fikuoti inovacinės veiklos val¬dy¬mo spe¬cia¬listai laiduos tikimybę, kad organizacinė struk¬tū¬ra dirbs taip, kaip su¬ma¬nyta. Parengiamoji kont¬rolė naudojama žmo¬giš¬kų, materiali¬nių ir fi¬nan¬sinių išteklių srityse. Pa¬rengiamosios kontrolės metu anali¬zuo¬jamos personalo dalykinės, įgū¬džių ir kitos žinios, kurios ino¬va¬ci¬nė¬je veikloje bū¬tinos atliekant tam tik¬ras pareigas. Taip pat nu¬sta¬tomi dar¬buo¬tojų mo¬ky¬mo, perkva¬lifi¬ka¬vi¬mo, ugdymo būdai. Tai di¬di¬na tikimy¬bę, kad per¬so¬nalas dirbs efekty¬viau. Dažnai inovacinėje veikloje naudojamos ir medžiagos, todėl taip pat turi būti atliekama parengiamoji materialinių išteklių kontrolė. Jos metu yra rengiami standartai, kurie nustato gaunamų medžiagų kokybę. Finansinių išteklių parengiamoji kontrolė – tai biudžetas. Biudžetas tampa finansinių išteklių parengiamosios kontrolės mechanizmu ta prasme, kad užtikrina, jog kai inovacinei veiklai prireiks lėšų, tai jų bus su¬rasta. Biudžetas numato išlaidų ribas ir neleidžia inovacinės veiklos da¬lyviams neracionaliai jų eikvoti. Einamoji inovacinės veiklos kontrolė turi būti vykdoma tiesiogiai prasidėjus darbams. Tai reguliari pavaldinių darbo kontrolė, padedanti iš¬vengti plano ir rezultatų atotrūkio. Ir nedidelės nuokrypos vėliau gali iš¬sirutulioti į problemas. Faktiško darbo rezultatai kontroliuojami, todėl kont¬rolės sistema privalo turėti grįžtamąjį ryšį. Visas atgalinių ryšių sis¬te¬mas sieja tai, kad jos:1. Turi tikslą;2. Naudoja išorinius išteklius;3. Transformuoja išorinius išteklius vidiniam naudojimui;4. Atseka ryškius nukrypimus nuo numatytų tikslų;5. Koreguoja nukrypimus ir garantuoja tikslų įgyvendinimą.Baigiamosios kontrolės metu grįžtamasis ryšys naudojamas tada, kai dar¬bas atliktas. Rezultatai palyginami su reikalavimais. Inovacinės veik¬los vadovai turi galimybę geriau įvertinti, ar planai buvo realūs. Ši pro¬cedūra padeda gauti informaciją apie iškilusias problemas ir parengti naujus planus, leidžiančius išvengti buvusių klaidų. Antra šios kontrolės funkcijų – motyvacija. Jei inovacinės veiklos vadovai sieja motyvacijos paskatas su darbo rezultatais, tai pastarieji turi būti tiksliai ir objek¬ty¬viai išmatuoti.Inovacinės veiklos kontrolės procese reikia išskirti tris etapus: 1. Standartų ir kriterijų rengimas; 2. Realių rezultatų lyginimas su standartais ir kriterijais; 3. Koregavimas.
2.9 pav. Inovacinės veiklos kontrolės procesas
Kiekviename etape turi būti realizuojamas įvairių kontrolės prie¬mo¬nių kompleksas.1. Standartų ir kriterijų parengimas. Šis etapas parodo, kaip jun¬gia¬mos inovacinės veiklos planavimo ir kontrolės funkcijos. Standartai – tai konkretūs tikslai, kuriuos galima išmatuoti. Visi standartai, panau¬do¬jami kontrolei, turi išplaukti iš inovacinės veiklos tikslų ir plano. Tikslai, kurie gali būti panaudoti kaip kontrolės standartai, turi atitikti dvi svarbias ypatybes – turėti laiko apribojimą, kuriame turi būti atlik¬tas darbas, ir konkretų kriterijų, kuriuo remiantis būtų galima įvertinti darbo atlikimo laipsnį.2. Realių rezultatų palyginimas su standartais ir kriterijais. Šiame eta¬pe inovacinės veiklos vadovai turi nustatyti, kiek yra pavojingi nu¬kry¬pimai nuo standarto. Taip gaunamas vertinimas, kuriuo remiantis pri¬imami tolesnės veiklos sprendimai. Būtina teisingai nustatyti nu¬kry¬pi¬mų nuo standarto leistiną dydį, tai yra tokį, kuriam esant inovacinei veiklai negresia pavojus. Kiekvienai inovacinei veiklai, atsižvelgiant į jos apimtis, pobūdį ir kitus kriterijus, leistinas nuokrypų dydis bus skirtingas. Šiame etape rezultatai matuojami ir įvertinami.3. Koregavimas. Šiame etape inovacinės veiklos vadovai turi pasi¬rink¬ti vieną iš trijų galimybių: nieko nedaryti, pašalinti nukrypimus arba koreguoti standartą. Pagrindinis kontrolės tikslas yra siekti, kad ino¬vacinės veiklos vykdymas atitiktų planą. Jeigu palyginus darbo re¬zul¬tatus su standartais pastebima, kad numatyti tikslai vykdomi, tai to¬kiu atveju nieko daryti nereikia. Koregavimo prasmė yra ta, kad būtų iš¬aiš¬kintos nuokrypų nuo standartų priežastys ir inovacinės veiklos eiga vėl vyktų planuota linkme. Tačiau inovacinės veiklos vadovas turi būti įsi¬tikinęs, kad veiklos koregavimas nesukels papildomų sunkumų bei pa¬taisys padėtį.Inovacinės veiklos kontrolei taikytinos šios pargrindinės charakte¬ris¬tikos [40,67,70,150]:1. Orientacija į rezultatus. Galutinis kontrolės tikslas – ne infor¬ma¬cijos rinkimas, standartų nustatymas ir problemų fiksavimas, bet ino¬vacinės veiklos organizacinio uždavinio sprendimas. Matavimai ir in¬formacija apie rezultatus yra tik tikslų siekimo priemonė. Todėl būti¬na stebėti, kad kontrolės priemonės netaptų svarbesnės už inovacinio pro¬ceso tikslus.2. Atitikimas veiklai. Kontrolė turi atitikti kontroliuojamą veiklą ir objektyviai įvertinti tai, kas svarbiausia. Netinkama kont¬ro¬lės sistema gali slėpti, bet ne rinkti kritiškai vertingą informaciją apie inovacinės veiklos eigą.3. Lankstumas. Jei kažką nenumatomą galima prognozuoti, kont¬ro¬lė nereikalinga. Kontrolė turi būti pakankamai lanksti ir pritaikyta prie vykstančių pasikeitimų.4. Paprastumas. Paprasti kontrolės metodai reikalauja mažiau pas¬tan¬gų ir yra ekonomiš¬kesni. Norint, kad inovacinės veiklos kontrolė bū¬tų efektyvi, ji turi atitikti poreikius ir galimybes žmonių, sąveikaujančių su ta veikla ir ją realizuojančių.5. Ekonomiškumas. Išlaidos inovacinės veiklos kontrolei turi vesti į galutinį tikslą. Be to, jos negali viršyti numatyto galutinio pelno. Personalo vadyba inovacinėje veiklojeKolektyvinis (grupinis) darbas inovacinėje veikloje. Žmogus (va¬do¬vas, pavaldinys) yra svarbiausias inovacinės veiklos subjektas. Jis yra su¬dėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psi¬chinių savybių. Visos šios savybės kiekviename žmoguje sudaro skir¬tingą visumą, savitai sąveikaujančią su gamtine ir visuomenine ap¬lin¬ka. Taigi žmogų, kaip somatinių, fiziologinių ir psichologinių savy¬bių visumą, susijusią su gamtine ir visuomenine aplinka, galima vadinti asmenybe [55]. Taip suprasdami asmenybę, dalyvaujančią inovacinėje veik¬loje, galime jai priskirti tokius požymius:1. Asmenybė yra unikali ir nepakartoja¬ma. Ji sudaro kiekvieno žmo¬gaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų indi¬vi¬dų;2. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos – procesų, būse¬nų, savybių – integruotojas, laiduojantis žmogaus savojo “aš” supra¬ti¬mą, savireguliavimą ir adaptaciją prie aplinkos;3. Asmenybė ne tik inovacinėje veikloje, bet ir visada sąveikauja su ki¬tomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai so¬cia¬linėje erdvėje.Žmones jungtis į kolektyvus bei inovacines grupes skatina šie tarp¬as¬menybiniai poreikiai [55]:1. Įsijungimo poreikis, pasireiškiantis siekimu nustatyti ir palaikyti pa¬sitenkinimą teikiančius santykius su kitais asmenimis.2. Vystymosi poreikis, pasireiškiantis tobulybės, naujo ir aukštesnio vys¬tymosi lygmens siekimu.3. Saviraiškos ir įvertinimo poreikis, pasireiškiantis siekimu įgy¬ven¬dinti savo idėjas, patirtį bei būti kieno nors naujo kūrėju, pradi¬nin¬ku.4. Kontrolės ir saugumo poreikis.Tačiau poreikiai nėra tiesioginės aktyvumo paskatos. Veikti žmo¬gus pradeda tada, kai iškyla koks nors vaizdinys, tikslas arba mintis apie objektą (inovaciją), kuris gali patenkinti poreikį. Tai yra tiesioginis veik¬los motyvas. Todėl, formuojant kolektyvą inovacinei veiklai vyk¬dy¬ti, būtina pateikti vaizdinius apie inovaciją, kuri bent iš dalies tenkintų kiekvieno individo asmeni¬nius poreikius bei skatintų inovacinę veiklą. Kiekvie¬nas inovacinės veiklos dalyvis turi priimti inovacinės veiklos tikslus kaip savo asmeninius.Parenkant inovacinės veiklos dalyvius, taip pat reikia atsižvelgti į kiek¬vieno individo asmenines nuostatas – į žmogaus pasirengimą spe¬ci¬fi¬niu būdu atsakyti į tam tikrus poreikius. Nuostatos pasižymi šiais po¬žy¬miais [55]:1. Nuostatos yra išmoktos, o ne įgimtos savybės;2. Jos pakankamai ilgą laiką nekinta;3. Nuostatos yra susijusios su poreikiais.Nuostatas įgyja ir keičia asmenybė, apibendrindama ir fiksuodama atmintyje pažinimo ir praktinę patirtį. Jomis tampa tie parengties būdai, ku¬rie padeda asmenybei greičiau orientuotis ir prisitaikyti prie kintan¬čios gamtinės ir visuomeninės aplinkos. Nuostatos formuojasi ir kei¬čia¬si praktinio patyrimo, mėgdžiojimo, identifikavimo, mokymo ir auklė¬ji¬mo dėka.Nuostatos, kaip jau buvo minėta, nėra įgimtos asmenybės savybės. Todėl, prieš pradedant vykdyti inovacinę veiklą, būtina suformuoti teigiamas inovacinės veiklos dalyvių nuostatas į pačią inovacinę veiklą bei jos tikslus ir rezultatus.Inovacinę veiklą dažniausiai įgyvendina grupė žmonių (kolekty¬vas). Pagal inovacinės veiklos grupes sudarančių asmenų skaičių jas ga¬li¬ma skirtyti į makrogrupes ir mikrogrupes. Tačiau šias grupes skiria ne tik jas sudarančių individų skaičius. Makrogrupėse tarp visų narių nėra tie¬sioginių ryšių, artimesnių tarpusavio santykių. Inovacinės veiklos mak¬ro¬grupės sudaromos tada, kai inovacinė veikla yra įgyvendinama aukš¬tesniu lygiu (stambi įmonė, pramonės šaka, ekosistema, pasaulis), tai yra – kai inovacinė veikla ir jos rezultatas turi globalinį pobūdį. Šias gru¬pes sieja tik pagrindiniai veikimo tikslai, ir jos nariai nuolat ir tiesio¬giai tarpusavyje nebendrauja. Be to, inovacinės veiklos makrogrupės ga¬li būti sudaromos iš atskirų mikrogrupių (mokslo institucija, konsul¬ta¬cinė firma, įmonė ir t.t.).Inovacinės veiklos mikrogrupėmis galima vadinti tokias grupes, ku¬rias sudaro nedidelis skaičius individų, o jų nariai turi daugiau ar ma¬žiau bendrus veikimo tikslus ir palaiko tiesioginius ryšius. Mikrogrupės spe¬cifiką sudaro tai, kad jos nariai nuolat bendrauja. Inovacinės veiklos grupėse žmonės turi būti pasiskirstę darbais, pro¬fesijomis, valdžia ir atsakomybe. Kiekvienas iš jų privalo turėti nu¬sta¬tytas veikimo ribas bei žinoti ir suvokti savo vaidmenį inovacinėje veik¬loje.Telkiant inovacinės veiklos kolektyvą, reikia prisiminti ne tik tai, kad kiekvienas žmogus pasižymi skirtingu temperamentu, charakteriu, bet ir tai, kad skiriasi jų požiūris į naujoves.Pagal požiūrį į naujoves darbuotojus galima skirstyti į šiuos tipus [55]:1. Entuziastai – labai greitai užsidega, bet ir greitai atlyžta;2. Novatoriai – nuoseklūs naujovių diegėjai;3. Racionalistai – nieko nedaro gerai neapsvarstę;4. Skeptikai – į naujas idėjas žiūri nepalankiai;5. Konservatoriai – senos tvarkos šalininkai;6. Retrogradai – atsilikusių pažiūrų šalininkai;7. Idėjų “žudikai” – atkaklūs naujų idėjų priešininkai.Visi minėti žmonių tipai, išskyrus retrogradus ir idėjų “žudikus”, ga¬li tie¬siogiai dalyvauti inovacinėje veikloje, tereikia juos tinkamai pa¬skirs¬¬ty¬¬ti pagal veiklos pobūdį. Tarp darbuotojų, skeptiškai ir optimis¬tiš¬kai žiū¬rinčių į naujas idėjas, kolektyve reikia sudaryti pusiausvyrą, nes kiekvienas kraštutinumas inovacinei veik¬lai yra pražūtingas.
Kaip buvo minėta, žmogus (darbuotojas) yra svarbiausias inova¬ci¬nės veiklos subjektas. Todėl darbuotojų (personalo) parinkimas ir telki¬mas turi didelę įtaką inovacinės veiklos tikslams pasiekti, nes darbuo¬to¬jai yra žmonės, nuo kurių gebėjimų daugiausia priklauso inovacinės veik¬los rezultatai.Personalo darbo organizavimo ir valdymo ypatybės inovacinėje veikloje. Klasikinė vadybos teorija ir praktika sprendžiant organizacijų val¬dymo klausimus dažniausiai orientuojasi į sąlygiškai pastovią ap¬lin¬ką, nuolat besikartojančius tiek eilinių darbuotojų, tiek ir vadovų veiks¬mus. Seniai parengti ir įtvirtinti organizacijų valdymo aparato struk¬tū¬ros pagrindai, reikalaujantys aiškaus ir tikslaus atsakomybės ir funkcijų pa¬sidalijimo bei darnios bendros veiklos koordinavimo, neleidžia sėk¬min¬gai diegti mokslo pasiekimų į gamybą ir sukelia daug problemų įgy¬ven¬dinant inovacinę veiklą. Inovacinė veikla dažnai būna nesėkminga ne dėl techninių, finansinių, o dėl psichologinių, organizacinių veiksnių.Apibendrinus mokslinius darbus valdymo klausimais, išskirtinos šios pasipriešinimo naujovėms prie¬žastys:• darbuotojai psichologiškai nepasirengę suvokti pasikeitimus;• inercija, įpratimas prie nusistovėjusios tvarkos ir procedūrų;• galimų nesėkmių baimė;• šalutinės emocinės pasekmės – pasitikėjimo savimi, įtakos ki¬tiems sumažėjimas, galimas atsakomybės ir įtampos didėjimas;• pasitikėjimo vadovais stoka;• įgūdžių trūkumas dirbti naujomis sąlygomis;• asmeniniai konfliktai su inovacijų iniciatoriais ir įgyvendin¬to¬jais;• blogas planavimas;• darbo grupių, kurios buvo pasiekusios darnos ir susiklausymo, iš¬ar¬dymas.Šių problemų sprendimas – labai sudėtingas procesas, reikalaujan¬tis ne tiek finansinių išteklių, kiek laiko ir inovacinės veiklos vadovų nuo¬latinio darbo su kolektyvu. Siūlytina taikyti šias kovos su pasipriešinimu inovacijoms stra¬te¬gi¬jas [50]:1. Mokymas ir informavimas. Šios strategijos tikslas – padėti orga¬ni¬zacijos nariams suprasti gilumines pokyčio reikalingumo priežastis. Ji vykdoma pradedant asmeniniais pokalbiais bei grupinėmis diskusi¬jo¬mis, baigiant specialiais pranešimais. Ši strategija gali būti naudojama, kai jaučiamas informacijos trūkumas, ir ypač gera todėl, kad kartą įti¬kin¬ti organizacijos nariai dažnai randa papildomų galimybių inovacinei veiklai įgyvendinti. Bet, deja, ji reikalauja daug laiko ir atitraukia nuo dar¬bo per daug net ir su inovacine veikla nesusijusių žmonių.2. Jungimasis. Ši strategija remiasi kuo platesniu personalo įtrau¬ki¬mu į inovacinę veiklą bei atsakomybės už įdiegimo sėkmę paskleidimu kuo platesniam dalyvių ratui. Ji taikoma ne tik tada, kai trūksta infor¬ma¬cijos (kaip ir anksčiau minėtu atveju), bet ir tada, kai inovacinės veik¬los dalyviai gali turėti daugiau įtakos darbų sėkmei. Strategija la¬bai gera savo motyvuojančiu poveikiu.3. Paskatinimas. Ši strategija remiasi nuolatiniu aukščiausios vado¬vy¬bės dėmesiu bei inovacinės veiklos dalyvių moralinėmis ir materia¬li¬nė¬mis paskatomis. Ji naudotina, kai svarbiausios būna žmonių prisitai¬ky¬mo problemos, ir, jei taip yra iš tikrųjų, būna labai efektyvi.4. Derybos ir susitarimas. Šios strategijos pamatą sudaro tai, kad su organizacijos nariais, patiriančiais aiškių nepatogumų, susitariama dėl galimo nepatogumų kompensavimo. Dažnai tai būna pakankamai ne¬¬sunku, bet greitai nesuradus kompromiso, gali būti brangu ir tai pa¬skatin¬tų kitų darbuotojų pasipriešinimą inovacinei veiklai.5. Aiški ir užslėpta prievarta, grasinant atleidimu, atlyginimo su¬ma¬žinimu, augimo perspektyvų sumažėjimu ir t.t. Ši strategija nau¬do¬ti¬na, kai labai svarbi inovacinės veiklos sparta, ir jos iniciatoriai turi pa¬kan¬kamą valdžią. Tai labai greito veikimo ir galinti įveikti bet kokį pa¬sipriešinimą strategija, tačiau labai pavojinga, jei svarbūs inovacinės veik¬los dalyviai dėl to pajunta priešiškumą inovacinės veiklos vado¬vams ir organizatoriams.Vienokios ar kitokios strategijos taikymo būtinumą ir efektyvumą le¬mia kiekvienos konkrečios įmonės, įgyvendinančios inovacinę veiklą, specifika. Be to, pabrėžtina, kad inovacinė veikla vykdoma sėkmingiau, kai jai rengiamasi iš anksto ir įmonėje sukuriama inovacijoms palanki at¬mos¬fera. Palankumas inovacijoms didėja, jei inovacijos:− turi aiškų galutinį tikslą, naudą,− nauda jaučiama ne tik įmonės, bet ir kiekvieno darbuotojo asme¬ni¬nės naudos mastu,− išplaukia iš preliminariai paskelbtų principų, o ne iš atsitiktinių nu¬rodymų,− iš anksto planuojamos, o ne skelbiamos skubotai,− pateikiamos po sėkmingų permainų,− negresia darbuotojų gerovei.Vadovaujant inovacinei veiklai, reikia taikyti pagrindinius vadova¬vi¬mo principus:1. Orientacija į tikslą. Kiekviena organizacija yra priemonė tikslui pa¬siekti. Todėl vadovas turi stengtis, kad jo įsakymai nebūtų atitrūkę nuo pagrindinio tikslo. Be to, reikia organizuoti darbą taip, kad kiekvie¬nas darbuotojas įmonės tikslus suprastų bent jau panašiai. Tikslai negali bū¬ti diktuojami, dėl jų reikia susitarti. Vadovas, duodamas kokį nors įsa¬kymą, turi nurodyti – “ką, kas, kada” turi padaryti, tačiau didelę klai¬dą daro vadovas, nurodydamas, ir “kaip” tai padaryti.2. Struktūrizavimas. Duodant įsakymus reikia stengtis atsižvelgti į tai, kad tas pats asmuo gautų panašaus pobūdžio užduotis.3. Užduočių paskirstymas. Kompleksinę užduotį reikia paskirstyti tarp pavaldinių atsižvelgiant į jų specializaciją, nes vieną užduotį geriau atliks vienas, o kitą – kitas asmuo.4. Organizacinė pusiausvyra. Jos esmė yra ta, kad inovacinė veikla tu¬ri būti “organizuojama” tiek, kiek galima, o “reguliuojama” tiek, kiek rei¬kia. Per didelis reguliavimas išplečia valdymo personalą, žlugdo ini¬cia¬tyvą. Per mažas reguliavimas irgi veda prie sumaišties.5. Asmenų nepriklausomybė. Funkcija ir darbas yra svarbiau už as¬me¬nį. Reikia ne asmenį aprūpinti darbu, o parinkti tokius asmenis, kurie rei¬kalingi vienai ar kitai inovacinės veiklos užduočiai atlikti.6. Motyvacija. Kiekvienam darbuotojui turi būti skiriama tiek už¬duo¬čių, kiek jis gali kokybiškai įvykdyti. Darbuotojas turi žinoti, kad tei¬singai atlikęs užduotį bus paskatintas. 7. Kontrolė. Kontroliuojama turi būti nuolat, o ne priešokiais. Inovacinės veiklos sėkmei labai svarbią reikšmę turi vadovas, jo įgū¬džiai ir profesionalumas. Konceptualūs įgūdžiai, reikalingi inovacinės veiklos vadovui, yra šie [55]:1. Techniniai įgūdžiai, pagrįsti gebėjimu panaudoti specifines ži¬nias, priemones bei procedūras, kurios yra esminės užduotims sėk¬min¬gai atlikti. Techniniai vadovo sugebėjimai yra svarbiausi visiems že¬mes¬nių organizacijos lygių valdymo darbams.2. Santykių su žmonėmis įgūdžiai, pagrįsti žmonių gebėjimu daryti po¬veikį vienas kitam, vadovauti, turėti įtakos darbuotojams ir juos ska¬tin¬ti. Žmonės yra viską lemiantis daugelio veiklų veiksnys, todėl va¬do¬vo darbo efektyvumo konceptualioji esmė – jo naudojimasis humaniš¬kais, efektyviais būdais santykiuose su vyresniais, tai pat su sau lygiais asme¬ni¬mis ir pavaldiniais.3. Nuovokumo įgūdžiai, pagrįsti asmens mokėjimu suprasti viską aprėpiantį organizacijos ir jos aplinkos ryšį – visa tai, kas egzistuoja tarp įvairių funkcijų bei veiklos organizacijos viduje ir išorėje. Nuovokumo įgū¬džiai svarbesni aukštesniems valdymo lygiams, kur daugelis vadovo darbų susiję su ilgalaikiais strateginiais rezultatais.Aukščiausias valdymo lygis Nuovokumoįgūdžiai Santykiai su žmonėmis TechniniaiįgūdžiaiVidurinis valdymo lygis Žemiausias valdymo lygis
2.15 pav. Vadovavimo įgūdžiai
Būtinų įgūdžių visuma visada priklauso nuo lygio, kuriame vado¬vas dirba. Aukščiausiam valdymo lygiui nuovokumo įgūdžiai yra svar¬bes¬ni nei techniniai įgūdžiai. O žemesniam valdymo lygiui – atvirkš¬čiai.Vadovas, vadovaudamas inovacinei veiklai, atlieka tam tikras funk¬cijas [55]:1. Administracinė funkcija. Vadovas koordinuoja inovacinės veik¬los dalyvių veiksmus. Šiam tikslui jis paskirsto darbuotojams veiklos sri¬tis, stebi jų vykdymą, daro reikiamus darbuotojų pakeitimus.2. Strateginė funkcija. Jai priklauso tikslų iškėlimas, metodų parin¬ki¬mas, būsimos veiklos rezultatų numatymas ir t.t.3. Eksperto bei konsultanto funkcija. Vadovas vertina darbuotojų veik¬los procesą ir jo rezultatus. Radęs trūkumų, jis konsultuoja darbuo¬to¬jus, kaip pašalinti trūkumus.4. Komunikacinė reguliavimo funkcija. Vadovas parenka tinka¬miau¬sias komunikacijos tarp inovacinės veiklos dalyvių struktūras bei ben¬dravimo formas. Jis renka informaciją apie inovacinės veiklos da¬ly¬vių darbą, palaiko ryšius su išorine aplinka.5. Drausminė funkcija. Vadovas stebi ir vertina, kaip inovacinės veik¬los dalyviai laikosi nustatytos tvarkos, darbo režimo ir kt.6. Psichoterapinė funkcija. Inovacinėje veikloje ir inovacinės veik¬los dalyvių reikaluose pasitaiko nesėkmių, nelaimingų atsitikimų, konf¬lik¬tų su bendradarbiais, kitų situacijų, sukeliančių nemalonumų. Vadovo pareiga – padėti savo pavaldiniams, patekusiems į tokią frust¬ra¬ci¬nę (nusivylimo) būseną.Kad vadovas galėtų sėkmingai atlikti savo vaidmenį inovacinėje veikloje, jis privalo pasižymėti humaniškomis ypatybėmis: jam turi būti bū¬dingos bendros demokratinės visuomenės vertybinės nuostatos, jis tu¬ri būti sąžiningas, moralus. Tačiau inovacinės veiklos vadovavimo sėk¬mei šių bendrųjų savybių neužtenka. Reikalingos kai kurios spe¬ci¬fi¬nės ypatybės, tokios kaip [55]:1. Profesinis-psichologinis pasirengimas. Vadovas turi būti inova¬ci¬nėje veikloje kompe¬ten¬tingas, turėti interesą veikti, pareigos ir atsako¬my¬bės jausmus, būti bendruomeniškas;2. Demokratinis vadovavimas. Esminė demokratinio vadovavimo nuos¬tata turėtų būti ta, kad kiekvienas žmogus savo paties tikslų siekia ir užsibrėžtus planus vykdo mieliau negu iš išorės primestus (esant auto¬kratiniam vadovavimui);3. Pasitikėjimas savimi;4. Pavaldinių gerbimas, jų laiko branginimas;5. Reiklumas, griežtumas;6. Mandagumas, nuoširdumas;7. Mokėjimas kalbėti ir tylėti. Inovacinės veiklos projektinis valdymas Inovacinės veiklos projektavimo procesas ir jo valdymasProjektinio mąstymo svarbą organizuojant ir valdant verslą lemia tai, kad vis ženklesnė verslo dalis yra realizuojama ne kaip tradicinis verslo subjektų veiklos rezultatas, o kaip bendri daugelio verslo subjek¬tų siekiai ar netgi tiksliniai socialiniai, ekologiniai inovaciniai pro¬jektai.Inovacijų projektavimas yra brangus ir pakankamai imlus lai¬kui analitinis-tiriamasis darbas. Nors kiekvienas projektas, kaip ir kiek¬viena veikla, kurią jis atspindi, būna pakankamai originalus ir rei¬ka¬lauja individualaus rengimo, nors dažnai nesudėtingos gamybos įmo¬nės veiksnumui daro įtaką kitokie veiksniai nei gamybos, kurioje nau¬do¬jamos sudėtingos technologijos, nors projekto specifiką lemia ir pla¬nuo¬jamos veiklos mastas, tačiau projektinių tyrimų kategorijos, struk¬tū¬ra ir eiliškumas yra iš esmės panašūs. Todėl galima gerokai atpiginti ir pa¬len¬gvinti projektavimo darbus taikant tipinę inovacinės veiklos struk¬tūrą (2.16 pav.).Vienas iš svarbiausių inovacinės veiklos rengimo etapų yra pro¬jek¬ta¬vimui reikalingi tyrimai. Šiems tyrimams vykdyti reikia aukštos kva¬li¬fikacijos patyrusių specialistų, galingos naujausių duomenų bazės, to¬bu¬lai atitinkančių konkrečios veiklos specifiką metodų ir t.t. Ir tai daž¬niau¬siai brangiai kainuoja, todėl be atitinkamo metodinio pasirengimo pra¬dėti projektinius tyrimus rizikinga. Vienas iš tokios rizikos maži¬ni¬mo būdų yra pakopinės tyrimų struktūros, nuodugniai aprašytos [115], pri¬taikymas inovacinei veiklai.Pati cikliškumo idėja rodo, kad projektas turi savo gyvavimo lai¬ko¬tar¬pį, po kurio šis projektas dažniausiai tarnauja kaip tam tikra naujų pro¬jektų bazė.
Galima išskirti šias inovacinės veiklos projektinio ciklo fazes:1. Inovacijų identifikavimo fazė. Inovacijų identifikavimo fazėje tu¬ri būti priimtas sprendimas dėl projekto įgyvendinimo bei parengti kai ku¬rie projekto įgyvendinimo planai.2.16 pav. Inovacinės veiklos projektinis ciklas
Inovacijų identifikavimo fazė aprėpia tokius tyrimų etapus:* inovacijų galimumo identifikavimas (galimumo tyrimas);* preliminarinis (išankstinis) projekto parinkimas ir apibrėžimas (iki¬projektiniai tyrimai);* projekto formulavimas (projektiniai tyrimai);* galutinis inovacinių alternatyvų įvertinimas ir sprendimo priėmi¬mas.Inovacijų identifikavimo fazė sukuria pagrindinę bazę toliau pro¬jek¬tą detalizuoti ir įgyvendinti. Šioje fazėje parenkami pagrin¬di¬niai bū¬si¬mo projekto parametrai, generuojamos įvairios idėjos įgyven¬di¬nimo al¬ternatyvos, iš kurių vėliau atrenkama priimtiniausia. Šios fa¬zės pa¬bai¬go¬je susiformuoja būsimos veiklos bendras vaizdas, kuris vė¬liau tobu¬li¬na¬mas per kitus inovacinės veiklos etapus.2. Įgyvendinimo fazė. Šios fazės darbų specifika labai priklauso nuo na¬grinėjamos inovacinės veiklos mastų. Pagrindiniai šios fazės etapai:– inžineriniai sprendimai,– valdymo sprendimai,– derybos ir ilgalaikių sutarčių sudarymas,– finansavimas,– kadrų rengimas,– paleidimas ir atidavimas eksploatacijai.3. Eksploatacinė fazė. Šioje fazėje atliekama inovacinės veiklos ana¬lizė, lyginami projektiniai ir jau gaunami ekonominiai rodikliai, nu¬sta¬tomos ir sprendžiamos iškylančios technikos naudojimo, įrangos vei¬ki¬mo, prasto darbo našumo ar nepakankamos darbininkų ir tarnautojų kva¬lifikacijos problemos. Taip pat analizuojami kiti inovacinės veiklos aspektai: savikaina, realizacijos apimtys, pelnas ir t.t. Pateiktos įgyvendinimo ir eksploatacinės projekto fazės, be abejo, yra labai supaprastintos. Nuodugniau nagrinėjant, gali atsiskleisti kiti da¬lykai, turintys įtakos inovacinės veiklos sėkmei. Problemos, kurios tu¬ri būti išspręstos šiose fazėse, rodo inovacijų identifikavimo fazės svar¬bumą ir sudėtingumą, nes būtent jos metu parengiami įgyven¬di¬ni¬mo ir eksploatacijos fazių veiklos pamatai. Jeigu inovacijų identi¬fika¬vi¬mo fazės tyrimai neadekvatūs, techninis-ekonominis inovacinio pro¬jek¬to taisymas bus labai sudėtingas ar net neįmanomas, ir projektas ap¬skri¬tai negalės funkcionuoti.Todėl daugiausia dėmesio turi būti skiriama inovacijų identifi¬kavi¬mo fazei bei ją sudarantiems galimumo, ikiprojektinių ir projektinių ty¬ri¬mų etapams. Reikia pabrėžti, kad per visus tyrimų etapus reikia steng¬tis išlaikyti tą pačią tyrimų struktūrą. Skirtis turėtų tik atliekamų ty¬rimų detalumas bei išsamumas ir atskiri darbai, kurių nebuvo galima at¬likti per ankstesnius etapus. Patys išsamiausi yra projektiniai tyrimai, o galimumo tyrimai remiasi labai apibendrinta informacija ir tenden¬ci¬jo¬mis.1. Galimumo tyrimai. Gerų inovacinių idėjų, kurios galėtų virsti vers¬lo projektais, identifikavimas – viena esminių problemų. Todėl ga¬li¬mumo tyrimai skiriami palankioms inovacinėms idėjoms, kurios toliau turi būti kruopščiai ištirtos, identifikuoti. Šių tyrimų metu nagrinėjami:• atitinkamos srities mokslo pasiekimai;• naudotini resursai;• produktų paklausa;• gamybinis sektorius; taip pat kapitalas, darbo jėga ir ekono¬mi¬kos būklė apskritai;• galimi vidiniai ar tarptautiniai ryšiai su kitomis įmonėmis;• galimas esamų pajėgumų išplėtimas, siekiant gamybos integra¬ci¬jos; • diversifikavimo galimybės; • gamybos išplėtimo ga¬limybės;• bendroji investicijų aplinka;• pramonės politika;• gamybos veiksnių gausumas;• eksporto galimybės.Galimumo tyrimai yra daugiau schematiški ir remiasi labiau agre¬guo¬ta informacija. Informacijos kaupimas galimumo tyrimų etape nėra brangus, ka¬dan¬gi bandoma čia tik atskleisti galimų inovacijų svarbiausius aspektus. Šių tyrimų tikslas – skubiai įvertinti inovacijų galimumą.Jeigu galimumo tyrimai skirti verslo interesams skatinti, tai ikipro¬jek¬tinių tyrimų metu nagrinėjama, kada ir kaip verslumo atsakas pasireiškia.2. Ikiprojektiniai tyrimai. Inovacinės veiklos idėja turi būti patik¬rin¬ta gerokai išsamesniais tyrimais. Tačiau reikia žinoti, kad techniniai-ekonominiai projektiniai tyrimai (techninis-ekonominis pagrindimas), lei¬džiantys galutinai suformuluoti sprendimą, yra brangūs ir imlūs lai¬kui. Todėl prieš skiriant lėšas, išankstinė pirminė idėja įvertinama iki¬pro¬jektiniais tyrimais, kuriais siekiama išsiaiškinti šiuos aspektus:* ar nagrinėjamos srities palankumas yra pakankamai aiškus ino¬va¬cinės veiklos sprendimui priimti, remiantis vien informacija, gauta ga¬li¬mumo tyrimų metu;* ar projekto koncepcija leidžia reikalauti išsamių tyrimų;* ar visi kritiniai (projekto veiksnumo atžvilgiu) aspektai reikalau¬ja nuodugnių tyrimų, tokių kaip rinkų apžvalga, laboratoriniai bandy¬mai, eksperimentiniai bandymai ir pan.Ikiprojektiniai tyrimai suprantami kaip tarpsnis tarp projektinių ty¬ri¬mų ir galimumo tyrimų, ir nuo pastarųjų pirmiausia skiriasi tuo, kad iki¬projektiniai tyrimai remiasi nuodugnesne informacija. Taigi atliekant iki¬projektinius tyrimus jau reikia pakankamai išsamiai išnagrinėti įvai¬rias alternatyvas, iš kurių paminėtinos:* rinkos ir įmonės pajėgumai: paklausos ir rinkos tyrimas, par¬da¬vi¬mas ir rinkotyra, gamybos programa, įmonės pajėgumas;* žaliavų šaltiniai;* vietovė ir vieta;* projekto inžinerija: technologijos ir įranga, inžineriniai darbai;* pridėtiniai kaštai: įmonės, administraciniai, pardavimo;* darbo jėga: darbininkai, tarnautojai;* projekto įgyvendinimas;* finansinė analizė: investiciniai kaštai, projekto finansavimas, ga¬my¬bos kaštai, pelnas.Ikiprojektinių tyrimų struktūra turi būti tokia pat, kaip ir nuodugnių pro¬jektinių tyrimų.3. Projektiniai tyrimai. Projektiniais tyrimais formuojama techninė, ekonominė ir komercinė bazė, skirta inovacinės veiklos projekto spren¬di¬mams priimti. Šiais tyrimais nustatomi ir ištiriami kritiniai pasirinktos inovacinės veiklos momentai, išnagrinėjamos jų alternatyvos. Projek¬ti¬niai tyrimai turi pagrįsti projekto pajėgumus ir pasirinktą vietą bei tech¬no¬logiją, leidžiančių naudoti numatytas žaliavas ir pasiekti numatytas ga¬mybos apimtis, investicijas, kaštus ir pajamas, duosiančias reikiamą pel¬ningumą.Galutinis inovacinės veiklos sąnaudų įvertinimas ir iš to plaukiantis fi¬nansinio ir ekonominio pelningumo įvertinimas bus pagrįstas tik visiš¬kai įvertinus projekto apimtis, nepraleidžiant nė vienos jų sudedamosios ir su ja susijusių sąnaudų. Projekto apimtys grindžiamos eskizais ir skai¬čiuo¬tėmis, kurios naudotinos projektui įgyvendinti.Dėl inovacinės veiklos įvairumo, projektų sudėtingumo, jų skir¬tin¬gu¬mo, apimčių ir kita negalima pasiūlyti vienintelio unifikuoto tyrimų mo¬delio. Tačiau daugybei projektų tinka vienoda struktūra turint gal¬vo¬je tai, kad didėjant projekto mastams auga projektinių tyrimų komplek¬siš¬kumas, didėja jiems reikalingos informacijos apimtys.4. Specialūs (funkciniai) tyrimai. Specialūs tyrimai aprėpia vieną ar¬ba keletą, bet jokiu būdu ne visus inovacinės veiklos projekto aspek¬tus ir yra reikalingi paremti (papildyti) ikiprojektinius ar projektinius ty¬rimus, ypač esant didelio masto inovacijoms. Šie tyrimai gali būtų su¬gru¬puoti taip:* rinkos tyrimai;* žaliavų ir kitų gamybos veiksnių tyrimai, atsižvelgiant į svar¬biau¬sius projekto poreikius, jų dabartines ir būsimas kainas;* laboratoriniai ir eksperimentiniai tyrimai, kuriais siekiama nu¬sta¬tyti tam tikros žaliavos ar resurso tinkamumą;* teritoriniai tyrimai;* gamybos masto ekonominiai tyrimai ir t.t.Specialiųjų tyrimų turinys keičiasi priklausomai nuo pačių tyrimų ir projekto tipo. Kadangi tyrimai susiję su kertiniais projekto aspektais ir problemomis, jų išvados turi būti pakankamai aiškios projekto atei¬čiai nulemti.Daugeliu atvejų glaustos specialių tyrimų išvados, kai šie tyrimai vykdomi prieš arba kartu su projektiniais tyrimais, sudaro pastarųjų sudedamąją da¬lį ir mažina jų kaštus, tačiau nereikia užmiršti, kad specialieji tyrimai taip pat kainuoja dažnai gerokai brangiau nei kiti.Specialieji tyrimai kartais gali būti vykdomi ir prieš ikiprojektinius bei projektinius tyrimus, tačiau dažniausiai – lygiagrečiai su jais. Spe¬cia¬lieji tyrimai atliekami ir po projektinių tyrimų, jeigu pastarieji pa¬ro¬do, kad tam tikras projekto problemas reikia išmanyti nuodugniau, nors pre¬liminarinis projekto įvertinimas, kaip sprendimo priėmimo dalis, ir pra¬sideda anksčiau.Aptariamos metodikos privalumai yra tie, kad, nustačius idėjos vie¬no¬kio ar kitokio įgyvendinimo netikslingumą pradiniuose tyrimų eta¬puo¬se ir nutraukus tolesnį problemų nagrinėjimą, pavyksta sutaupyti daug lėšų ir laiko, kas būtų neįmanoma bandant gauti galutinius tyrimų re¬zultatus nagrinėjant problemą nuodugniai ir iš karto. Be to, etapinis ino¬vacinės veiklos projektui reikalingų tyrimų atlikimas leidžia efekty¬viau juos organizuoti, pritaikant tyrimų planus susidariusiai situa¬ci¬jai. Inovacinės veiklos projektavimo rezultatų įvertinimasInovacinių projektų vertinimo kriterijai. Inovaciniams projek¬tams įvertinti siūlytina taikyti kriterijų, turinčių įtaką inovacinio pro¬jek¬to sėkmei, palyginimo metodą. Šis metodas yra paprastas, tačiau garan¬tuo¬ja, kad nė vienas veiksnys, darantis įtaką inovacinio projekto įgy¬ven¬di¬nimui, neliks neįvertintas. Apskritai paėmus siūlytina inovacinį pro¬jek¬tą ver¬tinti remiantis šiais kriterijais:
Eil.Nr. KRITERIJAIA. Įmonės tikslai, strategija ir vertybės1. Ar projektas suderinamas su įmonės strategija ir ilgalaikiais pla¬nais2. Ar projekto potencialas pateisina įmonės strategijos pokyčius3. Ar projektas sutampa su įmonės misija4. Ar projekto rizika leistina įmonės atžvilgiu5. Ar projektas atitinka įmonės požiūrį į naujoves6. Ar projekto įgyvendinimo terminai tenkina įmonęB. Rinkos kriterijai1. Ar projektas tenkina rinkos poreikius2. Rinkos talpos įvertinimas3. Rinkos dalies įvertinimas4. Produkcijos išleidimo terminų įvertinimas5. Komercinio pasisekimo sėkmės tikimybė6. Planuojamų pardavimų įgyvendinimo tikimybė7. Poveikis esamiems produktams8. Vartotojo požiūris į naujo produkto kainą9. Užimama pozicija konkurencinėje kovoje10. Esamų realizacijos kanalų atitikimasC. Moksliniai-techniniai kriterijai1. Ar projektas atitinka įmonės inovacijų strategiją 2. Techninio sprendimo sėkmės tikimybė3. Patentinė švara4. Įgyvendinimo kaina ir terminai5. Turimi moksliniai-techniniai resursai6. Poveikis kitiems projektams7. Ar ateityje bus galima pritaikyti naują technologiją ir keisti pro¬duk¬cijąD. Finansiniai kriterijai1. Projekto kaina2. Gamybos investicijos3. Rinkotyros investicijos4. Finansinių lėšų pakankamumas per reikalingus laiko periodus5. Poveikis kitiems projektams, reikalaujantiems finansinių lėšų6. Pusiausvyros taško pasiekimo terminai ir maksimali neigiama pa¬ja¬mų ir išlaidų vertinimo akumuliuota reikšmė7. Potencialus metinis pelno dydis8. Planuojama pelno norma9. Kapitalinių įdėjimų efekty¬vu¬mo kriterijaiE. Gamybiniai kriterijai1. Nauji gamybiniai procesai2. Personalo pakankamumas pagal skaičių ir kvalifikaciją3. Atitikimas esamiems pajėgumams4. Medžiagos ir jų kaina5. Papildomų pajėgumų poreikis6. Gamybos darbo saugaF. Išoriniai ir ekologiniai kriterijai1. Produktų ir technologinio proceso neigiamas poveikis gamtai2. Visuomenės požiūrio įtaka3. Esama ir perspektyvinė įstatymų leidyba4. Poveikis užimtumuiKiekvienas kriterijus vertinamas balais – nuo 5 iki 1 (labai gerai, gerai, patenkinamai, blogai, labai blogai), be to, rei¬kia kiekvienu konkrečiu atveju akcentuoti kiekvieno kriterijaus svarbą. Galima teigti, kad šis metodas labai subjektyvus ir nėra itin tiks¬lus, tačiau šį trūkumą gali smarkiai sumažinti šakinių inovacijų centrų bei konsultacinių firmų ekspertai (konsultantai), turintys patirties bei ži¬nių, reikalingų įgyvendinant bei vertinant panašaus profilio inovacinius pro¬jektus.Žinoma, praktikoje, priklausomai nuo situacijos, taikoma ir daug ki¬tų vertinimo metodų, tačiau taikant daugumą iš jų įvertinamas tik ne¬di¬delis veiksnių skaičius, be to, remiantis informacija, kuri irgi gali būti sub¬jektyvi. Didžiausias šio metodo privalumas yra tas, kad vienu metu galima įver¬tinti platų spektrą kriterijų, reikšmingų inovaciniams projektams įgy¬vendinti.Inovacinės veiklos valdymas įmonėje
Inovacinės veiklos valdymo įmonėje esmėEkonomikai ir visai visuomenei pereinant prie intensyvios kaitos, išauga produktyvios, kūrybiškos žmonių veiklos, nu¬kreip¬tos tenkinti jų praktinius poreikius, tai yra inovacinės veiklos, vaid¬muo. Galima tvir¬tin¬ti, kad inovacinė veikla yra ekonomikos inten¬syvi¬ni¬mo pamatas, moks¬linės techninės pažangos spartinimo, socialinės ir kul¬tū¬ri¬nės visuo¬me¬nės raidos sąlyga.Inovacinė veikla yra ekonominės veiklos transformacija, inici¬juo¬ja¬¬ma ir įgyvendinama remiantis intelektu, be to, tarnaujanti kūrėjų ir var¬¬to¬to¬jų pasitenkinimo lygiui kelti bei poreikiams tenkinti. Eko¬no¬mi¬kai inten¬sy¬vinti daug įtakos turi inovacinės veiklos loka¬lizacijos ir kryp¬tin¬gu¬mo nustatymas.Šiuolaikinės ekonomikos pirminė ir svarbiausia vystymosi grandis yra įmonė, organizacija. Todėl jose bū¬tina lokalizuoti ir inovacinės veiklos valdymo tobulinimą.Įmonei pradėjus plėtoti inovacinę veiklą, ji dažniausiai išplečiama, ir va¬dovas nebegali taikyti savo tiesioginių nurodymų visai įmonės dar¬buo¬tojų veiklai. Todėl tenka kurti tam tikrų nuolat veikiančių taisyklių sis¬temą, kuri ne tik suteiktų žinių įmonės darbuotojams, kaip jie tu¬ri veikti įmonėje, kad pasitelkus mažiausias organizacijos turimų iš¬tek¬lių sąnaudas būtų gaunami geriausi bendri įmonės veiklos rezultatai, bet ir kreiptų jų veiklą adsiradus netikėtoms kliūtims. Įmonės inovacinės veiklos organizavimas yra neatsiejamas nuo įmo¬nės sąveikos su išorine aplinka. Keičiantis išoriniams veiksniams, įmonės inovacinėjė veikloje iškyla la¬bai daug problemų. Šioms prob¬le¬moms spręsti siūlytina taikyti anksčiau minėtą inovacinės veiklos orga¬ni¬zavimo modelį:2.17 pav. Inovacinės veiklos organizavimo modelis
Remiantis šiuo inovacinės veiklos modeliu, įmonė, bendradarbiau¬da¬ma su konsultacine firma, gali efektyviau spręsti iškylančias inovaci¬nės veik¬los organizavimo problemas. Pats inovacinės veiklos organizavimas įmonės viduje turėtų būti pa¬¬rem¬¬tas šiuo organizavimo modeliu [143]:
2.18 pav. Įmonės inovacinės veiklos organizavimo modelis
Inovacinės veiklos valdymo negalima tapatinti su neinovacinės veik¬los, pasižyminčios daugkartiniu pasikartojimu ir stereotipiškumu, valdy¬mu, nes inovacinės veiklos valdymas turi daug skirtumų, kurių išsamų aprašymą galima rasti įvairiuose literatūros šaltiniuose, tarp jų [70]:
VEIKLAINOVACINĖ KRITERIJAI NEINOVACINĖNaujos produkcijos, paslaugos sukūrimas Veiklos kryptys Pastovios produkcijos, paslaugos išleidimasNuolatinis modernizavimas Tikslinė orientacija Esamo lygio palaikymasDiskretinis, ciklinis Proceso tipas NepertraukiamasRemiasi ekonomika, kai yra didelė konkurencija Ūkinismechanizmas Remiasi ekonomika, pasižyminčia laikina konjunktūraPrograminis, tikslinis Valdymas OperatyvusAtotrūkis laike Tikslo siekimas Realiame laikeLaikinai suvaržyti Kolektyvo interesai Tam tikrą laiką pastovūsLaikinai auga Kaštai Sąlygiškai pastovūsNeišvengiama, proporcinga naujumui Galima rizika MinimaliPrognozuojama, nežinoma Vartotojų reakcija Pastovi, žinomaInovacinės veiklos valdymo ypatumai paslaugų sferos įmonėse Verslą bendrąja prasme galime suprasti kaip gamybą ir paslaugų tei¬ki¬mą. Inovacinės veiklos valdymo ypatumai paslaugų sferose esmingai ski¬riasi nuo inovacinės veiklos valdymo gamybos srityse. Svarbiausius inovacinės veiklos valdymo gamybos ir paslaugų sfe¬ro¬je skirtumus galima įvardyti taip: – Produkto esmė. Gaminį galima traktuoti kaip objektą, įrenginį, daik¬tą, priešingai nei paslaugas, kurios traktuojamos kaip poelgis, veiks¬mas, pastangos. Veiksmo valdymas yra kur kas sunkesnis nei fizinio ob¬jek¬to valdymas.– Vartotojo dalyvavimas kuriant produktą. Labai dažnai pats var¬to¬to¬jas yra įtraukiamas į paslaugos kūrimą: pavyzdžiui, savitarnos parduo¬tu¬vėje, kur jis pats renkasi prekę, ar kirpykloje, kur nurodo kirpėjui, ko¬kios šukuosenos pageidauja. Pagal įtraukimo dydį paslaugos taip pat la¬bai skiriasi. Kuriant gaminį vartotojas tiesiogiai nedalyvauja. – Klientas kaip produkto dalis. Esama paslaugų rūšių, kai klientas su¬¬siduria tik su paslaugos personalu. Kitu atveju jis gali labai glaudžiai su¬¬sidurti su kitais klientais. Dažnai klientų tarpusavio bendravimas bū¬na svarbiausia ir maloniausia paslaugos dalis. Tuo atveju, kai klientui ten¬ka glaudžiai bendrauti su aptarnaujančiu personalu, siūlomos pas¬lau¬gos ko¬ky¬bė labai priklauso būtent nuo aptarnaujančio personalo. Šiuo atve¬ju per¬sonalas tampa sukurto produkto dalimi. Gamybinėje sferoje tarp pro¬duk¬to gamintojų ir vartotojų dažniausiai nebūna jokio ryšio.– Produkto kokybės kontrolės sunkumai. Pagamintų gaminių ko¬ky¬bė ti¬krinama prieš pateikiant vartotojui. Neatitinkantys standartų gami¬niai tai¬somi ir pirkėjui patenka jau geros kokybės ga¬mi¬niai. Prie¬šin¬gai yra su atliktomis paslaugomis. Jų kokybę kon¬troliuoti daug sunkiau.– Atsargos. Kadangi paslaugos yra tik veiksmas, jos yra neapčiuo¬pia¬mos. Klientas negali paslaugos įsigyti iš anksto ir laikyti kol prisi¬reiks. Paslaugos teikėjas taip pat negali gaminti paslaugų ir jų san¬dė¬liuo¬ti. Savaime suprantama, kad šiuo atveju nekalbama apie medžiagas ar įran¬gą, reikalingą tai paslaugai atlikti. Žinoma, galima įsigyti di¬des¬nių pa¬jė¬gumų įrangą, tačiau tai tebus pajėgumai, o ne pats paslaugos pro¬duk¬tas. Taigi vienas iš paslaugų sferos inovacinės veiklos valdymo uždavinių – padaryti taip, kad paklausa atitiktų pajėgumus. Gamybos pro¬dukciją, be abejo, galima sandėliuoti ir todėl šios sferos inovacinės veiklos val¬dy¬mą lengviau pritaikyti prie paklausos svy¬ravimų.– Laiko veiksnys. Paslaugų srityse į inovacinės veiklos valdymo laiko veiksnį turi būti kreipiama labai daug dėmesio, nes dauguma paslaugų at¬liekama tiesiogiai, tai yra klientas turi pats laukti, kol paslauga bus at¬lik¬ta. Gamybos sferoje vartotojas dažniausiai gaminį išsirenka ir perka jau pagamintą, todėl čia atlikimo laikas tokios svarbos kaip paslaugų sfe¬ro¬je neturi.– Paskirstymo kanalai. Skirtingai nuo gamybos įmonių, kurioms rei¬kia fizinių priemonių pagamintai produkcijai pervežti nuo gamyklos iki var¬totojo, paslaugų sferos įmonės pačios palaiko tiesioginius ryšius su klien¬tais. – Veiklos kaštai. Palyginus su gamybos įmonėmis, paslaugų įmo¬nėms kur kas sunkiau nustatyti, kur yra fiksuoti, o kur – kintamieji pas¬lau¬gos kaštai, ypač jei tuo pačiu metu atliekamos kelios paslaugos. Kai ne¬galima nustatyti paslaugos kaštų, tuomet labai sunku pasakyti, kokia tu¬rėtų būti paslaugos kaina. Papildomo paslaugos vieneto kaina pas¬lau¬gų sfe¬roje dažniausiai yra minimali. Visi šie skirtumai atsiranda dėl to, kad paslauga yra procesas, kurio me¬¬tu gali būti veikiami trys esmingi komponentai: patys klientai, me¬džia¬¬gos ir informacija. Klientų poveikio paslaugos suteikiamos tada, kai klientai nori tie¬sio¬gi¬nių paslaugų. Pavyzdžiui, jie gali norėti, kad būtų nuvežti, pra¬links¬¬min¬ti, pavalgydinti, išmokyti ir t.t. Norėdamas gauti tokią pas¬lau¬gą, klientas daž¬niausiai turi pats fiziškai įsitraukti į tą sistemą, kurioje yra teikiama pas¬lauga. Tačiau kartais galima gauti paslaugą fiziškai ne¬įsitraukus į siste¬mą, o pasinaudojus telekomukacinėmis ir kitokiomis ry¬šio priemonė¬mis. Tokio proceso esmė ta, jog paslaugos suteikimo pro¬ce¬se paslaugos tei¬kėjas turi kooperuotis su paslaugos gavėju.Medžiagų poveikio paslaugos suteikiamos tada, kai klientai prašo paslaugą suteikiančios organizacijos pasirūpinti ne jais pačiais, o kokia nors jų nuosavybe. Tai gali būti labai įvairūs objektai, pradedant, tar¬ki¬me, na¬mu ir baigiant asmeniniais daiktais. Tokio proceso rezultatas, jei pas¬¬lau¬ga suteikta, yra akivaizdus.Informacijos poveikio paslaugas yra tvirtai užvaldžiusios kompiute¬ri¬nės sistemos. Tačiau ne visa informacija apdorojama kompiuteriais. Kar¬tais tenka naudotis ir tiesiogine specialisto pagalba. Informacijos su¬tei¬kimas ir apdorojimas yra viena iš mažiausiai matomų paslaugų rūšių. Informacija gali būti perduodama tiesiogiai klientui arba naudojantis te¬le¬ko¬munikacinėmis priemonėmis, taip pat žodžiu arba raštu.Be to, paslaugų teikimo procese išskirtinos matomos ir nematomos ope¬¬racijos, kurių santykis atliekant įvairias paslaugų rūšis nėra vie¬no¬das. Klientų poveikio paslaugos reikalauja, jog klientas pats dalyvautų jas at¬lie¬kant. Tokiu atveju jis mato gana didelę paslaugų atlikimo dalį, ta¬čiau, ne¬žiūrint to, dažniausiai gana nemaža paslaugos atlikimo dalis vis dėlto lie¬ka klientui nematoma. Kai atliekamos medžiagas (nuosavybę) veikiančios paslaugos, klien¬¬tas dažniausiai mato labai mažą paslaugos atlikimo dalį. Pavyz¬džiui, kai klien¬tas atneša pataisyti kokį nors daiktą, jis dažniausiai pa¬lie¬ka jį ir atsi¬ima jau pataisytą. Tokiu atveju beveik visas taisymo procesas lie¬ka klien¬tui nematomas. Apskritai paėmus, klientus veikiančių pas¬lau¬gų matomoji at¬likimo dalis yra didesnė nei medžiagas (nuosavybę) vei¬kian¬čių paslaugų.Informaciją veikiančios paslaugos, tokios kaip radijo, televizijos lai¬¬dos, įvairios informacinės paslaugos ir t.t., paprastai nereikalauja fi¬zi¬nio klien¬to dalyvavimo. Šios paslaugos gali būti atliekamos taip sa¬kant per “iš¬tiestos rankos atstumą”, naudojantis telekomunikacinėmis ir ki¬tomis ry¬šio priemonėmis. Tokiu atveju gali būti, jog praktiškai visa pas¬laugos at¬likimo dalis lieka klientui nematoma.Lyginant su gamybos sfera, kurioje kliento matomos dalies prak¬tiš¬kai nėra, paslaugų srityse ji yra esmingesnė. Todėl, valdant paslaugų sferos inovacinę veik¬lą, būtina objektyviai įvertinti kliento tiesioginę įta¬ką inovacinės paslaugos teikimo procesui. Intelektualinio potencialo plėtojimas, kaip esminė inovacinės veiklos sąlyga Intelektualinis potencialas inovacinės veiklos sąlygų sistemojeIntelektualinio potencialo samprata. Labai aktuali problema, bū¬din¬¬ga Lietuvos bei kitų Baltijos šalių, taip pat visų Rytų ir Vidurio Euro¬pos šalių raidai šiuolaikinėmis politinių, socialinių, ekonominių, tech¬nologinių transformacijų sąlygomis, yra visapusiškas intelektuali¬nio potencialo išplėtojimas ir jo efektyvesnis įtraukimas į visuomenės mo¬¬der¬nizavimo procesą.Galima teigti, jog ši problema traktuotina kaip prioritetinė mūsų lai¬kų problema. Ją formuojant, tiriant bei sprendžiant, tikslinga laikytis nuos¬tatos, kad pačiu bendriausiu atveju intelektualinis potencialas gali bū¬ti suvokiamas kaip visuma galimybių, leidžiančių vykdyti intelektuali¬nę veiklą įvairiais mastais (visuomenės mastu apskritai, valstybės, re¬gio¬no, įvairių ūkio struktūrų, visuomenės sluoksnių ir grupių mastu); sa¬vo ruožtu intelektualinė veikla yra laikytina tokia žmonių, jų grupių bei visuomenės veikla, kurios rezultatai kuriami protiniu darbu bei pro¬ti¬ne energija: intelektualiosios veiklos turinį ir kokybę lemia indi¬vi¬dų, gru¬pių, kolektyvinių ar visuminių visuomenėje egzistuojančių proto iš¬teklių įtraukimas į naujų idėjų generavimą bei praktinį jų įgyven¬di¬ni¬mą.Intelektualinė veikla yra ne kas kita, kaip svarbiausia bet kokio po¬bū¬džio pažangos sąlyga ir prielaida. Intelektualinis potencialas ir nauja visuomenės kokybė. Inte¬lek¬tua¬linio potencialo raida yra esminis naujo kokybinio lygio visuo¬menės forma¬vimo veiksnys. Galima teigti, kad intelektualinio poten¬cialo para¬metrai daug įtakos turi visuomenės kokybei ir tolesnio jos tobulinimo gali¬mybėms.Intelektualinio potencialo raidos prioritetiškumo suvokimas reika¬lau¬¬ja spręsti daugelį teorinių ir praktinių problemų, susijusių su intelek¬tua¬lizacijos procesų poveikiu naujam kokybinio lygio visuomenės for¬ma¬¬vimuisi. Iš jų išskirtinos šios:
l. Intelektualinio potencialo įvardijimo ir įvertinimo problemos; jų formulavimas ir sprendimas apima: – intelektualinio potencialo turinio ir struktūros nustatymą įvairių vi¬suomenės ir valstybės sistemų ir objektų atžvilgiu (visuomenės, val¬sty¬bės, regioninių, ūkinių sistemų, atskirų visuomenės sluoksnių ir gru¬pių mastu, atskirų žmonių ir jų grupių atžvilgiu ir t.t.), – intelektualinio potencialo absoliutinį ir santykinį įvertinimą atsi¬žvel¬¬giant į įvairius socialinio, ekonominio pobūdžio ir kitokius krite¬ri¬jus; 2. Intelektualinio potencialo adaptavimo besikeičiančios situacijos atžvilgiu, šio potencialo optimizavimo bei išvystymo problemos; prob¬le¬mų formulavimas ir sprendimas aprėpia: – intelektualinio potencialo adaptavimo besikeičiančių situacijų atžvilgiu logikos ir metodologijos suformavimą, skatinantį sukurti ir prak¬tiškai panaudoti realiai veikiančius valdymo mechanizmus, skirtus už¬tikrinti efektyvų intelektualinio potencialo pritaikymą politinės, so¬cia¬¬linės, ekonominės, technologinės pažangos dėlei, – intelektualinio potencialo optimizavimo logikos ir metodologijos su¬formavimą, leidžiantį sukurti ir praktiškai panaudoti efektyvius inte¬lek¬tualinio potencialo struktūros bei jame akumuliuotų išteklių kiekio ir su¬dėties optimizavimo mechanizmus, – intelektualinio potencialo išvystymo logikos ir metodologijos su¬for¬mavimą, leidžiantį sukurti ir praktiškai naudoti efektyvų intelek¬tua¬linio potencialo vystymo strategijų sudarymo ir įgyvendinimo siste¬mą; 3. Intelektualinio potencialo, kaip visuomenės vystymo bei jos ko¬ky¬bės tobulinimo katalizatoriaus, problemos; šių problemų sprendi¬mas ap¬ima: – nustatymą ir įvertinimą tų funkcijų, kurios gali ir turi būti bū¬din¬gos intelektualiniam potencialui kaip visuomenės vystymo bei jos ko¬kybės tobulinimo katalizatoriui (visuomenės, valstybės, regioninių, ūki¬nių sistemų, atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių atžvilgiu ir t.t.), – suformavimą efektyvių valdymo sistemų, skirtų vykdyti inte¬lek¬tualinio potencialo, kaip visuomenės vystymo bei jos kokybės tobu¬li¬nimo katalizatoriaus, funkcijas. Išvardytosios problemos spręstinos intelektualiosios veiklos bei intelektualinio potencialo plėtros prasme. Šių problemų suvokimas bei jų sprendimas gali būti suprantamas kaip teigiamas veiksnys, skatinan¬tis įvairiapusišką visuomenės pažangą.Intelektualinio potencialo problemų sprendimas labai aktualus Lietuvos sąlygomis. Jų aktualumą lemia tai, kad Lietuva intensyviai rengiasi integruotis į Europos Sąjungą bei kitas Vakarų struktūras, o tai reikalauja suformuoti ir išvystyti integracijos reikmes tenkinantį inte¬lek¬tualinį potencialą. Kryptingas intelektualinio potencialo formavimas ir vystymas yra tiesiogiai sietinas su šios problematikos teorinių, meto¬do¬loginių ir praktinių klausimų sprendimu.INOVACINĖS VEIKLOS AKTYVINIMO PRAKTIKA LIETUVOJE Inovacinės veiklos aktyvinimo Lietuvoje teisinės sąlygos Inovacinės veiklos teisinės apsaugos praktikaInovacijų teisinės apsaugos sistemą sudaro atitinkami įstatymai bei juos realizuojančios priemonės.Lietuvoje tokios sistemos pagrindas yra “Lietuvos Respublikos pa¬ten¬tų įstatymas”. Šis įstatymas įteisina išradimus kaip pramoninės nuo¬sa¬vybės objektus, reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas, atsirandančias sukūrus išradimus, suteikia šiems išradimams tei¬sinę apsaugą.Pabrėžtina, kad sąvokos “išradimas” ir “inovacija” yra netapačios. Išra¬dimas tampa inovacija jį praktiškai pritaikius ir panaudojus. Re¬mian¬tis inovacinės veiklos klasifikacija pagal galutinį rezultatą išra¬di¬mą galima priskirti fundamentinei inovacijai.Be to, Lietuvos Respublikos patentų įstatymas reglamentuoja išra¬di¬mų paskleidimą ir panaudojimą (eksperimentinė, bazinė inovacija), todėl galima teigti, kad šis įstatymas reglamentuoja ir inovacijų teisinę apsaugą. Remiantis šiuo įstatymu, išradimai yra patentabilūs, jeigu jie yra nauji ir išradimo lygio bei turi pramoninį pritaikymą:1. Išradimas yra naujas, jeigu jis nežinomas technikos lygiu, tai yra ne¬buvo viešai skelbtas arba naudotas Lietuvos Respublikoje ar užsieny¬je;2. Išradimas yra išradimo lygio, jeigu jis nežinomas atitinkamos sri¬ties specialistui technikos lygiu;3. Pramoninį pritaikymą turi išradimas, kurį galima įdiegti ga¬my¬boje ar panaudoti pramonėje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugoje ar ki¬to¬se srityse.Išradimo objektu gali būti įtaisai (įrenginiai), įvairūs procesai (bū¬dai), medžiagos (taip pat gautos cheminiu būdu, biologinės), mikroor¬ga¬nizmų kamienai, taip pat žinomo įtaiso būdo ar medžiagos bei mikro¬or¬ganizmo kamieno pritaikymas kitai paskirčiai.Išradimais nelaikomi:1) atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai;2) gaminių išoriniai vaizdai;3) žaidimų, intelektinės ir ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat skaičiavimo mašinų programos;4) informacijos teikimo būdai.Įstatymu numatyta ekspertizės sistema yra pareikštinė. Tai reiškia, kad Valstybinis patentų biuras neatlieka patentabilumo ekspertizės, tai yra netikrina, ar prašomas užpatentuoti sprendimas absoliučiai naujas pa¬saulio mastu, ar jis yra išradimo lygio ir ar gali būti naudojamas pra¬mo¬niniu būdu. Tai taip pat reiškia, kad valstybė negarantuoja, jog spren¬dimas atitinka patentabilumo kriterijus, tai yra kad autorius ar jo tei¬ses perėmęs pareiškėjas, prieš paduodamas paraišką, nebus patikrinęs ir įsitikinęs sprendimo atitikimu patentabilumo kriterijams, ir, gavus pa¬tentą, paaiškės, kad jis jų neatitinka, tai tokį patentą galima už¬pro¬testuoti, ir jis bus anuliuotas.Be to, norint užpatentuoti išradimą, reikia sumokėti patentavimo mokestį nepriklausomai nuo to, ar išradimas bus naudojamas.Patentas gali galioti 20 metų nuo paraiškos padavimo datos. Jis gali bū¬ti anuliuotas, jeigu laiku nesumokama metinė rinkliava (nepriklau¬so¬mai nuo, to ar išradimas per tą laiką buvo panaudotas), jei to prašo jo savininkas, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu pagal suin¬teresuotų asmenų ieškinį. Toks ieškinys gali būti pateiktas dėl to, kad patentą gavo autorystę pasisavinęs asmuo, kad jis gavo neteisėtas auto¬riaus teisių premijas, kad užpatentuotas sprendimas neatitinka pa¬ten¬tabilumo kriterijų, kad išradimo aprašyme ir formuluotėje esmė neatskleista taip aiškiai ir išsamiai, kad jį galėtų panaudoti tos srities spe¬cialistas, kad patento objektas yra platesnis negu paraiškoje, kad pa¬ten¬tas buvo išduotas pagal atskirą paraišką, kuri yra platesnio turinio negu pirminė paraiška, ir pagaliau – kad išdavus priverstinę licenziją vis tiek per dvejus metus išradimas nepradedamas naudoti. Jei teismas ieškinį patenkina, patentas, išradimo apibrėžtis ar jos punktai laikomi negaliojančiais nuo paraiškos padavimo dienos.Galiojantis patentas suteikia jo savininkui išimtinę teisę naudotis išradimu pačiam arba šią teisę ar patentą perleisti kitam, tai yra išduoti licenziją. Sutartis dėl patento perleidimo ar licenzijos turi būti su¬da¬roma raštu ir, sumokėjus nustatytą valstybinę rinkliavą, užregistruojama Valstybiniame patentų biure. Ji įsigalioja tik nuo įrašymo patentų re¬gis¬tre momento.Galiojančio patento savininkas taip pat turi teisę pareikšti ieškinį teisme fiziniam ar juridiniam asmeniui, pažeidusiam ar sudariusiam grės¬mę patento pažeidimui, kad pažeidimas būtų nutrauktas ir atlyginti padaryti nuostoliai. Patento savininkas, neišdavęs išimtinės licenzijos, turi teisę pa¬reikš¬ti Valstybiniam patentų biurui, kad jis bet kam sutinka išduoti atvi¬rą licenciją. Dėl to jam 50 procentų sumažinama kasmetinė rinkliava už patento galiojimą.Jei išradimas, praėjus ketveriems metams nuo paraiškos padavimo arba trejiems metams nuo patento išdavimo, visai arba nepakankamai naudojamas, teismo sprendimu gali būti išduota neišimtinė licencija bet kuriam asmeniui, įrodžiusiam teisę išradimą naudoti, ir nustatytas mo¬kes¬tis už ją. Jei ir po to išradimas nepradedamas naudoti ar nepakan¬ka¬mai naudojamas, po dvejų metų nuo pirmosios priverstinės licencijos išda¬vimo teismas gali pagal suinteresuotų asmenų prašymą patentą anu¬liuoti.Priverstinę licenciją gali išduoti ir Lietuvos Respublikos Vyriau¬sy¬bė ir nustatyti mokestį už ją, jei tai būtina valstybės ar visuomenės inte¬re¬sams.Patento pažeidimu laikoma gaminio gamyba, naudojant patentuotą išradimą, siūlymas tokį gaminį pirkti, jo tiekimas, įvežimas, kaupimas, patentuoto būdo naudojimas, tuo būdu pagamintų gaminių siūlymas, net jei šitoks gaminys negali būti patentuojamas. Patento pažeidimu taip pat laikoma ir siūlymas teikti ar teikimas pagrindinių patentuoto išradimo elementų, kurie nėra plačiai žinomi ūkinėje veikloje, jeigu tai yra reika¬lin¬ga patentuotam išradimui gaminti arba naudoti.Patento pažeidimu nelaikoma išradimo naudojimas savo nekomer¬ci¬niams reikalams, jei tai neprieštarauja ekonominiams patento savinin¬ko interesams, naudojimas mokslinio tyrimo ir eksperimentavimo tiks¬lams, vienkartiniam vaistų paruošimui vaistinėje pagal gydytojo receptą arba nurodymams, kaip naudotis taip pagamintais vaistais.Patento pažeidimu nelaikomas ir išradimo naudojimas laikinai arba atsitiktinai į Lietuvos teritoriją, vandenis ar oro erdvę patekusiame lai¬ve, lėktuve ar kitoje transporto priemonėje, kai jis naudojamas tik šių trans¬porto priemonių poreikiams.Išradimas pripažįstamas naudotu, kai gamybos būde yra visi išra¬di¬mo apibrėžtyje nurodyti arba jiems ekvivalentiški požymiai. Ekvivalen¬tiš¬ku laikomas toks požymis, kuris atlieka tą pačią funkciją tokiu pat būdu ir duoda tokį pat, kaip išradimo apibrėžtyje nurodytas požymis, re¬zultatą.Sankcijos už patento savininko ar licenciato interesų pažeidimą numatytos tik civilinės. Pažeidėjas, kaip minėta, privalo nutraukti pažei¬di¬mą ir atlyginti padarytus nuostolius.Išradimo subjektais laikomi Lietuvos ir užsienio fiziniai ir juridi¬niai asmenys.Kaip ir kitose valstybėse, Lietuvoje tarnautojo, einant savo tarny¬bi¬nes pareigas arba vykdant konkrečią darbdavio užduotį, sukurtas išradi¬mas laikomas tarnybiniu išradimu. Teisė į tokio išradimo patentą pri¬klauso darbdaviui, jeigu tai numatyta darbdavio ir tarnautojo sutartyje. Išradimo autorius turi teisę iš darbdavio gauti atlyginimą, atitinkantį iš¬ra¬dimo ekonominę vertę ir kitą naudą, darbdavio gautą panaudojus tokį išradimą.Inovacinės veiklos aktyvinimo Lietuvoje galimybėsInovacinė veikla reikalauja kūrybiškumo, plataus akiračio, verslo dvasios, drąsos rizikuoti, trumpiau sakant – inovacinis mąstymas yra dalis bendro kultūros lygio, kurio plėtra labai priklauso nuo švietimo ir suau¬gusiųjų mokymo. Švietimo ir mokymo sistema turi orientuotis į inovacinį mąstymą, naujoves, ugdyti kūrybiškumą. Nuolatinis švietimas reikalingas ir verslo subjektams, ypač smulkiam ir vidutiniam verslui, nes viena iš smulkių inovacinių įmonių plėtros kliūčių yra žinių stoka ir informacijos brangumas.Reikia kurti visuomenės remiamą inovacijų skatinimo bei tech¬no¬lo¬gijų perdavimo infrastruktūrą ir į šį procesą įtraukti ir verslo įmones, ku¬rioms inovacijų kūrimas ir įgyvendinimas tampa gyvybiškai svar¬bus lai¬duojant produkcijos konkurentiškumą. Tarpregioninio ben¬dra¬¬dar¬bia¬vi¬mo poreikis ir aukštas vadybos lygis – veiksniai, kurie yra ne¬at¬ski¬ria¬ma inovacijų kultūros dalis, turi tapti ne tik tolimos ateities vi¬zija, bet ir kas¬dieniniu poreikiu.Inovacijų įgyvendinimas susijęs su didesne nei įprasta verslo rizi¬ka, todėl kapitalas ne visada noriai ateina į inovacines įmones. Valstybė turė¬tų laiduoti paskolų, garantijų, draudimo sistemą, kuri skatintų ri¬zi¬kos kapi¬talo panaudojimą naujoms technologijoms bei paslaugoms kur¬ti. Ypač reikėtų skatinti naudoti tarptautinį kapitalą rizikingiems projek¬tams finansuoti, sudarant jiems palankias sąlygas. Vienas iš tokio pri¬trau¬kimo būdų galėtų būti rizikos pasidalijimas tarp privačių inves¬tuo¬to¬jų ir valstybės. Taip pat reikalingos tarnybos, kuriose potencialūs inves¬tuo¬tojai galėtų gauti daugiau informacijos apie naujausių technolo¬gi¬jų perspektyvumą, rinkos prognozes, nes kol kas viena iš rezervuoto požiūrio į rizikos kapitalą priežasčių – informacijos stoka.
Mokslo finansavimas vien iš valstybės lėšų yra nepakankamai efek¬tyvus, todėl tiesioginių pramonės ir mokslo ryšių skatinimas bei rė¬mi¬mas teiktų plačias papildomo mokslo finansavimo galimybes. Reikia sudaryti palankias teisines ir ypač finansines sąlygas įmonėms, inves¬tuo¬jančioms į naujų technologijų kūrimą ar fundamentaliuosius tyrimus. Mokslinio potencialo ir finansinių galimybių disbalansas išryškėja kalbant apie įmones, kurias sudaro “išeiviai” iš universitetų. Turėdami stiprų intelektinį potencialą bei naujausių mokslo žinių, jie stokoja lė¬šų idėjoms įgyvendinti, o jiems sustiprėjus finansiškai vėl tampa aktua¬lūs tvir¬ti ryšiai su buvusia mokslo įstaiga, nes žinios greitai sensta. Vals¬ty¬bės parama mokslo ir technologijų parkams padidintų tokiame dari¬ny¬je susi¬būrusių įmonių išgyvenimo galimybes. Reikia visokeriopai ska¬tinti ir kitos paramos inovacijoms infrastruktūros kūrimą bei plėtrą.Mokslo rezultatų panaudojimo kelias ilgas ir reikalauja daug pa¬s¬tan¬gų. Todėl visuomenė, nenorinti likti technologinės, ekonominės, so¬cia¬linės ir kultūrinės pažangos šalikelėje, turi kurti palankią aplinką nau¬jam verslui. Šis vyraujantis koordinavimo ir skatinimo vaidmuo turi tek¬ti valstybei, kurios pareiga – formuoti inovacinėms firmoms palan¬kią įstatymų, ekonominę, finansinę ir informacinę bazę, trumpai tariant, kur¬ti ir įgyvendinti palankią valstybinę inovacijų politiką. Suvokimas, kad inovacijos yra valstybės rūpesčio objektas, Lietuvoje dar sunkiai prigyja. Valstybė turi suformuluoti aiškius tikslus ir būdus užsibrėžtam tikslui pasiekti.Fundamentalusis mokslas jau turi derintis prie technologinių ūkio poreikių ir rasti šiame bendravime reikiamus finansavimo šaltinius. Jei¬gu visuotinai bus priimta nuostata, kad mokslas turi teikti apčiuopiamą naudą visuomenei jau šiandien, valstybė ir mokslas sykiu palengvins la¬bai aktualios šiandienės problemos – finansavimo – sprendimą, nes moks¬lo bendradarbiavimas su pramone – tai idėjos, pritaikomos gamy¬bo¬je, ir pinigai, atlyginantys mokslui už intelektines pastangas. Ypač tai prieinama mokslams, kurie savo prigimtimi artimesni taikomiesiems – biologijai, medicinai, ekonomikai, vadybai ir techninėms disciplinoms. Tik reikia teisingai pasirinkti prioritetus, nes šalies mokslas greta pa¬sau¬linių tendencijų pirmiausia turėtų atsižvelgti į savo šalies pramonės po¬reikius ir jos plėtros uždavinius.Jau keletą metų Lietuvoje veikia įstaigos, kurių svarbiausias veiklos tikslas – teikti visokeriopą paramą mokslo komercializavimui. Tai Lietuvos inovacijų centras, Kauno technologijos universiteto inova¬ci¬jų diegimo centras bei Mokslo ir technologijų parkas. Sulaukę esmin¬ges¬nės valstybės paramos, šie technologijų perdavimo proceso nariai galėtų gerokai praplėsti ir efektyviau vykdyti savo funkcijas – teikti dau¬giau informacinių paslaugų, atlikti rinkų prognozes, įvertinti inte¬lek¬tinį turtą – tai yra daryti tai, ką daro viso pasaulio tokio tipo orga¬ni¬za¬cijos.Sėkmingai realizuodama inovacijų politiką, valstybė sykiu kom¬plek¬siškai sprendžia ir mokslo bei studijų, technologijų skatinimo, švie¬ti¬mo, informacijos, komunikacijos ir kitas problemas.Apibendrinant anksčiau išsakytas mintis, galima konstatuoti, jog ino¬¬vacinės veiklos tobulinimas turėtų būti nukreiptas šiomis kryptimis:1. Inovacinės veiklos nuostatų skleidimas:− pradinio mokslo mokymo planus rengti taip, kad jaunuomenei nuo mažų die¬nų būtų diegiamas kūrybiškumas ir iniciatyvumas,− supažindinti plačiąją visuomenę su pažangiausiais inovacinės veiklos organizavimo metodais,− plėtoti mokslinę ir techninę kultūrą bei supažindinti plačiąją vi¬suo¬menę su inovacijų teikiama nauda,− įtraukti įmones, plačiąją visuomenę ir jų atstovus į svarbiausių ino¬vacinių klausimų svarstymą,− skatinti darbuotojų ir vartotojų aktyvumą bei padėti pripažinti ino¬vacijas,− skatinti ir plėsti inovacijų vadybos mokomąją veiklą,− skatinti inovacinės veiklos vadovų ir personalo ugdymą, kvali¬fi¬ka¬cijos tobulinimą ir atestavimą valstybės (visuomenės) mastu, inte¬gruo¬jant į šią grandį mokymo ir konsultavimo veikla užsiimančias orga¬ni¬zacijas bei remiantis įvairiomis tarptautinėmis ir valstybės remiamo¬mis nacionalinėmis pro¬gra¬momis.2. Verslo inovacijų skatinimas kreiptinas į: − teisinės sistemos tobulinimą, spartinant inovacinės veiklos plė¬to¬jimą verslo srityje,− paramos verslo pradžiai ir inovacijoms suteikimą,− inovacijų finansavimo skatinimą, jo rizikos laipsnio mažinimą,− teisinės bazės, leisiančios intensyvinti aktyvų mokslo įstaigų ir verslo įmonių bendradarbiavimą, sukūrimą,− sudarymą galimybių įmonėms pasinaudoti universalių tarnybų, tei¬kiančių konsultacijas inovacijų klausimais, paslaugomis,− eksperimentinių programų, padedančių supažindinti su pa¬žan¬giais darbo metodais, kuriose dalyvautų mokslo ir mokymo institucijos, finansinės institucijos, verslo įmonės ir regioninės institucijos, rengimą,− teisinės bazės, lengvinančios mokslo tyrimo rezultatų eksploata¬vi¬mą, ypač veiklos pradžioje, sukūrimą,− transnacionalinį technologijų perdavimo perėmimą,− inovacinės veiklos programų prioritetiniams ūkio sektoriams pa¬rengimą.Vadybos mokslo prioritetai šioje srityje turėtų būti kreipiami į:− tolesnį mokslinių tyrimų ir jų taikymo strategijų formavimą bei val¬dymo sistemų tobulinimą,− pramoninių mokslinių tyrimų intensyvinimo strategijų rengimą bei jų adaptavimo verslo srityje mechanizmus,− naujas smulkaus ir vidutinio verslo valdymo tobulinimo for¬mas inovacinei veiklai aktyvinti,− inovacinių projektų ir programų rengimo ir įgyvendinimo meto¬dų kūrimą,− inovacinių projektų valdymo tobulinimą ir įver¬ti¬ni¬mą.