Vilniaus teisės ir verslo kolegijos
Ekonomikos katedros
Inovacijų valdymas ir inovacijos valdyme
Atliko: RV-4/1
Lina Leknickaitė
Tikrino: dėstytoja
Irma Dieninienė
Vilnius
2004m.
Birutė Vijeikienė ir Juozas Vijeikis ,,INOVACIJŲ VADYBA „
Naujas produktas- nuo idėjos iki vartotojo
Rosma 2000m.
Sūdžius V. Nuolatiniam tobulinimui nėra alternatyvos// vadovo pasaulis,, 1998m .
Naujovės įmonės veikloje
Pokyčiai rinkoje verčia verslininkus domėtis naujovėmis, įgyti tarptautinių ryšių palaikymo patirties, neatidėliojant spręsti produkcijos ir aptarnavimo kokybės klausimus. Svarbiausia – neatsilikti, tobulėti tiek vadovui, specialistui, tiek visai įmonei ieškoti būdų, kaip tai daryti.
Smulkiojo verslo plėtra ir konkurencinio pajėgumo stiprinimas yra gana sudėtingos ir lėtai bei sunkiai sprendžiamos problemos. Rinka teigiamai reaguoja, nesvarbu, kokio dydžio įmonė. Racionalus prekių ir paslaugų pasirinkimas, veiksminga kainų ir pardavimo rėmimo politika lemia smulkiojo verslo sėkmę.
Rinkos ekonomika Lietuvoje dar veikia nepakankamai: stringa bankroto bei konkurencijos, drauge ir efektyvaus išteklių naudojimo mechanizmas.
Smulkiojo verslo struktūriniai pokyčiai dėl skirtingų klasifikavimo kriterijų ir veiklos sąlygų sunkiai palyginami su pasauliniais ir Europos
Sąjungos duomenimis. Mūsų šalies smulkiojo verslo kitimas, galima sakyti, kol kas neturi analogo tarp normaliai besivystančių šalių.
Nepaisant smulkiojo verslo teigiamų bruožų ir santykinių pranašumų,
Lietuvoje galimybės ir pajėgumai nėra tinkamai panaudojami ir pakankamai remiami. Neigiamą požiūrį į smulkųjį verslą ir konkurencijos mechanizmą iš dalies nulėmė samprata apie neproduktyvias paslaugas ir planinį ūkį. Tai galiausiai atspindėjo ir veiklos reguliavimo norminė teisinė bazė, griežtindama apskaitą, palikdama visiems vienodus mokesčius. Smulkusis verslas praktiškai nebegali naudotis pelno ir pajamų apmokestinimo lengvatomis, deklaruotomis Mažųjų įmonių įstatyme, nes:
➢ Naujų įmonių įkuriama vis mažiau;
➢ Pradedančiosios ir taip neturi pelno.
Susiklostė gana paradoksali situacija, kai dalis verslininkų net suinteresuoti aukštu verslo apmokestinimo lygiu. Tos įmonės, kurios, pažeisdamos įstatymus, nuslepia dalį pajamų, naudojasi šešėlinės ekonomikos paslaugomis, įgauną absoliutų konkurencinį pranašumą lyginant su mokančiomis visus mokesčius. Kuo didesni mokesčiai, tuo didesnis skirtumas ir pranašumas, nes šios įmonės gali labiau mažinti savikainą ir kainas.
Konkurencinio pranašumo didinimo bet kurioje veikloje problemų sprendimas pirmiausia priklauso nuo šių veiksnių:
➢ Aplinkos (teisinės, politinės ir t.t.) ypatumų bei visuomenės požiūrio;
➢ Įmonės išteklių;
➢ Vadybininkų (savininkų) sprendimų savalaikiškumo ir pagrįstumo.
Visą verslo palinką galima suskirstyti į dvi susijusias dalis: lėčiau besikeičiančią, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai agresyvi (makroaplinka), ir sparčiai besikeičiančią. Prie pastarosios reikėtų priskirti:
➢ Naujai atsirandančių stambių ir kitų regionų potencialių konkurentų sėkmę;
➢ Prekių ir paslaugų pakaitalų grėsmę;
➢ Konkurentų strategiją;
➢ Vartotojų galimybę rinktis ir derėtis;
➢ Tiekėjų galimybę diktuoti savo sąlygas ir derėtis.
Ribotos smulkiojo verslo finansinės, darbo ir techninės galimybės turėtų skatinti veiklos koncentraciją, tačiau, kaip rodo žmonių pasirinktų veiklos rūšių gausa, kol kas einama universalizacijos, išteklių išskaidymo keliu. Taip smulkusis verslas, lyg apsidrausdamas nuo netikėtumo vienoje srityje, dar labiau blogina savo padėtį, kai ima įvairinti savo veiklą.
Valstybės parama dažniausiai nepasiekia šio verslo, todėl reikia orientuotis tik į savus išteklius. Tokią padėtį Vyriausybė žada taisyti.
Tai galėtų būti naujos verslo politikos pradžia, išplečianti smulkių įmonių galimybes ne tiek remiant atskiras įmones, kiek laisvai leidžiant joms pačioms spręsti savo problemas.
Vyriausybės 1998 m. sausio 8 d. patvirtintomis smulkiojo ir vidutiniojo verslo plėtros programos įgyvendinimo priemonėmis numatoma bent iš dalies sušvelninti “globą”, kuri tapo pernelyg varžanti ir gniuždanti.
Kol kas dar nedetalizuotos programos įgyvendinimo priemonės, bet jau abejojama jų sėkmingumu. Jei nebus sukurta darni kompleksiška smulkiojo verslo plėtros ir skatinimo sistema, tai verslininkai, užuot rūpinęsi verslu, visas pastangas sutelks į lengvatų, išimčių, paramos fondų ir kitų išimtinių teisių reikalavimą.
Detalizuojant smulkiojo verslo plėtojimo programos priemones, pirmiausia reikėtų:
➢ Gausias verslo valstybinės kontrolės inspekcijas, jų veiklą pakeisti taip, kad iš kontroliuojančių taptų koordinuojančios ir padedančios geriau spręsti savo kompetencijos klausimus;
➢ Pakartotinius tikrinimus, siekiant įvertinti ankstesnio patikrinimo rezultatus, atlikti tik teismui sutikus, peratestuojant nekvalifikuotus kontrolierius. Nuostolius dėl neteisėtos veiklos sustabdymo reikėtų padengti iš savivaldybių biudžetų ir tais atvejais, kai pažeidimo dydis to nereikalauja;
➢ Numatyti iš biudžeto moksliniam pedagoginiam personalui ir studentams įtraukti į visų be išimties pradedančiųjų verslo rėmimą.
Tai nesunku padaryti per šalies mokslo ir švietimo sistemą šiems tikslams numatant specialias lėšas. Būtų išspręstas studentų praktikos bazės ir jų rengimo, tyrimo rezultatų aktualumo ir įgyvendinimo, dėstytojų kvalifikacijos kėlimo klausimų kompleksas kartu įveikiant Lietuvos ūkio problemas;
➢ Labiau supaprastinti ir suvienodinti smulkiojo verslo įmonių, kurios nepasiekė tam tikro pajamų ar realizacinių įplaukų lygio, apskaitą ir atskaitomybę;
➢ Periodiškai apskričių centruose ir rajonuose iš apskričių ir savivaldybių biudžetų rengti seminarus bei kitus renginius naujai priimtiems norminiams aktams, programoms, projektams svarstyti bei įgyvendinti. Šių renginių organizavimą laipsniškai perleisti
Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, vadybininkų, marketingo ir kitoms visuomenės organizacijoms, užtikrinant nemokamą smulkiųjų verslininkų dalyvavimą bei aprūpinimą informacija;
➢ Viršijus leistiną norminio akto pataisų skaičių, dokumentas turėtų būti rengiamas iš naujo.
Vyriausybės įtaka neturėtų apsiriboti atskirų įmonių konkurencinio potencialo stiprinimu, o privalu užtikrinti tokias veiklos sąlygas, kurios atitiktų smulkiojo ir vidutiniojo verslo visuomeninę reikšmę bei indėlį į ekonomiką.
Tikslai
Ilgalaikis programos tikslas – didinti šalies verslo tarptautinį konkurencingumą, skatinant naujų mokslo rezultatų, technologinių sprendimų ir organizacinių iniciatyvų įgyvendinimą versle.
Kadangi programos įgyvendinimo laikotarpis – treji metai, tai jos ilgalaikis tikslas yra siejamas su per tą patį laikotarpį siektinais vidutinės trukmės tikslais. Tai:
1. Šalinti kliūtis, ribojančias inovacijų plėtotę, ir skatinti šalies mokslo ir ūkio subjektų strateginės partnerystės ryšius inovacijoms įgyvendinti.
Šiuo tikslu valstybės valdymo institucijų pastangomis turi būti:
suformuota inovacijų versle plėtros politika, numatanti inovacijų versle plėtojimo kryptis ir užtikrinanti inovacijų sėkme suinteresuotų šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, inovacijų infrastruktūros elementų bei įmonių) glaudų ir efektyvų bendradarbiavimą;
pagerinta teisinė, ekonominė, administracinė inovacijų plėtojimo aplinka, sudaranti sąlygas inovacijoms plėtoti bei inovacinėms įmonėms atsirasti ir funkcionuoti;
aktyvus tarptautinis įmonių bendradarbiavimas, pasireiškiantis tuo, kad šalies ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai įsitraukia į tarptautinius ir europinius ekonomikos integracijos procesus (dalyvavimas tarptautiniuose projektuose ir programose, bendros inovacinės įmonės, tarptautinis darbo ir rinkų pasidalijimas ir t.t);
išplėtotas inovacijų versle finansavimas ir inovacinių projektų rėmimas, sudarantis sąlygas inovacinėms įmonėms naudotis finansinės paramos formomis plėtojant inovacijas.
2. Didinti įmonių pasirengimą priimti, formuoti ir įgyvendinti inovacijas.
Šis tikslas suprantamas kaip valstybės valdymo institucijų ir inovacijų infrastruktūros elementų (mokslo, mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt. organizacijų) pastangų rezultatas:
išplėtoti paramos inovacijoms paslaugų teikimo mechanizmai, leidžiantys verslo įmonėms efektyviai naudotis inovacijų infrastruktūros elementų (mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt. institucijų) teikiamomis paramos inovacijoms paslaugomis formuojant ir įgyvendinant inovacijas;
pagerintas informacinis aprūpinimas inovacijų srityje, sudarantis sąlygas verslo įmonėms naudotis informacija, reikalinga plėtojant inovacijas;
išplėtotas inovacijų marketingas ir aktyvus inovacinio išmanymo skleidimas, pasireiškiantis tuo, kad plačiai ir efektyviai taikomos inovacijų marketingo priemonės ir yra sudarytos sąlygos verslininkų išmanymo lygiui kelti;
padidintas mokslo ir gamybos ryšių efektyvumas įmonių poreikiams tenkinti, sudarantis prielaidas sparčiai inovacijų komercijos plėtrai.
Įgyvendinimo strategija
Programos įgyvendinimo strategija apima ilgalaikį ir vidutinės trukmės tikslus bei jų siekimo mechanizmą, numatantį uždavinių ir jų sprendimo priemonių kompleksą, orientuotą į tris susijusius lygius (terpes):
valstybės, organizacijų ir įmonių.
Tik lygiagretus programos priemonių įgyvendinimas įgalins sukurti pagrindus nacionalinei inovacijų sistemai, kurios funkcionavimo ir tolesnės plėtros pagrindu gali būti sukurtos ir panaudotos papildomos galimybės, tai yra bendros valstybės valdymo institucijų, paramos inovacijoms paslaugas teikiančių organizacijų bei įmonių pastangos ir galimybės plėtoti inovacijas versle.
Programa gali būti skaidoma į du principinius etapus. Pirmame etape būtų sukurti inovacijų versle skatinimo sistemos pagrindai. Kitas etapas, kuris savo ruožtu gali būti skaidomas smulkiau, tai – nacionalinės inovacijų sistemos infrastruktūros plėtojimas. Etapus apibrėžia valstybės lygio sprendimai ir programos įgyvendinimo rezultatai.
Programos prioritetai
Nustatant programos prioritetus yra atsižvelgiama į inovacijų poreikius įmonėse ir inovacijų plėtojimą stabdančias problemas. Programos prioritetai teikiami atskirai atsižvelgiant į kiekvieną lygį ir į tai, kiek jie turi įtakos inovacijų plėtrai versle.
Valstybės lygis: prioritetas – inovacijų sistemos formavimas
Programos priemonės nukreipiamos į nacionalinės inovacijų sistemos kūrimą:
valstybės institucijų (nacionalinių ir regioninių) veiklos tobulinimą, šių institucijų, verslo asociacijų ir savivaldos institucijų bei jungiančių sistemos grandžių bendradarbiavimą partnerystės pagrindu. Be to, vienijamos valstybės ir savivaldybės institucijų pastangos kurti ir plėtoti palankią inovacijoms teisinę–ekonominę bazę, propaguojamas ir skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas plėtojant inovacijas.
Įmonių lygis: prioritetas – inovacinė veikla įmonėse
Programos priemonėmis skatinama (remiama):
inovacinių projektų įgyvendinimas įmonėse, komercinis tyrimų rezultatų panaudojimas ir ryšiai su mokslinio tyrimo institucijomis, verslo internacionalizavimas ir dalyvavimas tarptautinėse programose, požiūrio į inovacijas keitimas, intelektinių ir kvalifikacinių žinių teikimas verslui.
Organizacijų lygis: prioritetas – paramos inovacijoms paslaugos
Programos priemonės nukreipiamos į savarankiškos ir aktyvios inovacijų paslaugų infrastruktūros kūrimą ir funkcionavimą.
Skatinama ir remiama inovacinių paslaugų teikimas inovacinėms įmonėms.
Skatinamos (remiamos) mokslo, ugdymo, konsultavimo, finansų, verslo savivaldos ir kt. institucijų iniciatyvos, nukreiptos į inovacinės veiklos aktyvinimą versle.
Programos uždaviniai trejų metų laikotarpiui
Inovacijų makroaplinkos vystymas
Kuriant inovacijoms palankią makroaplinką, sprendžiamos inovacinės veiklos plėtros problemos. Veiksmų kryptis – sukurti prielaidas nacionalinei inovacijų sistemai, o kartu ir inovacijų šalies įmonėse plėtrai. Ši kryptis apima kompleksinius uždavinius, orientuotus į inovacijų plėtros politikos formavimą, teisinės ekonominės aplinkos ir tarptautinio bendradarbiavimo gerinimą bei inovacijų versle finansavimo užtikrinimą. Išvardinti kompleksiniai uždaviniai savo ruožtu yra skaidomi į smulkesnius uždavinius, kuriuos spręsti numatoma konkrečiomis priemonėmis.
Inovacijų plėtros politika
Sprendžiami uždaviniai:
Sukurti strateginius pagrindus nacionalinei inovacijų sistemai.
Skatinti valstybės ir savivaldybės institucijas įsitraukti į inovacinius procesus.
Valstybės valdymo ir savivaldybių institucijų pastangomis bei įgyvendinamomis priemonėmis siekiama formuoti inovacijų plėtros politiką, numatančią tolesnes inovacijų plėtojimo kryptis ir užtikrinančią inovacijų sėkme suinteresuotų šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, paramos inovacijoms paslaugų organizacijų bei įmonių) glaudų ir efektyvų bendradarbiavimą.
Teisinė-ekonominė aplinka
Sprendžiamas uždavinys:
Rengti naujus ir tobulinti egzistuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, siekiant aktyvinti inovacinę veiklą.
Sprendžiant šį uždavinį siekiama pagerinti teisinę, ekonominę ir administracinę inovacijų plėtojimo aplinką. Sudaryti sąlygas sparčiai inovacinei veiklai, inovacinėms įmonėms plėtoti ir naujoms atsirasti.
Tarptautinis bendradarbiavimas
Sprendžiamas uždavinys:
Gerinti tarptautinio įmonių bendradarbiavimo ir kooperacijos, įgyvendinant inovacijas, sąlygas.
Šio uždavinio sprendimo rezultatas – aktyvus tarptautinis įmonių bendradarbiavimas. šalies ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai įsitraukia į tarptautinius, europinius ir kitus ekonominius integracijos procesus, dalyvauja tarptautinėse programose.
Inovacijų versle finansavimas
Sprendžiami uždaviniai:
Kurti inovacijų finansavimo mechanizmus.
Skatinti finansų institucijų dalyvavimą diegiant inovacijas.
Šių uždavinių sprendimo rezultatas – išplėtotas inovacijų versle finansavimas ir inovacinių projektų rėmimas.
Veiksmų kryptis – aktyvinti paramos inovacijoms infrastruktūros veiklą ir gerinti jos efektyvumą. Ši kryptis apima kompleksinius uždavinius, orientuotus į paramos inovacijoms paslaugų gerinimą, informacinį aprūpinimą, inovacijų marketingą ir vadybos kultūros kėlimą.
Paramos inovacijoms paslaugos
Sprendžiamas uždavinys:
Skatinti paramos inovacijoms paslaugų teikimą.
Spendžiant uždavinį siekiama išplėtoti paramos inovacijoms paslaugų teikimo mechanizmus. Sudaryti sąlygas verslo įmonėms efektyviai naudotis paramos inovacijoms infrastruktūros elementų (technologijų perdavimo tarpininkavimo (brokeriavimo), mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt.) teikiamomis paramos inovacijoms paslaugomis, formuojant ir įgyvendinant inovacijas.
Informacinis aprūpinimas
Sprendžiami uždaviniai:
Plėtoti inovacinio informavimo sistemą.
Sukurti inovacijų prognozavimo sistemos pagrindus.
Spendžiant uždavinius siekiama pagerinti informacinį aprūpinimą inovacijų srityje. Sudaryti sąlygas verslo įmonėms naudotis informacija, reikalinga plėtojant inovacijas.
Inovacijų marketingas ir vadybos kultūros kėlimas
Sprendžiami uždaviniai:
Remti tikslines marketingo priemones, skirtas inovacinėms įmonėms.
Skatinti ir remti verslininkų aktyvumą tarptautinėse rinkose.
Spendžiant uždavinius siekiama išplėtoti inovacijų marketingą. Siekiama, kad plačiai ir efektyviai būtų taikomos šiuolaikinės inovacijų marketingo priemonės, skatinama inovacijų pasiūla. Spartinamas inovacinio išmanymo skleidimas. Sudaromos sąlygos verslininkams kelti inovacijų išmanymo lygį.
Inovacijų versle rėmimas
Veiksmų tikslas – spartinti efektyviausių inovacinių projektų įgyvendinimą.
Šiam tikslui pasiekti reikalinga remti inovacinę veiklą įmonėse, skatinti mokslo ir gamybos ryšius.
Inovacinė veikla įmonėse
Sprendžiamas uždavinys:
Plėtoti ir remti inovacinius projektus įmonėse.
Sprendžiant šį uždavinį siekiama remti konkrečius inovacinius projektus, suteikti įmonėms visokeriopą pagalbą formuojant ir įgyvendinant inovacijas.
Mokslo ir gamybos ryšių stiprinimas
Sprendžiami uždaviniai:
Skatinti mokslo darbuotojų integraciją į įmones.
Spartinti mokslo laimėjimų įgyvendinimą įmonėse.
Sprendžiant uždavinius siekiama padidinti mokslo ir gamybos ryšių efektyvumą, visuomenės ir įmonių poreikiams tenkinti.
Programos valdymas
Įgyvendinimo principai
Programos valdymas remiasi šiais pagrindiniais programos įgyvendinimo principais: susietumo, adekvatumo, kryptingumo, tarptautinės integracijos ir rezultatyvumo, leidžiančiais gauti praktinį efektą ir užtikrinančiais visų suinteresuotų institucijų (valstybės ir savivaldybių valdymo institucijų, inovacijų infrastruktūros elementų bei įmonių) aktyvų dalyvavimą, plėtojant inovacijas versle.
Susietumas – reiškia šios programos derinimą su kitomis programomis bei jos plėtojimą, rengiant kitas susijusias programas bei inkorporuojant šią programą į kompleksinę inovacijų programą šalyje.
Adekvatumas – reiškia finansinį valstybės palaikymą numatytiems tikslams pasiekti, adekvatų iškeltų uždavinių mastui.
Kryptingumas – suprantamas kaip priemonių orientavimas į inovacijų versle paklausos didinimą.
Tarptautinė integracija – reiškia programos įgyvendinamą, atsižvelgiant į europinius integracijos procesus nacionaliniu, regioniniu, vietiniu ir įmonės mastu.
Rezultatyvumas – reiškia tai, kad visos programoje numatytos priemonės turi būti įgyvendintos per trejus metus ir duoti pamatuojamą rezultatą.
Koordinavimas
Programos priemonių įgyvendinimą koordinuoja Ūkio ministerija, įkūrus
Inovacijų plėtros tarybą (Tarybą), koordinavimą perima Taryba. Taryba sudaroma iš valdymo institucijų, verslo asociatyvinių struktūrų bei paramos inovacijoms organizacijų atstovų.
Tarybos funkcijos inovacijų plėtros srityje:
sekti programos įgyvendinimo eigą, atsižvelgiant į jos tikslus, bei įgyvendinimo strategiją, siekti valstybės, įmonių ir organizacijų lygio prioritetų balanso ir, esant reikalui, koreguoti prioritetus, kontroliuoti, kaip realizuojami programos įgyvendinimo principai, vertinti įgyvendinamų priemonių efektyvumą ir adekvatumą įmonių situacijai,
teikti siūlymus dėl tolesnės programos plėtotės, tarpininkauti kitose šalies ir tarptautinėse organizacijose, padedant programos priemonių vykdytojams.
Tarybos posėdžiai turėtų būti rengiami ne rečiau kaip du kartus per metus.
Tarybos sekretoriato funkcijas atliktų Ūkio ministerijos Pramonės departamento skyriai arba kita šalies Vyriausybės įgaliota institucija.
Inovacijų marketingas
Inovacijų marketingas turi savo specifiką. Jis nuo produkcijos marketingo skiriasi tuo, kad jam reikalingos ne tik vadybinės žinios, bet ir specialios techninės žinios apie atitinkamą inovaciją. Be to, lėšų investavimas į inovacijų marketingą yra brangus ir negreitai atsiperka.
Šios specifikos pačios įmonės dažniausiai negali aprėpti (ypač smulkios ir vidutinės įmonės). Tam reikalinga išorinė pagalba.
Mokslo ir gamybos ryšiai
Daliniais šios ryšių sistemos elementais yra mokslo ir technologijų parkai bei inovacijų centrai. Egzistuoja mokslo ir studijų institucijų ūkiskaitinės veiklos sutartys. Jų pagrindu mokslo ir studijų institucijos įmonių užsakymu atlieka mokslo tiriamuosius ir technologijos plėtros darbus.
Susikūrė keletas specializuotų tyrimų institucijų, kurios sėkmingai vaidina jungiamąjį mokslo ir gamybos vaidmenį. Pavyzdžiui, KTU Aplinkos inžinerijos institutas organizuoja specialistų mokymą ir inovacijų įgyvendinimą diegiant švaresnę gamybą. Tokios institucijos, specializuotos universitetų ir institutų laboratorijos bei centrai yra ir naujų technologijų įmonių kūrimosi šaltiniai bei koncentracijos taškai (lazerinių sistemų, biotechnologijų, informacinių technologijų, matavimo ir kontrolės prietaisų, elektronikos, bioenergijos ir kt.).
Tačiau mokslo ir gamybos ryšiai Lietuvoje yra labai silpni. Tai sąlygoja ir nepakankami valstybės finansiniai instrumentai, todėl mokslo laimėjimų įgyvendinimas gamyboje per pastaruosius metus ypač sumažėjo.
Mokslo institucijose beveik nekoordinuojama jų mokslo rezultatų propagavimo ir taikymo veikla, nėra ryšių su pramone skyrių.
Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:
nėra mokslo ir gamybos sąveikos sistemos, nėra specialių valstybės finansinių priemonių, skatinančių mokslo ir gamybos ryšius.
Pagrindinės sąvokos
Inovacija – tai naujų technologijų, idėjų, metodų kūrimas ir komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus ir procesus.
Inovacijos sąvoka tiesiogiai siejama su veikla. Inovacinė veikla apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, įrangos (kompiuterinės įrangos, licencijų, ir kt.) ar technologijos įdiegimas, naujų gamybos organizavimo metodų taikymas, sudarantis sąlygas gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus. Inovacinė veikla apima visas stadijas: nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato, bei glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką.
Inovacinė įmonė – įmonė, savo veikloje formuojanti ir įgyvendinanti inovacijas. Inovacijų šaltinis gali būti tiek pati įmonė, tiek išoriniai subjektai (mokslo, tyrimų, konstravimo, technologijų perdavimo tarpininkai bei kitos įmonės ir organizacijos).
Įmonės ir išorinių subjektų kooperacija yra neatsiejama inovacinės veiklos dalis.Inovacinis projektas – tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo, technikos ar technologinių naujovių realizavimas, kuriantis konkurentabilią produkciją ar gamybą.Paramos inovacijoms paslaugos – tai specializuotos paslaugos įmonėms, vykdančioms inovacinę veiklą, ir (arba) naujovių teikėjams, padedant jiems formuoti ir įgyvendinti inovacijas. Parama inovacijoms pasireiškia inovacijų vadybos konsultacijų, tarpininkavimo perduodant technologijas, informacijos teikimo, inovacijų marketingo, inovacijų finansavimo ir tarpininkavimo, ugdymo, techninės ar verslo infrastruktūros kūrimo ir kitomis panašiomis paslaugomis.
Sąvokoms inovacijų marketingas, inovacijų vadyba, inovacijų finansavimas ir pan. taikomi tradiciniai apibrėžimai, tačiau jos yra orientuotos į inovacijų sferą.
Programos tikslai ir jų įgyvendinimo strategija.