ĮVADAS Į ĮMONIŲ FINANSŲ VALDYMĄ
Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Jie per pinigusapibūdina ekonominius santykius, atsirandančius dėl pagrindinių irapyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos beirealizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo. Taigi įmoniųfinansai apibūdina jų gamybinės – komercinės veiklos finansinius dalykus.Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto gamyba, paskirstymu beivartojimu, įmonių finansai aktyviai veikia tuos procesus. Įmonių finansai yra piniginiai santykiai, atsirandantys gamybos procese,kuriant ir realizuojant naujai sukurtą vertę. Įmonių finansai atspindi ekonominius santykius, atsirandančius dėl įmonėslėšų apytakos, produkcijos gamybos ir realizavimo, finansinių ištekliųsudarymo ir panaudojimo. Įmonių finansų turinį sudaro piniginiai santykiai: 1. Įmonių viduje (tarp padalinių, tarnybų ir t.t.); 2. Tarp įmonių ir jos darbuotojų (darbo užmokesčio, premijų, pašalpų išmokėjimas, įvairūs išskaitymai ir t.t.); 3. Tarp įmonių (įvairūs tarpusavio atsiskaitymai); 4. Tarp įmonių ir finansų bei kredito sistemos. Vadiansi, įmonių finansai – visuma piniginių santykių, pagal kuriuossudaromi ir naudojami įmoių ir bendri valstybiniai finansinių ištekliųfondai. Įmonės finansiniai ištekliai – tai lėšos, kurios susidaro įmonėje permetus plėtojant gamybą ir finansinę veiklą ir panaudojamos įmonių beikolektyvo narių gamybiniams bei socialiniams poreikiams. Finansiniamsištekliams priskiriama: susidėvėjimo atskaitymai, pelnas, gaunamospaskolos, akcijos, platinant obligacijas pritraukiamos lėšos, rezervai,privalomieji fondai. Įmonių finansų yra tokia paskirtis: 1. Finansinių išteklių sudarymo ūkinės veiklos procese; 2. Finansinių išteklių panaudojimas gamybai plėtoti, darbuotojams skatinti biudžeto pajamoms sudaryti; 3. Nacionalinių pajamų gamybos, paskirtymo ir panaudojimo kontrolė. Įmonių finansinių išteklių sudarymas – būtina gamybos vystymo sąlyga.Finansinius išteklius sukaupti padeda atsiskaitymų būdai, taikomi metodaiir mokėtojų finansinė padėtis. Įmonių pinigų fondai yra sudaromi iš savųlėšų. Įmonės gali gauti ir bankų kreditus, ir avansus iš kitų įmonių.Tinkamas savų ir pritrauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimaspadeda kuo efektyviau jas panaudoti gaminant produkciją, atlikti darbus,paslaugas gamybos ir realizacijos procese. Finansiniai ištekliai naudojami tolesniam gamybinės veiklos plėtojimui,kadrams rengti, socialinėms, kultūrinėms kolektyvo reikmėms, biudžetopajamoms didinti. Finansinė kontrolė padeda išaiškinti, kaip neracionaliai ir neefektyviainaudojamos materialinės vertybės, darbo ir pinigų ištekliai. Ji padedaatskleisti rezervus gamybos efektyvumui didinti. Įprasčiausia finansų funkcija – aprūpinti verslą pinigais, o plačiau –didinti įmonės vertę. Vertę galima padidinti tik tada, kai efektyviaipanaudojami įmonės ekonominiai ištekliai. Teigiama, kad visoje finansų sistemoje įmonių finansų svarba patireikšmingiausia, nes įmonių veikla sukuria bendrąjį vidaus produktą. O jįskirstant yra sudaromi centralizuoti pinigų fondai, t.y. nemaža dalisįmonių pelno (ar pajamų, ar išlaidų) yra sumokama į nacionalinį biudžetą irvalstybinio socialinio draudimo biudžetą. Finansų organizavimas irtvarkymas, pelno ir pajamų skirstymas labai priklauso nuo įmonės tipo.
ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI
Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, tačiau yra bendriprincipai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas.Išskiriami tokie pagrindiniai įmonių finansų organizavimo principai: 1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas, visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo ūkinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat dydžio mokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles, naudojasi tik įstatymiškai įforminta valstybės (savivaldybės) parama. 2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį galutinį tos veiklos rezultatą. Finansinio prognozavimo udavinys įmonėje – numatyti optimalų piniginių išteklių sudarymo bei panaudojimo variantą. 3. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo princip tiklas – gauti didžiausią pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas iš svarbiausių efektyvios gamybos vertinių rodiklių. 4. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą. Tiek valstybės ūkyje, tiek ir kiekvienoje įmonėje pajamos ir išlaidos per metus pasiskirsto labai netolygiai. Daugelis įmonių atskirais laikotarpiais gali netuėti finansinių išteklių, todėl ir atsiranda būtinumas pasinaudoti skolintais finansinių išteklių šaltiniais. 5. Draudimo, arba rizikos, fondų formavimo. Siekiant, kad įmonių gamybinė ir komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo pasitaikančių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti apsidrausta. Skiriami tokie būdai: 1. Savidrauda – tai toks gamybinės ir komercinės veiklos apsidraudimas, kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų, kuriais ji galėtų naudotis nenumatytais atvejais. 2. Rizikos fondų sudarymas – tai toks būdas, kada įstatymų numatyta tvarka kiekviena įmonė perveda į rizikos fondą tam tikrą sumą ir tais pačiais pagrindais jais naudojasi. 3. Draudimas – šiuo atveju įmonė su draudimo kompanijomis (įstaigomis) sudaro sutartis ir, mokėdama draudimo įnašus,užtikrina, kad rizikos atvejais nuostoliai bus
kompensuojami. Skiriamas privalomas ir savanoriškas įmonių turto draudimas. Pagal Lietuvoje veikiančius įstatymus savo turtą privalo apdrausti valstybės (savivaldybės) įmonės.ĮMONIŲ FINANSŲ TARNYBOS, JŲ FUNKCIJOS
Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybųvaidmuo ir finansinės informacijos poreikis. Todėl kiekvienoje įmonėjesvarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonėsdydžio ir uždavinių. Daugelyje individualių (personalinių) įmonių, ūkiniųbendrijų etatinio finansininko nėra. Finansinį darbą atlieka įmonėsbuhalteris, pasitelkdamas kvalifikuotą specialistą – konsultantą. Finansinęapskaitą gali tvarkyti ir samdoma audito įmonė ar auditorius. Didesnėseįmonėse būtinas finansų padalinys. Todėl jose sukuriami finansų skyriaiarba tarnybos. Nedidelėse įmonėse gali būti sudaromi finansiniai sektoriai,veikiantys valdymo struktūris padaliniuose (pva., realizavimo arbuhalterijos) arba finansinis darbas pavedamas buhalterijos darbuotojams. Finansų skyriaus (tarnybos) sudėtį ir struktūrą nustato įmonės vadovas,atsižvelgdamas į finansinio darbo apimtį, darbo sąlygas ir ypatumus.Finansų skyriaus viršininkas turi būti gerai susipažinęs su veikla kapitalirinkoje. Pagrindinis šio skyriaus viršininko darbo uždavinys – planuoti,kaip įsigyti finansinių išteklių fondų ir jais naudotis. Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių su efektyviupinigų srautų valdymu. Ji padeda nustatyti: 1. Ar tikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas ir kada investuoti? 2. Ar tikslinga skolinti pinigus? 3. Ar efektyvu patiems skolintis? 4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti? Finansų valdymas yra susijęs su turto įsigijimu (investavimu),finansavimu ir turto efektyviu valdymu. Finansų valdymas – tai ekonomikostaikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos ištekliai tarpjų vartotojų. Geras finansinio darbo organizavimas yra vienas iš svarbiausių įmonėstvirtos ir stabilios finansinės būklės sąlygų.
ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI
Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš vidinių ir išorinių šaltinių. Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas. Išoriniams šaltiniams priskiriama: 1. Įnašai už akcijas; 2. Įplaukos už obligacijas; 3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos; 4. Dotacijos ir subsidijos. Finansavimas yra viena iš kapitalo parūpinimo formų. Finansavimas yraišorinis finansavimo šaltinis, kai bendrovės finansiniai ištekliai yraformuojami iš įnašų už akcijas, įplaukų už obligacijas, iš skolintų lėšų irkitų joms prilygintų lėšų. Finansavimasis yra vidinis finansavimo šaltinis, kai įmonininkas galinaudotis dviem finansavimosi galimybėmis: 1. Atvirąja, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visas ir patenka į pelno rezervo sąskaitą; 2. Paslėptąja: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjų rezervų sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant buhalterinio balanso aktyvų straipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo straipsnius. Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės kapitalas. Tai stiprina ne tikįmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą, patikimumą.Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojant savo pelną,sumažėja kreditorių kontrolė. Jei įmonės yra akcinė bendrovė, gali kristiakcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažesnė pelno dalisišmokama dividendams. Valstybės ir savivaldybės įmonių finansiniai ištekliai formuojami išvidinių ir išorinių šaltinių. Vidiniams įmonių finansinių išteklių šaltiniams priskiriama: 1. Amortizaciniai atskaitymai (nusidėvėjimas); 2. Pelnas. Išoriniams šaltiniams priskiriama: 1. Skolinto kapitalo lėšos; 2. Valstybės ir savivaldybės įnašai; 3. Iš kitur gauta finansinė parama.
FINANSINĖS ATASKAITOS, JŲ SUDARYMO TIKSLAI
Paaiškinamasis raštas yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybėsdalis. Balanse atsispindi turtas, kuriuo disponuoja įmonė, bei nurodoma, kam jispriklauso, t.y. kieno nuosavybė yra šis turtas. Pelno (nuostolio)ataskaitoje yra apskaičiuojamas grynasis pelnas ar nuostolis. Jis turi būtisavininkų paskirstytas ir jų sprendimas atsispindi metinės finansinėsatskaitomybės formoje – pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje. Tvarkant apskaitą pagal duomenų kaupimo principą, pajamos ir sąnaudosregistruojamos tada, kai jos uždirbamos arba susikaupia, neatsižvelgiant įpinigų gavimo ir išleidimo laiką. Taigi pinigų srautų ataskaitojeatsispindi įmonės pinigų gavimas ir jų išleidimas per ataskaitinįlaikotarpį. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičiuotas grynasispelnas neatitinka įmonėje turimų pinigų sumos. Grynasis pelnas yra tikpradinis taškas, nuo kurio padedami skaičiuoti pinigų srautai iš įmonėsveiklos. Įvairūs nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai darys priešingą poveikį,veikdami pelną ir pinigų srautus. Nusidėvėjimo padengimo nereikia padengtigrynais pinigais, todėl didesnis nusidėvėjimas nesumažina pinigų srautų.Kuo didesnė nusidėvėjimo padengimo norma, tuo mažesnis pelnas ir tuodidesnis įmonės pinigų srautas dėl to, kad mažėja mokesčių suma. Grynasis pinigų srautas = grynasis pelnas + nusidėvėjimas Jei Lietuvos įmonė numato gauti kreditą užsienio banke, nusidėvėjimoišlaidos apskaičiuojamos naudojant modifikuotą greitesnę vertės atkūrimosistemą.
FINANSŲ VALDYMO ELEMENTAI
RIZIKOS APIBŪDINIMAS IR ĮVERTINIMAS
Ekonominių ir tarptautinių žodžių žodynuose rizika apibūdinama kaip„azartinis lošimas, pavojus, nepasisekimo tikimybė, galimybė patirtinuostolių, ar žala“. Ekonomikos rizika gali būti tiksliau apibūdinta kaip
galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui. Galima būtų skirti tokias įmonės rizikos fazes: 1. Verslo tyrimo fazė – tai komercinio pralaimėjimo rizika, nes galima negauti užsakymų arba jų gali nepakakti ir pan.; 2. Gamybos fazės yra skiriamos dvi rizikos: 1. Gaminio rizika, nes gali būti panaikintas užsakymas, pirkėjas gali atsisakyti pirkti gaminius, tuomet reikės panaikinti sutartį; 2. Ekonominė rizika, nes ji susijusi su infliacija, kainų padidėjimu. Vienas iš būdų išvengti šios rizikos yra sutartyse numatomos apsisaugojimo priemonės, pvz., sutartyje turėtų būti parodyta galutinė kaina, atsižvelgiant į infliacijos lygį šalyje ir pan. 3. Mokėjimo fazės rizika atsiranda tada, kai klientas gali nesumokėti arba bankrutuoti; 4. Konvertavima rizika atsiranda dėl pinigų vertės kitimo. Mokėjimo ir konvertavimo rizikos sudaro finansinę riziką. Ji bus tuodidesne, kuo toliau nuo mūsų yra klientas (pvz., kitoje šalyje). Finansinėrizika analizuojama pagal tris lygius: 1. Kliento rizika (kliento finansinės padėties nustatymas, ar klientas mokus ir pan.); 2. Šalies (valstybės) rizika; 3. Gaminio rizika. Ji taikoma tik specifinę produkciją gaminančioms įmonėms. Taigi kiekvienoje įmonėje skiriami dviejų rūšių rizika: 1. Verslo, kai neužtikrinamas veiklos efektyvumas; 2. Finansinė rizika, priklausanti nuo kapitalo struktūros, t.y. nuo savininkų nuosavo ir skolinto kapitalo santykio.RIZIKOS MATAVIMO VIENETAI IR JŲ APSKAIČIAVIMAS
Investitorius nori, kad laukiamo pelningumo rizikingumas būtų išmatuotas.Rizikai išmatuoti yra naudojama įvairių rodiklių. Tradicinis rizikos matas– vidutinis kvadratinis pelninkumo svyravimas ((). Jis parodo riziką,išreikštą procentais. Apskaičiuojant šį rodiklį, laukiamas pelningumasatimamas iš kiekvienos būklės faktinio pelningumo, skirtumas pakeliamaskvadratu ir kvadratinis svyravimas padauginamas iš būklės tikimybės. Gautirezultatai susumuojami ir ištraukiama šaknis. [pic] Kitas rizikos matavimo vienetas – variacijos koeficientas. [pic] Jis parodo pelningumo vieneto riziką ir naudojamas dviem investicijoms,kurių skirtingas laukiamas pelningumas ir skirtinga rizika, palyginti.
VERTYBINIŲ POPIERIŲ PORTFELIO RIZIKA IR DIVERSIFIKACIJA (ĮVAIRINIMAS)
Didesnė finansinio turto dalis nėra laikoma atskirai, o turima kaipvertybinių popierių portfelio dalis. Net asmenys turintys ribotusfinansinius išteklius, valdo skirtingo pobūdžio turtą: turi sąskaitųbankuose, pinigų rinkos fondų, nekilnojamo turto ir pan. Investitorius turi rūpintis ne tiek vienos iš jo akcijų vertės kilimu arsmukimu, kiek tuo, kaip akcijos rizika ir pelningumas veikia vispvertybinių popierių portfelio riziką ir pelningumą. Vertybinių popierių(turto) portfelis (paketas) – tai dvi ar daugiau vertybinių popierių arturto rūšių, kurias turi vienas asmuo. Bendroji vertybinių popieriųportfelio rizika susideda iš: 1. Sisteminė (nediversifikuotina) rizika; 2. Nesisteminė (difersifikuotina) rizika. Sisteminė rizika (rinkos) kyla dėl veikslnių, vienodai veikiančių visasįmones. Tai karas, infliacija, nuosmukis, palūkanų normų lygis, taipasikeitimai valstybės ekonomikoje, mokesčių reformos, pasaulinėsenergetikos sistemos. Kadangi šie veiksniai veikia visas akcijas vienodai(jas smukdo ar kelia), tai sisteminga rizika negali būti eliminuojamadiversifikavimo būdu. Diversifikacija – įvairinimas, gaminamų prekių nomenklatūros plėtojimas,aktyvų arba vertybinių popierių portfelio išplėtimas finansinėmispriemonėmis. Dažnai pasitaikantis diversifikavimo principas – „nedėk visųkiaušinių į vieną pintinę“. Eliminuoti – išskirti, pašalinti, panaikinti, išstumti. Nesisteminę riziką (bendrovės) sukelia tokie įvykiai: streikai, sėkmingosar nesėkmingos marketingo programos, didelių sutarčių gavimas arpraradimas, aukščiausio lygio valdymo personalo vadovo mirtis ir kiti,būdingi tik konkrečiai įmonei įvykiai. Tai konkrečios kompanijos veiklosrizika. Kadangi tokie įvykiai yra ypač reti, jų poveikį vertybinių popieriųportfeliui galima eliminuoti (pašalinti)panaudojant diversifikavimą.Neigiamas įvykis vienoje įmonėje eliminuojamas teigiamu kitose. Yraapskaičiuota, kad 60-77 procentų daugelio įmonių vertybinių popieriųbendros rizikos sudaro nesisteminę riziką. Kuo daugiau akcijų prisideda,tuo dėl diversifikavimo mažėja bendrovei būdinga rizika, tačiau rinkosrizika išlieka tokia pati. Jeigu vertybinių popierių portfelis ypačdiversifikuotas, lieka vien rinkos rizika. Vertybinių popierių portfelio laukiamas pelningumas ([pic]) yra lyguskiekvienos akcijos laukiamo pelninugo svertiniam vidurkiui: [pic] W – svorio koeficientas, kuris rodo, kokia vertybinių popierių portfeliodalis yra investuoti į kiekvieną akciją.
KAIP LAIKO VEIKSNYS LEMIA FINANSINIUS SKAIČIAVIMUS
Kasdieniniame darbe finansininkai susiduria su laiko veiksnio įvertinimu,vienu iš svarbiausių finansuose naudojamu metodu. Laiko veiksnys ypačsvarbus tokiose srityse: 1. Pinigus investuojant į įvairius vertybinius popierius; 2. Nustatant komercinių ir hipotekos paskolų terminus; 3. Parenkant kapitalo investicijų projektus. Išvardytos sritys parodo, kad laiko veiksnio sąvokos apima visas trisfinansų sferas: įmonių valdymą, investicijas, pinigų bei kapitalo rinkas.
VIENKARTINIŲ MOKĖJIMŲ BŪSIMOJI VERTĖ, JOS APSKAIČIAVIMAS
Konkurencija daro perversmą ekonomikoje, veikdama ir pinigų vertę.Verslininkui, priimančiam sprendimus, nuolat tenka įvertinti, kokia bus 1Ltvertė po vienerių, dvejų, trejų metų ir t.t., tai yra kokia bus jo vertėateityje. Ateities (būsimoji) vertė – tai vertė, susikaupusi per tam tikrąlaiką, skaičiuojant kaupiamąsias palūkanas pagal nustatuytą procentą.Pinigų vertė priklauso nuo palūkanų normos, pagal kurią gauta paskola arbasuteiktas kreditas tam tikram laikotarpiui. Šiuo atveju daroma prielaida,
kad palūkanų norma yra aišku ir ekonomiškai, nors prognozės visada yradaugiau ar mažiau pagrįstos spėliojimais. Perėjimo nuo esamosios vertės (EV) prie būsimosios vertės (BV) procesasvadinamas perskaičiavimu, naudojant procentų procentus. Būsimoji vertė – tai mokėjimo ar eilės mokėjimų galutinės (ateities)vertės nustatymo procesas, kai panaudojami procentų procentai (kaupiamosiospalūkanos). BV po n metų atrodo taip: [pic], [pic]; [pic] BVIF – būsimosios vertės perskaičiavimo koeficientas su indeksais k(palūkanų norma) ir n (metai).VIENKARTINIŲ MOKĖJIMŲ VERTĖ, JOS APSKAIČIAVIMAS
Esamoji vertė yra būsimojo mokėjimo ar daugelio mokėjimų, diskontuotųpagal atitinkamą diskonto normą, vertė. Diskontavimas – tai mokėjimo ardaugelio mokėjimų būsimųjų pinigų srautų esamosios vertės radimo procesas.Jis yra atvirkščias perskaičiavimui, naudojant procentų procentus. Nustatant esamąją pinigų vertę, atsakome į klausimą, ko verti yra būsimipinigų srautai dabar. Esamoji vertė (EV) apskaičiuojama: [pic], [pic]; [pic]. EVIF – esamosios vertės perskaičiavimo koeficientas, k – diskonto norma,n – metai. [pic] Tarp tų pačių pinigų srautų būsimosios ir esamosios vertės yra tiksliatvirkštinė priklausomybė. Kuo aukštesnė diskonto norma, tuo mažesnėesamoji vertė. Esamoji vertė taip pat mažesnė, jei skaičiuojama vėlesniolaiko momento būsimoji vertė. Dabartinė vertė (šiandieninė vertė) yra skaičiuojama pagal nustatytąprocentą diskontuojant būsimąsias lėšų tėkmes. Taigi vienas litas,išmokamas po n metų, šiendien yra vertas 1/(1+k)n.
PERIODINIŲ MOKĖJIMŲ BŪSIMOJI VERTĖ, JOS APSKAIČIAVIMAS
Periodiniai mokėjimai apibūdinami kaip daug vienodos ar nuolat mokamospinigų sumos mokėjimai, atliekami per fiksuotą intervalais laiko trukmę.Jei mokama kiekvieno periodo pabaigoje, pinigų srautų mokėjimai vadinamipaprastu arba atidėtu periodiniu mokėjimu. Jei mokama kiekvieno periodopradžioje, šis mokėjimas vadinamas apmokėtinu periodiniu mokėjimu. Paprastųjų periodinių mokėjimų (A) būsimoji vertė apskaičiuojama pagalformulę: [pic], [pic]; arba [pic]
FINANSINIO REZULTATO VALDYMAS
PAJAMŲ, SĄNAUDŲ IR KAINŲ PRIKLAUSOMYBĖ
Kiekvienas įmonės lėšų apytakos ciklas pasibaigia realizuojant produkcijąir sumokant už ją pinigus. Realizavimo pajamų rodiklis yra vienas išsvarbiausių finansinių rodiklių, susijusių su baigiamuoju produkcijosjudėjimo etapu. Nuo šio rodiklio priklauso įmonių finansinė padėtis,trumpalaikio turto būklė, pelno dydis. Šis rodiklis efektyviai veikiagamybą, nes prastą produkciją sunku realizuoti. Kad būtų realizuotaprodukcija, ji turi būti aukštos kokybės, pakankamai išreklamuota, ištirtajos rinka. Realizacijos pajamos įmonėje priklauso nuo tokių veiksnių: □ Gamybos apimties – kuo daugiau pagaminame, tuo didesnis bus realizacijos pelnas; □ Asortimento – jis turi būti atnaujinamas ne pagal galimybes, o pagal poreikį; □ Kokybės; □ Kainų lygio; □ Atsiskaitymo formos. Kaina – tai prekės vertė piniginė išraiška. Rinkos sąlygomis dėlkonkurencijos kainos nuolat keičiasi, jos negali būti pastovios. KainosLietuvoje didėja todėl, kad jos artėja prie pasaulinių kainų. Kainos nustatomos šiais atvejais: □ Skelbiama naujos prekės kaina naujoje rinkoje, panaudojami naujos prekės realizavimo būdai ir pan.; □ Dėl pasikeitusios padėties rinkoje reikia peržiūrėti tam tikro gaminio ar gaminių kainas; □ Konkurenctai keičia prekės kainą; □ Reikia susieti įvairaus asortimento prekių kainas, kad būtų gautas didžiausias pelnas. Nuo įmonėje taikomos kainų politikos, nuo savikainos apskaičiavimo metodopriklausys ir įmonės veiklos rezultatas. Pajamos už parduotą produkciją ir atliktas paslaugas įregistruojamos įapskaitą ir įtraukiamos į finansinę atskaitomybę nepriklausomai nuo pinigųgavimo laiko. Sąnaudos patirtos uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamasturi būti registruojamos įmonėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų beisąnaudų palyginimo principą. Vadinasi, ne visos per ataskaitinį laikotarpįpadarytos išlaidos laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinįlaikotarpį gautos sąnaudos yra susijusios su šio laikotarpio išlaidomis.Per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, kurios nelaikomossąnaudomis, parodomos balanse kaip turtas. Sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolųpadaugėjimas, o tik ta jų dalis, kuri per tam tikrą laikotarpį buvopanaudojama pajamoms uždirbti. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui įmonėsapskaitoje uždaromos pajamų ir sąnaudų sąskaitos ir pagal šiuos duomenisapskaičiuojamas įmonės finansinis rezultatas: pelnas ar nuostolis. Sąnaudos – tai vienarūšių išlaidų grupavimas ir jų susumavimas. Yra šiossąnaudos: □ Sąnaudos, reikalingos produktui pagaminti ir parduoti; □ Parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų sąnaudos.
ĮMONĖS ŪKINĖS IR KOMERCINĖS VEIKLOS FINANSINIS REZULTATAS IR JO APSKAIČIAVIMO TVARKA
Pelnas – įmonės ištekliai, atsiradę jai veikiant. Pelnas sudaro galimybęfinansuoti, t.y. įsigyti materialinį turtą, suteikti paskolas pirkėjams beiturėti grynųjų pinigų. Pelnas yra įmonės turtėjimo šaltinis ir parodo galutinį finansinį įmonėskomercinės ir ūkinės veiklos rezultatą: pelną ar nuostolį. Šio rezultato
apskaičiavimas parodytas Pelno (nuostolio) ataskaitoje: □ Pardavimai ir paslaugos; □ Parduotų prekių savikaina; □ Bendrasis pelnas (nuostolis); □ Veiklos sąnaudos; □ Veiklos pelnas (nuostolis); □ Kitos veiklos pajamos; □ Kitos veiklos sąnaudos; □ Finansinės ir investicinės veiklos pajamos; □ Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos; □ Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis); □ Pagautė (ypatingas pelnas); □ Netekimai (ypatingi praradimai); □ Pelnas prieš apmokestinimą; □ Pelno mokestis investicijoms; □ Grynasis pelnas (nuostolis). Investicija – pinigų įdėjimas į ilgalaikį materialųjį turtą, kapitalinęstatybą, nebaigtą gamybą ir panašiai. Pateikiame jų apibūdinimus smulkiau: □ Pardavimų ir paslaugų rodiklis atspindi pajamas, uždirbtas pasdavus įmonės prekes pagal jos veiklą bei paslaugas, atėmus prekių grąžinimus. □ Parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikainos rodiklis – atspindi uždirbtas pajamas, sunaudotas žaliavoms, komplektavimo gaminiams ir perparduoti skirtoms prekėms, atėmus prekių grąžinimus. Jis taip pat apima paslaugų, darbų bei tyrimų, tiesiogiai susijusių su parduotomis prekėmis ir atliktomis pareigomis, pirkinius bei kitas tiesiogines sąnaudas ir vertės koregavimus, susijusius su parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina. □ Bendrasis pelnas – skirtumas tarp pardavimų ir paslaugų bei parduotų prekių savikainos. □ Veiklos sąnaudos – atspindi padarytas per ataskaitinį laikotarpį apmokėtas ir apmokėtinas išlaidas, kurių neįmanoma priskirti ataskaitiniam laikotarpiui. Negali būti priskirtos finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos ir netekimai bei išlaidos turtui įsigyti. □ Veiklos pelnas = Bendrasis pelnas – Veiklos sąnaudos. □ Kitos veiklos pajamos – atspindi gautas ar gautinas iš pašalinių (trečiųjų) asmenų pajamas, nesusijusias su įmonės tipinės veiklos prekių ir paslaugų pardavimu. Jis taip pat apima nuosavos statybos sumą, kuri laikoma pajamomis. Kitos pagal veiklą pajamos nepriskiriamos finansinės ir investicinės veiklos pajamos ar pagautė. □ Kitos veiklos sąnaudos – atspindi apmokėtas ar apmokėtinas pašaliniams trečiųjų asmenų pajamas, nesusijusias su įmonės veikla. □ Prie finansinės ir investicinės veiklos pajamų yra priskiriamos gautos ir gautinos palūkanos už banke laikomus pinigus ir suteiktos paskolos kapitalo pavidalu teikiamų subsidijų ir dotacijų metinė dalis, piniginės sąnaudos ir diskontai, susiję su prekybos bei kitomis skolomis, valiutų kursų pasikeitimas, baudos. □ Finansavimo ir investicinės veiklos sąnaudoms priskiriamos sumokėtos ar mokėtinos palūkanos už paskolas, valiutų kursų pasikeitimus, sąnaudos, susijusios su skolomis, TT netekimai, jei neatitinka kitas pelno straipsnis, dėl ilgalaikio turto perleidimo gautinų sumų diskontavimo sąnaudos, susijusios su išduotais vekseliais, išrašytomis sąskaitomis ir pan., su faktoringu susijusios sąnaudos, taip pat investicinės veiklos netekimai (nurašytos sumos ir susidėvėjimas, susijęs su investicijomis, paskolomis ir pan.). □ Veiklos pelnas + kitos veiklos pajamos – kitos veiklos sąnaudos + finansinės ir investicinės pajamos – finansinės ir investicinės sąnaudos = įprastinės veiklos pelnas (nuostolis). □ Pagautę (ypatingą pelną) sudaro nauda, gauta iš neįprastinės įmonės veiklos – t.y. ilgalaikio ir turmpalaikio turto anksčiau nurodytų sumų atkūrimas, nesusijęs su įprastine įmonės veikla, nauda iš kompensacijų už stichines nelaimes ar kitas netikėtas aplinkybes ir kita nauda (pagautė), nepriklausanti nuo įmonės valdytojų valios. □ Netekimų (ypatingų praradimų) rodiklis apima praradimus, nesusijusius su įmonės įprastine veikla. Apima ypatingu būdu (greičiau) nurašomų sudarymo sąnaudų dalį, ilgalaikio ir trupmalaikio turto, ypač nurašomos sumos, atidėjimus, skirtus ypatingiems įsipareigojimams ir reikalavimams padengti, netekimus dėl stichinės nelaimės ir pan. □ Pelnas prieš apmokėjimą = Įprastinės veiklos pelnas + Pagautė – Netekimai. □ Pelno mokestis atspindi bankui sumokėtas ar mokėtinas sumas, jis apskaičiuojamas pagal juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą bei kitus juridinius dokumntus, reglamentuojančius pelno mokesčio mokėjimą, taip pat išankstinius pelno mokesčio mokėjimus ir išskaitymus iš biudžetui mokėtinų sumų, išskyrus, kai bendra išankstinių apmokėjimų suma viršija nustatytą mokėtiną mokesčių sumą (perviršis balanso turto dalyje). □ Grynas pelnas = Pelnas prieš apmokestinimą – Pelno mokestis, Pardavimai ir paslaugos, – Parduodamų prekių savikaina, = Bendrasis pelnas, – Veiklos sąnaudos = Veiklos pelnas (nuostolis), + Kitos veiklos pajamos, – Kitos veiklos sąnaudos, + Finansinės investicinės veiklos pajamos, – Finansinės investicinės veiklos sąnaudos, = Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis), + Pagautė, – Netekimai, = Pelnas prieš apmokestinimą, – Pelno mokestis, = Grynasis pelnas (nuostolis).PELNINGUMO RODIKLIAI IR JŲ APSKAI2IAVIMAS
Įmonių veiklos efektyvumas gali būti įvertintas apskaičiuojant irnagrinėjant atitnkamus rodklius. Jie gali parodyti įmonės finansinę būklę. Užsienio šalyje firmų finansinė būklė nustatoma pagal tokias rodikliųgrupas: □ Pelningumo (rentabilumo); □ Finansinio statuso (likvidumo, mokumo, įsiskolinimo); □ Išteklių valdymo. Pelningumo rodiklių grupė yra pati svarbiausia dėl šių priežasčių: □ Pelningumo rodikliai geriausiai apibendrina galutinius firmos laimėjimus; □ Pagal šiuos rodiklius yra nustatoma, kokią realią naudą gaus akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą. Antros grupės rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Tai rodojos sugebėjimą laiku įvykdyti finansinius įsipareigojimus (trumpalaikius irilgalaikius). Trečios grupės rodikliai (išteklių valdymo) padeda valdytojams
išsiaiškinti, ar ne per daug eikvojamas nuosavas kapitalas, kuris galigreitai ištirpti, o už skolinimą kapitalą tenka brangiai mokėti. Išteklių valdymo rodikliai priskiriami finansų sferai, nes jie nustatomipagal išteklių panaudojimofinansinius rezultatus, pardavimų pajamas,įvairias palno rūšis ir pan. Pelningumo rodikliai apibūdina įmonės gamybos lėšų grąžos lygį. Pelno(nuostolio) ataskaitoje pateikiamas bendrasis pelnas, veiklos pelnas,grynasis pelnas ir pan., tačiau joje neparodoma, pagal kokias investicijasgaunamas tas pelnas. Tam tikslui yra skaičiuojami atitinkami rodikliai. Šie rodikiliai naudojami nustatant kelių metų efektyvumą ir parodo įmonėsfinansinį pajėgumą. Svarbiausi rodikliai būtų šie: □ Pardavimų pelningumo rodiklis, arba marža. □ Turto pelningumo, arba grąžos, rodiklis. □ Akcinio kapitalo (nuosavybės) pelningumo, arba grąžos, rodiklis. Šiuos tris svarbiausius pelningumo rodiklius apibūdina lentelė. Pelno marža dažnai yra nustatoma bendrojo pelno pagrindu.PELNINGUMO RODIKLIAI
|Rodiklis |Formulė |Turinys |Ką apibūdina rodiklis ||Pelno marža,|Pelnas |Nustato, kiek pelno |Parodo, kaip pelninga ||arba |Pardavimai |gaunama pagal |parduoti prekes ||pardavimų | |kiekvieną pardavimų |(paslaugas) ||pelningumas | |piniginį vienetą | ||Turto |Pelnas |Nustato, kiek pelno |Parodo, kokia viso turto||pelningumas,|Visas turtas |gaunama pagal |dalis susigrąžinama ||arba grąža | |kiekvieną viso turto |pelno pavidalu, t.y. || | |piniginį vienetą |apibūdina įmonės || | | |gebėjimą pelningai || | | |naudoti turtą ||Akcinio |Pelnas |Nustato, kiek pelno |Parodo, kokia akcinio ||kapitalo |Akcinis |gaunama pagal |kapitalo dalis ||(nuosavybės)|kapitalas |kiekvieną akcinio |susigrąžinama pelno ||pelningumas,|(nuosavybė) |kapitalo piniginį |pavidalu, t.y. apibūdina||arba grąža | |vienetą |įmonės gebėjimą || | | |pelningai naudoti || | | |akcininkų nuosavybę |
INVESTICIJŲ VALDYMAS
Ekonomikos augimas šalyje yra įmanomas dviem būdais: □ Didinant naudojamų išteklių kiekį; □ Taikant mokslo ir technikos pasiekimus. Nepriklausomai nuo to, kokį būdą pasirinksime, būtina sąlyga, kadekonomika augtų, todėl reikia tam tikro dydžio investicijų. Investicija –tai finansinio kapitalo vienos formos pavertimas kita tiek kapitalosavininko įmonėje, tiek svetur, siekiant gauti pelną. Tai kapitalo įdėjimainaujam realiam kapitalui kurti. Investicijos – tai lėšos ilgalaikiam materialiam turtui kurti, įsigytiarba modernizuoti ir nekilnojamam turtui įsigyti, siekiant gauti pelną arlėšų socialinėms reikmėms. Investicijų projektas – tai dokumentas, kuriame ekonomiškai, techniškaiir socialiai pagrindžiami investavimo tikslai, įvertinama, kaip investicijųvertė gali grįžti, bei kiti efektyvumo rodikliai, numatomos projektuiįgyvendinti reikalingos lėšos bei finansavimo šaltiniai. Projektas – tai yra iš anksto parengta dokumentacija, pagal kurią galimasukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam tikrą projektą. Projektas yralotynų kilmės žodis ir reiškia „mestasį priekį“. Užsienio investicija – tai užsienio investitoriaus piniginis,materialinis indėlis į tam tikros veiklos sritis Lietuvos Respublikoje,teisių į intelektualinę ar pramoninę nuosavybę perdavimas. Investicijos į Lietuvą patenka dviem pagrindiniais būdais: □ Per užsienio investitorius, kuriant naujas bendras su užsienio kapitalu ar užsienio kapitalo įmones; □ Per kreditą bei lėšų pavidalu iš taarptautinių rėmimo fondų ar Vakarų bankų. Tarptautinės investicijos – tai tarsi vienos šalies santaupų persiuntimaskitos šalies ekonomikai plėtoti, kuris būtų neįmanomas dėl pastarosiosšalies savų lėšų trūkumo. Pereinant į rinkos ekonomiką, investicijų reikiakiekvienai valstybei, todėl valstybė ir vaidina svarbiausią vaidmenįplėtodama investicijas. Ji yra finansiškai stipriausia investicinio procesodalyvė. Valstybė dažniausiai investuoja į stambias šakas, kurdama palankiassąlygas mažesnei, privačių investuotojų veiklai. Valstybė yra investicinioproceso iniciatorė, tą ji daro leisdama atitinkamus teisinius aktus, kuriereguliuoja įdėjimus ir gina investuotojų interesus. Investicijos gali būti tokių formų: □ Tiesioginis investavimas – šiuo atveju pinigai yra persiunčiami tam tikram konkrečiam pramonės objektui kurti; □ Netiesioginis investavimas – kai yra perkami vertybiniai popieriai, kurie būdami apyvartoje duoda pelną; □ Humanitariniai tikslai – tai dažniausiai pelno nesiekiantis investavimas, kurį vykdo vyriausybės. Finansų tvarkytojas įmonėje turi spręsti trijų tipų problemas: □ Kokias ilgalaikes investicijas daryti įmonei? □ Kaip gauti pinigų šioms investicijoms? □ Kokias trumpalaikes investicijas daryti? Investuojant kartu su užsieniečiais juos pirmiausia domina bendros verslosąlygos Lietuvoje: □ Politinės padėties stabilumas, demokratijos brandumas; □ Derami teisiniai santykiai, veikiantys įstatymai; □ Palankios tarptautinės sąlygos; □ Viešoji tvarka, socialinė aplinka; □ Ekonomikos reformų produktyvumas: numatomo lygio privatizacija, mokesčių, licencijų, kainų, pinigų reforma; □ Investicijas tvarkančių struktūrų rinka: bankų, draudimo įstaigų veikla, konsultavimo firmų paslaugos; □ Vietos verslininkų nuovokumas, žinios, patirtis, patikima partnerystė, finansinė galia. Ne visos šios sąlygos sukurtos Lietuvoje. Daugiausia lėšų skiriama energetikai, valiutos stabilumui, branduoliniamkurui atominėms elektinėms įsigyti, žemės ūkio produktų importui ir t.t. Bet kuriam darbui atlikti iš anksto reikia parengti techninius irakonominius apskaičiavimus, tai yra parengti projentus. Projektai yra klasifikuojami: □ Gamyboje eksploatuojamų priemonių atnaujinimas – tai išlaidos, reikalingos pelningos produkcijos gamybai naudojamiems nusidėvėjusiems ar sugedusiems įrengimams pakeisti; □ Gamybos priemonių atnaujinimas mažinant kaštus – tai išlaidos tinkamiems, bet pasenusiems įrengimams pakeisti; □ Produkto gamybos arba rinkos išplėtimas – tai išlaidos produkto gamybos apimčiai didinti, realizavimo rinkoms arba paskirstymo
paslaugoms išplėsti; □ Naujo produkto apimties arba naujos rinkos išplėtimas; □ Darbo ir aplinkos apsaugos projekto vykdymas – apima išlaidas, kurių reikia pagal vyriausybės nurodymus darbams atlikti, sąlygoms pagal darbo sutartis ir draudimui gerinti; □ Kiti projektai – skirti įstaigų pastatams, automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti ir t.t.PROJEKTO FINANSAVIMAS
Projekto finansavimas – tai tam tikro ekonominio vieneto finansavimas,kai skolintoją tenkina pradinis pinigų srautas ir pelnas, kaip skonominisvieneto fondas, iš kurio bus grąžinama skola bei ekoniminio vienetoaktyvai, kaip garantas už paskolą. Projekto finansavimas kartais gali būti nebalansinis finansavimas. Taivykdoma panaudojant trečiosios šalies paskolą. Projektai retai finansuojamibe trečiosios šalies, kuri yra suinteresuota, kad projektas būtųįgyvendintas. Dėl projekto sėkmingo įgyvendinimo dažnai yra samdomaspatarėjas finansų klausimais. Patarėjas finansų klausimais privalo parengti projekto finansinį modelį,patikrinti, ką galima padaryti pagal projektą, atsižvelgdamas į skirtingusfinansavimo planus ir rizikos atvejus. Pasiūlymo projektas apima šiuos punktus: □ Yra pristatomi projekto rėmėjai (tiesiogiai suinteresuoti asmenys ir kompanijos). Aprašomas tarnautojo išsilavinimas, jo reputacija, patyrimas; □ Pristatomos kitos projektu suinteresuotos šalys. Aprašoma trečioji šalis, kuri suteiks garantiją (įrangos tiekėjai, žaliavų tiekėjai ir pan.); □ Projekto įgyvendinimo vieta. Turi būti aptartos problemos, kurios gali iškilti dėl projekto vietos (pvz., ekologinės, transporto, darbo jėgos ir t.t.); □ Statybos išlaidos (tai yra apskaičiuoti visas statybos išlaidas, kurias reikia finansuoti); □ Finansinis planas. Šioje dalyje apžvelgiamas pinigų srautas, kaip jie bus panaudojami, išmokamos paskolos. Reikia aptarti, kas bus skolintojai, paskolų tiekėjai, indėlininkai ir t.t.; □ Numatyti finansavimo sąlygas – tai pasiūlymo pagrindinis uždavinys, svarbiausias taškas. Jis nusako finansavimo sumas, pirmenybes, išmokėjimo terminus bei laiką. Visuose etapuose pagrindinis patarėjo finansų klausimais tiklas –išvengti, kad nebūtų netikėtai nustebinti skolintojai. Jis visada turi būtiobjektyviai ir greitai informuotas apie įvairius atsiradusius pokyčius. Jeišito nebus, gali būti prarastas pasitikėjimas ir jis pareikalaus grąžintiskolą anksčiau laiko.
PROJEKTŲ RIZIKOS ĮVERTINIMAS IR APSKAIČIAVIMO METODAI
Tam tikram kapitaliniam darbui atlikti yra rengiami projektai. Projektaigali būti individualūs ir tipiniai. Paruošus projektus yra organizuojamikonkursai ir jų metu yra atrenkami geriausi projektai. Projektams įvertintiyra naudojami keturi pagrindiniai būdai: □ Atsipirkimo periodas; □ Grynoji esamoji vertė; □ Vidutinis pelningumas; □ Modifikuota vidinė pelno norma arba vidutinio pelningumo metodas. Atsipirkimo periodas – tai yra laikas, per kurį gaunamos grynosiosįplaukos iš investicijų ir padengiamos investicijai skirtos išlaidos.Atsipirkimo periodą langviausia apskaičiuoti sumuojant projekto grynuosiuspinigų srautus, kol bendra suma tampa teigiama. Kuo trumpesnis atsipirkimoperiodas, tuo geresnis yra projektas. Atsipirkimo periodo yra šie trūkumai: □ Pagal šį kriterijų nepaisoma pinigų srauto po atsipirkimo periodo; □ Nepaisoma laiko veiksnio, todėl pinigų vertė ir vėlesniais, ir ankstesniais metais yra tokia pati. Pranašumai yra šie: □ Lengvai apskaičiuojamas; □ Parodo, kiek laiko lėšos yra siejamos su projektu. Projekto grynoji esamoji vertė (GEV) yra lygi būsimųjų grynųjų pinigųsrautų, diskontuotų pagal ribinius kapitalo kaštus, esamųjų verčių sumai.Kaštai skaičiujami procentais. Jeigu grynoji esamoji vetrė yra teigiama, tai projektas turi būtipriimtas. Jeigu yra du projektai su teigiamomis grynosiomis esamosiomisvertėmis terpusavyje nesuderinami, tai pasirenkamas tas, kurio teigiamavertė yra ankstesnė. Grynosios esamosios vertės metodo esmė – įmonės vertė yra lygi jos daliųverčių sumai. Jei įmonė investuoja į projektą, kurio grynoji esamoji vertėlygi 0, tai jos dabartinių akcininkų turtas nesikeičia. Įmonės vertėpadidėja investicijos apimties dydžiu, tačiau jo akcijų vertė liekanepakitusi. Jei priimto projekto grynoji esamoji vertė yra teigiama, dabartinisakcininkų turtas padidėja. Šį vertė parodo, kiek padidėja turtas per tamtikrą laiko tarpą, atsižvelgiant į laiką. [pic] [pic] EV – esamoji vertė; BV – būsimoji vertė. D – reikalaujamas pelningumas; n – turto panaudojimo laikas (metais); I – laikotarpio pinigų srautai. Projekto vidinis pelningumas yra taikomas įvertinant investicijų į turtąpelno normą. Jis apskaičiuojamas surandant tokią diskonto normą, kuriaiesant būsimųjų pinigų įplaukų esamoji vertė tampa lygi pinigų įdėjimųesamajai vertei. Nustatant projekto vidinį pelningumą galima remtis tokiaisbūdais: □ Bandymo ir klaidų metodų; □ Naudoti grafinį sprendimą; □ Taikyti kompiuterinį modeliavimą. Modifikuota vidinė pelno norma – sulygina investuojamo kapitalodiskontuotą vertę su gautinų pinigų srautų diskontuota verte. Tai tokiadiskonto norma, kuriai esant projekto įdėjimų esamoji vertė lygi josbūsimosios vertės esamajai vertei. Projektų rizikos įvertinimas ir jos nustatymo metodika. Riziką įvertintiyra svarbu sprendžiant visus finansinius uždavinius, ypač tada, kai taisusiję su įdėjimų planavimu. Skiriami trys projektų rizikos tipai: Išskirtinė rizika – tai rizika, kuri gresia turtui, jei jis sudarytųvienintelę įmonės nuosavybę. Ji nustatoma pagal laukiamų įplaukų, kuriaslemia turtas, kitimą. Vidinė rizika – kyla tada, kai atsižvelgiama į akcininkų atliekamą
diversifikavimo poveikį. Ji susijusi su tuo, kaip projektas gali lemtiįmonės pelną. Diversifikavimo principas: „Nedėk visų kiaušinių į vienąpintinę“. Rinkos rizika – yra ta projekto rizikos dalis, kuri negali būtieliminuota (padalijama, panaikinama) atliekant diversifikavimą. Ši rizikasusijusi su įmonės veikla rinkoje. Diversifikavimas bendrovės lygiu dažnai kritikuojamas, bet jeiguakcininkai gali diversifikuoti savo asmeninius portfelius, tai kodėl topaties negali daryti įmonės. Galimi trys rizikos įvertinimo metodai: □ Jautrumo analizė; □ Analogiškai pagal scenarijus; □ Monte Karlo modeliavimo metodas. Pirmasis metodas yra rizikos jautrumo analizės metodas. Jo esmė yra ta,kad pirmojo pagrindinio kintamojo keitimas vyksta nuolat, kai kiti yranekintami. Yra nustatoma, kaip įmonės grynojo pelno dydį lems vieno iškintamųjų dydžio pasikeitimas (pardavimų apimtys, bendrojo pelno ar veiklospelno pokyčiai). Siekiant įmonės veiklos kintamumą įvertinti skaičiuojamiįmonės veiklos ir finansiniai svertai. Finansinis svertas parodo grynojo irveiklos pelno dydžių procentinių pasikeitimų santykį. Jei įmonė turi daugskolinto kapitalo tai jos finansinis svertas bus aukštas. Kuo aukštesnisfinansinis svertas, tuo sudėtingesnė priklausomybė nuo grynojo pelno irveiklos pelno dydžių pasikeitimo. Finansinio sverto rodiklisapskaičiuojamas: FS = Grynasis pelnasVeiklos pelno Antrasis metodas – tai metodas, kurio esmė – „blogų“ ir „gerų“ aplinkybiųvisumų palyginimas su labiausiai tikėtina padėtimi arba su pagrindiniuvariantu. Trečiasis metodas – tai rizikos analizės metodas, pagal kurį ateitiesįvykiai modeliuojami kompiuteriu.DIVIDENDAI TEORIŠKAI IR PRAKTIŠKAI
Dividendų politika – tai sprandimų išmokėti dividendus ar laikytiįplaukas įmonėje reinvesticijoms, priėmimas. Finansinėje praktikoje yraskiriamos dvi dividendų politikos formos teorijos: □ Dividendų irelavantiškumo teorija; □ „Žvirblio rankoje“ teorija. Pagal pirmąją teorija įrodinėjama, kad įmonės dividendų politika niekaipneveikia nei jos vertę, nei jos kapitalo kaštus. Šios teorijos kūrėjai yraMerton Miller ir Franko Modigliani. Jie įrodinėjo, kad įmonės vertę lemiatik pagrindinis jos uždarbio dydis bei verslo rizika. T.y. įmonės vertęveikia tik pajamos, gaunamos iš jos turto. Antrosios teorijos kūrėjai yra Myron Gordon ir John Lintner. Jieįrodinėja, kad pageidaujamas pelningumas didėja, mažinant dividendųišmokėjimus, nes investuotojai labiau įsitikinę, kad gaus ne pajamas dėlkapitalo padidėjimo, kaip nepaskirstyto pelno rezultatą, o dividendųmokėjimus, t.y. jie įrodinėja, kad įmonės vertę daro didžiausią aukštasdividendų išmokėjimo santykinis rodiklis. Todėl ji ir vadinama „Žvirbliorankoje“ teorija. Lieka neaišku, kuris požiūris yra tinkamesnis, nes praktiškai neįmanomalabai tiksliai nustatyti įmonės augimo tempų. Įmonės vadovams sunkunumatyti iš anksto, kaip išmokėti dividendai veikia įmonės akcijų kainas.Todėl praktiškai yra skiriami keli dividendų mokėjimo variantai: □ Liekamoji dividendų politika – tai tokia politika, pagal kurią mokamų dividendų suma yra faktinio pelno ir nepaskirstyto pelno, reikalingo optimalios įmonės investicijų sąmatos finansavimui, dydžio skirtumui. Šios politikos pagrindą sudaro investuotojų teikiama pirmenybė įmonėms, kurios nepaskirsto ir reinvestuoja pelną į gamybą, o ne toms, kurios išmoka jį kaip dividendus. □ Alternatyvioji (pakaitinė) dividendų politika, t.y. pastovių arba nuolat augančių dividendų mokėjimas tam tikru laikotarpiu. Šiuo atveju įmonė nusistato siekiamus dividendų išmokėjimo tempus ir pagal šį dydį kiekvienais metais stengiasi padidinti dividendus. Tokia politika garantuoja investuotojams nuolatines ir realias pajamas. Yra dvi priežastys, dėl kurių mokami nuolatiniai dividendai, o nelaikomasi liekamosios dividendų politikos: Kintančių liekamųjų dividendų politika sukelia didesnį neapibrėžtumą,aukštesnę pageidaujamą pelno normą Ka ir mažesnę akcijų kainą; Daugelis akcininkų naudoja dividendus einamajam vartojimui ir, jei įmonėsumažina dividendus, jie, norėdami gauti grynųjų pinigų, turi parduotiakcijas. □ Dar vienas galimas politikos variantas – kai dividendų išmokėjimo santykinis rodiklis yra pastovus. Šiuo atveju mokami maži nuolatiniai dividendai ir papildomi dividendai pelningų metų pabaigoje. Tokia politika suteikia įmonei lankstumo, o investuotojams – galimybę gauti nors mažus dividendus. Veiksniai, lemiantys dividendų politiką, yra skirstomi: □ Dividendų mokėjimo apribojimai; □ Investavimo galimybes; □ Alternatyvių kapitalo šaltinių prieinamumas; □ Dividendų įtaka akcinio kapitalo kaštams. Mokant dividendus yra taikomi keli apribojimai: □ Obligacijų pardavimo sutartys sudaro sąlygas mokėti dividendus tik tuo atveju, jeigu apribojimo funkciją atliekantys santykiniai rodikliai viršija nustatytą minimumą. Dividendų mokėjimai negali viršyti buhalterinio balanso sąskaitos „nepaskirstytas pelnas“. Šitaip siekiama apsaugoti kreditorius. □ Siejasi su pinigų prieinamumu, nes dividendai gali būti išmokami tik pinigais. Dėl neteisėtai sukauptų pajamų gali būti taikomos baudos. Dividendų politiką veikia alternatyvių kapitalo šaltinių prieinamumas.Pasirenkamas alternatyvus variantas pagal žemą dividendų išmokėjimosantykinį rodiklį remiamasi nauja akcijų emisija. Mažas dividendųišmokėjimo santykinis rodiklis realus toje įmonėje, kurioje yra aukštosnaujos akcijų emisijos išlaidos. Finansavimas atliekamas iš gautosemisijos. Esant mažoms emisijos išlaidoms nauja akcijų emisija yra dar
patrauklesnė. Todėl aukštesni gali būti ir dividendų išmokėjimo santykiniairodikliai. Dėl vadovybės troškimo kontroliuoti mažėja naujų akcijųpardavimo galimybės ir lieka daugiau nepaskirstyto pelno. Dividendų politika gali veikti ir akcinio kapitalo kaštus. Taip atsitinkadėl akcininkų siekimo gauti pajamas dabar, o ne ateityje. Būsimos pajamosiš kapitalo padidėjimo taip pat gali būti rizikingesnės už dividendų gavimądabar. Akcininkų rizikos supratimą gali paveikti ir informacijos apiedividendus turinys.DIVIDENDAI LIETUVOJE
Dividendai – tai yra akcininkui paskirta pelno dalis, kuri yraproporcinga jo turimų akcijų nominaliai vertei. Visuotiname akcininkųsusirinkime paskelbti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams.Akcininkas turi teisę dividendus išsireikalauti iš bendrovės, kaip joskreditorius. Akcininkui išmokėtą dividendą bendrovė gali išieškoti, jeiakcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad paskelbtas dividendas yraneteisėtas. Visuotiniam akcininkų susirinkimui draudžiama skelbti irišmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki ar jei išmokėjusi dividendustaptų nemoki. Rezervus, kurių negalima paskirstyti, sudaro privalomojorezervo ir akcijų priedų suma iki vienos dešimtosios įstatinio kapitalodydžio, nepaskirstyti bei kiti rezervai, perkainojimo rezervas ir rezervosavoms akcijoms įsigyti dalis, lygi įsigytų savų akcijų verčių sumai. Jeibendrovės balanse yra įrašyti nuostoliai, tai visuotinis akcininkųsusirinkimas neturi teisės skelbti ir išmokėti dividendų, kol jie nebuspadengti ar dėl to nebus sumažintas įstatinis kapitalas. Nutarimai dėlnuostolių padengimo ar įstatinio kapitalo sumažinimo nuostolių gali būtipriimti tame pačiame susirinkime. Bendrovė privalo išmokėti dividendus nevėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo dėl pelno paskirstymo priėmimodienos. Dividendus galima išmokėti tik grynais pinigais. Dividendus turiteisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo,paskelbusio dividendus, dieną buvo bendrovės akcininkai.
KAPITALO VERTĖ
Terminas „vertė“ yra labai dažnai vartojamas žodis ir žmonės įvairiai jįsupranta. Todėl verta kai kurias sąvokas aptarti. Skiriamos tokios vertėssąvokos: □ Pradinė vertė – t.y. vertė, kuri apskaičiuojama registruojant įmonę; □ Likviduojanti vertė – tai suma pinigų, kurią galima gauti, pardavus dalį įmonės turto (įrengimus, cechą); □ Veikiančios įmonės vertė – tai tokia suma pinigų, kuri gaunama pardavus įmonę, kaip veikiantį biznį. Tas pats turtas, jeigu jis parduodamas kaip likviduojamas įmonės turtas, turi kitokią vertę negu tas pats turtas, parduodamas kaip veikianti įmonė. □ Apskaitinė turto vertė – tai turto kaštai, atėmus iš jų susikaupusio nusidėvėjimo dalį. Įmonės apskaitinė vertė yra lygi jos akcininkų turimai nuosavybės vertei. Kadangi apskaitoje yra tik įsigijimo vertė, ji gali skirtis nuo dabartinės rinkos vertės (likviduojamosios vertės). □ Rinkos vertė – tai turto rinkos kaina. Įmonės rinkos vertė atspindi įmonės pelningumą ir rizikingumą bei jos ateitį. Ši vertė dažnai būna didesnė už likviduojamąją įmonės vertę arba veikiančios įmonės vertę. □ Tikroji (esminė) vertė – tai vertybinių popierių vertė, kuri yra pagrįsta faktais – apskaitos informacija. Tai ekonominė vertė. Jeigu finansų rinkos veikia efektyviai ir yra gerai informuotos, tai rinkos kaina nedaug skiriasi nuo esminės kainos, t.y. nuo tikrosios vertės. □ Nominali vertė – tai bendrovės įstatuose (ar kito VP leidėjo)nustatyta suma, reiškianti minimalią kainą, už kurią bendrovė, Vyriausybė gali parduoti obligaciją (akciją).———————–Tiesioginės gamybos išlaidos;Netiesioginės gamybos išlaidos;Atsargų padidėjimas ar sumažėjimas;Diskontai ir nuolaidos;Pardavimų sąnaudos;Bendrosios ir administracinės sąnaudos;Finansinės ir investicinės sąnaudos.
Gamybos savikaina
Sąnaudos
Pav. 1 Gamybinės įmonės veiklos sąnaudų struktūra
Pirkimai;Diskontai ir nuolaidos;Pardavimų sąnaudos;Bendrosios ir administracinės sąnaudos;Finansinės ir investicinės sąnaudos.
Pav. 2 Parduotų prekių (paslaugų) sąnaudų struktūra
Sąnaudos
Gamybos savikaina