TURINYS
ĮVADAS 11.DARBO VIETŲ ORGANIZAVIMAS 21.1.Darbo vietų irenginiai 41.2.Bendrosios atsargos priemonės visiems darbo įrenginiams 52.DARBO VIETŲ APTARNAVIMAS 62.1.Darbo vietų aptarnavimo funkcijų klasifikavimas 62.2.Darbo funkcinio pasidalijimo aptarnaujant įrengimus optimalaus varianto parinkimas 82.3.Darbo vietų aptarnavimo reglamentavimas laiko atžvilgiu 92.4.Tipiniai darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo projektai 103.DARBO PLANAVIMAS 113.1.Strateginis darbo planavimas 123.3.Operatyvusis darbo planavimas 12IŠVADOS 15LITERATŪRA 16ĮVADASPagrindinė šio darbo problema: nepertraukiamai kuriantis naujoms įmonėms, ar plečiant veiklą senoms kompanijoms, didėja ir darbo vietų skaičius. O sudaromos darbo sąlygos, darbo vietų priežiūros organizavimas tampa pagrindiniu kriterijumi vertinant darbo sudėtingumą, sunkumą, mokant atitinkamus atlyginimus, ir tuo labiau renkantis darbą, profesiją. Šio darbo objektas yra darbo vietų priežiūros organizavimas, kuris yra neatsiejama darbo organizavimo dalis ir pagrindinis uždavinys darbdaviui, kad darbo našumas būtų maksimalus, ir vienas iš svarbiausių interesų darbuotojui, kad galėtų normaliai, nekenkdamas savo sveikatai, dirbti.Tikslas: išanalizuoti veiksnius, lemiančius darbo sąlygas, peržvelgti reikalavimus tiek darbovietės patalpoms, tiek darbo laiko planavimui, kad būtų sudaromos optimalios darbo sąlygos. Pasiekti šiam tikslui reikalingi šie uždaviniai: apibūdinti darbo vietų organizavimą, kaip jis yra vykdomas, kokios pagrindinės funkcijos jį sudaro. Aprašyti darbo įrenginius ir pagrindinius teisinius reikalavimus taikomus jais naudojantis kiekvienoje įmonėje. Išanalizuoti kaip vykdomas darbo vietų aptarnavimas, kokios yra pagrindinės jo funkcijos. Apibūdinti darbo planavimą, kuo jis svarbus darbo vietų priežiūros organizavimui.1.DARBO VIETŲ ORGANIZAVIMASDarbo vieta yra vieno ar kelių darbininkų veiklos zona, aprūpinta būtinomis priemonėmis gamybinei užduočiai (tarnybinėms pareigoms) atlikti. Darbo vietos yra skirtos tam tikroms technologinėms operacijoms atlikti. Nuo jų įrengimo priklauso kiekvieno darbuotojo darbo intensyvumas, saugumas. Darbo vietos yra klasifikuojamos pagal įvairius požymius: gamybos aptarnavimo; specializacijos lygį; mechanizacijos lygį; darbininkų, dirbančių vienoje vietoje, skaičių; vienoje darbo vietoje esančių pagrindinių įrengimų skaičių; darbo vietos pastovumą.
Pagal gamybos procesą: pagrindinės, pagalbinės gamybos ir aptarnavimo. Pagal specializacijos lygį: universalios ir specializuotos. Pagal darbų mechanizavimo lygį: rankinių, rankinių mechanizuotų; mašininių rankinių, mašininių; automatinių ir aparatinių, darbų procesų vietos. Pagal darbininkų sklaičių: individualios ir brigadinės (grupinės). Pagal įrengimų skaičių: bestaklės, daugiastaklės ir vienastaklės. Pagal pastovumą: stacionarios ir mobilios. Pagal darbo saugumą: saugios ir nesaugios. Darbo vietos įrengimas (suprojektavimas) priklauso nuo jos konkrečios paskirties. Darbo vietos optimizuojamos pgal asmenybės (žmogaus kriterijų, jo antropometrinius duomenis, pagal ekonominį kriterijų – siekaint mažesnio operacjos darbo imlumo. Svarbiausi reikalavimai, kad darbo vieta būtų: saugi darbo atžvilgiu, aprūpinta technologine organizacine įranga, atitiktų technologinius reikalavimus, numatytos optimalios darbo zonos, užtikrinančios mažiausiai nereikalingų žmogaus darbo judesių.[4] Darbo vieta yra vieno arba kelių darbininkų darbinės veiklos zona, kur yra būtinų priemonių gamybos užduočiai atlikti. Darbo vietų organizavimas išsprendžia jų įrengimo ir išplanavimo uždavinius. Darbo vietos organizavimas optimizuojamas pagalsocialinį (asmenybės) kriterijų, ją įrengiant ir išplanuojant pagal čia dirbančio žmogaus antropometrinius duomenis, o pagal ekonominiį kriterijų siekiant mažiausio operacijos darbo imlumo. Įrengiant darbo vietą, nagrinėjami įrenginiai, technologinė įranga, įrankiai, organizavimo įranga. Pramonėje vartojama technologinė įranga darbininkų darbo vietose dažnai atitinka technologijos reikalavimus (tikslumą, švarumą ir kt), tačiau yra netobula judesių ekonomijos požiūriu. Jos konstrukcijos dažniausiai pagrįstos sraigtiniais užspaudikliais. Juos derėtų keisti našesnėmis pneumatinėmios, magnetinėmis, svertinėmis ir kt. Konstrukcijomis. Labai svarbi įrankų detalė yra rankena, kotas. Jų paviršių reikia apdoroti taip, kad kotas liestų stipriausias delno vietas. Į organizacinę įrangą įeina darbastaliai, stalažai, lentynos, spintos, įrankių spintelės, kėlimo bei ryšio priemonės, kėdės ir kt. Šią įrangą būtina gaminti, atsižvelgiant į atskirų profesijų specifiką, konkrečias gamybos sąlygas ir individualias darbininko ypatybes. Pigiausia įranga – iš unifikuotų elementų. Darbo vietos išplanuojamos, remaintis optimalių darbo zonų normatyvais, kuriuose nurodyti optimalūs atstumai, priklausomai nuo žmogaus ūgio. Normatyvais reglamentuoti ir matymo kampai. Planuojant darbo vietas reikai turėti galvoje, kad simetriški darbo judesiai mažiausiai vargina ir našiausi. Taip pat labai svarbu sumažinti vertikalių judesių, kurie labiau vargina už horizontalius judesius. Vertikalūs judesiai greičiausiai ir lengviausiai atliekami žemyn nuo savęs, o horizontalūs judesiai – lanku, nes jie geriau už tiesius judesius atitinka žmogaus rankų sandarą. Įrankius ir darbo objektus, kurie imami nuosekliai vienas po kito, reikia išdėlioti greta. Taip sumažinama darbininkų judesių. Visi daiktai darbo vietoje turi būti dedami į kiekvienam daiktui nustatytą ir vis tą pačią vietą. Tada, darbinikui įgudus, darbo judesiai gali būti atliekami automatiškai. Tai sumažina fizinį įtempimą, o kartu ir nuovargį beui darbo imlumą. Dažnai naudojami daiktai dedami arčiau darbininko, rečiau naudojami – toliau. Organizuojant darbo vietų išplanavimą, reikia užtikrinti patogią darbo pozą. Tarnautojų… darbo vietų organizavimo principai tie patys, tačiau jų parametrai skiriasi ir priklauso nuo darbo pobūdžio.[5] Darbo poza. Skiriamos trys pagrindinės darbo pozos: Sėdimoji, stovimoji bei stovimoji ir sėdimoji. Darbo pozos parenkamos remiantis darbo pobūdžiu, jėgos dydžiu, judesių tikslumu ir greičiu, judesių rezultatyvumu, energijos minimumo sunaudojimu. Pirmenybė teikiama sėdimai pozai, Ši poza mažiau varginanti, kadangi kūno svorio centras virš atraminės plokštumos nusileidžia žemiau, todėl padidėja kūno stabilumas, sumažėja raumenų palaikančių kūno padėtį, aktyvumas, sumažėja spaudimas ir širdies bei kraujagyslių apkrovimas. Stovimas darbas pranašesnis tais atvejais, kai operatorius dirbdamas turi laisvai judėti. Dirbant poza keičiasi priklausomai nuo darbo judesių ir atliekamų darbo operacijų pobūdžio. Kartu keičiasi fiziologinio apkrovimo dydis. Darbas vienoje, ypač nepatogioje padėtyje, yra varginantis. Daugeliu atvejų racionalu įrengti vietą, leidžiančią dirbti ir stovint, ir sėdint. Šiuo atveju darbuotojas gali keisti darbo pozą, o tai leidžia tolygiau apkrauti atskirų raumenų grupes. Darbo zonos. Remiantis judėjimo aparato darbo dėsningumo tyrimais bei antropometriniais duomenimis, darbo vietos suskirstytos zonomis. Skiriamos pagrindinės darbo zonos – lengvo bei maksimalaus pasiekiamumo zonos. Darbo kėdė. Darbo vietos organizavimui bei taisyklingai sėdimajai pozai labai svarbi darbo kėdės konstrukcija: forma, matmenys, reguliuojami elementai. Darbo kėdės būna įvairių formų, skirtingos ir jų elementų konstrukcijos, bet visada turi būti reguliuojamas sėdynės aukštis.Valdymo įtaisai. Valdymo įtaisų paskirtis – žmogaus mechaninius veiksmus perduoti mašinai. Valdymo įtaisų ryšio tarp žmogaus ir mašinos parinkimas priklauso nuo daugelio faktorių: Operatoriaus veiklos struktūros ir ypatumų; Valdymo operacijų pobūdžio (jungimo, perjungimo, reguliavimo); Žmogaus darbo pozos, darbo vietos bei darbo aplinkos specifikos (įrengimų, specialiųjų drabužių, apsaugos priemonių); Dinaminių charakteristikų (jėgos dydžio diapazono, tikslumo ir pan.); Pateikiamos informacijos pobūdžio.Užrašai. Raidžių ir skaičių įskaitomumas priklauso nuo jų formos, dydžio, kontrasto ir išdėstymo. Šriftas neturi būti sudėtingas arba iškraipytas. Raidžių ir skaičių dydžius galima parinkti įvairiai.[4]1.1.Darbo vietų įrenginiaiDarbdavys privalo imtis reikiamų priemonių, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojasi darbuotojai įmonėje, būtų tinkami arba pritaikyti darbui atlikti, nekenktų darbininkų saugai ir sveikatai.Darbo įrenginys (darbo priemonė) – bet kuri mašina, įrenginys, aparatas, prietaisas, įrankis ar įrengimai, naudojami darbui.Darbdavys, parinkdamas darbo įrenginius, įvertina specifines darbo sąlygas bei pavojus įmonėje, ypač darbo vietoje, taip pat papildomus pavojus, kuriuos kelia naudojamas darbo įrenginys(Valstybės žinios). Ten, kur neįmanoma užtikrinti, kad darbuotojai darbo įrenginius galės naudoti be rizikos saugai ir sveikatai, darbdavys privalo imtis atitinkamų priemonių, kad rizika būtų kiek galima mažesnė. Darbdavys privalo turėti visus gamintojo numatytus darbo įrenginio naudojimo dokumentus. [3]Potencialiai pavojingi įrenginiai (toliau – įrenginiai) [2] – darbo priemonės (darbui naudojamos mašinos, įrengimai, įrenginiai, aparatai, prietaisai ar įrankiai) ir kiti įrenginiai, kuriuos naudojant kyla pavojus darbuotojų ir kitų žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos energijos bei vykstančių procesų ir kuriems reikalinga įstatymo nustatyta priežiūra. Įrenginiams priskiriami jų valdymo, signaliniai, blokavimo ir saugos įtaisai, kontroliniai matavimo prietaisai.Pagal Lietuvoje priimtų Nuostatų pakeitimus , darbdavys privalo įsigyti ir (arba) naudoti darbo įrenginius, kurie: • atitinka visus jiems taikomų Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų reikalavimus; • šių nuostatų nustatytus minimalius reikalavimus, kai Lietuvos Respublikos norminiai aktai jiems netaikom…i arba taikomi iš dalies;• darbo įrenginius, kurie įmonėse jau yra įsigyti ir naudojami iki šių nuostatų įsigaliojimo, darbdavys ne vėliau kaip per 4 metus po nuostatų priėmimo privalo patobulinti taip, kad atitiktų šių nuostatų nurodytus minimalius reikalavimus.Darbdavys privalo imtis reikiamų priemonių, kurios užtikrintų, kad per visą naudojimo laiką darbo įrenginiai būtų tinkamai techniškai prižiūrimi, palaikoma jų reikiama techninė būklė, atitinkanti a) arba b) punktų reikalavimus[3].1.2.Bendrosios atsargos priemonės visiems darbo įrenginiamsDarbo įrenginiai turi būti sumontuoti, išdėstyti ir naudojami taip, kad sumažintų riziką darbo įrenginių naudotojams ar kitiems darbuotojams. Darbo įrenginiai privalo būti montuojami ar išmontuojami saugiai, atsižvelgiant į privalomas gamintojo pateiktų instrukcijų nuorodas. Darbo įrenginiai, į kuriuos jų naudojimo metu galima žaibo iškrova, privalo būti apsaugoti nuo jos poveikio specialiais įtaisais ar kitomis priemonėmis.Savaeigius darbo įrenginius privalo valdyti tik tie darbuotojai, kurie buvo apmokyti saugiai valdyti tokius įrenginius. Jeigu darbo įrenginiai juda darbo zonoje, privalo būti parengtos eismo taisyklės ir jų laikomasi. Turi būti imtasi priemonių, draudžiančių darbuotojams vaikščioti savaeigių įrenginių veikimo zonoje. Jeigu darbui atlikti reikia, kad savaeigių įrenginių veikimo zonoje vaikščiotų darbuotojai, privaloma imtis tinkamų priemonių apsaugoti juos, kad įrenginiai nesužalotų. Mašininiais vairuojamais mobiliais darbo įrenginiais darbuotojus vežti leidžiama tik tada, kai tam yra sudarytos saugios sąlygos. Jeigu važiavimo metu bus dirbama, privalo būti nustatytas tinkamas greitis. Mobilieji darbo įrenginiai su vidaus degimo varikliu negali būti naudojami darbo zonose esančiose patalpose, nebent yra garantuojamas pakankamas oro kiekis, nekeliantis pavojaus darbininkų saugai ir sveikatai.
Darbo įrenginiai, kurie yra mobilūs ar gali būti išmontuojami ir kurie yra suprojektuoti kelti krovinius, jų naudojimo metu privaloma užtikrinti įrenginio stabilumą, atsižvelgiant į būsimas sąlygas bei grunto charakterį. Žmonės gali būti keliami tik šiam tikslui skirtais darbo įrenginiais ir priemonėmis. Išskirtinais atvejais darbo įrenginiai, kurie nėra specialiai skirti žmonėms kelti, gali būti naudojami žmonėms kelti, jeigu bus imtasi tinkamų veiksmų, kurie numato atitinkamą kontrolę ir užtikrina darbuotojų saugą. Krovinių negalima kelti virš neapsaugotų darbo vietų, kuriose paprastai būna darbuotojai. Tuo atveju, kai krovinių negalima perkelti kitu, privalo būti nustatomi ir taikomi atitinkami saugūs veikimo būdai. Kėlimo reikmenys (keičiami krovinių kabinimo įtaisai) parenkami atsižvelgiant į keliamų krovinių paskirtį, užkabinimo vietas, pritvirtinimo įrangą, užkabinimo būdą, atmosferines sąlygas ir panašiai.[1]2.DARBO VIETŲ APTARNAVIMASNors ir lasbai gera darbo vietų organizacija, bet, esant blogam jų aptarnavimui, ji nebus pakankamai efektyvi. Pavyzdžiui, tyrimais nustatyta, kad pramonės įmonėse apie 70 proc visų vidutinių pamainos darbo laiko nuostolių sudaro nuostoliai dėl blogai organizuoto darbo vietų aptarnavimo. Iš jų 28-30 proc šių nuostolių susidaro dėl pavėluoto medžiagų, ruošinių ir detalių pristatymo į darbo vietas, 22 – 26 proc. – laukiant remontininkų ir derintojų. Darbo vietų aptarnavimas yra dalis gamybos aptarnavimo sistemos. Todėl dalis darbo vietų aptarnavimo funkcijų yra tuo pačiu ir gamybos proceso aptarnavimo funkcijos, o darbo vietų aptarnavimo gerinimo būdai taip pat sutampa su gamybos procesų aptarnavimo gerinimo būdais.2.1.Darbo vietų aptarnavimo funkcijų klasifikavimasDarbo vietų aptarnavimo funkcijas galima klasifikuoti pagal darbo proceso sudedamąją dalį, su kuria susijęs aptarnavimas. (1 pav.) Dalis darbo vietų aptarnavimo funkcijų yra susiję su tikslinga žmogaus veikla (instruktažas, darbo apsaugos priemonės, techninės dokumentacijos ir kitos informacijos pristatymas į darbo vietą), dalis – su darbo objektais (transportavimas ir kontrolė) ir didžiausia aptarnavimo funkcijų dalis susijusi su darbo priemonėmis (įrengimų derinimas, tarpremontinė priežiūra, aprūpinimas įrankiais bei visų rūšių energija). Aptarnavimo funkcijų pasidalijimo klausimus patogiau spręsti, kai jos sugrupuotos pagal pobūdį (2 pav.), nepriklausomai nuo darbo proceso sudedamosios dalies, su kuria šios funkcijos susijusios. Darbo proceso paruošimo funkcija yra darbo vietos aprūpinimas technine dokumentacija, ruošiniais, medžiagomis, darbų paskirstymas. Šią funkciją reikia atlikti pagal planą, griežtai laikantis dispečerinių grafikų ir gamybinių užduočių. Transportavimo funkcija yra medžiagų, ruošinių, gaminių ir kitų objektų pakrovimas ir transportavimas. Ši funkcija atliekama, laikantis kompleksinės technologijos, dispečerinių grafikų ir pamainos užduočių. Aptarnavimo įrankiais funkcija yra darbo vietų aprūpinimas būtinais įrankiais, štampais, konduktoriais ir kitais prietaisais. Taip pat šiai funkcijai priskiriamas įrankių galandymas. Aprūpinimo įrankiais darbo pasidalijimas priklauso nuo gamybos tipo ir pobūdžio. Pavyzdžiui, vienetinėje gamyboje įrankiais dažniausiai apsirūpina patys staklininkai, o masinėje – juos pristato Transporto darbininkai komplektais pagal iš anksto paruoštą grafiką. Derinimo funkcija apima įrengimų perderinimą, pabaigus vieną detalių partiją ir rengiantis pradėti kitą, ir paderinimą, įrengimui išsiderinus detalių partijos apdirbimo metu. Remonto funkcija apima profilaktines apžiūras, smulkų remontą, tepimą. Kontrolės funkcija apima tarpoperacinę ir galutinę medžiagų, pusfabrikačių ir gaminių kokybės kontrolę. Aprūpinimo energija funkcija apima elektros, suslėgto oro, technologinio kuro, vandens ir kitų energijos rūšių tiekimą į darbo vietas. Švaros palaikymo funkcija sudaro įrengimų, grindų, langų, šviestuvų valymo ir kiti darbai,1 pav. Darbo vietų aptarnavimo funkcijų klasifikacija pagal darbo proceso sudedamąją dalį.
2 pav. Darbo vietų aptarnavimo funkcijų klasifikacija pagal jų pobūdį.2.2.Darbo funkcinio pasidalijimo aptarnaujant įrengimus optimalaus varianto parinkimasDarbo vietų aptarnavimas funkcijų pasidalijimas pramonės įmonėse labai įvairus. Analogiškose įmonėse arba kartais ir vienos įmonės skirtinguose centruose tas pačias darbo vietų aptarnavimo funkcijas atlieka skirtingos profesijos darbininkai, pavyzdžiui, įrengimus derina staklininkai arba derintojai, įrankius į darbo vietą pristato specialus pagalbinis darbininkas arba atsineša pats staklininkas ir kt.
Labai svarbu kiekvienu konkrečiu atveju iš daugelio galimų darbo vietų aptarnavimo funkcijų pasidalijimo variantų parinkti optimalų variantą. Variantų racionalumas priklauso nuo tam tikrų veiksnių, kurių vienas iš svarbiausių yra automatizacijos lygis. Optimalaus varianto parinkimas glaudžiai susijęs su darbo normavimo problemomis. Svarbiausia problema – nustatyti optimalias aptarnavimo normas, nes pagrindinių darbininkų prastovų dydis, laukiant aptarnaujančių darbininkų (derintojų, budinčių šaltkalvių, elektrikų ir kt.), tiesiogiai priklauso nuo šių profesijų darbininkų aptarnavimo normos dydžio. Įrengimų aptarnavimo procesas – tai masinio aptarnavimo sistema. Posistemių skaičius prilygsta aptarnaujančių darbininkų profesijų skaičiui. Reikalavimų šaltiniai yra įrengimai, aptarnavimo kanalai – atskirų profesijų darbininkai (staklininkai, derintojai, budintys šaltkalviai, elektrikai ir kt.). Iš reikalavimų šaltinių – įrengimų – atsiranda reikalavimai įvairių profesijų darbininkams, kad jie aptarnautų įrengimus, t.y. derintų, sutaisytų, teptų ir t.t. Atskiri įrengimų masinio aptarnavimo posistemiai (pagrindinių darbininkų, derintojų, elektrikų ir kt.) tarp savęs yra glaudžiai susiję, nes reikalavimų šaltiniai visiems posistemiams bendri – aptarnaujamieji įrengimai. Bet kuris vieno posistemio charakteristikos pakitimas sukelia kitų posistemių pakitimus. Pirmasis optimalaus varianto parinkimo žingsnis yra optimalumo kriterijaus parinkimas. Sprendžiant gamybinius uždavinius, taip pat ir DMO klausimus, optimalumo kriterijai gali būti įvairūs: didžiausias darbo našumas, racionalus įrengimų naudojimas, optimalus darbo intensyvumas, geriausia gaminių kokybė ir kt. Labiausiai apibendrinantis optimalumo kriterijus – tai mažiausia gaminių savikaina, kuri turi tiesioginę įtaką pelno dydžiui. Aptarnavimo funkcijų pasidalijimo formų projektavimas yra tikslingas aptarnavimo funkcijų paskirstymas atskirų profesijų darbininkams. Toliau iš esamų ir suprojektuotų variantų parenkamas optimalus. Šiuo atveju optimalumo kriterijumi laikoma išlaidų, tenkančių vienerioms veikiančioms staklėms per vieną valandą, sumos minimumas, Į šią sumą įeina išlaidos įrengimams aptarnauti, nuostoliai dėl jų prastovų laukiant aptarnavimo ir darbininkų išlaikymo išlaidos. Tolesnis optimalaus aptarnavimo funkcijų pasidalijimo varianto parinkimas atliekamas šiuo nuoseklumu. Ištiriamas esamas ir projektuojami kiti galimi darbo funkcinio pasidalijimo variantai. Esamo ir suprojektuotų variantų sąlygomis apskaičiuojama vidutinė vieno aptarnavimo trukmė minutėmis ir vidutinis laikotarpis tarp dviejų reikalavimų aptarnauti tą patį įrengimą minutėmis. Vidutinė vieno įrengimo aptarnavimo trukmė nustatoma, remiantis atskirų aptarnavimo darbų laiko normatyvais, o nesant normatyvų, – pagal darbo laiko fotografijas, daromas reguliarių momentinių stebėjimų metodu. Iš šių fotografijų apskaičiuojamas ir vidutinis laikotarpis tarp dviejų reikalavimų aptarnauti tą patį įrengimą. Toliau esamo ir projektuojamo aptarnavimo funkcijų pasidalijimo variantų sąlygomis apskaičiuojamas optimalus kiekvienos profesijos darbininkų skaičius.2.3.Darbo vietų aptarnavimo reglamentavimas laiko atžvilgiuYra trys pagrindinės darbo vietų aptarnavimo reglamentavimo laiko atžvilgiu formos: – pasyvus,– planinis – profilaktinis,– standartinis.Taikant pasyvų darbo vietų aptarnavimą, darbo vieta dažniausiai aptarnaujama pagal staklininko reikalavimą, joje sutrikus darbo procesui. Kai kurios aptarnavimo funkcijos, pavyzdžiui medžiagų pristatymas į darbo vietas, gali būti atliekamas pagal pamainos užduotį.Planinė – profilaktinė darbo vietų aptarnavimo forma yra pažangesnė už pasyviąją. Šiuo atveju iš anksto pagal kalendorinius planus – grafikus komplektuojama ir pristatoma į darbo vietas techninė dokumentacija, įranga, medžiagos. Pagal grafikus prižiūrimi įrengimai, keičiami įrankiai dar jiems galutiniai neatšipus ar paderinami įrengimai, jiems galutinai neišsiderinus.Standartinis darbo vietų aptarnavimas taikomas nusistovėjusio gamybos proceso sąlygomis, dažniausiai masinėje gamyboje. Darbo vietų aptarnavimas šiomis sąlygomis apima reguliarų darbo vietų aprūpinimą medžiagomis, taip pat reguliarų gatavos produkcijos pašalinimą iš darbo vietos. Šiuo atveju darbo ir matavimo įrankiai keičiami pagal jų patvarumo normas. Standartinio darbo vietų aptarnavimo sąlygomis staklininkai visiškai atpalaiduojami nuo darbo vietos aptarnavimo sąlygomis staklininkai visiškai atpalaiduojami nuo darbo vietos aptarnavimo funkcijų ir likviduojami darbo laiko nuostoliai, nepriklausantys nuo darbininko.Darbo vietų aptarnavimo forma parenkama priklausomai nuo daugelio veiksnių. Svarbiausi veiksniai yra gamybos tipas, specializacijos lygis, darbo objektų matmenys ir kt. Darbo vietos aptarnavimo forma priklauso nuo gamybos tipo.Vietinės ir smulkiaserijinės gamybos sąlygomis rekomenduojama pasyvi darbo vietų aptarnavimo forma. Tačiau kai kurias aptarnavimo funkcijas (pavyzdžiui, tepti įrengimus, valyti darbo vietas) tikslinga atlikti profilaktiškai. Tose darbo vietose, kur operacijos kartojasi, medžiagomis, įrankiais darbo vietas tikslinga aprūpinti iš anksto pagal pamainos užduotis.Serijinėje ir stambiaserijinėje gamyboje, kai darbo objektai apdirbami reguliariai per ketvirtį arba metus pasikartojančiomis partijomis, rekomenduojama planinė – profilaktinė darbo vietų aptarnavimo forma.Masinės gamybos sąlygomis, kai tie patys gaminiai gaminami reguliariai kasdien per ketvirtį arba metus, o darbo vietose pastoviai atliekamos tos pačios operacijos, rekomenduojamas standartinis darbo vietų aptarnavimas.Pasyvi planinė – profilaktinė ir standartinė darbo vietų aptarnavimo forma gali būti derinama viena su kita. Tuomet jos sudaro mišrią darbo vietų aptarnavimo formą konkrečiomis sąlygomis, kriterijus turi būti jų ekonominis efektyvumas.[6]2.4.Tipiniai darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo projektaiTipiniai darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo projektai pirmiausiai sudaromi masinių profesijų darbininkams. Ir nedidelė ekonomija kiekvienoje darbo vietoje šiuo atveju sudarys didelį ekonominį efektą, ir tipinių projektų sudarymo bei įdiegimo sąnaudos visiškai apsimokės. Sudarant darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo tipinius projektus, tam tikromis technologinių procesų rūšims numatomi vieno tipo techniniu požiūriu pažangiausi pagrindiniai technologiniai įrengimai. Atsižvelgiant į numatytus įrengimus, parenkama įranga, po to išplanuojamos darbo vietos. Tipiniai projektai sudaromi, ištyrus darbo vietų bendrus bruožus ir specifines ypatybes, kurios per daug nedetalizuojamos. Jei tipiniuose projektuose būtų atsižvelgta į daug specifinių ypatybių, jų taikymo sfera labai sumažėtų. Taip pat negalima per daug apibendrinti, atmesti specifines atskirų darbo vietų ypatybes, nes šiuo atveju sunkiau pritaikyti projektus konkrečiomis gamybinėmis sąlygomis. Tipiniuose darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo projektuose nurodoma technologinės įrangos, kuri turi būti darbo vietoje, kiekis ir paskirtis, įrankių ir prietaisų technologinės charakteristikos, taip pat organizacinės įrangos sudėtis, kiekis ir paskirtis. Technologinė įranga turi būti universali, kuria galima atlikti kelias technologines operacijas. Tipiniuose darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo projektuose dažniausiai numatoma įranga iš unifikuotų ir normalizuotų konstrukcijų. Projektuojant tipinę darbo vietų aptarnavimo sistemą, numatomi optimalūs jo funkcijų pasidalijimo variantai ir racionali numatytomis gamybinėmis sąlygomis darbo vietų aptarnavimo reglamentavimo laiko atžvilgiu forma. Be to, būtina parinkti pagrindinių ir aptarnaujančių darbo vietas darbininkų ryšio formas ir technines priemones. Sudarant tipinius darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo projektus, parengiama aiški dokumentacija kuri prireikus gali būti darbininkų mokymo priemonė. [6]3.DARBO PLANAVIMASPlanavimas yra viena verslo organizavimo ir valdymo funkcijų. Nuo jo priklauso įmonės veiklos tikslai ir rezultatai. Pirma, planavimas prasideda valdymo sprendimų visose įmonės veiklos srityse priėmimu. Reikia planuoti ne tik materialinius, bet ir darbo išteklius, poreikį, naudojimą ir kt. Antra, planavimas, kaip viena svarbiausių verslo įmonės valdymo funkcijų, mobilizuoja įmonės darbuotojus siekti bendrų tikslų, koordinuoja tarpusavio ryšius, parenka gamybos, valdymo organizacines struktūras, specialistus, atlieka kontrolės funkcijas. Darbo ir įmonės veiklos planavimu užsiima visų lygių darbuotojai – nuo įmonės vadovų, specialistų iki eilinių darbuotojų. Įgyvendindami tikslus jie derina bendrus veiksmus. Darbo planavimo efektyvumas vertinamas pagal tai, kaip įgyvendinami įmonės tiklai. Pavyzdžiui, didinant ar mažinant gamybos mastą, būtina reguliuoti ir įmonės darbuotojų skaičių, ir apskaičiuoti darbo jėgos panaudojimo rodiklius. Planavimo uždavinys – kelti darbo našumą, susieti su gamybinių jėgų vystymu ir gamybinių santykių tobulinimu, iki minimumo sumažinti darbo laiko nuostolius. Darbo planavimas prasideda nuo darbuotojų poreikio pagrindimo, įvertinant esamas ir būsimas darbo vietas. Darbas gali būti sėkmingas ne tik žinant, kiek reikia iš viso darbuotojų, bet keik reikia kokios kvalifikacijos, specialybės darbuotojų ir pan. Tai turi nustatyti planavimas. Laikomasi šių principų: derinamas ilgalaikis, vidutinis ir trumpalaikis planavimas; detalizuojama teikiama informacija, atsižvelgiama į planavimo terminus. Bendrajam personalo poreikiui nustatyti yra taikomas pareigybių metodas. Pagal šį metodą apskaičiuojamas reikiamas darbuotojų skaičius pagal personalo kategorijas: darbininkai – pagal specialybes; vadovai, specialistai ar tarnautojai.3.1.Strateginis darbo planavimasStrateginis planavimas – tai strateginio valdymo sudedamoji dalis. Strateginio plano tikslas – suformuoti verslo tikslus ir juosįgyvendinti. Jie gali būti sudaromi pagal verslo įmonės struktūrinius padaliniuis bei valdymo funkcijas. Laiko požiūriu strateginiai planai suprantami kaip ilgalaikai verslo plėtros planai. Dažniausiai jie sudaromi konkretiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti, yra dinamiški, operatyviai koreguojami, pasikeitus rinkos sąlygoms, turi turėti alternatyvų. Šių planų efektyvumas priklauso nuo jų rengėjų strateginio mąstymo ir atsakomybės. Kaip ir kiekvienas valdymo procesas, strateginis planavimas apima keletą etapų: Pirmas etapas. Įmonės tikslų formavimas. Tai pardinis etapas. Suformuluojami pagrindinai verslo įmonės tikslai, įvertinant visas verslo sąlygas ir galimybes. Antras etapas. Verslo aplinkos analizė. Išsiaiškinamos aplinkos sąlygos, padedančios įgyvendinti verslo įmonės tikslus: materialinius, darbo jėgos aprūpinimo, realizavimo rinkos, finansinius klausimus ir kt. Trečias etapas. Išteklių analizė įmonėje: darbo, finansinių, materialinių. Atkreipiamas dėmesys į jų naudojimo efektyvumą. Ketvirtas etapas. Išsiaiškinami strateginiai verslo plėtros klausimai, numatomos potencialios verslo galimybės. Penktas etapas. Strategijų formavimas ir atlikimas. Formuojamos alternatyvos, parenkami verslo organizavimo variantai ir kt. Šeštas etapas. Pasirinktos strategijos įgyvendinimas. Atliekamas strateginio plano koregavimas ir jo vykdymo kontrolė.3.3.Operatyvusis darbo planavimasOperatyvusis darbo planavimas. Gamybos operatyviojo kalendorinio planavimo sistema suprantama kaip tam tikra planavimo darbų vykdymo metodų, būdų, technikos ir vykdytojų visuma, apibūdinama atitinkamu planavimo darbų centralizavimo laipsniu, tam tikrais planavimo ir apskaitos vienetais, planavimo procesų diferensijavimu, kalendorinių – planinių normatyvų sudėtimi, taip pat atitinkama planinės ir apskaitinės dokumentacijos įforminimo bei pardavimo tvarka. Operatyvusis kalendorinis planavimas yra gamybos apimties planavimo tęsinys. Šiuo etapu planavimo objektas yra atskiri gaminiai, surinkimo vienetai, detalės ir detalių operacijos. Operatyvusis kalendorinis planavimas grindžiamas tam tikrais normatyvais, leidžiančiais tiesiogiai susieti kalendorinius planus ir suderintą darbą atskirose darbo vietose, baruose ir cechuose. Operatyvieji kalendoriniai planai sudaromi tiek įmonės, tiek cehams. Įmonės planavimo uždavinys – nustatyti detalių, surinkimo vienetų, gaminių pagaminimo ir perdavimo iš cecho cechui apimtis ir laiką. Prie cecho vidinio planavimo uždavinių priskiriamas detalių – operacijų, jų grupių ar visų detalių apdirbimo pradžios ir pabaigos laiko bei konkrečios vietos nustatymas; cecho, barų mėnesio, dekados, paros, pamainos kalendorinio plano – grafiko sudarymas. Kalendoriniai planai – grafikai būna trijų tipų: detaliniai – operaciniai, detaliniai ir detalių sąrašų. Vienetinės, o kartais ir mažų serijų gamybos sąlygomis, gaminant smulkias ir vidutinių matmenų detales, kurių gamybos ciklas neilgas, sudaromi sąrašai – grafikai. Operatyviojo kalendorinio planavimo uždavinių sprendimo teisingumas, patikimumas ir efektyvumas daug priklauso nuo to, kaip organizuota apskaita, kontrolė, operatyviųjų planų ir gamybos eigos reguliavimas. Operatyvioji apskaita yra svarbiausia gamybos operatyviojo valdymo grandis, lemianti normalią pagrindinės gamybos eigą. Ji turi tenkinti šiuos pagrindinius reikalavimus: planavimo ir apskaitos rodikliai turi būti vienodi, patikimi, apskaita turi būti atliekama laiku; gaunama informacija naudojama daug kartų. Apskaitos uždavinių sprendimo periodiškumas priklauso nuo konkrečių gamybos sąlygų. Jie gali būti sprendžiami kartą per mėnesį, dekadą, savaitę, parą ar pamainą. Įmonės vidinis gamybinės veiklos planavimas susideda i dviejų dalių: techninio – ekonominio ir operatyviojo gamybos planavimo. Šios dvi įmonės vidinio planavimo dalys pirmiausia skiriasi pagrindiniais planavimo ir apskaitos objektais. Pagrindiniai techninio – ekonominio planavimo ir apskaitos objektai yra bendra įmonės gamybos apimtis, produkcijos išlaidos, darbo našumas, išlaidos produkcijos vienetui pagaminti, gamybos rentabilumas. Operatyviojo gamybos planavimo paskirtis – suskaidyti perspektyvines užduotis pagal vykdytojus ( cechus, barus, darbo vietas) ir trumpesniais laiko tarpais. Techninis – ekonominis planavimas apibūdinamas apimties apskaičiavimų rezultatais. Pagrindiniai planavimo ir apskaitos objektai čia yra šie įmonės gamybinės veiklos rodikliai: produkcijos, kurią turi pagaminti įmonė, cechas, baras ar brigada, kiekis – tam būtinos darbo sąnaudos ir piniginės išlaidos; gamybos aprūpinimas įrankiais, įranga, medžiagomis; įrengimų remontas; darbo našumas ir kiti rodikliai. Gamybos įmonėse išskiriami trys operatyviojo gamybos planavimo etapai. Pirmajame etape operatyviojo gamybos ir techninio – ekonominio planavimo organai paskirsto gamybos programą planinių metų mėnesiams, nustato kiekvieno cecho kiekvieno mėnesio darbų programą. Tuo tikslu apskaičiuojami kiekvienam cechui reikalingi minimalūs ištekliai gamybos programai įvykdyti, atskleidžiami cecho turimi ištekliai. Antrajame operatyviojo gamybinio planavimo etape toliau detalizuojamos, patikslinamos ir diferencijuojamos pagal įvykdymo terminus pirmojo etapo užduotys. Trečiajame etape galutinai patikslinamos gamybos užduotys, darbų pavadinimai, nustatomos konkrečios jų atlikimo vietos, vykdytojai, pamainos.[4]IŠVADOS1. Tinkamų darbo vietų sudarymas darbuotojams yra svarbus personalo politikos veiksnys, nes jos sąlygoja daugelį darbuotojų reakcijų: jų darbo efektyvumą, rezultatų kokybę, pasitenkinimą darbu, be to, tiesiogiai veikia darbuotojų fizinę, emocinę ir intelektualinę sveikatą;2. Darbuotojų sauga ir sveikata labai priklauso nuo darboviečių tinkamo įrengimo bei naudojamų darbo įrenginių.3. Darbo įrenginiai turi būti sumontuoti, išdėstyti ir naudojami taip, kad sumažintų riziką darbo įrenginių naudotojams ar kitiems darbuotojams. Darbo įrenginiai privalo būti montuojami ar išmontuojami saugiai, atsižvelgiant į privalomas gamintojo pateiktų instrukcijų nuorodas4. Darbo vietų priežiūros organizavimas remiasi į tam tikrus darbo aplinkos, darbo vietos, darbo įrenginių, darbo laiko planavimo ir kt. reikalavimus, reglamentuotus Lietuvos respublikos įstatymais, ir Europos sąjungos nustatytais standartais;5. Darbdavys, vykdydamas darbo vietų priežiūros organizavimą, privalo atsižvelgti ne tik į darbo pobūdį, veiksnius, įtakojančius darbo sudėtingumą, bet ir į darbuotojo asmenines savybes ir poreikius (amžius, fizinė būklė ir pan.);6. Dar prieš atsirandant neigiamiems netinkamų darbo sąlygų aspektams, jie turi būti numatomi, ir imamasi prevencinių profilaktinių priemonių, vykdomas operatyvus darbo planavimas, kad darbo sąlygos būtų optimizuotos. Todėl reikia nuolat stebėti darbo organizavimo pakitimus, įtakotus darbo pobūdžio, aplinkos, technologinių ar darbuotojų sveikatos (pvz. nėštumas) pasikeitimų.LITERATŪRA1. Dėl saugos ir sveikatos darbe teisės aktų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, rengimo plano patvirtinimo ir kai kurių teisės aktų pripažinimo netekusiais galios. Valstybės žinios, 2001, Nr. 35-1196 2. LR Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros ĮSTATYMAS. Valstybės žinios, 2000, Nr. 89-2742. 3. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. rugpjūčio 31 d. Į S A K Y M A S Nr. 77 “Dėl darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostat”. – Valstybės žinios, 2000, Nr. 76-23034. Martinkus. B. „Darbo procesų valdymas“ VŠĮ – 2003 5. Sakalas A. Vanagas P. Martinkus B. Neverauskas B. „Pramonės įmonių vadyba“ Kaunas technologija – 2000 6. Vanagas P. „darbo mokslinis organizavimas“ Vilnius -1979