Nedarbo priežastys

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

ekonomikos ir vADYBOS fakultetas

EKONOMIKOS katedra

NEDARBO PRIEŽASTYS

Makroekonomikos kursinis darbas

Atliko

...... gr.stud.

......

Tikrino

Lektorė

Bronė Mrazauskienė

KAUNAS, 2004

TURINYS

Įvadas 2
1. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos 3

1.1. Nedarbo lygio nustatymo būdai 4

1.2. Nedarbo tipai 5
2. Nedarbo priežastys 8
3. Nedarbo mažinimo priemonės 11

3.1. Darbo pasiūlą didinančios priemonės 11

3.2. Darbo jėgos paklausą didinančios priemonės 12
4. Nedarbo pasekmės 14
5. Dabartinė darbo rinkos padėtis 16
Išvados 17
Literatūra 18
Priedai 19

ĮVADAS

Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir
stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Tai viena
svarbiausių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių, netekę darbo,
praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį
diskomfortą. Šeimoje, kurioje yra bbedarbių, sumažėja jos socialinis
aktyvumas, šeima tampa uždaresnė, padažnėja konfliktų, destrukcinio elgesio
atvejų, pasikeičia demografinės nuostatos, susilpnėja šeimos auklėjamoji
funkcija, jos stabilumas. Nedarbas neigiamai atsiliepia ir pavienio asmens
gyvenimui. Praradęs darbą žmogus dažnai patiria psichologinę krizę,
sumažėja jo pajamos, susiaurėja bendravimo aplinka, keičiasi
nusistovėjusio gyvenimo tvarka, visa tai gali atsiliepti ir sveikatai.

Nedarbas daro poveikį ir šalies ekonominiam gyvenimui, keičiasi
demografiniai procesai, atsiranda problema profesinio mokymo sistemoje,
problematiškas darosi gyventojų socialinės apsaugos užtikrinimas. Nedarbas,
galima sakyti, nuskurdina kraštą, kadangi nedarbas – pagrindinė skurdo
priežastis.

Nedarbo socialinės ir ekonominės pasekmės pasireiškia visose
visuomenės gyvenimo srityse. Taai ir gyventojų reprodukcijos procesai, ir
gamybos pasikeitimas, ir visuomeninio vartojimo transformacija, ir darbo
apmokėjimo, darbo sąlygų bei kitų darbo santykių pasikeitimas, ir t.t.

Šiame darbe apžvelgsiu nedarbo lygio nustatymo būdus, nedarbo tipus,
nedarbą sukeliančias priežastis bei priemones šiai opiai visuomenės
problemai spręsti.

1. DARBO JĖGOS IR NE

EDARBO SĄVOKOS

Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes
jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo
šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo
jėgos – efektą naudojimo prekių ir paslaugų gamybai. Dėl to tiek atskiras
asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.

Nedarbas yra labai plati kategorija ir jo pasireiškimas visuomenėje
yra labai įvairus.

Kalbėti apie nedarbą, neturint supratimo apie darbo jėgą, būtų
netikslinga.

Darbo jėgą sudaro visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo žmonės.
Iš čia išplaukia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti
priskiriami prie bedarbių. Darbo jėgai nepriklauso asmenys iki 16 metų
amžiaus, studentai, ligoniai, besigydantys specialiose gydymo įstaigose
(pav., psichiatrinėse ligoninėse), namų šeimininkės, pensininkai ir t. t.,
nepaisant to, kad pastarųjų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių
firmose ar valstybinėse įstaigose. Vaadinasi, visiškas užimtumas nereiškia,
kad visi privalo dirbti.

Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško,
registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.

Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje,
skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos
darbo jėgos santykiu išreiktu procentais:

= U x 100 %

Ur LF

čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis;

U – bedarbių skaičius;

LF – darbo jėga.

Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos
dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir
norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais
gyventojais (darbo jė

ėga).

Nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos
požiūriu. Kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.
1.1. NEDARBO LYGIO NUSTATYMO BŪDAI

Nedarbo lygio praktinės problemos gana komplikuotos, ir ne visuomet
statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą.
Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai.

Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų
parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs
teritorinėse darbo biržose. Pagal tai, nedarbo augimą šalyje galima
suskirstyti į tris etapus. Pirmasis, 1991 – 1994 metai, neturėjęs didesnės
įtakos socialinei įtampai, kuomet vidutinis metinis nedarbo lygis išaugo
nuo 0,3 iki 3,8 proc. Antrasis, 1995 – 1998 metai, kuomet susiformavo darbo
rinkos santykiai ir nedarbo lygis laikėsi tarp 6 – 7 proc. Trečiasis – nuo
1998 metų II pusmečio, finansų krizės Rusijoje, iki 2001 metų I ketvirčio,
turėjęs didelės įtakos socialinei įtampai šalyje. Nedarbas išaugo iki 13,2
proc., aukščiausio per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį. 2000
metais nedarbo augimo tempai sulėtėjo. 2001 metų kovo-balandžio mėn.
nedarbas stabilizavosi ir nustojo augti. 2002 metų gegužės 1 d. nedarbo
lygis jau siekė 11,8 proc. Vidutinis nedarbo lygis 2002 m. buvo 12,9%. 2003
metų pirmąjį ketvirtį nedarbas lygis buvo 13,6 proc., antrąjį sumažėjo iki
12,9 proc. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis,
nedarbo lygis per 2004 metų II  ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių
metų laikotarpiu, sumažėjo nuo 12,9 proc. iki 11,3 proc. 2004 metų II
ketvirtį 40 proc. visų bedarbių neturėjo profesijos ir buvo baigę tik
pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas. Beveik tiek pat
bedarbių buvo baigę profesines mokyklas. Šiek tiek padaugėjo b

bedarbių,
baigusių aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas: 2004 metų II ketvirtį
bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 19,7 tūkst. (11 proc.), o
aukštesnįjį – 10 tūkst. (5,4 proc. visų bedarbių). Prieš metus jų buvo
atitinkamai 21 tūkst. (10 proc.) ir 6 tūkst. (3 proc.). 

Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų
užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos
(TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų.
Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4
proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo
nustatytas ta pačia metodika.

Darbo biržos ir Statistikos departamento užfiksuotas nedarbo lygis
nėra vienodas:

BENDRAS. Registruotas – 12,5 % . Tyrimais – 17,0 %.

KAIMO. Registruotas – 16,8 %. Tyrimais – 14,5 %.

JAUNIMO. Registruotas – 15,3 %. Tyrimais – 30,2 %.

(2002 m.

duomenys)

Reikia pažymėti, kad Darbo biržos ir Statistikos departamento duomenys
atspindi skirtingas grupes, todėl negalima teigti, kad vienos žinybos
informacija yra teisinga, o kitos – klaidinga. Galima tik konstatuoti, kad
ir vienos, ir kitos bedarbių grupės apskaičiavimui būdinga tam tikra
paklaida, netikslumai bei neapibrėžtumai.

1.2. NEDARBO TIPAI

Priežastys, dėl kurių žmonės tampa bedarbiais, yra labai įvairios.
Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių
poreikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų
poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į
tipus. Ekonomistai išskiria tokius nedarbo tipus: prislėgtasis nedarbas,
frikcinis (tekamasis), struktūrinis, ciklinis (nepakankamos paklausos) bei
paslėptasis nedarbas.

Visų pirma – tai prislėgtasis nedarbas. Kas tai?

Įsivaizduokite, kad jau ilgokai neturite darbo. Aktyviai jo kurį
laiką ieškojote, apėjote visas galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas
veltui. Tuomet tenka pasikliauti g

giminių, draugų, socialinės šalpos
organizacijų globa. Nuotaika subjurusi, jaučiatės prislėgtas, tad netekęs
vilties, liaunatės ieškoję darbo. Todėl natūralu, kad į oficialios
statistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsakysite – ne. Taigi jūs, kaip
aktyviai darbo neieškantis bedarbis, neįtraukiamas į darbo jėgos sudėtį,
taigi savaime nebūsite darbo jėga. Vadinasi, oficiali statistika,
neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį
gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškas nedarbo lygis bus mažesnis
nei realusis, Paprastai prislėgtieji bedarbiai sudaro apie 0,1 – 0,5 proc.
darbo jėgos.

Plaukti pasroviui likimo upe pasiryžę ne visi. Reikia išlaikyti
šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tada tenka ieškoti bet kokio
darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas,
žemesnės kvalifikacijos darbas. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju
nedarbu. Šis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas.
Išsivysčiusiose šalyse paslėptojo nedarbo lygis visų darbo jėgai
priskirtinų gyventojų požiūriu sudaro nuo 6 iki 9 proc. Faktiškai šie
asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai,
tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl
sumažina nedarbo lygį.

Tekamasis (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas
nedarbas.

Terminą tekamasis arba frikcinis nedarbas ekonomistai vartoja
kalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti
artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai parodo reiškinio esmę: darbo
rinka, funkcionuodama nelanksčiai, neužtikrina darbo vietų skaičiaus ir
darbuotojų skaičiaus atitikimo. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos
rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų
atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai,
kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, treti laikinai netenka
sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl
neišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, pakeisti vieną darbą į kitą užtrunka
šiek tiek laiko. Kol žmogus pradės dirbti, vyriausybės statistiniuose
duomenyse jis bus įteisintas kaip bedarbis. Bedarbiais laikomi ir jauni
žmonės, ieškantys darbo pirmąsyk gyvenime. Sezoniniai darbuotojai – tai dar
viena kategorija žmonių; jie nedirbdami praleidžia keletą mėnesių per metus
savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų,
užsidirbančių gyvenimui vasaros ar žiemos kurortuose. Laikinasis jų
nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo
statistikos.

Tuo pat metu, kai visi šie žmonės suranda darbą arba sugrįžta į
ankstesnį po laikino atleidimo, kiti darbo “ieškotojai” ir laikinai
atleistieji pakeičia juos, ir bendras bedarbių skaičius lieka nepakitęs.
Dėl to nors konkretūs dėl vienų ar kitų priežasčių likę be darbo žmonės
pakeičia vieni kitus, tačiau praktiškai šis nedarbo tipas išlieka nuolatos.

Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos

techninio lygio

augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo

paklausos.

Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminą
“struktūrinis” ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų
paklausos sudėtyje ir technologijoje vyksta svarbūs pokyčiai, kurie savo
ruožtu keičia darbo jėgos visuminės paklausos sudėtį. Dėl tokių ūkinės
veiklos pokyčių paklausa kai kurioms profesijoms sumažėja arba visiškai
išnyksta, kitoms, įskaitant naujas profesijas, padidėja.

Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbo
priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų pasikeitimai, taip pat ir
geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją,
gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir tarp labai kvalifikuotų
darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius
reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų
struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi
reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų
patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai.
Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją
vietą, ar ilgam tapti bedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms.

Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo (frikcinio) nėra paprasta.
Esminis skirtumas tas, kad “frikciniai” bedarbiai turi įgūdžius, kuriuos
jie gali parduoti, o “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo
– jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti
gyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis
– ilgesnės trukmės.

Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos
nuosmukio.

Dėl ūkinės veiklos ciklo pasikeitimų taip pat padidėja nedarbas.
Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas
vartojimo paklausos mažėjimas (šalies gyventojų ir vyriausybės išlaidos
vartojimo prekėms ir paslaugoms sumažėjimas) ir/ar investicijų (privačių ir
vyriausybės) paklausos mažėjimas (recesija). Dėl šių priežasčių sumažėja
ekonominis aktyvumas. Nuosmukio metu sumažėja prekių ir paslaugų gamybos
apimtys, o tai sukelia ir darbo paklausos kritimą – didėja nedarbas. Dėl to
ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos
deficito. Vyriausybės politika, skirta paklausai stimuliuoti recesijos
metu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo nedarbui, nei kitų tipų
nedarbui.

Kaip minėta aukščiau, prislėgtasisi ir paslėptasis nedarbas mažina
nedarbo lygį. Tačiau būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir
neteisėtai padidintas. Bedarbio statusas dažnai suteikiamas ir
nenusipelniusiems tokios “garbės”. Mat dalis nedirbančių respondentų
meluoja ir tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai
daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo
pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų (иedarbio
pašalpą spalio mėnesį gavo 12,7 tūkst. Bedarbių, vidutinė bedarbio pašalpa
šiuo metu siekia 180 Lt.). Pavyzdžiui, moteriai pravartu apgauti
inspektorių, kad gautų bedarbio pašalpą ir galėtų ramiai auginti vaikus.
Juk pakanka tik keletą kartų per mėnesį nueiti į darbo biržą. Toks nedarbas
vadinamas “šešėliniu”. Oficialų nedarbo lygį gali padidinti ir “šešėlinė”
ekonomika. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais, dirbantys
mafijai žmonės ar dirbantys nelegaliose įmonėse taip pat pavadins save
bedarbiais.

Vadinasi, nedarbo lygį nusakyti gana sunku, nors atranka atliekama
kruopščiai, patikimais apklausos metodais.

Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško
darbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji
statistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes neparodo
tikrojo nedarbo lygio.

2. NEDARBO PRIEŽASTYS

Viena iš svarbiausių nedarbą sukeliančių priežasčių yra mokslinė techninė
revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje ir
apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir
automatizavimas, pažangių valdymo kontrolės sistemų įvedimas, naujų
technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo
turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo
reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos vartotojų skaičius
(jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam
ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų
pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu
netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties, XX a. 8-to dešimtmečio
pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į užimtumo krizę, kuriai būdingi
šie bruožai:

1) nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;

2) didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir

nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;

3) nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos

nedarbo problemoms spręsti;

4) gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;

5) aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią sąlygoja

darbo jėgos migracija iš besivystančių ir pokomunistinių šalių;

Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir
intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir
intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui,
Europos Sąjungoje ir Š.Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja
lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to 8-me ir 9-me dešimtmečiuose
darbuotojų perteklius labai padidėjo.

Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalina
net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu
ekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip XIX a. ir XX a.
pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras
šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba
sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms
reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių tarpo. Tada
nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas
išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos
darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo
fazėje. Pradėta kalbėti apie “pilną užimtumą”, kuris, daugelio ekonomistų
nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3–6 proc. šalies darbo jėgos.

Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR
sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo
srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą – mašinas,
įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos
priemonių nusidevėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5–6 metus pilnai
atnaujinami dar fiziškai nesusidevėję darbo priemonių elementai. Todėl
“senose” ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų
atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia
santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai,
palyginti su bendruoju dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o
senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos
dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

Penktoji nedarbo priežastis yra spartaus gyventojų skaičiaus augimas
daugelyje šalių, iššaukęs aštrėjančią konkurenciją darbo rinkoje.

Lietuvoje pasitaiko ir kitų nedarbo priežasčių. Nedarbas padeda
gyvuoti nelegaliam darbui. Lietuvoje neoficialiai dirbti labiau verta. Tai
iliustruoja paprastas pavyzdys: oficialiai rasti darbininkų kaime nėra
paprasta, nors darbo biržos ir pateikia kelių šimtų žmonių sąrašus.
Įsidarbinęs kelioms dienoms žmogus tuoj pat prarastų socialines pašalpas,
kurios dažnai didesnės nei minimalus darbo užmokestis. Dėl to kaltas ne
pats žmogus, bet valstybė, nesureguliuoti darbo ir socialinių pašalpų
santykiai. Todėl žmonės įdarbinami nelegaliai (be sutarčių ir pan.), jiems
sumokėti pinigai neapomokestinami, o tai jau šešėlinė ekonomika. Neteisėtai
įdarbinti žmonės – tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek neužsiregistravę
– statistinių apklausų metų priskiria save prie bedarbių, kas didina
nedarbo lygį šalyje.

Jauni bedarbiai sudaro 2,3 proc. 16-24 metų amžiaus grupės šalies
gyventojų (2004 m. sausio mėn. 1 d. – 10,9 proc., liepos 1 d. – 8,6
porc.). Tai labai mažas procentas. Taip atsitiko dėl to, kad jaunimo (ir ne
tik) netenkina darbo užmokesčio lygis Lietuvoje, todėl jie (dalis net su
aukštuoju išsilavinimu) palieka Lietuvą ir ieško laimės svetur – Vakarų
Europos šalyse bei JAV (2001 metų lapkričio mėnesį atliktos apklausos
duomenimis, užsienyje dirbo daugiau kaip 200 tūkstančių lietuvių;
norinčiųjų išvykti dirbti į užsienį amžiaus vidurkis buvo 30 metų). Šis
migarcijos procesas itin suaktyvėjo po gegužės 1 d., kai Lietuva tapo ES
nare ir jos piliečiai gavo teisę laisvai judėti Eurpos Sąjungos
teritorijoje.

Neatsitiktinai pastaruoju metu Lietuvos darbo rinkoje labiausiai
trūksta mūrininkų, apdailininkų, dažytojų, suvirintojų automechanikų ir
autošaltkalvių, drabužių siuvėjų, padavėjų, barmenų, tarptautinių pervežimų
vairuotojų, medienos apdirbimo staklių derintojų ir pan., t.y. tų
profesijų, kurios turi paklausą ir už mūsų šalies ribų, o darbo užmokesčio
atotrūkis sudaro nuo 2 iki 10 kartų.

Didelę įtaką nedarbui turi ir nestabili ekonominė padėtis, staigūs
žaliavų ir medžiagų kainų šuoliai, įmonių žlugimas, bankrutavimas,
mažėjanti smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, nykstantys ekonominiai
sektoriai – mašinų, staklių gamybos.

3. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS

Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą yra vienas pagrindinių
makroekonomikos politikos tikslų. Ir tai yra bet kurios civilizuotos šalies
ekonominės politikos tikslas. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau
nutolsta nuo šio tikslo, nes jis visų norinčių dirbti negali aprūpinti
darbo vietomis. Taigi kiekvienos šalies vyriausybė susiduria su nedarbo
mažinimo problemomis.

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines
grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

3.1. Darbo pasiūlą didinančios priemonės

Darbo pasiūla gali būti padidinta:

1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas.

Kai kurie asmenys bedarbiai yra dėl to, kad negauna reikiamos

informacijos apie laisvas

darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie

įsidarbinimo galimybes, laisvų

darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti

mažinti tekamąjį ir

struktūrinį nedarbą.

2. Deficitinių specialybių profesionalaus paruošimo tobulinimas.

Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos

specialistams, t.y.

darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik

nedaugelis. Tuo tarpu

dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių

kategoriją iš prarandančių

reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos,

skirtos trūkstamų

specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau

įsidarbinti, produktyviau

gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokėjimų bedarbiams naštą.

3. Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas.

Nedarbo pašalpos išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja

prarastas pajamas

nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos

turi grįžtamąją įtaką

nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą bei pailgina

darbo vietos ieškojimo

trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo

draudimo sistemą ir

mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Dar siūloma mažinti valstybės

įstatymais

nustatytą minimalų darbo užmokestį.

4. Pajamų mokesčio mažinimas.

Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus

realiojo darbo

užmokesčio didinimui, o didesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms

esant vienodomis,

didina dirbti norinčių žmonių skaičių.

3.2. Darbo jėgos paklausą didinančios priemonės

Aukščiau išvardytosios priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo
pasiūlą. Tačiau yra ir priemonių, didinančių darbo jėgos paklausą:

1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus

ekonomikos augimo sąlygomis.

Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomąjį

darbuotojų samdymą,

nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis

palaiko silpstančias

ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksmai

pasirodo esą

neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę

reikšmę.

2. Visuminis paklausos didinimas.

Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės

paklausos. Todėl

vyriausybė didina paklausą, supirkdama prekes ir paslaugas iš

privačių įmonių. Tai

efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau turi pavojingą

savybę – skatina

kainų augimą, t.y. infliaciją. Kiekvienai vyriausybei, manančiai,

kad dalis nedarbo laiko

atsirado dėl nepakankamos paklausos, gręsia pavojus patekti į

vadinamąjį “stok – eik”

ciklą. Iš tokios padėties, Didžiosios Britanijos ekonomika nepajėgė

išbristi ilgiau kaip 30

metų (1945–1978). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog

infliacija pasiekė neleistiną

lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės

politikos priemonės,

slopinančios visuminę paklausą. Dėl to gamyba nustoja augti arba

sulėtėja. Infliacijos

tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama:

infliacija įveikta, o nauja

pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos

skatinimo, didinant

visuminę paklausą. Tada paklausa išauga, gamybos augimas spartėja,

kainų lygis taip pat

ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas

pasiektas,

formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl

ciklas “stok – eik”

tęsiamas.

3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą.

Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai,

nepasitenkinantys vien

pajamomis, gaunamomis darbo užmokesčio forma, ir turėdami mažą

pradinį kapitalą,

steigia smulkias įmones (firmas) ir organizuoja nuosavą verslą.

Nors tokių verslininkų

skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų

darbuotojų, tačiau tai

tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.

4. Darbo namuose plėtimas.

Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro

masinis personalinių

kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp

darbdavių ir darbuotojų,

nors jie būtų ir toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač

patogi moterims,

pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiesiems.

Aptarus pagrindines priemones, galinčias mažinti nedarbą, didinant
darbo paklausą, reikėtų priminti, kad dabar nepaliaujamą užimtumo augimą
gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta
perėjimas nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką. Pastarąjai ypač
tinka mažos ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie
specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis,
vykstant tokiems poslinkiams, darbo vietų skaičius paslaugų sferoje didėja
maždaug 3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai,
kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai
tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, tai esama mažesnio spaudimo dėl
atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuoti infliaciją.

Ne mažiau svarbus darbuotojų užimtumas jų darbovietėse. Reikia
sudaryti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojai būtų nenutrūkstamai
aprūpinami darbu, nebūtų pravaikštų, personalo kaitos ir pan.

Dažniausiai įmonių, organizacijų darbuotojų užimtumą sąlygoja
susiklosčiusi situacija darbo rinkoje. Jei darbuotojų paklausa viršyja
pasiūlą, tai įmonės priverstos iš dalies mažinti gamybos apimtį, keisti
gaminamosios produkcijos ir teikiamų paslaugų asortimentą, priimti į darbą
žemesnės kvalifikacijos darbuotojus, didinti darbo apmokėjimą.

Jeigu darbuotojų paklausa mažesnė už pasiūlą, tai žmonės jaučia, kad
juos gali atleisti iš darbo bet kada, ir darbuotojų darbo apmokėjimas
mažėja.

Darbuotojų užimtumu reikia deramai rūpintis visada, nes darbo laiko
nuostoliai mažina ekonominius gamybinės veiklos rodiklius.

4. NEDARBO PASEKMĖS

Socialinių ir ekonominių nedarbo pasekmių problema sistemingai
nagrinėjama, bet, remiantis statistiniais duomenimis, galima teigti –
padėtis tikrai bloga. Nuo 1995 m. iki 1999 m. daugiau kaip penkis kartus
padaugėjo alkoholinių psichozių. 1997 metais Lietuvoje nusižudė daugiausia
žmonių per visą pokario laikotarpį – 1703, iš jų 85% – vyrai. Savižudybių
lygio rodiklis Lietuvoje yra vienas auksčiausių Europoje. Kasdien šalyje
nusižudo 4-5 žmonės.

Iš daugelio tyrimų žinoma, kad prievartinis ir nesureguliuotas
gyvenimo būdas sudaro sąlygas laikiniems arba pastoviems elgsenos
sutrikimams, kurie pasireiškia apatija, nervine neviltimi, nemiga, o
kraštutiniais atvejais – alkoholizmu ir bamdymais nusižudyti. Nedarbas
žmones paskatina nusikaltimams, vagystėms. Kuo didesnis užimtumas, tuo
mažiau progų nusikalsti. Uždarbis pakerta norą vogti bei apiplėšinėti.
Tyrimai rodo, kad daugiausia tokių nusikaltimų padaro bedarbiai.

Šalia tokių reakcijų, dažnai pasireiškia ir konstruktyvus elgesys –
bedarbiai aktyviai ieško darbo, kelia arba keičia kvalifikaciją,
organizuoja savo verslą ir panašiai. Nedarbas skatina jaunimą mokytis.
Atliktais tyrimais nustatyta, kad bedarbių su aukštuoju išsilavinimu yra
mažiausiai. Lietuvos Darbo Biržos duomenimis jų yra 11 procentų visų
bedarbių, beveik pusė bedarbių (40 proc.) turi vidurinį išsilavinimą.

Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės sąlygoja gyventojų
nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį, prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt.
Dėl darbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių,
žmogžudysčių, teistumo ir kt. Aišku, neteisinga būtų teigti, kad
nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių.

Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus
neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: maistui, buto nuomai,
sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių
išsilavinimas ir kt.

Nagrinėjant nedarbo pasekmes pirmiausia kategoriją “darbo jėga” būtina
personifikuoti, o antra – pažymėti, kad prarandama dalis darbuotojo pajamų.
Nors darbo netekusiųjų nuostolius išsivysčiusiose šalyse dabar smarkiai
kompensuoja bedarbių pašalpos, jos išmokamos su griežtomis išlygomis, o
išmokų dydis niekada nepasiekia turėtų pajamų lygio. Pavyzdžiui, JAV
nedarbo pašalpa mokama iki pusės metų, vėliau būtina nors trumpam susirasti
darbą, tada vėl galima gauti pašalpą ir nedirbti. Pašalpos dydis priklauso
nuo paskutinėje darbovietėje gauto atlyginimo. Kompensacija, sudaranti 40-
50 % prarastųjų pajamų, atrodytų gana maža, tačiau nereikia pamiršti, kad
šios pajamos neapmokestinamos bei papildomos iš įvairių socialinių
programų.

Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – tai jo darbo patirties praradimas,
o ši patirtis – taip pat vertingas turtas. Netekęs darbo, darbuotojas ne
tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet ir įgytieji sugebėjimai, žinios
silpnėja, atrofuojasi.

Kai kurie ekonomistai teigia, kad laisva valia atsiradęs, t.y.
savanoriškas nedarbas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikia
žmogui tokią vertybę kaip laisvalaikis. Atsisakydami darbo, kai kurie
žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be
to, žmonės tiki, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos, jie gaus geresnį
darbą – taigi ir didesnį atlyginimą.

5. DABARTINĖ DARBO RINKOS PADĖTIS

Nuo metų pradžios į teritorines darbo biržas kreipėsi 173,1 tūkst.
Bedarbių: įregistruota 86,1 tūkst. vyrų ir 87 tūkst. moterų, tačiau
lapkričio 1 d. tarp bedarbių moterų buvo 1,5 karto daugiau negu vyrų –
atitinkamai 73,5 ir 49,6 tūkst.

Darbo jėgos pasiūla, lyginant su 2003 metais, sumažėjo šeštadaliu.
Lapkričio 1 d. šalyje buvo registruota 123,2 tūkst. bedarbių. Per spalio
mėnesį bedarbių skaičius sumažėjo beveik 3 tūkst., o lyginant su praeitų
metų tuo pačiu laikotarpiu – 27 tūkst. Nuo metų pradžios registruotų
bedarbių skaičius sumažėjo beveik 36 tūkst. Ankstesniais metais per tą patį
laikotarpį bedarbių skaičius mažėjo 42 tūkst. Lapkričio 1 d. teritorinėse
darbo biržose registruoti bedarbiai sudarė 5,9 proc. darbingo amžiaus
šalies gyventojų. Lyginant su praeitais metais, šis rodiklis sumažėjo 1,3
procentinio punkto.

Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2004
metų II ketvirčio pabaigoje užimtų gyventojų buvo 1,442 mln., arba 2,3
proc. daugiau nei pirmąjį šių metų ketvirtį, bet 2,5 proc. mažiau nei prieš
metus. Užimtumo lygis buvo 61,3 proc., pernai tuo pat laikotarpiu – 62,4
proc.

Per 2004 metų II ketvirtį, palyginti su 2003 metų tuo pačiu
laikotarpiu, užimtųjų padaugėjo 13,1 proc. (iki 121 tūkst.). Daugiausiai
gyventojų  2004 metų II ketvirtį dirbo apdirbamojoje pramonėje (256 tūkst.,
arba 18 proc. visų užimtųjų), prekyboje (228 tūkst., arba 16 proc.). Kas
antras užimtasis dirbo paslaugų sektoriuje, apie 16 proc. visų dirbančių
žmonių dirbo prekybos įmonėse, 10 proc. – švietimo įstaigose, 7 proc. –
sveikatos priežiūros bei socialinio darbo įstaigose, 6 proc. – transporto
įstaigose. 2004 metų II ketvirčio pabaigoje žemės ūkyje dirbančių žmonių
buvo 233 tūkst. (prieš metus – 274 tūkst.), per metus jų dalis sumažėjo nuo
18,5 proc. iki 16,2 proc. Tai pirmas toks ženklus užimtųjų skaičiaus
mažėjimas per pastaruosius metus.

Bedarbės moterys sudaro 7,1 proc. šalies darbingo amžiaus moterų
skaičiaus, bedarbiais įregistruoti vyrai – 4,7 proc. visų darbingo amžiaus
vyrų. Jauni bedarbiai sudaro 2,3 proc. 16-24 metų amžiaus grupės šalies
gyventojų. 

IŠVADOS

Nedarbas – aktuali atskiriems žmonėms ir visai šaliai problema.
Nedarbo pasekmės žmogui skaudžios – finansinės padėties blogėjimas, stiprūs
neigiami emociniai išgyvenimai (stresas, net depresija), sumažėjęs žmogaus
sugebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai bei kvalifikacijos
praradimas. Tačiau šalia tokių reakcijų galima įžvelgti ir teigiamas
pasekmes – bedarbiai aktyviai ieško darbo, kelia arba keičia kvalifikaciją,
organizuoja savo verslą ir pan.

Ilgalaikis nedarbas – ypač skaudi nedarbo rūšis, kur kas negatyviau
veikianti žmogų ir šalies ekonomiką. Ilgalaikiai bedarbiai, iš kurių kas
penktas buvo asmuo, ieškantis darbo ilgiau negu trejus metus, sudaro apie
30 proc. visų bedarbių.

Ekonominiu požiūriu tam tikras bedarbystės lygis, manoma, yra
naudingas. Pirmiausia drausmina dirbančiuosius, skatina branginti turimą
darbo vietą, kelti kvalifikaciją, o kartu ir darbo intensyvumą.

LITERATŪRA

1. Balčiūnas N. Nedarbo lygis ir jo poliarizacija Lietuvoje teritoriniu

pjūviu // Regionų ekonomika ir plėtra: Tarptautinės konferencijos

pranešimų medžiaga. – Kaunas, 1999.–11 p.
2. Baumilienė V., Mrazauskienė B. Užimtumo problemos Lietuvoje // Ekonomika

ir vadyba –97: Tarptautinės konferencijos pranešimų madžiaga. – Kaunas:

Technologija, 1997. – 31 p. ISBN 9986-13-494-3.
3. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. ir kt. Makroekonomika –

Kaunas: Technologija, 2003. – 375-412 p.
4. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija,

1997. – 269-278 p. – ISBN 9986-13-575-3.
5. Martinkus B. Savanevičienė A. Darbo ekonomika. – Kaunas: Technologija,

1996.– 29-42 p.
6. Matiušaitytė R., Martinkevičius S. Ilgalaikis nedarbas ir jo pasekmės //

Ekonomika ir vadyba – 99: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga.

– Kaunas: Technologija, 1999. – 220-222 p.
7. Mikučionis P. Užimtumas ir nedarbas // Lietuvos ūkis, 1998, Nr.5-6, 35-

36 p.
8. Motiekaitienė V. Gyventojų užimtumo pokyčiai // Lietuvos ūkis, 1999,

Nr.1, 20-23 p.
9. Motiekaitienė V. Situacija darbo rinkoje 1994 – 1999 m. // Lietuvos

ūkis, 1999, Nr.13, 17-18 p.
10. Orenienė R. Ilgalaikio nedarbo spąstai // Esu, 1997, Nr.5, 10-11 p.
11. Petrauskas A. Nedarbas ir nusikalstamumas [Lietuvoje] // Darbo biržos

naujienos, 1999, Nr.1, 3 p.
12. Pocius A. Ar oficialus nedarbas atspindi padėtį darbo rinkoje // Vadovo

pasaulis, 1998, Nr.11, 30-34 p.
13. Radžiūnas V. Kaip įveikti nedarbą // Esu, 1998, Nr.6, 12-15 p.
14. Smulkus verslas išspręs daugelį socialinių problemų // Darbo biržos

naujienos, 2000, Nr.1, 6-7 p.
15. Statistikos departamentas. Lietuvos apskritys. Ekonominė ir socialinė

raida.- Vilnius, 1999. – 16-30 p., 312-314 p.
16. Statistikos departamentas. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. –

Vilnius, 2000, Nr.1, 30-34 p.
17. http://www.std.lt
18. http://www.is.lt
19. http://www.ldb.lt
20. http://www.adamkus.lt/pdf/skurdo_bukles_pranesimas.pdf
21. http://www.lrinka.lt/Pranesim/As.phtml
22. http://www.socmin.lt/index.php?113093084
23. http://www.vb.lt

PRIEDAI

1 lentelė. Bedarbiai pagal amžiaus grupes

Tūkst.
|  |2003 |2004 |
|  |I ketv.|II ketv.|I ketv.|II ketv. |
|Iš viso |218,8 |218,5 |210,8 |183,4 |
|15–24 |36,9 |44,4 |32,6 |28,6 |
|25–54 |161,1 |144,4 |158,2 |131,3 |
|55 m. ir vyresni |20,8 |29,6 |20,0 |23,4 |

2 lentelė. Nedarbo lygis pagal amžiaus grupes

Procentais
|  |2003 |2004 |
|  |I ketv.|II ketv.|I ketv.|II ketv. |
|Iš viso |13,6 |12,9 |13,0 |11,3 |
|15–24 |24,4 |26,6 |23,2 |21,0 |
|25–54 |12,7 |11,1 |12,4 |10,2 |
|55 m. ir vyresni |10,9 |13,2 |9,9 |11,4 |

1 pav. Nedarbo žemėlapis

Leave a Comment