KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
ekonomikos ir vADYBOS fakultetas
EKONOMIKOS katedra
NEDARBO PRIEŽASTYS
Makroekonomikos kursinis darbas
Atliko ……………. gr.stud. …………….
Tikrino Lektorė Bronė Mrazauskienė
KAUNAS, 2004 TURINYS
Įvadas 21. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos 3 1.1. Nedarbo lygio nustatymo būdai 4 1.2. Nedarbo tipai 52. Nedarbo priežastys 83. Nedarbo mažinimo priemonės 11 3.1. Darbo pasiūlą didinančios priemonės 11 3.2. Darbo jėgos paklausą didinančios priemonės 124. Nedarbo pasekmės 145. Dabartinė darbo rinkos padėtis 16Išvados 17Literatūra 18Priedai 19
ĮVADAS
Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai irstipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Tai vienasvarbiausių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių, netekę darbo,praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinįdiskomfortą. Šeimoje, kurioje yra bedarbių, sumažėja jos socialinisaktyvumas, šeima tampa uždaresnė, padažnėja konfliktų, destrukcinio elgesioatvejų, pasikeičia demografinės nuostatos, susilpnėja šeimos auklėjamojifunkcija, jos stabilumas. Nedarbas neigiamai atsiliepia ir pavienio asmensgyvenimui. Praradęs darbą žmogus dažnai patiria psichologinę krizę,sumažėja jo pajamos, susiaurėja bendravimo aplinka, keičiasinusistovėjusio gyvenimo tvarka, visa tai gali atsiliepti ir sveikatai. Nedarbas daro poveikį ir šalies ekonominiam gyvenimui, keičiasidemografiniai procesai, atsiranda problema profesinio mokymo sistemoje,problematiškas darosi gyventojų socialinės apsaugos užtikrinimas. Nedarbas,galima sakyti, nuskurdina kraštą, kadangi nedarbas – pagrindinė skurdopriežastis. Nedarbo socialinės ir ekonominės pasekmės pasireiškia visosevisuomenės gyvenimo srityse. Tai ir gyventojų reprodukcijos procesai, irgamybos pasikeitimas, ir visuomeninio vartojimo transformacija, ir darboapmokėjimo, darbo sąlygų bei kitų darbo santykių pasikeitimas, ir t.t. Šiame darbe apžvelgsiu nedarbo lygio nustatymo būdus, nedarbo tipus,nedarbą sukeliančias priežastis bei priemones šiai opiai visuomenėsproblemai spręsti.
1. DARBO JĖGOS IR NEDARBO SĄVOKOS
Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nesjis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumošaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbojėgos – efektą naudojimo prekių ir paslaugų gamybai. Dėl to tiek atskirasasmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali ir nori, dirba. Nedarbas yra labai plati kategorija ir jo pasireiškimas visuomenėjeyra labai įvairus. Kalbėti apie nedarbą, neturint supratimo apie darbo jėgą, būtųnetikslinga. Darbo jėgą sudaro visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo žmonės.Iš čia išplaukia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būtipriskiriami prie bedarbių. Darbo jėgai nepriklauso asmenys iki 16 metųamžiaus, studentai, ligoniai, besigydantys specialiose gydymo įstaigose(pav., psichiatrinėse ligoninėse), namų šeimininkės, pensininkai ir t. t.,nepaisant to, kad pastarųjų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančiųfirmose ar valstybinėse įstaigose. Vadinasi, visiškas užimtumas nereiškia,kad visi privalo dirbti. Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško,registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje,skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visosdarbo jėgos santykiu išreiktu procentais: = U x 100 %
Ur LF
čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U – bedarbių skaičius; LF – darbo jėga.
Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgosdalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių irnorinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingaisgyventojais (darbo jėga). Nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgospožiūriu. Kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.1.1. NEDARBO LYGIO NUSTATYMO BŪDAI
Nedarbo lygio praktinės problemos gana komplikuotos, ir ne visuomet
statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą.Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai. Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metųparodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęsteritorinėse darbo biržose. Pagal tai, nedarbo augimą šalyje galimasuskirstyti į tris etapus. Pirmasis, 1991 – 1994 metai, neturėjęs didesnėsįtakos socialinei įtampai, kuomet vidutinis metinis nedarbo lygis išaugonuo 0,3 iki 3,8 proc. Antrasis, 1995 – 1998 metai, kuomet susiformavo darborinkos santykiai ir nedarbo lygis laikėsi tarp 6 – 7 proc. Trečiasis – nuo1998 metų II pusmečio, finansų krizės Rusijoje, iki 2001 metų I ketvirčio,turėjęs didelės įtakos socialinei įtampai šalyje. Nedarbas išaugo iki 13,2proc., aukščiausio per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį. 2000metais nedarbo augimo tempai sulėtėjo. 2001 metų kovo-balandžio mėn.nedarbas stabilizavosi ir nustojo augti. 2002 metų gegužės 1 d. nedarbolygis jau siekė 11,8 proc. Vidutinis nedarbo lygis 2002 m. buvo 12,9%. 2003metų pirmąjį ketvirtį nedarbas lygis buvo 13,6 proc., antrąjį sumažėjo iki12,9 proc. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis,nedarbo lygis per 2004 metų II ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusiųmetų laikotarpiu, sumažėjo nuo 12,9 proc. iki 11,3 proc. 2004 metų IIketvirtį 40 proc. visų bedarbių neturėjo profesijos ir buvo baigę tikpagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas. Beveik tiek patbedarbių buvo baigę profesines mokyklas. Šiek tiek padaugėjo bedarbių,baigusių aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas: 2004 metų II ketvirtįbedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 19,7 tūkst. (11 proc.), oaukštesnįjį – 10 tūkst. (5,4 proc. visų bedarbių). Prieš metus jų buvoatitinkamai 21 tūkst. (10 proc.) ir 6 tūkst. (3 proc.). Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojųužimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos(TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų.Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvonustatytas ta pačia metodika. Darbo biržos ir Statistikos departamento užfiksuotas nedarbo lygisnėra vienodas: BENDRAS. Registruotas – 12,5 % . Tyrimais – 17,0 %. KAIMO. Registruotas – 16,8 %. Tyrimais – 14,5 %. JAUNIMO. Registruotas – 15,3 %. Tyrimais – 30,2 %. (2002 m. duomenys) Reikia pažymėti, kad Darbo biržos ir Statistikos departamento duomenysatspindi skirtingas grupes, todėl negalima teigti, kad vienos žinybosinformacija yra teisinga, o kitos – klaidinga. Galima tik konstatuoti, kadir vienos, ir kitos bedarbių grupės apskaičiavimui būdinga tam tikrapaklaida, netikslumai bei neapibrėžtumai.1.2. NEDARBO TIPAI
Priežastys, dėl kurių žmonės tampa bedarbiais, yra labai įvairios.Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmoniųporeikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojųporeikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas įtipus. Ekonomistai išskiria tokius nedarbo tipus: prislėgtasis nedarbas,frikcinis (tekamasis), struktūrinis, ciklinis (nepakankamos paklausos) beipaslėptasis nedarbas. Visų pirma – tai prislėgtasis nedarbas. Kas tai? Įsivaizduokite, kad jau ilgokai neturite darbo. Aktyviai jo kurįlaiką ieškojote, apėjote visas galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskasveltui. Tuomet tenka pasikliauti giminių, draugų, socialinės šalposorganizacijų globa. Nuotaika subjurusi, jaučiatės prislėgtas, tad netekęsvilties, liaunatės ieškoję darbo. Todėl natūralu, kad į oficialiosstatistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsakysite – ne. Taigi jūs, kaipaktyviai darbo neieškantis bedarbis, neįtraukiamas į darbo jėgos sudėtį,taigi savaime nebūsite darbo jėga. Vadinasi, oficiali statistika,neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltįgauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškas nedarbo lygis bus mažesnisnei realusis, Paprastai prislėgtieji bedarbiai sudaro apie 0,1 – 0,5 proc.darbo jėgos. Plaukti pasroviui likimo upe pasiryžę ne visi. Reikia išlaikyti
šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tada tenka ieškoti bet kokiodarbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas,žemesnės kvalifikacijos darbas. Toks nedarbas vadinamas paslėptuojunedarbu. Šis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas.Išsivysčiusiose šalyse paslėptojo nedarbo lygis visų darbo jėgaipriskirtinų gyventojų požiūriu sudaro nuo 6 iki 9 proc. Faktiškai šieasmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai,tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėlsumažina nedarbo lygį. Tekamasis (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamasnedarbas. Terminą tekamasis arba frikcinis nedarbas ekonomistai vartojakalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gautiartimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai parodo reiškinio esmę: darborinka, funkcionuodama nelanksčiai, neužtikrina darbo vietų skaičiaus irdarbuotojų skaičiaus atitikimo. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklosrūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojųatsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai,kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, treti laikinai netenkasezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėlneišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, pakeisti vieną darbą į kitą užtrunkašiek tiek laiko. Kol žmogus pradės dirbti, vyriausybės statistiniuoseduomenyse jis bus įteisintas kaip bedarbis. Bedarbiais laikomi ir jaunižmonės, ieškantys darbo pirmąsyk gyvenime. Sezoniniai darbuotojai – tai darviena kategorija žmonių; jie nedirbdami praleidžia keletą mėnesių per metussavo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų,užsidirbančių gyvenimui vasaros ar žiemos kurortuose. Laikinasis jųnedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbostatistikos. Tuo pat metu, kai visi šie žmonės suranda darbą arba sugrįžta įankstesnį po laikino atleidimo, kiti darbo “ieškotojai” ir laikinaiatleistieji pakeičia juos, ir bendras bedarbių skaičius lieka nepakitęs.Dėl to nors konkretūs dėl vienų ar kitų priežasčių likę be darbo žmonėspakeičia vieni kitus, tačiau praktiškai šis nedarbo tipas išlieka nuolatos. Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos. Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminą“struktūrinis” ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojųpaklausos sudėtyje ir technologijoje vyksta svarbūs pokyčiai, kurie savoruožtu keičia darbo jėgos visuminės paklausos sudėtį. Dėl tokių ūkinėsveiklos pokyčių paklausa kai kurioms profesijoms sumažėja arba visiškaiišnyksta, kitoms, įskaitant naujas profesijas, padidėja. Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbopriežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų pasikeitimai, taip pat irgeografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją,gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir tarp labai kvalifikuotųdarbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčiusreaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietųstruktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturireikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jųpatyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai.Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąjąvietą, ar ilgam tapti bedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms. Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo (frikcinio) nėra paprasta.Esminis skirtumas tas, kad “frikciniai” bedarbiai turi įgūdžius, kuriuosjie gali parduoti, o “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo– jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeistigyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis– ilgesnės trukmės. Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikosnuosmukio. Dėl ūkinės veiklos ciklo pasikeitimų taip pat padidėja nedarbas.Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingasvartojimo paklausos mažėjimas (šalies gyventojų ir vyriausybės išlaidosvartojimo prekėms ir paslaugoms sumažėjimas) ir/ar investicijų (privačių irvyriausybės) paklausos mažėjimas (recesija). Dėl šių priežasčių sumažėjaekonominis aktyvumas. Nuosmukio metu sumažėja prekių ir paslaugų gamybosapimtys, o tai sukelia ir darbo paklausos kritimą – didėja nedarbas. Dėl tociklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausosdeficito. Vyriausybės politika, skirta paklausai stimuliuoti recesijosmetu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo nedarbui, nei kitų tipųnedarbui. Kaip minėta aukščiau, prislėgtasisi ir paslėptasis nedarbas mažinanedarbo lygį. Tačiau būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti irneteisėtai padidintas. Bedarbio statusas dažnai suteikiamas irnenusipelniusiems tokios “garbės”. Mat dalis nedirbančių respondentųmeluoja ir tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Taidaryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimopašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų (иedarbiopašalpą spalio mėnesį gavo 12,7 tūkst. Bedarbių, vidutinė bedarbio pašalpašiuo metu siekia 180 Lt.). Pavyzdžiui, moteriai pravartu apgautiinspektorių, kad gautų bedarbio pašalpą ir galėtų ramiai auginti vaikus.Juk pakanka tik keletą kartų per mėnesį nueiti į darbo biržą. Toks nedarbasvadinamas “šešėliniu”. Oficialų nedarbo lygį gali padidinti ir “šešėlinė”ekonomika. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais, dirbantysmafijai žmonės ar dirbantys nelegaliose įmonėse taip pat pavadins savebedarbiais. Vadinasi, nedarbo lygį nusakyti gana sunku, nors atranka atliekamakruopščiai, patikimais apklausos metodais. Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieškodarbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautojistatistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes neparodotikrojo nedarbo lygio.2. NEDARBO PRIEŽASTYS
Viena iš svarbiausių nedarbą sukeliančių priežasčių yra mokslinė techninėrevoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje irapėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas irautomatizavimas, pažangių valdymo kontrolės sistemų įvedimas, naujųtechnologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darboturinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darboreikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos vartotojų skaičius(jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniamūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslųpagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažunetenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties, XX a. 8-to dešimtmečiopradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į užimtumo krizę, kuriai būdingišie bruožai: 1) nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus; 2) didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo; 3) nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti; 4) gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė; 5) aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią sąlygoja darbo jėgos migracija iš besivystančių ir pokomunistinių šalių; Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas irintensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas irintensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui,Europos Sąjungoje ir Š.Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja
lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to 8-me ir 9-me dešimtmečiuosedarbuotojų perteklius labai padidėjo. Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalinanet valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metuekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip XIX a. ir XX a.pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskirasšalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamybasumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėmsreikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių tarpo. Tadanedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbasišlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijosdarbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimofazėje. Pradėta kalbėti apie “pilną užimtumą”, kuris, daugelio ekonomistųnuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3–6 proc. šalies darbo jėgos. Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTRsąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumosrityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą – mašinas,įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybospriemonių nusidevėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5–6 metus pilnaiatnaujinami dar fiziškai nesusidevėję darbo priemonių elementai. Todėl“senose” ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojųatleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukiasantykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai,palyginti su bendruoju dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, osenieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybosdalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino. Penktoji nedarbo priežastis yra spartaus gyventojų skaičiaus augimasdaugelyje šalių, iššaukęs aštrėjančią konkurenciją darbo rinkoje. Lietuvoje pasitaiko ir kitų nedarbo priežasčių. Nedarbas padedagyvuoti nelegaliam darbui. Lietuvoje neoficialiai dirbti labiau verta. Taiiliustruoja paprastas pavyzdys: oficialiai rasti darbininkų kaime nėrapaprasta, nors darbo biržos ir pateikia kelių šimtų žmonių sąrašus.Įsidarbinęs kelioms dienoms žmogus tuoj pat prarastų socialines pašalpas,kurios dažnai didesnės nei minimalus darbo užmokestis. Dėl to kaltas nepats žmogus, bet valstybė, nesureguliuoti darbo ir socialinių pašalpųsantykiai. Todėl žmonės įdarbinami nelegaliai (be sutarčių ir pan.), jiemssumokėti pinigai neapomokestinami, o tai jau šešėlinė ekonomika. Neteisėtaiįdarbinti žmonės – tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek neužsiregistravę– statistinių apklausų metų priskiria save prie bedarbių, kas didinanedarbo lygį šalyje. Jauni bedarbiai sudaro 2,3 proc. 16-24 metų amžiaus grupės šaliesgyventojų (2004 m. sausio mėn. 1 d. – 10,9 proc., liepos 1 d. – 8,6porc.). Tai labai mažas procentas. Taip atsitiko dėl to, kad jaunimo (ir netik) netenkina darbo užmokesčio lygis Lietuvoje, todėl jie (dalis net suaukštuoju išsilavinimu) palieka Lietuvą ir ieško laimės svetur – VakarųEuropos šalyse bei JAV (2001 metų lapkričio mėnesį atliktos apklausosduomenimis, užsienyje dirbo daugiau kaip 200 tūkstančių lietuvių;norinčiųjų išvykti dirbti į užsienį amžiaus vidurkis buvo 30 metų). Šismigarcijos procesas itin suaktyvėjo po gegužės 1 d., kai Lietuva tapo ESnare ir jos piliečiai gavo teisę laisvai judėti Eurpos Sąjungosteritorijoje. Neatsitiktinai pastaruoju metu Lietuvos darbo rinkoje labiausiaitrūksta mūrininkų, apdailininkų, dažytojų, suvirintojų automechanikų irautošaltkalvių, drabužių siuvėjų, padavėjų, barmenų, tarptautinių pervežimųvairuotojų, medienos apdirbimo staklių derintojų ir pan., t.y. tųprofesijų, kurios turi paklausą ir už mūsų šalies ribų, o darbo užmokesčioatotrūkis sudaro nuo 2 iki 10 kartų. Didelę įtaką nedarbui turi ir nestabili ekonominė padėtis, staigūsžaliavų ir medžiagų kainų šuoliai, įmonių žlugimas, bankrutavimas,mažėjanti smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, nykstantys ekonominiaisektoriai – mašinų, staklių gamybos.3. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS
Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą yra vienas pagrindiniųmakroekonomikos politikos tikslų. Ir tai yra bet kurios civilizuotos šaliesekonominės politikos tikslas. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiaunutolsta nuo šio tikslo, nes jis visų norinčių dirbti negali aprūpintidarbo vietomis. Taigi kiekvienos šalies vyriausybė susiduria su nedarbomažinimo problemomis. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindinesgrupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.
3.1. Darbo pasiūlą didinančios priemonės
Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiai yra dėl to, kad negauna reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Deficitinių specialybių profesionalaus paruošimo tobulinimas. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokėjimų bedarbiams naštą. 3. Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas. Nedarbo pašalpos išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja prarastas pajamas nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą bei pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Dar siūloma mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį. 4. Pajamų mokesčio mažinimas. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o didesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodomis, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.
3.2. Darbo jėgos paklausą didinančios priemonės
Aukščiau išvardytosios priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbopasiūlą. Tačiau yra ir priemonių, didinančių darbo jėgos paklausą: 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomąjį darbuotojų samdymą, nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksmai pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą, supirkdama prekes ir paslaugas iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą, t.y. infliaciją. Kiekvienai vyriausybei, manančiai, kad dalis nedarbo laiko atsirado dėl nepakankamos paklausos, gręsia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Iš tokios padėties, Didžiosios Britanijos ekonomika nepajėgė išbristi ilgiau kaip 30 metų (1945–1978). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekė neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Dėl to gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o nauja
pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Tada paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien pajamomis, gaunamomis darbo užmokesčio forma, ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones (firmas) ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie būtų ir toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiesiems.Aptarus pagrindines priemones, galinčias mažinti nedarbą, didinantdarbo paklausą, reikėtų priminti, kad dabar nepaliaujamą užimtumo augimągali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vykstaperėjimas nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką. Pastarąjai ypačtinka mažos ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti priespecifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis,vykstant tokiems poslinkiams, darbo vietų skaičius paslaugų sferoje didėjamaždaug 3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai,kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kaitam tikra gyventojų dalis ieško darbo, tai esama mažesnio spaudimo dėlatlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuoti infliaciją. Ne mažiau svarbus darbuotojų užimtumas jų darbovietėse. Reikiasudaryti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojai būtų nenutrūkstamaiaprūpinami darbu, nebūtų pravaikštų, personalo kaitos ir pan. Dažniausiai įmonių, organizacijų darbuotojų užimtumą sąlygojasusiklosčiusi situacija darbo rinkoje. Jei darbuotojų paklausa viršyjapasiūlą, tai įmonės priverstos iš dalies mažinti gamybos apimtį, keistigaminamosios produkcijos ir teikiamų paslaugų asortimentą, priimti į darbąžemesnės kvalifikacijos darbuotojus, didinti darbo apmokėjimą. Jeigu darbuotojų paklausa mažesnė už pasiūlą, tai žmonės jaučia, kadjuos gali atleisti iš darbo bet kada, ir darbuotojų darbo apmokėjimasmažėja. Darbuotojų užimtumu reikia deramai rūpintis visada, nes darbo laikonuostoliai mažina ekonominius gamybinės veiklos rodiklius.
4. NEDARBO PASEKMĖS
Socialinių ir ekonominių nedarbo pasekmių problema sistemingainagrinėjama, bet, remiantis statistiniais duomenimis, galima teigti –padėtis tikrai bloga. Nuo 1995 m. iki 1999 m. daugiau kaip penkis kartuspadaugėjo alkoholinių psichozių. 1997 metais Lietuvoje nusižudė daugiausiažmonių per visą pokario laikotarpį – 1703, iš jų 85% – vyrai. Savižudybiųlygio rodiklis Lietuvoje yra vienas auksčiausių Europoje. Kasdien šalyjenusižudo 4-5 žmonės. Iš daugelio tyrimų žinoma, kad prievartinis ir nesureguliuotasgyvenimo būdas sudaro sąlygas laikiniems arba pastoviems elgsenossutrikimams, kurie pasireiškia apatija, nervine neviltimi, nemiga, okraštutiniais atvejais – alkoholizmu ir bamdymais nusižudyti. Nedarbasžmones paskatina nusikaltimams, vagystėms. Kuo didesnis užimtumas, tuomažiau progų nusikalsti. Uždarbis pakerta norą vogti bei apiplėšinėti.Tyrimai rodo, kad daugiausia tokių nusikaltimų padaro bedarbiai. Šalia tokių reakcijų, dažnai pasireiškia ir konstruktyvus elgesys –bedarbiai aktyviai ieško darbo, kelia arba keičia kvalifikaciją,organizuoja savo verslą ir panašiai. Nedarbas skatina jaunimą mokytis.Atliktais tyrimais nustatyta, kad bedarbių su aukštuoju išsilavinimu yramažiausiai. Lietuvos Darbo Biržos duomenimis jų yra 11 procentų visųbedarbių, beveik pusė bedarbių (40 proc.) turi vidurinį išsilavinimą.
Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės sąlygoja gyventojųnepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį, prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt.Dėl darbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių,žmogžudysčių, teistumo ir kt. Aišku, neteisinga būtų teigti, kadnusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių. Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogusneturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: maistui, buto nuomai,sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmoniųišsilavinimas ir kt. Nagrinėjant nedarbo pasekmes pirmiausia kategoriją “darbo jėga” būtinapersonifikuoti, o antra – pažymėti, kad prarandama dalis darbuotojo pajamų.Nors darbo netekusiųjų nuostolius išsivysčiusiose šalyse dabar smarkiaikompensuoja bedarbių pašalpos, jos išmokamos su griežtomis išlygomis, oišmokų dydis niekada nepasiekia turėtų pajamų lygio. Pavyzdžiui, JAVnedarbo pašalpa mokama iki pusės metų, vėliau būtina nors trumpam susirastidarbą, tada vėl galima gauti pašalpą ir nedirbti. Pašalpos dydis priklausonuo paskutinėje darbovietėje gauto atlyginimo. Kompensacija, sudaranti 40-50 % prarastųjų pajamų, atrodytų gana maža, tačiau nereikia pamiršti, kadšios pajamos neapmokestinamos bei papildomos iš įvairių socialiniųprogramų. Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – tai jo darbo patirties praradimas,o ši patirtis – taip pat vertingas turtas. Netekęs darbo, darbuotojas netik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet ir įgytieji sugebėjimai, žiniossilpnėja, atrofuojasi. Kai kurie ekonomistai teigia, kad laisva valia atsiradęs, t.y.savanoriškas nedarbas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikiažmogui tokią vertybę kaip laisvalaikis. Atsisakydami darbo, kai kuriežmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Beto, žmonės tiki, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos, jie gaus geresnįdarbą – taigi ir didesnį atlyginimą.5. DABARTINĖ DARBO RINKOS PADĖTIS
Nuo metų pradžios į teritorines darbo biržas kreipėsi 173,1 tūkst.Bedarbių: įregistruota 86,1 tūkst. vyrų ir 87 tūkst. moterų, tačiaulapkričio 1 d. tarp bedarbių moterų buvo 1,5 karto daugiau negu vyrų –atitinkamai 73,5 ir 49,6 tūkst. Darbo jėgos pasiūla, lyginant su 2003 metais, sumažėjo šeštadaliu.Lapkričio 1 d. šalyje buvo registruota 123,2 tūkst. bedarbių. Per spaliomėnesį bedarbių skaičius sumažėjo beveik 3 tūkst., o lyginant su praeitųmetų tuo pačiu laikotarpiu – 27 tūkst. Nuo metų pradžios registruotųbedarbių skaičius sumažėjo beveik 36 tūkst. Ankstesniais metais per tą patįlaikotarpį bedarbių skaičius mažėjo 42 tūkst. Lapkričio 1 d. teritorinėsedarbo biržose registruoti bedarbiai sudarė 5,9 proc. darbingo amžiausšalies gyventojų. Lyginant su praeitais metais, šis rodiklis sumažėjo 1,3procentinio punkto. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2004metų II ketvirčio pabaigoje užimtų gyventojų buvo 1,442 mln., arba 2,3proc. daugiau nei pirmąjį šių metų ketvirtį, bet 2,5 proc. mažiau nei priešmetus. Užimtumo lygis buvo 61,3 proc., pernai tuo pat laikotarpiu – 62,4proc. Per 2004 metų II ketvirtį, palyginti su 2003 metų tuo pačiulaikotarpiu, užimtųjų padaugėjo 13,1 proc. (iki 121 tūkst.). Daugiausiaigyventojų 2004 metų II ketvirtį dirbo apdirbamojoje pramonėje (256 tūkst.,arba 18 proc. visų užimtųjų), prekyboje (228 tūkst., arba 16 proc.). Kasantras užimtasis dirbo paslaugų sektoriuje, apie 16 proc. visų dirbančiųžmonių dirbo prekybos įmonėse, 10 proc. – švietimo įstaigose, 7 proc. –sveikatos priežiūros bei socialinio darbo įstaigose, 6 proc. – transportoįstaigose. 2004 metų II ketvirčio pabaigoje žemės ūkyje dirbančių žmoniųbuvo 233 tūkst. (prieš metus – 274 tūkst.), per metus jų dalis sumažėjo nuo18,5 proc. iki 16,2 proc. Tai pirmas toks ženklus užimtųjų skaičiausmažėjimas per pastaruosius metus.
Bedarbės moterys sudaro 7,1 proc. šalies darbingo amžiaus moterųskaičiaus, bedarbiais įregistruoti vyrai – 4,7 proc. visų darbingo amžiausvyrų. Jauni bedarbiai sudaro 2,3 proc. 16-24 metų amžiaus grupės šaliesgyventojų.IŠVADOS
Nedarbas – aktuali atskiriems žmonėms ir visai šaliai problema.Nedarbo pasekmės žmogui skaudžios – finansinės padėties blogėjimas, stiprūsneigiami emociniai išgyvenimai (stresas, net depresija), sumažėjęs žmogaussugebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai bei kvalifikacijospraradimas. Tačiau šalia tokių reakcijų galima įžvelgti ir teigiamaspasekmes – bedarbiai aktyviai ieško darbo, kelia arba keičia kvalifikaciją,organizuoja savo verslą ir pan. Ilgalaikis nedarbas – ypač skaudi nedarbo rūšis, kur kas negatyviauveikianti žmogų ir šalies ekonomiką. Ilgalaikiai bedarbiai, iš kurių kaspenktas buvo asmuo, ieškantis darbo ilgiau negu trejus metus, sudaro apie30 proc. visų bedarbių. Ekonominiu požiūriu tam tikras bedarbystės lygis, manoma, yranaudingas. Pirmiausia drausmina dirbančiuosius, skatina branginti turimądarbo vietą, kelti kvalifikaciją, o kartu ir darbo intensyvumą.
LITERATŪRA
1. Balčiūnas N. Nedarbo lygis ir jo poliarizacija Lietuvoje teritoriniu pjūviu // Regionų ekonomika ir plėtra: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. – Kaunas, 1999.–11 p.2. Baumilienė V., Mrazauskienė B. Užimtumo problemos Lietuvoje // Ekonomika ir vadyba –97: Tarptautinės konferencijos pranešimų madžiaga. – Kaunas: Technologija, 1997. – 31 p. ISBN 9986-13-494-3.3. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. ir kt. Makroekonomika – Kaunas: Technologija, 2003. – 375-412 p.4. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 1997. – 269-278 p. – ISBN 9986-13-575-3.5. Martinkus B. Savanevičienė A. Darbo ekonomika. – Kaunas: Technologija, 1996.– 29-42 p.6. Matiušaitytė R., Martinkevičius S. Ilgalaikis nedarbas ir jo pasekmės // Ekonomika ir vadyba – 99: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. – Kaunas: Technologija, 1999. – 220-222 p.7. Mikučionis P. Užimtumas ir nedarbas // Lietuvos ūkis, 1998, Nr.5-6, 35- 36 p.8. Motiekaitienė V. Gyventojų užimtumo pokyčiai // Lietuvos ūkis, 1999, Nr.1, 20-23 p.9. Motiekaitienė V. Situacija darbo rinkoje 1994 – 1999 m. // Lietuvos ūkis, 1999, Nr.13, 17-18 p.10. Orenienė R. Ilgalaikio nedarbo spąstai // Esu, 1997, Nr.5, 10-11 p.11. Petrauskas A. Nedarbas ir nusikalstamumas [Lietuvoje] // Darbo biržos naujienos, 1999, Nr.1, 3 p.12. Pocius A. Ar oficialus nedarbas atspindi padėtį darbo rinkoje // Vadovo pasaulis, 1998, Nr.11, 30-34 p.13. Radžiūnas V. Kaip įveikti nedarbą // Esu, 1998, Nr.6, 12-15 p.14. Smulkus verslas išspręs daugelį socialinių problemų // Darbo biržos naujienos, 2000, Nr.1, 6-7 p.15. Statistikos departamentas. Lietuvos apskritys. Ekonominė ir socialinė raida.- Vilnius, 1999. – 16-30 p., 312-314 p.16. Statistikos departamentas. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. – Vilnius, 2000, Nr.1, 30-34 p.17. http://www.std.lt18. http://www.is.lt19. http://www.ldb.lt20. http://www.adamkus.lt/pdf/skurdo_bukles_pranesimas.pdf21. http://www.lrinka.lt/Pranesim/As.phtml22. http://www.socmin.lt/index.php?11309308423. http://www.vb.lt PRIEDAI
1 lentelė. Bedarbiai pagal amžiaus grupes
Tūkst.| |2003 |2004 || |I ketv.|II ketv.|I ketv.|II ketv. ||Iš viso |218,8 |218,5 |210,8 |183,4 ||15–24 |36,9 |44,4 |32,6 |28,6 ||25–54 |161,1 |144,4 |158,2 |131,3 ||55 m. ir vyresni |20,8 |29,6 |20,0 |23,4 |
2 lentelė. Nedarbo lygis pagal amžiaus grupes
Procentais| |2003 |2004 || |I ketv.|II ketv.|I ketv.|II ketv. ||Iš viso |13,6 |12,9 |13,0 |11,3 ||15–24 |24,4 |26,6 |23,2 |21,0 ||25–54 |12,7 |11,1 |12,4 |10,2 ||55 m. ir vyresni |10,9 |13,2 |9,9 |11,4 |
1 pav. Nedarbo žemėlapis