Nedarbo priežastys

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

ekonomikos ir vADYBOS fakultetas

EKONOMIKOS katedra

NEDARBO PRIEŽASTYS

Makroekonomikos kursinis darbas

Atliko

……………. gr.stud.

Tikrino

Lektorė

Bronė Mrazauskienė

KAUNAS, 2004

Įvadas

Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Tai viena svarbiausių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Šeimoje, kurioje yra bedarbių, sumažėja jos socialinis aktyvumas, šeima tampa uždaresnė, padažnėja konfliktų, destrukcinio elgesio atvejų, pasikeičia demografinės nuostatos, susilpnėja šeimos auklėjamoji funkcija, jos stabilumas. Nedarbas neigiamai atsiliepia ir pavienio asmens gyvenimui. Praradęs darbą žmogus dažnai patiria psichologinę krizę, sumažėja jo pajamos, susiaurėja bendravimo aplinka, keičiasi nusistovėjusio gyvenimo tvarka, visa tai gali atsiliepti ir sveikatai.

Nedarbas daro poveikį ir šalies ekonominiam gyvenimui, keičiasi demografiniai procesai, atsiranda problema profesinio mokymo sistemoje, problematiškas darosi gyventojų socialinės apsaugos užtikrinimas. Nedarbas, galima sakyti, nuskurdina kraštą, kadangi nedarbas – pagrindinė skurdo priežastis.

Nedarbo socialinės ir ekonominės pasekmės pasireiškia visose visuomenės gyvenimo srityse. Tai ir gyventojų reprodukcijos procesai, ir gamybos pasikeitimas, ir visuomeninio vartojimo transformacija, ir darbo apmokėjimo, darbo sąlygų bei kitų darbo santykių pasikeitimas, ir t.t.

Šiame darbe apžvelgsiu nedarbo lygio nustatymo būdus, nedarbo tipus, nedarbą sukeliančias priežastis bei priemones šiai opiai visuomenės problemai spręsti.

1. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos

Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo jėgos – efektą naudojimo prekių ir paslaugų gamybai. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.

Nedarbas yra labai plati kategorija ir jo pasireiškimas visuomenėje yra labai įvairus.

Kalbėti apie nedarbą, neturint supratimo apie darbo jėgą, būtų netikslinga.

Darbo jėgą sudaro visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo žmonės.

Iš čia išplaukia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėgai nepriklauso asmenys iki 16 metų amžiaus, studentai, ligoniai, besigydantys specialiose gydymo įstaigose (pav., psichiatrinėse ligoninėse), namų šeimininkės, pensininkai ir t. t., nepaisant to, kad pastarųjų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių firmose ar valstybinėse įstaigose. Vadinasi, visiškas užimtumas nereiškia, kad visi privalo dirbti.

Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.

Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu išreiktu procentais:

= U x 100 %

Ur LF

čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis;

U – bedarbių skaičius;

LF – darbo jėga.

Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga).

Nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu. Kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.

1.1 Nedarbo lygio nustatymo būdai

Nedarbo lygio praktinės problemos gana komplikuotos, ir ne visuomet statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą.

Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai.

Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose. Pagal tai, nedarbo augimą šalyje galima suskirstyti į tris etapus. Pirmasis, 1991 – 1994 metai, neturėjęs didesnės įtakos socialinei įtampai, kuomet vidutinis metinis nedarbo lygis išaugo nuo 0,3 iki 3,8 proc. Antrasis, 1995 – 1998 metai, kuomet susiformavo darbo rinkos santykiai ir nedarbo lygis laikėsi tarp 6 – 7 proc. Trečiasis – nuo

1998 metų II pusmečio, finansų krizės Rusijoje, iki 2001 metų I ketvirčio, turėjęs didelės įtakos socialinei įtampai šalyje. Nedarbas išaugo iki 13,2

proc., aukščiausio per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį. 2000

metais nedarbo augimo tempai sulėtėjo. 2001 metų kovo-balandžio mėn.

nedarbas stabilizavosi ir nustojo augti. 2002 metų gegužės 1 d. nedarbo lygis jau siekė 11,8 proc. Vidutinis nedarbo lygis 2002 m. buvo 12,9%. 2003

metų pirmąjį ketvirtį nedarbas lygis buvo 13,6 proc., antrąjį sumažėjo iki

12,9 proc. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, nedarbo lygis per 2004 metų II ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, sumažėjo nuo 12,9 proc. iki 11,3 proc. 2004 metų II

ketvirtį 40 proc. visų bedarbių neturėjo profesijos ir buvo baigę tik pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas. Beveik tiek pat bedarbių buvo baigę profesines mokyklas. Šiek tiek padaugėjo bedarbių, baigusių aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas: 2004 metų II ketvirtį bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 19,7 tūkst. (11 proc.), o aukštesnįjį – 10 tūkst. (5,4 proc. visų bedarbių). Prieš metus jų buvo atitinkamai 21 tūkst. (10 proc.) ir 6 tūkst. (3 proc.).

Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos

(TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų.

Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4

proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo nustatytas ta pačia metodika.

Darbo biržos ir Statistikos departamento užfiksuotas nedarbo lygis nėra vienodas:

BENDRAS. Registruotas – 12,5 % . Tyrimais – 17,0 %.

KAIMO. Registruotas – 16,8 %. Tyrimais – 14,5 %.

JAUNIMO. Registruotas – 15,3 %. Tyrimais – 30,2 %.

(2002 m.

duomenys)

Reikia pažymėti, kad Darbo biržos ir Statistikos departamento duomenys atspindi skirtingas grupes, todėl negalima teigti, kad vienos žinybos informacija yra teisinga, o kitos – klaidinga. Galima tik konstatuoti, kad ir vienos, ir kitos bedarbių grupės apskaičiavimui būdinga tam tikra paklaida, netikslumai bei neapibrėžtumai.

1.2 Nedarbo tipai

Priežastys, dėl kurių žmonės tampa bedarbiais, yra labai įvairios.

Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių poreikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius nedarbo tipus: prislėgtasis nedarbas, frikcinis (tekamasis), struktūrinis, ciklinis (nepakankamos paklausos) bei paslėptasis nedarbas.

Visų pirma – tai prislėgtasis nedarbas. Kas tai?

Įsivaizduokite, kad jau ilgokai neturite darbo. Aktyviai jo kurį laiką ieškojote, apėjote visas galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas veltui. Tuomet tenka pasikliauti giminių, draugų, socialinės šalpos organizacijų globa. Nuotaika subjurusi, jaučiatės prislėgtas, tad netekęs vilties, liaunatės ieškoję darbo.

Todėl natūralu, kad į oficialios statistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsakysite – ne. Taigi jūs, kaip aktyviai darbo neieškantis bedarbis, neįtraukiamas į darbo jėgos sudėtį, taigi savaime nebūsite darbo jėga.

Vadinasi, oficiali statistika, neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškas nedarbo lygis bus mažesnis nei realusis, Paprastai prislėgtieji bedarbiai sudaro apie 0,1 – 0,5 proc.

darbo jėgos.

Plaukti pasroviui likimo upe pasiryžę ne visi. Reikia išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tada tenka ieškoti bet kokio darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, žemesnės kvalifikacijos darbas. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju nedarbu. Šis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas.

Išsivysčiusiose šalyse paslėptojo nedarbo lygis visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų požiūriu sudaro nuo 6 iki 9 proc. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl sumažina nedarbo lygį.

Tekamasis (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas.

Terminą tekamasis arba frikcinis nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai parodo reiškinio esmę: darbo rinka, funkcionuodama nelanksčiai, neužtikrina darbo vietų skaičiaus ir darbuotojų skaičiaus atitikimo.

Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių.

Pavyzdžiui, pakeisti vieną darbą į kitą užtrunka šiek tiek laiko. Kol žmogus pradės dirbti, vyriausybės statistiniuose duomenyse jis bus įteisintas kaip bedarbis. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmąsyk gyvenime. Sezoniniai darbuotojai – tai dar viena kategorija žmonių; jie nedirbdami praleidžia keletą mėnesių per metus savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų, užsidirbančių gyvenimui vasaros ar žiemos kurortuose. Laikinasis jų nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo statistikos.

Tuo pat metu, kai visi šie žmonės suranda darbą arba sugrįžta į ankstesnį po laikino atleidimo, kiti darbo “ieškotojai” ir laikinai atleistieji pakeičia juos, ir bendras bedarbių skaičius lieka nepakitęs.

Dėl to nors konkretūs dėl vienų ar kitų priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, tačiau praktiškai šis nedarbo tipas išlieka nuolatos.

Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos.

Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminą “struktūrinis” ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausos sudėtyje ir technologijoje vyksta svarbūs pokyčiai, kurie savo ruožtu keičia darbo jėgos visuminės paklausos sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių paklausa kai kurioms profesijoms sumažėja arba visiškai išnyksta, kitoms, įskaitant naujas profesijas, padidėja.

Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbo priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir tarp labai kvalifikuotų darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai.

Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms.

Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo (frikcinio) nėra paprasta.

Esminis skirtumas tas, kad „frikciniai” bedarbiai turi įgūdžius, kuriuos jie gali parduoti, o “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo

– jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis

– ilgesnės trukmės.

Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio.

Dėl ūkinės veiklos ciklo pasikeitimų taip pat padidėja nedarbas.

Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas vartojimo paklausos mažėjimas (šalies gyventojų ir vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms sumažėjimas) ir/ar investicijų (privačių ir vyriausybės) paklausos mažėjimas (recesija). Dėl šių priežasčių sumažėja ekonominis aktyvumas. Nuosmukio metu sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtys, o tai sukelia ir darbo paklausos kritimą – didėja nedarbas. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito. Vyriausybės politika, skirta paklausai stimuliuoti recesijos metu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo nedarbui, nei kitų tipų nedarbui.

Kaip minėta aukščiau, prislėgtasisi ir paslėptasis nedarbas mažina nedarbo lygį. Tačiau būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir neteisėtai padidintas. Bedarbio statusas dažnai suteikiamas ir nenusipelniusiems tokios “garbės”. Mat dalis nedirbančių respondentų meluoja ir tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų (иedarbio pašalpą spalio mėnesį gavo 12,7 tūkst. Bedarbių, vidutinė bedarbio pašalpa šiuo metu siekia 180 Lt.). Pavyzdžiui, moteriai pravartu apgauti inspektorių, kad gautų bedarbio pašalpą ir galėtų ramiai auginti vaikus.

Juk pakanka tik keletą kartų per mėnesį nueiti į darbo biržą. Toks nedarbas vadinamas “šešėliniu”. Oficialų nedarbo lygį gali padidinti ir “šešėlinė”

ekonomika. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais, dirbantys mafijai žmonės ar dirbantys nelegaliose įmonėse taip pat pavadins save bedarbiais.

Vadinasi, nedarbo lygį nusakyti gana sunku, nors atranka atliekama kruopščiai, patikimais apklausos metodais.

Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško darbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji statistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes neparodo tikrojo nedarbo lygio.

2. Nedarbo priežastys

Viena iš svarbiausių nedarbą sukeliančių priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis.

Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė.

Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos vartotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties, XX a. 8-to dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:

1) nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;

2) didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;

3) nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;

4) gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;

5) aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią sąlygoja darbo jėgos migracija iš besivystančių ir pokomunistinių šalių;

Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui,

Europos Sąjungoje ir Š.Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to 8-me ir 9-me dešimtmečiuose darbuotojų perteklius labai padidėjo.

Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalina net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip XIX a. ir XX a.

pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių tarpo. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie “pilną užimtumą”, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3–6 proc. šalies darbo jėgos.

Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR

sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą – mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidevėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5–6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidevėję darbo priemonių elementai. Todėl “senose” ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginti su bendruoju dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

Penktoji nedarbo priežastis yra spartaus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių, iššaukęs aštrėjančią konkurenciją darbo rinkoje.

Lietuvoje pasitaiko ir kitų nedarbo priežasčių. Nedarbas padeda gyvuoti nelegaliam darbui. Lietuvoje neoficialiai dirbti labiau verta. Tai iliustruoja paprastas pavyzdys: oficialiai rasti darbininkų kaime nėra paprasta, nors darbo biržos ir pateikia kelių šimtų žmonių sąrašus.

Įsidarbinęs kelioms dienoms žmogus tuoj pat prarastų socialines pašalpas, kurios dažnai didesnės nei minimalus darbo užmokestis. Dėl to kaltas ne pats žmogus, bet valstybė, nesureguliuoti darbo ir socialinių pašalpų santykiai. Todėl žmonės įdarbinami nelegaliai (be sutarčių ir pan.), jiems sumokėti pinigai neapomokestinami, o tai jau šešėlinė ekonomika. Neteisėtai įdarbinti žmonės – tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek neužsiregistravę

– statistinių apklausų metų priskiria save prie bedarbių, kas didina nedarbo lygį šalyje.

Jauni bedarbiai sudaro 2,3 proc. 16-24 metų amžiaus grupės šalies gyventojų (2004 m. sausio mėn. 1 d. – 10,9 proc., liepos 1 d. – 8,6

porc.). Tai labai mažas procentas. Taip atsitiko dėl to, kad jaunimo (ir ne tik) netenkina darbo užmokesčio lygis Lietuvoje, todėl jie (dalis net su aukštuoju išsilavinimu) palieka Lietuvą ir ieško laimės svetur – Vakarų

Europos šalyse bei JAV (2001 metų lapkričio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, užsienyje dirbo daugiau kaip 200 tūkstančių lietuvių;

norinčiųjų išvykti dirbti į užsienį amžiaus vidurkis buvo 30 metų). Šis migarcijos procesas itin suaktyvėjo po gegužės 1 d., kai Lietuva tapo ES

nare ir jos piliečiai gavo teisę laisvai judėti Eurpos Sąjungos teritorijoje.

Neatsitiktinai pastaruoju metu Lietuvos darbo rinkoje labiausiai trūksta mūrininkų, apdailininkų, dažytojų, suvirintojų automechanikų ir autošaltkalvių, drabužių siuvėjų, padavėjų, barmenų, tarptautinių pervežimų vairuotojų, medienos apdirbimo staklių derintojų ir pan., t.y. tų profesijų, kurios turi paklausą ir už mūsų šalies ribų, o darbo užmokesčio atotrūkis sudaro nuo 2 iki 10 kartų.

Didelę įtaką nedarbui turi ir nestabili ekonominė padėtis, staigūs žaliavų ir medžiagų kainų šuoliai, įmonių žlugimas, bankrutavimas, mažėjanti smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, nykstantys ekonominiai sektoriai – mašinų, staklių gamybos.

3. Nedarbo mažinimo priemonės

Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą yra vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Ir tai yra bet kurios civilizuotos šalies ekonominės politikos tikslas. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis visų norinčių dirbti negali aprūpinti darbo vietomis. Taigi kiekvienos šalies vyriausybė susiduria su nedarbo mažinimo problemomis.

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

3.1 Darbo pasiūlą didinančios priemonės

Darbo pasiūla gali būti padidinta:

1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas.

Kai kurie asmenys bedarbiai yra dėl to, kad negauna reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą.

2. Deficitinių specialybių profesionalaus paruošimo tobulinimas.

Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y.

darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokėjimų bedarbiams naštą.

3. Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas.

Nedarbo pašalpos išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja prarastas pajamas nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą bei pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Dar siūloma mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį.

4. Pajamų mokesčio mažinimas.

Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o didesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodomis, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.

3.2 Darbo jėgos paklausą didinančios priemonės

Aukščiau išvardytosios priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. Tačiau yra ir priemonių, didinančių darbo jėgos paklausą:

1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis.

Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomąjį darbuotojų samdymą, nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksmai pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.

2. Visuminis paklausos didinimas.

Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą, supirkdama prekes ir paslaugas iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą, t.y. infliaciją. Kiekvienai vyriausybei, manančiai, kad dalis nedarbo laiko atsirado dėl nepakankamos paklausos, gręsia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik”

ciklą. Iš tokios padėties, Didžiosios Britanijos ekonomika nepajėgė išbristi ilgiau kaip 30

metų (1945–1978). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekė neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Dėl to gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama:

infliacija įveikta, o nauja pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Tada paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik”

tęsiamas.

3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą.

Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien pajamomis, gaunamomis darbo užmokesčio forma, ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones (firmas) ir organizuoja nuosavą verslą.

Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.

4. Darbo namuose plėtimas.

Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie būtų ir toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiesiems.

Aptarus pagrindines priemones, galinčias mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą, reikėtų priminti, kad dabar nepaliaujamą užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką. Pastarąjai ypač tinka mažos ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams, darbo vietų skaičius paslaugų sferoje didėja maždaug 3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, tai esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuoti infliaciją.

Ne mažiau svarbus darbuotojų užimtumas jų darbovietėse. Reikia sudaryti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojai būtų nenutrūkstamai aprūpinami darbu, nebūtų pravaikštų, personalo kaitos ir pan.

Dažniausiai įmonių, organizacijų darbuotojų užimtumą sąlygoja susiklosčiusi situacija darbo rinkoje. Jei darbuotojų paklausa viršyja pasiūlą, tai įmonės priverstos iš dalies mažinti gamybos apimtį, keisti gaminamosios produkcijos ir teikiamų paslaugų asortimentą, priimti į darbą žemesnės kvalifikacijos darbuotojus, didinti darbo apmokėjimą.

Jeigu darbuotojų paklausa mažesnė už pasiūlą, tai žmonės jaučia, kad juos gali atleisti iš darbo bet kada, ir darbuotojų darbo apmokėjimas mažėja.

Darbuotojų užimtumu reikia deramai rūpintis visada, nes darbo laiko nuostoliai mažina ekonominius gamybinės veiklos rodiklius.

4. Nedarbo pasekmės

Socialinių ir ekonominių nedarbo pasekmių problema sistemingai nagrinėjama, bet, remiantis statistiniais duomenimis, galima teigti –

padėtis tikrai bloga. Nuo 1995 m. iki 1999 m. daugiau kaip penkis kartus padaugėjo alkoholinių psichozių. 1997 metais Lietuvoje nusižudė daugiausia žmonių per visą pokario laikotarpį – 1703, iš jų 85% – vyrai. Savižudybių lygio rodiklis Lietuvoje yra vienas auksčiausių Europoje. Kasdien šalyje nusižudo 4-5 žmonės.

Iš daugelio tyrimų žinoma, kad prievartinis ir nesureguliuotas gyvenimo būdas sudaro sąlygas laikiniems arba pastoviems elgsenos sutrikimams, kurie pasireiškia apatija, nervine neviltimi, nemiga, o kraštutiniais atvejais – alkoholizmu ir bamdymais nusižudyti. Nedarbas žmones paskatina nusikaltimams, vagystėms. Kuo didesnis užimtumas, tuo mažiau progų nusikalsti. Uždarbis pakerta norą vogti bei apiplėšinėti.

Tyrimai rodo, kad daugiausia tokių nusikaltimų padaro bedarbiai.

Šalia tokių reakcijų, dažnai pasireiškia ir konstruktyvus elgesys –

bedarbiai aktyviai ieško darbo, kelia arba keičia kvalifikaciją, organizuoja savo verslą ir panašiai. Nedarbas skatina jaunimą mokytis.

Atliktais tyrimais nustatyta, kad bedarbių su aukštuoju išsilavinimu yra mažiausiai. Lietuvos Darbo Biržos duomenimis jų yra 11 procentų visų bedarbių, beveik pusė bedarbių (40 proc.) turi vidurinį išsilavinimą.

Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės sąlygoja gyventojų nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį, prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt.

Dėl darbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių, žmogžudysčių, teistumo ir kt. Aišku, neteisinga būtų teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių.

Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: maistui, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas ir kt.

Nagrinėjant nedarbo pasekmes pirmiausia kategoriją “darbo jėga” būtina personifikuoti, o antra – pažymėti, kad prarandama dalis darbuotojo pajamų.

Nors darbo netekusiųjų nuostolius išsivysčiusiose šalyse dabar smarkiai kompensuoja bedarbių pašalpos, jos išmokamos su griežtomis išlygomis, o išmokų dydis niekada nepasiekia turėtų pajamų lygio. Pavyzdžiui, JAV

nedarbo pašalpa mokama iki pusės metų, vėliau būtina nors trumpam susirasti darbą, tada vėl galima gauti pašalpą ir nedirbti. Pašalpos dydis priklauso nuo paskutinėje darbovietėje gauto atlyginimo. Kompensacija, sudaranti 40-

50 % prarastųjų pajamų, atrodytų gana maža, tačiau nereikia pamiršti, kad šios pajamos neapmokestinamos bei papildomos iš įvairių socialinių programų.

Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – tai jo darbo patirties praradimas, o ši patirtis – taip pat vertingas turtas. Netekęs darbo, darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet ir įgytieji sugebėjimai, žinios silpnėja, atrofuojasi.

Kai kurie ekonomistai teigia, kad laisva valia atsiradęs, t.y.

savanoriškas nedarbas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikia žmogui tokią vertybę kaip laisvalaikis. Atsisakydami darbo, kai kurie žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be to, žmonės tiki, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos, jie gaus geresnį darbą – taigi ir didesnį atlyginimą.

5. Dabartinė darbo rinkos padėtis

Nuo metų pradžios į teritorines darbo biržas kreipėsi 173,1 tūkst.

Bedarbių: įregistruota 86,1 tūkst. vyrų ir 87 tūkst. moterų, tačiau lapkričio 1 d. tarp bedarbių moterų buvo 1,5 karto daugiau negu vyrų –

atitinkamai 73,5 ir 49,6 tūkst.

Darbo jėgos pasiūla, lyginant su 2003 metais, sumažėjo šeštadaliu.

Lapkričio 1 d. šalyje buvo registruota 123,2 tūkst. bedarbių. Per spalio mėnesį bedarbių skaičius sumažėjo beveik 3 tūkst., o lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu – 27 tūkst. Nuo metų pradžios registruotų bedarbių skaičius sumažėjo beveik 36 tūkst. Ankstesniais metais per tą patį laikotarpį bedarbių skaičius mažėjo 42 tūkst. Lapkričio 1 d. teritorinėse darbo biržose registruoti bedarbiai sudarė 5,9 proc. darbingo amžiaus šalies gyventojų. Lyginant su praeitais metais, šis rodiklis sumažėjo 1,3

procentinio punkto.

Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2004

metų II ketvirčio pabaigoje užimtų gyventojų buvo 1,442 mln., arba 2,3

proc. daugiau nei pirmąjį šių metų ketvirtį, bet 2,5 proc. mažiau nei prieš metus. Užimtumo lygis buvo 61,3 proc., pernai tuo pat laikotarpiu – 62,4

proc.

Per 2004 metų II ketvirtį, palyginti su 2003 metų tuo pačiu laikotarpiu, užimtųjų padaugėjo 13,1 proc. (iki 121 tūkst.). Daugiausiai gyventojų 2004 metų II ketvirtį dirbo apdirbamojoje pramonėje (256 tūkst., arba 18 proc. visų užimtųjų), prekyboje (228 tūkst., arba 16 proc.). Kas antras užimtasis dirbo paslaugų sektoriuje, apie 16 proc. visų dirbančių žmonių dirbo prekybos įmonėse, 10 proc. – švietimo įstaigose, 7 proc. –

sveikatos priežiūros bei socialinio darbo įstaigose, 6 proc. – transporto įstaigose. 2004 metų II ketvirčio pabaigoje žemės ūkyje dirbančių žmonių buvo 233 tūkst. (prieš metus – 274 tūkst.), per metus jų dalis sumažėjo nuo

18,5 proc. iki 16,2 proc. Tai pirmas toks ženklus užimtųjų skaičiaus mažėjimas per pastaruosius metus.

Bedarbės moterys sudaro 7,1 proc. šalies darbingo amžiaus moterų skaičiaus, bedarbiais įregistruoti vyrai – 4,7 proc. visų darbingo amžiaus vyrų. Jauni bedarbiai sudaro 2,3 proc. 16-24 metų amžiaus grupės šalies gyventojų.

Išvados

Nedarbas – aktuali atskiriems žmonėms ir visai šaliai problema.

Nedarbo pasekmės žmogui skaudžios – finansinės padėties blogėjimas, stiprūs neigiami emociniai išgyvenimai (stresas, net depresija), sumažėjęs žmogaus sugebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai bei kvalifikacijos praradimas. Tačiau šalia tokių reakcijų galima įžvelgti ir teigiamas pasekmes – bedarbiai aktyviai ieško darbo, kelia arba keičia kvalifikaciją, organizuoja savo verslą ir pan.

Ilgalaikis nedarbas – ypač skaudi nedarbo rūšis, kur kas negatyviau veikianti žmogų ir šalies ekonomiką. Ilgalaikiai bedarbiai, iš kurių kas penktas buvo asmuo, ieškantis darbo ilgiau negu trejus metus, sudaro apie

30 proc. visų bedarbių.

Ekonominiu požiūriu tam tikras bedarbystės lygis, manoma, yra naudingas. Pirmiausia drausmina dirbančiuosius, skatina branginti turimą darbo vietą, kelti kvalifikaciją, o kartu ir darbo intensyvumą.

Literatūra

1. Balčiūnas N. Nedarbo lygis ir jo poliarizacija Lietuvoje teritoriniu pjūviu // Regionų ekonomika ir plėtra: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. – Kaunas, 1999.–11 p.

2. Baumilienė V., Mrazauskienė B. Užimtumo problemos Lietuvoje // Ekonomika ir vadyba –97: Tarptautinės konferencijos pranešimų madžiaga. – Kaunas:

Technologija, 1997. – 31 p. ISBN 9986-13-494-3.

3. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. ir kt. Makroekonomika –

Kaunas: Technologija, 2003. – 375-412 p.

4. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija,

1997. – 269-278 p. – ISBN 9986-13-575-3.

5. Martinkus B. Savanevičienė A. Darbo ekonomika. – Kaunas: Technologija,

1996.– 29-42 p.

6. Matiušaitytė R., Martinkevičius S. Ilgalaikis nedarbas ir jo pasekmės //

Ekonomika ir vadyba – 99: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga.

– Kaunas: Technologija, 1999. – 220-222 p.

7. Mikučionis P. Užimtumas ir nedarbas // Lietuvos ūkis, 1998, Nr.5-6, 35-

36 p.

8. Motiekaitienė V. Gyventojų užimtumo pokyčiai // Lietuvos ūkis, 1999,

Nr.1, 20-23 p.

9. Motiekaitienė V. Situacija darbo rinkoje 1994 – 1999 m. // Lietuvos ūkis, 1999, Nr.13, 17-18 p.

10. Orenienė R. Ilgalaikio nedarbo spąstai // Esu, 1997, Nr.5, 10-11 p.

11. Petrauskas A. Nedarbas ir nusikalstamumas [Lietuvoje] // Darbo biržos naujienos, 1999, Nr.1, 3 p.

12. Pocius A. Ar oficialus nedarbas atspindi padėtį darbo rinkoje // Vadovo pasaulis, 1998, Nr.11, 30-34 p.

13. Radžiūnas V. Kaip įveikti nedarbą // Esu, 1998, Nr.6, 12-15 p.

14. Smulkus verslas išspręs daugelį socialinių problemų // Darbo biržos naujienos, 2000, Nr.1, 6-7 p.

15. Statistikos departamentas. Lietuvos apskritys. Ekonominė ir socialinė raida.- Vilnius, 1999. – 16-30 p., 312-314 p.

16. Statistikos departamentas. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. –

Vilnius, 2000, Nr.1, 30-34 p.

17. http://www.std.lt

18. http://www.is.lt

19. http://www.ldb.lt

20. http://www.adamkus.lt/pdf/skurdo_bukles_pranesimas.pdf

21. http://www.lrinka.lt/Pranesim/As.phtml

22. http://www.socmin.lt/index.php?113093084

23. http://www.vb.lt

Priedai

1 lentelė. Bedarbiai pagal amžiaus grupes

Tūkst.

| |2003 |2004 |

| |I ketv.|II ketv.|I ketv.|II ketv. |

|Iš viso |218,8 |218,5 |210,8 |183,4 |

|15–24 |36,9 |44,4 |32,6 |28,6 |

|25–54 |161,1 |144,4 |158,2 |131,3 |

|55 m. ir vyresni |20,8 |29,6 |20,0 |23,4 |

2 lentelė. Nedarbo lygis pagal amžiaus grupes

Procentais

| |2003 |2004 |

| |I ketv.|II ketv.|I ketv.|II ketv. |

|Iš viso |13,6 |12,9 |13,0 |11,3 |

|15–24 |24,4 |26,6 |23,2 |21,0 |

|25–54 |12,7 |11,1 |12,4 |10,2 |

|55 m. ir vyresni |10,9 |13,2 |9,9 |11,4 |

1 pav. Nedarbo žemėlapis