Įmonių finansai

ĮVADAS Į ĮMONIŲ FINANSŲ VALDYMĄ

Įmonių finansai yra finansų sistemos sudėtinė dalis. Jie per pinigus
apibūdina ekonominius santykius, atsirandančius dėl pagrindinių ir
apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei
realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo. Taigi įmonių
finansai apibūdina jų gamybinės – komercinės veiklos finansinius dalykus.
Būdami glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto gamyba, paskirstymu bei
vartojimu, įmonių finansai aktyviai veikia tuos procesus.

Įmonių finansai yra piniginiai santykiai, atsirandantys gamybos procese,
kuriant ir realizuojant naujai sukurtą vertę.

Įmonių finansai atspindi ekonominius santykius, atsirandančius dėl įmonės
lėšų apytakos, produkcijos gamybos ir reealizavimo, finansinių išteklių
sudarymo ir panaudojimo. Įmonių finansų turinį sudaro piniginiai santykiai:

1. Įmonių viduje (tarp padalinių, tarnybų ir t.t.);

2. Tarp įmonių ir jos darbuotojų (darbo užmokesčio, premijų, pašalpų

išmokėjimas, įvairūs išskaitymai ir t.t.);

3. Tarp įmonių (įvairūs tarpusavio atsiskaitymai);

4. Tarp įmonių ir finansų bei kredito sistemos.

Vadiansi, įmonių finansai – visuma piniginių santykių, pagal kuriuos
sudaromi ir naudojami įmoių ir bendri valstybiniai finansinių išteklių
fondai.

Įmonės finansiniai ištekliai – tai lėšos, kurios susidaro įmonėje per
metus plėtojant gamybą ir finansinę veiklą ir panaudojamos įmonių bei
kolektyvo narių gamybiniams bei socialiniams poreikiams. Finansiniams
ištekliams priskiriama: susidėvėjimo atskaitymai, peelnas, gaunamos
paskolos, akcijos, platinant obligacijas pritraukiamos lėšos, rezervai,
privalomieji fondai.

Įmonių finansų yra tokia paskirtis:

1. Finansinių išteklių sudarymo ūkinės veiklos procese;

2. Finansinių išteklių panaudojimas gamybai plėtoti, darbuotojams

skatinti biudžeto pajamoms sudaryti;

3. Nacionalinių pajamų gamybos, paskirtymo ir panaudojimo kontrolė.

Įmonių finansinių išteklių sudarymas – būtina gamybos vystymo sąlyga.
Finansinius išteklius su

ukaupti padeda atsiskaitymų būdai, taikomi metodai
ir mokėtojų finansinė padėtis. Įmonių pinigų fondai yra sudaromi iš savų
lėšų. Įmonės gali gauti ir bankų kreditus, ir avansus iš kitų įmonių.
Tinkamas savų ir pritrauktų lėšų, įskaitant kredito išteklius, derinimas
padeda kuo efektyviau jas panaudoti gaminant produkciją, atlikti darbus,
paslaugas gamybos ir realizacijos procese.

Finansiniai ištekliai naudojami tolesniam gamybinės veiklos plėtojimui,
kadrams rengti, socialinėms, kultūrinėms kolektyvo reikmėms, biudžeto
pajamoms didinti.

Finansinė kontrolė padeda išaiškinti, kaip neracionaliai ir neefektyviai
naudojamos materialinės vertybės, darbo ir pinigų ištekliai. Ji padeda
atskleisti rezervus gamybos efektyvumui didinti.

Įprasčiausia finansų funkcija – aprūpinti verslą pinigais, o plačiau –
didinti įmonės vertę. Vertę galima padidinti tik tada, kai efektyviai
panaudojami įmonės ekonominiai ištekliai.

Teigiama, kad visoje finansų sistemoje įmonių finansų svarba pati
reikšmingiausia, nes įmonių veikla sukuria bendrąjį vidaus produktą. O jį
skirstant yra sudaromi centralizuoti pinigų foondai, t.y. nemaža dalis
įmonių pelno (ar pajamų, ar išlaidų) yra sumokama į nacionalinį biudžetą ir
valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Finansų organizavimas ir
tvarkymas, pelno ir pajamų skirstymas labai priklauso nuo įmonės tipo.

ĮMONIŲ FINANSŲ ORGANIZAVIMO PRINCIPAI

Įvairių įmonių tipų finansų organizavimas skiriasi, tačiau yra bendri
principai, kurių pagrindu organizuojamas visų įmonių tipų finansų valdymas.
Išskiriami tokie pagrindiniai įmonių finansų organizavimo principai:

1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas,

visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo

ūkinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat

dydžio mokesčius, vienodai at

tsako pagal teisines prievoles,

naudojasi tik įstatymiškai įforminta valstybės (savivaldybės)

parama.

2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo

veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį

galutinį tos veiklos rezultatą. Finansinio prognozavimo udavinys

įmonėje – numatyti optimalų piniginių išteklių sudarymo bei

panaudojimo variantą.

3. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su

prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo princip tiklas – gauti

didžiausią pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas

iš svarbiausių efektyvios gamybos vertinių rodiklių.

4. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę

įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir

panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą.

Tiek valstybės ūkyje, tiek ir kiekvienoje įmonėje pajamos ir

išlaidos per metus pasiskirsto labai netolygiai. Daugelis įmonių

atskirais laikotarpiais gali netuėti finansinių išteklių, todėl ir

atsiranda būtinumas pasinaudoti skolintais finansinių išteklių

šaltiniais.

5. Draudimo, arba rizikos, fondų formavimo. Siekiant, kad įmonių

gamybinė ir komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo

pasitaikančių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti

apsidrausta. Skiriami tokie būdai:

1. Savidrauda – tai toks gamybinės ir komercinės veiklos

apsidraudimas, kuomet įmonė pasilieka tam tikrą sumą pinigų,

kuriais ji galėtų naudotis nenumatytais atvejais.

2. Rizikos fondų sudarymas – tai toks būdas, kada įstatymų

numatyta tvarka kiekviena įmonė perveda į rizikos fondą tam

tikrą sumą ir tais pačiais pagrindais jais naudojasi.

3. Draudimas – šiuo atveju įmonė su draudimo kompanijomis

(įstaigomis) sudaro sutartis ir, mokėdama draudimo

įnašus,užtikrina, kad rizikos atvejais nuostoliai bus

kompensuojami. Skiriamas privalomas ir savanoriškas įmonių

turto draudimas. Pagal Lietuvoje veikiančius įstatymus savo

turtą privalo ap
pdrausti valstybės (savivaldybės) įmonės.

ĮMONIŲ FINANSŲ TARNYBOS, JŲ FUNKCIJOS

Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybų
vaidmuo ir finansinės informacijos poreikis. Todėl kiekvienoje įmonėje
svarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonės
dydžio ir uždavinių. Daugelyje individualių (personalinių) įmonių, ūkinių
bendrijų etatinio finansininko nėra. Finansinį darbą atlieka įmonės
buhalteris, pasitelkdamas kvalifikuotą specialistą – konsultantą. Finansinę
apskaitą gali tvarkyti ir samdoma audito įmonė ar auditorius. Didesnėse
įmonėse būtinas finansų padalinys. Todėl jose sukuriami finansų skyriai
arba tarnybos. Nedidelėse įmonėse gali būti sudaromi finansiniai sektoriai,
veikiantys valdymo struktūris padaliniuose (pva., realizavimo ar
buhalterijos) arba finansinis darbas pavedamas buhalterijos darbuotojams.

Finansų skyriaus (tarnybos) sudėtį ir struktūrą nustato įmonės vadovas,
atsižvelgdamas į finansinio darbo apimtį, darbo sąlygas ir ypatumus.
Finansų skyriaus viršininkas turi būti gerai susipažinęs su veikla kapitali
rinkoje. Pagrindinis šio skyriaus viršininko darbo uždavinys – planuoti,
kaip įsigyti finansinių išteklių fondų ir jais naudotis.

Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių su efektyviu
pinigų srautų valdymu. Ji padeda nustatyti:

1. Ar tikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas ir

kada investuoti?

2. Ar tikslinga skolinti pinigus?

3. Ar efektyvu patiems skolintis?

4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti?

Finansų valdymas yra susijęs su turto įsigijimu (investavimu),
finansavimu ir turto efektyviu valdymu. Finansų valdymas – tai ekonomikos
taikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos ištekliai tarp
jų vartotojų.

Geras finansinio darbo organizavimas yra vienas iš svarbiausių įmonės
tvirtos ir stabilios finansinės būklės sąlygų.

ĮMONIŲ FINANSINIAI YPATUMAI

Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš vidinių ir

r išorinių šaltinių.

Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas.

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Įnašai už akcijas;

2. Įplaukos už obligacijas;

3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos;

4. Dotacijos ir subsidijos.

Finansavimas yra viena iš kapitalo parūpinimo formų. Finansavimas yra
išorinis finansavimo šaltinis, kai bendrovės finansiniai ištekliai yra
formuojami iš įnašų už akcijas, įplaukų už obligacijas, iš skolintų lėšų ir
kitų joms prilygintų lėšų.

Finansavimasis yra vidinis finansavimo šaltinis, kai įmonininkas gali
naudotis dviem finansavimosi galimybėmis:

1. Atvirąja, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visas ir

patenka į pelno rezervo sąskaitą;

2. Paslėptąja: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjų rezervų

sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant buhalterinio balanso aktyvų

straipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo straipsnius.

Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės kapitalas. Tai stiprina ne tik
įmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą, patikimumą.
Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojant savo pelną,
sumažėja kreditorių kontrolė. Jei įmonės yra akcinė bendrovė, gali kristi
akcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažesnė pelno dalis
išmokama dividendams.

Valstybės ir savivaldybės įmonių finansiniai ištekliai formuojami iš
vidinių ir išorinių šaltinių.

Vidiniams įmonių finansinių išteklių šaltiniams priskiriama:

1. Amortizaciniai atskaitymai (nusidėvėjimas);

2. Pelnas.

Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Skolinto kapitalo lėšos;

2. Valstybės ir savivaldybės įnašai;

3. Iš kitur gauta finansinė parama.

FINANSINĖS ATASKAITOS, JŲ SUDARYMO TIKSLAI

Paaiškinamasis raštas yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės
dalis.

Balanse atsispindi turtas, kuriuo disponuoja įmonė, bei nurodoma, kam jis
priklauso, t.y. kieno nuosavybė yra šis turtas. Pelno (nuostolio)
ataskaitoje yra apskaičiuojamas grynasis pelnas ar nuostolis. Jis turi būti
savininkų paskirstytas ir jų sprendimas atsispindi metinės finansinės
atskaitomybės formoje – pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje.

Tvarkant apskaitą pagal duomenų kaupimo principą, pajamos ir sąnaudos
registruojamos tada, kai jos uždirbamos arba susikaupia, neatsižvelgiant į
pinigų gavimo ir išleidimo laiką. Taigi pinigų srautų ataskaitoje
atsispindi įmonės pinigų gavimas ir jų išleidimas per ataskaitinį
laikotarpį. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičiuotas grynasis
pelnas neatitinka įmonėje turimų pinigų sumos. Grynasis pelnas yra tik
pradinis taškas, nuo kurio padedami skaičiuoti pinigų srautai iš įmonės
veiklos.

Įvairūs nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai darys priešingą poveikį,
veikdami pelną ir pinigų srautus. Nusidėvėjimo padengimo nereikia padengti
grynais pinigais, todėl didesnis nusidėvėjimas nesumažina pinigų srautų.
Kuo didesnė nusidėvėjimo padengimo norma, tuo mažesnis pelnas ir tuo
didesnis įmonės pinigų srautas dėl to, kad mažėja mokesčių suma.

Grynasis pinigų srautas = grynasis pelnas + nusidėvėjimas

Jei Lietuvos įmonė numato gauti kreditą užsienio banke, nusidėvėjimo
išlaidos apskaičiuojamos naudojant modifikuotą greitesnę vertės atkūrimo
sistemą.

FINANSŲ VALDYMO ELEMENTAI

RIZIKOS APIBŪDINIMAS IR ĮVERTINIMAS

Ekonominių ir tarptautinių žodžių žodynuose rizika apibūdinama kaip
„azartinis lošimas, pavojus, nepasisekimo tikimybė, galimybė patirti
nuostolių, ar žala“. Ekonomikos rizika gali būti tiksliau apibūdinta kaip
galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui.

Galima būtų skirti tokias įmonės rizikos fazes:

1. Verslo tyrimo fazė – tai komercinio pralaimėjimo rizika, nes

galima negauti užsakymų arba jų gali nepakakti ir pan.;

2. Gamybos fazės yra skiriamos dvi rizikos:

1. Gaminio rizika, nes gali būti panaikintas užsakymas, pirkėjas

gali atsisakyti pirkti gaminius, tuomet reikės panaikinti

sutartį;

2. Ekonominė rizika, nes ji susijusi su infliacija, kainų

padidėjimu. Vienas iš būdų išvengti šios rizikos yra

sutartyse numatomos apsisaugojimo priemonės, pvz., sutartyje

turėtų būti parodyta galutinė kaina, atsižvelgiant į

infliacijos lygį šalyje ir pan.

3. Mokėjimo fazės rizika atsiranda tada, kai klientas gali nesumokėti

arba bankrutuoti;

4. Konvertavima rizika atsiranda dėl pinigų vertės kitimo.

Mokėjimo ir konvertavimo rizikos sudaro finansinę riziką. Ji bus tuo
didesne, kuo toliau nuo mūsų yra klientas (pvz., kitoje šalyje). Finansinė
rizika analizuojama pagal tris lygius:

1. Kliento rizika (kliento finansinės padėties nustatymas, ar

klientas mokus ir pan.);

2. Šalies (valstybės) rizika;

3. Gaminio rizika. Ji taikoma tik specifinę produkciją gaminančioms

įmonėms.

Taigi kiekvienoje įmonėje skiriami dviejų rūšių rizika:

1. Verslo, kai neužtikrinamas veiklos efektyvumas;

2. Finansinė rizika, priklausanti nuo kapitalo struktūros, t.y. nuo

savininkų nuosavo ir skolinto kapitalo santykio.

RIZIKOS MATAVIMO VIENETAI IR JŲ APSKAIČIAVIMAS

Investitorius nori, kad laukiamo pelningumo rizikingumas būtų išmatuotas.
Rizikai išmatuoti yra naudojama įvairių rodiklių. Tradicinis rizikos matas
– vidutinis kvadratinis pelninkumo svyravimas ((). Jis parodo riziką,
išreikštą procentais. Apskaičiuojant šį rodiklį, laukiamas pelningumas
atimamas iš kiekvienos būklės faktinio pelningumo, skirtumas pakeliamas
kvadratu ir kvadratinis svyravimas padauginamas iš būklės tikimybės. Gauti
rezultatai susumuojami ir ištraukiama šaknis.

[pic]

Kitas rizikos matavimo vienetas – variacijos koeficientas.

[pic]

Jis parodo pelningumo vieneto riziką ir naudojamas dviem investicijoms,
kurių skirtingas laukiamas pelningumas ir skirtinga rizika, palyginti.

VERTYBINIŲ POPIERIŲ PORTFELIO RIZIKA IR DIVERSIFIKACIJA (ĮVAIRINIMAS)

Didesnė finansinio turto dalis nėra laikoma atskirai, o turima kaip
vertybinių popierių portfelio dalis. Net asmenys turintys ribotus
finansinius išteklius, valdo skirtingo pobūdžio turtą: turi sąskaitų
bankuose, pinigų rinkos fondų, nekilnojamo turto ir pan.

Investitorius turi rūpintis ne tiek vienos iš jo akcijų vertės kilimu ar
smukimu, kiek tuo, kaip akcijos rizika ir pelningumas veikia visp
vertybinių popierių portfelio riziką ir pelningumą. Vertybinių popierių
(turto) portfelis (paketas) – tai dvi ar daugiau vertybinių popierių ar
turto rūšių, kurias turi vienas asmuo. Bendroji vertybinių popierių
portfelio rizika susideda iš:

1. Sisteminė (nediversifikuotina) rizika;

2. Nesisteminė (difersifikuotina) rizika.

Sisteminė rizika (rinkos) kyla dėl veikslnių, vienodai veikiančių visas
įmones. Tai karas, infliacija, nuosmukis, palūkanų normų lygis, tai
pasikeitimai valstybės ekonomikoje, mokesčių reformos, pasaulinės
energetikos sistemos. Kadangi šie veiksniai veikia visas akcijas vienodai
(jas smukdo ar kelia), tai sisteminga rizika negali būti eliminuojama
diversifikavimo būdu.

Diversifikacija – įvairinimas, gaminamų prekių nomenklatūros plėtojimas,
aktyvų arba vertybinių popierių portfelio išplėtimas finansinėmis
priemonėmis. Dažnai pasitaikantis diversifikavimo principas – „nedėk visų
kiaušinių į vieną pintinę“.

Eliminuoti – išskirti, pašalinti, panaikinti, išstumti.

Nesisteminę riziką (bendrovės) sukelia tokie įvykiai: streikai, sėkmingos
ar nesėkmingos marketingo programos, didelių sutarčių gavimas ar
praradimas, aukščiausio lygio valdymo personalo vadovo mirtis ir kiti,
būdingi tik konkrečiai įmonei įvykiai. Tai konkrečios kompanijos veiklos
rizika. Kadangi tokie įvykiai yra ypač reti, jų poveikį vertybinių popierių
portfeliui galima eliminuoti (pašalinti)panaudojant diversifikavimą.
Neigiamas įvykis vienoje įmonėje eliminuojamas teigiamu kitose. Yra
apskaičiuota, kad 60-77 procentų daugelio įmonių vertybinių popierių
bendros rizikos sudaro nesisteminę riziką. Kuo daugiau akcijų prisideda,
tuo dėl diversifikavimo mažėja bendrovei būdinga rizika, tačiau rinkos
rizika išlieka tokia pati. Jeigu vertybinių popierių portfelis ypač
diversifikuotas, lieka vien rinkos rizika.

Vertybinių popierių portfelio laukiamas pelningumas ([pic]) yra lygus
kiekvienos akcijos laukiamo pelninugo svertiniam vidurkiui:

[pic]

W – svorio koeficientas, kuris rodo, kokia vertybinių popierių portfelio
dalis yra investuoti į kiekvieną akciją.

KAIP LAIKO VEIKSNYS LEMIA FINANSINIUS SKAIČIAVIMUS

Kasdieniniame darbe finansininkai susiduria su laiko veiksnio įvertinimu,
vienu iš svarbiausių finansuose naudojamu metodu. Laiko veiksnys ypač
svarbus tokiose srityse:

1. Pinigus investuojant į įvairius vertybinius popierius;

2. Nustatant komercinių ir hipotekos paskolų terminus;

3. Parenkant kapitalo investicijų projektus.

Išvardytos sritys parodo, kad laiko veiksnio sąvokos apima visas tris
finansų sferas: įmonių valdymą, investicijas, pinigų bei kapitalo rinkas.

VIENKARTINIŲ MOKĖJIMŲ BŪSIMOJI VERTĖ, JOS APSKAIČIAVIMAS

Konkurencija daro perversmą ekonomikoje, veikdama ir pinigų vertę.
Verslininkui, priimančiam sprendimus, nuolat tenka įvertinti, kokia bus 1Lt
vertė po vienerių, dvejų, trejų metų ir t.t., tai yra kokia bus jo vertė
ateityje. Ateities (būsimoji) vertė – tai vertė, susikaupusi per tam tikrą
laiką, skaičiuojant kaupiamąsias palūkanas pagal nustatuytą procentą.
Pinigų vertė priklauso nuo palūkanų normos, pagal kurią gauta paskola arba
suteiktas kreditas tam tikram laikotarpiui. Šiuo atveju daroma prielaida,
kad palūkanų norma yra aišku ir ekonomiškai, nors prognozės visada yra
daugiau ar mažiau pagrįstos spėliojimais.

Perėjimo nuo esamosios vertės (EV) prie būsimosios vertės (BV) procesas
vadinamas perskaičiavimu, naudojant procentų procentus.

Būsimoji vertė – tai mokėjimo ar eilės mokėjimų galutinės (ateities)
vertės nustatymo procesas, kai panaudojami procentų procentai (kaupiamosios
palūkanos).

BV po n metų atrodo taip:

[pic], [pic];

[pic]

BVIF – būsimosios vertės perskaičiavimo koeficientas su indeksais k
(palūkanų norma) ir n (metai).

VIENKARTINIŲ MOKĖJIMŲ VERTĖ, JOS APSKAIČIAVIMAS

Esamoji vertė yra būsimojo mokėjimo ar daugelio mokėjimų, diskontuotų
pagal atitinkamą diskonto normą, vertė. Diskontavimas – tai mokėjimo ar
daugelio mokėjimų būsimųjų pinigų srautų esamosios vertės radimo procesas.
Jis yra atvirkščias perskaičiavimui, naudojant procentų procentus.

Nustatant esamąją pinigų vertę, atsakome į klausimą, ko verti yra būsimi
pinigų srautai dabar. Esamoji vertė (EV) apskaičiuojama:

[pic], [pic];

[pic].

EVIF – esamosios vertės perskaičiavimo koeficientas, k – diskonto norma,
n – metai.

[pic]

Tarp tų pačių pinigų srautų būsimosios ir esamosios vertės yra tiksli
atvirkštinė priklausomybė. Kuo aukštesnė diskonto norma, tuo mažesnė
esamoji vertė. Esamoji vertė taip pat mažesnė, jei skaičiuojama vėlesnio
laiko momento būsimoji vertė.

Dabartinė vertė (šiandieninė vertė) yra skaičiuojama pagal nustatytą
procentą diskontuojant būsimąsias lėšų tėkmes. Taigi vienas litas,
išmokamas po n metų, šiendien yra vertas 1/(1+k)n.

PERIODINIŲ MOKĖJIMŲ BŪSIMOJI VERTĖ, JOS APSKAIČIAVIMAS

Periodiniai mokėjimai apibūdinami kaip daug vienodos ar nuolat mokamos
pinigų sumos mokėjimai, atliekami per fiksuotą intervalais laiko trukmę.
Jei mokama kiekvieno periodo pabaigoje, pinigų srautų mokėjimai vadinami
paprastu arba atidėtu periodiniu mokėjimu. Jei mokama kiekvieno periodo
pradžioje, šis mokėjimas vadinamas apmokėtinu periodiniu mokėjimu.

Paprastųjų periodinių mokėjimų (A) būsimoji vertė apskaičiuojama pagal
formulę:

[pic], [pic];

arba

[pic]

FINANSINIO REZULTATO VALDYMAS

PAJAMŲ, SĄNAUDŲ IR KAINŲ PRIKLAUSOMYBĖ

Kiekvienas įmonės lėšų apytakos ciklas pasibaigia realizuojant produkciją
ir sumokant už ją pinigus. Realizavimo pajamų rodiklis yra vienas iš
svarbiausių finansinių rodiklių, susijusių su baigiamuoju produkcijos
judėjimo etapu. Nuo šio rodiklio priklauso įmonių finansinė padėtis,
trumpalaikio turto būklė, pelno dydis. Šis rodiklis efektyviai veikia
gamybą, nes prastą produkciją sunku realizuoti. Kad būtų realizuota
produkcija, ji turi būti aukštos kokybės, pakankamai išreklamuota, ištirta
jos rinka.

Realizacijos pajamos įmonėje priklauso nuo tokių veiksnių:

□ Gamybos apimties – kuo daugiau pagaminame, tuo didesnis bus

realizacijos pelnas;

□ Asortimento – jis turi būti atnaujinamas ne pagal galimybes, o pagal

poreikį;

□ Kokybės;

□ Kainų lygio;

□ Atsiskaitymo formos.

Kaina – tai prekės vertė piniginė išraiška. Rinkos sąlygomis dėl
konkurencijos kainos nuolat keičiasi, jos negali būti pastovios. Kainos
Lietuvoje didėja todėl, kad jos artėja prie pasaulinių kainų.

Kainos nustatomos šiais atvejais:

□ Skelbiama naujos prekės kaina naujoje rinkoje, panaudojami naujos

prekės realizavimo būdai ir pan.;

□ Dėl pasikeitusios padėties rinkoje reikia peržiūrėti tam tikro gaminio

ar gaminių kainas;

□ Konkurenctai keičia prekės kainą;

□ Reikia susieti įvairaus asortimento prekių kainas, kad būtų gautas

didžiausias pelnas.

Nuo įmonėje taikomos kainų politikos, nuo savikainos apskaičiavimo metodo
priklausys ir įmonės veiklos rezultatas.

Pajamos už parduotą produkciją ir atliktas paslaugas įregistruojamos į
apskaitą ir įtraukiamos į finansinę atskaitomybę nepriklausomai nuo pinigų
gavimo laiko. Sąnaudos patirtos uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas
turi būti registruojamos įmonėje pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei
sąnaudų palyginimo principą. Vadinasi, ne visos per ataskaitinį laikotarpį
padarytos išlaidos laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį
laikotarpį gautos sąnaudos yra susijusios su šio laikotarpio išlaidomis.
Per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, kurios nelaikomos
sąnaudomis, parodomos balanse kaip turtas.

Sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolų
padaugėjimas, o tik ta jų dalis, kuri per tam tikrą laikotarpį buvo
panaudojama pajamoms uždirbti. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui įmonės
apskaitoje uždaromos pajamų ir sąnaudų sąskaitos ir pagal šiuos duomenis
apskaičiuojamas įmonės finansinis rezultatas: pelnas ar nuostolis.

Sąnaudos – tai vienarūšių išlaidų grupavimas ir jų susumavimas. Yra šios
sąnaudos:

□ Sąnaudos, reikalingos produktui pagaminti ir parduoti;

□ Parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų sąnaudos.

ĮMONĖS ŪKINĖS IR KOMERCINĖS VEIKLOS FINANSINIS REZULTATAS IR JO

APSKAIČIAVIMO TVARKA

Pelnas – įmonės ištekliai, atsiradę jai veikiant. Pelnas sudaro galimybę
finansuoti, t.y. įsigyti materialinį turtą, suteikti paskolas pirkėjams bei
turėti grynųjų pinigų.

Pelnas yra įmonės turtėjimo šaltinis ir parodo galutinį finansinį įmonės
komercinės ir ūkinės veiklos rezultatą: pelną ar nuostolį. Šio rezultato
apskaičiavimas parodytas Pelno (nuostolio) ataskaitoje:

□ Pardavimai ir paslaugos;

□ Parduotų prekių savikaina;

□ Bendrasis pelnas (nuostolis);

□ Veiklos sąnaudos;

□ Veiklos pelnas (nuostolis);

□ Kitos veiklos pajamos;

□ Kitos veiklos sąnaudos;

□ Finansinės ir investicinės veiklos pajamos;

□ Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos;

□ Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis);

□ Pagautė (ypatingas pelnas);

□ Netekimai (ypatingi praradimai);

□ Pelnas prieš apmokestinimą;

□ Pelno mokestis investicijoms;

□ Grynasis pelnas (nuostolis).

Investicija – pinigų įdėjimas į ilgalaikį materialųjį turtą, kapitalinę
statybą, nebaigtą gamybą ir panašiai. Pateikiame jų apibūdinimus smulkiau:

□ Pardavimų ir paslaugų rodiklis atspindi pajamas, uždirbtas pasdavus

įmonės prekes pagal jos veiklą bei paslaugas, atėmus prekių grąžinimus.

□ Parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikainos rodiklis – atspindi

uždirbtas pajamas, sunaudotas žaliavoms, komplektavimo gaminiams ir

perparduoti skirtoms prekėms, atėmus prekių grąžinimus. Jis taip pat

apima paslaugų, darbų bei tyrimų, tiesiogiai susijusių su parduotomis

prekėmis ir atliktomis pareigomis, pirkinius bei kitas tiesiogines

sąnaudas ir vertės koregavimus, susijusius su parduotų prekių ir

atliktų darbų savikaina.

□ Bendrasis pelnas – skirtumas tarp pardavimų ir paslaugų bei parduotų

prekių savikainos.

□ Veiklos sąnaudos – atspindi padarytas per ataskaitinį laikotarpį

apmokėtas ir apmokėtinas išlaidas, kurių neįmanoma priskirti

ataskaitiniam laikotarpiui. Negali būti priskirtos finansinės ir

investicinės veiklos sąnaudos ir netekimai bei išlaidos turtui įsigyti.

□ Veiklos pelnas = Bendrasis pelnas – Veiklos sąnaudos.

□ Kitos veiklos pajamos – atspindi gautas ar gautinas iš pašalinių

(trečiųjų) asmenų pajamas, nesusijusias su įmonės tipinės veiklos

prekių ir paslaugų pardavimu. Jis taip pat apima nuosavos statybos

sumą, kuri laikoma pajamomis. Kitos pagal veiklą pajamos nepriskiriamos

finansinės ir investicinės veiklos pajamos ar pagautė.

□ Kitos veiklos sąnaudos – atspindi apmokėtas ar apmokėtinas

pašaliniams trečiųjų asmenų pajamas, nesusijusias su įmonės veikla.

□ Prie finansinės ir investicinės veiklos pajamų yra priskiriamos

gautos ir gautinos palūkanos už banke laikomus pinigus ir suteiktos

paskolos kapitalo pavidalu teikiamų subsidijų ir dotacijų metinė dalis,

piniginės sąnaudos ir diskontai, susiję su prekybos bei kitomis

skolomis, valiutų kursų pasikeitimas, baudos.

□ Finansavimo ir investicinės veiklos sąnaudoms priskiriamos sumokėtos

ar mokėtinos palūkanos už paskolas, valiutų kursų pasikeitimus,

sąnaudos, susijusios su skolomis, TT netekimai, jei neatitinka kitas

pelno straipsnis, dėl ilgalaikio turto perleidimo gautinų sumų

diskontavimo sąnaudos, susijusios su išduotais vekseliais, išrašytomis

sąskaitomis ir pan., su faktoringu susijusios sąnaudos, taip pat

investicinės veiklos netekimai (nurašytos sumos ir susidėvėjimas,

susijęs su investicijomis, paskolomis ir pan.).

□ Veiklos pelnas + kitos veiklos pajamos – kitos veiklos sąnaudos +

finansinės ir investicinės pajamos – finansinės ir investicinės

sąnaudos = įprastinės veiklos pelnas (nuostolis).

□ Pagautę (ypatingą pelną) sudaro nauda, gauta iš neįprastinės įmonės

veiklos – t.y. ilgalaikio ir turmpalaikio turto anksčiau nurodytų sumų

atkūrimas, nesusijęs su įprastine įmonės veikla, nauda iš kompensacijų

už stichines nelaimes ar kitas netikėtas aplinkybes ir kita nauda

(pagautė), nepriklausanti nuo įmonės valdytojų valios.

□ Netekimų (ypatingų praradimų) rodiklis apima praradimus, nesusijusius

su įmonės įprastine veikla. Apima ypatingu būdu (greičiau) nurašomų

sudarymo sąnaudų dalį, ilgalaikio ir trupmalaikio turto, ypač nurašomos

sumos, atidėjimus, skirtus ypatingiems įsipareigojimams ir

reikalavimams padengti, netekimus dėl stichinės nelaimės ir pan.

□ Pelnas prieš apmokėjimą = Įprastinės veiklos pelnas + Pagautė –

Netekimai.

□ Pelno mokestis atspindi bankui sumokėtas ar mokėtinas sumas, jis

apskaičiuojamas pagal juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą bei

kitus juridinius dokumntus, reglamentuojančius pelno mokesčio mokėjimą,

taip pat išankstinius pelno mokesčio mokėjimus ir išskaitymus iš

biudžetui mokėtinų sumų, išskyrus, kai bendra išankstinių apmokėjimų

suma viršija nustatytą mokėtiną mokesčių sumą (perviršis balanso turto

dalyje).

□ Grynas pelnas = Pelnas prieš apmokestinimą – Pelno mokestis,

Pardavimai ir paslaugos,

– Parduodamų prekių savikaina,

= Bendrasis pelnas,

– Veiklos sąnaudos

= Veiklos pelnas (nuostolis),

+ Kitos veiklos pajamos,

– Kitos veiklos sąnaudos,

+ Finansinės investicinės veiklos pajamos,

– Finansinės investicinės veiklos sąnaudos,

= Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis),

+ Pagautė,

– Netekimai,

= Pelnas prieš apmokestinimą,

– Pelno mokestis,

= Grynasis pelnas (nuostolis).

PELNINGUMO RODIKLIAI IR JŲ APSKAI2IAVIMAS

Įmonių veiklos efektyvumas gali būti įvertintas apskaičiuojant ir
nagrinėjant atitnkamus rodklius. Jie gali parodyti įmonės finansinę būklę.

Užsienio šalyje firmų finansinė būklė nustatoma pagal tokias rodiklių
grupas:

□ Pelningumo (rentabilumo);

□ Finansinio statuso (likvidumo, mokumo, įsiskolinimo);

□ Išteklių valdymo.

Pelningumo rodiklių grupė yra pati svarbiausia dėl šių priežasčių:

□ Pelningumo rodikliai geriausiai apibendrina galutinius firmos

laimėjimus;

□ Pagal šiuos rodiklius yra nustatoma, kokią realią naudą gaus

akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą.

Antros grupės rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Tai rodo
jos sugebėjimą laiku įvykdyti finansinius įsipareigojimus (trumpalaikius ir
ilgalaikius).

Trečios grupės rodikliai (išteklių valdymo) padeda valdytojams
išsiaiškinti, ar ne per daug eikvojamas nuosavas kapitalas, kuris gali
greitai ištirpti, o už skolinimą kapitalą tenka brangiai mokėti.

Išteklių valdymo rodikliai priskiriami finansų sferai, nes jie nustatomi
pagal išteklių panaudojimofinansinius rezultatus, pardavimų pajamas,
įvairias palno rūšis ir pan.

Pelningumo rodikliai apibūdina įmonės gamybos lėšų grąžos lygį. Pelno
(nuostolio) ataskaitoje pateikiamas bendrasis pelnas, veiklos pelnas,
grynasis pelnas ir pan., tačiau joje neparodoma, pagal kokias investicijas
gaunamas tas pelnas. Tam tikslui yra skaičiuojami atitinkami rodikliai.

Šie rodikiliai naudojami nustatant kelių metų efektyvumą ir parodo įmonės
finansinį pajėgumą.

Svarbiausi rodikliai būtų šie:

□ Pardavimų pelningumo rodiklis, arba marža.

□ Turto pelningumo, arba grąžos, rodiklis.

□ Akcinio kapitalo (nuosavybės) pelningumo, arba grąžos, rodiklis.

Šiuos tris svarbiausius pelningumo rodiklius apibūdina lentelė.

Pelno marža dažnai yra nustatoma bendrojo pelno pagrindu.

PELNINGUMO RODIKLIAI

|Rodiklis |Formulė |Turinys |Ką apibūdina rodiklis |
|Pelno marža,|Pelnas |Nustato, kiek pelno |Parodo, kaip pelninga |
|arba |Pardavimai |gaunama pagal |parduoti prekes |
|pardavimų | |kiekvieną pardavimų |(paslaugas) |
|pelningumas | |piniginį vienetą | |
|Turto |Pelnas |Nustato, kiek pelno |Parodo, kokia viso turto|
|pelningumas,|Visas turtas |gaunama pagal |dalis susigrąžinama |
|arba grąža | |kiekvieną viso turto |pelno pavidalu, t.y. |
| | |piniginį vienetą |apibūdina įmonės |
| | | |gebėjimą pelningai |
| | | |naudoti turtą |
|Akcinio |Pelnas |Nustato, kiek pelno |Parodo, kokia akcinio |
|kapitalo |Akcinis |gaunama pagal |kapitalo dalis |
|(nuosavybės)|kapitalas |kiekvieną akcinio |susigrąžinama pelno |
|pelningumas,|(nuosavybė) |kapitalo piniginį |pavidalu, t.y. apibūdina|
|arba grąža | |vienetą |įmonės gebėjimą |
| | | |pelningai naudoti |
| | | |akcininkų nuosavybę |

INVESTICIJŲ VALDYMAS

Ekonomikos augimas šalyje yra įmanomas dviem būdais:

□ Didinant naudojamų išteklių kiekį;

□ Taikant mokslo ir technikos pasiekimus.

Nepriklausomai nuo to, kokį būdą pasirinksime, būtina sąlyga, kad
ekonomika augtų, todėl reikia tam tikro dydžio investicijų. Investicija –
tai finansinio kapitalo vienos formos pavertimas kita tiek kapitalo
savininko įmonėje, tiek svetur, siekiant gauti pelną. Tai kapitalo įdėjimai
naujam realiam kapitalui kurti.

Investicijos – tai lėšos ilgalaikiam materialiam turtui kurti, įsigyti
arba modernizuoti ir nekilnojamam turtui įsigyti, siekiant gauti pelną ar
lėšų socialinėms reikmėms.

Investicijų projektas – tai dokumentas, kuriame ekonomiškai, techniškai
ir socialiai pagrindžiami investavimo tikslai, įvertinama, kaip investicijų
vertė gali grįžti, bei kiti efektyvumo rodikliai, numatomos projektui
įgyvendinti reikalingos lėšos bei finansavimo šaltiniai.

Projektas – tai yra iš anksto parengta dokumentacija, pagal kurią galima
sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam tikrą projektą. Projektas yra
lotynų kilmės žodis ir reiškia „mestasį priekį“.

Užsienio investicija – tai užsienio investitoriaus piniginis,
materialinis indėlis į tam tikros veiklos sritis Lietuvos Respublikoje,
teisių į intelektualinę ar pramoninę nuosavybę perdavimas.

Investicijos į Lietuvą patenka dviem pagrindiniais būdais:

□ Per užsienio investitorius, kuriant naujas bendras su užsienio

kapitalu ar užsienio kapitalo įmones;

□ Per kreditą bei lėšų pavidalu iš taarptautinių rėmimo fondų ar Vakarų

bankų.

Tarptautinės investicijos – tai tarsi vienos šalies santaupų persiuntimas
kitos šalies ekonomikai plėtoti, kuris būtų neįmanomas dėl pastarosios
šalies savų lėšų trūkumo. Pereinant į rinkos ekonomiką, investicijų reikia
kiekvienai valstybei, todėl valstybė ir vaidina svarbiausią vaidmenį
plėtodama investicijas. Ji yra finansiškai stipriausia investicinio proceso
dalyvė. Valstybė dažniausiai investuoja į stambias šakas, kurdama palankias
sąlygas mažesnei, privačių investuotojų veiklai. Valstybė yra investicinio
proceso iniciatorė, tą ji daro leisdama atitinkamus teisinius aktus, kurie
reguliuoja įdėjimus ir gina investuotojų interesus.

Investicijos gali būti tokių formų:

□ Tiesioginis investavimas – šiuo atveju pinigai yra persiunčiami tam

tikram konkrečiam pramonės objektui kurti;

□ Netiesioginis investavimas – kai yra perkami vertybiniai popieriai,

kurie būdami apyvartoje duoda pelną;

□ Humanitariniai tikslai – tai dažniausiai pelno nesiekiantis

investavimas, kurį vykdo vyriausybės.

Finansų tvarkytojas įmonėje turi spręsti trijų tipų problemas:

□ Kokias ilgalaikes investicijas daryti įmonei?

□ Kaip gauti pinigų šioms investicijoms?

□ Kokias trumpalaikes investicijas daryti?

Investuojant kartu su užsieniečiais juos pirmiausia domina bendros verslo
sąlygos Lietuvoje:

□ Politinės padėties stabilumas, demokratijos brandumas;

□ Derami teisiniai santykiai, veikiantys įstatymai;

□ Palankios tarptautinės sąlygos;

□ Viešoji tvarka, socialinė aplinka;

□ Ekonomikos reformų produktyvumas: numatomo lygio privatizacija,

mokesčių, licencijų, kainų, pinigų reforma;

□ Investicijas tvarkančių struktūrų rinka: bankų, draudimo įstaigų

veikla, konsultavimo firmų paslaugos;

□ Vietos verslininkų nuovokumas, žinios, patirtis, patikima partnerystė,

finansinė galia.

Ne visos šios sąlygos sukurtos Lietuvoje.

Daugiausia lėšų skiriama energetikai, valiutos stabilumui, branduoliniam
kurui atominėms elektinėms įsigyti, žemės ūkio produktų importui ir t.t.

Bet kuriam darbui atlikti iš anksto reikia parengti techninius ir
akonominius apskaičiavimus, tai yra parengti projentus.

Projektai yra klasifikuojami:

□ Gamyboje eksploatuojamų priemonių atnaujinimas – tai išlaidos,

reikalingos pelningos produkcijos gamybai naudojamiems nusidėvėjusiems

ar sugedusiems įrengimams pakeisti;

□ Gamybos priemonių atnaujinimas mažinant kaštus – tai išlaidos

tinkamiems, bet pasenusiems įrengimams pakeisti;

□ Produkto gamybos arba rinkos išplėtimas – tai išlaidos produkto

gamybos apimčiai didinti, realizavimo rinkoms arba paskirstymo

paslaugoms išplėsti;

□ Naujo produkto apimties arba naujos rinkos išplėtimas;

□ Darbo ir aplinkos apsaugos projekto vykdymas – apima išlaidas, kurių

reikia pagal vyriausybės nurodymus darbams atlikti, sąlygoms pagal

darbo sutartis ir draudimui gerinti;

□ Kiti projektai – skirti įstaigų pastatams, automobilių stovėjimo

aikštelėms įrengti ir t.t.

PROJEKTO FINANSAVIMAS

Projekto finansavimas – tai tam tikro ekonominio vieneto finansavimas,
kai skolintoją tenkina pradinis pinigų srautas ir pelnas, kaip skonominis
vieneto fondas, iš kurio bus grąžinama skola bei ekoniminio vieneto
aktyvai, kaip garantas už paskolą.

Projekto finansavimas kartais gali būti nebalansinis finansavimas. Tai
vykdoma panaudojant trečiosios šalies paskolą. Projektai retai finansuojami
be trečiosios šalies, kuri yra suinteresuota, kad projektas būtų
įgyvendintas. Dėl projekto sėkmingo įgyvendinimo dažnai yra samdomas
patarėjas finansų klausimais.

Patarėjas finansų klausimais privalo parengti projekto finansinį modelį,
patikrinti, ką galima padaryti pagal projektą, atsižvelgdamas į skirtingus
finansavimo planus ir rizikos atvejus.

Pasiūlymo projektas apima šiuos punktus:

□ Yra pristatomi projekto rėmėjai (tiesiogiai suinteresuoti asmenys ir

kompanijos). Aprašomas tarnautojo išsilavinimas, jo reputacija,

patyrimas;

□ Pristatomos kitos projektu suinteresuotos šalys. Aprašoma trečioji

šalis, kuri suteiks garantiją (įrangos tiekėjai, žaliavų tiekėjai ir

pan.);

□ Projekto įgyvendinimo vieta. Turi būti aptartos problemos, kurios

gali iškilti dėl projekto vietos (pvz., ekologinės, transporto, darbo

jėgos ir t.t.);

□ Statybos išlaidos (tai yra apskaičiuoti visas statybos išlaidas,

kurias reikia finansuoti);

□ Finansinis planas. Šioje dalyje apžvelgiamas pinigų srautas, kaip jie

bus panaudojami, išmokamos paskolos. Reikia aptarti, kas bus

skolintojai, paskolų tiekėjai, indėlininkai ir t.t.;

□ Numatyti finansavimo sąlygas – tai pasiūlymo pagrindinis uždavinys,

svarbiausias taškas. Jis nusako finansavimo sumas, pirmenybes,

išmokėjimo terminus bei laiką.

Visuose etapuose pagrindinis patarėjo finansų klausimais tiklas –
išvengti, kad nebūtų netikėtai nustebinti skolintojai. Jis visada turi būti
objektyviai ir greitai informuotas apie įvairius atsiradusius pokyčius. Jei
šito nebus, gali būti prarastas pasitikėjimas ir jis pareikalaus grąžinti
skolą anksčiau laiko.

PROJEKTŲ RIZIKOS ĮVERTINIMAS IR APSKAIČIAVIMO METODAI

Tam tikram kapitaliniam darbui atlikti yra rengiami projektai. Projektai
gali būti individualūs ir tipiniai. Paruošus projektus yra organizuojami
konkursai ir jų metu yra atrenkami geriausi projektai. Projektams įvertinti
yra naudojami keturi pagrindiniai būdai:

□ Atsipirkimo periodas;

□ Grynoji esamoji vertė;

□ Vidutinis pelningumas;

□ Modifikuota vidinė pelno norma arba vidutinio pelningumo metodas.

Atsipirkimo periodas – tai yra laikas, per kurį gaunamos grynosios
įplaukos iš investicijų ir padengiamos investicijai skirtos išlaidos.
Atsipirkimo periodą langviausia apskaičiuoti sumuojant projekto grynuosius
pinigų srautus, kol bendra suma tampa teigiama. Kuo trumpesnis atsipirkimo
periodas, tuo geresnis yra projektas. Atsipirkimo periodo yra šie trūkumai:

□ Pagal šį kriterijų nepaisoma pinigų srauto po atsipirkimo periodo;

□ Nepaisoma laiko veiksnio, todėl pinigų vertė ir vėlesniais, ir

ankstesniais metais yra tokia pati.

Pranašumai yra šie:

□ Lengvai apskaičiuojamas;

□ Parodo, kiek laiko lėšos yra siejamos su projektu.

Projekto grynoji esamoji vertė (GEV) yra lygi būsimųjų grynųjų pinigų
srautų, diskontuotų pagal ribinius kapitalo kaštus, esamųjų verčių sumai.
Kaštai skaičiujami procentais.

Jeigu grynoji esamoji vetrė yra teigiama, tai projektas turi būti
priimtas. Jeigu yra du projektai su teigiamomis grynosiomis esamosiomis
vertėmis terpusavyje nesuderinami, tai pasirenkamas tas, kurio teigiama
vertė yra ankstesnė.

Grynosios esamosios vertės metodo esmė – įmonės vertė yra lygi jos dalių
verčių sumai. Jei įmonė investuoja į projektą, kurio grynoji esamoji vertė
lygi 0, tai jos dabartinių akcininkų turtas nesikeičia. Įmonės vertė
padidėja investicijos apimties dydžiu, tačiau jo akcijų vertė lieka
nepakitusi.

Jei priimto projekto grynoji esamoji vertė yra teigiama, dabartinis
akcininkų turtas padidėja. Šį vertė parodo, kiek padidėja turtas per tam
tikrą laiko tarpą, atsižvelgiant į laiką.

[pic] [pic]

EV – esamoji vertė; BV – būsimoji vertė.

D – reikalaujamas pelningumas; n – turto panaudojimo laikas (metais);

I – laikotarpio pinigų srautai.

Projekto vidinis pelningumas yra taikomas įvertinant investicijų į turtą
pelno normą. Jis apskaičiuojamas surandant tokią diskonto normą, kuriai
esant būsimųjų pinigų įplaukų esamoji vertė tampa lygi pinigų įdėjimų
esamajai vertei. Nustatant projekto vidinį pelningumą galima remtis tokiais
būdais:

□ Bandymo ir klaidų metodų;

□ Naudoti grafinį sprendimą;

□ Taikyti kompiuterinį modeliavimą.

Modifikuota vidinė pelno norma – sulygina investuojamo kapitalo
diskontuotą vertę su gautinų pinigų srautų diskontuota verte. Tai tokia
diskonto norma, kuriai esant projekto įdėjimų esamoji vertė lygi jos
būsimosios vertės esamajai vertei.

Projektų rizikos įvertinimas ir jos nustatymo metodika. Riziką įvertinti
yra svarbu sprendžiant visus finansinius uždavinius, ypač tada, kai tai
susiję su įdėjimų planavimu. Skiriami trys projektų rizikos tipai:

Išskirtinė rizika – tai rizika, kuri gresia turtui, jei jis sudarytų
vienintelę įmonės nuosavybę. Ji nustatoma pagal laukiamų įplaukų, kurias
lemia turtas, kitimą.

Vidinė rizika – kyla tada, kai atsižvelgiama į akcininkų atliekamą
diversifikavimo poveikį. Ji susijusi su tuo, kaip projektas gali lemti
įmonės pelną. Diversifikavimo principas: „Nedėk visų kiaušinių į vieną
pintinę“.

Rinkos rizika – yra ta projekto rizikos dalis, kuri negali būti
eliminuota (padalijama, panaikinama) atliekant diversifikavimą. Ši rizika
susijusi su įmonės veikla rinkoje.

Diversifikavimas bendrovės lygiu dažnai kritikuojamas, bet jeigu
akcininkai gali diversifikuoti savo asmeninius portfelius, tai kodėl to
paties negali daryti įmonės.

Galimi trys rizikos įvertinimo metodai:

□ Jautrumo analizė;

□ Analogiškai pagal scenarijus;

□ Monte Karlo modeliavimo metodas.

Pirmasis metodas yra rizikos jautrumo analizės metodas. Jo esmė yra ta,
kad pirmojo pagrindinio kintamojo keitimas vyksta nuolat, kai kiti yra
nekintami. Yra nustatoma, kaip įmonės grynojo pelno dydį lems vieno iš
kintamųjų dydžio pasikeitimas (pardavimų apimtys, bendrojo pelno ar veiklos
pelno pokyčiai). Siekiant įmonės veiklos kintamumą įvertinti skaičiuojami
įmonės veiklos ir finansiniai svertai. Finansinis svertas parodo grynojo ir
veiklos pelno dydžių procentinių pasikeitimų santykį. Jei įmonė turi daug
skolinto kapitalo tai jos finansinis svertas bus aukštas. Kuo aukštesnis
finansinis svertas, tuo sudėtingesnė priklausomybė nuo grynojo pelno ir
veiklos pelno dydžių pasikeitimo. Finansinio sverto rodiklis
apskaičiuojamas:

FS = Grynasis pelnasVeiklos pelno

Antrasis metodas – tai metodas, kurio esmė – „blogų“ ir „gerų“ aplinkybių
visumų palyginimas su labiausiai tikėtina padėtimi arba su pagrindiniu
variantu.

Trečiasis metodas – tai rizikos analizės metodas, pagal kurį ateities
įvykiai modeliuojami kompiuteriu.

DIVIDENDAI TEORIŠKAI IR PRAKTIŠKAI

Dividendų politika – tai sprandimų išmokėti dividendus ar laikyti
įplaukas įmonėje reinvesticijoms, priėmimas. Finansinėje praktikoje yra
skiriamos dvi dividendų politikos formos teorijos:

□ Dividendų irelavantiškumo teorija;

□ „Žvirblio rankoje“ teorija.

Pagal pirmąją teorija įrodinėjama, kad įmonės dividendų politika niekaip
neveikia nei jos vertę, nei jos kapitalo kaštus. Šios teorijos kūrėjai yra
Merton Miller ir Franko Modigliani. Jie įrodinėjo, kad įmonės vertę lemia
tik pagrindinis jos uždarbio dydis bei verslo rizika. T.y. įmonės vertę
veikia tik pajamos, gaunamos iš jos turto.

Antrosios teorijos kūrėjai yra Myron Gordon ir John Lintner. Jie
įrodinėja, kad pageidaujamas pelningumas didėja, mažinant dividendų
išmokėjimus, nes investuotojai labiau įsitikinę, kad gaus ne pajamas dėl
kapitalo padidėjimo, kaip nepaskirstyto pelno rezultatą, o dividendų
mokėjimus, t.y. jie įrodinėja, kad įmonės vertę daro didžiausią aukštas
dividendų išmokėjimo santykinis rodiklis. Todėl ji ir vadinama „Žvirblio
rankoje“ teorija.

Lieka neaišku, kuris požiūris yra tinkamesnis, nes praktiškai neįmanoma
labai tiksliai nustatyti įmonės augimo tempų. Įmonės vadovams sunku
numatyti iš anksto, kaip išmokėti dividendai veikia įmonės akcijų kainas.
Todėl praktiškai yra skiriami keli dividendų mokėjimo variantai:

□ Liekamoji dividendų politika – tai tokia politika, pagal kurią mokamų

dividendų suma yra faktinio pelno ir nepaskirstyto pelno, reikalingo

optimalios įmonės investicijų sąmatos finansavimui, dydžio skirtumui.

Šios politikos pagrindą sudaro investuotojų teikiama pirmenybė įmonėms,

kurios nepaskirsto ir reinvestuoja pelną į gamybą, o ne toms, kurios

išmoka jį kaip dividendus.

□ Alternatyvioji (pakaitinė) dividendų politika, t.y. pastovių arba

nuolat augančių dividendų mokėjimas tam tikru laikotarpiu. Šiuo atveju

įmonė nusistato siekiamus dividendų išmokėjimo tempus ir pagal šį dydį

kiekvienais metais stengiasi padidinti dividendus. Tokia politika

garantuoja investuotojams nuolatines ir realias pajamas.

Yra dvi priežastys, dėl kurių mokami nuolatiniai dividendai, o ne
laikomasi liekamosios dividendų politikos:

Kintančių liekamųjų dividendų politika sukelia didesnį neapibrėžtumą,
aukštesnę pageidaujamą pelno normą Ka ir mažesnę akcijų kainą;

Daugelis akcininkų naudoja dividendus einamajam vartojimui ir, jei įmonė
sumažina dividendus, jie, norėdami gauti grynųjų pinigų, turi parduoti
akcijas.

□ Dar vienas galimas politikos variantas – kai dividendų išmokėjimo

santykinis rodiklis yra pastovus. Šiuo atveju mokami maži nuolatiniai

dividendai ir papildomi dividendai pelningų metų pabaigoje. Tokia

politika suteikia įmonei lankstumo, o investuotojams – galimybę gauti

nors mažus dividendus.

Veiksniai, lemiantys dividendų politiką, yra skirstomi:

□ Dividendų mokėjimo apribojimai;

□ Investavimo galimybes;

□ Alternatyvių kapitalo šaltinių prieinamumas;

□ Dividendų įtaka akcinio kapitalo kaštams.

Mokant dividendus yra taikomi keli apribojimai:

□ Obligacijų pardavimo sutartys sudaro sąlygas mokėti dividendus tik tuo

atveju, jeigu apribojimo funkciją atliekantys santykiniai rodikliai

viršija nustatytą minimumą. Dividendų mokėjimai negali viršyti

buhalterinio balanso sąskaitos „nepaskirstytas pelnas“. Šitaip siekiama

apsaugoti kreditorius.

□ Siejasi su pinigų prieinamumu, nes dividendai gali būti išmokami tik

pinigais. Dėl neteisėtai sukauptų pajamų gali būti taikomos baudos.

Dividendų politiką veikia alternatyvių kapitalo šaltinių prieinamumas.
Pasirenkamas alternatyvus variantas pagal žemą dividendų išmokėjimo
santykinį rodiklį remiamasi nauja akcijų emisija. Mažas dividendų
išmokėjimo santykinis rodiklis realus toje įmonėje, kurioje yra aukštos
naujos akcijų emisijos išlaidos. Finansavimas atliekamas iš gautos
emisijos. Esant mažoms emisijos išlaidoms nauja akcijų emisija yra dar
patrauklesnė. Todėl aukštesni gali būti ir dividendų išmokėjimo santykiniai
rodikliai. Dėl vadovybės troškimo kontroliuoti mažėja naujų akcijų
pardavimo galimybės ir lieka daugiau nepaskirstyto pelno.

Dividendų politika gali veikti ir akcinio kapitalo kaštus. Taip atsitinka
dėl akcininkų siekimo gauti pajamas dabar, o ne ateityje. Būsimos pajamos
iš kapitalo padidėjimo taip pat gali būti rizikingesnės už dividendų gavimą
dabar. Akcininkų rizikos supratimą gali paveikti ir informacijos apie
dividendus turinys.

DIVIDENDAI LIETUVOJE

Dividendai – tai yra akcininkui paskirta pelno dalis, kuri yra
proporcinga jo turimų akcijų nominaliai vertei. Visuotiname akcininkų
susirinkime paskelbti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams.
Akcininkas turi teisę dividendus išsireikalauti iš bendrovės, kaip jos
kreditorius. Akcininkui išmokėtą dividendą bendrovė gali išieškoti, jei
akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad paskelbtas dividendas yra
neteisėtas. Visuotiniam akcininkų susirinkimui draudžiama skelbti ir
išmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki ar jei išmokėjusi dividendus
taptų nemoki. Rezervus, kurių negalima paskirstyti, sudaro privalomojo
rezervo ir akcijų priedų suma iki vienos dešimtosios įstatinio kapitalo
dydžio, nepaskirstyti bei kiti rezervai, perkainojimo rezervas ir rezervo
savoms akcijoms įsigyti dalis, lygi įsigytų savų akcijų verčių sumai. Jei
bendrovės balanse yra įrašyti nuostoliai, tai visuotinis akcininkų
susirinkimas neturi teisės skelbti ir išmokėti dividendų, kol jie nebus
padengti ar dėl to nebus sumažintas įstatinis kapitalas. Nutarimai dėl
nuostolių padengimo ar įstatinio kapitalo sumažinimo nuostolių gali būti
priimti tame pačiame susirinkime. Bendrovė privalo išmokėti dividendus ne
vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo dėl pelno paskirstymo priėmimo
dienos. Dividendus galima išmokėti tik grynais pinigais. Dividendus turi
teisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo,
paskelbusio dividendus, dieną buvo bendrovės akcininkai.

KAPITALO VERTĖ

Terminas „vertė“ yra labai dažnai vartojamas žodis ir žmonės įvairiai jį
supranta. Todėl verta kai kurias sąvokas aptarti. Skiriamos tokios vertės
sąvokos:

□ Pradinė vertė – t.y. vertė, kuri apskaičiuojama registruojant įmonę;

□ Likviduojanti vertė – tai suma pinigų, kurią galima gauti, pardavus

dalį įmonės turto (įrengimus, cechą);

□ Veikiančios įmonės vertė – tai tokia suma pinigų, kuri gaunama

pardavus įmonę, kaip veikiantį biznį. Tas pats turtas, jeigu jis

parduodamas kaip likviduojamas įmonės turtas, turi kitokią vertę negu

tas pats turtas, parduodamas kaip veikianti įmonė.

□ Apskaitinė turto vertė – tai turto kaštai, atėmus iš jų susikaupusio

nusidėvėjimo dalį. Įmonės apskaitinė vertė yra lygi jos akcininkų

turimai nuosavybės vertei. Kadangi apskaitoje yra tik įsigijimo vertė,

ji gali skirtis nuo dabartinės rinkos vertės (likviduojamosios vertės).

□ Rinkos vertė – tai turto rinkos kaina. Įmonės rinkos vertė atspindi

įmonės pelningumą ir rizikingumą bei jos ateitį. Ši vertė dažnai būna

didesnė už likviduojamąją įmonės vertę arba veikiančios įmonės vertę.

□ Tikroji (esminė) vertė – tai vertybinių popierių vertė, kuri yra

pagrįsta faktais – apskaitos informacija. Tai ekonominė vertė. Jeigu

finansų rinkos veikia efektyviai ir yra gerai informuotos, tai rinkos

kaina nedaug skiriasi nuo esminės kainos, t.y. nuo tikrosios vertės.

□ Nominali vertė – tai bendrovės įstatuose (ar kito VP

leidėjo)nustatyta suma, reiškianti minimalią kainą, už kurią bendrovė,

Vyriausybė gali parduoti obligaciją (akciją).
———————–
Tiesioginės gamybos išlaidos;
Netiesioginės gamybos išlaidos;
Atsargų padidėjimas ar sumažėjimas;
Diskontai ir nuolaidos;
Pardavimų sąnaudos;
Bendrosios ir administracinės sąnaudos;
Finansinės ir investicinės sąnaudos.

Gamybos savikaina

Sąnaudos

Pav. 1 Gamybinės įmonės veiklos sąnaudų struktūra

Pirkimai;
Diskontai ir nuolaidos;
Pardavimų sąnaudos;
Bendrosios ir administracinės sąnaudos;
Finansinės ir investicinės sąnaudos.

Pav. 2 Parduotų prekių (paslaugų) sąnaudų struktūra

Sąnaudos

Gamybos savikaina

Leave a Comment