TURINYS
Įvadas 3
Įmonių bankrotai. Jų dinamika 4
Įmonių bankrotas – makroekonominė problema 7
Bankrutuojančių įmonių turtas 13
Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas. Bankroto prevencija 20
Išvados 28
Literatūra 29
ĮVADAS
Šiame darbe aš pabandysiu aprašyti įmonių bankrotus, atskleiti jų esmę, priežastis ir pasekmes ekonominėje bei socialinėje sferose, plitimą ar mažėjimą t.y. dinamiką, bei apsisaugojimo nuo bankroto priemones ir galimybes (bankroto prevencija). Taip pat aptarsiu bankrutuojančių įmonių turto problemas – kas su juo nutinka. Savaime suprantama, kad bankrotas yra neigiamas reiškinys tiek pavienės bankrutuojančios įmonės “akimis”, tiek ir makroekonominiu, visuomenės mąstu. Jis gali tapti palyginus rimta problema. Todėl yra priimtas Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas. Šis įstatymas, kaip ir dauguma kitų, yra ne kartą papildytas ir taisytas. Paskutinė šio įstatymo redakcija yra išleista 2001 metų kovo 20 dieną Vilniuje Nr. IX-216. Šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą. Įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms. Kalbant apie Lietuvos įmonių bankrotus galima remtis ir statistika. Joje turėtų atsispindėti visos šalies įmonių bankrotų dinamika. Duomenys, be abejonės, galimi ne anksčiau kaip nuo 1991 metų, kadangi nėra prasmės kalbėti apie ankstesnius laikus šiuo aspektu.
ĮMONIŲ BANKROTAI. JŲ DINAMIKA
Peržiūrėję įvairių šalių įmonių bankroto, reorganizavimo įstatymų ir jų įgyvendinimo procedūras pamatytume, kad šių šalių įstatymuose ir procedūrose yra daug skirtumų. Juos galima suskirstyti į esminius ir neesminius. Esminius skirtumus lemia skirtingas požiūris į įmones skolininkes ir kreditorius. Vienų šalių įstatymai labiau gina įmonių skolininkių, kitų šalių – kreditorių interesus. Šie esminiai skirtumai atsiranda todėl, kad skirtingai apibrėžiamas įmonės nemokumas, kriterijai bankroto bylai iškelti, nustatytas nevienodas kreditorinių įsiskolinimų gražinimo eiliškumas ir t.t. Daugumoje šalių įmonių nemokumui nustatyti naudojamas vadinamasis “balanso” kriterijus, t.y. nustatoma skolos suma bei jos gražinimo laikas, kurių ribas peržengus, keditorius įgauna teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Įmonių nemokumo likvidavimo procedūros yra gana skirtingos. Jas galima suskirstyti į dvi dideles grupes:1) kreditorių ir įmonių skolininkių santykiai bei nemokumo likvidavimo priemonės grindžiamos savanorišku susitarimu;2) šalys susitaria priverstinai, dalyvaujant trečiosioms šalims, dažniausiai valstybės institucijoms, tokioms kaip teismų vykdytojai, Ūkio ar Teisingumo ministerijos, ar Valstybės turto fondas.Remianti statistikos departamento duomenimis apie įvairių šalių įmonių bankroto, reorganizavimo bei nemokumo likvidavimo reglamentuojančius įstatymus, juos analizuojančią literatūrą, Lietuvos bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių balansų, nemokių ir nuostolingai dirbančių įmonių finansinės atskaitomybės duomenų analizę, galima teigti, kad Lietuvoje būtina sukurti darnią įmonių, susidūrusių su laikinais finansinaiais sunkumais, gelbėjimo ir neperspektyvių įmonių greito išėjimo iš rinkos sistemą. Sistemą santykinai galima suskirstyti į dvi dalis:1) nemokių, nuostolingai dirbančių ir neperspektyvių įmonių išėjimo iš rinkos mechanizmai;2) pelningų, tačiau su laikinais finansiniais sunkumais susidūrusių bei nuostolingai dirbančių, tačiau turinčių realias perspektyvas išlikti rinkoje ir tapti konkurencingomis, įmonių gelbėjimo programos.Tarptautinės institucijos, tokios kaip Europos komisija, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, nuolat stebinčios kaip Lietuva rengiasi stoti į ES ir pasaulio prekybos organizaciją, kurios narė Lietuva iš esmės jau yra, pabrėžia nepakankamą Lietuvos įmonių konkurencingumą, ir kviečia spartinti nemokių įmonių bankrotą ir greičiau jas likviduoti. Nemokių įmonių skaičius Lietuvoje ir taip didėja palyginti sparčiai. Pavyzdžiui bankrutuojančių įmonių kasmet padaugėja 2-2,5 karto, palyginti su praėjusiu laikotarpiu. 1998 metais bankrotas buvo paskelbtas 99 įmonėms, o 1999 metais – 250, arba 2,5 karto daugiau, o per 2000 metus – 415 įmonių, arba 1,7 karto daugiau nei 1999 metais. Prognozuojama, kad 2001 metais bus daugiau kaip 800 įmonių, kurioms paskelbtas bankrotas. 2001 metų sausio 1 dieną buvo 1021 bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių ir 14 bankų. 967 įmonių bankroto procedūros buvo teisminės, 54 – ne teismo tvarka. Per 1993 – 2000 metų laikotarpį bankroto procedūros baigtos 215 (190 likviduota, 4 – reorganizuotos, 7 – sanuotos, kitose 14 sudarytos taikos sutartys arba nutrauktos bankroto bylos) įmonių (žr. 1 pav.).
Bankrutuojančių įmonių iš dalies padaugėjo dėl to, kad 1997 metais Įmonių bankroto įstatyme numatyta privalomai skelbti įmonės nemokumą. Tam įtakos turėjo ir 1998 metų finansų krizė (rublio devalvavimas) Rusijos Federacijoje ir dėl jos sumažėjęs Lietuvos eksportas į NVS šalis. Taip pat tam tikrą įtaką daro prekybos įmonių koncentrcija ir dėl to didėjantis importas.ĮMONIŲ BANKROTAS – MAKROEKONOMINĖ PROBLEMA
Pastaraisiais metais sparčiai didėjantis bankrutuojančių įmonių skaičius yra gana pavojingas šalies ekonomikai, nes:1) bankrutuoja seniai susikūrusios, turinčios gilias gamybos organizavimo tradicijas, palyginti stambios įmonės, kuriose dirba daug žmonių;2) kuriasi naujos mažos arba labai mažos įmonės su nedideliu arba labai mažu samdomų darbuotojų skiačiumi;3) įmonių bankrotas sukelia daug ekonominių ir socialinių problemų valstybės mąstu;4) įmonių, tarp jų ir privačių, bankroto sukeltas problemas neretai tenka spręsti valstybei;5) naujos įmonės neturi gamybos organizavimo ir valdymo įgūdžių, nepakankamai vertina rinkotyros reikšmę, darbuotojų kvalifikaciją, jų įgūdžius, darbo organizavimo kokybę, darbuotojų nuotaikas ir jų reikšmę darbo rezultatams.Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų 35 406 įmonių 1999 metų finansinės atskaitomybės duomenų analizėje matyti, kad į 14 983 įmonių balansą buvo apskaityti nuostoliai, o 5 678 buvo nemokios. Per 2000 metus 263 įmonių administracijų vadovai viešai paskelbė, kad jų įmonės nemokios, iš jų 151 tais pačiais metais pradėtas bankroto procesas. Bankrutuojančių įmonių problemas santykinai galima suskirstyti į ekonomines ir socialines.Prie ekonominių problemų vertėtų priskirti:1) gamybinių pajėgumų praradimą, susilpnėjiusį bendrą šalies ūkio konkurencingumą; 2) nesumokėtus mokesčius valstybės biudžetui, socialiniam draudimui ir kitiems valtybiniams fondams;3) nepatenkintus kreditorinius reikalavimus, neretai sukeliančius kitų su bankrutoujančia įmone susijusių partnerių ekonominius sunkumus bei bankrotą.Prie socialinių problemų priskirtinos šios:1) nedarbo augimas;2) bendro šalies gyventojų gyvenimo lygio kritimas;3) gyventojų nepasitenkinimas esama silpna šalies būkle;
4) netikrumo dėl ateities jausmas.Įmonių bankrotai, kaip ir kiekvienas ekonominis ar socialinis reiškinys, turi ir tam tikras teigiamas puses:1) kapitalo koncentracija, nes nereti atvejai kai įmones prie bankroto veda patys įmonės akcininkai, turintys galimybę daryti įtaką strateginės veiklos sprendimams ir palaipsniui perimti įmonės turtą;2) ūkis atsikrato neefektyvių, neperspektyvių įmonių, neneretai gaminančių pasenusius gaminius;3) nereikalingos struktūros ir nenaudojami pajėgumai likviduojami;4) atsiranda galimybė perteklinius darbuotojus atleisti iš darbo.Bankrutuojančių įmonių turto judėjimas rodo, kad šiuo metu bankrotas įmonėms skelbiamas gerokai pavėluotai. Įmonės ilgai būna nemokios, bei užtęstos bankroto procedūros sudaro sąlygas sukaupti dideles skolas. Dėl to įmonė tampa nepatraukli pirkėjams kaip verslo vienetas. Parduodant ar perduodant už skolas atskirus padalinius ar įrengimus, skolos paprastai paliekamos veikusiai įmonei, todėl dar labiau krenta jos turto paklausa. Dažnai kainas numažina teismų vykdytojai (antstoliai) bei įkaito turėtojai, kurie, norėdami greičiau atgauti skolas, nepagrįstai mažina įkeisto turto kainą. Pavėluotas bankrotas sukelia ypač skaudžias socialines pasekmes. Tai rodo akcinių bendrovių “Inkaras”, “Oruva”, “Aurida” ir kitų bankrutuojančių įmonių pavyzdžiai. Įmonių įsiskolinimas darbuotojams kartais yra toks didelis, kad jo nebeįmanoma grąžinti ir valstybės biudžeto t.y. kitų mokesčių mokėtojų sąskaita.Dėl įmonių bankroto 2000 metais atleista daugiau kaip 4,6 tūkst. darbuotojų. Daugiausia darbuotojų atleista Alytaus apskrityje, tai atitinka ir apsiektas 16,1 proc. nedarbo lygis. Jis yra vienas didžiausių šalyje (žr. 1 lent.).
Bankroto procesų eiga atskirose apskrityse parodyta 2 pav. Dėl įmonių bankroto atleistų darbuotojų skaičius pateiktas 3 pav. Darbo biržos duomenimis, nedarbo lygis 2001 metų sausio 1 dieną buvo 12,6 proc. nedarbo lygis Šiaulių apskrityje buvo 17,6 proc.; Tauragės – 16,5 proc.; Panevėžio – 16,4 proc.; Marijampolės – 16,2 proc.; Alytaus – 16,1 proc.; Telšių – 14,7 proc.; Utenos – 11,7 proc.; Klaipėdos – 11,0 proc.; Vilniaus – 9,9 proc.; Kauno – 9,7 proc.
Per 2000 metus daugiausia bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių buvo prekyboje – 152 (23,6 proc.) ir pramonėje – 129 (31,1 proc.). Pastararisiais metais bankrutuojančių įmonių skaičius gerokai padidėjo prekyboje ir statyboje (žr. 4 pav.).
Aktyviausi kreditoriai keliant bankroto bylas 2000 metais buvo Valstybinis socialinio draudimo fondas ir jo teritoriniai padaliniai. Jų iniciatyva iškeltos 144 bankroto bylos. Šios institucijos taip pat aktyviausiai teikė pasiūlymus dėl bankroto procedūrų tobulinimo (žr. 5 pav.). Per 2000 metus jos pateikė daugiau kaip 20 pasiūlymų.
Labai svarbu bankroto bylą įmonei iškelti laiku, nes tik tokiu atveju galima patenkinti daugumos kreditorių reikalavimus. Dėl pernelyg vėlai skelbtų bankroto procedūrų patenkinama tik nedidelė kreditorinių reikalavimų dalis.
BANKRUTUOJANČIŲ ĮMONIŲ TURTAS
Viena iš skaudžiausių bankrutuojančių įmonių problemų yra turto pardavimas. Iš bankrutuojančių ir bankrutavusių 2001 metais 806 įmonių turtą pardavė tik 351 įmonė. Šiose įmonėse už parduotą turtą gauta 60,5 mln. Lt pajamų. Tai 2,5 karto mažiau už turto balansinę vertę (kuri buvo 153,3 mln. Lt). Tokių pajamų nepakanka atsiskaityti net su pirmaeiliais kreditoriais, kadangi įmonių įsipareigojimai gerokai viršija net gaunamas pajamas. Bankrutuojančiose ir bankrutavusiose įmonėse turtas sudaro tik 60 % įmonių kreditorinių įsipareigojimų. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto dydis, jų įsiskolinimas kreditoriams bei įsiskolinimo struktūra 2001 metų sausio 1 dieną pateikta 2,3 lent. Kreditorinių reikalavimų struktūros pokyčiai 1998 – 2000 metais pateikti 6 pav.2000 metais itin išaugo skolos bankams ir įkaito turėtojams, valstybės biudžetui ir kitiems kreditoriams. Įmonių įsiskolinimas Socialinio draudimo fondui, energetikams ir žemdirbiams didėjo beveik proporcingai paskelbtų bankrotų skaičiui, o įsiskolinimai darbuotojams išaugo nedaug. Tai susiję su tuo, kad bankrutuoja mažesnės įmonės, o Socialinio draudimo fondas, kaip vienas aktyviausių kreditorių keliant bankroto bylas, privertė įmones su juo skaitytis. Bankrutuojančių įmonių turto struktūroje didžiausią dalį (62-65 %) sudaro ilgalaikis turtas, kurio pagrindinę dalį sudaro pastatai. Ši dalis per trejus metus iš esmė nepakito.
2 lentelė. Bankrutuojančių ir bankrutavusiųįmonių turtas (mln. Lt).Iš viso 914,5Ilgalaikis turtas 599,5Trumpalaikis turtas 184,7Gautinos sumos 116,9Kitas turtas 13,4
Beveik du kartus padidėjo trumpalaikio turto dalis ir pasiekė penktadalį viso turto. Pastebimai sumažėjo gautinos sumos. 2000 metų pabaigoje jos sudarė 14 % (1998 metais- 19 %). Nuo 4 % iki 1 % sumažėjo sukauptos pajamos ir ateinančių laikotarpių sąnaudos. Bankrutuojančių įmonių turto struktūra bankroto procesų pradžioje ir jų pokyčiai pateikti 7 pav.
3 lentelė. Bankrutuojančių ir bankrutavusiųįmonių finansiniai įsipareigojimai (mln. Lt).Iš viso 1523,2 100,0Darbuotojams 48,5 3,2Žemdirbiams 11,8 0,8Biudžetui 251,8 16,5Socialinio draudimo fondui 101,6 6,7Apmokėjimai už prekes 13,5 0,9Energetikams 159,5 10,5Bankams ir įkaito turėtojui 383,2 25,1Kitiems 553,3 36,3
Bankroto procedūros užsitęsia kelerius metus (žr. 4 lent.). 2000 metų gruodžio 31 dieną 65 iš 109 dar 1997 metais pradėtų bylų (59,6 %) iki šiol nagrinėjamos teismuose. Neužbaigta 43 proc. bylų pradėtų apygardų teismuose 1996 metais, 62,8 proc. bylų pradėtų 1995 metais. Baigta tik 17,6 proc. bylų, pradėtų 1999 metais.
Pagrindinės to priežastys yra: 1) galiojančiame Įmonių bankroto įstatyme buvo procedūrų, kurioms neapibrėžti terminai. Pavyzdžiui bankroto bylos teisminio nagrinėjimo laikas;2) įmonių administratoriai nesuinteresuoti greitai baigti bankroto procesą.
Bankroto procedūrų metu atgaunama tik apie trečdalį buvusios tuto balansinės vertės, o turtą pardavus rinkos kaina ir išskaičiavus administravimo išlaidas, atgaunama dar mažiau. Kadangi bankrotą galima buvo skelbti tik tada, kai skolos viršija įmonės turtą, padegia mažą kreditorinių reikalavimų dalį (žr. 5,6 lent.).
Darbuotojai atgavo vieną trečdalį, Socialinio draudimo fondas tik dešimtadalį, valstybės biudžetas – vieną šeštadalį savo skolų. Tokiam mažam efektyvumui įtakos turėjo ir objektyvios priežastys. Bankrutavusių įmonių administratorių apklausos duomenys (SD) bei bankroto baigties balansai rodo, kad įmonių turtas sunkiai parduodamas, o gautos sumos toli gražu nepadengia įmonių kreditorinių reikalavimų. Iš 126 ištirtų įmonių, kurių turtas bankroto pradžioje buvo didesnis nei 200 tūkst. Lt, o darbuotojų daugiau kaip 50, savo pastatus ar jų dalį pardavė 55,4 proc. įmonių. Tačiau turto pardavimo efektyvumas buvo nedidelis.
6 lentelė. Kreditorinių reikalavimųgrąžinimo procentas bankrutuojančioseįmonėse (1993-2000 metais, mln. Lt)Kreditorinių reikalavimų suma 8,7Darbuotojams 34,3Valstybės biudžetui 17,2Socialino draudimo fondui 9,1Bankams 1,1Kitiems 4,2
Tik 16 proc. atvejų parduotas verslas ar visa įmonė, 74 – proc. įmones turtas parduotas dalimis ar atskirais įrengimais. Pirkėjų struktūra rodo, kad kapitalas pereina iš vienų kolektyvinių savininkų kitiems kolektyviniams savininkams. Vos 9 proc. pastatų nuprko fiziniai asmenys, 5 proc. – personalinės įmonės. Bankrutavusių įmonių turto pardavimo ekonominis efektyvumas pavaizduotas 7 lent.Pagrindinės preižasts, dėl ko mažas turto pardavimo efektyvumas yra pavėluotai iškeltos bankroto bylos, užsitęsusios bankroto procedūros, mažas bendras kapitalo rinkos aktyvumas. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus naują Įmonių bankrotų įstatymą, pakeitus bankroto skelbimo įmonėms kriterijus, ši problema turėtų būti sprendžiama daug geriau, tačiau iš pradžių įmonių bankrotai gali įgauti grėsmingą mąstą.
7 lentelė. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo (panaudojimo) efektyvumasĮmonių, kuriose parduota turto, skaičius 356Turto balansinė vertė bankroto pradžioje (mln. Lt) 1753,1Turto balansinė vertė metų pabaigoje (mln. Lt) 1039,9Parduoto turto balansinė vertė (mln. Lt) 642,2Dalis nuo turto balansinės vertės (%) 36,6Gauta pajamų (mln. Lt) 286,6Dalis nuo parduoto turto balansinės vertės (%) 44,6Dalis nuo viso turto balansinės vertės (%) 16,3
Valstybės pagalba sunkioje būklėje atsidūrusioms įmonėms buvo ir bus labai reikalinga. Tačiau iki šiol buvo sanuotos vos kelios įmonės, iš jų dalis vis vien bankrutavo.Bankroto procedūrų efektyvumui didinti naujame įmonių bankroto įtatymo projekte, palyginti su 1997 metų Įmonių bankroto įstatymu, nustatytos lengvesnės bankroto bylos kėlimo sąlygos, t.y., jei įmonė nustatytais teminais neatsiskaitė su kreditoriais ir pradelsti įsipareigojimai (skolos) viršija pusę jos turto. Nustatyta maksimali bankroto procedūrų vykdymo riba. Kad administratorių atlyginimai atitiktų atliekamų darbų apimtį, siūloma, nustatant administratoriaus atlyginimą, įvertinti įmonės veiklos pobūdį, parduodamo turto apimtį, įmonei iškeltų bylų skaičių ir sudėtingumą.
Bankroto prevencijai nuo 2001 metų liepos 1 dienos pradėjo galioti Lietuvos Respublikos Seimo 2001 metų kovo mėnesį priimtas Įmonių restrusktūrizavimo įstatymas, bei šiuo metu rengiami poįstatyminiai aktai. Įmonių rstruktūrizavimas turėtų sudaryti palankesnes sąlygas suderinti įmonės sąntykius su kreditoriais, atstatyti įmonių mokumą, plėsti gamybą, išsaugoti ir sukurti naujas darbo vietas. Numatoma, kad įmonės bus restruktūrizuojamos tik teisminiu būdu, pagal teismo patvirtintą įmonės restruktūrizavimo planaą. Restruktūrizavimo planui vykdyti numatytas iki ketverių metų laikotarpis. Įstatymas sudaro sąlygas įmonei tartis su kreditoriais, kad būtų atidėti kreditorinių reikalavimų terminai, sumažinti reikalavimus arba jų visai atsisakyti ar piniginę prievolę pakeisti kita, atsiskaityti turtu ar akcijomis.Naudotis teikiamomis lengvatomis įmones skatins įstatyme numatomas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki restruktūrizavimo bylos įsiteisėjimo dienos. Sustabdomas palūkanų, baudų, mokesčių, kitų privalomųjų įmokų išieškojimas, draudžiama išieškoti įmonės skolas teisme ar ne ginčo tvarka, taip pat nutrukiamas delspinigių už visas įmonės prievoles, tarp jų ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMAS. BANKROTO PREVENCIJA
Pastaraisiais metai pradėta kurti nuostolingai dirbančių ir nemokių įmonių gelbėjimo sistema ir jos įgyvendinimo mechanizmas. Pirmasis bandymas šiam mechanizmui sukurti buvo Ūkio ministerijos parengta Įmonių veiklos gaivinimo programa. Programa patvirtinta Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 metų gegužės 21 d. nutarimu Nr 629. Nors daug programoje numatytų priemonių derinimo ministerijose metu, buvo išbrauktos, Vyriausybė ir seimo nariai atkreipė dėmesį į būtinumą gelbėti įmones, atsidūrusias sunkioje finansinėje padėtyje ne dėl pačių įmonių kaltės, o dėl tuo metu galiojusių verslui nepalankių įstatymų ir kitų teisinių bei ekonominių sąlygų. Siekiant įgyvendinti programą buvo parengti keleto įstatymų (Įmonių, mokesčių administravimo, Akcinių bendrovių ir kitų įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų) pakeitimai. Leista įmonėms už skolas atsiskaityti akcijomis ir turtu, parduoti įmonių beiklai plėtoti nebūtinus įrengimus ir pastatus.
Tačiau šios programos įgyvendinimas nepašalino visų kliūčių trukdančių įmonių veiklą. Dėl lėšų stygiaus (nebuvo skirta 70 mln. Lt reikalingų programai įgyvendinti) nebuvo taikytos geros įmonių veiklos skatinimo programos ir kitos priemonės. Kadangi trūko lėšų, programa greitai išsėmė savo galimybes, juolab, kad Europs Komisija bei Pasaulio bankas prieštaravo, jog Lietuva gelbsti mirusiais įmones. Antruoju įmonių gelbėjimo sistemos kūrimo etapu galima laikyti 1999-2000 metus. Pirma, prie Ūkio ministerijos buvo įkurtas Įmonių bankroto valdymo departamentas. Antra, parengtas naujas įmonių bankroto įstatymas. Trečia, parengti Įmonių restruktūrizavimo ir Garantinio fondo įstatymai. Ketvirta, pradėtos analizuoti ir pamažu šalinti įmonių veiklą trukdančios kliūtys.Vyriausybė numatė gerinti privataus sektoriaus veiklos sąlygas, panaikinti nereikalingus rinkos suvaržymus bei nousekliai privatizuoti įmonei priklausantį turtą ir decentralizuoti vykdomas funkcijas. Todėl daug dirbama nuostolingai dirbančių ir nemokių įmonių restruktūrizavimo ir bankroto procesų spartinimo klausimais. Lietuvos Respublikos Seimas jau priėmė Įmonių bankroto valdymo departamento parengtus įonių bankroto ir įmonių restruktūrizavimo įstatymus. Be to, Seimas jau priėmė Garantinio fondo įstatymą. Įstatymuose numatytos sąlygos nuostolingai dirbančioms, neturinčioms aiškių perspektyvų ar to norinčioms įmonėms, greitai pasitraukti iš rinkos; o perspektyvioms ar turinčioms realias galimybes išlikti rinkoje ir tapti konkurencingomis – jas restruktūrizuoti. Svarbiausios bankroto procedūrų tobulinimo nuostatos, išdėstytos naujoje Įmonių bankroto įstatymo redakcijoje. Šiame įstatyme nustatyta:pirma, apriboti laiką, per kurį turi būti atliktos visos bankroto procedūros;antra, supaprastinti turto pardavimo varžytiniųtvarką;trečia, supaprastinti įmonių, neturinčių turto ar turinčių jo nepakankamai, kad galėtų atsiskaityt su kreditoriais, likvidavimo procedūras. Kadangi tokių įmonių yra gana daug, tai leis smarkiai pagerinti bendrą padėtį. Be to, siekiant, kad greičiau būtų keliamos bankroto bylos, įstatyme kitaip apibrėžiamas nemokumas. Naujoje Bankroto įstatymo redakcijoje nemokumu laikoma įmonės būsena, kai ji negali nustatytais terminais asiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais): nemoka darbo užmokesčio, ar/ir neatsiskaito už gautas prekes, atliktus darbus, nevykdo įstatymų nustatytų privalomųjų mokėjimų, negali vykdyti kai kurių kitų įsipareigojimų. Taigi valstybė deda pastangas sudaryti palankias sąlygas ne tik įeiti į rinką (ypač kuriant naujas įmones) bet ir išeiti iš jos (paspartinti bankrotą ir likvidavimą) bei palengvinti nuostolingai dirbančių, laikinus finansinius sunkumus turinčių įmonių restruktūrizavimą. Restruktūrizavimu bus siekiama:1) išsaugoti įmones, turinčias laikinų finansinių sunkumų ir negalinčias atsigauti dėl įsisenėjusių skolų, susidariusių ne dėl jų pačių kaltės;2) efektyviau paskirstyti ir panaudoti gamybos ištelius, kad būtų pilniau tenkinami kreditorių reikalavimai;3) išvengti resursų nuvertinimo ir iššvaistymo;4) užkirsti kelią tyčiniams bankrotams;5) pagerinti valstybės ir savivaldybių turto ar jo dalies privatizavimą;6) didinti Lietuvos pramonės produkcijos konkurencingumą vidaus ir tarptautinėje rinkoje;kaip pasiseks šiuos tikslus įgyvendinti, pirmiausia priklausys nuo to, kurią dalį produkcijos rinkoje užims pelningai dirbančios įmonės ir nuo rinkos sugebėjimo kuo sparčiau atsikratyti nuo neproduktyviai dirbančių ūkio subjektų. Taigi, Vyriausybės įmonių restruktūrizavimo palitika nukreipta į nepelningai ir nuostolingai dirbančias įmones. Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijoje numatoma:1) skatinti dalies nepelningai ir nuostolingai dirbančių įmonių restruktūrizavimą, dėl ko didės pelningai dirbančių įmonių skaičius;2) spartinti nemokių įmonių įtraukimą į bankroto procesą bei bankroto procedūras, dėl ko turėtų pagyvėti pramoninių išteklių, ypač turto, rinka, kuria neretai naudojasi naujai besikuriančios, pelningos įmonės; 3) sudaryti sąlygas nuostolingai dirbančioms įmonėms restruktūrizuoti jų skolas ir tuo sudaryti palankesnes ekonomines sąlygas jų veiklai.Įmonių restruktūrizavimo įstatymas parengtas įvertinus esamą Lietuvos įmonių būklę, bankroto proceso spartėjimą, bedarbių augimo tendencijas, išstudijavus ir atsiūvelgus į Suomijos, Didžiosios Britanijos ir kitų Europos šalių patirtį, panašius Europos šalių bei JAV įstatymus, taip pat į PHARE ekspertų, dalyvaujančių programoje “Pagrindinių Lietuvos komercinių įstatymų modernizavimas”, ir Pasaulio banko konsultantų pasiūlymus.Rengiant Įmonių restruktūrizavimo įstatymą laikyasi nuostatos, kad kuo anksčiau įmonė, turinti finansinių sunkumų, pradeda restruktūrizavimo procedūras, tuo lengviau išsaugoti darbo vietas, ir išgelbėti įmonę. Įmonių restruktūrizavimas, kaip pabrėžiama Įmonių restruktūrizavimo įstatyme, apima ūkinės veiklos rūšies pakeitimus, gamybos modernizavimą, darbo organizavimo ir valdymo struktūros tobulinimą, turto dalies ir/ar atskirų padalinių pardavimą ar perdavimą, įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžio bei vykdymo terminų patikslinimą, kitastechnines ekonomines bei organizacines priemones, skirtas ilgalaikiam įmonės mokumui atstatyti.Pagrindinės įstatyme numatytos lengvatos, kuriomis galės naudotis restrukūrizuojamos įmonės, yra tai, kad teismui patvirtinus įmonės restruktūrizavimo planą bus:1) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bylos iškėlimo teisme, įskaitant palūkanų, baudų, privalomųjų mokėjimų mokėjimą, ieškoti skolas iš šios įmonės teismine ar ne ginčo tvarka;2) nutraukiami delspinigių už visas įmonės skolas skaičiavimai. Tarp jų ir delspinigių skaičiavimas už įmonės prievoles susijusias su darbo santykiais; 3) sustabdomi išieškojimai pagal vykdomuosius raštus;4) kreditoriai, įskaitant ir privalomųjų mokėjimų administratorius, galės sumažinti reikalavimus ar jų visai atsisakyti, atidėti reikalavimų vykdymo terminus;5) įmonė galės su kreditoriais, jiems sutikus, atsiskaityti turtu ir akcijomis ar kitais vertybiniais popieriais.Kitos sąlygos, kurios turi užtikrinti, kad tarp restruktūrizuojamų įmonių patektų tik turinčios perspektyvą, t.y. tik laikinai tik laikinai nepelningos įmonės, bus numatytos poįstatyminiuose aktuose, kurie šiuo metu baigiami rengti. Šios sąlygos turės būti nurodytos įmonės restruktūrizavimo plane, kurį turės priimti kreditorių susirinkimas, bei patvirtinti teismas. Formupjant šias sąlygas svarbu laikytis principo, kad restruktūrizavimas neiškreiptų sąžiningos konkurencijos ir nesuteiktų nesėkmingoms įmonėms pranašumo prieš su jomis konkuruojančias sėkmingas įmones.Vienas iš svarbiausių dokumentų, kuriuo vadovausis restruktūrizuojama įmonė, greta galiojančių įmonės veiklą reglamentujančių įstatymų, bus teisme patvirtintas jos restruktūrizavimo planas. Įstatymas reglamentuos įmonės restruktūrizavimo plano struktūrą ir jo turinį. Plane turi būti nurodyti kreditorių ir savininkų santykiai valdant turtą ir jį panaudojant, atsiskaitymo už įsiskolinimus, bei restruktūrizavimo plane numatytų primonių įgyvendinimą tvarka, darbuotojų, numatytų atleisti dėl įmonės restruktūrizavimo skaičius, restruktūrizavimo metu susidariusių nenumatytų nuostolių paskirstymo, balsavimo kreditorių susirinkimuose, turto paskirstymo, baigus įmonės restruktūrizavimą, tvarka ir kiti svarbūs restruktūrizuojamos įmonės aspektai. Įstatyme reglamentuota įmonės restruktūrizavimo ir bankroto sąveika, laikantis principo, kad įmonės bankrotas yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai įmonės galimybės atstatyti savo ilgalaikį mokumą yra išsemtos ir ją gelbėti nėrs prasmės. Tai reiškia, kad įmonė neturi laukti, koljos įsiskolinimai taps kreditoriams našta ir kreditoriai nebeturės vilties jų visų atgauti. Nenorėdama prarasti kreditorių pasitikėjimo, įmonė privalo nedelsti vykdyti priemons, kurios priimtinos tiek kreditoriams tiek ir pačiai įmonei, nes naujasis bankroto įstatymas suteikia teisę kreditoriui nedelsiant kelti įmonei bankroto bylą, nors įmonė ir turės pakankamai turto. Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams (taip pat ir kreditorių) , pernelyg dideliam kai kurių valstybės institucijų geranoriškumui restruktūrizuojamos įmonės atžvilgiu, įstatymas numato kai kurių įmonės savininkų vadovų veiksmus ir atsakomybę:1) resstruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu, teismas paskiria administratorių, kuris yra atsakingas už plano kokybę ir jame numatytų priemonių efektyvumą;2) plano įgyvendinimo laikotarpiu teismas paskiria kreditorių komiteto pirmininką, vykdantį administratoriaus funkcijas:3) plane numatyta administratoriaus ir įmonės vadovo atsiskaitymo kreditorių komitetui ir kreditorių susirinkimui tvarka, kurią patvirtina teismas, tvirtindamas planą;4) suvaržoma galimybė parduoti įmonės turtą (įmonė turi gauti teismo sutikimą). Savo ruožtu teismas sprendimui priimti turi gauti kreditorių sutikimą;5) be teismo sutikimo įmonė negaki perleisti turto kitiems asmenims, suteikti garantijas, laiduoti, nutraukti sandorius, užstatyti turtą. Įmonių restruktųrizavimo įstatymas yra svarbi dar tik kuriamo įmonių, susidūrusių su laikinais finansiniais sunkumais, gelbėjimo, bei neperspektyvių įmonių greito išėjimo iš rinkos sistemos dalis. Įstatymas iš esmės įkūnija įmonių gelbėjimo politiką, kurią plačiai taiko Europos valstybės ir JAV. Valstybė, yra vienas didžiausių bankrutuojančių įmonių kreditorių.Gali kilti klausimas, ar gali kuriama įmonių gelbėjimo sistema pagerinti padėtį? Įmonių restruktūrizavimo sėkmė, jo efektyvumas priklausys nuo tikslaus pasiūlytų įstatymų priėmimo ir jų nuostatų įgyvendinimo: metodikos kokybės, įmonių savininkų, administratorių, bei teisėjų pasirengimo vykdyti restruktūrizavimą, užsienio partnerių ir investuotojų paieškos restruktūrizuojamoms įmonėms sistemos efektyvumo ir pan. Įgyvendinant sistemą, numatoma įmonių administratoriams, apygardų teismų nagrinėjančių įmonių bankroto ir restruktūrizavimo bylas teisėjams, atitinkamų ministerijų darbuotojams bei įmonių vadovams organizuoti konferencijas, mokomuosius seminarus, kvalifikacijos kėlimo kursus. Taip pat numatoma parengti mokymo priemonių, kad mokymais ir metodika galėtų pasinaudoti kiek galima daugiau ūkio specialistų.Rengint įmonių bankroto ir restruktūrizavimo įstatymo poįstatyminius aktus bei visai siūlomai schemai įgyvendinti ateityje bus studijuojama užsienio, pirmiausis Europos sąjungos šalių patirtis. Laukiama patarimų iš PHARE bei pasaulio banko konsultantų, aktyvaus kitų institucijų bei įmonių administratorių dalyvavimo. Tikimasi gauti ir materialinę paramą iš pramonės plėtros programos Valstybės biudžete skirtų lėšų. Parama ypač reikalinga studijuojant Europos šalių patirtį, rengiant metodiką, priežiūros modelius, ir kompiuterines programas, praktikumus, organizuojant tarptautinę konferenciją įmonių bankroto bei restruktūrizavimo metodologiniais bei metodikos klausimais, taip pat skleidžiant mūsų šalies patirtį. Šioms priemonėms įgyvendinti Europos Komisija PHARE paramai 2001-2003 metais jau skyrė 2 mln. Eurų. Tarptautinis konkursas kosultacinėms firmoms atrinkti vyks 2001 metų birželio mėnesį. Planuojama, kad schemoje numatytas priemones įgyvendins keletas mūsų šalies institucijų: Ūkio, Teisingumo, Finansų ministerijos, Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, įvairios su straipsnyje minimomis problemomis susijusios agentūros, konsultacinės firmos bei atskiri ekspertai. Jų pastangas turėtų sujungti minėtas PHARE projektas, kuriame dauf dėmesio bus skiriama įmonių administratorių bei įvairių institucijų ekspertų mokymui. Šiuo metu jau yra susiformavusi tam tikra įmonių administratorių rengimo sistema. Jau parengti 447 administratoriai. Be to, teisė administruoti bankrutuojančias įmones suteikta 50 juridinių asmenų. Administratorius rengia Kauno technologijos universitetas ir Pramonės mokymo centras prie Ūkio ministerijos. Tačiau ši sistema bei administratorių pasirengimas ne visada pakankamai geri. Praktika rodo, kad kai kuriuos administratorius būtina perkvalifikuoti. Tačiau kai kurios jų perkvalifikavimo problemos, ypač lėšų stoka, išlieka. Įgivendinus visas numatytas priemones bus padidinta, bankrutuojančių, nemokių ir susidūrusių su laikinais finansiniais sunkumais įmonių vertė, jų patrauklumas rinkoje.IŠVADOS
Apibendrinant galima teigti, jog bankrotas – įmonės nemokumas, nesugebėjimas išsimokėti skolų ir išsilaikyti rinkoje bei to pasekoje – žlugimas.Nemokių įmonių skaičius Lietuvoje didėja palyginti sparčiai. Bankrutuojančių įmonių kasmet padaugėja apie 2,5 karto, palyginti su praėjusiu laikotarpiu. Nemokumas gali būti likviduojamas dviem keliais: kreditorių ir įmonių skolininkių santykiai grindžiami savanorišku susitarimu arba šalys susitaria priverstinai, dalyvaujant valstybės institucijoms, tokioms kaip teismų vykdytojai, Ūkio ar Teisingumo ministerijos, ar Valstybės turto fondas.Įmonės priėjusios bankroto ribą gali būti 1) nuostolingos ir neperspektyvios;2) pelningos, tačiau turinčios tam tikrų finansinių sunkumų.Antru atveju įmonei gali padėti valstybė savo programomis, tačiau jokiu būdu negalima pažeisti sąžiningos konkurencijos rinkoje. Bankrotas sukelia ne tik ekonominių, bet ir socialinių problemų.Ekonominės problemos: 1) susilpnėjęs bendras šalies ūkio konkurencingumas;
2) nesumokėti mokesčiai valstybės biudžetui, socialiniam draudimui ir kitiems valtybiniams fondams;3) nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai.Socialiniės problemos:1) nedarbo augimas;2) šalies gyventojų gyvenimo lygio kritimas;3) gyventojų nepasitenkinimas silpna šalies būkle;4) netikrumo dėl ateities jausmas.Šiuo metu bankrotas įmonėms skelbiamas gerokai pavėluotai. Įmonės ilgai būna nemokios, bei užtęstos bankroto procedūros sudaro sąlygas sukaupti dideles skolas.Per 2000 metus daugiausia bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių buvo prekyboje ir pramonėje. Skirstant geografiškai – daugiausiai Kauno ir Vilniaus apskrityse.Bankrutuojančiose ir bankrutavusiose įmonėse turtas sudaro tik 60 % įmonių kreditorinių įsipareigojimų. T.y. net pardavusios visą turtą įmonės geriausiu atveju padengtų vos daugiau kaip pusę įsipareigojimų. Turto pardavimas labai apsunkinamas, tik 16 proc. atvejų parduotas verslas ar visa įmonė, 74 – proc. įmonės turtas parduotas dalimis ar atskirais įrengimais. Bankroto procedūra dėl nepalankių įstatymų užtrunka kelerius metus.Įmonių bankroto procedūrų tobulinimas, įvairių vyriausybės programų ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo priemonių įgyvendinimas, šiuo metu yra vienas iš svarbiausių bankroto prevencijos etapų. Sėkmingai įveikus šį etapą, turėtų padidėti bankroto procedūrų ir prevencijos efektyvumas.LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas;
2. Č. Purlys, G. Rainys “Ekonominės reformos ir prioritetai” (Lietuvos Respublikos Statistikos departamento straipsnis);
3. Kita LR Statistikos departamento bei darbo biržos suteikta informacija;
4. Lietuvos Respublikos Įmonių restrusktūrizavimo įstatymas.