inovacijos

Vilniaus teisės ir verslo kolegijos
Ekonomikos katedros

Inovacijų valdymas ir inovacijos valdyme

Atliko: RV-4/1

Lina Leknickaitė

Tikrino: dėstytoja
Irma Dieninienė

Vilnius

2004m.

Turinys

Įvadas

Šiuo metu Lietuva yra įtraukta į Vidurio ir Rytų Europos šalyse sparčiai
vykstančius sudėtingus perėjimo į rinkos ekonomiką bei integracijos į
europines erdves procesus bei ekonomikos globalizavimą. Šie procesai
sąlygoja būtinybę spręsti daugelį netradicinių uždavinių, tiesiogiai
susijusių su inovacijų procesu. Inovacinės veiklos plėtojimas ir
aktyvinimas įgalina įvairiapusiškai modernizuoti gamybos bei paslaugų
teikimo struktūras, tobulinti kuriamus produktus bei naudojamas
technologijas, didinti jų tarptautinį konkurencingumą, kuris yra vienas
svarbiausių šalies ekonomikos plėtros veiksnių. Tačiau inovaciniam procesui
verslo aplinkoje spartinti, t.y. naaujoms technologijoms diegti, naujiems
gaminiams kurti ir pateikti į rinką, įmonių ir organizacijų
konkurencingumui didinti, labai svarbi valstybės inovacijų rėmimo sistema.
Inovacijų padėtis ir jų skatinimas Inovacijų versle programa – vienas
pradinių ir kertinių nacionalinės inovacijų sistemos elementų.

Literatūra

Birutė Vijeikienė ir Juozas Vijeikis ,,INOVACIJŲ VADYBA „

Naujas produktas- nuo idėjos iki vartotojo
Rosma 2000m.

Sūdžius V. Nuolatiniam tobulinimui nėra
alternatyvos// vadovo pasaulis,, 1998m .

Naujovės įmonės veikloje

Pokyčiai rinkoje verčia verslininkus domėtis naujovėmis, įgyti
tarptautinių ryšių palaikymo patirties, neatidėliojant spręsti produkcijos
ir aptarnavimo kokybės klausimus. Svarbiausia – neatsilikti, tobulėti tiek
vadovui, specialistui, tiek visai įmonei ieškoti būdų, kaaip tai daryti.

Smulkiojo verslo plėtra ir konkurencinio pajėgumo stiprinimas yra gana
sudėtingos ir lėtai bei sunkiai sprendžiamos problemos. Rinka teigiamai
reaguoja, nesvarbu, kokio dydžio įmonė. Racionalus prekių ir paslaugų
pasirinkimas, veiksminga kainų ir pardavimo rėmimo politika lemia smulkiojo
verslo sėkmę.

Rinkos ekonomika Lietuvoje dar veikia ne

epakankamai: stringa bankroto
bei konkurencijos, drauge ir efektyvaus išteklių naudojimo mechanizmas.

Smulkiojo verslo struktūriniai pokyčiai dėl skirtingų klasifikavimo
kriterijų ir veiklos sąlygų sunkiai palyginami su pasauliniais ir Europos
Sąjungos duomenimis. Mūsų šalies smulkiojo verslo kitimas, galima sakyti,
kol kas neturi analogo tarp normaliai besivystančių šalių.

Nepaisant smulkiojo verslo teigiamų bruožų ir santykinių pranašumų,
Lietuvoje galimybės ir pajėgumai nėra tinkamai panaudojami ir pakankamai
remiami. Neigiamą požiūrį į smulkųjį verslą ir konkurencijos mechanizmą iš
dalies nulėmė samprata apie neproduktyvias paslaugas ir planinį ūkį. Tai
galiausiai atspindėjo ir veiklos reguliavimo norminė teisinė bazė,
griežtindama apskaitą, palikdama visiems vienodus mokesčius. Smulkusis
verslas praktiškai nebegali naudotis pelno ir pajamų apmokestinimo
lengvatomis, deklaruotomis Mažųjų įmonių įstatyme, nes:

➢ Naujų įmonių įkuriama vis mažiau;

➢ Pradedančiosios ir taip neturi pelno.

Susiklostė gana paradoksali situacija, kai dalis verslininkų net
suinteresuoti aukštu verslo apmokestinimo lygiu. Tos įmonės, kurios,
pažeisdamos įstatymus, nuuslepia dalį pajamų, naudojasi šešėlinės ekonomikos
paslaugomis, įgauną absoliutų konkurencinį pranašumą lyginant su
mokančiomis visus mokesčius. Kuo didesni mokesčiai, tuo didesnis skirtumas
ir pranašumas, nes šios įmonės gali labiau mažinti savikainą ir kainas.

Konkurencinio pranašumo didinimo bet kurioje veikloje problemų
sprendimas pirmiausia priklauso nuo šių veiksnių:

➢ Aplinkos (teisinės, politinės ir t.t.) ypatumų bei visuomenės

požiūrio;

➢ Įmonės išteklių;

➢ Vadybininkų (savininkų) sprendimų savalaikiškumo ir pagrįstumo.

Visą verslo palinką galima suskirstyti į dvi susijusias dalis: lėčiau
besikeičiančią, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai agresyvi
(makroaplinka), ir sparčiai besikeičiančią. Prie pastarosios reikėtų
priskirti:

➢ Naujai atsirandančių stambių ir kitų regionų
potencialių

konkurentų sėkmę;

➢ Prekių ir paslaugų pakaitalų grėsmę;

➢ Konkurentų strategiją;

➢ Vartotojų galimybę rinktis ir derėtis;

➢ Tiekėjų galimybę diktuoti savo sąlygas ir derėtis.

Ribotos smulkiojo verslo finansinės, darbo ir techninės galimybės
turėtų skatinti veiklos koncentraciją, tačiau, kaip rodo žmonių pasirinktų
veiklos rūšių gausa, kol kas einama universalizacijos, išteklių išskaidymo
keliu. Taip smulkusis verslas, lyg apsidrausdamas nuo netikėtumo vienoje
srityje, dar labiau blogina savo padėtį, kai ima įvairinti savo veiklą.
Valstybės parama dažniausiai nepasiekia šio verslo, todėl reikia
orientuotis tik į savus išteklius. Tokią padėtį Vyriausybė žada taisyti.
Tai galėtų būti naujos verslo politikos pradžia, išplečianti smulkių įmonių
galimybes ne tiek remiant atskiras įmones, kiek laisvai leidžiant joms
pačioms spręsti savo problemas.

Vyriausybės 1998 m. sausio 8 d. patvirtintomis smulkiojo ir
vidutiniojo verslo plėtros programos įgyvendinimo priemonėmis numatoma bent
iš dalies sušvelninti “globą”, kuri tapo pernelyg varžanti ir gniuždanti.
Kol kas dar nedetalizuotos programos įgyvendinimo priemonės, bet jau
abejojama jų sėkmingumu. Jei nebus sukurta darni kompleksiška smulkiojo
verslo plėtros ir skatinimo sistema, tai verslininkai, užuot rūpinęsi
verslu, visas pastangas sutelks į lengvatų, išimčių, paramos fondų ir kitų
išimtinių teisių reikalavimą.

Detalizuojant smulkiojo verslo plėtojimo programos priemones,
pirmiausia reikėtų:

➢ Gausias verslo valstybinės kontrolės inspekcijas, jų veiklą

pakeisti taip, kad iš kontroliuojančių taptų koordinuojančios ir

padedančios geriau spręsti savo kompetencijos klausimus;

➢ Pakartotinius tikrinimus, siekiant įvertinti ankstesnio

patikrinimo rezultatus, atlikti tik teismui sutikus, peratestuojant

nekvalifikuotus kontrolierius. Nuostolius dėl neteisėtos veiklos

sustabdymo reikėtų padengti iš savivaldybių biudžetų ir tais

atvejais, kai pažeidimo dydis to
o nereikalauja;

➢ Numatyti iš biudžeto moksliniam pedagoginiam personalui ir

studentams įtraukti į visų be išimties pradedančiųjų verslo rėmimą.

Tai nesunku padaryti per šalies mokslo ir švietimo sistemą šiems

tikslams numatant specialias lėšas. Būtų išspręstas studentų

praktikos bazės ir jų rengimo, tyrimo rezultatų aktualumo ir

įgyvendinimo, dėstytojų kvalifikacijos kėlimo klausimų kompleksas

kartu įveikiant Lietuvos ūkio problemas;

➢ Labiau supaprastinti ir suvienodinti smulkiojo verslo įmonių,

kurios nepasiekė tam tikro pajamų ar realizacinių įplaukų lygio,

apskaitą ir atskaitomybę;

➢ Periodiškai apskričių centruose ir rajonuose iš apskričių ir

savivaldybių biudžetų rengti seminarus bei kitus renginius naujai

priimtiems norminiams aktams, programoms, projektams svarstyti bei

įgyvendinti. Šių renginių organizavimą laipsniškai perleisti

Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, vadybininkų, marketingo ir

kitoms visuomenės organizacijoms, užtikrinant nemokamą smulkiųjų

verslininkų dalyvavimą bei aprūpinimą informacija;

➢ Viršijus leistiną norminio akto pataisų skaičių, dokumentas turėtų

būti rengiamas iš naujo.

Vyriausybės įtaka neturėtų apsiriboti atskirų įmonių konkurencinio
potencialo stiprinimu, o privalu užtikrinti tokias veiklos sąlygas, kurios
atitiktų smulkiojo ir vidutiniojo verslo visuomeninę reikšmę bei indėlį į
ekonomiką.

Tikslai
Ilgalaikis programos tikslas – didinti šalies verslo tarptautinį
konkurencingumą, skatinant naujų mokslo rezultatų, technologinių sprendimų
ir organizacinių iniciatyvų įgyvendinimą versle.
Kadangi programos įgyvendinimo laikotarpis – treji metai, tai jos
ilgalaikis tikslas yra siejamas su per tą patį laikotarpį siektinais
vidutinės trukmės tikslais. Tai:
1. Šalinti kliūtis, ribojančias inovacijų plėtotę, ir skatinti šalies
mokslo ir ūkio subjektų strateginės partnerystės ryšius inovacijoms
įgyvendinti.
Šiuo tikslu valstybės valdymo institucijų pastangomis turi būti: 
suformuota inovacijų versle plėtros politika, numatanti inovacijų versle
plėtojimo kr

ryptis ir užtikrinanti inovacijų sėkme suinteresuotų šalių
(valstybės ir savivaldybių institucijų, inovacijų infrastruktūros elementų
bei įmonių) glaudų ir efektyvų bendradarbiavimą;
pagerinta teisinė, ekonominė, administracinė inovacijų plėtojimo aplinka,
sudaranti sąlygas inovacijoms plėtoti bei inovacinėms įmonėms atsirasti ir
funkcionuoti;
aktyvus tarptautinis įmonių bendradarbiavimas, pasireiškiantis tuo, kad
šalies ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai įsitraukia į tarptautinius
ir europinius ekonomikos integracijos procesus (dalyvavimas tarptautiniuose
projektuose ir programose, bendros inovacinės įmonės, tarptautinis darbo ir
rinkų pasidalijimas ir t.t);
išplėtotas inovacijų versle finansavimas ir inovacinių projektų rėmimas,
sudarantis sąlygas inovacinėms įmonėms naudotis finansinės paramos formomis
plėtojant inovacijas.
 
2. Didinti įmonių pasirengimą priimti, formuoti ir įgyvendinti inovacijas.
Šis tikslas suprantamas kaip valstybės valdymo institucijų ir inovacijų
infrastruktūros elementų (mokslo, mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir
kt. organizacijų) pastangų rezultatas: 
išplėtoti paramos inovacijoms paslaugų teikimo mechanizmai, leidžiantys
verslo įmonėms efektyviai naudotis inovacijų infrastruktūros elementų
(mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt. institucijų) teikiamomis
paramos inovacijoms paslaugomis formuojant ir įgyvendinant inovacijas;
pagerintas informacinis aprūpinimas inovacijų srityje, sudarantis sąlygas
verslo įmonėms naudotis informacija, reikalinga plėtojant inovacijas;
išplėtotas inovacijų marketingas ir aktyvus inovacinio išmanymo skleidimas,
pasireiškiantis tuo, kad plačiai ir efektyviai taikomos inovacijų
marketingo priemonės ir yra sudarytos sąlygos verslininkų išmanymo lygiui
kelti;
padidintas mokslo ir gamybos ryšių efektyvumas įmonių poreikiams tenkinti,
sudarantis prielaidas sparčiai inovacijų komercijos plėtrai.
 
Įgyvendinimo strategija
Programos įgyvendinimo strategija apima ilgalaikį ir vidutinės trukmės
tikslus bei jų siekimo mechanizmą, numatantį uždavinių ir jų sprendimo
priemonių kompleksą, orientuotą į tris susijusius lygius (terpes):
valstybės, organizacijų ir įmonių.
Tik lygiagretus programos priemonių įgyvendinimas įgalins sukurti pagrindus
nacionalinei inovacijų sistemai, kurios funkcionavimo ir tolesnės plėtros
pagrindu gali būti sukurtos ir panaudotos papildomos galimybės, tai yra
bendros valstybės valdymo institucijų, paramos inovacijoms paslaugas
teikiančių organizacijų bei įmonių pastangos ir galimybės plėtoti
inovacijas versle.
Programa gali būti skaidoma į du principinius etapus. Pirmame etape būtų
sukurti inovacijų versle skatinimo sistemos pagrindai. Kitas etapas, kuris
savo ruožtu gali būti skaidomas smulkiau, tai – nacionalinės inovacijų
sistemos infrastruktūros plėtojimas. Etapus apibrėžia valstybės lygio
sprendimai ir programos įgyvendinimo rezultatai.
Programos prioritetai
Nustatant programos prioritetus yra atsižvelgiama į inovacijų poreikius
įmonėse ir inovacijų plėtojimą stabdančias problemas. Programos prioritetai
teikiami atskirai atsižvelgiant į kiekvieną lygį ir į tai, kiek jie turi
įtakos inovacijų plėtrai versle.
Valstybės lygis: prioritetas – inovacijų sistemos formavimas
Programos priemonės nukreipiamos į nacionalinės inovacijų sistemos kūrimą:
valstybės institucijų (nacionalinių ir regioninių) veiklos tobulinimą, šių
institucijų, verslo asociacijų ir savivaldos institucijų bei jungiančių
sistemos grandžių bendradarbiavimą partnerystės pagrindu. Be to, vienijamos
valstybės ir savivaldybės institucijų pastangos kurti ir plėtoti palankią
inovacijoms teisinę–ekonominę bazę, propaguojamas ir skatinamas
tarptautinis bendradarbiavimas plėtojant inovacijas.
Įmonių lygis: prioritetas – inovacinė veikla įmonėse
Programos priemonėmis skatinama (remiama): 
inovacinių projektų įgyvendinimas įmonėse, komercinis tyrimų rezultatų
panaudojimas ir ryšiai su mokslinio tyrimo institucijomis,
verslo internacionalizavimas ir dalyvavimas tarptautinėse programose,
požiūrio į inovacijas keitimas, intelektinių ir kvalifikacinių žinių
teikimas verslui.
Organizacijų lygis: prioritetas – paramos inovacijoms paslaugos
Programos priemonės nukreipiamos į savarankiškos ir aktyvios inovacijų
paslaugų infrastruktūros kūrimą ir funkcionavimą.

Skatinama ir remiama inovacinių paslaugų teikimas inovacinėms įmonėms.

Skatinamos (remiamos) mokslo, ugdymo, konsultavimo, finansų, verslo
savivaldos ir kt. institucijų iniciatyvos, nukreiptos į inovacinės veiklos
aktyvinimą versle.
Programos uždaviniai trejų metų laikotarpiui
Inovacijų makroaplinkos vystymas
Kuriant inovacijoms palankią makroaplinką, sprendžiamos inovacinės veiklos
plėtros problemos. Veiksmų kryptis – sukurti prielaidas nacionalinei
inovacijų sistemai, o kartu ir inovacijų šalies įmonėse plėtrai. Ši kryptis
apima kompleksinius uždavinius, orientuotus į inovacijų plėtros politikos
formavimą, teisinės ekonominės aplinkos ir tarptautinio bendradarbiavimo
gerinimą bei inovacijų versle finansavimo užtikrinimą. Išvardinti
kompleksiniai uždaviniai savo ruožtu yra skaidomi į smulkesnius uždavinius,
kuriuos spręsti numatoma konkrečiomis priemonėmis.
Inovacijų plėtros politika

Sprendžiami uždaviniai:
Sukurti strateginius pagrindus nacionalinei inovacijų sistemai.
Skatinti valstybės ir savivaldybės institucijas įsitraukti į inovacinius
procesus.
Valstybės valdymo ir savivaldybių institucijų pastangomis bei
įgyvendinamomis priemonėmis siekiama formuoti inovacijų plėtros politiką,
numatančią tolesnes inovacijų plėtojimo kryptis ir užtikrinančią inovacijų
sėkme suinteresuotų šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, paramos
inovacijoms paslaugų organizacijų bei įmonių) glaudų ir efektyvų
bendradarbiavimą.
Teisinė-ekonominė aplinka

Sprendžiamas uždavinys: 
Rengti naujus ir tobulinti egzistuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus,
siekiant aktyvinti inovacinę veiklą.
Sprendžiant šį uždavinį siekiama pagerinti teisinę, ekonominę ir
administracinę inovacijų plėtojimo aplinką. Sudaryti sąlygas sparčiai
inovacinei veiklai, inovacinėms įmonėms plėtoti ir naujoms atsirasti.
Tarptautinis bendradarbiavimas

Sprendžiamas uždavinys: 
Gerinti tarptautinio įmonių bendradarbiavimo ir kooperacijos, įgyvendinant
inovacijas, sąlygas.
Šio uždavinio sprendimo rezultatas – aktyvus tarptautinis įmonių
bendradarbiavimas. šalies ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai
įsitraukia į tarptautinius, europinius ir kitus ekonominius integracijos
procesus, dalyvauja tarptautinėse programose.
Inovacijų versle finansavimas

Sprendžiami uždaviniai: 
Kurti inovacijų finansavimo mechanizmus.
Skatinti finansų institucijų dalyvavimą diegiant inovacijas.
Šių uždavinių sprendimo rezultatas – išplėtotas inovacijų versle
finansavimas ir inovacinių projektų rėmimas.
Veiksmų kryptis – aktyvinti paramos inovacijoms infrastruktūros veiklą ir
gerinti jos efektyvumą. Ši kryptis apima kompleksinius uždavinius,
orientuotus į paramos inovacijoms paslaugų gerinimą, informacinį
aprūpinimą, inovacijų marketingą ir vadybos kultūros kėlimą.
Paramos inovacijoms paslaugos

Sprendžiamas uždavinys: 
Skatinti paramos inovacijoms paslaugų teikimą.  
Spendžiant uždavinį siekiama išplėtoti paramos inovacijoms paslaugų teikimo
mechanizmus. Sudaryti sąlygas verslo įmonėms efektyviai naudotis paramos
inovacijoms infrastruktūros elementų (technologijų perdavimo tarpininkavimo
(brokeriavimo), mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt.) teikiamomis
paramos inovacijoms paslaugomis, formuojant ir įgyvendinant inovacijas.
Informacinis aprūpinimas

Sprendžiami uždaviniai: 
Plėtoti inovacinio informavimo sistemą.
Sukurti inovacijų prognozavimo sistemos pagrindus.
Spendžiant uždavinius siekiama pagerinti informacinį aprūpinimą inovacijų
srityje. Sudaryti sąlygas verslo įmonėms naudotis informacija, reikalinga
plėtojant inovacijas.
Inovacijų marketingas ir vadybos kultūros kėlimas
Sprendžiami uždaviniai: 
Remti tikslines marketingo priemones, skirtas inovacinėms įmonėms.
Skatinti ir remti verslininkų aktyvumą tarptautinėse rinkose.
Spendžiant uždavinius siekiama išplėtoti inovacijų marketingą. Siekiama,
kad plačiai ir efektyviai būtų taikomos šiuolaikinės inovacijų marketingo
priemonės, skatinama inovacijų pasiūla. Spartinamas inovacinio išmanymo
skleidimas. Sudaromos sąlygos verslininkams kelti inovacijų išmanymo lygį.
Inovacijų versle rėmimas
Veiksmų tikslas – spartinti efektyviausių inovacinių projektų įgyvendinimą.
Šiam tikslui pasiekti reikalinga remti inovacinę veiklą įmonėse, skatinti
mokslo ir gamybos ryšius.
Inovacinė veikla įmonėse

Sprendžiamas uždavinys: 
Plėtoti ir remti inovacinius projektus įmonėse.  
Sprendžiant šį uždavinį siekiama remti konkrečius inovacinius projektus,
suteikti įmonėms visokeriopą pagalbą formuojant ir įgyvendinant inovacijas.
Mokslo ir gamybos ryšių stiprinimas

Sprendžiami uždaviniai: 
Skatinti mokslo darbuotojų integraciją į įmones.
Spartinti mokslo laimėjimų įgyvendinimą įmonėse.
Sprendžiant uždavinius siekiama padidinti mokslo ir gamybos ryšių
efektyvumą, visuomenės ir įmonių poreikiams tenkinti.
Programos valdymas
Įgyvendinimo principai
Programos valdymas remiasi šiais pagrindiniais programos įgyvendinimo
principais: susietumo, adekvatumo, kryptingumo, tarptautinės integracijos
ir rezultatyvumo, leidžiančiais gauti praktinį efektą ir užtikrinančiais
visų suinteresuotų institucijų (valstybės ir savivaldybių valdymo
institucijų, inovacijų infrastruktūros elementų bei įmonių) aktyvų
dalyvavimą, plėtojant inovacijas versle.
Susietumas – reiškia šios programos derinimą su kitomis programomis bei jos
plėtojimą, rengiant kitas susijusias programas bei inkorporuojant šią
programą į kompleksinę inovacijų programą šalyje.

Adekvatumas – reiškia finansinį valstybės palaikymą numatytiems tikslams
pasiekti, adekvatų iškeltų uždavinių mastui.

Kryptingumas – suprantamas kaip priemonių orientavimas į inovacijų versle
paklausos didinimą.

Tarptautinė integracija – reiškia programos įgyvendinamą, atsižvelgiant į
europinius integracijos procesus nacionaliniu, regioniniu, vietiniu ir
įmonės mastu.

Rezultatyvumas – reiškia tai, kad visos programoje numatytos priemonės turi
būti įgyvendintos per trejus metus ir duoti pamatuojamą rezultatą.
Koordinavimas
Programos priemonių įgyvendinimą koordinuoja Ūkio ministerija, įkūrus
Inovacijų plėtros tarybą (Tarybą), koordinavimą perima Taryba. Taryba
sudaroma iš valdymo institucijų, verslo asociatyvinių struktūrų bei paramos
inovacijoms organizacijų atstovų.
Tarybos funkcijos inovacijų plėtros srityje: 
sekti programos įgyvendinimo eigą, atsižvelgiant į jos tikslus, bei
įgyvendinimo strategiją,
siekti valstybės, įmonių ir organizacijų lygio prioritetų balanso ir, esant
reikalui, koreguoti prioritetus,
kontroliuoti, kaip realizuojami programos įgyvendinimo principai,
vertinti įgyvendinamų priemonių efektyvumą ir adekvatumą įmonių situacijai,

teikti siūlymus dėl tolesnės programos plėtotės,
tarpininkauti kitose šalies ir tarptautinėse organizacijose, padedant
programos priemonių vykdytojams.
Tarybos posėdžiai turėtų būti rengiami ne rečiau kaip du kartus per metus.
Tarybos sekretoriato funkcijas atliktų Ūkio ministerijos Pramonės
departamento skyriai arba kita šalies Vyriausybės įgaliota institucija.
.
Inovacijų marketingas
Inovacijų marketingas turi savo specifiką. Jis nuo produkcijos marketingo
skiriasi tuo, kad jam reikalingos ne tik vadybinės žinios, bet ir
specialios techninės žinios apie atitinkamą inovaciją. Be to, lėšų
investavimas į inovacijų marketingą yra brangus ir negreitai atsiperka.
Šios specifikos pačios įmonės dažniausiai negali aprėpti (ypač smulkios ir
vidutinės įmonės). Tam reikalinga išorinė pagalba.
Mokslo ir gamybos ryšiai
Daliniais šios ryšių sistemos elementais yra mokslo ir technologijų parkai
bei inovacijų centrai. Egzistuoja mokslo ir studijų institucijų
ūkiskaitinės veiklos sutartys. Jų pagrindu mokslo ir studijų institucijos
įmonių užsakymu atlieka mokslo tiriamuosius ir technologijos plėtros
darbus.
Susikūrė keletas specializuotų tyrimų institucijų, kurios sėkmingai vaidina
jungiamąjį mokslo ir gamybos vaidmenį. Pavyzdžiui, KTU Aplinkos inžinerijos
institutas organizuoja specialistų mokymą ir inovacijų įgyvendinimą
diegiant švaresnę gamybą. Tokios institucijos, specializuotos universitetų
ir institutų laboratorijos bei centrai yra ir naujų technologijų įmonių
kūrimosi šaltiniai bei koncentracijos taškai (lazerinių sistemų,
biotechnologijų, informacinių technologijų, matavimo ir kontrolės
prietaisų, elektronikos, bioenergijos ir kt.).
Tačiau mokslo ir gamybos ryšiai Lietuvoje yra labai silpni. Tai sąlygoja ir
nepakankami valstybės finansiniai instrumentai, todėl mokslo laimėjimų
įgyvendinimas gamyboje per pastaruosius metus ypač sumažėjo.
Mokslo institucijose beveik nekoordinuojama jų mokslo rezultatų propagavimo
ir taikymo veikla, nėra ryšių su pramone skyrių.
Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai: 
nėra mokslo ir gamybos sąveikos sistemos,
nėra specialių valstybės finansinių priemonių, skatinančių mokslo ir
gamybos ryšius.

Pagrindinės sąvokos
Inovacija – tai naujų technologijų, idėjų, metodų kūrimas ir komercinis
pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus ir
procesus.

Inovacijos sąvoka tiesiogiai siejama su veikla. Inovacinė veikla
apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, įrangos
(kompiuterinės įrangos, licencijų, ir kt.) ar technologijos įdiegimas,
naujų gamybos organizavimo metodų taikymas, sudarantis sąlygas gaminti
naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus. Inovacinė veikla
apima visas stadijas: nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato, bei
glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką.
Inovacinė įmonė – įmonė, savo veikloje formuojanti ir įgyvendinanti
inovacijas. Inovacijų šaltinis gali būti tiek pati įmonė, tiek išoriniai
subjektai (mokslo, tyrimų, konstravimo, technologijų perdavimo tarpininkai
bei kitos įmonės ir organizacijos). Įmonės ir išorinių subjektų kooperacija
yra neatsiejama inovacinės veiklos dalis.Inovacinis projektas – tai toks
projektas, kuriame numatomas mokslo, technikos ar technologinių naujovių
realizavimas, kuriantis konkurentabilią produkciją ar gamybą.Paramos
inovacijoms paslaugos – tai specializuotos paslaugos įmonėms, vykdančioms
inovacinę veiklą, ir (arba) naujovių teikėjams, padedant jiems formuoti ir
įgyvendinti inovacijas. Parama inovacijoms pasireiškia inovacijų vadybos
konsultacijų, tarpininkavimo perduodant technologijas, informacijos
teikimo, inovacijų marketingo, inovacijų finansavimo ir tarpininkavimo,
ugdymo, techninės ar verslo infrastruktūros kūrimo ir kitomis panašiomis
paslaugomis.
Sąvokoms inovacijų marketingas, inovacijų vadyba, inovacijų finansavimas ir
pan. taikomi tradiciniai apibrėžimai, tačiau jos yra orientuotos į
inovacijų sferą.
Programos tikslai ir jų įgyvendinimo strategija.

Leave a Comment