Henriko Radausko eilėraščio “Mergaitė pajūry” interpretacija
Henrikas Radauskas – lietuviško eilėraščio meistras. Poetas gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prassmės. Grožis tampa aukščiausia vertybe, o meno kūryba – vienintele gyvenimo prasme. Radausko eilėraštis “Mergaitė pajūry” sudarytas iš dviejų posmų, kurių kiekvienas yra tarsi padalintas pusiau. Vaizdas primena impresionisto paveikslą, kuriame svarbiausias įspūdis. Šis eilėraštis “Mergaitė pajūry” tarsi paveikslų ciklas, kuriame vaizduojami du fragmentai – tai pirmas ir antras posmeliai. Eilėraštis prasideda žodžiais: “Dvi rausvos mergaitė kojos/ Nueina jūros krantu.”. vaizdas yra tolstantis (“Nueina…”). Eilėraštyje smulkmeniškai neaprašoma mergaitės figūra, o tik kojos, kurios yra pirmas įspūdis. “Dvi rausvos mergaitės kojos” yra kaip ir tautosakiškos “auksinės mergaitės kasos” jaunystės, mergystės simbolis. Antrose posmų dalyse parodomi jau lyrinio “aš” jausmai. Lyrinio subjekto jausmai emocingi ir juos galima pavadinti prisipažinimu, priešingai nei pasakojimas apie mergaitę, kuris yra ramus, nuosaikus. Tačiau lyrinis subjektas nesako “aš”, o “mano sapnas”, “širdis”, kalba tarsi prisidengdamas, vengdamas šnekėti apie save. Pirmame posme po, regėjimo atpaskojimo, lyrinis “aš” prisipažįsta: “Tai jų mano sapnas ieškojo./ Klajodamas tiek naktų.”Iš šių emocingų, jausmingų ir daug ką pasakančių žodžių paaiškėja, jog šis regėjimas pagrįstas ilgais ieškojimais sapnuose. Meilės ar mergaitės idealo ieškojimas yra romantiškas. Ši emocija sustabdoma mergaitės aprašymu, kuris yra artimas, su smulkiomis detalėmis, tarsi netoliese esantis, matomos smulkmenos: kriauklės, žolelės, baltos putos, kurios dar padidina galimybę vaizduotėje išvysti poeto kuriamą paveikslą. Posmo spalvos: žalia, balta, raudona. Iš detaliųpiešiamas romantinis paveikslas: jūros krantas, basa mergaitė. Natūrali, gamtiška, viena. Ir – nueinanti. Kaip vizija: pasirodanti ir išnykstanti.
Po vaizdo aprašymo vėl prasiveržia jausmai: “Ir puola širdis man ant kelių/ Prieš tas žydinčias radastas.”. Ši emocija dar stipresnė ir vaizdingesnė nei pirmoji. Iš personifikacijos galima būtų spėti, kad tai prisipažinimas meile. Eilėraščio pabaiga labai rafinota ir džentelmeniška, nes tarsi jaunikaitis puola ant kelų ir prisipažysta meile. Šiame posme išsakoma pagarba, susižavėjimas, meilė, nuolankumas. Lyrinis subjektas puola ne prieš radastas, o prieš kojas. Metafora pagrįsta tuo, kad kojos ir radastos panašios rausvumu. Poetas pavaizduoja kaip Žydinčias – tai ryškus grožio aspektas.Eilėraštyje gamtos vaizdas atsiveria vizualiai. Dėl to poetas į gamtą žvelgia dailininko akimis, išgyvena ją dailininko jausmais. Jis kuria eilėraštį, kaip tapytojas akvarelę.