Atsargų valdymas

Turinys

Įvadas 2
1. Atsargų apibūdinimas 3
1.1. Atsargų paskirtis 3
1.2. Atsargų rūšys 6
2. Atsargų valdymas 7
2.1. Pagrindiniai atsargų valdymo principai 7
2.2. Atsargų sudarymo uždaviniai 9
2.3. Klasikiniai atsargų modeliai 12
2.4. Atsargų nustatymas kintamomis sąlygomis 15
3. Atsargų laikymo sąnaudos 20
4. Atsargų įtaka įmonės pelningumui 23
5. Teorinių žinių taikymas praktikoje 25
Išvados 27
Literatūra 30

ĮVADAS

Įmonės, užsiimančios gamybine arba prekybine veikla, turi atsargas, kuriose yra įdėta didelė dalis įmonės kapitalo. Kiekviena įmonė, norėdama pelningai funkcionuoti, turi vykdyti atsargų valdymo politiką. Ši politika apima optimalaus dydžio atsargų sudarymo problemą, taip pat techninių ir organizacinių sandėliavimo operacijų racionalų tvarkymą.
Siekiant, kad atsargos būtų kuo artimesnės optimalioms, jas reikia planuoti. Atsargų planas glaudžiai siejama su prekybos įmonės prrekių realizacijos ir pirkimo planais.
Įmonės, ypač gamybinės ar prekybinės, nemažas pinigų sumas įšaldo atsargose bei nebaigtose vykdyti sutartyse. Dalies šių lėšų “išlaisvinimas” padidintų įmonės pinigų srautus, kas leistų juos panaudoti verslo plėtrai ar veiklos procesų efektyvumui gerinti. To pasiekti įmonėms gali padėti keli praktiniai atsargų valdymo žingsniai:
• kiek galima tiksliau planuoti pagamintos produkcijos, medžiagų ar žaliavų poreikį artimiausiam laikotarpiui. Tai padeda išvengti papildomų (nenumatytų) žaliavų užsakymų, gamybos stabdymo ar atsargų pertekliaus. Efektyvus planavimas leistų ne tik palaikyti optimalų atsargų lygį, bet irr sumažinti sąnaudas, susijusias su papildomais užsakymais ar perteklinių atsargų sandėliavimu;
• palaikyti skirtingus atsargų lygius skirtingiems produktams, priklausomai nuo to, kaip greitai jos gali būti papildytos ir kiek jos yra svarbios vykdomai veiklai;
• ieškoti galimybių padidinti pardavimų skyriaus darbo lankstumą, kas leistų la

aiku reaguoti į kliento poreikius, palaikant įmanomai žemą atsargų lygį mažiausiais kaštais;
• detaliau išanalizuoti patiriamas sandėliavimo, atsargų valdymo ir kitas susijusias sąnaudas. Gali paaiškėti, kad, pavyzdžiui, dalies komponentų surinkimas pačioje įmonėje yra brangesnis negu jų įsigijimas iš tiekėjų. Tokiu būdu didelę atsargų dalį ir jų valdymą būtų galima perkelti šių komponentų surinkėjui;
• atsargų valdymui apjungti žinias iš įvairių veiklos sričių, apimant pardavimus, gamybą, paskirstymą, marketingą ir net pagrindinius klientus, tai padės identifikuoti problemines vietas bei palengvins atsargų poreikio prognozavimą.
Prekybos įmonės atsargų dydis tiesiogiai priklauso nuo prekių užsakymo dydžio. Kuo dažniau ir mažesniais kiekiais galima užsakyti ir gauti prekes, tuo mažesnis atsargų lygis. Bet tokia atsargų valdymo politika ne visada bus ekonomiška. Todėl būtina detaliau nagrinėti ekonomiškai pagrįstų užsakymo dydžių nustatymą.
1. ATSARGŲ APIBŪDINIMAS

1.1. ATSARGŲ PASKIRTIS

Atsargomis laaikomos įmonės žinioje esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi parduoti arba tiesiogiai panaudoti gamyboje. Įmonėse išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:
– žaliavos;

– komplektavimo gaminiai;

– pagaminta produkcija;

– prekės, skirtos perparduoti.

Atsargos tarnauja įvairiems firmos tikslams:
– teikia masto ekonomiją. Išlaidos sumažėja, jeigu firma dideliais kiekiais perka žaliavų, gamina ir transportuoja prekes. Pavyzdžiui, jeigu gamintojas siekia sumažinti produkcijos vieneto kainą įsigydamas didelį kiekį atsargų, tai pastarosios yra būtinos. Medžiagų vieneto transportavimo kaštai yra mažesni, jei iš karto vežami dideli kiekiai. Todėl dažnai atsargos susidaro siekiant sumažinti transportavimo išlaidas. Didelis pagamintų pr

rekių kiekis laikomas tarpiniuose sandėliuose, vartotojų išdėstymo vietose. Egzistuoja ekonominis kompromisas tarp gamybos ir atsargų laikymo sąnaudų. Gamindama didelius produkcijos kiekius, įmonė įgyja pranašumą lyginant su kitomis įmonėmis, nes visiškai panaudoja gamybinius pajėgumus, kas leidžia pasiekti mažesnes vieneto gamybos sąnaudas. Gamybas dideliais kiekiais leidžia keletą tarpinių sandėlių papildyti atsargomis, dar prieš parduodant visas prekių atsargas suteikia galimybę derinti laiką ir papildyti tuos tarpinius sandėlius, kurie nebeturi atsargų. Gamyba mažais kiekiais, priešingai lemia trumpą gamybos ciklą ir didesnius kaštus. Tačiau didelį pagamintų prekių kiekį yra sunku greitai realizuoti, todėl padidėja atsargų laikymo sąnaudos. Kai gamyba vyksta nepilnu pajėgumu, dažni gamybos pokyčiai neleidžia gauti pelno, nes firma disponuoja nepakankamu produkcijos kiekiu vartotojų poreikiams tenkinti. Tada prarastų pardavimų ir atsargų papildymo išlaidos turėtų būti derinamas su investicijomis, kurios mažina išlaidas ir atsiranda dėl ilgo produkcijos gamybos ciklo.
– teikia pasiūlos ir paklausos balansavimo galimybes. Paklausa yra netolygi, tačiau kompanijai pigiau išlaikyti vienodą gamybos lygį, nei jį tai didinti, tai mažinti, atsižvelgiant į paklausos svyravimus. Nes sezoninė paklausa ar pasiūla skatina firmą ieškoti investicijų. Per tam tikras sezonines šventes, tokias kaip šv. Kalėdos, Motinos diena, šv.Velykos ar pan., specifinių tai šventei produktų gamintojai parduoda daug gaminių. Jeigu gamintojai didintų gamybos apimtis tik tokių masinių švenčių metu, specifinių ga
aminių gamybos kaštai būtų labai dideli, svyruotų darbo jėgos poreikiai. Todėl gamintojams parankiau visus metus palaikyti stabilią gamybą ir darbo jėgą, nustatyti produkcijos savikainą įvairiais metų periodais, o sezonines prekes saugoti sandėlių šaldytuvuose, esančiuose šalia gamyklų. Atsargos leistu suderinti paklausos svyravimą ir tolygų gamybos ritmą. Bet, kita vertus, įmonės produkcijos paklausa gali būti palyginti stabili visus metus, tačiau žaliavas pristatyti įmanoma tik tam tikrais metų laikais, kaip vaisių ir daržovių konservų gamyboje, arba kai žaliavas, geriau pirkti kai jos yra pigios. Tokiu atveju yra kaupiamos žaliavų atsargos, kurios užtikrina tolygią gamybą.
– teikia apsaugą nuo nestabilios paklausos. Paklausos svyravimai sudaro daug keblumų, užtikrinant normalų žaliavų ar prekių kiekį gamyboje ar prekyboje. Tokių svyravimų neįmanoma prognozuoti visiškai tiksliai. esant transporto priemonės gedimui, žaliavos tampa nebeprieinamos ir gamyba gali sustoti. Įvertinus visas šias aplinkybes, atsargos yra kaupiamos klientų poreikiams tenkinti tada, kai tiekimo procesas būna pertraukiamas. Atsargų laikymas turi duoti naudos, todėl reikia gerai įvertinti jų naudingumą ir sąnaudas laikant jas. Kartais žaliavų perteklinės atsargos sukaupiamos tikintis, kad ateityje jos pabrangs ir yra pelningiau pirkti dabar ir laikyti perteklių.
– teikia specializacijos privalumų. Įmonės specializuojasi gaminti tik tam tikrus produktus ar komponentus, kurie vėliau transportuojami į regioninius sandėlius. Šiuose sandėliuose formuojami užsakymai iš įvairių produktų pagal klientų pa
ageidavimus. Gamybos apimčių bei transportavimo ekonomija kompensuoja atsargų laikymo sąnaudas.
– teikia gamybos atsargų privalumus. Gamybos procesas yra nenutrūkstamas – atlikus vieną operaciją, produktas keliauja į kitą darbo barą, po kurio atliekama sekanti operacija. Jeigu vieno baro įrengimai sugenda arba išsiderina, gali sustoti visa technologinė linija. Todėl jau esančios gamybos atsargos laikinai “užkemša” atsiradusius pertrūkius, susidariusius dėl gedimo. Taip pat skiriasi ir operacijų atlikimo greitis. jeigu nebūtų atsargų kažkurioje gamybos grandies vietoje produkto pastoviai trūktų, o kitur jis sudarytų perteklių.
– atsargos veikia kaip buferis. Atsargos esančios įvairiose paskirstymo grandinės vietose, sušvelniną konfliktus tarp paskirstymo kanalo subjektų: tiekėjų ir žaliavų pirkėjų, žaliavų pirkėjų ir gamintojų, gamybos ir marketingo, marketingo ir paskirstymo, paskirstymo ir tarpininkų, tarpininkų ir vartotojo. Šie tiekimo kanalo subjektai tarpusavyje fiziškai yra nutolę viens nuo kito, todėl atsargos suteikia prekei laiko ir vietos naudingumą.

1 schema. Atsargų judėjimas tiekimo kanalais

Schemoje pavaizduotas atsargų judėjimas tiekimo kanalais. Šis judėjimas vyksta dviem kryptimis – ištisinės rodyklės parodo pagrindinį srautą “tiekėjas-gamintojas-tarpininkas-vartotojas”, o punktyrinės rodyklės parodo atgalinį, arba dar vadinama reversinį, srautą, tai prekių grąžinimai, panaudotų medžiagų perdirbimas.

1.2. ATSARGŲ RŪŠYS

Atsargos, pagal kaupimo priežastis, skirstomos į tokias rūšis:
 Ciklo atsargos. Tai atsargos, esančios “apyvartoje” – jos mažėja, yra papildomos, vėl mažėja ir t.t. Ciklo atsargos reikalingos paklausai tenkinti, t.y. tada, kai įmonė gali tiksliai numatyti paklausą ir papildymo laiką. Pavyzdžiui, jei per dieną nuolat parduodama 20 vienetų produkto ir kas 10 dienų atsargos papildomos, atsargų, kol neviršijamos ciklo atsargos, neprireiks. Kai paklausa ir papildymo laikas nekinta ir yra žinomi, užsakymai tvarkomi taip, kad prekės būtų atvežamos tada, kai parduodamas paskutinis vienetas. Taigi atsargos nereikalingos, kol neviršytos ciklo atsargos. Vidutinės ciklo atsargos lygios pusei užsakymo kiekio. Nagrinėjamo pavyzdžio vidutinės ciklo atsargos bus 200 vienetų.
 Tranzito atsargos. Tai tokia atsargų dalis, kuri vežama iš vieno punkto į kitą. Jos gali būti traktuojamos kaip dalis ciklo atsargų, net jei jos ir neskiriamos parduoti ar kaip pervežamas krovinys, kol jos pasiekia galutinį punktą. Skaičiuojant atsargų priežiūros kaštus, tranzito atsargos turėtų būti traktuojamos kaip atsargos, esančios krovinio pervežimo maršruto pradžioje. Jų negalima vartoti (parduoti) ar vėliau perkrauti į kitą transporto priemonę. Jų išlaidų skaičiavimas priskiriamas siuntėjo atsargoms.
 Rezervo atsargos. Rezervo atsargų paprastai laikoma daugiau nei ciklo atsargų. Manoma, kad dalis atsargų (vadinamosios vidutinės atsargos) turėtų būti skirta nedideliems paklausos ir papildymo laiko svyravimams padengti. Nors paklausos ir pristatymo svyravimo ribos nėra tiksliai žinomos. Joms nustatyti taikomi įvairūs prognozavimo metodai. Kuo tikslesnis planavimas ir prognozė, tuo mažiau kompanijai reikia lėšų rezervo atsargoms. Jeigu prognozė tiksli, galima laikyti mažiau rezervo atsargų.Vidutinės atsargos paprastai laikomos atsargų laikymo teritorijoje ir jas sudaro pusė užsakymo dydžio ir tranzito atsargos.
 Rizikos atsargos. Atsargų gali būti daugiau, nei jų reikia paklausai patenkinti. Tokios atsargos gali atsirasti, kai perkama daug dėl kiekio nuolaidų, prognozuojamo kainų kilimo ar medžiagų trūkumo, norint išvengti galimo streiko. Kartais dėl gamybos ekonomijos vietoje produkcijos, kuri turėjo paklausą, pradedama gaminti kita. Be to, kai kurios prekės gali būti gaminamos tam tikrais sezonais arba vienodu pajėgumu palaikant stabilią gamybos apkrovą ir darbo jėgą laukiant sezoninės paklausos.
 Sezoninės atsargos. Sezoninės atsargos yra panašios į rizikos. Tai sezono pradžiai sukauptos atsargos siekiant palaikyti stabilią darbo jėgą ir gamybos apkrovą. Pavyzdžiui, žemės ūkio produkcija arba rūbų sezoninės kolekcijos.
 Nenaudojamos atsargos. Tai atsargos, kurios nebepatenkina esamos paklausos. Nepaklausios gali būti visos kompanijos atsargos arba paklausios gali nebūti tik tam tikrame regione. Tokias atsargas įmonei naudinga parduoti jų saugojimo vietose arba pervežti parduoti kitur.

2. ATSARGŲ VALDYMAS

2.1. PAGRINDINIAI ATSARGŲ VALDYMO PRINCIPAI

Atsargos sudaro įmonės apyvartinio kapitalo dalį. Pavyzdžiui, 20% gamybos įmonių ir 50% didmenininkų kapitalo yra investuota į atsargas. Svarbiausias atsargų valdymo tikslas – keičiant atsargų lygiu ir mažinant bendrąsias logistikos sąnaudas, padidinti įmonės pelningumą.
Klientų poreikiai ir reikalavimai didėja, todėl įmonės priverstos laikyti žymiai daugiau atsargų. Pristatymo reikiamu laiku, užsakymo ciklo trumpinimo koncepcijos leidžia sumažinti atsargų kiekius ir kartu išlaikyti gana aukštą klientų aptarnavimo lygį.
Atsargos turi būti suprantamos kaip teigiamas veiksnys pelningai veiklai palaikyti. Tam tikslui vadybininkai turi nustatyti, kada reikalingos atsargos (produktai, prekės, žaliavos) turi būti užsakyti, kiek kiekvienąkart ir kaip dažnai užsakyti, kad būtų patenkinti klientų poreikiai ir kartu sumažinamos visuminės logistikos sąnaudos.
Yra trys sąnaudų tipai, kurie turi būti įvertinti nustatant atsargų lygį:
• sandėliavimo sąnaudas, kuria sudaro tokios išlaidos: laikymo, krovimo, draudimo, mokesčių, moralinio nusidėvėjimo, vagysčių ir kapitalo už produkcijos pirkimą palūkanos. Šios sąnaudos didėja kartu su atsargų lygiu. Kad sumažintų saugojimo išlaidas, vadybininkai daro nedidelius, bet dažnus užsakymus.
• užsakymo sąnaudos, kurios atsiranda vykdant užsakymą, taip pat priskaičiuojamos komercijos skyriaus personalo, ryšių ir buhalterinio darbo išlaidos. Mažinant šias išlaidas galima stambinant užsakymus ir mažinant jų skaičių.
• pasibaigusių atsargų nuostoliai, patiriami dėl prarastų pardavimų, kai norimas produktas yra neprieinamas, išlaidos, susijusios su atidėtais užsakymų įvykdymais, arba išlaidos, susijusios su gamybos proceso sustojimo dėl gamybos žaliavų trūkimo. Šiuos nuostolius yra sunkiausia apskaičiuoti, bet jie neabejotinai yra patys svarbiausi, kadangi jie susiję su klientais, kai sušlubuoja atsargų valdymo strategija.
Tinkamas atsargų valdymas atsiliepia įmonės pelningumui. Problemos, atsiradusios dėl atsargų valdymo neefektyvumo, deskridituoja įmonės vardą:
 klientų netekimas. Įvertinant tai, kad klientams reikiamiems daiktams įsigyti turi alternatyvas, pasibaigusios atsargos nebus ilgai toleruojamos. Nepaisant to, kad klientai kurį laiką išliks lojalūs, tačiau jie pagaliau nukreips savo veiklą į tą tiekėją, kuris reikiamas prekes turi nuolat.
 Didėjantis atšauktų užsakymų skaičius. Atšaukti užsakymai reiškia, kad klientai turi laukti savo prekių. Kaip jau anksčiau minėta, pirkėjai, ypač išsivysčiusių rinkų, nenori laukti. Gal jie šiek tiek ir palauks, tačiau nuolat susidurdami su atidedamais užsakymais ras alternatyvius šaltinius. Taigi didėjantis atidėtų užsakymų skaičius gali reikšti didėjančias pasibaigusių atsargų tendencijas, kas lemia pardavimų praradimus.
 Stabilus atidėtų užsakymų skaičius su didėjančiomis investicijomis į atsargas. Aišku, jei atsargų kiekis didėja, tai atidėtų užsakymų skaičius turėtų mažėti. Tačiau jei šio pokyčio nėra, tai įmonėje saugojama per didelis netikslingų atsargų kiekis.
 Periodinis sandėliavimo plotų trūkumas. Prekių pristatymas anksčiau negu reikia sukelia daug problemų. Problema ta, kad nėra kur jų sudėti ir įmonė greičiau gali susidurti su didesnėmis nei planuota atsargų priežiūros išlaidomis. Tokia padėtis susiklosto dėl klaidingų paklausos prognozių, dėl nelanksčios logistinės sistemos arba sukaupiant ne tas prekių atsargas, kurių reikėtų (pvz., tas, kurios nepaklausios).
 Santykių pablogėjimas su tiekimo grandinės nariais. Jeigu gamintojas negali nuolat tiekti prekių savo tarpininkams, tai atsiras pirkėjų, negalinčių įsigyti reikiamų prekių ir galutiniai tiekimo grandinės nariai, atstovaujantys vartotojui, patirs nuostolių. Pakartotinai atidedami vartotojo užsakymai dėl nelanksčios prekių judėjimo politikos gali nulemti tiekimo grandinės narių apsisprendimą atsisakyti užsakymų arba apskritai rasti naujus tiekėjus.
Dažnai atsargų lygis gali būti sumažintas vienu iš žemiau išvardintų būdų:
1. Daugiapakopis atsargų planavimas. ABC analizė yra tokio planavimo pavyzdys.
2. Užsakymų įvykdymo laikų analizė.
3. Pristatymo laiko analizė. Tai gali sąlygoti vežėjų pakeitimą arba derybas su turimais vežėjais.
4. Produktų su maža apyvarta atsisakymas.
5. Užsakymo dydžių ir pardavimo nuolaidų analizė.
6. Grąžintų prekių tvarkymo procedūrų peržiūrėjimas.
7. Produktų pakeitimo procedūrų gerinimas.
8. Pakartotinų užsakymų priėmimo procedūrų peržiūrėjimas.
9. Nepilnai įvykdytų užsakymų priežasčių analizė.
10. Klientų poreikių detali analizė.
Daugelyje įmonių investicijos į atsargas mažinamos trumpinant užsakymo ciklo laiką.Tam įdiegiamos progresyviausios užsakymų valdymo sistemą. Jeigu klientą siūloma užsakymo ciklo trukmė patenkina, tai laikas sutaupytas užsakymo perdavimui, įvedimui ir išpildymui, gali būti panaudotas detalesniam atsargų valdymo planavimui. Tai ženkliai sumažins atsargų lygį firmoje.
Atsargos yra dalis kompanijos turto, kuris laikomas žaliavų, nebaigtos gamybos ir pagamintų prekių forma. Įmonė investuoja į atsargas tam tikrą kiekį savo lėšų. Šios lėšos yra užšaldomos iki produkcijos realizacijos momento. Todėl prieš priimant sprendimus reikia įvertinti logistikos sistemos struktūrą, kliento aptarnavimo lygius, paskirstymo centrų išdėstymą, atsargų lygius, atsargų laikymo sąnaudų sumažinimas padidina kitas sąnaudas.

2.2. ATSARGŲ SUDARYMO UŽDAVINIAI

Atsargų dydis kiekvienoje prekybos įmonėje priklauso nuo bendrųjų prekybos prekių atsargų sudarymo uždavinių ir nuo kiekvienos įmonės veiklos sąlygų. Bendrieji atsargų sudarymo uždaviniai, išreiškiantys esminę atsargų formavimo paskirtį prekyboje, yra šie:
1. Išlyginti prekių gamybos ir vartojimo bei šiems procesams atstovaujančius prekių pirkimo ir pardavimo laiko skirtumus. Dėl gamtinių arba gamybinių-techninių sąlygų ypatumų daugelio prekių gamyba ir vartojimas nesutampa.
2. Išlyginti gamybos ir vartojimo teritorinius nesutapimus. Kai kurios prekės gaminamos tik tam tikrose vietose, gerokai nutolusiose nuo vartojimo rajonų. Nevienodas pramoninių prekių gamybos išdėstymas dėl specializacijos, susidariusių gamybos tradicijų. Dėl to irgi reikia sudaryti tam tikro dydžio atsargas.
Atsargų sudarymas yra išimtinai įmonių viduje vykstantys procesai. Atsargos sudaromos jas priimant ir sandėliuojant. Sudarant ir laikant atsargas, svarbu teisingai išspręsti du klausymus:
1. Nustatyti teisingą, tai yra ekonomiškai pagrįstą atsargų dydį. Čia turimas galvoje ekonomiškai pagrįsto atsargų dydžio nustatymas. Kokios turi būti įmonės atsargos, kad kiti veiklos procesai vyktų kuo ekonomiškiau?
2. Racionaliai talpinti atsargas jų laikymo vietose (sandėliuose). Čia pirmiausia turimas galvoje teisingas sandėlių darbų organizavimas ir t.t.
Įmonės atsargų dydis priklauso nuo jos dydžio, asortimento, prekių tiekimo sąlygų, paklausos intensyvumo ir kitų specifinių veiklos sąlygų. Atsargų dydžiui išreikšti naudojami absoliutūs ir santykiniai rodikliai. Absoliutūs rodikliai gali būti: atsargų kiekis vienetais, tonomis, metrais ir t.t. Vertingesni yra santykiniai atsargų dydžio rodikliai, leidžiantys susieti įmonėje laikomas atsargas su kuriuo nors įmonės dydį charakterizuojančiu rodikliu.
Įmonės dydį charakterizuoja prekių apyvarta, personalo skaičius, sandėlių ar prekybos salės plotai. Priklausomai nuo to, koks požymis įmonės dydžiui išreikšti pasirenkamas, galima apskaičiuoti tokius santykinius atsargas charakterizuojančius rodiklius:
a) Vidutinių atsargų santykis su prekių apyvarta

Šis santykis gali būti išreikštas procentais arba apyvartos dienomis. Jis charakterizuoja atsargų lygį. Atsargų valdymo įvertinimui galima naudoti atsargų apyvartumo dienomis rodiklį, kuris parodo, vidutiniškai per kiek dienų pasikeičia atsargos.

Atsargų apyvartumas dienomis = (Atsargų vidurkis / Savikaina) x 365

Vidutinės atsargos paprasčiausiu būdu surandamos kaip aritmetinis atsargų metų pradžioje ir pabaigoje vidurkis. Tiksliau vidutinė metinė atsargų suma apskaičiuojama iš 5 dydžių: atsargų metų pradžioje ir kiekvieno ketvirčio pabaigoje, tada surandamas jų vidurkis.

b) Vidutinių atsargų dydis, tenkantis vienam dirbančiajam

Jis nustatomas dalijant vidutines prekių atsargas iš dirbančių asmenų skaičiaus.

c) Atsargų dydis, tenkantis 1 kv.m. sandėlių arba prekybos ploto

Apskaičiuojama dalijant vidutines atsargas iš viso sandėlių ploto.

Norint nustatyti ekonomišką atsargų dydį, reikia siekti optimalaus tokių įmonės veiklos faktorių kaip personalas, prekės ir patalpos naudojimo. Tačiau pagrindinis vaidmuo, vertinat atsargų dydį, tenka atsargų rodikliams, apskaičiuojamiems susiejant atsargas ir prekių realizaciją. Juos įprasta vadinti atsargų apyvartumo rodikliais. Šis rodiklis apskaičiuojamas dalijant prekių realizaciją, arba prekių pirkimą, iš vidutinių atsargų sumos. Pavyzdžiui, metinė prekių apyvarta 250 (tūkst. Lt), vidutinės metinės prekių atsargos – 50 (tūkst. Lt), tai
Šis rodiklis įmonininkui parodo, kad vidutiniškai atsargos per metus pasikeičia 5 kartus.

Atsargų apyvartumas kartai per metus

Apyvartumo trukmė parodo, kiek vidutiniškai dienų įvyksta atsargų pasikeitimas, tai yra jų atsinaujinimas. Šis rodiklis taip pat rodo, kiek vidutiniškai dienų per metus prekės būna sandėlyje, ir taip įšaldo kapitalą. Jis skaičiuojamas dviem būdais: 1) taip kaip ir vidutinių atsargų santykis su prekių apyvarta

Atsargų apyvartumas dienos

arba 2) dalijant metų dienų skaičių iš atsargų apyvartumo kartais
360 : 5 =72 dienos

Atsargų lygio rodiklis apskaičiuojamas taip:

Atsargų lygis %

Šis rodiklis parodo vidutinį atsargų pavidalu įšaldyto kapitalo santykis su realizacijos suma.
Įmonės atsargų dydžio ir sudėties reguliavimas yra sudėtinė atsargų valdymo politikos dalis. Ši politika apima optimalaus dydžio atsargų sudarymo problemą, taip pat techninių ir organizacinių sandėliavimo operacijų racionalų tvarkymą. Optimalaus atsargų dydis labiausiai priklauso nuo prekių pirkimo organizavimo, nuo to, kaip dažnai, kokio dydžio partijomis gaunamos nupirktos prekės. Optimaliomis atsargomis laikytinos tokios, kai bendra nuostolių dėl per mažų ir per didelių atsargų suma yra minimali.

2.3. KLASIKINIAI ATSARGŲ MODELIAI

1. Ekonomiško užsakymo kiekio (EOQ) modelis. Tai užsakomų atsargų kiekis, optimizuojant pagal užsakymo ir atsargų laikymo sąnaudas. Pasinaudojant pagrindiniu EOQ modeliu galima numatyti užsakymo dydį vienetais, pavaizduotą 2 schemoje. Tai leidžia sumažinti visumines atsargų sąnaudas (sandėliavimo ir užsakymo) tokiose situacijose, kuriose paklausos ir pristatymo laikas yra tiksliai žinomas.

2 schema. Ekonomiškas užsakymo dydis

EOQ gali būti apskaičiuotas pagal šią formulę:

;
čia: EOQ – užsakomų vienetų kiekis, P – užsakymo tvarkymo išlaidos, D – metinė produktų paklausa vienetais, C – metinės atsargų sandėliavimo produktų vertės išlaidos procentais, V – vidutinė vieno atsargų vieneto kaina.
Pavyzdžiui, jei užsakymo tvarkymo išlaidos (P)=100 Lt, metinė paklausa (D)=10 000, metinės saugojimo išlaidos (C)=20% ir atsargų vieneto kaina (V)=200 Lt, tai:

vienetai.

Suskirstę šį kiekį pagal vidutinius poreikius, vadybininkai pastebės, kad per metus vidutiniškai užsakymą reiks pakartoti 45 kartus. 1 lentelėje, panaudojant duotus skaičius, pateikiami skirtingi užsakymų variantai taip pat, kad EOQ iš tiesų yra mažiausių išlaidų kiekis.

1 lentelė. Ekonomiško užsakymo kiekio galimi variantai
Užsakymo dydis
(Q) Užsakymų skaičius
(D/Q) Užsakymo kaina
(Lt)
(Q×P) Užsakymo priežiūros išlaidos
(1/2Q×V×C)
(Lt) Viso išlaidų
(Lt)
50 200 20,000 1,000 21,000
100 100 10,000 2,000 12,000
200 50 5,000 4,000 9,000
250 40 4,000 5,000 9,000
300 34 3,400 6,000 9,400
400 25 2,500 8,000 10,500
500 20 2,000 10,000 12,000
1,000 10 1,000 21,000 21,000

Iš lentelės parodymų galima daryti prielaidą, kad ekonomiškiausias užsakymo dydis bus esant 200 ir 250 vienetų, kuriuos sudaro minimaliausios išlaidos lyginus su kitais užsakymo dydžiais. Pagrindinį modelį galima išplėsti skaičiuojant transportavimo tarifus, transportavimo tarifų nuolaidas, atsargas, esančias kelyje ir privačius vežimus. Pavyzdžiui, iš anksto sutarto dydžio (svorio) krovinių transportavimo tarifai yra mažesni už tuos, kurie taikomi paprastai gabenant minimalius ar didesnius krovinių kiekius (svorius). Dėl to atsargas valdant, asmuo, atsakingas už sprendimo dėl transportuojamų prekių priėmimą, turi apsvarstyti, kaip mažų kiekių tarifai darys įtaką visuminėms išlaidoms. Taigi, be nagrinėjamų sandėliavimo ir užsakymo organizavimo išlaidų, vadybininkas turi įvertinti, kaip sumažėsiančios transportavimo išlaidos paveiks bendras išlaidas ir užsakymo atitikimą.
EUQ modelį galima taikyti tik tada, kai patenkinamos šios sąlygos:
1. Paklausa yra pastovi ir jo dydis yra iš anksto žinomas.
2. Atsargos papildomos periodiškai tuo pat metu.
3. Atsargų įsigijimo kaina nepriklauso nei nuo užsakymo dydžio, nei nuo laiko.
4. Transportavimo sąnaudos nepriklauso nei nuo užsakymo dydžio, nei nuo laiko.
5. Visiškai patenkinama paklausa.
6. Nėra atsargų, esančių kelyje į užsakymo vietą.
7. Kiekvieno produkto atsarga nesusijusi su kito produkto atsarga.
8. Galima planuoti veiklą kiek nori laiko į priekį.
9. Kapitalo dydis neribojamas.
Nors šios sąlygos gali pasirodyti per griežtos efektyviam modeliui sukurti, tačiau, kad ir kaip bebūtų, yra situacijų, kuriose šie užsakymų parametrai sutampa. Įsigyjant paprastą produkciją, kaip pavyzdžiui aliejus ir majonezas, EOQ veiks labai gerai, nes šie dalykai yra nebrangūs ir tikrumo prielaida nėra pagrindinio svarbumo reikalas. Taip pat įmanoma neesmingai pakeitus pagrindinį modelį skaičiuoti gautas nuolaidas dėl perkamo kiekio ar transportavimo. Kadangi nuolaidos sumažina vieneto kainą, keisis ir EOQ. Šios modifikacijos padeda modelį padaryti dar naudingesnį realiose gyvenimo situacijose. Jis paskaičiuojamas pagal formulę:

čia: Q1 – maksimalus kiekis, kuris gali būti užsakytas, siekiant gauti nuolaidų; r – kainos nuolaida proc., jeigu užsakomas didelis kiekis; D – metinė paklausa (vnt.); C – metinės atsargų laikymo išlaidos (%); Q0 – EUQ iki koregavimo (t.y. dar negavus nuolaidų).

2. Fiksuoto kiekio modelis. EUQ atveju – kai darome prielaidą, kad paklausa nekinta, užsakymai pateikiami vienodais laiko tarpais. Atsargos užsakomos, kai atsargų kiekis sumažėja iki tam tikro atsargų lygio taško. Kiekvieną kartą užsakomas EUQ atsargų.

3. Fiksuoto intervalo modelis. Atsargos papildomos pastoviai tam tikru laiku, pvz., kas savaitę. Užsakomas kiekis skiriasi nelygu atsargų rūšis, tačiau jeigu tiekėjas yra tas pat, sutaupoma dėl transportavimo ir užsakymo kiekio nuolaidų.

Užsakymo dydžio nustatymas yra glaudžiai siejama su prekių pirkimo planavimo, perkamų prekių kiekio nustatymu. Todėl vadybininkai, gerindami savo įmonės efektyvumą, pasirenka jų įmonei būdinga optimalaus užsakymo dydžio modelį.
Bet norint turėti atsargų dydį svarbu ne tik žinoti, kiek užsakyti, bet ir kada užsakyti. Tokie sprendimai priklauso nuo įvairių sąlygų. Tai ir užsakymo įvykdymo trukmė, ir sandėlių pajėgumas, ir pirkėjų paklausos intensyvumo svyravimai ir t.t. Paprastai užsakymo momentą parodo tam tikras atsargų dydis: kai esančios sandėlyje atsargos jį pasiekia, pateikiamas prekės užsakymas. Pavyzdžiui, užsakymo įvykdymo trukmė yra 5 d., vidutinė paklausos per 1 d. apimtis 100 vnt., tai

5 x 100 = 500 vnt.
Vadinasi naujas užsakymas bus daromas kai atsargų bus likę 500 vnt.

Tačiau praktikoje yra žinoma, užsakymo momento nustatymas garantuoja paklausos patenkinimą tik 50%. Tam, kad būtų garantuojamas didesnis paklausos patenkinimo lygis, nustatomos rezervo atsargos. Kuo labiau skiriasi tam tikrais periodai paklausa, tuo didesnės turi būti rezervo atsargos. Norėdami apsidrausti nuo apyvartos praradimų, kartais prekybininkai nustato dvigubo dydžio rezervines atsargas, palyginti su vidutine paklausa per užsakymo įvykdymo trukmę.

2.4. ATSARGŲ NUSTATYMAS KINTAMOMIS SĄLYGOMIS

Atsargų užsakymo kiekis ir laiko pristatymas priklauso nuo tam tikrų faktorių, tokių kaip paklausos ir pristatymo laiko kitimas. Skirtingais atvejais prekybininkai palieka skirtingų dydžių rezervo atsargas, norėdami užtikrinti prekių apyvartumą. 3 schemoje nagrinėjama užsakymo dydžio įtaka vidutiniam atsargų lygio kiekiui, kai paklausa ir pristatymo laikas nekinta.

3 schema. Užsakymo dydžio įtaka vidutiniam atsargų lygio kiekiui, kai paklausa ir pristatymo laikas nekinta

Šioje schemoje parodyti skirtingi užsakymų kiekiai, kai paklausa ir pristatymo laikas nekinta. Kasdien parduodant ir užsakant tam tikrą vienetų skaičių, kai pristatymo laikas nekinta, vidutinės atsargos bus lygios pusei užsakymo.

Kitaip vykdomi rezervo atsargų užsakymo uždaviniai esant kintamoms sąlygoms. 4 schemoje parodytas vidutinių atsargų dydis, kai kinta paklausa.

4 schema. Vidutinių atsargų dydis, kai kinta paklausa

Iš šios schemos matyti, kad jeigu vidutinės atsargos, kai paklausa ir papildymo laikas pastovūs, yra 100 vnt., pristatymo laikas nekinta – 10 dienų. Tačiau jei paklausa būtų 25 vnt. per dieną vietoj numatytų 20, atsargos būtų išeikvotos per 8 dienas (200/25). Įmonė 2 dienas neturėtų atsargų. Taip susidarytų 50 vnt. trūkumas (2 d. x 25 vnt.). Jei vadybininkai numatytų, kad maksimalus galimas paklausos nukrypimas bus “+” ir “-” 5 vnt., tai rezervo 50 vienetų atsargos apsaugotų įmonę nuo galimo atsargų trūkumo. Vadinasi šiuo atveju reikėtų sukaupti 150 vnt. (100 + 50) atsargų.

5 schemoje parodytas vidutinių atsargų dydis, kai kinta atsargų papildymo laikas.
5 schema. Vidutinių atsargų dydis, kai kinta atsargų papildymo laikas

Iš šios schemos matyti, kad paklausa yra pastovi (20 vnt. per dieną), tačiau papildymo laikas gali skirtis “+” arba “-” 2 dienos. Jei užsakymas būtų pristatomas 2 dienomis anksčiau, tai turimos atsargos prilygtų dvylikos dienų atsargoms arba 240 vnt. Kadangi paklausa yra pastovi, t.y. 20 vnt. per dieną, 40 vienetų atsargų dar lieka rezerve, kol bus pristatytas naujas užsakymas. Tačiau jei užsakymas būtų įvykdytas pavėlavus 2 dienas, tai dvyliką dienų įmonėje jau būtų susidaręs 40 vienetų (2 d. x 20 vnt.) atsargų trūkumas. Jei vadybininkai numatytų, kad atsargų pristatymas užtruks ne daugiau kaip 2 dienomis ilgiau, tai 40 vienetų rezervo atsargų užkirstų kelią atsargų trūkumui. Šiuo atveju vidutinis atsargų kiekis sudarytų 140 vienetų (100 + 40).

Daugeliu atveju susiduriama su situacija, kai kinta ir paklausa, ir papildymo laikas. Paklausa retai būna pastovi, o papildymo laikas svyruoja dėl tiekėjų klaidų, transportavimo sutrikimų, gamybos problemų ir kitų priežasčių. Toks atvejis nagrinėjamas 6 schemoje.

6 schema. Vidutinis atsargų dydis, kai kinta tiek paklausa, tiek papildymo laikas

Šioje situacijoje matoma, kad paklausa ir papildymo laikas yra nepastovūs. Paklausa (25 vnt. per dieną) viršija prognozės maksimumą (20 vnt.). Laukiamas užsakymas pristatomas 2 dienomis vėliau, t.y. vietoj numatytų 10 d. pristatymo laiko pailgėja iki 12 d. Rezultatas – 4 dienas įmonė neturi atsargų ir praranda klientus ar užsakymus. Jei vadybininkai norėtų apsisaugoti nuo atsargų trūkumo dėl paklausos ir papildymo laiko svyravimų, įmonė turėtų sukaupti 100 vienetų rezervo atsargų, o vidutinis atsargų kiekis sudarytų 200 vienetų (100 + 100).

3. ATSARGŲ LAIKYMO SĄNAUDOS

Atsargos sudaro esminę įmonės turto dalį, todėl jų perteklius gali sumažinti bendrąjį pelningumą dėl šių priežasčių:
 grynasis pelnas mažėja dėl išlaidų, susijusių su atsargų laikymu, tokių kaip draudimas, mokesčiai, sandėliavimas, vertės ir paklausos sumažėjimas, jeigu įmonė skolinasi pinigus išskirtinai atsargoms finansuoti;
 bendrasis turtas išauga dėl investicijų į atsargas, kas sumažina turto apyvartumą ar galimybę investuoti į kitą labiau pelningą turto rūšį.
Daugelis įmonių neskaičiuoja atsargų laikymo sąnaudų. Vietoj sąnaudų paprasčiausiai yra imama investuotų lėšų palūkanų norma, pridedant išlaidas atsargų draudimui ir mokesčius.
Atsargų laikymo sąnaudas sudaro daug skirtingų elementų. Prie atsargų laikymo sąnaudų reikia priskirti tik tas sąnaudas, kurios priklauso nuo laikomų atsargų kiekio. Atsargų laikymo sąnaudų struktūra pavaizduota 7 schemoje.

7 schema. Atsargų laikymo sąnaudų struktūra

1. Kapitalo sąnaudos. Atsargos užšaldo pinigus, kurie gali būti panaudoti kitoms investicijoms. Faktiškai visos įmonės stengiasi sumažinti atsargas, kadangi pripažįsta, kad perteklinės atsargos neigiamai veikia įmonės verslo ekonominius rezultatus.Įmonė turi nuspręsti, kokią grąžos norma yra įšaldoma grynųjų pinigų pavidalu atsargose. Kai kuriais tam tikrais atvejais, tokiais kaip žemės ūkio produktų finansavimas (lėšos), gali būti panaudotos sezoniniam atsargų kaupimui finansuoti. Produktai privalo būti paruošti ir laikomi taip, kad jie visiškai atitiktų visus vartotojų reikalavimus ir poreikius iki kito sezono pradžios (iki naujo derliaus). Šiuo atveju atsargų kaupimas yra trumpalaikis, ir faktinės skolinimosi išlaidos yra imamos kaip piniginės lėšos. Didmenininkams ir mažmenininkams tiesioginiai nuostoliai dėl atsargų valdymo atsiranda atsargas išėmus iš prekybos ar sandėlių ir atsargas perkėlus į kitą vietą.
Buhalteriškai atsargos gali būti apskaitomos keliais būdais:
1. FIFO metodu. Pirmas į – pirmas iš. Pirmiausiai naudojamos anksčiau įsigytos atsargos, todėl parduotų prekių atsargų savikaina rodo iš seniau turimų atsargų savikainą.
2. LIFO metodu. Paskutinis į – pirmutinis iš. Pirmiausiai sunaudojamos vėliausiai įsigytos atsargos, todėl parduotų prekių atsargų savikaina pagrįsta vėliausiai įsigytų atsargų savikaina.
3. Vidurkio metodu. Tai naujai nupirktų prekių atsargų vertės ir seniau buvusių atsargų vertės vidurkis.
LIFO, FIFO ir vidurkio metodai yra taikomi tik finansinėje-buhalterinėje apskaitoje. Skaičiuojant atsargų laikymo sąnaudas, atsargų vertė nustatoma žymiai paprasčiau. Atsargų skaičius padaugintas iš standartinių arba faktinių produkto gamybos (arba įsigijimo) sąnaudų, plius transportavimo sąnaudos. Be to, reikia pažymėti, kad vienkartinis gatavos produkcijos atsargų sumažinimas atsargas.

2. Atsargų aptarnavimo išlaidos. Jas sudaro nuosavybės mokesčiai (jeigu tokie yra), draudimo įmokos ne tiek nuo atsargų kiekio, kiek nuo to, iš kokių medžiagų pastatytas sandėlis, kada pastatytas ir pan. Draudimo sąnaudos gali būti skaičiuojamos kaip draudimo išmokų už praeitus metus suma, išreikšta procentais nuo dabartinės atsargų vertės.

3. Sandėliavimo sąnaudos. Jų dydis priklauso nuo sandėlio nuosavybės formos:
a) gamyklos sandėlio sąnaudos, kurios dažniausiai pastovios. Jeigu ir kinta, tai priklauso ne nuo atsargų kiekio, o nuo to, kiek produktų praeina per sandėlį. Kintamas sąnaudas reikia priskirti prie atsargų laikymo sąnaudų, pastovios ir priskirstytosios sąnaudos nesiejamos su atsargomis.
b) viešojo sandėlio sąnaudos, kurios savo ruožtu, skirstomos į aptarnavimo sąnaudas (priklauso no to, kiek prekių buvo atvežta ir kiek išvežta) bei saugojimo sąnaudas (priklaus nuo saugojimo laiko). Aptarnavimo sąnaudos, kurios sudaro didžiąją sandėliavimo sąnaudų dalį, reiktų priskirti prie sandėliavimo sąnaudų, o saugojimo sąnaudas – prie atsargų laikymo sąnaudų, nes viešųjų sandėlių įkainiai keičiasi, kintant saugomų atsargų kiekiui.
c) nuomojamieji sandėliai, prie atsargų laikymo sąnaudų priskiriamas nuomos mokestis. Sandėlio nuomos mokestis, paprastai priklauso nuo atsargų kiekio, nes nuomojamas tam tikras pastovus sandėlio plotas.
d) nuosavo sandėlio sąnaudos. Dauguma šių sąnaudų yra nekintamos ir priskiriamos prie sandėliavimo sąnaudų grupės. Tik tą sąnaudų dalis, kuri uždarius sandėlį dingsta, gali būti priskiriama prie atsargų laikymo sąnaudų.

4. Atsargų rizikos sąnaudos. Rizikos išlaidos kiekvienos įmonės skiriasi, tačiau visose firmose jos yra skirstomos į:
a) pasenimo sąnaudas – pasenusių prekių atsargų savybės pablogėja ir jų nebeįmanoma parduoti už normalią kainą. Tai atsitinka, kai prekių atsargos laikomos ilgiau nei jų gyvavimo ciklas. Sąnaudos yra lygios skirtumui tarp pradinės kainos ir kainos, už kurią dar įmanoma prekę parduoti;
b) apgadinimo sąnaudas – atsiranda transportuojant ir saugant atsargas;
c) dalinio praradimo sąnaudos – atsargos gali būti prarastos dėl vagysčių, prekės gali būti nusiųstos ne tam klientui. Žemės ūkio produkcija, gamtinės rūdos, birūs kroviniai gali būti prarandami transportuojant bei pakraunant ir iškraunant.
d) pervežimo sąnaudos – jeigu atsargas sunku realizuoti vienam regione, jas stengiamasi pervežti į kitą. Jeigu yra per daug atsargų ir jas reikia pervežti į kitą vietą – sąnaudos priskiriamos prie atsargų laikymo sąnaudų. Tačiau, jei atsargos pervežamos, kad būtų išvengta atsargų trūkumo, sąnaudos priskiriamos transporto sąnaudoms.
Bendrosios atsargų saugojimo išlaidos turi būti apskaičiuotos įvertinant visus išlaidų komponentus, parodytus 2 lentelėje.

2 lentelė. Atsargų saugojimo išlaidos
Sąnaudų rūšys Žingsniai Sąnaudų kategorijos Paaiškinimai
Atsargų kaina 1 Vidutinė atsargų paskirstymo centre vertė Tik kintamos sąnaudos, pastovios sąnaudos kintant atsargų lygiams nesikeičia
Kapitalo sąnaudos 2 Lėšų kaina Lėšų, investuotų į atsargas, kaina, investicijos grąža turi būti lyginama su kitomis galimomis investicijomis
Atsargų aptarnavimo sąnaudos 3

4 Mokesčiai

Draudimas Gatavos produkcijos nuosavybės mokesčiai
Atsargų draudimo įmokų suma
Sandėlių ploto sąnaudos 5 Kintamos sandėliavimo sąnaudos Tik tos sąnaudos, kurios priklauso nuo sandėliuojamų atsargų kiekio
Atsargų rizikos sąnaudos 6
7
8
9 Pasenimas
Dalinis praradimas
Apgadinimas
Pervežimas Pasenimas dėl atsargų laikymo
Priklauso nuo atsargų kiekio
Susijęs su atsargų lygiu
Jeigu atsargos pervežamos siekiant išvengti jų pasenimo
Skaičiavimas 10

11 Bendrosios atsargų laikymo sąnaudos procentais
Bendros atsargų laikymo sąnaudos piniginiais vienetais 3-9 žingsnyje skaičiuojamos sąnaudos procentais nuo bendros atsargų vertės
Padauginti bendrąsias atsargų laikymo sąnaudas (10 žingsnis) iš vidutinės vertės (1 žingsnis)

Daugelio įmonių vadybininkai bando gerinti įmonės rentabilumą didinant atsargų apyvartą. Bet noras padidinti atsargų apyvartą neįvertinant nei bendrųjų logistinės sistemos, nei tam tikrų veiklų išlaidų gali lemti rentabilumo sumažėjimą.

4. ATSARGŲ ĮTAKA ĮMONĖS PELNINGUMUI

Atsargos daro įtakos įmonės finansams, o finansinė veikla susieta su gaminamo gaminio (prekių) paklausa. Paklausa nulemia gamybos (pardavimo) planus.

Didžiausia problema yra ta, kad paklausa yra nepriklausoma ir ją sunku prognozuoti. Pardavimų prognozė yra labai svarbus atsargų valdymo aspektas. Vienas iš prognozavimo metodų – pirkėjų apklausa. Tačiau ji yra gana brangi, o gaunama informacija būna nepakankamai tiksli. Kitas variantas – apklausti pardavėjus, pardavimo vadybininkus, bei šios srities ekspertus. Tai gana greitas ir nebrangus informacijos gavimo būdas. Tačiau gauta informacija nėra visiškai objektyvi. Jos gali būti atliekamos naudojantis duomenimis iš atsargų saugojimo vietos. Šie duomenys įmonei reikalingi atliekant atsargų užsakymo analizei, ne viena prognozė negarantuoja 100%, bet jų pagrindu įmonė kontroliuoja atsargų apyvartumą ir ar verta pirkti tas pačias atsargas ar ieškoti naujas. Šiuo metu vis populiaresnė tampa laiko faktoriaus strategija. Jos tikslas – kuo labiau sutrumpinti laiko tarpą tarp žaliavos gavimo ir galutinio produkto pristatymo vartotojui. Kuo šis laikas trumpesnis, tuo mažiau svarbus yra prognozės tikslumas, nes įmonė gali greičiau reaguoti į paklausos pokyčius.
Kai kurie gaminiai (gamybinėse įmonėse) gali turėti ir priklausomą ir nepriklausomą paklausą. Nepriklausomos paklausos gaminių užsakymams valdyti naudojamos dvi sistemos:

1. Fiksuoto gaminių kiekio, skaičiaus sistema.

2. Fiksuoto laiko sistema.

Fiksuoto kiekio sistemoje atsargų dydis nuolat kontroliuojamas ir kai atsargos sumažėja iki nustatyto lygio, daromi nauji užsakymai atsargoms papildyti. Reguliavimo parametrais šioje sistemoje yra užsakymo taškas ir užsakymo dydis. Fiksuoto laiko sistemoje atsargoms papildyti daromi užsakymai lygiais periodais. Užsakomas produkto kiekis yra nepastovus dydis ir ši sistema geriau tinka atsargoms sudaryti, kai maža gaminio kaina, o išlaidos atsargoms laikyti didelės. Atsargų su priklausoma paklausa valdymo sistema remiasi gamybos planu. Šio planavimo tikslas yra sudaryti tik dabartiniam gamybos planui reikalingų medžiagų atsargas. Priklausomos paklausos valdymo sistemoje atsargoms planuoti sudaromas detalus gamybos planas, tiksliai apskaičiuojama medžiagų vertė, nustatomos tikslios atsargų normos ir laikas, per kurį turi būti atliktas užsakymas. Kad gamyba nuolat turėtų reikiamas atsargas daroma gamybinės ūkinės veiklos analizė.

Analizės tikslas – atrasti pačius ekonomiškiausius gamybos aprūpinimo atsargomis būdus. T.y. reikalingas medžiagas, žaliavas, elementus pristatyti laiku, aplenkiant sandėlius, laikymą ir t.t. Tokiam gamybos būdui reikia atlikti daug skaičiavimų, tiksliai organizuoti gamybos procesus, pasitelkiant automatizuotas ir automatines valdymo sistemas.

Automatizuota ir integruota užsakymų apdorojimo sistema, kuri renka informaciją apie paklausą, prognozuoja ir planuoja gamybą, leidžia sutrumpinti tam tikrus užsakymo ciklo elementus ir pagreitinti atsargų papildymą. Efektyvios informacinės sistemos leidžia sumažinti atsargų kiekį, o padidėjus paklausai – operatyviai papildyti atsargas.

Atsargų kiekio sumažėjimas gali pagerinti įmonės investicijų grąžos ir pelningumo rodiklius:
1. Sumažinus atsargų laikymo sąnaudas padidėja pelningumas. Taip pat padidėja ir pelno norma, nes gaunama daugiau pelno iš to paties pinigų kiekio.
2. Pagerėja įmonės turto grąžos rodikliai.
3. Padidėja atsargų apyvartumo koeficientas.

Bet, reikia pastebėti, kad beatodairiškas atsargų lygio mažinimas (siekiant sutrumpinti apyvartumą) gali turėti neigiamų pasekmių – pablogėti klientų aptarnavimo kokybė ar dėl žaliavų trūkumo sutrikti gamybiniai procesai. Todėl vertinant atsargų valdymo efektyvumą reikia atkreipti dėmesį ir į neįvykdytų užsakymų, prastovų dėl žaliavų trūkumo skaičiaus dinamiką, atsargų valdymo kaštų pokyčius ir pan. Įmonėje palaikomas atsargų lygis turi būti minimalus, tačiau užtikrinantis ekonomišką ir nepertraukiamą darbo procesą.

5. TEORINIŲ ŽINIŲ TAIKYMAS PRAKTIKOJE

Praktinė užduotis grindžiama teorinėmis žiniomis. Įmonė ir jos veikla yra netikri, todėl duomenys nėra tikslūs. Praktinėje užduotyje labiau akcentuojama į atsargų užsakymo dydžio paskaičiavimą.

UAB “Ateities vizija” yra didmeninės prekybos įmonė prekiaujanti kanceliarinėmis prekėmis bei kompiuterio dalimis. Įmonė naudoja ekonomiško užsakymo kiekio (EOQ) modelį.
Nagrinėjamame pavyzdyje įmonė turi paskaičiuoti optimalaus užsakymo dydį dviejų rūšių prekėms: bevielė pelės ir markerių užsakymams. Užsakydama bevieles peles, įmonė turi atsižvelgti į tokias sąlygas:
1) Prekės ketvirčio paklausa bus apie 10500 vienetų. Vieno vieneto pirkimo (kainoraštyje) kaina yra 25 Lt.
2) Kadangi įmonė yra didmeninė ir turi pastovų tiekėja, tai pastarasis suteikia šiai įmonei nuolaidas užsakant tam tikro dydžio prekes (%):
 užsakant po 2625 vnt. ( 25% viso kiekio), nuolaida – 2
 užsakant po 3465 vnt. (1/3 viso kiekio), nuolaida – 3,5
 užsakant po 5250 vnt. (50% viso kiekio), nuolaida – 4,5

3) Didžioji dalis transporto išlaidų – 90% – nepriklausomai nuo prekių gavimo iš šio tiekėjo dažnumo ir sudaro 1,2% gaunamų prekių sumos. Likusi transporto išlaidų dalis priklauso nuo gavimo dažnumo. Visos transporto išlaidos bus tokios:
 kai užsakymų skaičius 4 – 4500 Lt
 kai užsakymų skaičius 3 – 4211 Lt
 kai užsakymų skaičius 2 – 3850 Lt

4) Užsakymo kaštai susideda iš užsakymo įforminimo (pokalbiai telefonu, telefakso ryšio paslaugų apmokėjimas ir kt.), užsakymo įvykdymo kontrolės ir kai kurių kitų išlaidų. Jų vidutinis dydis, tenkantis kiekvienam užsakymui, nepriklausomai nuo jo dydžio, yra 680 Lt.

5) Atsargų laikymo kaštai (Ci), skaičiuojant 1 vienetui per vieną atsargų laikymo dieną sudaro 0,80 Lt.

Vadybininkams reikia nustatyti optimalų užsakymo dydį (įvertinus, kad nuo užsakymo dydžio priklauso nuolaida tai prekei).
Variantai I II III
Užsakymų skaičius (k=10500/Q) 4 3 2
Užsakymo dydis 265 3500 5250
Prekių pirkimo kaštų apskaičiavimas
Visa pirkimo suma 262500 262500 262500
Kiekio nuolaida, % 2 3,5 4,5
Atskaitoma kiekio nuolaida 2550 9188 11813
Prekių pirkimo suma be nuolaidos 257250 253312 250687
+ Transporto kaštai 45550 4211 3850
+ Užsakymo kaštai 2720 2040 1360
Prekių pirkimo kaštai 264520 259563 255897
Atsargų laikymo kaštų apskaičiavimas
Vidut. prekių atsargos (Av=Q/2) 1312,5 1750 2625
Apyvartumo trukmė, d. (90/K) 22,5 30 45
Atsargų laikymo kaštai (Av x Ci x 90 d.) 9450 12600 18900
Prekių pirkimo ir atsargų laikymo kaštų suma (tūkst. Lt) 274 272,2 274,8

Kaip matyti iš lentelėje pateikto pavyzdžio, ekonomiškiausias yra II variantas, kai visas sutartas ketvirčiui prekių kiekis 10500 vnt. bus gaunamas dalimis po 3500 vnt. III varianto pranašumą, susijusį su didesne kiekio nuolaida ir mažesniais transporto bei užsakymo kaštais, nekompensuoja padidėję atsargų laikymo kaštai. I varianto mažesni atsargų laikymo kaštai nekompensuoja padidėjusių transporto ir užsakymo kaštų.
Markerio atsargų užsakymui pasinaudosime EOQ formule atsižvelgiant į tai, kad užsakymo tvarkymo išlaidos (P)=30 Lt, metinė paklausa (D)=25 550, metinės saugojimo išlaidos (C)=20% ir atsargų vieneto kaina (V)=10 Lt, tai:

vienetai.

Užsakymo dydžio nustatymas siejamas su prekių pirkimo planavimu. Vadybininkai turi nustatyti ne tik kiek užsakyti prekių, bet ir kada būtent tai reikia padaryti.
Norint užsakyti bevieles peles yra žinoma, kad užsakymo įvykdymo trukmė 10 d., vidutinė paklausos per 1 d. apimtis 250 vnt., vadinasi:
10 x 250 = 2500 vnt. užsakymo momentas.
Markerių įvykdymo trukmė 5 d., vidutinė paklausos per 1 d. apimtis 70
5 x 70 =350 vnt.

Iš gautų paskaičiavimų vadybininkai daro išvadą, kad:
– bevieles peles reikia užsakyti kai sandėlyje lieka 2500 vnt., o sekančio optimaliausias užsakymo dydis, reikalaujantis ko mažesnių sąnaudų, bus 3500 vnt.
– markerius reikia užsakyti, kai sandėlyje lieka 350 vnt., o optimaliausias užsakymo dydis bus 876 vnt.

IŠVADOS

Pagrindinis atsargų valdymo tikslas – garantuoti pusiausvyrą tarp klientų aptarnavimo ir atsargų laikymo sąnaudų. Įmonės dideles pinigų sumas “užšaldo” atsargose. Nuo tinkamo atsargų valdymo priklauso įmonės veiklos pelningumas, o jei tai gamybos įmonė, gamybinio proceso tęstinumas.

Tam, kad įmonės galėtų normaliai funkcionuoti ir netrukdomai vykdyti savo veiklą, reikėtų spręsti atsargų valdymo klausimus: kiek galima tiksliau planuoti pagamintos produkcijos, medžiagų ar žaliavų poreikį artimiausiam laikotarpiui; palaikyti skirtingus atsargų lygius skirtingiems produktams; detaliau išanalizuoti patiriamas sandėliavimo, atsargų valdymo ir kitas susijusias sąnaudas; atsargų valdymui apjungti žinias iš įvairių veiklos sričių.

Atsargos įmonėse laikomos materialinėmis vertybėmis. Jos įmonei padeda įgyvendinti tokius tikslus, kaip: masto ekonomija, paklausos ir pasiūlos subalansavimą, apsaugo nuo nestabilios paklausos, specializacijos privalumus, gamybos atsargas.

Atsargos skirstomos į rūšis: ciklo, reikalingos paklausai tenkinti, tuo atveju kai įmonė gali tiksliai numatyti paklausą ir papildymo laiką; tranzito, ta atsargų dalis, kuri vežama iš vieno punkto į kitą; rezervo, reikalingos tuo atveju, kai kinta pasiūla arba/ir pristatymo laikas; rizikos, daug atsargų perkama dėl nuolaidų, prognozuojamo kainų kitimo ar medžiagų trūkumo; sezoninės, kaupiamos vieno sezono metu, o vartojamos – kito; nenaudojamos, tokios kurios neturi paklausos.
Atsargos suprantamos kaip teigiamas veiksnys pelningai veiklai palaikyti. Todėl vadybininkai turi nustatyti, kada reikalingos atsargos turi būti užsakytos, kiek ir kaip dažnai tai reikia daryti, kad būtų kliento ir įmonės poreikiai. Vienas iš atsargų valdymo tikslų – keičiant atsargų lygius ir mažinant bendrąsias logistines sąnaudas, padidinti įmonės pelningumą. O nustatant atsargų lygį, turi būti įvertinamos tokios sąnaudos: sandėliavimo, užsakymo, pasibaigusių atsargų nuostoliai. Taip pat į atsargų valdymą reikia žvelgti ir kaip į įmonės gero vardo išlaikymą, juk dėl neefektyvaus atsargų valdymo galima prarasti klientus.
Tam, kad taip neatsitiktu, vadybininkai planuodami gamybos arba pardavimo planus, turi sudaryti atsargų uždavinius, kuriais išreiškiama esminė atsargų formavimo paskirtis: išlyginti prekių gamybos ir vartojimo bei šiems procesams atstovaujančius prekių pirkimo ir pardavimo laiko skirtumus; išlyginti gamybos ir vartojimo teritorinius nesutapimus. Įmonės atsargos priklauso nuo jo dydžio, o pačios įmonės dydį charakterizuoja prekių apyvarta, personalo skaičius ir pan. Sprendžiant kokie požymiai pasirenkami apibūdinant įmonės dydį, galima apskaičiuoti tokius santykinius atsargas charakterizuojančius rodiklius kaip: vidutinių atsargų santykis su apyvarta (apibūdinantis atsargų lygį); vidutinių atsargų dydis, tenkantis vienam dirbančiajam; atsargų dydis, tenkantis 1 kv.m. sandėlių arba prekybos ploto. Šie rodikliai padeda vadybininkams įvertinti atsargų dydį, siejant jas su prekių realizacija.
Įmonės reguliuodamos atsargų kiekį sandėliuose, remiasi į optimalaus dydžio atsargų sudarymo problemos sprendimą. Šiai problemai spręsti naudojami klasikiniai atsargų modeliai. Pagrindinis iš jų yra ekonomiško užsakymo kiekio modelis. Tai užsakomų atsargų kiekis, optimizuojant pagal užsakymo ir atsargų laikymo sąnaudas. Tokio modelio dėka mažinamos visuminės atsargų sąnaudos tokiose situacijose, kuriose paklausos ir pristatymo laikas tiksliai žinomi. Toks paskaičiavimas galimas dviem būdais žinant reikiamus rodiklius: sudarant lentelę iš kelių variantų ir paskaičiavus, išrenkamas tas, kuris parodo mažiausias užsakymo sąnaudas arba formulės pagalba. Būtent šis modelis yra atspindimas praktinėje užduotyje, kai vadybininkams reikia paskaičiuoti dviejų rūšių prekių optimalaus užsakymo dydį. Taip pat šis modelis gali būti patobulintas įvedus tam tikrus rodiklius kaip, nuolaida didesnio kiekio užsakymui.
Taip pat dar naudojami fiksuoto kiekio modelis (esant prielaidai, kad paklausa nekinta, užsakymai pateikiami vienodais tarpais) ir fiksuoto intervalo modelis (atsargos pildomos pastoviai tam tikru laiku). Bet žinomi ekonomiškiausia užsakymo dydį negana,atsargų valdymo politikoje, reikia taip pat žinoti ir kada daryti tą užsakymą, norint patenkinti kliento poreikius. Tai skaičiuojama žinant užsakymo įvykdymo trukmę ir vidutinės paklausos per 1 d. apimties sandaugos pagalba. Šio uždavinio sprendimas taip pat pateikiamas praktinėje užduotyje.
Gyvenime nėra visiškai idealiu sąlygų, todėl ir įmonės, valdydamos savo atsargas, turi turėti prielaidų, kad atsiranda kintamos sąlygos. Šios sąlygos charakterizuoja vidutinių atsargų dydžio nustatymą. Esant skirtingom sąlygom, įmonė daro skirtingas rezervo atsargas.
Atsargos sudaro esminę įmonės kapitalo dalį, todėl jų perteklius gali sumažinti bendrąjį pelningumą. Įmonėms privalu paskaičiuoti ir atsargų laikymo sąnaudas, kurias sudaro keturios stambios sąnaudų grupės: kapitalo, atsargų aptarnavimo, sandėliavimo, atsargų rizikos. Šios grupės, savo ruožtu, skaidomos į smulkesnes grupeles. Prie atsargų laikymo sąnaudų reikia priskirti tik tas sąnaudas, kurios priklauso nuo laikomų atsargų kiekio.
Įmonės atsargos daro įtaką jos finansams, o finansinė veikla siejama su gaminamo gaminio arba parduodamų prekių paklausa. Ši paklausa ir nulemia gamybos arba pardavimo įmonės planus. Svarbiausia, kad paklausa yra nenuspėjamas dalykas ir ją sunku prognozuoti. Todėl prekybos įmonės savininkai naudojasi tam tikrais prognozės metodais – pirkėjų arba pačių vadybininku, žmonių, užsiimančių realizacija, apklausa. Šių apklausų duomenys reikalingi prognozuoti gaminių (prekių) perkamumo ir tolimesnių atsargų pildymo reikalingumui. Gamybinėse įmonėse paklausa išreiškiama kitaip ir atsargų užsakymo skaičiavimai priklauso nuo įvairių faktorių.
Nors atsargų kiekio sumažėjimas ir gali pagerinti įmonės investicijos grąžos ir pelningumo rodiklius, bet beatodairiškas jų mažinimas gali turėti ir neigiamų pasekmių.
Todėl įmonėje turi būti palaikomas minimalus atsargų lygis, tačiau turintis užtikrinti ekonomišką ir nepertraukiamą darbo procesą.

LITERATŪRA

1. Mackevičius V. Komercijos pagrindai. – Vilnius, 1992. – 199 p.
2. Mačernienė D. Atsargų apskaitos praktiniai aspektai // Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. – ISSN 1392-4087. – 1998, geg. 5, 12, 19, 26.
3. Palšaitis R. Logistikos pagrindai. – Vilnius, 2003. – 268 p.
4. Židonis Ž. Verslo logistika. – Vilnius, 2002. – 146 p.

Leave a Comment