Ergonomika

TIRIAMO OBJEKTO CHARAKTERISTIKA

BENDRIEJI DUOMENYS

Mano pasirinktas tiriamasis objektas yra restoranas “Vilnoja”. Šiame restorane galima paragauti plataus asortimento gardžių patiekalų, pagamintų iš vištienos, jautienos, žuvies, daržovių, vaisių ir t.t. Šiame restorane aš dirbu vadybininke. Tenka rūpintis, kad lankytojai būtų patenkinti nepriekaištingu padavėjų ir barmenų aptarnavimu, skaniais patiekalais, restorano apskaita, lankytoju pritraukimu ir kt.
Maitinimo įmonių tipų bendrasis apibudinimas taikomas visoms Lietuvos Respublikos maitinimo įmonėms nepaisant jų nuosavybės formų. Atsižvelgiant į lankytojų aptarnavimo lygį ir sąlygas, pateikiamų patiekalų sudėtingumą, maitinimo įstaigos skirstomos pagal tipus, sppecializaciją ir kategorijas. Maitinimo įstaigos tipą nustato steigėjai, o jį patvirtina miesto verslo skyrius. Projektuojant maitinimo įmones, vadovaujamasi galiojančiomis statybos normomis ir taisyklėmis. Maitinimo įstaigos privalo turėti iškabą ir vidaus reklamą. Iškaba turi suteikti informaciją lankytojams apie įstaigos tipą, nurodyti pavadinimą, kategoriją, darbo režimą. O vidaus reklama turėtų informuoti apie teikiamas paslaugas. Nors dabar labai dažnai pasitaiko restoranų ar kavinių, kurių lauko iškabose galima gauti ne tik informaciją apie įstaigos darbo laiką ar pobūdį, bet ir apie pateikiamus patiekalus ir jųų kainas.
Atsiskaitymo su lankytojais formos priklauso nuo įstaigos savininkų požiūrio, noro ir galimybių. Galima pateikti tokias atsiskaitymo su lankytojais formas:
 atsikaitymas per padavėjus;
 atsiskaitymas per barmenus;
 mišri atsiskaitymo forma;
 kasų;
 abonentų;
 kredito;
 kitos.

Maitinimo įstaigų tipai: restoranas; kavinė; baras; užkandinė; valgykla.
Atsižvelgiant į pateikiamą asortimentą, aptarnavimo lygį, teikiamų pa

aslaugų kiekį ir kitus reikalavimus, maitinimo įstaigoms suteikiamos kategorijos: liukso; aukščiausia; pirma; antra; trečia. Maitinimo įstaigai, neatitinkančiai kategorijos reikalavimų, verslo skyriaus kategorijų suteikimo komisija gali sumažinti kategiriją. Visoms maitinimo įstaigoms miestų ir rajonų verslo skyriai išduoda įmonėms registracijos pažymėjimus.

MAITINIMO ĮMONIŲ TIPAI

KATEGORIJOS

LIUKSO AUKŠ-
ČIAUSIA PIRMA ANTRA TREČIA
Restoranai
Tai maitinimo įmonės, kuriose lankytojams siūlomas gausaus patiekalų, gėrimų, konditerijos asortimentas, sudaromos sąlygos poilsiui ir pramogoms. + + + – –
Kavinės
Tai maitinimo įmonės, kuriose yra gausus karštų ir šaltų patiekalų asortimentas. + + + + –
Barai
Tai maitinimo įmonės, kuriose lankytojams siūlomas tam tikrų patiekalų, užkandžių, konditerijos gaminių, platus gėrimų asortimentas. + + + – –
Užkandinės
Tai maitinimo įmonės, kuriose atsižvelgiant į jos specializaciją, lankytojams siūlomas nuolatinis, bet nelabai gausus šaltų patiekalų ir gėrimų asortimentas. – – – + +

Valgyklos
Tai įmonės, kuriose gaminami ir realizuojami gausaus asortimento kasdieninės paklausos patiekalai, sudarantys visą dienos racioną (pusryčiai, pietūs, vakarienė). – – – + +

DARBO CHARAKTERISTIKA,
KENKSMINGI IR PAVOJINGI
APLINKOS VEIKSNIAI

PERSONALO STTRUKTŪRA

VADOVAS

VADYBININKAS

GAMYBOS VADOVAS

VIRĖJAI
BARMENAI PADAVĖJAI

KEPĖJAI

Darbo laikas: 10.00 val. – 23.00 val.
Nelaimingi atsitikimai darbe dažniausiai įvyksta tada, kai personalas visai nesupažindinamas arba blogai supažindinamas su saugaus darbo taisyklėmis, kai pažeodžiamas technologinis procesas, nesutvarkyti įrengimai, sugedę prietaisai, blogi ar nepritaikyti darbui įrankiai, kai nėra įspėjančių užrašų, netinkami darbiniai drabužiai, blogas apšvietimas, žema gamybos kultūra. Pašalinus šiuos minėtus trūkumus, galima labai pagerinti darbo sąlygas ir kartu sumažinti nelaimingų atsitikimų skaičių.

Visi įmonės darbuotojai nepriklausomai nuo darbo stažo, kvalifikacijos, gamybos pobūdžio turi būti instruktuojami saugos darbe klausimais. Instruktuojama pagal instrukcijas, kurios nu

ustatyta tvarka turi būti patvirtintos įmonėje. Darbuotojų instruktavimas įforminimas instruktavimų registracijos žurnaluose. Yra provalomi tokie saugos darbe instruktavimai: įvadinis, pirminis darbo vietoje, periodinis darbo vietoje, papildomas darbo vietoje. Prieš sudarydami darbo sutartis visi darbuotojai privalo išklausyti įvadinį instruktavimą ir tai turi būti įforminta įvadinio instruktavimo registracijos žurnale, kuris yra saugomas įmonėje 75 metus po paskutinio įrašo. Instruktuoja darbdavys arba jo įgaliotas asmuo, tųurintis atitinkamą pažymėjimą. Darbuotojai, kurie neinstruktuojami darbo vietoje, įvadinio instruktavimo metu papildomai supažindinami su jų pareiginiuose nuostatose išdėstytais saugos darbe reikalavimais. Pirminį instruktavimą darbo vietoje privalo išklausyti darbuotojai, gaminantys produkciją, teikiantys paslaugas, dirbantys su medžiagomis, žaliavomis, įrankiais, įrengimais arba kurių darbas susijęs su kenksmingais bei pavojingais veiksniais, potencialiai pavojingais įrenginiais. Pirminis instruktavimas darbo vietoje yra privalomas ir nuolatiniams darbuotojams, ir laikinai dirbantiems bei komandiruotiems dirbti darbus asmenims. Profesijų, kurioms nerengiamos saugos darbe instrukcijos, sąrašą sudaro darbdavys, suderinęs su Valstybine darbo inspekcija. Šių profesijų darbuotojai darbo vietoje neinstruktuojami, tačiau jei jie dirba kitus darbus, kuriems privalo būti paruoštos saugos darbe instrukcijos, jie privalo būti instruktuojami pagal tas instrukcijas. Jei tokio sąrašo nėra, tai saugos darbe instrukcijos rengiamos darbuotojams. Padalinio vadovą instruktuoti darbo vietoje neprivaloma. Tiems darbuotojams, kurie išklausė instruktavimą, leidžiama dirbti tik po to, kai padalinio vadovas tai įformina instruktavimų da
arbo vietoje registravimo žurnale, kuris saugomas 10 metų. Darbuotojams, kurie yra naujai priimti, gali būti skiriama stažuotė, prižiūrint padalinio vadovui arba kvalifikuotam darbuotojui, darbdavio ar įgalioto asmens paskirtam raštu. Profesijų ir darbų, kųuriuos leidžiama dirbti savarankiškai tik po stažuotės, sąrašą tvirtina ir stažuotės trukmę nustato įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo, vadovaudamasis norminių aktų reikalavimais. Periodiškai yra instruktuojama ne rečiau kaip kartą per dvylika mėnesių. Jis įforminamas tame pačiame instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnale. Darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo papildomai instruktuoti darbuotojus:
 jei pasikeičia gamybos technologiniai procesai,
 jei yra patvirtinama nauja saugos darbe instrukcija,
 jei yra padaroma pakeitimai esamojoje,
 pakeitus darbo vietą tame pačiame padalinyje,
 darbdaviui, jo įgaliotam asmeniui, darbo instruktoriui, saugos darbe tarnybos specialistui arba padalinio vadovui įsitikinus, kad darbuotojo žinios yra nepakankamos,
 jei pasikeičia darbo sąlygos, turinčios įtakos darbo saugumui,
 įvykus nelaimingam atsitikimui, avarijai arba susirgus profesine liga.

Specialųjį instruktavimą privalo išklausyti darbuotojai, kurie dirba pagal paskyras leidimus arba rašytinius nurodymus. Tokio instruktavimo dažnumą, apimtį nustato asmuo leidžiantis pradėti darbus, remdamasis norminiais aktais. Toks instruktavimas įforminamas paskyroje – leidime arba rašytiniame nurodyme, pasirašant instruktuojančiajam ir instruktuojamajam.

DARBO VIETOS HIGIENINIO ĮVERTINIMO TVARKA

Darbo vietų higieninis įvertinimas susideda iš kelių nuoseklių etapų:
 parengiamojo, kurio metu identifikuojami rizikos veiksniai,
 tyrimų, kuomet atliekami kenksmingų darbo aplinkos veiksnių tyrimai,
 rizikos įvertinimo, kuomet nustatomas darbo sąlygų ke

enksmingumo laipsnis.

Atsižvelgdama į pažangią tarptautinę praktiką ir jos įgyvendinimo Lietuvoje galimybes, Vyriausybė šią tvarką keitė. 1994 m. įmonės neturėjo pakankamai šiam darbui parengtų specialistų ir sukomplektuotų tyrimų laboratorijų, todėl darbo vietų higieninį įvertinimą buvo pavesta atlikti teritoriniams visuomenės sveikatos priežiūros (higienos) centrams ir jų filialams, turintiems nustatyta tvarka atestuotas laboratorijas. Vėliau įvertinimo tvarka pakeista – suteikta teisė pačiam darbdaviui atlikti tyrimus ir higieninį įvertinimą arba savo nuožiūra pasirinkti vykdytoją iš nustatyta tvarka atestuotų tyrimų laboratorijų ir licencijuotų specialistų. Tai iš esmės atitinka ES praktiką
Darbo vietų higieninis įvertinimas atliekamas vadovaujantis higienine klasifikacija, kuri pateikia kenksmingus darbo aplinkos veiksnius ir jų normuojamus dydžius. Higieninė klasifikacija rengiama higienos normų pagrindu, ją tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Šiuo metu Lietuvoje vertinami tik tie veiksniai, kurie normuojami higienos normomis ir standartais. Tuo tarpu ES šalyse vertinami visi veiksniai, kurie gali būti susiję su sveikatos rizika darbo vietoje, tarp jų mašinų ir įrengimų saugos priemonės, stresas darbe ir kt.

DARBO SĄLYGŲ KLASIFIKACIJA

Kada darbo sąlygos kenksmingos sveikatai? Tada, kai vienas ar daugiau kenksmingų darbo aplinkos veiksnių viršija normuojamus dydžius. Kuo pavojingesnis veiksnys ir ilgesnis poveikis, tuo didesnė sveikatos pažeidimo tikimybė. Todėl vertinant darbo sąlygų kenksmingumą yra atsižvelgiama į veiksnių rizikos laipsnį, faktinius dydžius ir poveikio trukmę. Pagal Žmonių saugos darbe įstatymą darbo sąlygos yra klasifikuojamos į :
 Normalias
 Kenksmingas
 Labai kenksmingas

Dėl to nustatant darbo sąlygų kenksmingumą Lietuvoje naudojamas vienas išvestinis rodiklis (suminis arba integralinis) visiems kenksmingiems darbo aplinkos veiksniams. To pakanka nustatyti normalioms, kenksmingoms ar labai kenksmingoms darbo sąlygoms ir priemokų dydžiui už darbą kenksmingomis sąlygomis. Tačiau pagal vieną išvestinį rodiklį sunku nustatyti svarbiausius sveikatos rizikos veiksnius, planuoti specialias prevencines priemones ir vertinti jų taikymo efektyvumą. Todėl ES šalyse darbo sąlygų kenksmingumas vertinamas rizikos balais pagal atskirus kenksmingus veiksnius.

DARBO VIETA

Žmogaus darbu yra sukurta ir toliau kuriama visa žmonijos civilizacija bei kultūra, visos materialinės ir dvasinės vertybės. Tačiau darbas gali žmogui ir kenkti – tai priklauso nuo darbo pobūdžio, sąlygų.
Darbas padeda fizinei ir dvasinei sveikatai, kai:
 Jis atitinka dirbančiojo fizines ir psichines galias, sugebėjimus bei kvalifikaciją;
 Jis mėgstamas, įdomus ir dirbantysis suvokia jo svarbą;
 Darbas ne per daug monotoniškas, kai gauna padirbėti ir raumenys ir smegenys;
 Tinkamas darbo ritmas, pastovus ir racionalus darbo rėžimas, pakanka poilsio;
 Yra tinkamos darbo sąlygos (apšvietimas, vėdinimas, apsauga nuo triukšmo, tinkamai įrengta darbo vieta.

Dirbant bet kurį darbą, patartina laikytis šių taisyklių:
 Reikia mokėti darbą;
 Pasiruošti darbui, tai yra susiieškoti viską (įrankius, priemones), kas reikalinga darbui. Sakykime, kad jei jau pradėjome gaminti salotas ir dar reikia eiti atsinešti aliejaus ir pipirų, tai būtų imtasi darbo nepasiruošusi;
 Vengti nenaudingų judesių, kurie eikvoja energiją, laiką, o pačio darbo kokybės nepagerina;
 Darbus vykdyti tiksliai, nuosekliai, pagal tam tikrą eigą, kad vieni darbai nekliudytų kitiems ir taip nebūtų gaišiamas laikas;
 Stengtis dirbti gerai ir taupiai.

Kiekvienas žmogus, dirbantis bet kokį darbą, turi dirbti švariai. Atliekant darbą švariai ir tvarkingai, tai darome ne kieno nors naudai, bet savo pačių gerovei, savo patogumui ir savo sveikatos apsaugojimui. Jei dirbsime netvarkingai, tai gali būti bet kokios ligos, infekcijos priežastimi todėl, kad dulkės, žemės, puvėsiai, įvairūs maisto likučiai sudaro puikias sąlygas veistis musėms, tarakonams, žmogaus kūno parazitams ir kitiems kenkėjams. Tuo pačiu šie kenkėjai gali atnešti ligų, bakterijų ir iš kitur. Dažnai plaunant patalpas su visais nešvarumais yra pašalinami ir žmogaus sveikatai pavojingi mikroorganizmai. O plaunant ir dezinfekuojant su atitinkamomis priemonėmis yra pašalinami ir žmogui plika akimi nepastebimi kenkėjai. Taigi kuo daugiau yra švarinama aplinka, tuo labiau sumažėja pavojus susirgti arba susilpninti savo sveikatą. O be to, nešvari ir netvarkinga aplinka erzina žmones, blogina nuotaiką, mažina darbingumą. Dulkės, kad ir kokios jos bebūtų, taip pat kenkia žmogaus sveikatai. Jei alsuosime dulkėtu oru, nusilps plaučiai, alsuojamieji keliai ir gali susidaryti polinkis susirgti tuberkulioze ar kitomis ligomis. Jei langų ar lempų stiklai bus apdulkėję, jie įleis į patalpą daug mažiau šviesos.

DARBO VIETOS KOMPIUTERIZAVIMAS

Kasdien vis didėja susidomėjimas naujomis kompiuterių galimybėmis. Be jų nebeįmanoma įsivaizduoti darbo. Deja, taip pat didėja ir nerimas dėl dėl kompiuterių vartotojų sveikatos. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad netinkamas darbas kompiuteriu gali būti akių, kaulų ir raumenų, odos ir kitų sveikatos pažeidimų priežastimi. Kaip įsirengti darbo vietą, kad dirbant kompiuteriu būtume saugūs?
Dauguma ergonomikos reikalavimų darbo vietai yra pakankamai griežti, tačiau vieną paprastą patarimą galima taikyti visiems dirbantiems kompiuteriu: įsirengti savo darbo vietą taip, kad būtų galima jaustis patogiai.
Patogų darbo vietos įrengimą reikėtų pradėti nuo kėdės, kuri turėtų būti parinkta atsižvelgiant į dirbančiojo parametrus. Didelė kėdė galbūt atrodys įspūdingai, tačiau bus visiškai netinkama smulkaus sudėjimo žmogui. Tinkama kėdė turi visiškai atitikti nugarą – nuo pečių linijos iki pat sėdmenų. Ta pati kėdė negali tikti visiems, todėl pasirenkant reikėtų išbandyti keletą skirtingų modelių. Turėtų būti galimybė reguliuoti kėdės aukštį, gylį, atlošo ir pageidaujama sėdynės kampą. Darbo kėdės privalumas – platūs, reguliuojami ranktūriai. Kėdėms su ratukais turėtų būti skirta ne mažiau kaip 1m3 grindų ploto judėjimui.
Daugumos specialistų nuomone, sveikiausia sėdėti tiesiai, kaip styga. Tačiau žmogus neprivalo sėdėti visiškai tiesiai – galima tiesiog drybsoti kėdėje, jeigu taip jaučiamasi patogiai ir laisvai. Maloniausia sėdėsena – šiek tiek atsilošus, prigludusia prie atlošo nugara. Tačiau kaklas turėtų būti tiesus, nes palenktu kaklu sunku ilgai išlaikyti galvą, sveriančią 5 kilogramus. Man asmeniškai tokia sėdėjimo poza nepriimtina. Aš sėdžiu netaisyklingai – šiek tiek palinkusi į priekį, bet nesusikuprojusi. Taip sėdėdama aš daug greičiau atlieku man pavestą padaryti darbą. Nesakau, kad mano nugara napavargsta. Aš kas kiek laiko darau trumpas pertraukėles, kurias daryčiau ir sėdėdama taisyklingai. Tad veltui laiko aš nesugaištu, o ir darbas yra atliekamas daug greičiau.
Specialistai taip pat sutinka, kad net idealiausia poza yra netinkama, jei ji ilgai nekeičiama. Jei pamirštama judėti, raumenys sustingsta. Darbo kėdės “pareiga” ne tik suteikti patogumą dirbančiąjam, bet ir priminti sėdinčiąjam, kad jis retkarčiais pakeistų padėtį, jei pats nejaučia tam poreikio. Kai kurie specialistai tokias kėdes vadina “laisvai plaukiojančiomis”, nes jos tarytum priglunda prie sėdinčiojo ir, judėdamos kartu su juo, kartoja sėdičiojo judesius. Tai leidžia kurį laiką dirbti sėdint tiesiai, po to atsilošti ar net pasisupti.
Patogiai atrėmus kojas, raumenys geriau aprūpinami krauju ir tai padeda išvengti patinimo, kurį gali sukelti ilgas sėdėjimas vienoje vietoje. Lietuvoje nepriimta užkelti kojas ant stalo, todėl po stalu reikėtų pastatyti atramėlę kojoms atremti. Mano darbe tokio patogumo nėra, bet man pilnai pakanka kojas statyti ant grindų. O jei į darbą atvažiuoju padirbėti savaitgaliais, per pertraukėlę kojas užsikeliu anr stalo, nes taip aš atsipalaiduoju.
Darbo kompiuteriu vieta turi būti pakankamai erdvi, kad būtų galima be vargo išdėstyti kompiuterį, klaviatūrą, “pelę” ir medžiagą, reikalingą darbui. Neretai būna sunku paisyti ergonomikos reikalavimų vien dėl to, kad dirbama prie nepakankamai didelio stalo. Daugeliui darbų tinkamiausias platus, vientisas stalas. Tačiau darbui pritaikyti galima ir mažesnį, pastačius šalia papildomą stalą.. Tai svarbu, nes vis daugiau žmonių darbe naudoja didelį monitorių, kuris užima apie pusę metro stalo pločio. Be to, klaviatūra turi būti pakankamai toli, kad nereikėtų palenkti galvos norint matyti, kas spaudžiama pirštais. Kiek man teko pastebėti darbo vietų, labai nedaugelyje darbo vieta yra neapkrauta.
Yra pageidautina, kad stalo aukštis būtų reguliuojamas, bet tai nebūtina, jei stalas tinkamo aukščio. Galima derinti kėdę prie stalo, prieš tai prisiderinus sau jos aukštį: reikia atsisėsti patogiai, pastatyti kojas statmenai grindų, kelius sulenkti stačiu kampu. Jei kojos ne visai remiasi į grindis, reikėtų joms naudoti atramą. Sėdėti reikia kiek įmanoma arčiau stalo. Pečiai turi būti atpalaiduoti, alkūnės sulenktos, dilbiai atremti į ranktūrius ar stalą.. Galva, kūnas ir rankos turi būti nukreipti viena kryptimi. Bet labiau įsigilinus į šius reikalavimus, galime pastebėti, kad mes taip nedarome. Specialistai perspėja, kad labai svarbu neatlošti pečių, nes tai greitai sukelia pečių lanko ir kaklo pažeidimus. Ši kenksminga pečių padėtis dabar ypač dažna, kadangi “pelė” atsirado vėliau, negu kita kompiuterio įranga ir dažnai laikoma per toli nuo klaviatūros. Paprastai jos siekiama toli į šalį, be reikalo įtempiant pečių raumenis. Norint to išvengti, reikia naudoti siauresnę arba ištraukiamą – suveriamą po stalu klaviatūrą.
Kompiuterio monitorius turėtų būti pastatytas ne per aukštai, o taip, kad viršutinis jo kraštas būtų žemiau akių lygio. Patį ekraną reikėtų šiek tiek atlošti. Vis dar tenka matyti monitorių, pastatytų per daug aukštai. Jei trūksta vietos ant darbo stalo, nebūtina procesorių statyti ant stalo, po monitoriumi. Jį galima laikyti ir ant grindų. Neblogas sprendimas didelį monitorių pastatyti ant atskiro žemo stalelio, žemiau klaviatūros lygio.
Jei darbo vieta yra netoli lango, reikėtų monitorių pasukti šonu ar kampu į jį. Ekrano spalvos tonas turi būti kiek įmanoma panašesnis į paviršiaus, esančio už jo, spalvą, kad kontrastas nevargintų akių. Apšvietimui reguliuoti ant langų reikalingos užuolaidos arba žaliuzės. Darbui kompiuteriu reikia silpnesnio negu įprasta įstaigose apšvietimo. Kad aiškiai matyti dokumentus ant stalo, sunku apsieiti be stalinės lempos.
Įsirengiant darbo vietą daugiau reikėtų galvoti apie save. Niekas nežino daugiau apie savo darbą, kaip pats darbuotojas. Todėl jo nuomonė turi būti labai svarbi pertvarkant darbo vietą. Negali būti vienintelio tinkamo būdo pritaikyti darbo vietą darbuotojo poreikiams. Kiekvienam darbuotojui reikėtų asmeniškai išbandyti, ar konkreti ergonominė priemonė, tarkim, riešo atrama jam palengvina darbą. Darbo medicinos tarnybų personalas turėtų pasiūlyti keletą ergonominių modelių, kad darbuotojai prieš pasirinkdami juos galėtų išbandyti. Bet kasdienybėje taip nebūna. Jei yra įrengiama darbo vieta, tai yra manoma, kad pats darbuotojas prie jos ir prisitaikys. Nemanau, kad yra daug tokių darbdavių, kurie pvz. Atleidus vieną darbuotoją ir priimant į jo vietą kitą, keičia stalą ar tai kėdę, nes ji, matote, yra ne pagal naujojo darbuotojo ūgį.
Tyrimais nustatyta, kad Lietuvoje dažniausiai dirbama su senais, techniškai nevisai tvarkingais kompiuteriais, todėl elektromagnetinių laukų parametrai (ypač elektrinio lauko) darbo aplinkoje gali viršyti maksimaliai leistinas normas. Jeigu išmatavus kompiuterio skleidžiamus elektromagnetinius laukus užfiksuoti nustatytų parametrų viršijimai, visų pirma būtina patikrinti, ar kompiuteris įžemintas.
Laikantis šių reikalavimų, darbas kompiuteriu nekels sveikatos problemų. O pats kompiuteris bus kasdieninis pagalbininkas, o ne kenkėjas.

TIRIAMO OBJEKTO DARBO APLINKOS ERGONOMINIO

ĮVERTINIMO KLAUSIMYNAS

Ergonomika – dar gana nauja sąvoka mūsų gyvenime. Iš ergonomikos apibrėžimo ir jos tyrimo objekto analizės žinoma, kad ši mokslo šaka tiria darbo saugumą, darbo proceso optimizavimo, mašinų adaptavimo žmogaus našiam, saugiam ir efektyviam darbui klausimus.

Lietuva yra viena iš pirmųjų Centrinės ir Rytų Europos regiono šalių, kurioje 1993 m. priimtas Žmonių saugos darbe įstatymas. Įgyvendindamos šio įstatymo nuostatas, visos įmonės, įstaigos ir organizacijos turi atlikti darbo vietų higieninį įvertinimą. Šis įvertinimas atliekamas norint išaiškinti, ar darbo sąlygos kenkia sveikatai ir gali sukelti profesines ligas. Nustačius kenksmingas darbo sąlygas darbdavys turi numatyti būdus joms gerinti, aprūpinti darbuotojus asmeninės apsaugos priemonėmis, trumpinti darbo laiką, organizuoti darbuotojų sveikatos tikrinimus. Darbdavys privalo užtikrinti darbuotojų saugą, įvertinti rizikos veiksnius darbo vietose.

1993 m. Lietuvoje priimtas Žmonių saugos darbe įstatymas. Įgyvendindamos šio įstatymo nuostatas, visos įmonės, įstaigos ir organizacijos turi atlikti darbo vietų higieninį įvertinimą. Šis įvertinimas atliekamas norint išaiškinti, ar darbo sąlygos kenkia sveikatai ir gali sukelti profesines ligas.
Dauguma ergonomikos reikalavimų darbo vietai yra pakankmai griežti, tačiau vieną paprastą patarimą galima taikyti visiems dirbantiems kompiuteriu: įsirengti savo darbo vietą taip, kad būtų galima jaustis patogiai.

KLAUSIMAI – ATSAKYMAI

1) Ar darbo patirtis turi įtakos darbui?
2) Ar būtinas specialus vadybininko fizinis pasiruošimas?
3) Ar būtina vadybininkui turėti vadybininko specialybę?
4) Ar nemiga kenkia vadybininko darbui?
5) Ar davė naudos

Veratūra
1. Adaškevičius R., Vegys A. Ergonomika, 1999, Kaunas
2. Jankauskas R. Kompiuteris: pagalbininkas ar kenkėjas?, Sveikata, 2000,
Nr. 7-8
3. Žmonių sauga darbe. Norminių aktų rinkinys, 1995, Vilnius
4. Darboviečių įrengimo bndrieji nuostatai, 1998
5. Darbuotojų apsaugos nuo biologinių medžiagų poveikio darbo vietose nuostatai, 1999, Vilnius

Leave a Comment