Graikų mitologijos reikšmė antikos kultūrai

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ mokslų fakultetas

FILOSOFIJOS IR KULTŪROLOGIJOS katedra

GRAIKŲ MITOLOGIJOS REIKŠMĖ ANTIKOS KULTŪRAI

Referatas

Atliko

... gr.stud.

..........

Vadovė

Docentė

Janina Januškevičiūtė

KAUNAS, 2004

TURINYS

Įžanga 3
1. Mitai ir mitologija 4
2. Mitai ir dievai senovės graikų gyvenime 6

2.1.Mitų realumas 6

2.2. Mitai ir dievai žmogaus gyvenime 6
3. Graikų mitologijos reikšmė Antikos kultūrai 8

3.1. Mitų reikšmė literatūrai ir dramai 8

3.2. Mitologijos įtaka dailei, skulptūrai, architektūrai 9

3.3. Graikų kultūros įtaka Helenizmo epohoje ir vėliau 10
Išvados 12
Literatūra 13

ĮŽANGA

Graikija, Elada. Šie žodžiai žinomi visam pasauliui. Jie tarsi
civilizacijos, demokratijos, kultūros, meno ir filosofijos sinonimai.
Homero epai, Eshilo, Sofoklio, Euripido tragedijos ir dramos, istoriko
Herodoto, filosofų Demokrito, Platono, Arristotelio veikalai, davę pradžią
jaunai besiformuojančiai Vakarų Europos kultūrai, nepradingo be pėdsakų,
nepasimetė amžių ir tūkstantmečių sandūrose ir, laimėję laiko išbandymus,
vis dar džiugina ir stebina pasaulį.

Graikų kultūrą formavo jų pasaulėžiūra, pagrįsta mitais. Mitinis
pasaulėvaizdis buvo pirmapradis žmogaus susitikimas su pasauliu, su jo
slėpininga būtimi. Senieji Elados gyventojai visas gamtos jėgas ir
reiškinius priskyrė dievams, kuriuos jie įsivaizdavo kaip idealius žmones
su visais žmogiškais jausmais (džiaugsmu, liūdesiu, pykčiu, pavydu,
neapykanta ir t.t.). Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus be
didesnių sunkumų aiškino pasaulį ir savo gyvenimą.

Šiame darbe pasistengsiu apžvelgti grraikų mitologijos reikšmę ne tik
Graikijos, bet ir visos Antikos kultūrai.

1. MITAI IR MITOLOGIJA

Prieš pradedant nagrinėti mitologijos reikšmę, reikia išsiaiškinti,
kas tai yra mitai, kaip ir kada jie atsirado Graikijoje.

Mitus kūrė ne tik senovė graikai. Tai daugelio pasaulio tautų
fenomenas. Įvairių tautų mitologijos tyrinėjimas r

rodo, kad labai panašių
mitų galima rasti daugelyje kultūrų. Be to, ir mitų temos beveik visada
vienodos: pasaulio ir žmogaus atsiradimas, gimimo ir mirties paslaptis,
moralinės vertybės.

Mokslininkai mitologiją aiškina labai įvairiai. Prancūzų švietėjai
(D.Didro, Volteras, Š.Monteskjė) ją laikė tamsusmo ir apgaulės produktu,
italas Dž.Vikas (XVII a.), vadindamas mitologiją „dieviškąja poezija“,
pabrėžė jos jausminį konkretumą, emocionalumą, vaizduotės turtingumą. XVIII
a. vokiečių klasicizmas mitus laiko nuostabios poezijos dvasios kupinais
kūriniais, filosofijos ir istorijos priešaušriu, kiekvienos tautos
vaikystės atributu. Romantinį požiūrį į mitus įvertino ir F.Šelingas (XIX
a.), traktavęs juos kaip estetikos fenomeną: mitas esąs ne alegorija, o
poetinis simbolis.

Visų šių ir kitų mitologijos aiškinimo teorijų šalininkai sutinka, kad
mitai nėra tik „atgyvena“ ir naivus nepažintų gamtos jėgų paaiškinimas, o
būdami susieti su magija ir ritualais, yra gamtos bei socialinės tvarkos
kontrolės išraiška. Mitologinis mąstymas, turėdamas ypatingą loginį iir
psichologinį pobūdį, yra taip pat tam tikrų simbolių kalba, kurios
terminais žmonės modeliavo ir aiškino pasaulį, visuomenę ir pačius save.
Mitologinio mąstymo bruožai randami įvairiose istorinėse epochose,
kultūrose, o ypač jų gausu literatūroje ir mene.

Mitologija yra žodinė kūryba, mitus kūrė ir pasakojo daugybė žmonių
visais laikais. Tačiau ji nebūtų pasiekusi mūsų laikų, jeigu kas nors,
labai seniai, nebūtų jos užrašęs. O užrašė ją graikų, romėnų, kai kurių
Rytų tautų poetai, istorikai, filosofai. Daugiausia jų randama antikinės
Gaikijos epuose, poemose, lyrikų darbuose, tragedijose ir komedijose.

Mitas buvo žodis, pasakojimas ap
pie dievus, pusdievius (dievų ir žmonių
vaikus), jų santykius su žmonėmis. Atskiruose poliuose gyvenę graikai
turėjo bendrų mitų, bet dažnai mitas buvo tik to polio, tos vietovės
nuosavybė. Už miesto-valstybės ribų jis galėjo būti ir nežinomas arba
pasakojamas kitaip. Dėl šios priežasties yra keli to paties mito variantai
ir daugybė vietinių mitų.

Graikai į Balkanų pusiasalį atsikraustė III tūkstantmetyje pr. Kr.
Keliaudami jie turėjo kontaktų su Senąja Europa, tačiau apsistoję vienoje
vietoje galėjo geriau įsižiūrėti ir pažinti klestinčią Egėjo kultūrą ir
perimti jos elementus – pasistatė milžiniškas pilis, puošė namų sienas
piešiniais, savo vazas ir kitus indus dekoravo panašiais motyvais. Taip pat
išmoko rašto, pradėjo garbinti kai kuriuos dievus, perėmė apeigų papročius.

XII a. pr. Kr. į Balkanus atplūdo nauja graikų atėjūnų banga,
nušlavusi Mikėnų kultūrą. Tris šimtmečius tęsėsi vadinamieji tamsieji
amžiai – graikų viduramžiai. Tik IX a. pr. Kr. vėl po truputį pradėjo busti
graikų kultūra.

Dauguma mitų, padavimų bei legendų sukurta II tūkstantmečio pr. Kr.
pabaigoje – I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje, kai senuosius Egėjo jūros
baseino gyventojus dalinai išstūmė, o kai kur visai sunaikino į Graikiją
įsiveržusios gretimos gentys. Šiuos pasakojimus skleidė klajojantys dainiai
– aoidai.

Graikų mitologija paprastai skirstoma į archajinę ir klasikinę.
Archajiniais graikų mitologijos laikais laikoma II tūkstm. pr. Kr. antroji
pusė, o klasikinė Olimpo mitologija susiformavo XI-IX a. pr. Kr. Archajinis
laikotarpis apibūdinamas kaip atgrasių, baisių chtoninių (graikiškai chton
(χσών) – žemė) pabaisų viešpatavimas, o Olimpo dievų klasika la
aikoma grožio
ir harmonijos pergale prieš negražius ir pavojingus chtoniškuosius
monstrus.

2. MITAI IR DIEVAI SENOVĖS GRAIKŲ GYVENIME

2.1. MITŲ REALUMAS

Ilgą laiką niekas net neabejojo – tikėti ar netikėti tuo, kas
pasakojama mituose, kuriuose žmonės matė kolektyvinės patirties ir daugelio
kartų sukauptų žinių sintezę. Tais, seniausiais, laikais žmonės mitais
naudodavosi tarsi universalia enciklopedija, kur galima rasti atsakymus
apie svarbiausius klausimus: kokios yra gamtos reiškinių priežastys, kas
laukia žmogaus po mirties, kaip susikūrė Visata bei atsirado patys dievai
ir t.t. Kasmet per didžiąsias šventes polių gyventojai scenoje matydavo
dievus ir pusdievius, tad taip mitinių personažų ir įvykių realumas tartum
vis pasitvirtindavo ir neišblėsdavo. Didžiojo dainiaus Homero žodžiais iš
pradžių tikėta be jokių išlygų: nebuvo leidžiama daryti jokių tekstų
pataisymų. Visoje Graikijoje buvo žinoma daugybė herojų kapų, Kretoje –
Idos ola, kur gimė Dzeusas, netoli Korinto – akmenų sienele aptverta vieta,
kur Hadas pagrobė Demetros dukterį Persefonę. Visa tai irgi patvirtindavo
mitinių įvykių bei personažų realumą.

Pradėjus realius istorinius įvykius įpinti į žinomus mitus, pasirodė
pirmieji istorijos elementai, kadangi kūrėjai stengėsi aiškinti žmonijos,
kultūros, teisės bei moralės ištakas. VI a. pr. Kr. istorikų darbai dar
neatsieti nuo genealogijos ir geografijos, todėl apima visą mitologinę
medžiagą, kuri tuo metu buvo žinoma. Nekonkretūs erdvės ir laiko atžvilgiu
mitiniai pasakojimai imti sieti su tikrais geografiniais taškais (Troja,
Tėbai, Kreta ir kt.), o Homero sukurtas gana neaiškus pasaulio vaizdas
dabar jau konkretinamas įtraukiant naujausias žinias, didžiosios g

graikų
kolonizacijos rezultatus, beveik visą Viduržemio jūros baseiną, kur keliavo
Heraklis ar kur savo gyvenimą baigė Kretos valdovas Minojas.

2.2. MITAI IR DIEVAI ŽMOGAUS GYVENIME

Mituose atsispindėjo pačių graikų gyvenimas, o jo pasikeitimai
atsiliepdavo ir mitiniams vaizdiniams. Buvo kuriami padavimai apie dievus
ir deives, jų kišimąsi į atskirų žmonių bei ištisų genčių reikalus.

Mitai ir jų personažai lydėjo antikinės Graikijos žmogų nuo pat jo
gimimo iki paskutinio atodūsio. Žmonėms laimę ir nelaimes siunčia Olimpo
valdovas Dzeusas, tačiau žmonių likimus lemia nenumaldomos likimo deivės
moiros – seserys Klotonė, Lachesė ir Atropė. Net paties Dzeuso likimas jų
rankose. Kievienas žmogaus atliekamas darbas, kiekviena veiklos sritis buvo
globojama atskiros dievybės globėjos. Joms buvo aukojamos aukos,
meldžiamasi. Malda graikams buvo visai kas kita nei mums dabar – tai buvo
burtažodis, kuriuo besimeldžiantis norėdavo dievybę priversti, įpareigoti
daryti tai, ko jis pats geidžia.

Graikai turėjo visą galybę dievų, deivių, pusdievių (dievų ir žmonių
vaikų), nimfų, satyrų ir kitų personažų. Olimpo dievai, nugalėję Hado
pabaisas ir milžinus, turi žmogiškąją išvaizdą, žmogiškas dorybes ir net
žmogiškas silpnybes. Jie pyksta, linksminasi, klysta, intriguoja – bet tai
vis dėlto yra stiprios ir puikios būtybės. Visa kas žmogiška – nesvetima
antikinės mitologijos herojams. Niekur kitur dievai nebuvo taip sužmoginti
kaip Graikijoje.
3. GRAIKŲ MITOLOGIJOS REIKŠMĖ ANTIKOS KULTŪRAI

Senieji graikų mitai tapo dirva, maitinančia Antikos poetų,
dramaturgų, filosofų, dailininkų, skulptorių, architektų kūrybą. Čia glūdi
didžiulė tiek meninė, tiek istorinė graikų mitologijos reikšmė.

Aš manau, kad graikų mitologija labiau nei kas kitas darė įtaką
Graikijos gyventojų pasaulėžiūrai, o tuo pačiu ir kultūrai. Tik mitologijos
pagrindu susiformavo visi menai, iš jos pradžią gavo ir filosofija, ir
mokslai. Todėl, aš manau, mitologija ir kultūra yra neatskiriamai
susijusios. Savo darbe aš kone sutapatinau graikų mitologiją su jų kultūra.

Antika – tai graikų, romėnų (iš dalies ir kitų aplinkui gyvavusių
tautų ir valstybių) istorijos periodas. Kadangi graikų kultūra buvo be galo
stipri, ji padarė įtaką ir kitoms kultūroms.

Visi dievai – vieni dažniau, kiti rečiau -, jų gyvenimai ir nuotykiai
buvo apdainuoti mituose. Juos vaizdavo dailėje, skulptūrose, jie įamžinti
šventyklų pastatuose, apie juos sukurta daugybė poemų, dramų, himnų.

3.1. MITŲ REIKŠMĖ LITERATŪRAI IR DRAMAI

Mitologinių motyvų ir siužetų naudojimas bei perdirbimas senovės
graikų epe, lyrikoje nepaneigiamas ir akivaizdus. Didžiausi ir vertingiausi
Antikos laikų poezijos kūriniai – aklojo Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ –
sukurti naudojant ne ką kita, o būtent mitologinius motyvus, įpinant ir
realių istorinių faktų.

V a. pr. Kr. Atėnų dramaturgų tragedijų didžioji dalis – tai meniškai
perkurti mitiniai pasakojimai apie dievus ir herojus. Mitinius padavimus
savo kūriniuose atpasakojo ir daugelis senovės graikų poetų.

Už dramos gimimą turime būti dėkingi dievui Dionisui – vynininkystės
ir vyno dievui, juk drama kildinama iš šio dievo garbinimui skirtų švenčių
– Dionisijų – giesmių ir dainų. Per šias šventes pavasarį ir rudenį choro
dainomis, apeiginiais ritualiniais šokiais būdavo vaizduojamas Dioniso
gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas naujam gyvenimui.

Religinė (tuometinė religija buvo mitologija) kilmė matyti visose
dramose – tiek tragedijose, tiek komedijose. Šių kūrinių temos, tradicijoms
nulėmus, dažniausiai būdavo mitai. Iš pradžių buvo kuriama Dioniso mitų
tematika, vėliau pradėta įterpti ir kitus mitologinius pasakojimus. Tačiau
svarbiausia buvo tai, kad mitas – universali medžiaga, teikianti daugybę
galimybių išreikšti įvairiausioms situacijoms, jausmams, būsenoms. Mitų
gausybė atrodė tarsi kupinas aruodas, iš kurio dramaturgai rieškučiomis
sėmėsi idėjų.

3.2. MITOLOGIJOS ĮTAKA DAILEI, SKULPTŪRAI,

ARCHITEKTŪRAI

Kituose helenų menuose kaip ir dramoje dažniausiai matome mitų
veikėjus ir siužetus. Matyt, menininkus viliojo ne tik jų įvairovė, bet ir
apibendrinimo jėga. Mitiniai veikėjai reiškė ne konkrečias, o visuotines
asmenybes, jie buvo tarsi universalijos.

Graikų šventykla – originalus meno kūrinys. Šventyklos rūmas būdavo
pakeliamas aukščiau ant laiptuoto pamato ir apjuosiamas kolonų eilėmis:
toks pakilumas teikdavo šventyklai ypatingumo, bet nesuardydavo harmonijos
su aplinka. Graikų mitologija (tuometinė religija) neskyrė žmogaus nuo
gamtos, o tvirtai jį siejo su aplinkiniu pasauliu. Renkant vietą
šventyklai, nulemdavo ne tik praktiniai ar techniniai sumetimai, bet ir
kulto turinys, dievybės, kuriai statoma šventykla, savitumas: jos
„asmenybė“ turėjo derintis su gamtos aplinka. Iš to siekimo kilęs graikų
šventyklų grožis, nepralenkiamas įspūdingumas, kadangi matoma statinių ir
gamtovaizdžio harmoninga vienovė. Kartu su monumentaliąja architektūra
vystėsi ir monumentalioji skulptūra. Tai daugiausia dievų ir deivių
statulos. Žymūs skulptoriai būdavo kviečiami apipavidalinti šventyklas.
Vienas iš tokių – Fidijas, visuotinai laikytas didžiausiu skulptoriumi.
Patys didieji ir garsiausi jo kūriniai – Atėnės Promachės ir Atėnės
Partėnės skulptūros Akropolyje Atėnuose, Dzeuso skulptūra Dzeuso
šventykloje Olimpijoje.

Žinomiausias iki šiol išlikęs architektūros paminklas yra Akropolio
ansamblis Atėnuose. Jis buvo skirtas Atėnų globėjai deivei Atėnei.
Akropolis buvo ir šventykla, ir tvirtovė, ir visuomeninio gyvenimo centras.
Čia buvo valstybės iždas, biblioteka, paveikslų galerija. Kasmetinėse
šventėse Atėnės garbei (vadinamos Panatinėjos) po žirgų ir gimnastikos
rungtynių, po dainininkų ir muzikantų varžybų būdavo iškilmingiausiais
momentas – visaliaudinės eitynės į Akropolį.

Viena iš šio ansamblio dalių – Partenonas – didžiausias ir
svarbiausias Akropolio statinys. Jį savo skulptūromis papuošė minėtasis
Fidijas. O vaizdavo jis vėlgi mitologijos ir herojų sakmių scenas: dievų ir
gigantų kovas, lapitų grumtynes su kentaurais, graikų kovą su amazonėmis,
Trojos karą, Atėnės gimimą bei jos ginčą su Poseidonu dėl Atikos valdymo.

Antikos graikų dailės pavyzdžių išlikusių, deja, nėra. Tačiau vienos
iš tapybos rūšių – tapybos ant vazų – gerai išsilaikiųsių pavyzdžių buvo
atrasta. Ir čia taip pat matome, kad mitai teikė dailei didžiąją dalį
medžiagos. Būdingiausios temos – dievai, herojai, mitų scenos, bet jos
nevaržė menininko, jo individualumo.

Tačiau mūsų laikus pasiekė labai nedaug graikų originalų. Graikų
tapybos visai neišliko. Iki mūsų laikų išliko tik skulptūrų nuolaužos ir
fragmentai. Dauguma garsiųjų graikų statulų mums pažįstamos tik iš romėnų
kopijų, kurių buvo daroma daug, bet jos toli gražu neperteikia originalų
grožio. Didelės Atėnės, Afroditės, Hermio, satyrų figūros, kuriomis galima
grožėtis pasaulio muziejuose, – tai tik blankūs graikų šedevrų
pakartojimai.

3.3. GRAIKŲ KULTŪROS ĮTAKA HELENIZMO

LAIKOTARPIU IR VĖLIAU

Graikų civilizacija ir meninės graikų tradicijos visur „paėmė viršų“.
Nepaisant politinio audringumo ir chaoso IV a. pr. Kr., Graikija išlaikė
pusiausvyrą bene pergalingiausiame savo gyvavimo periode – Helenizmo
epochoje. Žodis helenizmas kilęs iš žodžio helen (ηελεν), kas graikiškai
reiškia graikas. Helenistinė epocha buvo graikų epocha. Per šį laikotarpį
Graikijos kultūra išsklido po visą tuo metu žinomą pasaulį. Netgi tolimose
helenistinio pasaulio srityse, Baktrijoje ir Partuose (dabartinė Vidurinė
Azija), atsiranda savitai perkurtų antikinių formų. O Egiptą apskritai
sunku pažinti – tiek jis helenizuotas. Jo naujasis miestas Aleksdandrija –
tai jau tikras apsišvietęs antikinės kultūros centras, kur klesti ir
tikslieji, ir humanitariniai mokslai, ir filosofinės mokyklos, imančios
pagrindus iš Pitagoro, Platono. Helenistinė Aleksandrija davė pasauliui
didįjį matematiką ir fiziką Archimedą, geometrijos tėvą Euklidą, Aristarchą
iš Samo, „senovės pasaulio Koperniką“, kuris prieš aštuonioliką amžių iki
Koperniko, įrodė, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Klasikinėje Graikijos
epochoje gimė puiki ir didi literatūra, poezija, filosofija, drama ir
menas, o helenizmo laikotarpis “helenizavo” pasaulį. Helenizmo pradžioje
vyko didžiuliai Makedonijos Pilypo ir jo sūnaus Aleksandro užkariavimai.
Tačiau makedonai ne vien kontroliavo naujai užkariautas teritorijas, jie
aktyviai “eksportavo” Graikijos kultūrą: politiką, teisę, litertūrą,
filosofiją, religiją ir meną. Šis kultūrinis “eksportas” labiau nei kas
kitas giliai ir stipriai paveikė vėliau susikūrusias civilizacijas ir
kultūras: romėnus, krikščionis, žydus bei islamo kultūrą.

Graikus iš makedonų jungo II a. pr. Kr. „išvadavo“ romėnai, 146 m.
pr. Kr. išgriovę Korintą. Tie metai laikomi romėnų valdymo pradžia.
Atkaklus turtingos kultūros skydu prisidengusių helenų priešinimasis
išgelbėjo Graikiją. Galijoje, Ispanijoje, nedidelėse užkariautose
Germanijos teritorijose, ir net tolimojoje Dakijoje apsigyvenę romėnai
„prarijo“, sunaikino tenykščių tautų ir tautelių kalbą, papročius,
religiją, kultūrą. Tie kraštai buvo romanizuoti. Graikija vienintelė
atsilaikė: joje nepaplito lotynų kalba ir papročiai. Tačiau Romoje jos
kultūra buvo praryta ir tapo dvasiniu romėnų kultūros penu. Pasinaudodami
graikų epo patirtimi, jie sukūrė savo epą. Analogiška buvo ir kitų žanrų
situacija.

Graikijos kultūra Romos valdžioje merdėjo apie du šimtus metų. Ji
atsigavo tik II a. pr. Kr., kai naujam gyvenimui atgimė graikiškoji
literatūra. Tai buvo tikras graikų renesansas. Net romėnai pradėjo rašyti
graikiškai: Babrijus graikiškai kūrė pasakėčias, o pats Romos imperatorius
Markas Aurelijus rašė filosofinius apmąstymus.

Tačiau kalbant apie kultūrą, romėnai turėjo nežymų nepilnavertiškumo
kompleksą graikų atžvilgiu, kurie buvo įkūrę savo miestus-valstybes jau
prieš kelis šimtmečius. Vis dėlto romėnai daug paveldėjo iš Graikijos
kulūros: meną, architektūrą, filosofiją ir netgi dievus, tačiau daug ką
pakeitė, pritaikydami savo pasaulėžiūrai ir praktiniams poreikiams. Taip
gimė vadinamoji Graikų-Romėnų kultūra, kuri buvo perduota Europos
civilizacijoms vėlyvosios Antikos laikais ir Renesanso epochoje, kai naujai
atgimė antikinis menas ir apskritai antikinė kultūra.

Renesanso epochoje visa tuo metu žinoma Graikijos bei Romos istorija
bei mitologija daugumos buvo laikoma absoliučiai tikru dalyku. Dž.Bokačas
istoriniais faktais laikė ne tik tragišką Niobės likimą ar tai, kad Dzeusas
pagrobė Europę, bet manė galįs net tiksliai nustatyti to pagrobimo datą.

IŠVADOS

Gražiausiais savo gyvavimo metais mažytė ir neturtinga antikinė
Graikija tarytum atomas buvo sukaupusi milžinišką kultūros energiją. Ypač
svarbus jos suklestėjimas VIII-IV a. pr. Kr. Senovė Graikijoje randame
literatūros, teatro, filosofijos, architektūros, skulptūros, sporto,
politikos, medicinos, tiksliųjų mokslų pradžią. Dėl graikų kultūros
fenomeno niekas nesiginčija. Jis apibūdinams kone terminu tapusiu žodžių
junginiu „graikų stebuklas“.

Graikija buvo tarsi tiltas tarp Rytų ir Vakarų – šis kraštas stovėjo
kultūrinėje sankryžoje. II a. pr. Kr., kai užkariautojai ėmė ją skaidyti ir
daužyti, ji išspinduliavo savo kultūrinę energiją į visas puses, įvairiais
laikais suteikdama impulsą plėtotis kitų tautų kultūroms. Ypač didelę įtaka
ji turėjo romėnams, kuriems istorija lėmė perimti reikšmingas dovanas iš
dar gyvos Graikijos rankų. Graikų kultūrai tuo laiku buvo apie tūkstantį
metų, ir dar apie septynis šimtmečius ji gyvavo šalia romėnų, sudarydama
su jais antikinės kultūros komplesą.

Taigi, neatskiriant graikų mitologijos nuo jų kultūros, galima
teigti, kad graikų mitologija turėjo be galo didelę reikšmę Antikos ir
netgi vėlesnėms kultūroms.

LITERATŪRA

1. Antikines komedijos. – Vilnius: Vaga, 1989.

2. Antikines tragedijos. – Vilnius: Vaga, 1988.

3. Bikulčius J. Pamatiniai filosofijos klausimai. – Kaunas: Technologija,

2001.

4. Kunas N. Senoves Graikijos legendos ir mitai. – Kaunas: Šviesa, 1984.

5. Šarkadis J. Kelionė į senovės Atėnus. – Vilnius: Mokslas, 1986.

6. Trenčeni-Valdapfelis I. Mitologija. – Vilnius: Mintis, 1972.

7. Veličkienė A. Ariadnės siūlas. – Vilnius, 1998.

8. http://www.wsu.edu/

Leave a Comment