LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETASEKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETASApskaitos ir finansų katedra
Žemės ūkio verslo vadybos specialybėFINANSAI, JŲ ESMĖReferatasTikrino: dėst. V.KaunienėAkademija, 2002Finansų kilmėVargu rastume žmogų, kuris galėtų nuneigti finansų vaidmenį kiekvieno mūsų gyvenime. Finansų , vaidmuo toks didžiulis, kad jie tapo neatskiriama rinkos ekonomikos dalimi. Finansai – tai svarbus instrumentas, kuriuo valstybė įgyvendina savo ekonominę politiką.Finansų išmanymas padeda rasti teisingus atsakymus į rūpimus klausimus. Šiandien svarbu žinoti, kaip stabilizuoti ekonominę situaciją, kaip užtikrinti efektyvų ūkį, kokiais metodais normalizuoti šalies ekonominę būklę, kaip sumažinti šalies biudžeto deficitą ir kt.Pirmiausia svarbu išsiaiškinti pagrindinį klausimą: kieno poreikiams tenkinti yra būtini finansai – valstybės ar tautos. Akivaizdu, kad nei tauta ir jos ūkio subjektai, nei valstybė be finansų egzistuoti negali. Taigi yra pagrindo teigti, kad finansai yra objektyviai būtini. To poreikio ekonominis pagrindimas – finansinių išteklių trūkumas, kuris yra objektyvus. Finansiniai ištekliai reikalingi tiek tautos ūkio subjektams, tiek valstybei, kad jie galėtų normaliai ir sėkmingai funkcionuoti.Kad išsiaiškintume, kieno poreikiai sąlygoja finansų būtinumą, pirmiausia turime atsakyti į klausimą, kieno buvimas (valstybės ar tautos) sąlygoja finansų būtinumą. Sakykime, kad valstybė yra tautos poreikių produktas, o ne atvirkščiai. Tokiu atveju valstybės buvimas, o tautos ir jos visuomeniniai poreikiai sąlygoja finansų būtinumą. Remiantis tuo faktu, sureikšminti valstybės vaidmenį finansams teoriškai būtų ne tik neteisinga, bet ir žalinga. Sakykime, kad finansų būtinumą sąlygoja valstybės poreikiai. Kyla klausimas – kieno poreikis yra valstybė? Savaime aišku, kad valstybė yra tautos, ir laisvos, nepriklausomos tautos, poreikio produktas, nes atvirkščiai būti negali.Taigi vienareikšmiškai galima teigti, kad finansų poreikio būtinumas kyla iš tautos ir jos visuomenės poreikių. O t ų poreikių finansinį pagrindą sudaro finansinių išteklių trūkumas. Savo ruožtu finansiniu išteklių trūkumas yra objektyviai natūralus dalykas,nes ekonomikos normalios raidos sąlygomis bet kuris tautos ūkio subjektas ir valstybė, norėdami patenkinti iškilusius naujus poreikius, visada susiduria su finansinių išteklių stygiumi. Finansų paskirtis ir yra tą stygių maksimaliai pašalinti. Visi šie veiksniai ir pagrindžia finansų būtinumą. Finansų kilmė vis dar lieka diskusijų objektu. Ekonomistai nesutaria, kur reikėtų ieškoti finansų kilmės vietos. Aišku viena, kad jų kilmės vieta turėtų būti ten, kur veikia finansų paskirstomieji ir perskirstomieji santykiai. Deja, ne visi ekonomistai su tuo sutinka. Juo nuomonės skiriasi tuo, kad finansų kilmės vietomis laikomos skirtingos išplėstinės reprodukcijos stadijos: gamyba, paskirstymas, mainai ir vartojimas.
Taigi kyla klausimas, kurioje išplėstinės reprodukcijos stadijoje iš tikrųjų finansams yra būdingi paskirstomieji ir perskirstomieji santykiai. Paskirstymo ir perskirstymo santykiai yra būdingi išplėstinės reprodukcijos paskirstymo stadijai. Vadinasi, ši išplėstinės reprodukcijos stadija ir turėtų būti laikoma finansų kilmės vieta, nes joje esantys paskirstomieji ir perskirstomieji santykiai atitinka pačią finansų prigimtį. O gamyboje, mainuose ir vartojime – būdingi finansams paskirstomieji santykiai? Tai yra diskusijų objektas.Tarkime, kad finansai veikia ne tik išplėstinės reprodukcijos paskirstymo stadijose, bet ir gamybos, mainų bei vartojimo stadijose. Tuomet būtų teisinga, be paskirstomųjų ir perskirstomųjų santykių, finansams priskirti ir kitus santykius: gamybinius (kilmės vieta laikant gamybos stadiją), mainų (kilmės vieta laikant mainų stadiją) ir vartojimo (kilmės vieta laikant vartojimo stadiją). Kyla klausimas: ar finansų kilmės vieta galima laikyti gamybos stadiją? Jei gamybos stadiją laikytume finansų kilmės vieta, tuomet finansams turėtume priskirti ir gamybinius santykius. Ar gamybiniai santykiai yra būdingi finansams? Kad atsakytume į tą klausimą, pirmiausia turime išsiaiškinti, kokį vaidmenį privalo atlikti ir atlieka finansai gamyboje. Gamyboje kuriama nauja pridėtinė vertė. Kas yra tos vertės kūrėjas – finansai ar žmogus (nesvarbu fizinį ar protinį darbą dirbantis)? Be abejo, žmogus kuria naują vertę gamindamas produktą, kuris yra ne kas kita kaip dalis visuminio produkto vertės. O kiekvieno žmogaus sukurta pridėtinė vertė sudaro bendrąjį nacionalinį produktą.Ar įmonėje be finansinių išteklių darbininkas gali pagaminti naują produktą? Žinoma, ne. Taigi pelno dydis ar naujai sukurtos produkto vertės dydis gamyboje priklauso ne nuo paskirstomųjų ar perskirstomųjų santykių, o nuo finansų vaidmens aprūpinant darbo vietą finansiniais ištekliais. Finansai gali skatinti arba neskatinti naujų ir papildomų finansinių išteklių atsiradimą naujam produktui pagaminti. Jeigu jie skatina, tai atlieka stimuliuojantį, bet ne paskirstomąjį ar perskirstomąjį vaidmenį. Vadinasi, ši stadija neturėtų būti laikoma finansų kilmės vieta. Kaip jau buvo minėta, esama ir kitokių nuomonių. Mainų stadijoje perkant ir parduodant, yra būdingi tik mainų santykiai, o kaupimo santykiai – vartojimo stadijai. Mainų stadijoje finansų vaidmuo būtų tik aprūpinanti prekių cirkuliacijos procesą pinigais, o vartojimo stadijoje – skatinti įvairių kaupimo ir vartojimo fondų sukūrimą tautos visuomenei. Šiose stadijose taip pat finansams galima priskirti stimuliuojantį, skatinantį vaidmenį, kad būtų atlikti mainų santykiai pinigais ir sukurti įvairūs kaupimo fondai. Taigi galima daryti išvadas, kad mainų ir vartojimo išplėstinės reprodukcijos stadijos taipogi nėra finansų kilmės vietos.Finansų apibrėžimasĮ klausimą “Kas yra finansai?” atsakymas būtų: Mokslo požiūriu – tai bendriausia mokslo kategorija, o ekonominiu požiūriu – tai savarankiškas instrumentas, kuriuo tauta, jos ūkio subjektai ir valstybė atlieka paskirstomuosius ir perskirstomuosius santykius bei vykdo kontrolės funkciją. Be jų nebūtų įmanomas aktyvus bendrojo vidaus produkto (BVP) paskirstymas ir perskirstymas bei kontrolė. Todėl finansai yra visuma objektyviai sąlygojamų ekonominių santykių, kylančių iš išplėstinės reprodukcijos paskirstymo stadijos, turinčių piniginę išraiškos formą, paskirstomąjį pobūdį, finansinį atributą (specifinį požymį) materializuoti paskirstomuosius ir perskirstomuosius santykius į finansinius išteklius, kad būtų kuo greičiau patenkinti maksimalūs valstybės ir tautos bei jos ūkio subjektų poreikiai.Finansų paskirtisFinansų paskirtis yra realizuojama jų funkcijomis. Finansų atliekamos funkcijos atskleidžia ir finansų esmę. Kyla klausimas – kokiomis funkcijomis realizuojama finansų paskirtis? Pirmiausia finansų paskirtis yra realizuojama dviem jų vykdomosiomis funkcijomis – paskirstomąja ir perskirstomąja. Finansų paskirstomoji funkcija – tai pirminio paskirstymo funkcija. Šios funkcijos objektas – sukurto visuminio produkto vertė. Pirminiu paskirstymu yra paskirstoma ūkio subjektų pridėtinė vertė ir jiems sukuriami piniginiai (finansiniai) fondai. Piniginiai fondai – tai nuo pridėtinės vertės atskirta arba išskirta tam tikra piniginių lėšų dalis į piniginį fondą, suteikiant jam tikslinę paskirtį ir santykinai savarankišką funkcionavimą tam tikroje įmonėje.Pirminis paskirstymas vyksta per valstybės įstatymais nustatytą laikotarpį. Pirminio paskirstymo metodas – atskaitymai į piniginį fondą. Teigiama, kad kuo daugiau finansai turės paskirstomųjų funkcijų, tuo daugiau bus piniginių fondų. Taigi būtina tobulinti paskirstomąją finansų funkciją, kad būtų sukurta kuo daugiau piniginių fondų. Kartu reikia tobulinti paskirstymo metodą – atsiskaitymus, tam kuo dažniau naudoti tokius šio metodo požymius kaip kaina, finansai, darbo užmokestis, kreditas ir kt. Pirminiu paskirstymu piniginiai fondai paskirstomi finansinės sistemos grandyse, t.y. įmonių, įstaigų ir organizacijų bei visuomeninių susivienijimų. Pridėtinė vertė finansais yra paskirstoma ūkio subjektams detaliai nekonkretizuojant tikslinio panaudojimo.Antriniu paskirstymu (perskirstymu jau paskirstytų lėšų) valstybė sudaro biudžetinius ir nebiudžetinius fondus finansinės sistemos sferose, t.y. tarp materialinės ir nematerialinės gamybos ekonomikos šakų, šalies teritorijų, nuosavybės formų, atskirų grupių ir gyventojų. Svarbus antrinio pasiskirstymo gautas produktas yra centrinis biudžetinis fondas (nacionalinis biudžetas). Ne mažiau svarbus ir kitas antrinio pasiskirstymo produktas – nebiudžetinis fondas. Nebiudžetinių fondų formavimo ir panaudojimo principas leidžia finansais pilniau materializuoti finansinius išteklius šalies finansinei būklei pagerinti. Taigi antrinio paskirstymo metu kiekvienas ūkio subjektas gauna jam priklausančią visuminio produkto vertę pagal tikslinę paskirtį. Perskirstymo metu vertės tikslinis panaudojimas konkretizuojamas.Finansų ištekliai, sudėtis ir struktūraFinansų išteklių atidėjimas per gamybos ir mainų metinį ciklą, palyginus jį su investuota suma, rodo finansinę grąžą. Jie patys yra įmonės efektyvios rezultatas. Įsigyjant, paskirstant ir naudojant finansų išteklius dalyvauja šie finansiniai elementai: materialiniai ir finansiniai ištekliai, išlaidų apimtys, einamųjų atsiskaitymų rodikliai, mokėjimų balanso rodikliai. Finansų išteklių efektyvinimo būdai yra efektyvus finansinių fondų sudarymas, racionalus pelno ir išlaidų paskirstymas, racionalių proporcijų sudarymas, rizikos apsidraudimas, naudingiausias laisvų finansų išteklių panaudojimas pelnui didinti, operacinio ciklo trumpinimas, mokėjimų subalansavimas laiku akumuliuojant savas, pasitelktas (ar skolintas) lėšas ir taikant naudingą atsiskaitymų sistemą.Finansų ištekliai – tai materialūs finansinių santykių reiškėjai. Mikroprasme – tai finansų ištekliai, skirti išplėstinei reprodukcijai (gamybai, paskirstymui, mainams ir vartojimui), o makroprasme – tai finansų ištekliai, skirti šalies gynybai, valstybės valdymui ir kt. Finansų ištekliai – tai įmonių, įstaigų ir valstybės sukaupti piniginių lėšų fondai, piniginės pajamos, sukaupimai ir patiekimai. Įmonėse sudaromi piniginių lėšų fondai yra decentralizuoti, o valstybės sudaromi piniginių lėšų fondai yra bendravalstybiniai, t.y. centralizuoti. Tiek decentralizuotų (įmonių), tiek ir centralizuotų (valstybės) finansinių išteklių fondų sudarymą reglamentuoja specialūs įstatymai (įmonių, akcinių bendrovių ir kt.) biudžetinės sandaros ir biudžeto (kasmetinis įstatymas), valstybinio socialinio draudimo fondo ir kt.Finansų išteklių kaita planuojama “į priekį”. Sudarant finansų išteklių kaitą reikia apgalvoti:Ar pakaks pinigų išlaidoms apmokėti;Ar daug ko reikės pirkti, prieš ką nors pagaminant ar parduodant;Ar teks mokėti algas dar nieko nepardavus;Ar teks išgyventi vadinamuosius “liesesnius” laikotarpius.Finansų išteklių paskirstymo būdai yra pirminis ir antrinis paskirstymas. Kapitalas gali būti parūpintas iš įvairių finansų išteklių šaltinių (1 schema).1 schema. Finansų išteklių šaltiniaiNuosavos ir joms prilygintos lėšos Mobilizuojami finansų rinkoje Patiekimai per paskirstymą Pajamos Patiekimai Akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių pardavimas rinkoje Draudimo išmokos Pelnas iš pagr. veiklos Amortizaciniai atskaitymai Kreditinės investicijos Finansiniai resursai iš koncernų, asociacijų, šakinių struktūrų Pelnas iš mokslinių tyrimų Pajamos iš turto pardavimo Pajų įnašai kaip finansiniai resursai Pelnas iš finansinių operacijų Pastovūs pasyvai Dividendai ir palūkanos Pelnas iš statybos montavimo darbų Vidinių resursų mobilizacija Biudžeto subsidijos Kitos pajamų rūšys Pajaus įnašai Kiti patiekimai Kitos resursų rūšys Kaip matyti 1 schemoje, finansų ištekliai sudaromi iš įvairių šaltinių. Pavyzdžiui, akcinės bendrovės vidinių išteklių formavimo šaltinius sudaro amortizaciniai atskaitymai ir pelnas. Išoriniams finansų ištekliams priklauso įnašai už akcijas, įplaukos už obligacijas, skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos.Skolinti finansų ištekliai – tai lėšos, gautos iš blankų, ar kitų ūkio subjektų paskolos, kurios gali būti trumpalaikės arba ilgalaikės. Valstybinės įmonės savo finansų išteklių šaltinius sudaro iš amortizacinių atskaitymų ir pelno. Išoriniams šaltiniams priklauso akcininkų įnašai, kitų fizinių ir juridinių asmenų vienkartiniai negrąžinami įnašai ir skolinto kapitalo (gautų paskolų) lėšos. Ūkinės bendrijos finansų išteklių vidinius šaltinius sudaro amortizacija ir gautos pajamos. O išoriniai šaltiniai yra skolintas kapitalas, t.y. iš bankų, kitų juridinių ar fizinių asmenų gautos paskolos ar jų įnašai. Tokie pat yra ir individualių (personalinių) įmonių finansinių išteklių šaltiniai. Bendravalstybiniai, centralizuoti finansų išteklių fondai yra valstybės biudžetas, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas, taip pat iš dalies gyvybės ir negyvybės draudimo fondas, formuojamas valstybės draudimo įstaigos. Įvairių akcinių draudimo bendrovių ir firmų fondai yra decentralizuoti.Valstybės biudžeto pajamos yra sudaromos iš ūkio subjektų (įmonių) ir gyventojų privalomųjų mokėjimų. Juos sudaro įstatymais nustatyti mokesčiai. Biudžeto pajamose jų įplaukos skirstomos (grupuojamos) į mokestines ir nemokestines pajamas. Mokestinėms pajamoms priskiriamos fizinių asmenų pajamų mokesčio, juridinių asmenų pelno mokesčio pridėtinės vertės, akcizų ir kt. mokesčių įplaukos. Nemokestines pajamas sudaro mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius, mokesčiai už aplinkos teršimą, dividendų akcijas ir kt. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamos gaunamos iš draudėjų ir apdraustųjų įmokų. Apie ūkio subjektų (visų rūšių įmonių) sudaromų finansų išteklių fondus duomenys nėra paskelbti, todėl nustatyti bendrą Lietuvos Respublikos suformuojamų finansų išteklių fondų sumą nėra galimybės.Finansų išteklių antrinio paskirstymo (perskirstymo) valstybinio reguliavimo formosFinansų išteklių antrinis paskirstymas (perskirstymas) reikalingas todėl, kad ekonomikai yra būdingas netolygus vystymasis dėl kintančių, nepastovių visuomenės poreikių. Šį procesą subalansuoti siekiama valstybiniu reguliavimu. Finansų išteklių antrinio paskirstymo valstybinis reguliavimas gali būti atliekamas įvairiomis formomis, būtent:Dotacija – valstybės lėšos, skiriamos įmonėms ir organizacijoms, vietiniams biudžetams išlaidoms padengti, kai jos viršija pajamas;Subvencija – valstybės finansinė pašalpa, teikiama vietinės valdžios institucijoms ar ūkio šakoms, kad pastarosios galėtų atlikti tam tikrus darbus;Biudžetinis asignavimas – tam tikros pinigų sumos kuriam nors tikslui paskyrimas suteikiant įmonėms didesnę galimybę pasiekti kuo aukščiausių rezultatų;Subsidija – piniginė pašalpa.Valstybiniu reguliavimu turi būti stengiamasi sukurti tokias finansų išteklių paskirstymo proporcijas, kurios skatintų valstybės finansų didėjimą ir verslo plėtrą. Valstybinio reguliavimo formoms užtikrinti kiekvienas ūkio subjektas (valstybė) naudoja ir savo instrumentus, kuriuos sudaro finansai, pinigai, kaina, darbo užmokestis ir kreditas. Valstybinio reguliavimo formoms užtikrinti finansai yra reikalingi kaip ekonominė vertinė kategorija piniginiams santykiams atlikti. Tačiau finansai nėra pinigai, o instrumentas paskirstomiesiems ir perskirstomiesiems santykiams įvykdyti. Be abejo, finansai kaip instrumentas šiems santykiams vykdyti kaip kitą ekonominę kategoriją pasitelkia pinigus, o jie šiems santykiams suteikia piniginę išraiškos formą, padeda išspręsti dalumo (reikmių atitikimo) problemą ir pan. Be to, finansams naudojant pinigus visa tai padaroma efektyviau ir greičiau. Finansams pinigai yra prekės kainos vertės išraiška, kartu ir apskaitos vienetas bei vertės matas paskirstomiesiems ir perskirstomiesiems santykiams atlikti.Valstybinis reguliavimas taip pat neįmanomas be kainos. Be kainos nenupirksi pirkimo-pardavimo akto, vadinasi, ir paskirstomųjų ir perskirstomųjų santykių. Kuo svarbi kaina finansams, atliekant paskirstomuosius ir perskirstomuosius santykius? Finansams kaina svarbi tuo, kad ji nustato paskirstymo ir perskirstymo proporcijas sukurtai visuminei produkto vertei paskirstyti ir perskirstyti. Nesant kainos, finansai nežinotų, kaip ir kokiomis proporcijomis reikėtų paskirstyti sukurtą visuminę produkto vertę. Taigi finansai negalėtų atlikti paskirstymo ir perskirstymo funkcijos. Kaina nustato finansams, kaip paskirstyti, o finansai yra tas instrumentas, kuris paskirsto. Finansai, kaip instrumentas, yra daug savarankiškesnis už kainą, nes gali keisti, koreguoti kainos nustatytas proporcijas.Finansai tiesiog proporcingu metodu paskirsto kainos nustatytą paskirstymo šaltinį (pelną) kiekvienam ūkio subjektui ir valstybei pagal jiems priklausančią nuosavybę. Finansai yra glaudžiai susiję su darbo užmokesčiu ir kreditu kaip ekonominėmis kategorijomis. Finansų ir darbo užmokesčio sąveika pasireiškia tuo, kad didesni finansų ištekliai padeda įmonei sukaupti ir didesnį darbo užmokestį. Tuo tarpu darbo užmokesčio įsiskolinimas yra įmonės skola darbuotojams. Neišmokėtas darbo užmokestis gali būti panaudotas kaip vidaus finansavimo šaltinis apyvartinėms lėšoms sukaupti ir kt. Tačiau finansų ištekliai neturi to kompensacinio pobūdžio, kurį turi darbo užmokestis. Darbo užmokestis – tai kompensacija už atliktą darbą, atlyginimas žmogui. Tuo tarpu finansais niekas nieko niekam nekompensuoja, o subsidijuoja, dotuoja ar kaip nors kitaip finansuoja. Visa tai daroma negrąžintinai ir neatlyginamai. Tuo finansai skiriasi nuo darbo užmokesčio.Kaip finansai juda? Finansai juda nuo finansų išteklių šaltinio iki jo gavėjo. Atgal jie negrįžta, nes jų grąžinti nereikia. Tuo tarpu kreditas juda pirmyn ir atgal, t.y. nuo skolintojo iki skolininko ir atvirkščiai. Taip yra todėl, kad kreditą reikia grąžinti. Taigi toks judėjimas yra būdingas tik kreditui, bet ne finansams. Kita vertus, išteklių stygius sukuria ir didesnį poreikį kreditui. Gali kilti klausimas – kokiu tikslu nagrinėjamas finansų ryšys su išvardytomis ekonominėmis kategorijomis. Tai daroma todėl, kad norint sėkmingai plėtoti verslą, būtina kuo geriau išmanyti finansų sąveiką su šiomis ekonominėmis kategorijomis. Įmonės ir valstybės išlaidų padengimas finansų išteklių sąskaita turi ypač didelę reikšmę jų verslo galimybėms padidinti. Tai vyksta naudojant finansavimąsi, kreditavimą ir valstybinį finansavimą.Finansavimasis yra naudingas tuo, kad už jį nereikia mokėti palūkanų. Tačiau jis turi ir trūkumą – dėl jo sumažėja dividendai akcininkams, nes didžioji pelno dalis skiriama investicijoms. O dideles investicijas įmonė turi daryti norėdama turėti didesnį finansinį savarankiškumą, kreditingumą, patikimumą, suteikti savo turtui didesnes apsaugos garantijas geresniais mokumo ir likvidumo rodikliais ir taip tapti patrauklesne rinkoje. Finansininkai gali naudotis dviem vidinėmis finansavimosi iš pelno formomis – atvirąja ir paslėptąja. Atviroji finansavimosi forma yra tokia, kai pelnas dividendais neišmokamas arba išmokama tik jo dalis. Atviroji finansavimosi forma yra tokia, kai pelnas lieka įmonininko ar jo kompaniono kapitalo sąskaitose arba patenka į rezervinę (pelno rezervo) sąskaitą. Atviroji finansavimosi forma būdingesnė bendrovėms. Paslėptoji finansavimosi forma susijusi su slaptųjų rezervų sudarymu. Jie sudaromi nuvertinant (nupiginant) buhalterinio balanso aktyvo straipsnius (pavyzdžiui, pagreitintais amortizaciniais atskaitymais) arba pabranginant buhalterinio balanso pasyvo straipsnius (skolas ir rezervus). Be finansavimosi, galima naudotis finansavimu. Jis naudojamas tada, kai neužtenka nuosavų (vidinių) finansavimo šaltinių. Finansavimas – tai išorinis finansinių šaltinių pritraukimo šaltinis. Dažniausiai tai kreditavimas ir valstybinis finansavimas (biudžetinės išlaidos). Kreditavimas – vienas iš finansavimo būdų padengti išlaidoms, paliktomis palūkanomis už valstybinio kapitalo naudojimą, mokamomis palūkanomis už suteiktus kreditus ir kt. Trumpalaikiu kreditavimu laikomas priskaičiuotas darbo užmokesčio įsiskolinimas tiekėjams, komercinių bankų paskolos ir išduoti vekseliai. Valstybinis finansavimas (biudžetinės išlaidos) – tai kitas svarbus finansavimo būdas išlaidoms padengti iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų, formuojamų įvairiais valstybės valdymo lygiais paskirstant ir perskirstant nacionalines pajamas. Valstybiniu finansavimo (biudžetinėmis išlaidomis) parodomas vyriausybės poveikis ekonomikai. Juk gerai žinome, kai vyriausybė moka pensijas nedirbantiems žmonėms, jos valstybinis finansavimas yra nukreiptas į tuos, kas gauna visuomeninį produktą, t.y. pensininkas gaus didesnę pensiją ir galės nusipirkti daugiau prekių ir paslaugų; kai vyriausybė tiesia kelius arba perka lėktuvus, jos valstybinis finansavimas yra nukreiptas į tai, kas gaminama; kai vyriausybė finansuoja mokslinius žemės ūkio tyrimus, jos finansavimas nukreiptas į tai, kaip maistas bus gabenamas.Finansavimasis ir finansavimas gali būti naudojami kartu. Svarbiausia pasiekti optimalų jų santykį arba, kaip sakoma, siekti “kongruentiškumo”, nes nuo to didele dalimi priklauso valstybės vykdomos finansinės politikos aktyvumas. Pastaruoju metu rinkos ekonomikoje, be išvardintų finansavimo formų, vis didesnė reikšmė teikiama “venčiūriniam” (angl. venture) finansavimui. Jo tikslas – gauti ne kuo didesnius procentus, o įgyti teisę naudotis technologine naujove. Tokį finansavimą teikia įvairūs fondai (privatūs ir valstybiniai). “Venčiūriniu” finansavimu stengiamasi paremti konkrečią idėją, pažangų projektą. “Venčiūrinis” finansavimas gali būti atliktas dviem etapais: 1) lėšas skiriant mokslo taikomiesiems darbams, rinkos tyrimams ir kt., 2) lėšas skiriant gamybai įsisavinti, organizuoti, finansinei plėtrai ir kt.Kuo daugiau bus finansavimo formų, tuo didės jų reikšmė objektyvioms finansų galimybėms plėsti.Finansų galimybėsRinkos ekonomikos sąlygomis finansai turi potencialias, t.y. nepasireiškiančias, bet galinčias pasireikšti kiekybines ir kokybines galimybes. Kiekybinės finansų galimybės priklauso nuo finansų išteklių dydžio. Tik esant pakankamai dideliems finansiniams ištekliams, finansai turi daugiau galimybių daryti poveikį ekonomikai. Taip jie tampa aktyvesniu ekonomikos valdymo instrumentu (svertu). Kokybinės finansų galimybės priklauso nuo finansinių santykių organizavimo būdo, efektyvių finansų išteklių judėjimo ir panaudojimo formų ir kt. Objektyvios finansų galimybės nepriklauso nuo žmonių valios ar noro. Jos glūdi finansų, kaip kategorijos, esmėje, kurią atskleidžia finansų vykdomos funkcijos. Finansų paskirstomoji ir perskirstomoji funkcijos suteikia visuomenei objektyvią galimybę formuoti ir kaupti piniginius (finansinius) fondus visiems ekonomikos struktūriniams padaliniams ir įvairiais valdymo lygiais visapusiškiems visuomeniniams poreikiams tenkinti.Subjektyvios finansų galimybės priklauso nuo žmonių valios ar noro. O žmonių valia ir noras lemia teisinę organizacinę verslo formą, finansinius santykius, įmonių rūšį ir joms nustatytą pelno bei pajamų skirstymo tvarką ir t.t. Subjektyvios finansų galimybės priklauso ne tik nuo įmonės teisinės formos, bet ir nuo įvairių jai suteiktų įgaliojimų bei nustatytos atsakomybės laipsnio ir atskaitomybės formos, valdymo institucijų struktūros, turto likvidumo tvarkos ir kt. Tik rinka finansams suteikia dideles galimybes. Tos galimybės bus dar didesnės, jei finansai, kaip ekonominė kategorija, bus panaudoti ne tik vienoje iš išplėstinės reprodukcijos paskirstymo stadijų, bet ir kitose stadijose – gamybos, mainų (cirkuliacijos) ir vartojimo. Pavyzdžiui, gamybos stadijoje finansai turi potencialias galimybes kurti naujus finansinius išteklius. Todėl šioje stadijoje finansai gali sudaryti užuomazgas pirminiam naujos sukurtos vertės paskirstymui įvairiose išplėstinės reprodukcijos stadijose. Tarkim, mainų (cirkuliacijos) stadijoje finansai supirkėjams gali suformuoti tikslinės paskirties piniginius vartojimo ir kaupimo fondus, paruošti būtinas sąlygas atlikti pirkimo ir pardavimo aktui, paskirstyti įplaukoms, gautoms iš prekių realizacijos (pardavimo) ir kt.Išplėstinės reprodukcijos vartojimo stadijose finansais gali būti suformuota vartojimo fondų struktūra, kontroliuojamas finansinių išteklių, medžiaginių ir darbo resursų sunaudojimas ir jų ekonomijos režimas šalyje, formuojamos vartojimui skiriamos visuminio produkto vartojimo apimtys, nustatoma, kokia nacionalinių pajamų dalis ar jų proporcija teks suvartojimui, ir kt. Kuo didesnės finansų galimybės, tuo reikšmingesnė ir jų įtaka tautos ūkiui.Finansų valdymasValdymas – tai efektyvus žmogiškųjų išteklių, kapitalo, žaliavų, darbo jėgos ir kt. panaudojimas ir koordinavimas, kad užsibrėžti tikslai būtų pasiekti su didžiausiu efektyvumu. Valdymas suvokiamas ir kaip metodų, nukreiptų į objektą, siekiant geidžiamo rezultato, visuma. Valdymo menas – tai gebėjimas šiuos metodus nukreipti tiksliai į geidžiamą tikslą, pasirinkti tinkamiausius ir racionaliai juos panaudoti. Nuo valdymo priklauso kiekvieno ūkio subjekto veiklos sėkmė, be to, valdymas padidina ir kiekvieno subjekto vaidmenį ekonomikoje. Valdymas dabar vyksta naujoje ekonominėje aplinkoje, kurios elementai yra glaudžiai susiję. Paminėtini šie naujos ekonominės aplinkos elementai:Produktų įvairovės didėjimas;Konkurencijos didėjimas;Rinkų įvairovė;Brangūs ištekliai;Rinkos globalizacija.Naujos ekonominės aplinkos du svarbiausi bruožai – tai verslo sudėtingumo didėjimas ir didėjanti rizika. Sudėtingumas ir rizika kyla dėl to, kad rinkos yra nestabilios dėl svyruojančio valiutų kurso, kylančių naftos produktų kainų, nepastovių palūkanų normų, dėl sparčios technologinės pažangos, mažėjančio valstybinio reguliavimo, rizikos kapitalo turėjimo, rizikos gauti neigiamą grynųjų pinigų srautų pokytį, gamybinės ir finansinės rizikos ir kt. Naujos ekonominės aplinkos elementai – tai objektyvi realybė. Vadinasi, finansų valdymas turi turėti tam tikrą strategiją. Kas tai yra? Strategija – tai mokslas, kaip finansais prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių kaip objektyvios realybės. Gera finansų valdymo strategija sukuria šalies ūkiui pastovų konkurencinį pranašumą rinkoje, padeda jam prisitaikyti prie įvykusių pasikeitimų, kad išlikti ir pajėgti konkuruoti. Nesant finansų strategijos, to padaryti neįmanoma. Finansų valdymas gali būti aiškinamas įvairiai. Vieni jį supranta kaip ekonomikos principų taikymą konkrečiai įmonei (tai tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti riboti ištekliai tarp jų vartotojų), kad didėtų ūkio subjekto veiklos sėkmė, kartu ir jo vaidmuo kuriant vidinį produktą.Pasak Z.Gaidienės, terminas “finansai” dažniausiai vartojamas plačiąja prasme apibūdinti finansinių-kreditinių santykių sferai, finansų rinkoms. Terminas neturėtų būti suprantamas pernelyg siaurai jau vien todėl, kad finansų rinkos veikia pagal savo dėsningumus nepriklausomai nuo įmonės finansų tvarkytojų. Kiti autoriai laikosi nuomonės, kad finansų valdymas apima įmonės piniginių išteklių kaupimą, paskirstymą ir kontrolę. Šiuo atveju pagrindinėmis šiuolaikinio finansų valdymo idėjomis laikomos:Finansų valdymo tikslas plačiąja prasme – padidinti įmonės savininkų turtą, o siaurąja – aprūpinti verslą pinigais ir gauti iš jo pelno;Finansų valdymo sprendimai dėl investicijų ir finansavimo;Dalyvavimas finansų rinkoje naujiems investuotojams pritraukti, pinigų apyvartai pagreitinti ir gauti papildomų pajamų iš finansinio turto;Pinigų srautai, atsižvelgiant į tai, kad pinigai šiandien yra vertingesni negu rytoj, gaunant didesnę naudą daugiau rizikuojama ir kt.Taigi tradiciškai finansų valdymas apima finansinę apskaitą ir analizę, nuosavų lėšų kaupimą, piniginių lėšų pritraukimą, piniginių lėšų judėjimo valdymą, vidinį auditą, apmokestinimo valdymą ir aukštesnio rango valdytojų konsultavimą finansų klausimą. Charlesas Jonesas sąvoką “finansai” apibrėžia net trimis aspektais:1) Finansų valdymas;2) Investavimas;3) Pinigų ir nuosavybės rinkos.Taigi finansų valdymas gali būti suprantamas kaip efektyvi finansinių išteklių panaudojimo ir koordinavimo veikla, kuri apima planavimą, operatyvų valdymą ir kontrolę. Finansų planavimo tikslai yra trejopi. Jiems įgyvendinti būtina tiksli, aiški, teisinga informacija, kurios šaltiniai gali būti buhalterinė apskaita, statistinė ir operatyvinė atskaitomybė. Finansų planavimui pateikta finansinė informacija turi būti visapusiškai įvertinta, kad finansiniai ištekliai užtikrintų pagrindinių ir apyvartinių fondų apytakos procesą, aukštus rodiklius, sudarytų sąlygas geram įmonių mokumui ir likvidumui. Rinka, skirtingai nuo administracinės-komandinės sistemos, yra daug reiklesnė finansiniam planavimui. Rinkos sąlygomis tiesioginė atsakomybė už finansinį planavimą tenka įmonei. Įmonė pati atsako už savo finansinio planavimo klaidas. Dėl blogo finansinio planavimo įmonė gali bankrutuoti.Siekiant įgyvendinti į finansinį planavimą įeinančius tikslus, rinkos sąlygomis reikia iš esmės pertvarkyti ūkininkavimo sąlygas, pritaikyti ūkį prie pasikeitusių ekonominių sąlygų, orientuojantis į naujas socialines reikmes, atsisakant anksčiau įprastų administracinių-komandinių metodų. Rinkos sąlygomis išlikęs valstybinis užsakymas jau nebeturi ankstesnio direktyvinio pobūdžio. Įmonėms jis dabar yra viena iš galimų sferų realizuoti savo produkciją (darbus, paslaugas). Dabar finansinis planavimas labiau orientuotas į rinkos konjunktūrą, taip pat ir į visas įvykio tikimybes (ypač ilgalaikės perspektyvos požiūriu) ir į įmonės veiklos modelio parengimą kiekvienai situacijai.Rinkos ekonomikos sąlygomis finansinius planavimu įmonė pasiekia aukštų ūkininkavimo rezultatų. Siekiant užsibrėžtų tikslų kuo didžiausias dėmesys skiriamas kuo pilnesniam vidinių rezervų atskleidimui, efektyvesniam išteklių panaudojimui, geresnei gamybos organizacijai ir t.t. Finansų planavimas remiasi realiai gaunamais nuosavais ir skolintais finansavimo šaltiniais, kurie dalyvauja gamyboje kaip apyvartinis kapitalas. Todėl finansinio planavimo metu turi būti numatyti realūs keliai pagrindiniams gamybiniams ir apyvartiniams fondams įsigyti, gamybiniam personalui samdyti, normalioms gamybos ir socialinėms darbo sąlygoms sudaryti, socialiniams poreikiams patenkinti ir t.t.Planuojant finansus, didžiulė reikšmė tenka tikslinės paskirties piniginių fondų sudarymui, jų optimalaus dydžio nustatymui, efektyvių jų panaudojimo krypčių parinkimui. Didele dalimi tai lemia, kaip bus patenkinti išplėstinės reprodukcijos poreikiai, kaip bus ekonomiškai skatinami darbuotojai ir t.t. Rinkos sąlygomis finansiškai gali būti planuojama trumpalaikei ir ilgalaikei perspektyvai. Pirmuoju atveju apskaičiuojama tik įmonės finansinės ūkinės veiklos raida, o antruoju – finansiškai planuojama prognozavimo metodu. Tad įmonės finansinis planavimas, viena vertus, siejamas su finansinių rodiklių tikslia apskaita artimiausiu laikotarpiu ir jų balansiniu ryšiu su kitais atitinkamais finansiniais dokumentais (pavyzdžiui, buhalterinio balanso ir pajamų ataskaitos ryšys ir kt.), o kita vertus, su tolesnės perspektyvos prognozavimu. Prognozavimas savo ruožtu susijęs su tikimybe ir daugiavariantiškumu.Rinkos ekonomikoje naujas finansų planavimo turinys reikalauja ir naujų – ekonominių matematinių, modeliavimo metodų, tikslių, finansinių rodiklių apskaičiavimo būdų. Įmonės finansų planavimas konkretinamas jos finansiniame plane, kuris sudaromas iš pajamų ataskaitos. Jame turi matytis finansinės veiklos aspektai, gaunamos pajamos, išlaidos. Tokio finansinio plano sudarymas reikalauja atlikti daug planinių skaičiavimų (gamybinių, reaulizavimo, investicinių, socialinių ir kt.). Tik jais remdamasis įmonės finansų skyrius gali tiksliai apskaičiuoti finansinį rezultatą (pelną arba nuostolį), mokėjimus į biudžetą ir nebiudžetinius fondus, rezervinio fondo dydį (fondo riziką), grynąjį pelną, finansinius išteklius.Finansinė kontrolė yra finansų trečiosios – kontrolinės funkcijos realizacija. Finansinė kontrolė gali patikrinti, kaip vykdomos piniginės operacijos, pavyzdžiui, pinigų mokėjimai, o kai kuriais atvejais – ir barteriniai mainai (natūralūs prekių mainai) ir kt. Finansine kontrole tas pats objektas gali būti kontroliuojamas dviem būdais: finansiškai ir kreditavimu. Kontrolės objektais gali būti ne tik gerai, bet ir blogai dirbančios įmonės. Finansų planavimas, operatyvus valdymas ir kontrolė yra glaudžiai susiję. Operatyvinę finansinę kontrolę vykdo Finansų ministerija ir jai priklausančios finansinės institucijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba bei jos teritoriniai skyriai, Valstybės kontrolės departamentas ir kitos finansus administruojančios institucijos, įmonių finansinė tarnyba. Finansinės kontrolės yra išankstinės, einamosios ir paskesnės. Išankstinė finansinė kontrolė atliekama prieš išlaidų ir pajamų sąmatos, biudžeto projektų, sutarčių tekstų patvirtinimą. Ji padeda išvengti neteisingo ir neracionalaus finansinių išteklių švaistymo.Einamoji finansinė kontrolė atliekama finansinių planų vykdymo metu. Jos paskirtis – patikrinti, kaip laikomasi normų ir normatyvų. Ji turi didelę reikšmę atskleisti vidaus rezervams.Paskesnė finansinė kontrolė atliekama pasibaigus ataskaitiniams laikotarpiams ir finansiniams metams. Ji patikrina, ar tikslingai buvo panaudotos valstybinės lėšos, ar teisingai buvo sudaryti ir vykdomi įmonių finansiniai planai, patikrinamos biudžetinių organizacijų sąmatos, įvertinami buhalteriniai ir išlaidų dokumentai.Finansinės kontrolės metodai yra patikrinimas, ištyrimas, analizė ir revizija.Patikrinimu nustatoma, kaip laikomasi ekonomikos dėsnių, optimalių paskirstymų ir perskirstymų proporcijų, darbo, materialinių ir finansinių išteklių efektyvaus panaudojimo, mokesčių mokėjimo tvarkos ir kt. Patikrinimas atliekamas atskirais klausimais dėl finansinės ūkinės veiklos pagal ataskaitinius, balansinius ir išlaidų dokumentus. Jis atskleidžia finansinės disciplinos pažeidimus, numato priemones jiems pašalinti.Ištyrimas kontroliuoja konkrečių ataskaitų vykdymą, bet skirtingai nuo patikrinimų apima platesnį rodiklių skaičių. Juo nustatoma ūkio subjektų finansinė būklė, atskleidžiama perspektyva, būtinumas reorganizuotis ar perorganizuoti gamybą. Ištyrimas dažnai atliekamas anketavimu.Analizė, kaip finansinės kontrolės metodas, esti sisteminė ir faktorinė. Ja nustatoma planų vykdymo lygis, išlaidų normų pažeidimai, kaip laikomasi finansinės disciplinos.Revizija tikrinama įmonės ūkinė finansinė veikla per ataskaitinį laikotarpį. Ji yra viena svarbiausių finansinės kontrolės formų. Atsižvelgiant į objektą, revizija skirstoma į pilną, teminę ir kompleksinę. Pastarosios savo ruožtu gali būti planinės, neplaninės, ištisinės ir atrankinės, dokumentinės ir faktinės.Finansų planavimas, operatyvus valdymas ir kontrolinė finansų funkcija gali būti realizuota tik esant gerai finansinei disciplinai.Literatūros sąrašas:Smalenskas G. Finansai.Vilnius.2001.Jurgutis V. Finansų mokslo pagrindai. Kaunas.1938.Neverauskas B. ir kt.Vadybos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2000.KTU. Makroekonomika. Kaunas: Technologija, 2001.