Etikos Kodeksas

987 0

TURINYS

Įvadas 2

I TEORINĖ DALIS 3

1. Etika 3

2. Etikos kodeksas.............................5

3. Etikos kodekso struktūra..............................6

4. Etikos kodekso funkcijas..............................7

5. Verslininko etikos kodeksas..............................8

II PRAKTINĖ DALIS..............................14

ANKETA..............................15

ATSAKYMŲ REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ....................16

IŠVADOS..............................18

LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................19Įvadas

Verslas Lietuvoje yra naujas politinis, ekonominis, vadybinis ir sociokultūrinis reiškinys. Vadyboje verslas reiškia aktyvią žmonių veiklą, siekiant pelno. Tokioje veikloje išryškėja verslininkų moraliniai principai ir standartai, t.y. verslo etika.

Šiuolaikiniame pasaulyje dažnai iškyla tarpusavio bendravimo problemų su artimais žmonėmis nesakant jau apie bendradarbius. Dažnai trūksta kantrybės, savitvardos. Kai žmonės dirbantys kartu nesilaiko tvarkos, arba nemoka išklausyti vienas kito, visada iškyla pavojaus darbo našumui. Todėl, orrganizacijos nariai savo organizacinėje veikloje, vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis, normomis. Organizacijoje tiesiog būtina numatyti tam tikras taisykles bei instrukcijas, kurios padėtų jos nariams etiškai spręsti iškylančias problemas. Įgyvendinti organizacijoje etišką jos narių elgesį turėtų labai padėti etikos kodeksas.

Pastaruoju metu, ypač užsienyje, kurti organizacijos etikos kodeksus pasidarė labai aktualu. Kai kurios organizacijos sukuria labai tikslius kodeksus su aiškiai išdėstytomis etikos taisyklėmis. Be to, tokios organizacijos išleidžia knygeles, kuriose trumpai išdėstoma organizacijos istorija, pateikiama informacija naujiems organizacijoms nariams, aprašomos pareigos bei kai kuurios elgesio taisyklės: jose dažnai nurodomos darbo valandos, apranga ir pan. Dažniausiai tokios organizacijoje įtvirtintos taisyklės atlieka etikos kodekso funkciją.

Daugelio pasaulio šalių specialistai turi savo profesinės etikos kodeksus, kurių privalo laikytis. Yra gydytojų, pedagogų, bankininkų, karinės tarnybos darbuotojų ir kiti ko

odeksai. Jie ne kartą buvo svarstomi, redaguojami, papildomi, siekiant, kad būtų kuo tobulesni ir keltų atitinkamos profesijos prestižą.

Darbo tikslas: padaryti teorinę etikos ir etikos kodekso analizę ir išnagrinėti ar įmonėje „H“ yra laikomasi etikos kodekso.

Darbo uždaviniai:

1.Mokslo šaltinių analizė.

2.Išdalinti anketą „H“ įmonės darbuotojams.

3.Išanalizuoti gautus atsakymus.

4.Prieiti išvados: ar vykdomas etikos kodeksas „H“ įmonėje.

Metodai:

1.Literatūros analizė.

2.Darbuotoju anketavimas.I TEORINĖ DALIS

1.Etika

Daugelis autorių etikos sampratą traktuoja skirtingai, tačiau esmė išlieka ta pati:

Etika – žmonių teisių ir pareigų, moralės taisyklių, kurias žmonės taiko priimdami sprendimus, bei žmonių tarpusavio santykių pobūdžio analizė ( Stoner ir kt., 2001).

Etika (lot. Ethica, gr. ethos – paprotys, įprotis, būdas): 1 – mokslas tiriantis moralą, 2 – žmonių elgesio normų visuma. Etika, arba mokslas apie moralę, dažnai vadinama praktine filosofija. Ji tiria žmogaus veiksmus, poelgius, motyvus iš gėrio ir blogio pozicijų, foormuoja moralines normas, reguliuojančias žmonių elgseną įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis (Seilius, 1994).

Etika – mokslinė disciplina, kuri pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę. Pirmasis etiką kaip moralės teoriją įvardijo Aristotelis (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999).

Etika į žmogų žiūri kaip į unikalų individą, turintį savo tikslus ir poreikius. Žmogaus vertingumą sudaro ne biologinė, bet socialinė, dvasinė jo vertė. Žmogų išaukština ne tai, kiek jį išvystė gamta, o tai, ki

iek jis savo socialinio vystymosi pakopose pakilo virš gamtos. Dorovinio žmogaus vertingumo gamta nesukūrė. Jį kuria ir ugdo pats žmogus, aktyviai dalyvaudamas visame istorijos kūrimo procese. Šiuo požiūriu žmogus negimsta žmogumi. Tam tikra prasme jis pats save tokį kuria. Šis procesas iš dalies yra jau paties žmogaus, kaip socialinis būtybės, dispozicija. Kurdamas ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes ir šiaip sudarydamas naują savo egzistencijos turinį, žmogus ir iškyla virš jį supančio materialaus pasaulio bei savo paties biologinės prigimties.

Tačiau išreikšti ir realizuoti savo tikrai žmogišką esmę žmogus gali tik būdamas dorovine asmenybe, įtvirtindamas savo dorovinį vertingumą. Dorovinis žmogaus vertingumas labiausiai jį aukština, sukuria jo tikrąjį žmogiškąjį orumą, pagrįsta pačiomis aukščiausiomis vertybėmis – gėriu, teisingumu, pareiga, atsakomybe, sąžine ir kt. Socialinį žmogaus vertingumą visų pirmą nusako tai, koks jo paties santykis su vertybėmis šiame vertybių pasaulyje. Kokias vertybes renkasi žmogus, kam jis teikia pirmenybę, tokia jo vertybinė orientacija. Aukščiausiai vertybių kategorijai visoje vertybių hierarchijoje priklauso dorovinės vertybės. Tai ypatinga vertybių rūšis. Dorovinių vertybių specifika ta, kad jos sudaro bendrosios vertybinės orientacijos branduolį, nustato jo santykį su visu vertybių pasauliu, reguliuoja jo veiklą bei elgesį. Todėl dorovinės vertybės glaudžiai susijusios su praktine veikla, su žmonių savitarpio santykiais. Per jas išryškėja žmogaus veiklos so
ocialinis kryptingumas. Užtat žmogaus socialinį vertingumą labiausiai ir lemia jo dorovinė vertybinė orientacija.

Visi žmonės yra skirtingi. Kiekvienas turi savitą ryšį su kultūrą, religiją, mokslų. Žmogų veikia aplinka – artimesnė (šeima) ir tolimesnė (politinė, ekonominė, darbinė). Tarp žmogaus ir aplinkos yra abipusis ryšys. Aplinka kuria žmogų, o žmogus – aplinką. Tačiau mes visi turime ir kažką bendra: visi esame skirtingi. Todėl etika ir negali pritaikyti visiems vienos taisyklės.

Teorine – pažinimas (filosofija, matematika, fizika)

Žmogaus veikla Praktinė – elgesys, praktika (etika, politika)

Kūrybinė – darymas (menai, amatai, taikomieji mokslai)

1 pav. Žmogaus veiklos kryptis

Šaltinis: Vyšniauskienė, Kundrotas.1999. Verslo etika. Kaunas.

Taigi etika – tai praktinė filosofija, kurioje kalbama apie praktinę veiklą, kur elgesys – tai veikla, vertinga pati savaime, o darymas – tai veikla, kurios tikslas ne ji pati, o jos rezultatas (Pruskus, 1994). Darymas ir elgesys čia vienas kito neneigia. Pavyzdžiui, ekologinės problematikos rodo, kad negalima daryti visko, ką įmanoma padaryti, bet t.ik tai, už ką galima atsakyti. Vadinasi, žmogaus elgesiui būdingas tam tikras vertybiškumas. Todėl mes kalbame apie moralų arba amoralų, apie dorą arba nedorą elgesį.

Profesinėje etikoje yra vartojamos asmeninės ir kolektyvinės dorovinės atsakomybės sąvokos, kurios yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Ypatingą vaidmenį vaidina asmeninė atsakomybė. Iš tikrųjų, nors kolektyvas ir yra doroviškai atsakingas už kiekvieno savo nario elgesį, tačiau pirmiausia už savo poelgius at

tsako asmenybė. Ji atsako už tai, ką laisva valia pasirinko, už visuomeninio vaidmens įgyvendinimo sėkmę. Mes esame atsakingi už savo elgesį, taip pat už santykius institucijoje, kuriose esame, dirbame.

Todėl mes kalbame apie individualiąją etiką (asmens moralė) ir struktūrinę etiką (santykių etika). Santykių etika yra socialinės kultūros rezultatas, tai visuomenės dorovės normų laikymasis. Santykiai nėra amžini, jie kuriami. Už juos yra atsakingi žmonės, kurie yra, veikia, dirba kartu.

Taip pat galima kalbėti apie esamos situacijos individualias ir struktūrines keitimo galimybes. Pavyzdžiui, sutikę vargšą, galime jį pamaitinti, duoti kelis litus, aprengti, t.y., mes asmeniškai, individualiai tam kartui išsprendžiame problemą. Tačiau galime pasielgti ir kitaip – pasistengti paveikti visuomenines struktūras, kad pasikeistų vargstančiųjų padėtis.

Skirtingose žmogaus praktinės veiklos srityse istoriškai susiformavo skirtingos ir savitos vertybės: teorinės, ekonominės, estetinės, socialinės, politinės, religinės. Dorovinių vertybių savitumas priklauso nuo dorovės, kaip tam tikro kultūros reiškinio, savitumo. Dorovė neprievartiniu, dvasiniu būdu reguliuoja žmonių poelgius bei santykius, taip pat mintis ir jausmus. Ji įpareigoja, ragina žmones deramai elgtis ir gyventi, kreipiasi į jų sąžinę, laisvą valią, atsakomybės jausmą. Žmogaus etinių vertybių pasaulis yra toks platus ir įvairus, kad aprašyti jo beveik neįmanoma. Vienos jų laikomos fundamentaliomis, universaliomis, nes sudaro žmogiškosios būties pagrindą, – tai gėris, tiesa, meilė, grožis, o kitos – specifinėmis – tautinės, taikomos įvairioms socialinėms grupėms, organizacijoms (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999) 2.Etikos kodeksas

Etikos kodeksas – tai elgesio idealų, nurodymų ir draudimų deklaracija; tai pagrindinė etikos institucionalizavimo priemonė ( Vasiljevienė, 2000).

Etikos kodeksai neturi įstatymo galios, jų nevykdymas nesusijęs su juridine atsakomybe, kurį yra apibrėžta Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodekse. Nors darbo įstatymo kodeksas skelbia visų piliečių teisę į darbą, Lietuvoje aukštas nedarbo lygis, egzistuoja tokios nedarbo rūšys kaip paslėptas nedarbas. Tai juridinė darbdavio atsakomybė valstybei, jie baudžiami pagal įstatymą, jeigu elgiasi neetiškai: slepia įsidarbinimą, įformina ne visai darbo dienai ir t.t. Tačiau, pavyzdžiui, dažnai konkrečiai neapibrėžiamos naujo darbuotojo teisės ir pareigos, bausmės už jų nesilaikymą, darbo santykiai ir pan. Visa tai turėtų atsispindėti organizacijos moraliniame (etikos) kodekse. Darbuotojai, nesilaikantys savo organizacijos profesinio etikos kodekso reikalavimų, taip pat yra baudžiami, tačiau tai ne įstatyminės nuobaudos. Dažniausiai pareiškiami įspėjimai, papeikimai, darbuotojai tam tikram laikui nušalinami nuo pareigų, pažeminamos pareigos, sumažinami atlyginimai ar pan.

Taigi kodeksas sudaro vadovui galimybė:

• Numatyti žmonių elgesį.

• Sudaryti atitinkamas sąlygas, kuriose individai elgsis būtent taip, o ne kitaip.

• Siekti reikiamų rezultatų, tikslų.

• Priartėti prie funkcionalios bei moralinės privalomybės – panaikinti atstumą tarp vertybių ir faktų, t.y. faktinį gyvenimą “padaryti” vertingą (Kučinskas, 2003).

Kalbant apie profesinį moralinį kodeksą, niekada nereikia pamiršti jo reikšmės ugdant darbo verslo kultūrą. Jis padeda formuoti tokias vertybes, kaip pozityvu požiūrį į darbą, pareigingumą, organizuotumą, drausmingumą ir atsakingumą. Darbas, tapęs patvariu doroviniu asmenybės poreikiu, kelia jos autoritetą (Vasiljevienė, 2000). 3.Etikos kodekso struktūra.

Nagrinėjant kodeksų pobūdžius pažymėtina, kad kai kurių kodeksų turinyje esti daugybė vadinamųjų idealų, t.y. teigiamų pavyzdžiu, kuriais organizacijos nariai turėtų sekti ir vadovautis savo organizacinėje veikloje. Vis dėl to labai nedaug organizacijos narių iš tikrųjų pasiekia kodekse nustatytus idealus.

Kiti kodeksai ar kai kurios jų dalys yra daugiau drausminančio pobūdžio. Tokie kodeksai nustato minimalias sąlygas, kurių privalo laikytis organizacijos nariai. Jei šių sąlygų nesilaikoma, pažeidėjams skiriamos įvairios nuobaudos, iš kurių griežčiausia – pašalinimas iš tos organizacijos.

Paprastai kodeksas susideda iš visų ankščiau išvardytų charakteristikų: idealų, drausmės taisyklių ir organizacinio pobūdžio teiginių (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999).

Jei kodeksas veikia kaip bazė, kuria remdamasi organizacija reikalauja autonomijos nuo neprofesinės socialinės (visuomenės) kontrolės, tuomet kodeksas turėtų būti sudarytas vadovaujantis šiomis charakteristikomis (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999):

1. Kodeksas turi būti reguliuojantis. Idealai taip pat nelaikomi netinkamais, tačiau kodeksas turi paaiškinti, kurie jo teiginiai yra idealizuoti (sektini pavyzdžiai), o kurie griežtai reguliuojantys. Visuomenė suteikia organizacijai autonomiją su sąlygą, kad ji savo narius valdys, reikalaudama iš jų daugiau nei kitos organizacijos. Taigi šie reikalavimai turi būti priimti ir pačiai visuomenei.

2. Kodeksas turi ginti visuomenės bei tos organizacijos narių interesus, nebent pati visuomenė, suteikusi organizacijai autonomiją, atšauktų šią privilegiją.

3. Kodeksas neturi būti savitikslis. Kodeksai gali būti panaudoti ginti tokiems organizacijos interesams, kurie neprieštarauja visuomenei. Tam tikras reglamentavimas (pvz., liečiantis atlyginimų sureguliavimą ar reklamos apribojimą) gina organizaciją, tačiau tai nėra visuomenės interesai. Kodekso sąlygos, užkertančios kelią konkurencijai pačios organizacijos viduje, taip pat nėra visuomenės interesai. Vis dėlto kodekso sąlygos yra daugiau orientuotos palaikyti neigiamus, monopolinius organizacijos veiklos aspektus.

4. Kodeksas turi būti konkretus ir tiesus (atviras). Kodeksas, kuris paprastai reikalauja, kad organizacijos nariai nemeluotų, nevogtų ar neapgaudinėtų, iš tiesų nereikalauja nieko daugiau, nei yra reikalaujama iš kitų. Jei kodeksas yra tikslusis ir konkretus, jis reguliuoja bei riboja tam tikrus tik tos organizacijos nariams būdingus nukrypimus nuo priimtino ir etiško elgesio. Organizacijai leidžiama būti autonomiškai, nes jos galinti būti neetiška, o neretai ir visiškai nelegali veikla nelieka neiškelta į paviršių. Ir vis dėlto organizacija negali visiškai savęs reguliuoti.

5. Kodeksas turi būti politiškas ir palaikantis tvarką. Kodekse turi būti numatytos organizacijos narių teisės bei einamos pareigos, taip pat bausmės nesilaikantiems šių pareigų bei kitų kodekse numatytų taisyklių. Žinoma, kodekse gali būti ir nenumatytos bausmės už tvarkos pažeidimus, tačiau tokiu atveju organizacija, būdama atsakinga visuomenei, turėtų akivaizdžiais dokumentais įrodyti, kad ji visiškai savarankiškai gali save kontroliuoti. Bet ir tokiu atveju visuomenė mažai turi pagrindo patikėti, kad ši organizacija kaip tik taip ir daro.

4.Etikos kodekso funkcijos.

Kodeksas padeda spręsti daugelį organizacijos problemų, tačiau kiekvienoje organizacijoje iškyla nemažai ir tokių problemų, kurių reguliuoti kodeksas negali (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999).

• Organizacija gali turėti kodeksą, tačiau ji negali juo vadovautis kaip įstatymu. Bausmės už šiurkščius kodekso pažeidimus yra ribotos. Nario pašalinimas iš organizacijos yra tipinė bausmė, bet kartu tai yra ir to nario veiksmų demaskavimas visos visuomenės akivaizdoje.

• Neretai kodeksas ignoruoja tas organizacijoje iškilusias problemas, kurios parodo tikrąjį organizacijos veidą. Profesiniai kodeksai dažniausiai tiksliai apibūdina pareigas klientui, darbdaviui, kolegoms. Tačia.u čia gali iškilti problema: ką daryti organizacijos nariui, kaip jis suvokia, kad jo pareigos ar įsipareigojimai prieštarauja vienas kitam? Pavyzdžiui, gamybinėje įmonėje dirbantis gydytojas yra giežtai perspėtas tos įmonės vadovo niekam neatskleisti informacijos apie tai, kad darbininkai gamyboje darbo metu patiria riziką savo sveikatai. Ar šio gydytojo kaip mediko pareiga pacientams (šiuo atveju – gamyklos darbininkams) nėra svarbesnė už pareigą laikytis darbdavio nurodymų tylėti?

• Jei įstatymas reikalauja visuomeninio demaskavimo, tai kodeksas to taip pat reikalauja. Tačiau, jei įstatymas nereikalauja visuomeninio demaskavimo, tai kodeksas „rekomenduoja“ tylėti. Kadangi kodeksas nereikalauja daugiau nei įstatymai, iškyla klausimas, ar ši organizacija tikrai autonomiška.

• Profesiniai kodeksai nereguliuoja visos organizacijos netinkamos veiklos, o kartu organizacijos kolektyvinės atsakomybės visuomenei. Kodeksai tokios galimybės nenagrinėja. Ir nors organizacijos pripažįsta kolektyvinę atsakomybę bei atitinkamais atvejais vadovaujasi ja savo veikloje, tačiau dėl to visuomenė nėra užtikrinta, kontroliuodama tas organizacijas per įstatymus.

Galima padaryti išvadą, kad etikos kodeksai neišsemia visų etinių problemų organizacijoje. Spręsti problemas, su kuriomis susiduria organizacija, – ne kodeksų tikslas.

Jeigu paimsime gamybinę verslo organizaciją, tai jos moralinio kodekso struktūroje turėtų atspindėti (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999):

• Padorumas;

• Pagarba įstatymams;

• Saugumas (darbo sąlygų, prekių);

• Interesų konfliktų sprendimas;

• Konkurencijos taisyklės;

• Ekologinė firmos politika;

• Informacijos perdavimo sistema tarp firmų (komunikacinė kultūra);

• Korupcijos praktika;

• Diskriminacijos problemos;

• Verslo veikla.

Etikos kodekso funkcijas labai detaliai surašytos N.Vasiljevienės. Pagrindinės funkcijos yra – informacinė, organizacijos kultūros formavimas, organizacinių neetiško elgesio priežasčių išsiaiškinimas ir kt. 5.Verslininko etikos kodeksas.

Visuomenė suinteresuota stabilumu. Kuo greičiau visuomenėje bus pažintos ir įsisąmonintos civilizuoto verslo normos bei pavyzdžiai, suprastas dorovinių vertybių prioritetas siekiant ekonominių tikslų, tuo geriau ir saugiau bus gyventi tokios valstybės piliečiams.

Taigi, kas gi sudaro verslininko etikos kodeksą? Kokios yra tos bendrosios etinės nuostatos, kurių jam dera laikytis?

Pagrindinės verslininko nuostatos (Vyšniauskienė, Kundrotas, 1999):

• Verslas neturi įskaudinti kitų žmonių. Kadangi žmogiškoji veikla eina iš žmogaus ir privalo tarnauti žmogui, jo gerovei. Antra vertus, verslas tobulina ir patį žmogų, suteikdamas jam tokių įgūdžių, kurie rodo jo naują kokybę: jis tampa verslininku. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti egzistuojantį visuomenėje poreikį ir gauti už iniciatyvumą bei riziką gerą atlyginimą pelno forma, nors ne visada tai pavyksta padaryti.

Savo energingu veiksmu verslininkas ugdo visuomenei naujų prekių bei paslaugų poreikį, šitaip suteikdamas pasirinkimo galimybę ir plėsdamas jos narių rinkos erdvės akiratį.

Tačiau svarbu, kad tas jo verslas nedarytų ir nedidintų skausmo kitiems žmonėms. Čia skirtume du momentus. Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prievartauti jo prigimties, pasinaudoti liga ar psichologine negalia. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys – narkobiznis. Šis verslas pavojingas dvejopa prasme: pirma, prie narkotikų vartojimo pratinami ir jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys ir šitaip kėsinamasi į jų prigimties teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių – kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti.

Antra, verslas neturėtų pažeisti ir tuo labiau niekinti žmogaus (visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai. Taršios gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir ekonominės pažeidimo pavyzdys. Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais (nuslepiant jų paskirtį ir adresatą), kurių apsčiai įvežami į tas šalis, kuriose kontrolė silpna.

• Verslininkas turi mokėti dorai uždirbti pinigus. Pelnas, gautas nedoru būdu, pažeidžiant įstatymus, yra moraliai žalingas dviem atžvilgiais. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu (o įstatymas yra įstatymas, ir jo dera laikytis, o jei įstatymas netenkina – siekti teisėtų legaliu būdu jį pakeisti). Įstatymų nesilaikančių verslininkų įvaizdis visuomenės akyse menkėja. Dalis visuomenės tokiame jo elgesyje stengiasi įžvelgti ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslo žmonių uždirbtas lėšas (ir netgi jas nusavinti) socialiai remtinųjų labui. Tačiau tokia praktika, kaip rodo patirtis, neefektyvi: ji nesukuria naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvos, o tik skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas visuomenėje.

Antra, neteisėtai gautam pelnui paslėpti tenka sunaudoti per daug jėgų, energijos, kuri galėtų būti nukreipta verslui plėtoti. Be to, neretai sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus pasinaudojama nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja verslo žmones su nusikaltėlių pasauliu. Iškyla verslo kriminologizavimo pavojus. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse šalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos apeiti, kartais tampanti neišvengiamybe, didelė.

• Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiškai naudingos partnerystės. Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama sąmoningai visų visuomenės narių pastangomis ir veiksmais. Šia prasme ji yra visų mūsų „rankų darbas“, kaip ir demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekviena iš mūsų laisvės ribas. Rinkos erdvėje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas, t.y. mes turime elgtis pagal galiojančias taisykles ir normas taip, ka.d nepažeistume kito teisių. O jeigu taip, tai verslininkas nėra atsakingas už viską, kas vyksta rinkos erdvėje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa reali. Taigi galima tarti, jog rinkos „moralinis veidas“ – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei elgesio rezultatas.

Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota. Civilizuoto verslo šalyse totalinę konkurenciją keičia abipusiškai naudingos partnerystės paieškos. Taip atsitinka todėl, kad: pirma, visų konkurentų sunaikinti yra neįmanoma; antra, totalinis konkurentų „šalinimas iš kelio“ reikalauja didelių pastangų, energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to, pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius; trečia, tokia kova didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį bei psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą „tvirtos ir teisingos valdžios rankos“ šalininkų ideologijoms tarpti. Taigi ne konkurento sunaikinimas, o abipusiškai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.

• Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi su juo. Skiriami dviejų tipų įsipareigojimai: verslo partneriui ir valstybei. Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymasis. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausia bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina įtampą rinkos santykiuose. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija verslo pasaulyje bei visuomenės akyse. Tai labai apsunkina jo tolesnę veiklą.

Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurti specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės nepažeidžia verslo etikos normų, ar vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat uoliai sekama, ar adekvačiai su ja elgiasi kompanionai. Jeigu tokių pažeidimų užfiksuojama, tai stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti, ir šiaip apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali turėti neigiama įtaką verslo plėtotei apskritai. Tik išmėginus visus būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetų.

Kur kas sudėtingesni verslininko santykiai su valstybe ir jos institucijomis. Verslininkas čia nėra valstybei lygiavertis partneris (ekonomine prasme). Verslininkas yra žmogus, kuris savo iniciatyva ir darbu uždirba nemažas lėšas. Taigi iš jo paimti (atimti) galima gerokai daugiau nei iš eilinio piliečio. Valstybė ir jos institucijos tam turi teisėtą galią ir stengiasi ja pasinaudoti. Šia prasme verslininko galimybės daryti jai poveikį yra gana ribotos. O valstybės – atvirkščiai. Verslininko įsipareigojimas valstybei reiškia būtinumą laikytis verslą reglamentuojančių įstatymų ir sąžiningai mokėti mokesčius. Pelnas dorovine prasme yra pagrįstas tiek, kiek verslininkas, pirma, sugeba dalytis su visuomene neslėpdamas pajamų dydžio, ir antra, savanoriškai ir laisvai aukoja dalį pelno aukštesniems tikslams (mokslui, menui palaikyti, labdarai ir pan.). valstybės uždavinys – sudaryti tokias sąlygas, kad taip elgtis verslininkui būtų ne tik prestižiška, bet ir naudinga. Verslininkas neturi būti visiškai nušalintas nuo lėšų paskirstymo, turi žinoti, kam jos skiriamos: ar tikrai tiems, kam jos reikalingos, ar nukreipiamos į sritis, kurios ugdo žmonių versliškumą, skatina iniciatyvą, ar naudojamos tik valdininkijos gretoms gausinti ir išlaikyti, valdininkų kabinetuose sukurtiems projektams realizuoti. Tai verslininko, kaip „duodančiojo“, teisė. Kita vertus, dorai vykdydamas savo įsipareigojimus – mokėdamas mokesčius – verslininkas turi moralinę teisę tikėtis, kad ir valstybė elgsis deramai: saugos ir gins jo interesus. Ir pirmiausia jo prigimtinę teisę į nuosavybę, laisvą iniciatyvą, užtikrins jam saugumą. Šiais fundamen.taliais principais ir grindžiama jau keletą metų gyvuojančio Lietuvos nuosavybės saugos kongreso veikla.

• Verslininkas visada r

. . .

1. Ar Jūs žinote, kas yra etikos kodeksas?

a) taip

b) ne

c) kažką esu girdėjęs (girdėjusi)

2. Ar etikos kodeksas egzistuoja Jūsų darbovietėje?

a) taip

b) ne

c) nežinau

3. Ar Jūs esate susipažinęs su savo darbovietės etikos kodeksu?

a) taip, skaičiau jį

b) ne, tačiau žinau pagrindinius jo aspektus

c) ne, tingėjau skaityti

4.Ar dažnai atsitinka taip, jog negalite elgtis pagal etikos kodeksą?

a) kartais būna

b) taip

c) niekada

5. Kaip Jums atrodo ar Jūsų darbovietėje vyrams lengviau padaryti karjerą negu moterims?

a) taip, lengviau

b) man atrodo kad visi tūri vienodas galimybės

c) ne

6. Ar Jūsų darbovietėje yra baudžiama už etikos kodekso pažeidimą?

a) taip

b) nežinau nei vieno tokio atvejo

c) ne

7. Jūsų nuomone, kas lojaliau žiūri į kodekso pažeidimus: kolegos ar verslo partneriai?

a) kolegos

b) verslo partneriai

c) priklauso nuo pažeidimo

8. Jūsų lytis

a) vyras

b) moteris

AČIŪ UŽ JŪSŲ DALYVAVIMĄ

Anketą sudarė KU SMF studentė Jolanta Jegorova ATSAKYMŲ REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

Anketavime dalyvavo 20 žmonių: 19 moterų ir 1 vyras. Jie visi dirba vienoje organizacijoje, bendrauja tarpusavyje ir su verslo klientais. Organizacija yra sena, bet po jos reorganizacijos įvyko labai daug pasikeitimų: todėl ji yra pakankamai šiuolaikiška ir joje stengiamasi neatsilikti savo aptarnavimo lygiu nuo užsienio panašios paskirties organizacijų. Joje yra sudarytas etikos kodeksas, kuriame aprašytos pagrindinės taisyklės bendraujant tarpusavyje ir su verslo partneriais, kai kurios vidaus taisyklės, interesų konfliktai, ryšiai su visuomene, dalyvavimas politinėje veikloje ir kiti labai svarbūs punktai. Organizacijoje dirba daug daugiau darbuotojų, tačiau ne visi panoro atsakyti į anketos klausimus. Po anketavimo buvo gauti sekantys rezultatai:

1. Ar Jūs žinote, kas yra etikos kodeksas?

d) taip 18

e) ne 0

f) kažką esu girdėjęs (girdėjusi) 2

Iš atsakymų matosi, kad visi organizacijos darbuotojai žino, kas yra etikos kodeksas, tai reiškia, kad vadovybė pasistengė visus savo darbuotojus supažindinti su vidaus elgesio taisyklėmis.

2. Ar etikos kodeksas egzistuoja Jūsų darbovietėje?

a) taip 19

b) ne 0

c) nežinau 1

Labai gerai, kad organizacijos darbuotojai žino apie etikos kodekso egzistavimą jų darbovietėje, nes taip jie supranta, kad vadovybė stengiasi jiems suteikti kuo geresnes darbo sąlygas, o be to ji nėra abejinga darbuotoju tarpusavio konfliktams ir problemoms.

3. Ar Jūs esate susipažinęs su savo darbovietės etikos kodeksu?

a) taip, skaičiau jį 16

b) ne, tačiau žinau pagrindinius jo aspektus 1

c) ne, tingėjau skaityti 3

Kaip ir bet kokioje organizacijoje visada atsiranda žmonių, kuriems nelabai rūpi organizacijos vidaus taisyklės. Atsakymuose matosi, kad 3 žmonės paprasčiausiai tingėjo perskaityti etikos kodeksą, o dar vienas perskaitė tik pagrindinius jo aspektus. Tai galėjo atsitikti dėl to, kad kodeksas gan ilgas ir nuobodžiai skaitomas.

4.Ar dažnai atsitinka taip, jog negalite elgtis pagal etikos kodeksą?

a) kartais būna 11

b) taip 5

c) niekada 4

Atsakymai – geras įrodymas, kad visi klysta. Tačiau tai, kad žmonės pripažįsta, jog buvo suklydę gali reikšti tik viena – jie tai supranta ir ateityje bandys to išvengti.

5. Kaip Jums atrodo ar Jūsų darbovietėje vyrams lengviau padaryti karjerą negu moterims?

a) taip, lengviau 12

b) man atrodo kad visi turi vienodas galimybes 5

c) ne 3

Įdomiausia yra tai, jog be visų 11 moterų, „taip“ atsakė ir vienintelis vyras, jis mano, kad paaukštinimo atveju pirmenybė yra suteikiama vyrams. Kiti mano, kad kilimas karjeros laiptais nuo lyties nepriklauso, o priklauso tik nuo asmeninių sugebėjimų.

6. Ar Jūsų darbovietėje yra baudžiama už etikos kodekso pažeidimą?

a) taip 13

b) nežinau nei vieno tokio atvejo 4

c) ne 3

Sprendžiant iš atsakymų ga.lima teigti, kad darbuotojai yra tikrai baudžiami už etikos kodekso pažeidimą ( net 13 darbuotojų buvo su to susidūrę), tačiau tai neskelbiama viešai, o papeikimus jie gauna asmeniškai iš valdžios.

7. Jūsų nuomone, kas lojaliau žiūri į kodekso pažeidimus: kolegos ar verslo partneriai?

a) kolegos 15

b) verslo partneriai 0

c) priklauso nuo pažeidimo 5

Pagal žmonių atsakymus galima teigti, kad visi darbuotojai supranta, jog yra labai sunku ištaisyti klaidą, kuri yra padaryta reikaluose su verslo partneriais. Daug lengviau ištaisyti nesisupratimus su kolegomis, negu su žmonėmis, kurie nenusiteikę klausyti pasiaiškinimus dėl kokios priežasties įvyko nesupratimas. IŠVADOS

Atlikus literatūros apie etikos kodeksą analizę, galima daryti šias išvadas:

• Etikos kodeksai padeda darbuotojams nukreipti visą savo energiją ir entuziazmą reikiama kryptimi;

• Etikos kodeksai neapsaugo nuo klaidų ir negarantuoja sėkmingos bei pelningos veiklos įmonei;

• Etikos kodeksai be jokios abejonės padeda darbuotojams suprasti savo naudą įmonėje.

Išanalizavus gautus anketos atsakymus galima padaryti sekančias išvadas:

• Įmonėje „H“ visi darbuotojai žino, kad egzistuoja tam tikros vidaus ir darbo su klientais taisyklės, kurių reikia laikytis.

• Įmonės vadovybė stengiasi, kad visi darbuotojai laikytųsi etikos kodekso. Tiems, kurie jį pažeidžia jie taiko bausmes.

• Kaip ir reikėjo tikėtis, bausmės už etikos kodekso pažeidimus su verslo klientais yra rimtesnės. Tokią išvadą galima daryti iš to, kad beveik visi darbuotojai supranta jog kodekso pažeidimai su partneriais yra daug baisesnės negu su kolegomis (7 klausimas).

• Man atrodo, kad įmonės vadovybė pati ne visada laikosi kodekso taisyklių, nes kai kurie (ypač moterys) darbuotojai jaučia spaudimą (pvz., paaukštinimo atvejais).

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

Kučinskas V.2003. Vadovavimo etika. Klaipėda.

Paulavičiūtė A. 1998. Verslo etikos būklė Lietuvoje. Kaunas.

Pruskus A. 1994. Verslo etika. Vilnius.

Sakalas A. 1998. Personalo vadyba. Kaunas.

Seilius A. 1994. Firmos kūrimas ir valdymas. Klaipėda.

Stoner J., Freeman R., Gilbert D. 2001. Vadyba. Kaunas.

Vasiljevienė N. 2000. Verslo etika ir elgesio kodeksai. Kaunas.

Vyšniauskienė D., Kundrotas V. 1999.Verslo etika. Kaunas.

Join the Conversation

×
×