bendravimas su klientais

ĮVADAS

Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime susiduriame su daugybe organizacijų, pradedant lopšeliu-darželiu, mokykla, vėliau ligoninė, bankas, įstaiga, kurioje dirbame, socialinių paslaugų įstaigos. Profesionalus socialinis darbas reikalingas daug kur ir atliekamas daugelyje įstaigų, institucijų, klientų namuose. Jis reikalingas visoms socialiai pažeistoms žmonių grupėms. Kiekvienoje socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje vyksta nenutrūkstamas komunikacijos procesas, kuriame dalyvauja organizacijos narys ir klientas. Efektyvus ir intensyvus pasikeitimas informacija palengvina organizacijos tikslų įgyvendinimą. Dauguma socialinių darbuotojų klientų – tai skurdo ir nelaimių užklupti žmonės. Darbas seksis, jei personalas bus jautrus kiiekvieno žmogaus reikmėms. Nuo socialinių darbuotojų sugebėjimo užmegzti pozityvų kontaktą su klientu, geranoriško nusiteikimo kliento atžvilgiu priklauso darbo efektyvumas socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje.

Yra nemaža studijų apie komunikaciją. Atlikta daug tyrimų, eksperimentų, stebėjimų. Pastudijavusi literatūrą apie tai, savo darbe bandysiu panagrinėti svarbiausius bendravimo su klientais aspektus.

TURINYS

Įvadas
Bendravimas socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje

1.Organizacijos samprata

2.Komunikacijos procesas ir jį įtakojantys veiksniai

3.Veiksmingas bendravimas

4.Konfliktai
Išvados
Naudota literatūra

ORGANIZACIJOS SAMPRATA

Žmonės jungiasi į grupes. Tai daryti sąlygoja psichologiniai ir biologiniai veiksniai, kurių pagrindu formuojasi žmonių tarpusavio ryšiai. Grupės yra pagrindinis veiksnys, padedantis iššlikti. Didelė socialinė grupė, sudaryta tam tikriems tikslams įgyvendinti, yra organizacija. Visuomenėje yra daugybė organizacijos apibrėžimų.Ch. Barnard teigia, kad „organizacija – tai tokia korporacijos rūšis, kuri skiriasi nuo kitųs ocialinių grupių sąmoningumu, nuspėjamumu, kryptingumu „ (3). A. Etzioni nuomone „organizacija – tai socialinis junginys (ž

žmonių grupės), sąmoningai sudaromos siekiant specifinių tikslų“ (3) .

Pateiktas organizacijos apibrėžimas rodo, kad organizacijos modelyje labai svarbu tikslai, nes būtent dėl noro juos įgyvendinti ir veikia organizacija. Pagrindinis socialines paslaugas teikiančios organizacijos tikslas yra pagalba tai visuomenės daliai, kuri negali savimi pasiūpinti. Socialinė struktūra – tai pagrindinis organizacijos elementas. Kiekvienas individas yra apsuptas daugybės taisyklių, draudimų, leidimų. Jie būtini, norint sureguliuoti visuomenės gyvenimą. Organizacijos nariai arba dalyviai – tai svarbi sudėtinė organizacijos dalis. Tai visuma individų, kurių kiekvienasturi turėti būtiniausių savybių ir įgūdžių, leidžiančių užimti tam tikrą vietą organizacijos socialinėje struktūroje ir vaidinti atitinkamą socialinį vaidmenį. Organizacija iš technologijos pozicijų – tai vieta, kur tam tikros rūšies darbas, organizacijos narių energija paverčiama į medžiagas arba informaciją.

Kiekviena organizacija egzistuoja fizinėje, technologinėje, kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje. Jii turi prie šios aplinkos prisitaikyti ir joje egzistuoti. Nėra uždarų organizacijų. Visos jos, norėdamos gyvuoti, privalo palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu. Kiekvienai organizacijai atstovauja vadovas. Tai žmogus, kuris vienu metu turi būti ir lyderis, ir sugebėti efektyviai vadovauti savo pavaldiniams.

KOMUNIKACIJOS PROCESAS IR JĮ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Kiekvienoje organizacijoje kasdien keičiamasi informacija. Ji perduodama tiesioginiais ir netiesioginiais kanalais, vyksta nenutrūkstamas komunikacijos procesas, kuriame dalyvauja kiekvienas organizacijos narys, o organizacijoje, teikiančioje socialines paslaugas, taip pat dalyvauja ir klientas. Beveik viskas, kas daroma no

orint palengvinti organizacijos tikslų įgyvendinimą reikalauja efektyvaus bei intensyvaus pasikeitimo informacija. Jeigu žmonės negali, nesugeba pasikeisti informacija, aišku, jog jie negali drauge dirbti, numatyti tikslus ir jų

siekti. „Taigi komunikacija yra žmonių tarpusavio sąveikos bei organizacijos funkcionavimo pagrindas“ (3).

Komunikacijos procesas – tai dviejų ar daugiau žmonių pasikeitimas informacija. Šio pasikeitimo metu vieni informaciją siunčia, kiti gauna, interpretuoja, daro išvadas ir t. t. Informacija perduodama simboliais, kurie gali būti žodiniai (pasakyti ar parašyti) arba nežodiniai (piešiniai, mimika, gestai). Pasikeisti informacija galima tik tada, kai žmonės suteikia žodiniam ar nežodiniam simboliui tą pačią reikšmę.

Komunikacija vyksta bendraujant siuntėjui ir gavėjui. Komunikacija gali vykti viena kryptimi ir ten baigtis. Arba pranešimu iš gavėjo galima išgauti atsakymą. Tai grįžtamasis ryšys. Pranešimas perduodamas komunikacijos kanalu. Kanalas – formali komunikacijos priemonė tarp siuntėjo ir gavėjo. Siuntėjas pradeda pradeda komunikacijos procesą. Siuntėjas organizacijoje yra asmuo, kuris turi informacijos ir siekia juos perduoti kitam žmogui. Gavėjas yra asmuo, kuris suvokia siuntėjo pranešimą.

Užkodavimas vyksta , kai informacija, kurią reikia perduoti, siuntėjas paverčia simbolių seka. Šis etapas yra būtinas, nes informacija gali būti perduodama kitam žmogui tik simboliais ar kitais sutartiniais ženklais. Kadangi komunikacijos procesas neapsieina be kodavimo, tai siuntėjas siekia nustatyti abiem pusėm suprantamą reikšmių sistemą ir parinkti tokius simbolius, kurie, jo ma

anymu, ir gavėjui turi tokią pat reikšmę.

Atkodavimas – procesas, kurio metu gavėjas interpretuoja gautą pranešimą ir paverčia jį prasminga informacija. Šis procesas susideda iš dviejų žingsnių. Pirmiausia, gavėjas turi priimti pranešimą, po to – interpretuoti jį. Atkodavimas priklauso nuo gavėjo ankstesnio patyrimo, jo asmeninės nuomonės apie vartojamus simbolius, jo lūkesčių (žmonės dažnai girdi tai, ką norėtų išgirsti) ir nuo to, ar vienodai reikšmes supranta siuntėjas ir gavėjas. Kuo gavėjo atkodavimas labiau atitinka siuntėjo norėtą perduoti informaciją, tuo efektyvesnė yra komunikacija.

Socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje bendrauja socialiniai darbuotojai ir jų klientai. Skiriasi jų amžius, mentalitetas, išsilavinimas, temperamentas, charakteris. Komunikacija tarp jų ne visada būna sklandi. Galima išskirti šiuos pagrindinius tarpasmeninę komunikaciją įtakojančius veiksnius: skirtingas suvokimas, nežodinė ir žodinė komunikacija, emocijos, nepasitikėjimas.

Skirtingas suvokimas yra vienas iš labiausiai įprastų barjerų, trukdančių efektingai komunikacijai. Žmonės, kurių išsilavinimas ar žinių lygis skirtingas, dažnai tuos pačius reiškinius suvokia nevienodai. „Mūsų suvokimas individualus ir atrenkamas. Mus nuolatos supa jutiminių duomenų – formų, spalvų, dydžių, garsų – srautas ir mūsų smegenys skenuoja gaunamus duomenis, atsižvelgdamos į tai, kas mums tuo metu svarbu, reikšminga. Žmonės kažkaip išmoksta matyti, tai yra jie suvokia žmones, situacijas ir įvykius priklausomai nuo savo patirties“ (5).

Socialiniai darbuotojai kasdien susitinka su labai įvairiais nematytais žmonėmis. Gali būti sprendžiama apie ju
uos vadovaujantis išankstiniu nusiteikimu. „Kartais nusiteikimas būna pozityvus ir dėl to vertiname per daug palankiai; tačiau pavojingiau, kai išankstinis nusiteikimas negatyvus, o jei dar esame galingi, galime tą žmogų ar jo grupę diskriminuoti. Daugelis grupių, su kuriomis dirbame – seni, neįgalūs žmonės, etninės mažumos – turi tam tikrą stigmą. Tuo svarbiau mums atsisakyti stereotipinių pažiūrų į žmones, kadangi jos gali paskatinti juos mechaniškai aptarnauti, teikti įprastas paslaugas arba visai jų neteikti, užuot priderinus jas prie kiekvieno žmogaus asmeninių reikmių“ (5). Socialiniai darbuotojai turėtų saugotis susidaryti stiprų pirmą įspūdį, atsiradus įrodymų,nedelsiant jį keisti. Visi su žmonėmis dirbantys asmenys turi būti empatiški, t. y. Sugebėtų pasijusti kito žmogaus kailyje ir imtų suprasti pasaulį taip kaip jis. Niekados nesugebėsime matyti pasaulį tokį, kokį jį mato kiti, bet svarbiausia empatiškai įvertinti mums rūpimą elgesį.

Yra du lygiagretūs, tačiau vienas kitą veikiantys komunikacijos kanalai: žodinis ir nežodinis. Socialiniams darbuotojams svarbu žinoti apie komunikacijos priemones ir nusimanyti apie jų poveikį tiems, su kuriais dirba. Bėdos ištikti ar depresijos apimti žmonės gali prisibijoti ar jiems gali nepatikti , kad socialinis darbuotojas turi jiems galios. Nežodinis bendravimas funkcionuoja keturiais skirtingais būdais:
1. Pasikeitimas nuostatomis ir emocijomis. Emocijas ir nuostatas daugiausia perduodame nežodiniais būdais: balso tonu, veido išraiška, gestais.
1.2.Prisistatymas. Žinias apie save ir tai, kokius norėtumėme, kad mus matytų kiti, daugiausia perduodame nežodiniais kanalais. Drabužiai, daiktai, šukuosena – visa iškalbingai kalba kitiems apie mus, nors gal ne visi tuos pačius dalykus vienodai interpretuoja ir suvokia.
2.3.Ritualai – tai socialiniu požiūriu besikartojantys elgesio modeliai
3.4. Žodinio bendravimo rėminimas. Žodinę informaciją papildo nežodiniai komponentai, pavyzdžiui, akcentą duodantys gestai arba iki galo nepasakyto sakinio baigimas gūžtelėjimu pečiais.

Žodinės informacijos funkcijos yra šios:
1.Socialinė rutina. Tai standartinė seka, pavyzdžiui, pasisveikinimas, padėkojimas, atsisveikinimas.
2. Klausimai. Jie naudojamiinformacijai surinkti, gali būti konkretūs arba bendri.
3. Informacija. Ją duodame atsakydami į klausimą arba suteikiame neprašyti.
4. Nurodymai. Jie gali būti bendri arba specifiniai – tai pavyzdžiui nurodymas paskambinti dėl sekančio susitikimo.
5.Emocijų arba nuostatų išreiškimas. Tai gali būti juokas arba pyktis.
6.Neformali kalba. Ją sudaro pasikeitimas mandagumo frazėmis.

Be klaidų bendrauti labai sunku. Kadangi skirtingi žmonės įvairiai reaguoja , beveik neįmanoma, kad net vieno žmogaus žinią kitas žmogus tiksliai suprastų. Yra keletas veiksmingo bendravimo kliūčių:
1.Informacijos gavėjo pajėgumo ribos. Ši kliūtis atsiranda, kai kas nors teikiainformaciją, kurios gavėjas neįstengia suprasti
2.Išsiblaškymas. Jis susijęs su tokiais veiksniais, kurie atitraukia mūsų dėmesį, kai mėginame su kuo nors pasikalbėti.
3.Nepagrįstas manymas. Daugybė nesusipratimų kyla dėl to, kad abi informacija besikeičiančios šalys mano, kad galvoja apie tą patį dalyką, nors yra priešingai
4.Suvokimas iš savo pozicijos. Jis yra neišvengiamas. Visi esame kilę iš skirtingos aplinkos, mus supo skirtingos kultūros, mūsų suvokimą formuoja mūsų patirtis. Pavyzdžiui, darbą turintis žmogus situaciją mato visai kitaip, negu nedirbantis.
5.Painus kalbėjimas. Dirbant socialiniame darbe kalbame žargonu, sutrumpinimais, kurie klaidina kitus žmones. Daugumą žmonėms pasakyti skirtų dalykų galima pasakyti paprasta kasdienine kalba.
6.Bendravimo kanalų nebuvimas

Emocinės reakcijos – pyktis, meilė, savigyna, neapykanta, pavydas, baimė, varžymasis – turi įtakos mūsų supratimui t.y. kaip mes suprantame kitų žinias ir kokį poveikį mes darome kitiems perduodami informaciją. Geriausias požiūris į emocijas būtų laikyti jas komunikacijos proceso dalimi ir stengtis , kai dėl jų kyla problemų. Žmonės, kuriems gyvenimas buvo šiurkštus, savaime nelinkę pasitikėti kitais. Negalima reikalauti, kad žmonės visiškai pasitikėtų socialiniais darbuotojais. Pasitikėjimą galima pelnyti šiais būdais:

1.Niekada nesuteikti tokių vilčių, dėl kurių patenkinimo nesame absoliučiai tikri
2.Niekuomet nesiimti to, ko neįmanoma padaryti
3.Vykdyti tai, ką pažadėta padaryti
4.Reikia aiškiai pasakyti, kiek bus laikomasi slaptumo

VEIKSMINGAS BENDRAVIMAS

Socialiniai darbuotojai organizuoja apklausą informacijai surinkti, tyrimo apklausas. Per apklausas medžiaga renkama tam, kad galėtume suprasti problemos kontekstą, tikrą problemos prigimtį. Informaciją rinkti reikia prisilaikant taisyklių. Reikia iš anksto apgalvoti ir pasiruošti veiksmingam bendravimui. Veiksmingą bendravimą skatina mandagumo taisyklių laikymasis, jautrus ir mandagus priėmimas, dėmesingumas. Būtina paaiškinti klientui, kad socialinis darbuotojas nori padėti jam. Norint pasiekti kažkokių rezultatų, reikia, kad tarp kliento ir socialinio darbuotojo užsimegztų pozityvus ryšys. Socialinis darbuotojas dažnai susitinka su priešiškai nusiteikusiais klientais. Šito išvengti neįmanoma, nes klientas į socialinį darbuotoją žiūri kaip į valdžios atstovą. Kad suprasti kitą žmogų, reikia visų pirma išmokti klausyti. Klausomės žmonių , kad gautumėme informacijos ir ją išsiaiškintume. Eganas klausymąsi laiko itin vertingu sugebėjimu. Jis pabrėžia, kad labai svarbu stebėti žodinį ir nežodinį klientų elgesį.. „Klausytis plačiąja prasme – tai įsiklausyti į klientą kaip į asmenį, kurį veikia jo gyvenamoji aplinka“ (5). Mažai įtakingam , nedaug galios turinčiam ir dar į bėdą papuolusiam žmogui labai vertingas dalykas, kad su kalbama pagarbiai ir rūpestingai. Klausantis negalima išlikti visiškai nešališkiems. Eganas atkreipia dėmesį į „filtruotą klausymą“. Kiekvienas esame šeimoje ir kultūroje patirtos socializacijos produktas, iš to susidaro užtvara tarp mūsų ir išorinio pasaulio. Šie asmeniniai filtrai daro mūsų klausymą šališką. To šališkumo dažnai nejuntame.

Empatija, t. y. sugebėjimas įsijausti į kitą žmogų ir tokiu būdu kartu su juo patirti jo sielvartą, skausmą, baimę ar pyktį yra viena iš vertingiausių pagalbos ir konsultavimo dalis. Šis kitų žmonių supratimas labai juos guodžia, nes leidžia peržengti klientui vienatvę. Gyvename tokiais laikais, kai reikia sugebėti greitai prisiderinti prie pokyčių. Pagrindinės visuomenės sistemos nuolat kinta. Iš centrinės vyriausybės ateinantis ekonominis ir politinis spaudimas veikia vietines valdžios įstaigas. Juridinė sistema taip pat kinta. Įstatymai daro įtakos socialinių darbuotojų praktinei veiklai. Nuolatinėje įstatymų kaitoje lengvai pažeidžiami žmonės tampa dar pažeidžiamesni. Visuomenė vis įvairėja, skirtumai tarp turtingųjų ir vargšų vis didėja, socialiniams darbuotojams tenka dirbti su vis įvairesnėmis žmonių grupėmis.

Kaip atskirą grupę reikėtų išskirti senyvus žmones. Senyvi žmonės praranda sugebėjimą veiksmingai apdoroti informaciją. Taip pat tam jie sugaišta žymiai daugiau laiko negu jauni. Senų žmonių smukimas susijęs su vis didėjančia jų izoliacija, kuri sukelia dezorientaciją. Dirbant su senais žmonėmis reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos svarbius veiksnius:

1.Negailėti laiko jų dabartinei situacijai suprasti, kodėl jie yra čia.

2.Padėti prisiminti, kodėl socialinis darbuotojas dalyvauja jo gyvenime

3.Jei yra laiko, padėti jiems grįžti mintimis į praeitį
1.4.Jei žmogui senatvinė demencija, neleisti, kad jis ilgai laikytųsi klaidingo manymo , o atsargiai padėti jam.

Bendraujant su mokymosi sunkumų turinčiais asmenimis, veikia tie patys pagrindiniai bendravimo principai. Bet kadangi šiems žmonėms reikia papildomai pagalvoti ir skirti daugiau laiko kylančioms mintims apdoroti. Ypač jei tas mintis dėsto jiems nepažįstami asmenys, bendrauti yra sunkiau. Bendravimo įpatybės:

1.Socialinis darbuotojas turėtų nustatyti žmogaus sunkumų prigimtį, pavyzdžiui autizmas

2.Pamėgintinustatyti, kaip tai veikia šio konkretaus žmogaus sugebėjimą kalbėti ar suprasti

3.Prisitaikyti savo komunikavimo stilių prie žmogaus konkrečių aplinkybių

4.Stengtis visą laiką kalbant žiūrėti pašnekovui žiūrėti tiesiai į veidą, kad veido išraiška ir kūno kalba papildytų tariamus žodžius.

Darbas su šeimomis ypač sunkus. Šeimą apibrėžiame kaip tėvų, vaikų ar kitų su jais kartu gyvenančių žmonių tinklą. Egzistuoja didelė šeimos įvairovė:

1.Stereotipinės šeimos (tėvas, motina, vaikai)

2išplėstinės šeimos

3.Šeimos su patėviais, pertvarkytos arba sumaišytos šeimos

4.Vieną iš tėvų teturinčios šeimos

5.Šeimos, kur partneriai gėjai ir lesbietės

6.Komunoje gyvenančios šeimos

Socialinis darbuotojas turi sugebėti veiksmingai bendrauti su pačiomis įvairiausiomis šeimomis, taip pat skatinti gerą bendravimą pačioje šeimoje. Falloonas ir bendradarbiai atliko svarbų darbą, siekdami nustatyti, kaip padėti šeimoms veiksmingai bendrauti. Išskirti keturi pagrindiniai bendravimo sugebėjimai: įdėmiai išklausyti, išreikšti teigiamus jausmus, pateikti pozityvius reikalavimus, išreikšti nemalonius jausmus. Socialiniai darbuotojai turėtų rodyti, kad atidžiai klausosi: atsigręžti į pašnekovą ir, pasitelkę kūno kalbą, rodyti, kad aktyviai klauso, ko nors nesuprantant, galima pateikti paprastus situaciją patikslinančius klausimus. Aiškūs , tiesūs teiginiai apie konkrečią situaciją sumažina priešiškumą ir paruošia kelią efektyviai spręsti problemą.

Socialiniai darbuotojai įpareigoti kalbinti ir apklausti vaikus. Kiekvienas vaikas bus atsargus su nepažįstamais, ypač turinčiais galios darbuotojais. Vaikai, kuriuos mato socialinis darbuotojas, gali būti išgyvenęs fizinę, seksualinę prievartą, traumuojantį praradimą ar nelaimę, kartais jis pats gali būti sukėlęs kitiems kančių. Kad ir kokios būtų priežastys, suvedusios vaiką su socialiniu darbuotoju, jis bus sutrikęs ir sunerimęs ar piktas. Prakalbinti tokius vaikus sudėtinga. Tai trunka ilgai. Svarbu siekti, kad vaikas priimtų socialinį darbuotoją. Labai svarbu iš anksto pasiruošti darbui formalioje aplinkoje , užmegzti pozityvius ryšius su vaiku, palaikyti ramią, neįtemptą ir jaukią atmosferą.

KONFLIKTAI

Ginčai, nesutarimai, apkalbos, kaltinimai – tokie dažni kiekvieno mūsų kasdienybėje, svarbūs kiekvienoje organizacijoje. Konfliktai yra bendravimo dalis. Konfliktai suvokiami kaip dėsningas , neišvengiamas visuomenės vystymosi proceso reiškinys. Šį reiškinį įtakoja tai, kad kolektyvas yra priklausomas nuo dirbančių žmonių savybių, tarpusavio sąveikos. Socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje konfliktinės situacijos dažnai kyla tarp socialinių darbuotojų ir klientų. „Konfliktas – tai dviejų ar daugiau žmonių, grupių ar didesnių socialinių sistemų su nesuderinamais tikslais priešiška elgsena viena kitos atžvilgiu“ (1). Plačiąja prasme konfliktas – tai prieštaravimų paūmėjimo kraštutinis atvejis, kai priešingos pozicijos, interesai, požiūriai negali būti įgyvendinti vienu metu. Priešiška elgsena gali būti paslėpta, gali būti akivaizdi. Konfliktiška elgsena gali būti verbalinė ir neverbalinė. Priešiškumas gali būti išreikštas žodžiais, gestais, raštu, įvairiais veiksmais. Konfliktiška elgsena gali būti aktyvi arba pasyvi. Konfliktiška elgsena gali būti atvira arba paslėpta. Konfliktišką elgseną sąlygoja asmenybės aplinka bei socialinė psichologinė aplinka. Konfliktas turi misiją – atkurti, normalizuoti, pagerinti situaciją ar pašlijusius santykius. Todėl jį reikia vertinti kaip atsiradusią galimybę ar kilusią problemą. Tačiau visų pirma į konfliktiną žvelkime kaip į situaciją, kai nesutampa nuomonės, interesai dviejų asmenų, kai priežastis konkretus konflikto objektas. Tarpasmeniniai konfliktai gali vystytis dėl:

1.Pseudokonfliktų: įvairūs nesusipratimai, dažniausiai dėl informacijos stokos, jos priėmimo bei perdavimo netobulumo

2.Interesų: tai psichologiniai, procedūriniai (tikslai tie patys, bet nesuderinami jų siekimo metodai)

3.Vertybių: individualių dorovinių, socialinių, estetinių nuostatų sandūra

4.Struktūrinių: kyla dėl gamybos organizavimo trūkumų, kai esti neaiškios darbuotojų funkcijos, neefektyvi komunikacija tarp žmonių, neefektyvus administravimas

Konfliktas deformuoja besivaidijančių vienas kito suvokimą, suformuoja neigiamą nuostatą. Taikus vieno konflikto dalyvio žodis kitam gali būti perduotas tik per tarpininką, trečiąjį, abiem pusėm autoritetingą asmenį. Trečiojo efektas – tai grupės efektas, nes čia kyla vieno požiūris į santykius tarp kitų dviejų. Trečiasis – tai žvilgsnis iš šalies, tai išeitis iš uždaro rato, kai sudaromos galimybės objektyviau vertinti žmones ir jų elgesį. Trečiojo vaidmuo tarsi eksperto, psichoterapeuto

Svarbiausia mokėti įžvelgti ginčo objekto problemą, nesuasmeninti jos, ieškoti priežasčių. Konflikto pasekmės bus pozityvios tuomet, kai konfliktą bus įmanoma efektyviai valdyti, tuomet galės išsiaiškinti nesutarimus bei nuomonių skirtumus, peržiūrėti kolektyvo misiją, elgesio normas, taisykles. Manoma, kad konflikto negalima atmesti, numoti į jį ranka – jį reikia įveikti. Tik šitaip pereinama į permainų pasaulį.

IŠVADOS

1.Žmonių tarpusavio bendravimas vyksta nuolat ir visur. Komunikacija yra žmonių tarpusavio sąveikos bei organizacijos funkcionavimo pagrindas.
2.Komunikacija vyksta perduodant vienas kitam simbolius

3.Socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje pasikeitimas informacija vyksta įtakojant įvairiems veiksniams: emocijos, skirtingas suvokimas, žodinė ir nežodinė komunikacija, nepasitikėjimas.

4.Socialines paslaugas teikiančios organizacijos darbuotojų tikslas yra tarpasmeninę komunikaciją padaryti veiksminga, kad įvairios gyventojų grupėsnejaustų bendravimo nepatogumų.

5.Neatsiejama bendravimo dalis yra konfliktai.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Baršauskienė V., Janulevičiūtė B. Žmogiškieji santykiai . – K., 1999
2.Česnavičiai A. ir S. Bendravimo menas – socionika.- V. , 1998
3.Guščinskienė J. Organizacijų sociologija. – K. , 1999
4.Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. – K., 1996
5.Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. – V. , 1999

ŠIAULIŲ KOLEGIJA
SVEIKATOS FAKULTETAS
SOCIALINIO DARBO KATEDRA

REFERATAS
BENDRAVIMAS ORGANIZACIJOJE TEIKIANČIOJE SOCIALINES PASLAUGAS

Darbą atliko: SDN stud.

I.Kirslienė

Vadovė: I. Ruškuvienė

Leave a Comment