Energetinės ir nerūdinės žaliavos

Turinys

ĮVADAS............................3
I. ŽALIAVOS, JŲ RŪŠYS IR PARUOŠIMAS 5
1.1 Žaliavų apibūdinimas ir atsargos 5
1.2 Žaliavos ir jų paruošimas 8
1.3. Žaliavų rūšys 10
1.4 Žaliavų perdirbimas 11
1.5 Antrinės ža1iavos 13
II. CHEMIJOS PRAMONĖJE VARTOJAMOS ŽALIAVOS IR ENERGIJA 14
2.1 Cheminės produkcijos kokybė ir savikaina 15
III. ENERGIJA IR JOS ŠALTINIAI 17
3.1 Orimulsija – alternatyva mazutui 18
IV. NAFTA 20
4.1 Naftos cheminė sudėtis 20
V. NAFTOS PERDIRBIMAS 22
5.1 Naftos distiliavimas 22
5.2 Produktai, gaunami iš naftos, jų naudojimas 24
5.3 Racionalus Lietuvos naftos panaudojimas 25
VI. “MAŽEIKIŲ NAFTA” 26
IŠVADOS 28
LITERATŪROS SĄRAŠAS 29

ĮVADAS

Žmogus visada svajoja apie geresnę ateitį. Nuo atmenamų laikų jis gerina savo gyvenimą, gražina ir tobulina būstą, aplinką. Taip pat jam reikia drabužių ir maisto. Neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės visuomenės be kompiuterių ir auutomobilių. Taip pat žmonijos civilizacija neatsiejama nuo įvairių rūšių kuro ir energijos vartojimo. Taigi, vienaprasmiškai galime teigti, kad žmogui būtinos gamtos gėrybės – bet kurio daikto gamybos žaliava. Medžiagos, naudojamos pramoniniams gaminiams gauti, ir yra vadinamos žaliavomis. Todėl iš žemės yra siurbiama nafta, išgaunamos metalų rūdos, brangakmeniai. Be to miestams ir būstui statyti taip pat reikalingos žaliavos. Žaliavos – svarbiausias technologinio proceso elementas. Nuo jų kokybės priklauso gaminamo produkto kokybė ir kaina. Žaliava – vienas pagrindinių technologinio proceso elementų, nuo kurio priklauso proceso ekkonomiškumas, gamybos technika ir produkto kokybė. Todėl visiškai nekeista, kad žaliavų gamyba yra svarbus procesas ir juo užsiima nemažai įmonių visame pasaulyje.
Tačiau tie gamtos ištekliai žemėje pasiskirstę labai netolygiai. Pasaulyje labai nedaug šalių, kuriose yra visų gamtos išteklių. Gamtos išteklių pa

asiskirstymas – vienas svarbiausių veiksnių, rodančių valstybės ekonominę galią. Jeigu jų gausu, galima sėkmingai plėtoti kokią nors pramonės šaką. Tačiau ,be abejo, yra išimčių. Geriausias ekonomiškai stiprios valstybės pavyzdys – Japonija, kurios pramonė beveik visiškai priklauso nuo žaliavų importo. Turime pabrėžti, kad žaliavų vertė labai priklauso nuo technikos lygio. O kaip žinome Japonijoje jis yra gana aukštas.
Mūsų referato tikslas yra dar kartą visiems parodyti, kad žaliavų strateginė ir ekonominė reikšmė yra be galo didelė šiuolaikiniame gyvenime, ji daro didelę įtaką visos šalies gamybai. Todėl šiame referate stengėmės nuosekliai išdėlioti pačią reikalingiausią medžiagą apie žaliavas, jų rūšis, paruošimą gamybai ir apdorojimą. Taip pat atkreipėme dėmesį ir į žaliavų perdirbimo procesą, atliekas, kurios vėliau tampa antrinėmis žaliavomis. Be to, aptarėme, kokios žaliavos yra naudojamos chemijos prramonėje, energetikoje, stengėmės pabrėžti energetinių ir nerūdinių žaliavų svarbą, juk energetika – šiuo metu pati svarbiausia ūkio šaka. Tai rodo net 15 kartų išaugęs energijos suvartojimas šiuolaikiniame gyvenime. Todėl šiame referate ir rasite visą svarbiausią informaciją apie naftos cirkuliaciją visame pasaulyje, jos perdirbimą, sužinosite kokie produktai yra gaunami iš jos, bei kaip nafta yra panaudojama Lietuvoje ir kaip ji keliauja “MAŽEIKIŲ NAFTA”.

I. ŽALIAVOS, JŲ RŪŠYS IR PARUOŠIMAS

1.1 Žaliavų apibūdinimas ir atsargos
Chemijos pramonės žaliavos klasifikuojamos pagal įvairius požymius. Pagal kilmę žaliavos skirstomos į:
• mineralines,
• augalines,
• gyvulines.
Vyrauja mineralinės ža

aliavos, t.y. naudingosios. Žemės gelmių iškasenos. Pagal agregatinę būklę jos gali būti:
• kietos,
• skystos (nafta),
• dujinės (oras, gamtinės dujos).
Pagal sudėtį žaliavos skirstomos į:
• organines,
• neorganines.
Mineralinės ža1iavos savo ruožtu skirstomos į:
• rūdines,
• nerūdines,
• degiąsias (organines).
Rūdinėmis mineralinėmis ža1iavomis vadinamos uolienos arba mineralų agregatai, turintys metalų, kurie gali būti išskirti gryni. Pavyzdžiui, geležis yra įvairaus pavidalo (magnetitas, hematitas, limonitas), o vario rūdose vario dažniausiai būna junginiuose su siera. Be pagrindinio metalo mineralų, rūdose visuomet būna priemaišų. Tos priemaišos, kurios nevartojamos garmyboje, vadinamos bergždžiąja uoliena.
Rūdos, turinčios kelis mineralus, kurių koncentracija pakankamai didelė, kad juos būtų galima išskirti pramoniniu būdu, vadinamos polimetalinėmis. Pavyzdžiui, tokios yra vario–cinko, švino–cinko–sidabo ir kitos rūdos, sudarytos iš kelių spalvotųjų metalų sulfidų.

Nerūdinėmis vadinamos visos neorganinės naudingosios žemės gelmių iškasenos, vartojamos chemijos pramonėje, statybinių medžiagų gamyboje ir kitur. Metalurgijoje jos nevartojamos, nors jų sudėtyje dažnai būna ir metalų (pvz., metalų sulfatų, fosfatų ar aliumosilikatų). Degiosios mineralinės ža1iavos (organinės iškasenos) yra anglis, durpės, degieji skalūnai, nafta, gamtinės dujos ir kt. Chemijos pramonėje jos vartojamos kaip energetinis kuras ir kaip ža1iava. Ši klasifikacija sąlygiška, nes degiųjų medžiagų nesudaro tipingi mineralai.
Vanduo ir oras – pačios universaliausios žaliavos. Sausą orą sudaro (tūrio procentais): 78% N2, 21%02 , 0,94% Ar, 0,3% C02, nedideli kiekiai vandenilio, metano, neono, helio, kriptono bei ksenono. Be to, jame būna kintamas kiekis vandens garų, dulkių ir du
ujų priemaišų. Oro deguonis vartojamas oksidacijos (pvz., kuro) reakcijomis, oro azotas – amoniako sintezei. Oru aušinamas vanduo ir kiti skysčiai (aušinimo bokštuose) ir dujos – šilumokaičiuose. Karštu oru lydomi skysčiai arba dujos. Augalinės ir gyvulinės ža1iavos (mediena, medvilnė, aliejai ir riebalai, pienas, oda, vilna ir kt.) perdirbamos į maisto produktus (maistinės ža1iavos) arba į buitinius ir pramoninius produktus (techninės ža1iavos). Kartais iš maistinių ža1iavų gaminami pramoniniai produktai, ir atvirkščiai, iš techninių produktų – maistiniai. Kokius elementus ir medžiagas vartoti kaip ža1iavas, pasirenkama atsižvelgiant į jų vertingumą, kiekį žemės plutoje, gavybos ir junginių, kuriuose yra pagrindinis elementas, pobūdį.Šie rodikliai sąlygiški, nes ilgainiui kinta.

Žaliavų vertė priklauso nuo technikos lygio. Pavyzdžiui, daugelis retųjų metalų anksčiau buvo niekur nevartojami, o šiuo metu jie būtini puslaidininkių pramonėje kaip lydinių priedai. Kiek Žemės plutoje yra pagrindinių elementų, parodyta 1 paveiksle.

1 paveikslas. Pagrindinių elementų pasiskirstymas žemės plutoje.[13]

Gavybos sąlygos priklauso nuo telkinių geografinės padėties, pagrindinio komponento koncentracijos ir telkinio slūgsojimo gylio. Pavyzdžiui, titanas yra pasklidęs po visą Žemės plutą, bet nesudaro didesnių santalkų, todėl prskiriamas prie retųjų metalų, nors jo yra beveik du kartus daugiau (0,61%) negu anglies. Skirtingai nuo titano, anglies gausu gyvosios gamtos medžiagose, be to, jos labai daug anglies, naftos ir karbonatų, telkiniuose. Žaliavos nevienodai pasiskirsčiusios Žemės plutoje, todėl kai kurios valstybės jų stokoja.
Svarbiausios ža

a1iavų bazės plėtojimo tendencijos yra tokios:
1) pigesnių ža1iavų ieškojimas ir jų vartojimas;
2) koncentruotų (sodrintų) ža1iavų vartojimas;
3) kompleksinis ža1iavų perdirbimas;
4) maistinių ža1iavų pakeitimas nemaistinėmis ir auga1inių ža1iavų – mineralinėmis.
Vieni ža1iavų racionalaus parinkimo ir vartojimo būdai siejasi su kitais. Pavyzdžiui, rnaistines ža1iavas pakeitus mineralinėmis, produktas imamas gauti iš pigesnės ža1iavos.
Pigesnių ža1iavų ieškoma ivairiais būdais. Daugelyje gamyklų aukštos kokybės atvežtinės ža1iavos pakeičiamos pigesnėmis vietinėmis, kitose – specialiai gaunamas ža1iavas stengiamasi pakeisti kitų gamyklų at1iekomis.Pavyzdžiui, koksą pakeitus gamtinėmis dujomis amoniako gamyba sumažėjo beveik du kartus ir atpigo azotinės mineralinės trąšos. O sintetinis alkoholis, gautas iš naftos perdirbimo dujų, beveik tris kartus pigesnis už gautą iš grūdų.
Ateityje visų rūšių kuras bus kaip chemijos pramonės žaliava. Svarbiausiais energijos šaltiniais taps Saulės, vėjo, vandens ir žemės gelmių šilumos energija.

1.2 Žaliavos ir jų paruošimas

Medžiagos, naudojamos pramoniniams gaminiams gauti, vadinamos žaliavomis. Pavyzdžiui, gamtinės dujos – ža1iava, iš kurios gaunamas vandenilis; vandenilis ir azotas – amoniako, o amoniakas, vanduo ir oro deguonis – azoto rūgšties ža1iavos. Iš čia matyti, kad žaliavos yra gamtinės medžiagos bei kitų gamybų produktai.

Žaliavos – svarbiausias technologinio proceso elementas. Nuo jų kokybės priklauso gaminamo produkto kokybė ir kaina. Gamybos procese ža1iavos, iki tapdamos produktu, turi pereiti keletą perdirbimo stadijų. Medžiaga, gauta tarpinėje stadijoje, vadinama tarpiniu produktu, o galutinėje stadijoje – produktu. Gaminant pagrindinį produktą, dažnai susidaro medžiagos, vadinamos atliekomis. Kitose gamybose kaip žaliava naudojamos atliekos vadinamos šalutiniu produktu.
Todėl visiškai nekeista, kad žaliavų gamyba užsiima nemažai įmonių.Štai, pavyzdžiui, žaliavomis, kuru, ir kartu energetika Vilniaus mieste užsiima beveik 198 įmonės, o tai sudaro 1,2% visų įmonių skaičiaus.Daugiausia jų sutelkta yra Naujamiesčio, Senamiesčio, taip pat Žirmūnų ir Naujininkų seniūnijose. O plačiau tai iliustruoja žemėlapis.

Pagal cheminę sudėtį visas žaliavas galima suskirstyti į neorganines ir
alines
2 paveikslas. Žaliavų, kuro ir energetinių imonių pasiskirstymas Vilniaus mieste pagal savivaldybes. [ 6 ]

1.3. Žaliavų rūšys

Pagal cheminę sudėtį visas žaliavas galima suskirstyti į neorganines ir organines. Savo ruožtu neorganinės žaliavos pagal kilmę skirstomos į mineralines ir nemineralines. Mineralinės žaliavos – iš žemės gelmių iškastos medžiagos. Jos būna 3 tiptų: rūdinės, nerūdinės ir degiosios.
Rūdinės žaliavos, arba tiesiog rūdos, yra kalnų iškasenos. Jas sudaro vieno arba kelių metalų oksidai, sulfidai ir kiti junginiai. Šios medžiagos yra pagrindinis metalų gamybos ša1tinis. Lietuva –1ygumų ša1is, todėl joje nėra gausių rūdinių žaliavų klodų. Nėra ir metalurgijos pramonės tradicijų, nors iki XIX amžiaus Rūdninkų girioje buvo lydoma geležis, iš kurios kaldinti žemės ūkio padargai, ginklai. Tam naudota balų rūda, kurios nedideli kiekiai iškasami Pietų Lietuvoje. Tiesa, geologai tvirtina, jog Dzūkijoje esama nemažų geležies, urano rūdų klodų.
Nerūdinės žaliavos – tai neorganinės žemės gelmių iškasenos, kurios nenaudojamos metalurgijoje. Pavyzdžiui: statybinės medžiagos (žvyras, smėlis, molis, statybiniai akmenys, klintys), neperdirbamos pramoninės ža1iavos (žėrutis, grafitas, asbestas), perdirbamos mineralinės žaliavos (valgomoji druska, salietra, apatitai, fosforitai). Lietuvoje išžvalgyta ir eksploatuojama nemažai statybinių medžiagų telkinių. Todėl čia išvystyta statybinių medžiagų pramonė: gelžbetonio gamyklos naudoja vietinės gamybos cementą, kalkes, žvyrą, smėlį; statybinių p1ytų ir keramikos gamyklos – vietinį molį; iš Anykščių kvarcinio smėlio Lietuvos stiklo fabrikai gamina geros kokybės stiklą.
Degiųjų žaliavų grupei priklauso medžiagos, kurios gali būti naudojamos kaip kuras. Tai – akmens anglys, degieji skalūnai, nafta ir gamtinės dujos. Taigi degiosios žaliavos naudojamos kaip enrgijos ša1tinis, tačiau jos gali būti ir vertinga cheminė žaliava, iš kurios galima pagaminti daugybę pramonės ir plataus vartojimo reikmenų: plastikų, sintetinio pluošto, kosmetikos bei parfumerijos gaminių, vaistų ir t.t. Deja, Lietuva ir šių žaliavų neturtinga. Tik vakarinėje dalyje rasta nedidelių naftos, tiesa, labai geros kokybės, telkinių, kurie iki 1997 metų dar nebuvo pradėti eksploatuoti pramoniniu būdu. O štai mūsų kaimynė Estija turi nemažus degiųjų skalūnų klodus.
Kita žaliavų grupė pagal cheminę sudėtį – organinės žaliavos. Jos skirstomos į augalines ir gyvulines. Lietuva turi išvystytą žemės ūkį, todėl ir perdirbamoji pramonė orientuota į šio tipo žaliavų perdirbimą – mūsų šalyje vyrauja maisto ir lengvosios pramonės šakos.
Augalinės žaliavos būna maistinės (grūdai, bulvės, cukriniai runkeliai, vaisiai bei daržovės) ir nemaistinės (medvilnė, linai, kanapės, mediena, lateksas). Jas mechaniškai ir chemiškai apdorojus,
gaunami vertingi buities, maisto ir pramonės gaminiai (krakmolas, cukrus, popierius, guma, baldai, audiniai ir kt.).
Iš gyvulinės kilmės medžiagų gaunamos techninės (oda, vilna, ši1kas, kaulai) ir maistinės (baltymai, riebalai) žaliavos.

1.4 Žaliavų perdirbimas

Žaliavos beveik niekada nebūna grynos, t.y. jų sudėtyje būna balasto, stabdančio pagrindinę cheminę reakciją, užteršiančio galutinį produktą, ypač tai būdinga mineralinėms žaliavoms, kuriose, be naudingos mineralinės dalies, beveik visada būna menkaverčių arba tolesnei gamybai net žalingų priemaišų.

Pramonei naudinga vartoti kuo didesnės koncentracijos žaliavas. Naudingų medžiagų kiekio žaliavoje padidinimo ir balasto pašalinimo operacija vadinama žaliavų sodrinimu. Tai visas kompleksas mechaninių, fizinių, cheminių būdų, padedančių pramonėje naudoti vertingtų medžiagų požiūriu net gana skurdžias rūdas.
Mechaniškai sodrinama sijojimo arba gravitaciniu būdais. Prieš tai stambūs uolienos gabalai susmulkinami specialiuose trupintuvuose ir malūnuose. Vertėtų žinoti, kad ir Lietuvoje galima pamatyti uolienų trupintuvus akmenskaldėse, ruošiančiose skaldą betono gamykloms arba p1entų dangai. Tačiau uolienos smulkinimas cheminėje technologijoje turi kitą prasmę – skirtingos struktūros silpnesni mineralai trupinami subyra į smulkesnius grūdelius, o tvirtesni – į stambesnius. Jeigu sutrupinta medžiaga sijojama per skirtingų kiaurymių sietus, tai ant jų lieka frakcija, praturtėjusi vienu ar kitu mineralu. Sijojama ir tais atvejais, kai susmulkintas medžiagas reikia suskirstyti pagal dalelių dydį.
Kitas mechaninio sodrinimo būdas – gravitacinis. Jis pagrįstas skirtingos masės dalelių nevienodu kritimo greičiu dujų arba skysčių sraute. Pavyzdžiui, skysčio sraute tekanti susmulkintų mineralų masė patekusi iš mažo skersmens vamzdyno į pap1atintą nusodintuvo dalį, netenka dalies savo greičio. Nusodintuvas padalytas į tris sekcijas. Pirmojoje nusėda sunkiausios ir stambiausios dalelės, antrojoje – vidutinio dydžio, trečiojoje – smulkiausios ir lengviausios. Šis būdas taikomas medžiagoms, kurios netirpsta skystyje, sodrinti. Priešingu atveju taikomas gravitacinis sodrinimas dujų, dažniausiai oro, sraute.
Žaliavos, turinčios savo sudėtyje lengvai besilydančių komponentų, sodrinamos terminiais būdais. Taip apdorojamos sieringos rūdos, kai 1130 C temperatūroje jose esanti siera išsilydo ir išteka iš tuščios uolienos.
Pramonėje taikomi keli cheminiai sodrinimo būdai. Tam reikalingi reagentai, galintys ištirpinti vieną medžiagų mišinio komponentą arba jų įjungti į lengvai išgaruojantį, išsi1ydantį, iškrentantį nuosėdomis junginį.
Flotacija – plačiausiai sutinkamas sodrinimo būdas. Šiuo būdu sodrinamas ir Anykščių smėlio karjere iškasamas Lietuvos stiklo fabrikams skirtas kvarcinis smėlis. Flotacija pagrįsta skirlingu mineralų sudrėkinimu vandenyje. Drėkstantys vandenyje (hidrofiliniai) kristalai prilimpa prie oro, pučiamo pro skystį, burbuliukų ir pakyla su jais į skysčio paviršių, sudarydami mineralines putas. Priklausomai nuo mineralų hidrofilinių savybių flotacija skatinama arba slopinama pridedant specialių flotacinių reagentų.
Skirtingas magnetines savybes turinčių rūdų komponentai atskiriami elektromagnetiniu sodrinimu. Taip atskiriamas magnetitas nuo bergždžiosios uolienos.
Magnetinių savybių turinti rūda elektromagneto veikimo zonoje lieka prikibusi prie transporterio juostos tol, kol iš tos zonos išeina. Tuo tarpu neįsimagnetinusi rūda nubyra žemyn nepriklausomai nuo elektromagneto veikimo. Beje, šis būdas taikomas ir celiuliozės, popieriaus kombi

1.5 Antrinės ža1iavos

Gamybos bei vartojimo procesuose susidaro daug įvairiausių žaliavų ir medžiagų atliekų. Dauguma jų gali būti utilizuota: surinkta, regeneruota ir grąžinta pakartotinai naudoti. Antriniam naudojimui tinkančios gamybos bei vartojimo atliekos ir sudaro antrinių žaliavų išteklius. Šių žaliavų kasmet kaupiasi tiek daug, kad jų rinkimu, regeneravimu užimti tūkstančiai žmonių, dešimtys įmonių. Antrines žaliavos yra surenkamos iš juridinių asmenų (prekybos centrų, įmonių, spaustuvių ir pan.), o dabartiniu metu stengiamasi plėsti antrinių žaliavų surinkimą iš gyventojų, akcentuojama pirminio atliekų rūšiavimo jų susidarymo šaltinyje svarba.
Naujos konstrukcijos, estetiškos išvaizdos, metalinių konteinerių dėka, užtikrinamas kokybiškas antrinių žaliavų surinkimas. Antrinių žaliavų atskyrimas nuo bendro atliekų srauto, padeda taupyti lėšas: sumažinamas nerūšiuotų buitinių atliekų kiekis, tuo pačiu – jų išvežimo dažnumas. Lietuvos specialistų suprojektuotos ir Lietuvoje pagamintos universalios atliekų rūšiavimo linijos su rūšiavimo būgnu pagalba, galima rūšiuoti antrines žaliavas, atskirti polietileno plėvelę, popierių, kartoną, PET butelius ir kitas atliekas, tinkančias antriniam panaudojimui.Tačiau dar daug gamybos ir vartojimo atliekų yra išmetama, išvežama į sąvartynus,kurie teršia vandenis, orą.Tokių at1iekų utilizavimo perspektyva kelia daugiausia problemų. Tai papildomas rezervas žaliavų ištekliams ir gamybos ekonominiam efektyvumui didinti.Antrinių žaliavų utilizavimas yra sudėtinė gamybos materialinio aprūpinimo dalis, prekybinės veiklos objektas. Tačiau šiuo metu daugelis valstybių stengiasi savo atliekas perdirbti naudingai.Vienas tokių pavyzdžių galėtų būti pakuočių atliekos. Pakuočių atliekų srautas nuolat didėja, kylant pragyvenimo lygiui. Šiuo metu laikoma, kad Lietuvoje pakuotės sudaro 17–28% komunalinių atliekų srauto. Didelė dalis pakuočių atliekų gali būti perdirbta ir panaudota. 2001 m. priimtas LR pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas reikalaujantis nuo 2003 m. organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, nustatant pakuočių atliekų surinkimo, perdirbimo ir kitokio naudojimo užduotis, siekiant iki 2007 m. Lietuvoje sugebėti vykdyti ES pakuočių atliekų tvarkymo direktyvos reikalavimus.

II. CHEMIJOS PRAMONĖJE VARTOJAMOS ŽALIAVOS IR ENERGIJA

Žaliava – vienas pagrindinių technologinio proceso elementų, nuo kurio priklauso proceso ekonomiškumas, gamybos technika ir produkto kokybė. Žaliavomis vadinamos gamtinės medžiagos, vartojamos pramoninių produktų gamybai.
Pramoninė gamyba nuolat didėja ir nuolat p1ečiasi cheminės produkcijos asortimentas, todėl būtina ieškoti naujų žaliavų gavimo, paruošimo, sodrinimo technikų, pramonėje galima vartoti naujų rūšių žaliavas, perdirbti nekoncentruotas naudingąsias iškasenas. Taigi chemijos pramonės žaliavų bazė nuolat plečiama. Daugelyje gamybų kaip pradinės medžiagos vartojamos žaliavos, jau perdirbtos pramonėje. Jos vadinamos pusgaminiais (pusfabrikačiais arba pagrindine medžiaga). Kai kuriose chemijos pramones šakose perdirbamos į gaminius kitų produktų gamybos atliekos arba šalutiniai produktai.

2.1 Cheminės produkcijos kokybė ir savikaina

Cheminių produktų kokybė dažniausiai nusakoma jų grynumu (t.y. priemaišų kiekiu) arba pagrindinės medžiagos koncentracija. Gauti grynas, koncentruotas medžiagas svarbu ne tik tada, kai jos atiduodamos kaip gatavi produktai. Vartojant koncentruotus produktus kaip žaliavų pusfabrikačius arba kaip gamybos priemones, labai padidėja gamybinių procesų intensyvumas. Didinant pagindinio komponento koncentraciją, mažiau apkraunamas transportas. Pavyzdžiui, mineralinėse trąšose naudingojo komponento būna nuo 15% iki 50%. Vadinasi, iš 100 mln. tonų per metus pervežamų trąšų apie 70 mln. t sudaro balastas. Todėl, gaminant mineralines trąšas, rūgštis, šarmus ir daugelį kitų medžiagų, stengiamasi gauti produktų su kuo didesne pagrindinės medžiagos koncentracija.
Didelį procesų intensyvumą turi atitikti aukšta produkcijos kokybė, kuo mažesnė jos savikaina ir geros darbo sąlygos, todėl, konstruojant aparatus ir nustatant technologinio režimo parametrus, reikalaujama, kad visi išvardinti rodikliai būtų racionaliai suderinti. Jei technologinis procesas vyksta optimaliu greičiu, bet nukenčia produkcijos kokybė, padidėja savikaina ir pablogėja darbo sąlygos, toks režimas netaikomas.
Produkcijos savikainą sudaro įmonės piniginės išlaidos produkcijai pagaminti ir jai realizuoti. Įmonės piniginės išlaidos produkcijai pagaminti sudaro fabrikinę–gamyklinę savikainą. Įvairių rūšių iš1aidų santykis vadinamas savikainos struktūra.

Gamybinė savikaina susideda iš tokių pagrindinių dalių:
1) iš1aidų žaliavoms, pusfabrikačiams ir pagrindinėms medžiagoms, suvartojamoms gamybos metu vykstančiose cheminėse reakcijose, išlaidų kurui ir energijai, suvartojamų technologiniame procese;
2) darbo užmokesčio pagrindiniams darbininkams;
3) pagrindinių gamybinių fondų (pastatų, įrengimų ir kt.), amortizacinių atskaitymų;

4) cechų išlaidų, kurias sudaro išlaidos pagrindinių fondų einamajam remontui ir priežiūrai (į jas įeina darbo užmokestis pagalbiniams darbininkams ir remontininkams), darbo užmokestis cecho administraciniam personalui, iš1aidos darbo apsaugai ir saugumo technikai;

5) bendragamyklinių išlaidų.
Iš pagrindinio produkto savikainos atimama vertė šautinių produktų, kurie gaunami iš tos pačios žaliavos. Norint apskaičiuoti, kiek išlaidų tenka produkto vienetui, žaliavos, medžiagų, kuro ir energijos sąnaudų koeficientai išreiškiami natūraliais vienetais (pvz., tonomis žaliavos vienai tonai produkto). Po to, atsižvelgiant į žaliavų ir medžiagų kainas bei kitas išlaidas, sudaroma kalkuliacija.
Atskirų savikainos sudedamujų dalių santykis skirtingose pramonės šakose labai įvairus. Dažniausiai pagrindinę išaidų dalį sudaro išlaidos žaliavoms: chemijos pramonėje vidutiniškai joms tenka 60–70% produkto savikainos, kuro ir energijos pramonėje – 10% produkto savikainos. Elektrocheminėje ir elektroterminėje pramonėje iš1aidos elektros energijai sudaro vieną iš didžiausių savikainos dalių.
Išanalizavus savikainą matyti, kaip ją galima sumažinti. Visų pirma reikia taikyti tokius gamybos būdus ir technologinius rėžimus, kad būtų kuo mažesnės žaliavų sąnaudos.
Įrengimų darbo intensyvinimas – vienas iš universaliausių savikainos mažinimo būdų. Smarkiai padidinus intensyvumą, pavyzdžiui, periodinius procesus pakeitus nuolatiniais arba automatizavus visą procesą, galima sumažinti visas savikainą sudarančias išlaidas. Tačiau kartais, padidinus proceso intensyvumą padidėja žaliavų ir kuro sąnaudų koeficientai, amortizacinės išlaidos; tuo atveju tik iš bendros savikainos kalkuliacijos galima spręsti, ar naudinga intensyvinti procesą. Taikant savikainos mažinimo būdus, būtina atsižvelgti į tai, kokią įtaką jie turi gaminių kokybei ir darbuotojų darbo sąlygoms.
Gamybą stengiamasi mechanizuoti ir automatizuoti. Į gamybą diegiamos galingos technologinės sistemos, agregatai ir reaktoriai, kurių našumas daug kartų didesnis už anksčiau pagamintų įrengimų našumą Kuo galingesni įrengimai, tuo lengviau automatizuojama gamyba, be to, galima kompleksiškai išspręsti darbo našumo, produkcijos savikainos sumažinimo ir darbo sąlygų gerinimo klausimus.

III. ENERGIJA IR JOS ŠALTINIAI

Cheminės technologijos procesai reikalauja daug energijos: cheminės reakcijos susijusios su energijos išskyrimu bri naudojimu, be to, energija reikalinga ne tik cheminėms reakcijoms, bet ir transportuoti bei smulkinti žaliavoms , maišyti tirpalams, slėgti dujoms ir t.t. Daugiausia sunaudojama elektros ir šiluminės energijos.
Elektros energija naudojama elektrolizės procesuose, elektroterminiam lydymui, dujoms valyti elektriniuose filtruose, elektromechaninėse kompresorių, ventiliatorių ir kitų technologinių įrengimų pavarose. Šiluminė energija taikoma įvairiuose fizikiniuose procesuose: šildant, lydant, džiovinant, distiliuojant, rektifikuojant ir t.t. Akivaizdu, kad pramonės ir technologijos išsivystymą lemia energetikos lygis. Energetika – tai ūkio sritis, apimanti energijos išteklių gavimą, įvairių jos rūšių gamybą, energijos transformaciją, perdavimą ir vartojimą. Suprantama, kad energetikos pagrindą sudaro energijos ištek1iai, kurių pagrindinis vartotojas yra pramonė. Jiems nuolat brangstant, kyla ir pramonės produkcijos kainos. Tai verčia ieškoti naujų pigesnių energijos išteklių.
Iš pagrindinių energijos ša1tinių išsiskiria kuras, t.y. medžiaga, iš kurios gaunami dideli ši1umos kiekiai. Pagal šilumos gavimo būdą kuras skirstomas į organinį ir branduolinį. Organinis kuras pigesnis, lengviau išgaunamas ir paprasčiau naudojamas. Pagal agregatinę būseną jis būna kietasis, skystasis ir dujinis.
Kietajam kurui priskiriamos akmens anglys, antracitas, rusvosios anglys, degieji skalūnai, durpės, mediena. Tai beveik vienodos kilmės medžiagos, besiskiriančios viena nuo kitos amžiumi, sudėtimi ir energetine verte (kaloringumu).
Skystąjį kurą sudaro angliavandeniliai arba jų mišiniai, gaunami iš naftos, akmens anglies, gamtinių dujų. Tai benzinas, ligroinas, dyzeliniai degalai, žiba1as, mazutas. Šie naftos produktai mums gerai žinomi, jie p1ačiai taikomi.

3.1 Orimulsija – alternatyva mazutui

Kur kas mažiau mums pažįstama medžiaga, taip pat priskirtina skystajam kurui ir nuo 1996 metų pradėta importuoti į Lietuvą, yra orimulsija.
Tai klampus amorfinis, bituminės kilmės produktas, Lietuvoje išbandomas kaip alternatyvus mazutui šiluminių elektrinių kuras. Jis išgaunamas Venesueloje 1 km gylyje. Kadangi dėl didelio klampumo orimulsiją iš Žemės gelmių išsiurbti sunku, ji skiedžiama vandeniu.
Del šio kuro naudojimo Lietuvoje kyla daug ginčų, nes jis turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Pirmiausia, jo atsargos didesnės už milžiniškas Saudo Arabijos naftos atsargas. Antra, jis gana pigus – 1 tonos kaina 1995 metais Venesuelos rinkoje buvo tik 30 – 55 JAV doleriai, tuo tarpu kai pasaulinė mazuto kaina tuo pat metu buvo per 100 JAV dolerių. Naftos kainai nuolat augant, ilgalaikė tiekimo sutartis atrodo gana perspektyviai.
Antra vertus, tolimas transportavimo kelias iš Venesuelos padidintų kuro vertę 10–12 JAV dolerių už toną. Be to, orimulsijoje yra apie 30 procentų vandens, kurį pervežti neprasminga ir ekonomiškai nenaudinga. Juk deginant orimulsiją dalis ši1umos bus sunaudota jam išgarinti. Be to sieros orimulsijoje yra 1,35 karto daugiau negu mazute, 3 kartus daugiau vanadžio, nemaži kiekiai mangano, magnio. Vengiant gamtos teršimo, reikia įsigyti brangius elektrostatinius filtrus. Įvertinant tai, jog orimulsijos šiluminė vertė 1,5 karto mažesnė negu mazuto, jos naudojimo prasmingumas darosi abejotinas.
Dujinį kurą sudaro gamtinės dujos, išgaunamos iš žemės gelmių, ir dirbtinės degiosios dujos, gaunamos gazifikuojant akmens anglį, skalūnus, medieną.
Verta pažymėti, kad organinis kuras yra vertinga pramonės žaliava, taigi sudeginti nėra pats geriausias jo naudojimo variantas.
Branduolinis kuras –– tai medžiagos, kurių branduoliams, neutrontų veikiamiems, dalijantis branduoliniame reaktoriuje išsiskiria šiluma. Dažniausiai tai 233U, 235 U, 239 Pu.
Neturinčiai nuosavų kuro išteklių Lietuvai energetikos problema labai aktuali, todėl intensyviai nagrinėjamos alternatyvių energijos šaltinių naudojimo galimybės. Gamtosauginiu požiūriu gana perspektyvi hidroenergetika. Nors hidroelektrinių statyba brangi, tačiau ji atsiperka gaminant pigią elektros energiją. Vėjo jėgainės galėtų būti vietinės reikšmės elektros energijos šaltiniai. Tačiau apskaičiuota, kad tokios jėgainės ekonomiškai pasiteisintų tik vėjuotesnėje vakarinėje Lietuvos dalyje. Ateityje galbūt daugiau bus naudojama saulės energija, tačiau šiuo metu ji gana brangi. Be to, jos efektyvumas priklauso nuo to, kiek būna saulėtų dienų, bei dienos trukmės.
IV. NAFTA

4.1 Naftos cheminė sudėtis

Pramonė, transportas, komunalinis ūkis suvartoja milžiniškus benzino, žibalo, dyzelinio kuro, mazuto, be kurių šiandieninis gyvenimas neįsivaizduojamas. Visų šių rūšių skystasis kuras, kaip ir dar daug kitų produktų, gaunamas iš naftos.
Žemės gelmių produktas – nafta yra aliejingas, nuo gelsvos iki tamsiai rudos spalvos, lengvesnis už vandenį skystis. Jis sudarytas iš anglies (80–85 proc.), vandenilio (10–14 proc.), nedidelių kiekių sieros, deguonies, azoto ir kitų medžiagų (apie 1 proc.). Anglis ir vandenilis sudaro sudėtingą angliavandenilių mišinį susidedantį iš alkanų, nafenų ir aromatinių angliavandenilių. Naftoje nėra nesočiųjų angliavandenilių, tačiau jų atsiranda naftos produktuose.
Dujiniai sotieji angliavandeniliai (nuo CH4 iki C4H10) būna ištirpę naftoje, bet, ją siurbiant iš žemės gelmių ir naftos slėgiui krintant, jie iš naftos desorbuojasi. Skystieji alkanai (nuo C5H12 iki C15H32) sudaro skystosios naftos dalies pagrindą. Kietieji alkanai (C16H34 ir aukštesni) ištirpę naftoje ir gali būti nuo jos atskirti. Naftenus sudaro įvairūs ciklopentano ir sikloheksano dariniai. Aromatinių angliavandenilių naftoje nedaug. Juos sudaro benzenas ir jo homologai – toluenas ir ksilenas.

1 lentelė. Naftos kokybė [9]
Rodikliai Artimieji ir Vidurio Rytai Vakarų Europa

Leng–va Viduti– nė Sunki Lengva Viduti– nė Sunki
Lyginamasis svoris,kg/m3 855 888 953 809 841 850
Sieros kiekis, masės % 1.3 1.6 4.6 0.2 0.3 1.0
Produktų išeiga, tūrio %:

Benzinai 23 22 8 33 26 22
Vidutiniai testiliatai 38 33 28 34 36 37
Likutis 35 48 64 28 35 38

Naftoje yra nedideli kiekiai mineralinių priemaišų, mineralinių druskų, mechaninių priemaišų, vandens. Mineralinės druskos būna ištirpusios naftoje esančiame vandenyje. Vanduo gali būti dviejų pavidalų: atskiriamas nuo naftos nusistovint ir stabili, sunkiai išardoma emulsija.
Mechaninės priemaišos – tai smėlis, molis, patenkantys į naftą ją išgaunant, ir natrio, kalcio, magnio, geležies junginiai, sudarantys pelenus.
Žemės gelmėse naftos telkiniai glūdi įvairiame gylyje. Paprastai ji užpildo tuščias erdves tarp kai kurių uolienų. Įgręžus gręžinį, dujų spaudžiama nafta kyla į žemės paviršių. Didžiausi naftos telkiniai yra Atimuosiuose Rytuose (57% visų atsargų) Saudo Arabijoje, Kuveite, Jungtiniuose Arabų Emiratuose, Irake. Dideli naftos tetkiniai rasti JAV, Venesueloje, Nigerijoje, Indonezijoje, Šiaurės jūroje prie Norvegijos krantų, Vakarų Sibire, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Volgos–Uralo baseine, Sachaline.

V. NAFTOS PERDIRBIMAS

5.1 Naftos distiliavimas

Nafta kurui nenaudojama. Į vertingus produktus ji išskaidoma distiliuojant. Kadangi nafta sudaryta iš daugelio junginių, turinčių skirtingas fizikines savybes, tai distiliacija vyksta plačiame virimo temperaturų intervale. Distiliuojant gaunama keletas frakcijų, kurių virimo temperaturų intervalai siauresni.
– – Pirmiausia nafta paruošiama pašalinant iš jos lengvai garuojančius (naftos, dujų) komponentus ir vandenį. Tam vamzdynais ji perduodama į vertikalius plieninius rezervuarus, kuriuose naftos slėgis nukrinta iki atmosferinio, ir todėl iš naftos išsiskiria dujos. Nusistovėjimo rezervuaruose vanduo su jame ištirpusiomis druskomis, būdamas didesnio tankio už naftą, atsiskiria ir nusėda ant dugno.

Nafta skaidoma į komponentus naftos distiliavimo įrenginyje. Pirmiausia 150 – 180oC temperatūros ir 10–12 atmosferų slėgio distiliavimo produktais pašildyta nafta patenka į vamzdinę krosnį. Ją sudaro kamera, išmūryta karščiui atspariomis plytomis. Ant sienų sumontuotas kelių kilometrų ilgio vamzdynas – gyvatukas, kuriuo teka distiliavimui skirta nafta. Krosnyje deginant skystąjį arba dujinį kurą, gyvatuke cirkuliuojanti nafta įkaista iki 3200C temperatūros, kuriai esant angliavandeniliai dar nesuyra. Iš krosnies nafta patenka į rektifikavimo kolonos apačią. Rektifikavimo kolona – 3–4 metrų skersmens ir 25–40 metrų aukščio plieninis cilindras, skirtas nevienodų virimo temperaturų turinčių skysčių mišiniui išskirstyti. Kolonos viduje yra 30–40 plieninių arba ketinių horizontalių pertvarų, vadinamų lėkštėmis. Kiekvienoje lėkštėje yra daug kiaurymių, kuriose įtvirtinti atvamzdžiai, iš viršaus uždengti gaubtuvėliais, turinčiais dantytą apatinę briauną. Naftos garai per atvamzdžius ir gaubtuvėlius kyla į kolonos viršų. Be to, kolonos lėkštėse sumontuoti skysčio nutekėjimo iš aukštesnės lėkštės į žemesnę vamzdžiai. Neišgaravusi arba susikondensavusi naftos dalis, vadinama flegma, teka žemyn iš vienos lėkštės į kitą. Į apatinę lėkštę iš krosnies patenka perkaitinti 150–1800C vandens garai. Jie skatina geresnį lakiųjų medžiagų išsiskyrimą iš mazuto, sumažina jų virimo temperaturą, o garų burbuliukai maišo skystį, didina garavimo paviršių. Tokiu būdu kylantys iš kolonos apačios naftos ir vandens garai bei besileidžiantis skystis ant lėkščių tarpusavyje sąveikauja daug kartų.

Rektifikacija vyksta garų burbuliukams praeinant tarp gaubtuvėlio dantų per flegmos, susikaupusios ant lėkštės, sluoksnį. Garai įkaitina flegmą, ir lakiausi angliavandeniliai išgaruoja. Tuo tarpu garuose esantys mažiau lakūs komponentai, ataušinti flegmos, susikondensuoja ir kartu vyksta šilumos bei masių mainai tarp garų ir kondensato. Apatinėse lėkštėse iš kylančių garų susikondensuoja aukščiausią virimo temperatūrą turintys angliavandeniliai, sudarantys dyzelinio kuro, arba gazolio, frakciją. Apatinėse lėkštėse susirenka žibalo distiliatas, ligroinas, o kolonos viršutinėje dalyje – benzino ir vandens garai, susikondensuojantys šilumokaityje. Benzino kondensatas ataušinamas šaldytuve. Atskirtuve iš jo pašalinamas vanduo. Benzinas surenkamas induose, bet jo dalis siurbliu vėl gražinama į rektifikavirno koloną jai laistyti.
Rektifikavirno kolonos apačioje besikaupiąs rnazutas kitoje vamzdinėje krosnyje pakaitinamas iki 400–4200C ir rektifikuojarnas antroje kolonoje, kur išskiriamos cilindrinė, mašininė, šeivinė ir soliarinė alyvos. Pasilieka gudronas, iš kurio gaminamas asfaltas.
Antriniu naftos ir jos produktų perdirbimu gaunami nesotieji ir aromatiniai angliavandeniliai. Pavyzdžiui, perdirbant naftą, mazutą, krekingu, sotieji angliavandeniliai dėl slėgio ir temperatūros poveikio skyla į mažesnės molekulinės masės angliavandenilius. Taip gaunami papildomi kiekiai benzino, įvairių ang1iavandenilių ir jų mišinių. Riformingu mažaoktanis benzinas ir ligroinas paverčiarnas daugiaoktaniu benzinu arba arornatiniais angliavandeniliais.
Pirmine rektifikacija gaunami šie plačiai naudojami produktai: benzinas, ligroinas, žiba1as, gazolis ir mazutas.

5.2 Produktai, gaunami iš naftos, jų naudojimas

Benzinas – bespalvis, lengvai garuojantis ir užsiliepsnojantis kuras. Jis sudarytas iš įvairios sudėties lengvųjų angliavandenių. Virimo temperatūra – 30–205 0C. Svarbiausias benzino rodiklis – oktaninis skaičius, nusakantis jo antidetonacines savybes. Benzinas vartojamas kaip automobilinis ir aviacinis kuras. Markiruojamas raidėmis ir skaičiais (pavyzdžiui, A 95); raidė nurodo paskirtį (automobiliams), o skaičius – oktaninį skaičių.
Ligroinas – naftos distiliavimo frakcija, išsiskirianti esant 120–1350C temperatūrai. Tai skaidrus arba šiek tiek gelsvas skystis, vartojamas kaip traktorių vidaus degimo variklių kuras ir hidraulinių pavarų darbinis skystis.
Žibalas – skystųjų angliavandenilių mišinys, išsiskiriantis 200–3000C temperatūroje. Naudojamas kaip traktorių kuras. Jis labai tinka remontuojant įvairius mechanizmus detalėms plauti. Ankstesniais laikais, kol nebuvo elektros, buvo plačiai naudojamas patalpoms apšviesti.
Gazolis – naftos distiliavimo frakcija, gaunama esant 200–4000C temperatūrai. Naudojamas kaip dyzeliniai degalai. Be to, jis gali būti katalizinio krekingo žaliava.
Mazutas – klampus, tąsus skystis, liekantis distiliavus benziną, ligroiną, žibalą ir gazolį. Jis naudojamas kaip šiluminių elektrinių kuras, tepalų ir bitumų žaliava. Krekingo technologija įgalina iš mazuto pagaminti daug dujinių ir skystųjų angliavandenilių. Mazuto distiliacijos liekana gudronas naudojamas keliams tiesti.

5.3 Racionalus Lietuvos naftos panaudojimas

1. Lietuvos nafta yra lengva, mažai sieringa, turi žemą virimo temperatūrą, daug metaninių ir mažai aromatinių angliavandenilių, todėl tiesioginė naftos distiliacija duos didelį kiekį dujų, o gautas benzinas turės žemą oktaninį skaičių. Dėl to verslovėse naudoti daugumos firmų siūlomas nedidėles perdirbimo gamyklėles su paprasta distiliacija mūsų naftai netinka.
2. Iš lietuviškos naftos galima gauti reaktyvinį kurą TS–1 markės, žieminį ir vasarinį dyzelinius kurus, mažai sieringą 40 ir 100 markės mazutą,
3. Esant reikalui, ir įvertinus ekonominę situaciją, iš lietuviškos naftos aliejinių frakcijų gali būti gaminami baziniai tepalai, kurių išeiga galėtų sudaryti 25–33%. Tepalų gamyba yra pati brangiausia naftos perdirbimo pramonės sritis, todėl ekonominį efektą galima gauti perdirbant ne mažiau kaip 1,5–2 mln. tonų naftos per metus.
4. Iš lietuviškos naftos gali būti gaminama etilenas, propilenas, butadienas ir benzolas – pagrindinė žaliava chemijos pramonėje. Naudinga būtų pastatyti etileno gamybos liniją, kur žaliava galėtų būti naudojama ne tik žemos temperatūros naftos frakcijos, bet ir naftos stabilizacijos dujos, bei gamtinių ir spūdinių dujų etanas. Etano kiekis gamtinėse dujose gali siekti 7%, o spūdinėse dujose ir dujose, gaunamose stabilizuojant naftą, iki 15%.
5. Iš silūro naftos dar gali būti gaunamas kelio bitumas.

VI. “MAŽEIKIŲ NAFTA”

Mažeikių naftos perdirbimo įmonė pradėjo dirbti 1980 metais. Šiandien „Mažeikių nafta“ – vienintelė naftos perdirbimo įmonė Baltijos valstybėse, dirbanti kaip “Typical Complex Refinery” (kompleksinio perdirbimo įmonė).
Projektinis Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pajėgumas – 15 mln. t naftos per metus. Siekiant geriau išnaudoti gamybinius pajėgumus, perdirbama ir kita žaliava – dujų kondensatas, mazutas ir vidutiniai distiliatai.
Žaliava į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą importuojama iš Rusijos. “Urals” nafta į Lietuvą transportuojama 720 mm skersmens naftotiekio magistrale per Novopolocką (Baltarusija) iki Biržų, iš kur 220 km atšaka pasuka į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę. Vamzdyno atšakos iki Mažeikių projektinis pajėgumas – 16 mln. t per metus.
Pradėjus veikti reversiniam importo–eksporto terminalui, atsirado alternatyvaus žaliavos tiekimo galimybė.
Per pirmąjį šių metų pusmetį bendrovė uždirbo 232,2 mln. litų (82,4 mln. JAV dol.) grynojo pelno pagal JAV visuotinai pripažintus apskaitos principus (US GAAP). Praėjusiais metais per tą patį laikotarpį uždirbtas grynasis pelnas siekė 74
mln. litų (23 mln. JAV dol.). Grynasis pelnas per antrąjį 2004 m. ketvirtį sudarė
128 mln. litų (44,5 mln. JAV dol.), per tą patį praėjusių metų laikotarpį bendrovė
patyrė 41,7 mln. litų (13 mln. JAV dol.) nuostolių
Bendrovės pajamos per 2004 m. pirmąjį pusmetį pasiekė 3,1 mlrd. litų (1,1 mlrd.
JAV dol.), arba 862,2 mln. litų (391,9 mln. JAV dol.) daugiau nei per tą patį
praėjusių metų laikotarpį.
Pasak „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus P. Nelson English „Tai buvo patys pelningiausi per visą bendrovės istoriją šeši mėnesiai, kuriems įtakos turėjo aukštos naftos perdirbimo maržos, rekordinės perdirbimo apimtys ir nuoširdus mūsų darbuotojų triūsas bei pasiaukojimas“.
2004 m. pirmąjį pusmetį „Маžeikių nafta“ perdirbo daugiau nei 3,9 mln. tonų naftos – 1 mln. tonų daugiau, nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Įmonės perdirbimo apimtys birželio mėn. pasiekė rekordinį skaičių – perdirbta 754 tūkst. tonų naftos, ir toliau dirbama rekordiniu režimu.
Per Būtingės terminalą pirmąjį šių metų pusmetį perkrauta 4,62 mln. tonų naftos, per tą patį praėjusių metų laikotarpį – 5,87 mln. tonų naftos. Nuo šių metų sausio iki birželio terminalas aptarnavo 46 tanklaivius, per tą patį 2003 m. laikotarpį – 58tanklaivius.
Biržų naftotiekiu per pirmąjį 2004 m. pusmetį transportuota 10,4 mln. tonų naftos ir dyzelino (10,73 mln. tonų – per tą patį 2003 m. laikotarpį).
Pirmąjį 2004 m. pusmetį „Mažeikių nafta“ surinko ir sumokėjo daugiau nei 847 mln.litų mokesčių.
UAB „Mažeikių naftos prekybos namai“, dukterinė „Mažeikių naftos“ įmonė, sėkmingai tęsia savo veiklą strateginėse rinkose.
Benzino, dyzelino ir kitų naftos produktų pardavimai Lietuvoje per pirmąjį 2004 m. pusmetį siekė 672 tūkst. tonų, 249 tūkst. tonų – Latvijoje, 167 tūkst. tonų – Estijoje ir 167 tūkst. tonų – Lenkijoje. Per tą patį praėjusių metų laikotarpį Lietuvoje buvo parduota 633 tūkst. tonų, Latvijoje – 194 tūkst. tonų, Estijoje – 129 tūkst. tonų ir Lenkijoje – 116 tūkst. tonų.
2004 m. pirmąjį pusmetį pardavimai į Vakarų Europą, JAV, Kanadą bei kitas pasaulio šalis per Klaipėdos uostą siekė 2,23 mln. tonų naftos produktų, tuo tarpu 2003 m. per tą patį laikotarpį parduota 1,39 mln. tonų produktų.
Naftos krova Būtingės terminale sausio–rugsėjo mėnesiais siekė 6,34 mln. litų – 23,5 proc. mažiau nei pernai tokiu metu.

IŠVADOS

1. Žaliava – vienas pagrindinių technologinio proceso elementų, nuo kurio priklauso proceso ekonomiškumas, gamybos technika ir produkto kokybė, o vėliau ir to produkto kaina.
2. Žaliavos vaidina didelį vaidmenį šalies pramonėje, taip pat kuriant įvairiausius produktus, todėl pramonei naudingiausia vartoti tik kuo didesnės koncentracijos žaliavas.
3. Žaliavų vertė labai priklauso nuo technikos lygio, o gavybos sąlygos priklauso nuo telkinių geografinės padėties, pagrindinio komponento koncentracijos ir telkinio slūgsojimo gylio.
4. Gamybos procese ža1iavos turi pereiti keletą perdirbimo stadijų. Medžiaga, gauta tarpinėje stadijoje, vadinama tarpiniu produktu, o galutinėje stadijoje – produktu. Gaminant pagrindinį produktą, dažnai susidaro medžiagos, vadinamos atliekomis. Kitose gamybose panaudojamos atliekos vadinamos šalutiniu produktu.
5. Pramoninė gamyba nuolat didėja ir nuolat p1ečiasi cheminės produkcijos asortimentas, todėl būtina ieškoti naujų žaliavų gavimo, paruošimo, sodrinimo technikų.
6. Nafta ypač svarbi mūsų laikmečiui žaliava. Iš jos gaminama daugybė produktų: įvairių rūšių kuras, sintetinis pluoštas, vaistai, plastmasės ir daug kitų.
7. Lietuviška nafta yra geros kokybės, slūgso labai negiliai, klimatinės sąlygos ir naftos perdirbimo galimybės naftos verslą Lietuvoje daro labai patrauklų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Šalkus B., Cheminė technologija. – Kaunas: Šviesa. 1998. – 126 psl .
2. Zdanavičiūtė O., Lietuvos nafta. – Vilnius: Geologijos institutas. 1998.–

247 psl.
3. Morkevičius J., Antrinių žaliavų naudojimo ekonomika ir prognozavimas. – Vilnius: Vilniaus Universitetas. 1990. – 194 psl.
4. Lapinskas C., Kodėl mums reikalingas naftos terminalas? – Kaunas:
Technologija. 1992. – 52 psl.
5. Mažeikių Nafta.-Internet:http://www.ltb.tdd.lt/brokerage/lt/market/securities/rmnafta.htm – 2 p. žiūrėta [2004-10-08]
6. Ekonomikos departamento ekonominės plėtros skyriaus tyrimų poskyris. Žaliavos, kuras, energetika.- Internet: www.vilnius.lt/tyrimai/14htm – 1 p. žiūrėta [2004-10-12]
7. UAB “Vienituras”. Antrinių žaliavų surinkimas ir rūšiavimas.- Internet: www.vienituras.lt/index.php?cid=133 – 1 p. žiūrėta [2004-10-08]
8. Įmonių finansinės analizės naujienos. – Internet: www.jt.lt/analitika/naujienos – 2 p. žiūrėta [2004-10-24]
9. AB “Mažeikių nafta”. Naftos perdirbimo įmonė. – Internet: http://www.nafta.lt/content.php?pid=22 – 6 p. žiūrėta [2004-10-08]
10. Finasta. “Mažeikių nafta” šiemet daugiau nei ketvirtadaliu perdirbo žaliavos, bet sumažino transportavimą. – Internet: http://www.finasta.lt/akcija/zinute.cfm?naujienos_ID=9660 – 1 p. žiūrėta [2004-10-24]
11. AB “Mažeikių nafta”. “Mažeikių nafta” praneša apie gerus 2004m. pirmojo pusmečio veiklos rezultatus.- Internet: http://www.nafta.lt/news_item.php?pid=5&id=81 – 2 p. žiūrėta [2004-10-22]
12. Šalna R., Baubinas R., Padriezas V., Tuskenienė V. Pasaulio visuomeninė geografija.- V.: Briedis.- 173 p.
13. Žemės sandara – Internet: http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=30&zn=8 – 1p. žiūrėta [2004-10-08]

Leave a Comment