inovacijos procesas

[pic] |[pic]

PRITARTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2000 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 528

INOVACIJŲ VERSLE P R O G R A M A

Įvadas
Šiuo metu Lietuva yra įtraukta į Vidurio ir Rytų Europos šalyse sparčiai
vykstančius sudėtingus perėjimo į rinkos ekonomiką bei integracijos į
europines erdves procesus bei ekonomikos globalizavimą. Šie procesai
sąlygoja būtinybę spręsti daugelį netradicinių uždavinių, tiesiogiai
susijusių su inovacijų procesu. Inovacinės veiklos plėtojimas ir
aktyvinimas įgalina įvairiapusiškai modernizuoti gamybos bei paslaugų
teikimo struktūras, tobulinti kuriamus produktus bei naudojamas
technologijas, didinti jų tarptautinį konkurencingumą, kuris yra vienas
svarbiausių šalies ekonomikos plėtros veiksnių. Tačiau inovaciniam prrocesui
verslo aplinkoje spartinti, t.y. naujoms technologijoms diegti, naujiems
gaminiams kurti ir pateikti į rinką, įmonių ir organizacijų
konkurencingumui didinti, labai svarbi valstybės inovacijų rėmimo sistema.
Inovacijų padėtis ir jų skatinimas Europoje ir Lietuvoje yra pateiktas
priede. Inovacijų versle programa – vienas pradinių ir kertinių
nacionalinės inovacijų sistemos elementų.
Pagrindinės sąvokos
Inovacija – tai naujų technologijų, idėjų, metodų kūrimas ir komercinis
pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus ir
procesus.
Inovacijos sąvoka tiesiogiai siejama su veikla. Inovacinė veikla
apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, įrangos
(kompiuterinės įrangos, licencijų, know-how ir kt.) ar technologijos
įdiegimas, naujų gamybos organizavimo metodų taaikymas, sudarantis sąlygas
gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus.
Inovacinė veikla apima visas stadijas: nuo idėjos gimimo iki galutinio
rezultato, bei glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką.
Inovacinė įmonė – įmonė, savo veikloje formuojanti ir įgyvendinanti
inovacijas. Inovacijų šaltinis gali būti tiek pati įmonė, ti

iek išoriniai
subjektai (mokslo, tyrimų, konstravimo, technologijų perdavimo tarpininkai
bei kitos įmonės ir organizacijos). Įmonės ir išorinių subjektų kooperacija
yra neatsiejama inovacinės veiklos dalis.
Inovacinis projektas – tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo,
technikos ar technologinių naujovių realizavimas, kuriantis konkurentabilią
produkciją ar gamybą.
Paramos inovacijoms paslaugos – tai specializuotos paslaugos įmonėms,
vykdančioms inovacinę veiklą, ir (arba) naujovių teikėjams, padedant jiems
formuoti ir įgyvendinti inovacijas. Parama inovacijoms pasireiškia
inovacijų vadybos konsultacijų, tarpininkavimo perduodant technologijas,
informacijos teikimo, inovacijų marketingo, inovacijų finansavimo ir
tarpininkavimo, ugdymo, techninės ar verslo infrastruktūros kūrimo ir
kitomis panašiomis paslaugomis.
Sąvokoms inovacijų marketingas, inovacijų vadyba, inovacijų finansavimas ir
pan. taikomi tradiciniai apibrėžimai, tačiau jos yra orientuotos į
inovacijų sferą.
Programos tikslai ir jų įgyvendinimo strategija
Tikslai
Ilgalaikis programos tikslas – didinti Lietuvos verslo tarptautinį
konkurencingumą, skatinant naujų mokslo rezultatų, technologinių sprendimų
ir organizacinių iniciatyvų įgyvendinimą versle.
Kadangi programos įgyvendinimo laikotarpis – treji metai, tai jos
ilgalaikis tiikslas yra siejamas su per tą patį laikotarpį siektinais
vidutinės trukmės tikslais. Tai:
1.Šalinti kliūtis, ribojančias inovacijų plėtotę, ir skatinti Lietuvos
mokslo ir ūkio subjektų strateginės partnerystės ryšius inovacijoms
įgyvendinti.
Šiuo tikslu valstybės valdymo institucijų pastangomis turi būti:

• suformuota inovacijų versle plėtros politika, numatanti inovacijų

versle plėtojimo kryptis ir užtikrinanti inovacijų sėkme suinteresuotų

šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, inovacijų

infrastruktūros elementų bei įmonių) glaudų ir efektyvų

bendradarbiavimą;

• pagerinta teisinė, ekonominė, administracinė inovacijų plėtojimo

aplinka, sudaranti sąlygas inovacijoms plėtoti bei inovacinėms įmonėms

atsirasti ir funkcionuoti;

• aktyvus tarptautinis įmonių bendradarbiavimas, pasireiškiantis tuo,

kad Lietuvos ūkis, taip pat ir
r verslo įmonės, sparčiai įsitraukia į

tarptautinius ir europinius ekonomikos integracijos procesus

(dalyvavimas tarptautiniuose projektuose ir programose, bendros

inovacinės įmonės, tarptautinis darbo ir rinkų pasidalijimas ir t.t);

• išplėtotas inovacijų versle finansavimas ir inovacinių projektų

rėmimas, sudarantis sąlygas inovacinėms įmonėms naudotis finansinės

paramos formomis plėtojant inovacijas.
2. Didinti įmonių pasirengimą priimti, formuoti ir įgyvendinti inovacijas.
Šis tikslas suprantamas kaip valstybės valdymo institucijų ir inovacijų
infrastruktūros elementų (mokslo, mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir
kt. organizacijų) pastangų rezultatas:

• išplėtoti paramos inovacijoms paslaugų teikimo mechanizmai,

leidžiantys verslo įmonėms efektyviai naudotis inovacijų

infrastruktūros elementų (mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt.

institucijų) teikiamomis paramos inovacijoms paslaugomis formuojant ir

įgyvendinant inovacijas;

• pagerintas informacinis aprūpinimas inovacijų srityje, sudarantis

sąlygas verslo įmonėms naudotis informacija, reikalinga plėtojant

inovacijas;

• išplėtotas inovacijų marketingas ir aktyvus inovacinio išmanymo

skleidimas, pasireiškiantis tuo, kad plačiai ir efektyviai taikomos

inovacijų marketingo priemonės ir yra sudarytos sąlygos verslininkų

išmanymo lygiui kelti;

• padidintas mokslo ir gamybos ryšių efektyvumas įmonių poreikiams

tenkinti, sudarantis prielaidas sparčiai inovacijų komercijos plėtrai.

Įgyvendinimo strategija
Programos įgyvendinimo strategija apima ilgalaikį ir vidutinės trukmės
tikslus bei jų siekimo mechanizmą, numatantį uždavinių ir jų sprendimo
priemonių kompleksą, orientuotą į tris susijusius lygius (terpes):
valstybės, organizacijų ir įmonių.
Tik lygiagretus programos priemonių įgyvendinimas įgalins sukurti pagrindus
nacionalinei inovacijų sistemai, kurios funkcionavimo ir tolesnės plėtros
pagrindu gali būti sukurtos ir panaudotos papildomos galimybės, tai yra
bendros valstybės valdymo institucijų, paramos inovacijoms paslaugas
teikiančių organizacijų bei įmonių pastangos ir galimybės plėtoti
inovacijas versle.
Programa gali būti skaidoma į

du principinius etapus. Pirmame etape būtų
sukurti inovacijų versle skatinimo sistemos pagrindai. Kitas etapas, kuris
savo ruožtu gali būti skaidomas smulkiau, tai – nacionalinės inovacijų
sistemos infrastruktūros plėtojimas. Etapus apibrėžia valstybės lygio
sprendimai ir programos įgyvendinimo rezultatai.
Programos prioritetai
Nustatant programos prioritetus yra atsižvelgiama į inovacijų poreikius
įmonėse ir inovacijų plėtojimą stabdančias problemas. Programos prioritetai
teikiami atskirai atsižvelgiant į kiekvieną lygį ir į tai, kiek jie turi
įtakos inovacijų plėtrai versle.
Valstybės lygis: prioritetas – inovacijų sistemos formavimas
Programos priemonės nukreipiamos į nacionalinės inovacijų sistemos kūrimą:
valstybės institucijų (nacionalinių ir regioninių) veiklos tobulinimą, šių
institucijų, verslo asociacijų ir savivaldos institucijų bei jungiančių
sistemos grandžių bendradarbiavimą partnerystės pagrindu. Be to, vienijamos
valstybės ir savivaldybės institucijų pastangos kurti ir plėtoti palankią
inovacijoms teisinę-ekonominę bazę, propaguojamas ir skatinamas
tarptautinis bendradarbiavimas plėtojant inovacijas.
Įmonių lygis: prioritetas – inovacinė veikla įmonėse
Programos priemonėmis skatinama (remiama):

• inovacinių projektų įgyvendinimas įmonėse, komercinis tyrimų rezultatų

panaudojimas ir ryšiai su mokslinio tyrimo institucijomis,

• verslo internacionalizavimas ir dalyvavimas tarptautinėse programose,

• požiūrio į inovacijas keitimas, intelektinių ir kvalifikacinių žinių

teikimas verslui.
Organizacijų lygis: prioritetas – paramos inovacijoms paslaugos
Programos priemonės nukreipiamos į savarankiškos ir aktyvios inovacijų
paslaugų infrastruktūros kūrimą ir funkcionavimą.
Skatinama ir remiama inovacinių paslaugų teikimas inovacinėms įmonėms.
Skatinamos (remiamos) mokslo, ugdymo, konsultavimo, finansų, verslo
savivaldos ir kt. institucijų iniciatyvos, nukreiptos į inovacinės veiklos
aktyvinimą versle.
Programos uždaviniai trejų metų laikotarpiui
Inovacijų makroaplinkos vystymas
Kuriant inovacijoms palankią makroaplinką, sprendžiamos inovacinės veiklos
plėtros problemos. Veiksmų kryptis – sukurti prielaidas nacionalinei
inovacijų sistemai, o kartu ir inovacijų šalies įmonėse plėtrai. Ši
i kryptis
apima kompleksinius uždavinius, orientuotus į inovacijų plėtros politikos
formavimą, teisinės ekonominės aplinkos ir tarptautinio bendradarbiavimo
gerinimą bei inovacijų versle finansavimo užtikrinimą. Išvardinti
kompleksiniai uždaviniai savo ruožtu yra skaidomi į smulkesnius uždavinius,
kuriuos spręsti numatoma konkrečiomis priemonėmis.
Inovacijų plėtros politika
Sprendžiami uždaviniai:

• Sukurti strateginius pagrindus nacionalinei inovacijų sistemai.

• Skatinti valstybės ir savivaldybės institucijas įsitraukti į

inovacinius procesus.
Valstybės valdymo ir savivaldybių institucijų pastangomis bei
įgyvendinamomis priemonėmis siekiama formuoti inovacijų plėtros politiką,
numatančią tolesnes inovacijų plėtojimo kryptis ir užtikrinančią inovacijų
sėkme suinteresuotų šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, paramos
inovacijoms paslaugų organizacijų bei įmonių) glaudų ir efektyvų
bendradarbiavimą.
Teisinė-ekonominė aplinka
Sprendžiamas uždavinys:

• Rengti naujus ir tobulinti egzistuojančius įstatymus ir kitus teisės

aktus, siekiant aktyvinti inovacinę veiklą.
Sprendžiant šį uždavinį siekiama pagerinti teisinę, ekonominę ir
administracinę inovacijų plėtojimo aplinką. Sudaryti sąlygas sparčiai
inovacinei veiklai, inovacinėms įmonėms plėtoti ir naujoms atsirasti.
Tarptautinis bendradarbiavimas
Sprendžiamas uždavinys:

• Gerinti tarptautinio įmonių bendradarbiavimo ir kooperacijos,

įgyvendinant inovacijas, sąlygas.
Šio uždavinio sprendimo rezultatas – aktyvus tarptautinis įmonių
bendradarbiavimas. Lietuvos ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai
įsitraukia į tarptautinius, europinius ir kitus ekonominius integracijos
procesus, dalyvauja tarptautinėse programose.
Inovacijų versle finansavimas
Sprendžiami uždaviniai:

• Kurti inovacijų finansavimo mechanizmus.

• Skatinti finansų institucijų dalyvavimą diegiant inovacijas.
Šių uždavinių sprendimo rezultatas – išplėtotas inovacijų versle
finansavimas ir inovacinių projektų rėmimas.
Bendros inovacijų versle skatinimo infrastruktūros kūrimas
Veiksmų kryptis – aktyvinti paramos inovacijoms infrastruktūros veiklą ir
gerinti jos efektyvumą. Ši kryptis apima kompleksinius uždavinius,
orientuotus į paramos inovacijoms paslaugų gerinimą, informacinį
aprūpinimą, inovacijų marketingą ir vadybos kultūros kėlimą.
Paramos inovacijoms paslaugos
Sprendžiamas uždavinys:

• Skatinti paramos inovacijoms paslaugų teikimą.
Spendžiant uždavinį siekiama išplėtoti paramos inovacijoms paslaugų teikimo
mechanizmus. Sudaryti sąlygas verslo įmonėms efektyviai naudotis paramos
inovacijoms infrastruktūros elementų (technologijų perdavimo tarpininkavimo
(brokeriavimo), mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt.) teikiamomis
paramos inovacijoms paslaugomis, formuojant ir įgyvendinant inovacijas.
Informacinis aprūpinimas
Sprendžiami uždaviniai:

• Plėtoti inovacinio informavimo sistemą.

• Sukurti inovacijų prognozavimo sistemos pagrindus.
Spendžiant uždavinius siekiama pagerinti informacinį aprūpinimą inovacijų
srityje. Sudaryti sąlygas verslo įmonėms naudotis informacija, reikalinga
plėtojant inovacijas.
Inovacijų marketingas ir vadybos kultūros kėlimas
Sprendžiami uždaviniai:

• Remti tikslines marketingo priemones, skirtas inovacinėms įmonėms.

• Skatinti ir remti verslininkų aktyvumą tarptautinėse rinkose.
Spendžiant uždavinius siekiama išplėtoti inovacijų marketingą. Siekiama,
kad plačiai ir efektyviai būtų taikomos šiuolaikinės inovacijų marketingo
priemonės, skatinama inovacijų pasiūla. Spartinamas inovacinio išmanymo
skleidimas. Sudaromos sąlygos verslininkams kelti inovacijų išmanymo lygį.
Inovacijų versle rėmimas
Veiksmų tikslas – spartinti efektyviausių inovacinių projektų įgyvendinimą.
Šiam tikslui pasiekti reikalinga remti inovacinę veiklą įmonėse, skatinti
mokslo ir gamybos ryšius.
Inovacinė veikla įmonėse
Sprendžiamas uždavinys:

• Plėtoti ir remti inovacinius projektus įmonėse.
Sprendžiant šį uždavinį siekiama remti konkrečius inovacinius projektus,
suteikti įmonėms visokeriopą pagalbą formuojant ir įgyvendinant inovacijas.
Mokslo ir gamybos ryšių stiprinimas
Sprendžiami uždaviniai:

• Skatinti mokslo darbuotojų integraciją į įmones.

• Spartinti mokslo laimėjimų įgyvendinimą įmonėse.
Sprendžiant uždavinius siekiama padidinti mokslo ir gamybos ryšių
efektyvumą, visuomenės ir įmonių poreikiams tenkinti.
Programos valdymas
Įgyvendinimo principai
Programos valdymas remiasi šiais pagrindiniais programos įgyvendinimo
principais: susietumo, adekvatumo, kryptingumo, tarptautinės integracijos
ir rezultatyvumo, leidžiančiais gauti praktinį efektą ir užtikrinančiais
visų suinteresuotų institucijų (valstybės ir savivaldybių valdymo
institucijų, inovacijų infrastruktūros elementų bei įmonių) aktyvų
dalyvavimą, plėtojant inovacijas versle.
Susietumas – reiškia šios programos derinimą su kitomis programomis bei jos
plėtojimą, rengiant kitas susijusias programas bei inkorporuojant šią
programą į kompleksinę inovacijų programą Lietuvoje.
Adekvatumas – reiškia finansinį valstybės palaikymą numatytiems tikslams
pasiekti, adekvatų iškeltų uždavinių mastui.
Kryptingumas – suprantamas kaip priemonių orientavimas į inovacijų versle
paklausos didinimą.
Tarptautinė integracija – reiškia programos įgyvendinamą, atsižvelgiant į
europinius integracijos procesus nacionaliniu, regioniniu, vietiniu ir
įmonės mastu.
Rezultatyvumas – reiškia tai, kad visos programoje numatytos priemonės turi
būti įgyvendintos per trejus metus ir duoti pamatuojamą rezultatą.
Koordinavimas
Programos priemonių įgyvendinimą koordinuoja Ūkio ministerija, įkūrus
Inovacijų plėtros tarybą (Tarybą), koordinavimą perima Taryba. Taryba
sudaroma iš valdymo institucijų, verslo asociatyvinių struktūrų bei paramos
inovacijoms organizacijų atstovų.
Tarybos funkcijos inovacijų plėtros srityje:

• sekti programos įgyvendinimo eigą, atsižvelgiant į jos tikslus, bei

įgyvendinimo strategiją,

• siekti valstybės, įmonių ir organizacijų lygio prioritetų balanso ir,

esant reikalui, koreguoti prioritetus,

• kontroliuoti, kaip realizuojami programos įgyvendinimo principai,

• vertinti įgyvendinamų priemonių efektyvumą ir adekvatumą įmonių

situacijai,

• teikti siūlymus dėl tolesnės programos plėtotės,

• tarpininkauti kitose Lietuvos ir tarptautinėse organizacijose,

padedant programos priemonių vykdytojams.
Tarybos posėdžiai turėtų būti rengiami ne rečiau kaip du kartus per metus.
Tarybos sekretoriato funkcijas atliktų Ūkio ministerijos Pramonės
departamento skyriai arba kita Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota
institucija.
Programos įgyvendinimo priemonės 3 metų laikotarpiui
Priemonės pavadinimas
Įgyvendinimo
terminai
Vykdytojai
Orientacinis lėšų poreikis, tūkst. Lt.
Komentarai

1. Sukurti prielaidas inovacijų sistemai plėtoti
 
 
 
 

1.1. Įkurti Inovacijų plėtros tarybą
2000m. III k.
Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija

Esant LR Vyriausybės pritarimui

1.2.Parengti Vilniaus-Kauno pramoninio regiono inovacijų plėtros programą
2001m. II k.
Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija dalyvaujant kitoms
ministerijoms ir valstybės institucijoms
90
 

1.3. Remti regionines inovacijų plėtros programas
Nuo 2001m.
Ūkio ministerija
2001m. – 70
2002m. – 100
 

1.4. Parengti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų,
skatinančių inovacinę veiklą, pataisas
2000m. III k.
Ūkio ministerija
_
 

2. Spartinti inovacinius procesus įmonėse
 
 
 
 

2.1. Remti įmones, dalyvaujančias tarptautiniuose inovacijų projektuose,
programose
Nuo 2000m.
Ūkio ministerija
200 kasmet
 

2.2. Iš dalies remti inovacijų projektų įgyvendinimą įmonėse
2001-2002m.
Ūkio ministerija
2001m.-1000
2002m.-2000
Konkurso tvarka, pagal Ūkio ministro patvirtintą tvarką

2.3. Parengti valstybinių mokslo ir studijų institucijų valstybinio
finansavimo tvarką, kurioje būtų įvertinta mokslo rezultatų panaudojimo
efektyvumas
2000m. IV k.
Švietimo ir mokslo ministerija, Ūkio ministerija

 

2.4. Parengti mokslininkų darbo įmonėse laikinus nuostatus
2001m. I k.
Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija
10
 

2.5. Parengti įmonių darbuotojų stažuočių valstybinėse mokslinėse
institucijose laikinus nuostatus
2001m. II k.
Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija

 

3. Plėtoti inovacijoms palankią infrastruktūrą
 
 
 
 

3.1. Sukurti šalies verslininkams inovacinių projektų duomenų bazę
2001-2002m.
Ūkio ministerija, Lietuvos inovacijų centras
Po 250 kasmet
Duomenų bazė, remiantis ES ir Centrinės ir vidurio Europos šalių
informacija

3.2. Rengti informaciją apie perspektyvias inovacijas, atsižvelgiant į ūkio
plėtros prioritetus, Lietuvos mokslo teikiamas galimybes bei pasaulines
tendencijas
Nuo 2001m.
Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija
2001-2002m. kasmet po 50
 

3.3. Parengti inovacinės veiklos raidos Lietuvoje studijas, išsiaiškinant
inovacijų plėtros eigą, jų įtaką verslui
2002m.
Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Statistikos departamentas

60
 

3.4. Parengti inovacijų poreikio įmonėje įvertinimo metodiką
2000m. IV k.
Ūkio ministerija
25
 

3.5. Parengti verslininkų kvalifikacijos kėlimo programas inovacijų
vadybos, marketingo, finansų, intelektualinės nuosavybės vadybos
klausimais, numatyti, kad šios programos būtų rengiamos, įgyvendinamos ir
remiamos konkurso tvarka
2001m.
Švietimo ir mokslo ministerija
35
 

3.6. Iš dalies remti įmonių atstovų kvalifikacijos kėlimą specializuotuose
inovacijų mokymo kursuose
2002m.
Ūkio ministerija
45
 

3.7. Iš dalies remti įmonių dalyvavimą tikslinėse parodose ir inovacijų
mugėse Lietuvoje ir užsienyje
Nuo 2001m. nuolat
Ūkio ministerija
250 kasmet
 

3.8. Rengti ir leisti (šiuolaikinėse informacijos laikmenomis) inovacijų ir
inovacinių įmonių katalogus
Nuo 2000m.
Ūkio ministerija
45 kasmet
 

Orientacinis lėšų poreikis
Metai
Suma (tūkst.Lt.)
Finansavimo šaltinis

2000
270
Programa “Pramonės plėtojimas iki 2005 m.”

2001
2000 (iš jų inovaciniams projektams – 1000)
Programoje numatytų priemonių finansavimui reikalingas lėšas kiekviena
atsakinga institucija numato sudarydama atitinkamų metų institucijos
biudžetą

2002
3000 (iš jų inovaciniams projektams – 2000)
Programoje numatytų priemonių finansavimui reikalingas lėšas kiekviena
atsakinga institucija numato sudarydama atitinkamų metų institucijos
biudžetą

Priedas
Inovacijų padėtis ir jų skatinimas Europoje ir Lietuvoje
Padėtis Europos Sąjungoje
Suprasdama inovacijų vaidmenį plėtojant ekonomiką, Europos Sąjunga (ES) ne
tik keičia savo požiūrį į aktyvią ir savarankišką valstybių narių poziciją
inovacijų atžvilgiu, bet ir įgyvendina atitinkamas sąjungines priemones.
“Žaliojoje inovacijų knygoje” (Green Paper on Innovation), kurią 1995
metais inicijavo Europos Komisija, buvo pateikta apibendrinta ekspertų
nuomonė, pabrėžianti nepakankamą inovacijų vertinimą Europoje. Taip pat
iškeltos pagrindinės problemos, su kuriomis Europos Sąjunga susiduria ar
susidurs ateityje ekonominės plėtros kelyje.
Siekdama skatinti inovacinius procesus ES, 1996 m. Europos Komisija priėmė
Pirmąjį Europos inovacinių veiksmų planą (The First Action Plan for
Innovation in Europe). Šiame strateginiame dokumente pateikta bendroji
inovacinių procesų Europoje skatinimo schema, didžiausią dėmesį skiriant
prioritetinėms priemonėms, kurių turi imtis Europos Komisija, kaip
vykdomasis Europos Sąjungos organas. Jame numatytos trys pagrindinės
veiksmų kryptys:
1) skatinti inovacijų kultūrą;
2) kurti inovacijoms palankią aplinką;
3) orientuoti mokslą į pramonės paslaugų sferos inovacijas.
1998 m. priimta Penktoji bendroji mokslo tyrimų, technologijų plėtros ir
demonstravimo programa. Jos tikslas – skatinti kuriamų techninių ir
mokslinių žinių panaudojimą tenkinti Europos socialinės ir ekonomines
plėtros poreikius. Šioje programoje tarptautiniam technologijų perdavimui
skatinti numatytas europinis Inovacijų perdavimo centrų (Innovation Relay
Centre) tinklas, kuriame dalyvauja ir Vidurio bei Rytų Europos šalys,
įskaitant ir Lietuvą.
Europos Sąjungos iniciatyva yra remiamas Regioninių inovacijų strategijų
bei Regioninių inovacijų ir technologijų perdavimo strategijų (RIS/RITTS)
kūrimas bei įgyvendinimas. Tai padėjo keliasdešimčiai atsiliekančių Europos
regionų efektyviai pasinaudoti sąjunginiais struktūriniais fondais, ypač
Europos regionų plėtros fondu.
Taip pat veikia ir kitos mokslinio-gamybinio bendradarbiavimo sistemos
(Eureka ir kt.).
Pažymėtina, kad ES valstybės vis labiau atsilieka nuo pagrindinių
konkurenčių – JAV ir Japonijos – kurdamos bei diegdamos naujas
technologijas. Bendrosios išlaidos, skirtos mokslo ir technologijų plėtrai
(MTP), ES, yra kur kas mažesnės negu JAV ir Japonijoje. 1995 m. duomenimis,
MTP finansuoti skirta tik apie 1,91% ES bendrojo vidaus produkto (BVP), o
JAV – apie 2,45%, Japonijoje – apie 2,95%. Kalbant apie bendrąsias MTP
išlaidas vienam gyventojui, šis rodiklis Japonijoje yra daugiau nei
dvigubai didesnis už ES rodiklį. MTP išlaidų finansavimo santykis,
skiriamas vyriausybės ir pramonės įmonių, ES ir JAV yra beveik vienodas
(pramonės įmonės – apie 40%, vyriausybės – apie 55%). Tačiau Japonijoje šis
santykis žymiai skiriasi: pramonė finansuoja tris ketvirtadalius MTP skirtų
išlaidų. ES verslo sektoriuje dirba mažiau mokslininkų nei JAV ir
Japonijoje. 1993 metais mokslininkų skaičius, tenkantis tūkstančiui
darbuotojų buvo: ES – 4,7, JAV – 7,4, Japonijoje – 8. 1993 metais
mokslininkų skaičius, tenkantis tūkstančiui pramonės darbuotojų ES buvo 2,
JAV – 6, Japonijoje – 6.
Pačios ES viduje inovacinė veikla plėtojama įvairiai ir priklauso nuo
kiekvienos šalies ūkio bei mokslo plėtros strategijos ir prioritetų. ES
valstybėse MTP išlaidų dydis (proc. nuo BVP) skiriasi. Vokietijoje,
Prancūzijoje ir Anglijoje jos viršija 2%, o Ispanijoje, Portugalijoje ir
Graikijoje nesiekia nė 1%. ES valstybėse didžiąją dalį sudaro išlaidos,
skiriamos mokslo ir technologijų plėtrai tiesiogiai -.41%, mokymui ir
diegimui -25%. Tačiau išlaidų ES pasiskirstymas pagal sritis labai skiriasi
priklausomai nuo įmonių dydžio. Didelėse įmonėse didžiausia išlaidų dalis
tenka mokslo plėtrai, tuo tarpu smulkios ir vidutinės įmonės (iki 250
darbuotojų) didžiausią dėmesį skiria mokslo rezultatams diegti ir
darbuotojams mokyti. Rinkos dalies padidinimas, gamybos išlaidų
sumažinimas, prekės kokybės pagerinimas ir gaminių asortimento plėtimas
nurodomi kaip svarbiausi veiksniai, skatinantys įmones imtis inovacinės
veiklos.
Pramoninių naujovių stimuliavimas ES yra ilgalaikio ir kryptingo pobūdžio,
be to, jis įgyvendinamas aukščiausiu vyriausybės lygiu.
Padėtis Vidurio ir Rytų Europoje
Dešimties Vidurio ir Rytų Europos šalių (VREŠ) valstybių požiūrio į mokslo
ir technologijų plėtrą skirtumas yra panašus į šių šalių ekonomikos
išsivystymo skirtumus. Vienas iš pagrindinių rodiklių, nusakančių skiriamą
dėmesį ir plėtros lygį, yra inovacijoms skiriamas finansavimas. Eurostat’o
duomenimis, daugelio VREŠ BVP dalis, išleidžiama MTP, nesiekia 1,5%.
Įvairiuose šalyse šis rodiklis labai skiriasi – nuo 1,77% Slovėnijoje iki
0,47% Latvijoje. Lietuvoje šis rodiklis siekia apie 0,57%.
Vidurio ir Rytų Europos šalims, sprendžiančioms inovacijų politikos
klausimus, yra būdingi tokie bruožai:

• nacionalinių inovacijų programų tikslai dažnai glaudžiai siejasi su

šalių integracija į ES, t.y. šalių siekiais tapti visateisėmis ES

narėmis, todėl rengiant programas naudojami ES normatyviniai

dokumentai (Latvija, Estija);

• nacionalinėse inovacijų programose numatytos panašios skatinimo ir

rėmimo priemonės;

• nemažai šalių (Lenkija, Estija, Čekija) inovacijų skatinimą valstybės

lygiu kuruoja specifinės valstybės institucijos – mokslo ir

technologijų plėtros tarybos, komitetai ir pan.;

• šalyse, kuriose nėra institucijų, tiesiogiai atsakingų už inovacijų

plėtrą (pvz., Mokslo ir technologijų ministerija, taryba ar pan.),

tebevyksta valstybės institucijų, atsakingų už ūkį, ir institucijų,

atsakingų už švietimą ir mokslą, funkcijų priešprieša (Slovakija);

• inovacinės programos ir projektai yra finansuojami konkurencijos

pagrindu;

• finansavimui pritraukiamos tiek valstybinės, tiek privačios lėšos;
Įgyvendinant inovacijų programas, didelį koncentruojantį vaidmenį vaidina
valstybės remiamos mokslą ir gamybą jungiančiosios grandys –
infrastruktūros dariniai (parkai, inkubatoriai) bei konsultacinio pobūdžio
paramos inovacijoms paslaugų organizacijos (inovacijų centrai, technologijų
centrai, specializuotosios konsultacinės kompanijos ir pan.).
Padėtis Lietuvoje
Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjusio ir gana sparčiai besiplėtojančio
rinkos ekonomikos kuriamojo proceso padariniai ekonomikai šiandien
akivaizdūs. Pirmiausia tai pasakytina apie Lietuvos ekonomikos ir ūkio
restruktūrizavimo tendencijas. Labai svarbūs šiuo požiūriu privataus
sektoriaus formavimosi tempai. Statistikos departamento duomenimis, 1998 m.
privačiame šalies ekonomikos sektoriuje dirbo 69% visų darbuotojų.
Privačiame sektoriuje sukurta BVP dalis viršija 70%. Pats BVP taip pat
nuolat didėja. Palyginamosiomis 1995 m. kainomis BVP padidėjo: 1996 m. –
4,7%, 1997 m. – 7,3%, 1998 m. – 5,1%.
Kitas labai svarbus restruktūrizavimo padarinys – naujų nacionalinės
ekonomikos šakų kūrimas. Be pramonės ir žemės ūkio, per pastaruosius metus
Lietuvoje atsirado daug naujų ūkio šakų: susiformavo tokios veiklos rūšys
kaip bankininkystė, draudimas, privati medicina, intensyvus užsienio
turizmas, finansinis ir prekybinis tarpininkavimas, tarptautiniai
pervežimai, nekilnojamojo turto valdymo įmonių (holdingo) verslas.
Pažymėtina, kad per pastaruosius 15-20 metų Lietuva vystėsi kaip
industrinis kraštas, prioritetą teikiant mokslui imliai gamybai. Būtent dėl
to Lietuvoje šiuo metu dar egzistuoja gana ženklus pramonės potencialas,
kuris, nepaisant daugelio neigiamų senosios ekonomikos sistemos demontavimo
padarinių, vis dėlto gali būti traktuojamas kaip svarbus ekonomikos raidos
veiksnys, lemiantis šalies ekonomikos plėtrą ir produkcijos bei paslaugų
konkurencingumo didinimą. Pasiektas įdirbis sudarė sąlygas sukurti ir
toliau plėtoti tokias mokslui imlias ūkio šakas, kaip lazerinės sistemos,
biotechnologija, elektronika, informacinės bei komunikacinės sistemos ir
pan.
Ūkio ministerijos duomenimis, didėja Lietuvos pramonės konkurencingumas.
Tai rodo produkcijos, parduodamos užsienio rinkose, didėjanti apimtis. 1995
metais užsienyje parduotos produkcijos dalis sudarė 42,5 proc. visos
parduotos produkcijos, o 1996 metais – 49,4 proc., 1997 metais – 51,8
proc., 1998 metais – 54,6 procento.
Sparčiau didinti įmonių konkurencingumą galima aktyvinant jų inovacinę
veiklą. Šio proceso pagrindinės dalyvės yra verslo įmonės – inovacijų
diegėjos, įmonės ir mokslo institucijos – inovacijų šaltinis, bei paslaugas
teikiančios organizacijos (toliau-organizacijos), kurių ekonominis vaidmuo
yra mažinti riziką, susijusią su inovacijų plėtojimu rinkos sąlygomis.
Tačiau be palankios valstybės reguliavimo bei rėmimo sistemos šis procesas
vystysis lėtai.
Siekiant objektyviai įvertinti konkurencingumo didinimo problemas inovacijų
ir inovacinės veiklos aktyvinimo kontekste, reikia įvertinti inovacijų
padėtį visais lygiais: valstybės, organizacijų ir įmonių.
Valstybės lygis
Valstybės dėmesys inovacijų plėtrai nuolat auga. Visų pirma pažymėtina tai,
kad 1998 metais įkurtas Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir
mokslo ministerijos. Įgyvendinamos Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros,
Kokybės, Eksporto plėtojimo strategijos įgyvendinimo programos. Rengiamos
Ūkio strategijos įgyvendinimo, Pramonės plėtros programos. Lietuvos
Respublikos Vyriausybė šalina biurokratines kliūtis, varžančias verslo
plėtrą. Įkurta Saulėtekio komisija jau parengė ir pateikė daugelį teisės
aktų projektų, kurie leis suprastinti verslo licencijavimą, patobulinti
įstatymus mokesčių, buhalterinės apskaitos, darbo santykių ir kitais
klausimais. Valstybė skatina steigti ir plėtoti verslo inkubatorius. Tačiau
Lietuvoje nėra inovacinės veiklos valdymo sistemos, netobuli inovacijų
spartinimo mechanizmai. Atkūrus nepriklausomybę, sukurta Valstybinė mokslo,
studijų ir technologijų tarnyba, galėjusi atlikti šį vaidmenį, buvo
likviduota. Dabar funkcionuojančios mokslo asociatyvinės struktūros, tarp
jų ir Lietuvos mokslo taryba, nevykdo valstybinio inovacijų valdymo
funkcijų. Nesant specializuotų valstybinių institucijų, atsakingų už
inovacijų plėtrą, ir valstybinių, inovacijas versle skatinančių
instrumentų, nesudaromos palankios sąlygos ir pakankamos prielaidos
inovaciniam verslui atsirasti ir plėtotis.
Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai būtinybė:
– sukurti Lietuvos sąlygoms tinkamą inovacinės veiklos sistemą,
– parengti horizontalias, regionines ir šakines inovacijų plėtros
programas.
Teisinė-ekonominė aplinka
Inovacinė veikla plėtojama verslą bendrai reglamentuojančių įstatymų ir
normatyvinių aktų pagrindu. Tarp jų išskirtini šie pagrindiniai: Lietuvos
Respublikos įmonių įstatymas (Žin. 1990, Nr.14 – 395), Lietuvos Respublikos
akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 1994, Nr.55 – 1046), Lietuvos
Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas (Žin.,1998,
Nr.109 – 2993), Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio
įstatymas (Žin., 1990, Nr.24 – 601), Lietuvos Respublikos labdaros ir
paramos įstatymas (Žin., 1993, Nr.21 – 506), Lietuvos Respublikos viešųjų
įstaigų įstatymas (Žin.,1996, Nr.68 – 1633), Lietuvos Respublikos
investicijų įstatymas (Žin. 1999, Nr. 66 – 2127), Lietuvos Respublikos
pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (Žin., 1994, Nr.3 – 40), Lietuvos
Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (Žin.,
Nr.107 – 2688), Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių
įstatymas (Žin.,1999, Nr.50 – 1598).
Juose yra nuostatų, skatinančių inovacijų plėtrą. Visų pirma pažymėtinas
Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas, kuris
numato smulkaus ir vidutinio verslo subjektams taikomas paramos formas.
Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nuostatos (4
straipsnis) leidžia įmonėms patirtus nuostolius (tarp jų ir susijusius su
inovacijų formavimu) perkelti į kitus mokestinius metus; kitos šio įstatymo
nuostatos (21 straipsnis) suteikia galimybę įmonėms skirti lėšų
investicijoms iš neapmokestinamojo pelno. Be to, galioja ir Lietuvos
Respublikos patentų įstatymas (Žin., 1994, Nr.8 – 120) reglamentuojantis
intelektinės nuosavybės apsaugą.
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų (4
straipsnis, 3 punktas) pagrindu švietimo, mokslo ir studijų institucijų,
įregistruotų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, teikiamos
mokymo, mokslo, studijų paslaugos neapmokestinamos PVM. Tarp šių paslaugų
yra ir mokslo tiriamieji, ir technologinės plėtros darbai. Tačiau
įstatymuose nenumatoma jokių specifinių mokesčių lengvatų inovacijoms
plėtoti, o Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas netiesiogiai
riboja inovacinę veiklą įmonėse, nes riboja nuosavo kapitalo mažinimo (30
straipsnis, 3 skyrius) ar lėšų skolinimosi galimybę (13 straipsnis, 2 dalis
6, punktas).
Inovacinę veiklą stabdo ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno
mokesčio įstatymo nuostatos (6 straipsnis) dėl labdaros ir paramos teikimo
dydžio. Nesuteikiamos jokios išskirtinės sąlygos paramai mokslo
institucijoms, inovacijų ir technologijų centrams bei kitiems subjektams,
teikiantiems paramos inovacijoms paslaugas.
Tarp tobulintinų teisės aktų išskirtini: Lietuvos Respublikos akcinių
bendrovių įstatymas (kryptis – pašalinti kliūtis, susijusias su lėšų
pritraukimu inovacinei veiklai bei įstatinio kapitalo mažinimo
reglamentavimu), Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio
įstatymas (kryptis – tiksliau reglamentuoti išlaidų mokslui ir technologijų
plėtrai įskaitymą į sąnaudas, sudaryti įmonėms galimybes plačiau finansuoti
mokslo tyrimus iš neapmokestinamojo pelno ir t.t.), Lietuvos Respublikos
smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas (kryptis – suderinti SVV
įmonių atitikimą ES galiojančioms nuostatoms) ir su jais susiję kiti teisės
aktai.
Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:

• neapibrėžtos ir nereglamentuojamos inovacijų sąvokos neleidžia jų

panaudoti kuriant įstatymus ir normatyvinius aktus,

• dalis teisės aktų nuostatų iš dalies riboja inovacijų plėtojimą

versle,

• teisės ir normatyviniuose aktuose neapibrėžtos išskirtinės sąlygos

formuojant bei įgyvendinant inovacijas,

• lėšų skyrimas tyrimams ir technologijų kūrimui nėra teisiškai

reglamentuotas, nereglamentuotas jų įskaitymas į sąnaudas.
Inovacijų propagavimas ir rėmimas
Inovacijų propagavimo ir rėmimo srityje yra pastebimi teigiami poslinkiai.
Nuo 1999 m. įmonės, vykdančios inovacinius projektus, gali pasinaudoti
Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bei Eksporto skatinimo fondų parama.
Iš šių fondų taip pat teikiama įmonėms finansinė parama dalyvauti parodose
ir rengti reklaminius leidinius. Lietuvos inovacijų centras leidžia
biuletenį “Inovacijų apžvalga”, turi “Interneto” svetainę, organizuoja
seminarus. 1998 m. Lietuvos statistikos departamentas, vienas iš nedaugelio
Vidurio ir Rytų Europoje, atliko įmonių inovacinės veiklos tyrimus. FEMIRC
Lietuvoje – Europos inovacijų perdavimo centrų asocijuotasis narys
(Lietuvos inovacijų centras ir Mokslo ir technologijų parkas) propaguoja
inovacijas bei ES tyrimų ir plėtros programas, teikia technologijų
perdavimo paslaugas.
Nėra išplėtoti garantiniai mechanizmai, skatinantys bankus finansuoti
inovacinius projektus. Nesukurtos prielaidos ir paskatos rizikos kapitalo
įmonėms investuoti į inovacines įmones.
Inovacijos versle nepropaguojamos valstybės lygiu. Šiuo metu Lietuvoje
egzistuojančios valstybės ir asociatyvios institucijos (LEPA, SVVPA, verslo
asociacijos, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai ir pan.) tiesiogiai
nesprendžia inovacijų propagavimo, skatinimo ir rėmimo uždavinių.
Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:

• nėra inovacijų rėmimo sistemos bei mechanizmų,

• nepakankamas inovacijų propagavimas.
Organizacijų lygis
Paramos inovacijoms paslaugos
Tarp Lietuvoje paramos inovacijoms paslaugas teikiančių organizacijų galima
išskirti:

• Lietuvos inovacijų centrą,

• KTU Inovacijų diegimo centrą su verslo inkubatoriumi,

• Mokslo ir technologijų parką,

• Mokslo ir technologijų parką “Nova”,

• LŽŪ Inovacijų centrą.
Minėtų organizacijų, kurios veikia dar tik keleri metai, veiklos
stiprėjimas ir teikiamų profesionalių paslaugų spektro didėjimas: inovacijų
vadybos konsultacijos, technologijų perdavimo tarpininkavimas, technologijų
vertinimas, įmonių rengimas specializuotoms parodoms rodo jų reikalingumą.
Privataus kapitalo įmonės irgi pradeda teikti kai kurias paslaugas,
duodančias netiesioginę naudą įmonių inovacinėje veikloje: rengia verslo
plėtros konsultacijas ir planus, ieško užsienio partnerių ir rinkų, ugdo
verslininkus, organizuoja jų susitikimus.
Tačiau ši šalies ūkiui reikalinga ir, kaip pasaulinė praktika rodo, dažnai
finansiškai neapsimokanti veikla nėra valstybės remiama reikiamu mastu. Be
to, šių organizacijų teikiamų paramos inovacijoms paslaugų spektras yra
labai siauras.
Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:
– valstybės lygmenyje neskatinamas paramos inovacijoms teikimas inovacinėms
įmonėms,
– siauras paramos inovacijoms paslaugų spektras.
Informacija
Lietuvos informacijos institutas, galėjęs rinkti, analizuoti ir teikti
technologinę bei inovacinę informaciją įmonėms, buvo likviduotas.
Informacijos stygių įmonės stengiasi kompensuoti savarankiškai.
Nesusistemintą technologinę informaciją įmonės gauna parodose ir mugėse,
bibliotekose, iš kitų įmonių ir pan. Tam sugaištama ne tik daug laiko, bet
ir išeikvojama daug išteklių.
Informacijos apimtys kiekvienas metais sparčiai didėja. Ją būtina
sisteminti ir pateikti įmonėms.
Pagrindinėmis problemomis šioje srityje laikytinos:

• nėra verslo įmonių informavimo apie inovacijas sistemos,

• Lietuvos įmonėms siūlomas inovacijų prognozavimas yra labai brangus,

dalis informacijos nesiūloma, ji neprieinama lietuvių kalba.
Inovacijų marketingas
Inovacijų marketingas turi savo specifiką. Jis nuo produkcijos marketingo
skiriasi tuo, kad jam reikalingos ne tik vadybinės žinios, bet ir
specialios techninės žinios apie atitinkamą inovaciją. Be to, lėšų
investavimas į inovacijų marketingą yra brangus ir negreitai atsiperka.
Šios specifikos pačios įmonės dažniausiai negali aprėpti (ypač smulkios ir
vidutinės įmonės). Tam reikalinga išorinė pagalba.
Šioje srityje galima išskirti tai, kad Lietuvos inovacijų centras ir KTU
Inovacijų centras atstovauja įmonėms (tarptautinėse ir Lietuvos) mugėse bei
technologijų perdavimo renginiuose. Eksporto skatinimo ir SVV plėtros
fondai iš dalies finansuoja ekspozicijų rengimo išlaidas.
Ugdymas
Beveik visose Lietuvos aukštosiose mokyklose yra dėstomos vadybos
disciplinos, tačiau tik VGTU, VU, KTU skaitomi inovacijų vadybos kursai.
Privatūs mokymo centrai kursų inovacijų vadybos tematika taip pat nesiūlo.
Inovacijų vadyba yra nauja sritis, reikalaujanti specialaus pasirengimo.
Todėl pagrindinę problemą galima suformuluoti taip:
– inovacijų vadybos kultūros kėlimas paliktas savieigai.
Įmonių lygis
Inovacijų formavimas ir įgyvendinimas
Lietuvos statistikos departamento 1998 m. atlikti inovacinės veiklos
rezultatai 612-oje įmonių rodo, kad įvairiose pramonės šakose įmonių
aktyvumas plėtojant inovacijas yra nevienodas. Aktyviausiai inovacijos
įgyvendinamos naftos perdirbimo ir chemijos produktų gamybos įmonėse – 88%
apklaustų įmonių, maisto ir gėrimų – 68%, baldų – 62%, mašinų ir prietaisų
– 60%, statybinių medžiagų – 59%, lengvosios pramonės – 47%. Naujų ar
patobulintų gaminių rinkai daugiausia pateikė maisto ir gėrimų, lengvosios
bei mašinų ir prietaisų gamybos pramonės įmonės. Lietuvos inovacijų centro
1997 m. atlikta Vilniaus regiono inovacinių įmonių apklausa rodo, jog
įmonėse pagrindinai (apie 76%) formuojami ir įgyvendinami trumpalaikiai
(iki 1 metų) inovaciniai projektai, nukreipti į produkciją (gaminį) ir
technologijas (atitinkamai 44% ir 25%).
Aktyviai veikia aukštųjų technologijų įmonės, įsteigtos aktyvių ir gabių
mokslininkų bei inžinierių. Kai kurių šakų (biotechnologijos, lazerinių
sistemų, informacinių technologijų, matavimo ir kontrolės prietaisų,
elektronikos, bioenergijos ir kt.) įmonėse sparčiai formuojamos ir
įgyvendinamos inovacijos. Jose pasiektas aukštas mokslo ir gamybos
integracijos lygis.
Inovacijos įmonės, turinčios platesnes rinkas (maisto, gėrimų, tabako),
pritraukė apie 30% apdirbamajai pramonei tenkančių tiesioginių užsienio
investicijų. Įmonėse gan aktyviai formuojamos inovacijos, nukreiptos į
produkcijos atnaujinimą, spartėja verslininkų kvalifikacijos kėlimas.
Kai kuriose pramonės šakose pasiekta inovacijų pažanga, formuojant
inovacijas pasinaudojus užsienio technologijomis. Šio proceso teigiamas
rezultatas yra tas, kad didėja tų pramonės šakų įmonių gaminamos
produkcijos konkurencingumas. Tai liudija eksportuojamos produkcijos
apimtys. Produkcijos eksportas sudaro (%): tekstilės gaminių pramonė –
77,4; drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas – 89,9; odos ir odos
dirbinių pramonė – 51,2; medienos ir medinių dirbinių pramonė (išskyrus
baldus) – 65,8; naftos perdirbimo produktų pramonė – 64,5; cheminių
medžiagų ir produktų pramonė – 79,2; pagrindinių metalų pramonė – 69,7;
mašinų ir įrenginių pramonė – 65,8; elektros mašinų ir prietaisų pramonė –
76,3; radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros pramonė – 82,2;
automobilių, priekabų ir puspriekabių pramonė – 63,2; kitų transporto
priemonių pramonė – 88; antrinis metalo atliekų ir laužo perdirbimas –
92,5.
Tačiau bendra gaminamos ir eksportuojamos produkcijos apimtis mažėja. Tai
sąlygoja vis dar nepakankamas gaminamos produkcijos konkurencingumas vidaus
ir užsienio rinkose.
Tam turi įtakos tai, kad gamyboje naudojamos pasenusios technologijos ir
pasenę metodai: todėl dažnai gamybos procesas nebūna tinkamai parengiamas,
gausu laiko ir materialinių išteklių nuostolių, neužtikrinama reikiama
kokybė. Be to, ne visose įmonėse yra organizuojamas ir nuolat atliekamas
analitinis darbas, orientuotas į perspektyvius rinkos tyrimus, įmonių
raidos koncepcijų kūrimą ir strateginį planavimą. Įmonėse (ypač smulkiose
ir vidutinėse) daugelis valdymo funkcijų, tarp jų inovacijų įgyvendinimo,
faktiškai priskirta išimtinai pirmajam vadovui, kuris realiai nesugeba
aprėpti ganėtinai plačios valdymo ir vadovavimo problematikos. Struktūros
ir padaliniai, kuriuose turėtų būti sukoncentruotas darbas, įgyvendinant
mokslo, technologijų pasiekimus faktiškai nefunkcionuoja. Daugelis gamybos
atnaujinimo ir modernizavimo klausimų sprendžiama neturint reikiamos
informacijos ir vadybinio pasirengimo.
Nemažai Lietuvos įmonių neturi galimybių ir nežino, kur galima gauti
aktualios, naujausios informacijos inovacijų klausimais. Kita dalis
naudojasi ne pačiais efektyviausiais šaltiniais. Tik trečdalis Lietuvos
įmonių vadovų žino apie egzistuojančias mokslinių tyrimų, technologijų ir
inovacijų plėtros finansavimo formas. Nepakankamas dėmesys įmonėse
skiriamas vadovų ir darbuotojų kvalifikacijai kelti.
Šiame kontekste išskirtina keletas problemų, tai:

• inovacijas versle, įskaitant pramoninius mokslinius tyrimus ir

technologijų plėtros darbus, įgyvendina pačios įmonės savo rizika ir

nuožiūra,

• įmonės neturi pakankamai išteklių inovacijoms savarankiškai plėtoti,

• įmonės negauna pakankamos išorinės paramos (ugdymas, konsultavimas ir

t.t.), siekdamos efektyviai plėtoti inovacijas,

• įmonės finansiškai neskatinamos atlikti mokslo ir technologijų plėtros

darbus bei įgyvendinti inovacinius projektus,

• įmonėms trūksta informacijos inovacijų klausimais.
Mokslo ir gamybos ryšiai
Daliniais šios ryšių sistemos elementais yra mokslo ir technologijų parkai
bei inovacijų centrai. Egzistuoja mokslo ir studijų institucijų
ūkiskaitinės veiklos sutartys. Jų pagrindu mokslo ir studijų institucijos
įmonių užsakymu atlieka mokslo tiriamuosius ir technologijos plėtros
darbus.
Susikūrė keletas specializuotų tyrimų institucijų, kurios sėkmingai vaidina
jungiamąjį mokslo ir gamybos vaidmenį. Pavyzdžiui, KTU Aplinkos inžinerijos
institutas organizuoja specialistų mokymą ir inovacijų įgyvendinimą
diegiant švaresnę gamybą. Tokios institucijos, specializuotos universitetų
ir institutų laboratorijos bei centrai yra ir naujų technologijų įmonių
kūrimosi šaltiniai bei koncentracijos taškai (lazerinių sistemų,
biotechnologijų, informacinių technologijų, matavimo ir kontrolės
prietaisų, elektronikos, bioenergijos ir kt.).
Tačiau mokslo ir gamybos ryšiai Lietuvoje yra labai silpni. Tai sąlygoja ir
nepakankami valstybės finansiniai instrumentai, todėl mokslo laimėjimų
įgyvendinimas gamyboje per pastaruosius metus ypač sumažėjo.
Mokslo institucijose beveik nekoordinuojama jų mokslo rezultatų propagavimo
ir taikymo veikla, nėra ryšių su pramone skyrių.
Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:
– nėra mokslo ir gamybos sąveikos sistemos,
– nėra specialių valstybės finansinių priemonių, skatinančių mokslo ir
gamybos ryšius.
  | |
|[|Paskutinis pakeitimas |[p|
|p| |ic|
|i| |][|
|c| |pi|
|]| |c]|
| | |[p|
| | |ic|
| | |] |

Leave a Comment