KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
HUMANITARINIŲ mokslų fakultetas
FILOSOFIJOS IR KULTŪROLOGIJOS katedra
GRAIKŲ MITOLOGIJOS REIKŠMĖ ANTIKOS KULTŪRAI
Referatas
Atliko ……… gr.stud.
……………………….
Vadovė Docentė Janina Januškevičiūtė
KAUNAS, 2004 TURINYS
Įžanga 31. Mitai ir mitologija 42. Mitai ir dievai senovės graikų gyvenime 6 2.1.Mitų realumas 6 2.2. Mitai ir dievai žmogaus gyvenime 63. Graikų mitologijos reikšmė Antikos kultūrai 8 3.1. Mitų reikšmė literatūrai ir dramai 8 3.2. Mitologijos įtaka dailei, skulptūrai, architektūrai 9 3.3. Graikų kultūros įtaka Helenizmo epohoje ir vėliau 10Išvados 12Literatūra 13 ĮŽANGA
Graikija, Elada… Šie žodžiai žinomi visam pasauliui. Jie tarsicivilizacijos, demokratijos, kultūros, meno ir filosofijos sinonimai.Homero epai, Eshilo, Sofoklio, Euripido tragedijos ir dramos, istorikoHerodoto, filosofų Demokrito, Platono, Aristotelio veikalai, davę pradžiąjaunai besiformuojančiai Vakarų Europos kultūrai, nepradingo be pėdsakų,nepasimetė amžių ir tūkstantmečių sandūrose ir, laimėję laiko išbandymus,vis dar džiugina ir stebina pasaulį. Graikų kultūrą formavo jų pasaulėžiūra, pagrįsta mitais. Mitinispasaulėvaizdis buvo pirmapradis žmogaus susitikimas su pasauliu, su joslėpininga būtimi. Senieji Elados gyventojai visas gamtos jėgas irreiškinius priskyrė dievams, kuriuos jie įsivaizdavo kaip idealius žmonessu visais žmogiškais jausmais (džiaugsmu, liūdesiu, pykčiu, pavydu,neapykanta ir t.t.). Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus bedidesnių sunkumų aiškino pasaulį ir savo gyvenimą. Šiame darbe pasistengsiu apžvelgti graikų mitologijos reikšmę ne tikGraikijos, bet ir visos Antikos kultūrai. 1. MITAI IR MITOLOGIJA
Prieš pradedant nagrinėti mitologijos reikšmę, reikia išsiaiškinti,kas tai yra mitai, kaip ir kada jie atsirado Graikijoje. Mitus kūrė ne tik senovė graikai. Tai daugelio pasaulio tautųfenomenas. Įvairių tautų mitologijos tyrinėjimas rodo, kad labai panašiųmitų galima rasti daugelyje kultūrų. Be to, ir mitų temos beveik visada
vienodos: pasaulio ir žmogaus atsiradimas, gimimo ir mirties paslaptis,moralinės vertybės. Mokslininkai mitologiją aiškina labai įvairiai. Prancūzų švietėjai(D.Didro, Volteras, Š.Monteskjė) ją laikė tamsusmo ir apgaulės produktu,italas Dž.Vikas (XVII a.), vadindamas mitologiją „dieviškąja poezija“,pabrėžė jos jausminį konkretumą, emocionalumą, vaizduotės turtingumą. XVIIIa. vokiečių klasicizmas mitus laiko nuostabios poezijos dvasios kupinaiskūriniais, filosofijos ir istorijos priešaušriu, kiekvienos tautosvaikystės atributu. Romantinį požiūrį į mitus įvertino ir F.Šelingas (XIXa.), traktavęs juos kaip estetikos fenomeną: mitas esąs ne alegorija, opoetinis simbolis. Visų šių ir kitų mitologijos aiškinimo teorijų šalininkai sutinka, kadmitai nėra tik „atgyvena“ ir naivus nepažintų gamtos jėgų paaiškinimas, obūdami susieti su magija ir ritualais, yra gamtos bei socialinės tvarkoskontrolės išraiška. Mitologinis mąstymas, turėdamas ypatingą loginį irpsichologinį pobūdį, yra taip pat tam tikrų simbolių kalba, kuriosterminais žmonės modeliavo ir aiškino pasaulį, visuomenę ir pačius save.Mitologinio mąstymo bruožai randami įvairiose istorinėse epochose,kultūrose, o ypač jų gausu literatūroje ir mene. Mitologija yra žodinė kūryba, mitus kūrė ir pasakojo daugybė žmoniųvisais laikais. Tačiau ji nebūtų pasiekusi mūsų laikų, jeigu kas nors,labai seniai, nebūtų jos užrašęs. O užrašė ją graikų, romėnų, kai kuriųRytų tautų poetai, istorikai, filosofai. Daugiausia jų randama antikinėsGaikijos epuose, poemose, lyrikų darbuose, tragedijose ir komedijose. Mitas buvo žodis, pasakojimas apie dievus, pusdievius (dievų ir žmoniųvaikus), jų santykius su žmonėmis. Atskiruose poliuose gyvenę graikaiturėjo bendrų mitų, bet dažnai mitas buvo tik to polio, tos vietovėsnuosavybė. Už miesto-valstybės ribų jis galėjo būti ir nežinomas arbapasakojamas kitaip. Dėl šios priežasties yra keli to paties mito variantaiir daugybė vietinių mitų. Graikai į Balkanų pusiasalį atsikraustė III tūkstantmetyje pr. Kr.Keliaudami jie turėjo kontaktų su Senąja Europa, tačiau apsistoję vienojevietoje galėjo geriau įsižiūrėti ir pažinti klestinčią Egėjo kultūrą irperimti jos elementus – pasistatė milžiniškas pilis, puošė namų sienaspiešiniais, savo vazas ir kitus indus dekoravo panašiais motyvais. Taip patišmoko rašto, pradėjo garbinti kai kuriuos dievus, perėmė apeigų papročius. XII a. pr. Kr. į Balkanus atplūdo nauja graikų atėjūnų banga,nušlavusi Mikėnų kultūrą. Tris šimtmečius tęsėsi vadinamieji tamsiejiamžiai – graikų viduramžiai. Tik IX a. pr. Kr. vėl po truputį pradėjo bustigraikų kultūra. Dauguma mitų, padavimų bei legendų sukurta II tūkstantmečio pr. Kr.pabaigoje – I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje, kai senuosius Egėjo jūrosbaseino gyventojus dalinai išstūmė, o kai kur visai sunaikino į Graikijąįsiveržusios gretimos gentys. Šiuos pasakojimus skleidė klajojantys dainiai– aoidai. Graikų mitologija paprastai skirstoma į archajinę ir klasikinę.Archajiniais graikų mitologijos laikais laikoma II tūkstm. pr. Kr. antrojipusė, o klasikinė Olimpo mitologija susiformavo XI-IX a. pr. Kr. Archajinislaikotarpis apibūdinamas kaip atgrasių, baisių chtoninių (graikiškai chton(χσών) – žemė) pabaisų viešpatavimas, o Olimpo dievų klasika laikoma grožioir harmonijos pergale prieš negražius ir pavojingus chtoniškuosiusmonstrus.2. MITAI IR DIEVAI SENOVĖS GRAIKŲ GYVENIME
2.1. MITŲ REALUMAS
Ilgą laiką niekas net neabejojo – tikėti ar netikėti tuo, kaspasakojama mituose, kuriuose žmonės matė kolektyvinės patirties ir daugeliokartų sukauptų žinių sintezę. Tais, seniausiais, laikais žmonės mitaisnaudodavosi tarsi universalia enciklopedija, kur galima rasti atsakymus
apie svarbiausius klausimus: kokios yra gamtos reiškinių priežastys, kaslaukia žmogaus po mirties, kaip susikūrė Visata bei atsirado patys dievaiir t.t. Kasmet per didžiąsias šventes polių gyventojai scenoje matydavodievus ir pusdievius, tad taip mitinių personažų ir įvykių realumas tartumvis pasitvirtindavo ir neišblėsdavo. Didžiojo dainiaus Homero žodžiais išpradžių tikėta be jokių išlygų: nebuvo leidžiama daryti jokių tekstųpataisymų. Visoje Graikijoje buvo žinoma daugybė herojų kapų, Kretoje –Idos ola, kur gimė Dzeusas, netoli Korinto – akmenų sienele aptverta vieta,kur Hadas pagrobė Demetros dukterį Persefonę… Visa tai irgi patvirtindavomitinių įvykių bei personažų realumą. Pradėjus realius istorinius įvykius įpinti į žinomus mitus, pasirodėpirmieji istorijos elementai, kadangi kūrėjai stengėsi aiškinti žmonijos,kultūros, teisės bei moralės ištakas. VI a. pr. Kr. istorikų darbai darneatsieti nuo genealogijos ir geografijos, todėl apima visą mitologinęmedžiagą, kuri tuo metu buvo žinoma. Nekonkretūs erdvės ir laiko atžvilgiumitiniai pasakojimai imti sieti su tikrais geografiniais taškais (Troja,Tėbai, Kreta ir kt.), o Homero sukurtas gana neaiškus pasaulio vaizdasdabar jau konkretinamas įtraukiant naujausias žinias, didžiosios graikųkolonizacijos rezultatus, beveik visą Viduržemio jūros baseiną, kur keliavoHeraklis ar kur savo gyvenimą baigė Kretos valdovas Minojas.2.2. MITAI IR DIEVAI ŽMOGAUS GYVENIME
Mituose atsispindėjo pačių graikų gyvenimas, o jo pasikeitimaiatsiliepdavo ir mitiniams vaizdiniams. Buvo kuriami padavimai apie dievusir deives, jų kišimąsi į atskirų žmonių bei ištisų genčių reikalus. Mitai ir jų personažai lydėjo antikinės Graikijos žmogų nuo pat jogimimo iki paskutinio atodūsio. Žmonėms laimę ir nelaimes siunčia Olimpovaldovas Dzeusas, tačiau žmonių likimus lemia nenumaldomos likimo deivėsmoiros – seserys Klotonė, Lachesė ir Atropė. Net paties Dzeuso likimas jų
rankose. Kievienas žmogaus atliekamas darbas, kiekviena veiklos sritis buvoglobojama atskiros dievybės globėjos. Joms buvo aukojamos aukos,meldžiamasi. Malda graikams buvo visai kas kita nei mums dabar – tai buvoburtažodis, kuriuo besimeldžiantis norėdavo dievybę priversti, įpareigotidaryti tai, ko jis pats geidžia. Graikai turėjo visą galybę dievų, deivių, pusdievių (dievų ir žmoniųvaikų), nimfų, satyrų ir kitų personažų. Olimpo dievai, nugalėję Hadopabaisas ir milžinus, turi žmogiškąją išvaizdą, žmogiškas dorybes ir netžmogiškas silpnybes. Jie pyksta, linksminasi, klysta, intriguoja – bet taivis dėlto yra stiprios ir puikios būtybės. Visa kas žmogiška – nesvetimaantikinės mitologijos herojams. Niekur kitur dievai nebuvo taip sužmogintikaip Graikijoje.3. GRAIKŲ MITOLOGIJOS REIKŠMĖ ANTIKOS KULTŪRAISenieji graikų mitai tapo dirva, maitinančia Antikos poetų,dramaturgų, filosofų, dailininkų, skulptorių, architektų kūrybą. Čia glūdididžiulė tiek meninė, tiek istorinė graikų mitologijos reikšmė. Aš manau, kad graikų mitologija labiau nei kas kitas darė įtakąGraikijos gyventojų pasaulėžiūrai, o tuo pačiu ir kultūrai. Tik mitologijospagrindu susiformavo visi menai, iš jos pradžią gavo ir filosofija, irmokslai. Todėl, aš manau, mitologija ir kultūra yra neatskiriamaisusijusios. Savo darbe aš kone sutapatinau graikų mitologiją su jų kultūra. Antika – tai graikų, romėnų (iš dalies ir kitų aplinkui gyvavusiųtautų ir valstybių) istorijos periodas. Kadangi graikų kultūra buvo be galostipri, ji padarė įtaką ir kitoms kultūroms. Visi dievai – vieni dažniau, kiti rečiau -, jų gyvenimai ir nuotykiaibuvo apdainuoti mituose. Juos vaizdavo dailėje, skulptūrose, jie įamžintišventyklų pastatuose, apie juos sukurta daugybė poemų, dramų, himnų.
3.1. MITŲ REIKŠMĖ LITERATŪRAI IR DRAMAI
Mitologinių motyvų ir siužetų naudojimas bei perdirbimas senovės
graikų epe, lyrikoje nepaneigiamas ir akivaizdus. Didžiausi ir vertingiausiAntikos laikų poezijos kūriniai – aklojo Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ –sukurti naudojant ne ką kita, o būtent mitologinius motyvus, įpinant irrealių istorinių faktų. V a. pr. Kr. Atėnų dramaturgų tragedijų didžioji dalis – tai meniškaiperkurti mitiniai pasakojimai apie dievus ir herojus. Mitinius padavimussavo kūriniuose atpasakojo ir daugelis senovės graikų poetų. Už dramos gimimą turime būti dėkingi dievui Dionisui – vynininkystėsir vyno dievui, juk drama kildinama iš šio dievo garbinimui skirtų švenčių– Dionisijų – giesmių ir dainų. Per šias šventes pavasarį ir rudenį chorodainomis, apeiginiais ritualiniais šokiais būdavo vaizduojamas Dionisogyvenimas, mirtis ir prisikėlimas naujam gyvenimui. Religinė (tuometinė religija buvo mitologija) kilmė matyti visosedramose – tiek tragedijose, tiek komedijose. Šių kūrinių temos, tradicijomsnulėmus, dažniausiai būdavo mitai. Iš pradžių buvo kuriama Dioniso mitųtematika, vėliau pradėta įterpti ir kitus mitologinius pasakojimus. Tačiausvarbiausia buvo tai, kad mitas – universali medžiaga, teikianti daugybęgalimybių išreikšti įvairiausioms situacijoms, jausmams, būsenoms. Mitųgausybė atrodė tarsi kupinas aruodas, iš kurio dramaturgai rieškučiomissėmėsi idėjų.3.2. MITOLOGIJOS ĮTAKA DAILEI, SKULPTŪRAI, ARCHITEKTŪRAI
Kituose helenų menuose kaip ir dramoje dažniausiai matome mitųveikėjus ir siužetus. Matyt, menininkus viliojo ne tik jų įvairovė, bet irapibendrinimo jėga. Mitiniai veikėjai reiškė ne konkrečias, o visuotinesasmenybes, jie buvo tarsi universalijos. Graikų šventykla – originalus meno kūrinys. Šventyklos rūmas būdavopakeliamas aukščiau ant laiptuoto pamato ir apjuosiamas kolonų eilėmis:toks pakilumas teikdavo šventyklai ypatingumo, bet nesuardydavo harmonijossu aplinka. Graikų mitologija (tuometinė religija) neskyrė žmogaus nuogamtos, o tvirtai jį siejo su aplinkiniu pasauliu. Renkant vietąšventyklai, nulemdavo ne tik praktiniai ar techniniai sumetimai, bet ir
kulto turinys, dievybės, kuriai statoma šventykla, savitumas: jos„asmenybė“ turėjo derintis su gamtos aplinka. Iš to siekimo kilęs graikųšventyklų grožis, nepralenkiamas įspūdingumas, kadangi matoma statinių irgamtovaizdžio harmoninga vienovė. Kartu su monumentaliąja architektūravystėsi ir monumentalioji skulptūra. Tai daugiausia dievų ir deiviųstatulos. Žymūs skulptoriai būdavo kviečiami apipavidalinti šventyklas.Vienas iš tokių – Fidijas, visuotinai laikytas didžiausiu skulptoriumi.Patys didieji ir garsiausi jo kūriniai – Atėnės Promachės ir AtėnėsPartėnės skulptūros Akropolyje Atėnuose, Dzeuso skulptūra Dzeusošventykloje Olimpijoje. Žinomiausias iki šiol išlikęs architektūros paminklas yra Akropolioansamblis Atėnuose. Jis buvo skirtas Atėnų globėjai deivei Atėnei.Akropolis buvo ir šventykla, ir tvirtovė, ir visuomeninio gyvenimo centras.Čia buvo valstybės iždas, biblioteka, paveikslų galerija. Kasmetinėsešventėse Atėnės garbei (vadinamos Panatinėjos) po žirgų ir gimnastikosrungtynių, po dainininkų ir muzikantų varžybų būdavo iškilmingiausiaismomentas – visaliaudinės eitynės į Akropolį. Viena iš šio ansamblio dalių – Partenonas – didžiausias irsvarbiausias Akropolio statinys. Jį savo skulptūromis papuošė minėtasisFidijas. O vaizdavo jis vėlgi mitologijos ir herojų sakmių scenas: dievų irgigantų kovas, lapitų grumtynes su kentaurais, graikų kovą su amazonėmis,Trojos karą, Atėnės gimimą bei jos ginčą su Poseidonu dėl Atikos valdymo. Antikos graikų dailės pavyzdžių išlikusių, deja, nėra. Tačiau vienosiš tapybos rūšių – tapybos ant vazų – gerai išsilaikiųsių pavyzdžių buvoatrasta. Ir čia taip pat matome, kad mitai teikė dailei didžiąją dalįmedžiagos. Būdingiausios temos – dievai, herojai, mitų scenos, bet josnevaržė menininko, jo individualumo. Tačiau mūsų laikus pasiekė labai nedaug graikų originalų. Graikųtapybos visai neišliko. Iki mūsų laikų išliko tik skulptūrų nuolaužos irfragmentai. Dauguma garsiųjų graikų statulų mums pažįstamos tik iš romėnųkopijų, kurių buvo daroma daug, bet jos toli gražu neperteikia originalųgrožio. Didelės Atėnės, Afroditės, Hermio, satyrų figūros, kuriomis galimagrožėtis pasaulio muziejuose, – tai tik blankūs graikų šedevrųpakartojimai.3.3. GRAIKŲ KULTŪROS ĮTAKA HELENIZMO LAIKOTARPIU IR VĖLIAU
Graikų civilizacija ir meninės graikų tradicijos visur „paėmė viršų“.Nepaisant politinio audringumo ir chaoso IV a. pr. Kr., Graikija išlaikėpusiausvyrą bene pergalingiausiame savo gyvavimo periode – Helenizmoepochoje. Žodis helenizmas kilęs iš žodžio helen (ηελεν), kas graikiškaireiškia graikas. Helenistinė epocha buvo graikų epocha. Per šį laikotarpįGraikijos kultūra išsklido po visą tuo metu žinomą pasaulį. Netgi tolimosehelenistinio pasaulio srityse, Baktrijoje ir Partuose (dabartinė VidurinėAzija), atsiranda savitai perkurtų antikinių formų. O Egiptą apskritaisunku pažinti – tiek jis helenizuotas. Jo naujasis miestas Aleksdandrija –tai jau tikras apsišvietęs antikinės kultūros centras, kur klesti irtikslieji, ir humanitariniai mokslai, ir filosofinės mokyklos, imančiospagrindus iš Pitagoro, Platono. Helenistinė Aleksandrija davė pasauliuididįjį matematiką ir fiziką Archimedą, geometrijos tėvą Euklidą, Aristarchąiš Samo, „senovės pasaulio Koperniką“, kuris prieš aštuonioliką amžių ikiKoperniko, įrodė, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Klasikinėje Graikijosepochoje gimė puiki ir didi literatūra, poezija, filosofija, drama irmenas, o helenizmo laikotarpis “helenizavo” pasaulį. Helenizmo pradžiojevyko didžiuliai Makedonijos Pilypo ir jo sūnaus Aleksandro užkariavimai.Tačiau makedonai ne vien kontroliavo naujai užkariautas teritorijas, jieaktyviai “eksportavo” Graikijos kultūrą: politiką, teisę, litertūrą,filosofiją, religiją ir meną. Šis kultūrinis “eksportas” labiau nei kaskitas giliai ir stipriai paveikė vėliau susikūrusias civilizacijas ir
kultūras: romėnus, krikščionis, žydus bei islamo kultūrą. Graikus iš makedonų jungo II a. pr. Kr. „išvadavo“ romėnai, 146 m.pr. Kr. išgriovę Korintą. Tie metai laikomi romėnų valdymo pradžia.Atkaklus turtingos kultūros skydu prisidengusių helenų priešinimasisišgelbėjo Graikiją. Galijoje, Ispanijoje, nedidelėse užkariautoseGermanijos teritorijose, ir net tolimojoje Dakijoje apsigyvenę romėnai„prarijo“, sunaikino tenykščių tautų ir tautelių kalbą, papročius,religiją, kultūrą. Tie kraštai buvo romanizuoti. Graikija vienintelėatsilaikė: joje nepaplito lotynų kalba ir papročiai. Tačiau Romoje joskultūra buvo praryta ir tapo dvasiniu romėnų kultūros penu. Pasinaudodamigraikų epo patirtimi, jie sukūrė savo epą. Analogiška buvo ir kitų žanrųsituacija. Graikijos kultūra Romos valdžioje merdėjo apie du šimtus metų. Jiatsigavo tik II a. pr. Kr., kai naujam gyvenimui atgimė graikiškojiliteratūra. Tai buvo tikras graikų renesansas. Net romėnai pradėjo rašytigraikiškai: Babrijus graikiškai kūrė pasakėčias, o pats Romos imperatoriusMarkas Aurelijus rašė filosofinius apmąstymus. Tačiau kalbant apie kultūrą, romėnai turėjo nežymų nepilnavertiškumokompleksą graikų atžvilgiu, kurie buvo įkūrę savo miestus-valstybes jauprieš kelis šimtmečius. Vis dėlto romėnai daug paveldėjo iš Graikijoskulūros: meną, architektūrą, filosofiją ir netgi dievus, tačiau daug kąpakeitė, pritaikydami savo pasaulėžiūrai ir praktiniams poreikiams. Taipgimė vadinamoji Graikų-Romėnų kultūra, kuri buvo perduota Europoscivilizacijoms vėlyvosios Antikos laikais ir Renesanso epochoje, kai naujaiatgimė antikinis menas ir apskritai antikinė kultūra. Renesanso epochoje visa tuo metu žinoma Graikijos bei Romos istorijabei mitologija daugumos buvo laikoma absoliučiai tikru dalyku. Dž.Bokačasistoriniais faktais laikė ne tik tragišką Niobės likimą ar tai, kad Dzeusaspagrobė Europę, bet manė galįs net tiksliai nustatyti to pagrobimo datą.IŠVADOS
Gražiausiais savo gyvavimo metais mažytė ir neturtinga antikinėGraikija tarytum atomas buvo sukaupusi milžinišką kultūros energiją. Ypačsvarbus jos suklestėjimas VIII-IV a. pr. Kr. Senovė Graikijoje randameliteratūros, teatro, filosofijos, architektūros, skulptūros, sporto,politikos, medicinos, tiksliųjų mokslų pradžią. Dėl graikų kultūrosfenomeno niekas nesiginčija. Jis apibūdinams kone terminu tapusiu žodžiųjunginiu „graikų stebuklas“. Graikija buvo tarsi tiltas tarp Rytų ir Vakarų – šis kraštas stovėjokultūrinėje sankryžoje. II a. pr. Kr., kai užkariautojai ėmė ją skaidyti irdaužyti, ji išspinduliavo savo kultūrinę energiją į visas puses, įvairiaislaikais suteikdama impulsą plėtotis kitų tautų kultūroms. Ypač didelę įtakaji turėjo romėnams, kuriems istorija lėmė perimti reikšmingas dovanas išdar gyvos Graikijos rankų. Graikų kultūrai tuo laiku buvo apie tūkstantįmetų, ir dar apie septynis šimtmečius ji gyvavo šalia romėnų, sudarydamasu jais antikinės kultūros komplesą. Taigi, neatskiriant graikų mitologijos nuo jų kultūros, galimateigti, kad graikų mitologija turėjo be galo didelę reikšmę Antikos irnetgi vėlesnėms kultūroms. LITERATŪRA
1. Antikines komedijos. – Vilnius: Vaga, 1989. 2. Antikines tragedijos. – Vilnius: Vaga, 1988. 3. Bikulčius J. Pamatiniai filosofijos klausimai. – Kaunas: Technologija, 2001. 4. Kunas N. Senoves Graikijos legendos ir mitai. – Kaunas: Šviesa, 1984. 5. Šarkadis J. Kelionė į senovės Atėnus. – Vilnius: Mokslas, 1986. 6. Trenčeni-Valdapfelis I. Mitologija. – Vilnius: Mintis, 1972. 7. Veličkienė A. Ariadnės siūlas. – Vilnius, 1998. 8. http://www.wsu.edu/