Bendravimas

…………………………………13

Įvadas

Bendravimas turi be galo didelę reikšmę žmogaus gyvenime. Mums yra svarbu užmegsti, kurti ir išlaikyti gerus ir ilgalaikius santykius su kitais.

Tinkamas bendravimas padeda išlaikyti ir formuoti tarpasmeninius santykius, tuo tarpu netinkamas gali išardyti tiek dalykinius, tiek artimus ar romantiškus santykius. Kai tik vienas nebeklauso kito, nebebendrauja, neatviras, nebemoka išreikškti savo jausmų ar poreikių, tarpasmeniniai santykiai pradeda blogėti. Žmonės ima konfliktuoti. Paprasčiausias konflikto apibrėžimas, kuris daugeliui turėtų būti priimtinas, yra toks:

tai situacija, kai du žmonės nesutaria dėl savo veiksmų, kurių vienas iš jų imasi, arba kai jis ar ji nenori, kad tų veiksmų būtų imtąsi.

Gyvenimas be konfliktų neįmanomas. Jų vengti, kovoti su jais nereikia. Beto konflikto dėka, mes galime daugiau sužinoti apie kito žmogaus poreikius ir jų tenkinimą. Deja, konfliktai turi kur kas daugiau neigiamų aspektų.

Žmonės susipyksta, atrodo, iš nedidelio nesusipratimo, išpūsdami milžinišką burbulą. Konfliktuoja prarasdami laiko perspektyvą, telkdami dėmesį tik į tai, kas vyksta dabar, ginčydamiesi naudojasi tais pačiais argumentais, nesistengdami į situaciją pažvegti nauju kampu. Gaila, bet ne visuomet etiškomis priemonėmis. Konflikto misija – atkurti, normalizuoti, o idealiu atveju – pagerinti situaciją ar pašlijusius santykius.

Šiame darbe į konfliktą bus pažvelgta iš teorinės pusės. Susipažinsime su įvairiomis konfliktų klasifikacijomis, priežastimis, dėl kurių dažniausiai jie kyla. Konfliktą būtina valdyti, spręsti konfliktines situacijas, todėl bus išanalizuoti konflikto spendimo būdai ir stiliai. Įvardinti konflikte dalyvaujančių asmenybių tipai, kurie daugiau ar mažiau persipina visuose žmonėse. Suprasime kokie svarbūs yra klausymosi įgudžiai, koks reikšmingas gali būti atviras pokalbis ir kokių klaidų reikėtų vengti pokalbyje, kad nekiltų konfliktas. Rasite keletą naudingų patarimų ir pavyzdžių, kurie iliustruoja teorinius apibrėžimus.

Konfliktų klasifikacija

Konfliktai klasifikuojami gana įvairiai:

Pagal formą:

• asmenybės konfliktus;

• tarpasmeninius konfliktus;

• konfliktus tarp grupių;

Pagal pobūdį:

• socialiniai;

• socialiniai psichologiniai;

• psichologiniai;

Populiariausias yra Appely klasifikavimas:

• individo viduje (asmeniniai);

• tarp asmenų (tarpasmeninai);

• tarp asmenų ir grupių;

• tarp grupių toje pačioje organizacijoje (tarpgrupiniai);

• tarp organizacijų;

Apibendrinant daugelio tyrimų duomenis, galima sudaryti konfliktų tipų ratą:

[pic]

Pseudokonfliktai – tai įvairūs nesusipratimai, dažniausiai dėl informacijos stokos, juos taip pat gali sukelti ir klaidinga informacija;

Vertybių konfliktai – tai individualių esminių dorovinių, socialinių, politinių, estetinių nuostatų sandūra;

Interesų konfliktai – būna psichologiniai, procedūriniai (tikslai tie patys, bet nesuderinami jų siekimo metodai) ir esminiai (asmenys siekia skirtingų tikslų);

Struktūriniai konfliktai – būdingas tam tikromis aplinkybėms ar konflikte dalyvaujančių žmonių grupėms. Kiekvienas struktūrinis konfliktas privalo būti ir asmeninis, nes kitaip nebus ginčo eskalavimui reikalingos energijos;

Tarpasmeniniai konfliktai – kyla dėl individualybių nesuderinamumo bei įvairių bendravimo problemų (steriotipinio vertinimo, nesugebėjimo išklausyti, nepriimtino elgesio, emocijų ir pan.);

Konfliktai taip pat gali būti vienašaliai ir dvišaliai. Vienašalis konfliktas – tai tokia situacija, kai nusiskundimų turi tik viena pusė.

Pvz.: Jei buto nuomininkas dėl nepateisinamų priežasčių nesumoka nuomos, galima teigti, kad buto šeimininkas atsidūrė vienašalio konflikto situacijoje. Kita vertus dvišaliame konflikte kiekviena pusė ko nors nori iš kitos. Jei nuomininkas nemoka nuomos todėl, kad butas nešildomas, arba jei prakiurus stogui į butą laša vanduo, tada buto šeimininkas ir nuomininkas atsiduria dvišalio konflikto situacijoje.

Priežastys, dėl kurių kyla konfliktai

Visada galima išsiaiškinti kiekvieno konflikto ištakas, nes kiekvienas konfliktas turi savo sąmoningai suvokiamas ir pasąmonėje glūdinčias priežastis. Jos dažniausiai būna tokios:

• Nesusipratimai. Nesusipratimai kyla tada, kai kita pusė visai kitaip, nei buvo tikėtasi, supranta kitą pusę ir reaguoja į pastarosios elgesį.

Pvz.: Sutuoktinių pora išgyveno kartu du metus. Žmona niekuomet labai nesirūpindavo savo išvaizda, tačiau staiga ji pakeitė savo aprangos stilių, šukuoseną, pradėjo vaikščioti į sporto klubą. Taigi vyrui tai sukelia įtarimų, jog ji turi meilužį. O sužinojęs apie pietus su bendradarbiu iškelia pavydo sceną. Ir žmonai niekaip nepavyksta jo įtikinti, kad pasikeitimai yra skiti jam, o pietūs tik dalykiniai. Taigi, pyktis ir baimė yra geri pagalbininkai konfliktui.

• Nesąžiningumas. Nesąžiningumas yra pats tikriausias konflikto šaltinis. Kai žmonės vienas kitam nesako tiesos, atsiranda didelė tikimybė, jog anksčiau ar vėliau kils konfliktų. Kad konfliktas iškiltų, visai nebūtina akiplėšiškai meluoti: kartais konfliktai kyla ne todėl, kad meluojama, bet todėl, kad sakoma tik pusiau tiesa, tačiau neišsakyti dalykai yra tokie pat pavojingi ar bent jau gerokai pakenkia santykiaims.

• Aplaidumas. Daug konfliktų kyla dėl paprasčiausio aplaidumo. Pasakyti žodžiai, netesėti pažadai, atsakomybė, kurios stengiamės išvengti yra potencialūs konfliktų šaltiniai.

Pvz.: Draugui prižadi išlaikyti paslaptį, o paskui nerūpestingai išplepi viską bendram pažįstamui, kuris paskambina tavo draugui ir šaukštas deguto pagadina medaus statinę. Arba, tarkime, mama, gal jau tūkstantąjį kartą, prašo dukters sutvarkyti kambarius, o pastaroji to vis nepadaro.

Vadinasi, tai, ko nepadarome, gali lygiai taip pat sukelti konfliktą, kaip ir tai ką darome.

• Nuostatos. Kai esame nusiteikę suprasti kitus ir elgtis taip, kad visiems būtų gerai, konflikto beveik visada galima išvengti. Tačiau jei esame nusiteikę kam nors pakenkti, darome viską, kad nebeliktų taikos.

• Ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais. Kadangi esame tvirtai prisirišę prie savo ,,ego” ir savo tapatybės, dažnai prisirišame ir prie filosofinių, politinių ir moralinių požiūrių į gyvenimą. Dėl to kyla įvairių susikirtimų.

• Nesugebėjimas nustatyti tam tikrų ribų. Jei nenustatome tam tikrų ribų arba jos nėra aiškios, kiti gali jas peržengti ir greičiausiai taip pasielgs. Leisdami kitam pasinaudoti savimi, galime tikėtis, kad ilgainiui pradėsite to žmogaus nekęsti. O nuo neapykantos tik vienas žingsnis iki konflikto. Svarbiausia, jog mes patys žinotume, kokie yra mūsų požiūriai, poreikiai ir galimybės. Ir reikia sugebėti tuos dalykus ramiai ir aiškai išsakyti kitai pusei tinkamu laiku.

Pvz.: Dvi draugės studentės turi tą pačią paskaitą, tačiau viena iš jų niekada neateina į paskaitą ir užrašų prašo savo draugės, lankančios paskaitą. Ilgainiui pirmoji pasijunta išnaudojama.

• Netinkamas konflikto sprendimas. Kone pats didžiausias visų konfliktų šaltinis yra nenoras tiesiai ir atvirai reaguoti į konfliktą. Ir kadangi daugelis žmonių nežino, kaip reaguoti į iškilusią konfliktinę situaciją, jie pridaro daugybę klaidų. Dažniausiai pernelyg anksti nutariame, jog jau pakliuvome į bėdą, nors iš tiesų tos bėdos dar nėra, patys skubame paaštrinti tą konfliktinę situaciją, visiškai nesistengdami jos išvengti ar kitaip užglostyti.

• Baimė. Baimę galima laikyti svarbiausia varomaja jėga, slypinčia už nesąžiningumo, per didelio pasitikėjimo savo vertybių sistema, nesugebėjimo nustatyti ribas ir visų kitų ginybinių veiksmų, neleidžiančių bendrauti atvirai.

• Slapti kėslai. Tai tokia sitacija kai viena pusė turi slaptų ketinimų ar motyvų. Slapti kėslai gali būti sąmoningi arba nesąmoningi.

Keturi konflikte dalyvaujančių asmenybių tipai

Konfliktų sprendimo požiūriu daugumą žmonių galima priskirti vienam iš keturių tipų:

• Puolantysis-besiginantysis;

• Taikdarys;

• Vengiantysis;

• Siekiantysis lygiųjų;

Puolatieji-besiginantieji. Šio tipo žmonės kitą žmogų laiko ,,priešu”. Jo dėmesys nukreiptas į tai, kodėl tas kitas yra neteisus, ir į tai, ko jis nori iš susidariusios situacijos. Tai labai karinga mąstysena. Šio pobūdžio proto sandara yra visiškai nesuderinama su sėkmingomis derybomis ir konflikto išvengimu.

Pvz.: ,,Ach, tas asilas, -plūstasi puolatysis-besiginantysis. – Kokią jis turėjo teisę taip su manimi pasielgti! Ir jei aš noriu, kad būtų taip, –

taip ir bus!” Su tokiu požiūriu nėra jokių galimybių ,,laimėti”

Taikdariai. Taikdariai iš pirmo žvilgsnio atrodo visiška puolančiųjų-

besiginančiųjų priešingybė. Užuot pasinaudojęs menkiausia galimybe kaip pretekstu pradėti karą, taikdarys darys viską, kad tik būtų šventa ramybė.

Taikdariai paprastai nenaudoja jėgos. Svarbiausias jų pasiteisinimas yra baimė ir gilus įsitikinimas, jog jie bejėgiai ką nors padaryti. Susidūrę su pasipriešinimu, jie kelia rankas aukštyn. Be to, taikdariai puikiai moka išvengti atsakomybės už jiems iškylančias problemas, nors kartais gali atrodyti, kad jie imasi jas spręsti. Tačiau giliai viduje jie paprastai tokie pat pikti kaip ir puolantieji-besiginantieji ir lygiai taip pat įsitikinę, nors ir tyliai, savo teisumu. Skirtumas yra tas, kad jų priešiškumas yra pasyvus, o ne aktyvus.

Vengiantieji. Jie yra kraštutinė taikdarių atmaina: jie nenori net pripažinti, kad konfliktas egzistuoja. Jie vengia atsakomybės už iškilusias prblemas

Pvz.: Alkoholikai ar narkomanai paprastai tvirtina, kad jų poreikis yra toks stiprus, kad jie neriasi iš kailio stengdamiesi paneigti savo įjunkimą į alkoholį.

Išsikalbėjimas ar sąžiningumas jiems yra visai svetima elgesio norma. Juos kausto baimė. Kaip ir taikdariai, neigėjai yra blogos nuomonės apie save, o iš to atsiranda ,,aukos” mąstysena – absoliuti neviltis. Savo beviltiškumo problemą sprendžia apsimesdami, jog viskas klostosi puikiai.

Siekiantys lygiųjų. Tokie žmonės nenori kovoti su kitu žmogumi ir jį nugalėti. Svarbiausia yra turėti garantijas, jog gali ir toliau laikytis savo nuostatų. Jie kenčia dėl poreikio būti teisiam ir siekia įrodyti, kad neteisūs yra kiti – o tai visada kliudo iki galo išspręsti konfliktą.

Pvz.: Dvi seserys, nebesikalba jau 10 metų. Ir nė viena iš jų net nebeprisimena kokia buvo konflikto priežastis, o jei ir prisimintų, tie dalykai nebėra svarbūs. Tačiau ambicingosios seserys ir toliau laikosi savo.

Šie keturi asmenybių tipai daugiau ar mažiau persipina visuose žmonėse.

Tačiau nepriklausomai nuo asmenybės tipo, galutinis visų šių požiūrių rezultatas yra toks pat – ,,laimėk arba pralaimėk”, o iš tikrųjų tai yra

,,pralaimėk arba pralaimėk” situacija visoms konflikte dalyvaujančioms pusėms.

Neišreikštas konfliktas

Yra ženklus skirtumas tarp potecialaus konflikto ir to, kuris sklando vienos ar abiejų dėl kažko nesutarančių šalių galvose, bet dar nėra foramliai išeikštas. Nebylaus ginčo metu svarbiausias dalykas yra neišreikšti jausmai, potencialų konfliktą galima užgesinti nugalint baimę ir imantis tinkamų veiksmų. Tačiau nebylus priešiškumas jau yra neišreikštas konfliktas. Tai situacija, kai iškilus aikštėn abiejų pusių mintims ir jausmams, konfliktas taptų neišvengiamas.

Konfliktų sprendimas

|Konflikto |

|požymiai: |

|Diskomfortas |Intuityvus jausmas, jog kažkas vyksta ne taip, nors sunku |

| |žodžiais išsakyti. |

| |Smulkmena, sukelianti susierzinimą ar susijaudinimą: |

|Incidentas |ji greitai pamirštama, bet gali signalizuoti apie |

|Incidentas |prasidėjusį konfliktą. |

|Incidentas | |

|Nesusipratimas |Vienas ar visi situacijoje dalyvaujantys klaidingai suvokia|

| |ir interpretuoja situaciją. Trūksta tarpusavio supratimo |

|Įtampa |Ryškus konflikto požymis, kai santykiai tampa įtampos |

| |šaltiniu. Įtampa gali kilti dėl menko nesusipratimo. Kito |

| |atžvilgiu kyla neigiamos emocijos bei jausmai. |

|Krizė |Inirtingi ginčai, prievarta, kontrolės netekimas. |

| |Nesilaikoma įprastų elgesio normų. Baigiasi santykių |

| |nutraukimu |

Tiesioginiai ir neteisioginiai konflikto sprendimo būdai

Sprendžiant konkfiktą tiesioginiu būdu, paprastai dalyvauja abi konfliktuojančios pusės, o kartais ir trečiasis, nešališkasis asmuo. Jis gali užjausti, prisimti atsakomybę už konflikto sprendimo kokybę. Tačiau rasti tokį neuralų asmenį gana sunku rasti, kur kas daugiau yra tų, kurie yra pasirengę palaiktyti vieną ar kitą pusę. Bet kita vertus, trečiasis asmuo yra pozityvus dalykas, nes tai reiškia, jog šiuo momentu konfrontuojantys priėjo kompromisą, tai yra pripažino sandūrą, sutiko padaryti ją atvirą; pripažino, jog būtina pagalba. Jie tampa lygiais prieš kažką. Jie ruošiasi laikytis sutartinio bendravimo, deleguoti trečiajam asmeniui dalį teisių ir pareigų.

Yra keletas netiesioginių konfliktų sprendimo būdų:

• Jausmų išliejimo principas: negesinkite ,,užsidegusio” žmogaus jausmų, nesikiškite, tegul jis išsilieja. Jei jis save gerbia, gal būt po valandėlės jo neigiami jausmai ,,priešininkui” pasikeis į teigiamus.

• ,,Pozicijų pasikeitimo” principas. Tai universalus konflikto mažinimo būdas, tinkantis ir šeimoje, ir darbe, ir studentų grupėje –

konfliktuojantieji prašomi ,,persikūnyti”, susikiesti pozicijomis (kartais net ir fiziškai) ir ginti jau priešingą poziciją:

,,Įsivaizuok, jog esi jis, o jis – tai tu! Išsakyk jam savo pretenzijas” To paties reikalaujama iš kito. Būtinybė pažiūrėti į problemą iš kito pozicijų, pasijusti varžovo vietoje, verčia žmogų susimąstyti. Šis būdas labai veiksmingas, nors ir sunkus.

• ,,Agresijos apnuoginimo” principas. patartina nepastebimai suvesti konfliktuojančius, kad jie padiskutuotų, pažaistų, pasportuotų ir pan.

• ,,Oponento priverstinio klausymo” principas. Konfliktuojant paprastai menkai girdime savo ,,priešininką”, daugiausia tik fiksuojame jo intonaciją, nes ruošiame savo ,,triuškinančias” replikas. Konflikte dalyvaujantis psichologas ar kitas asmuo bet kurioje vietoje sustabdo ginčą ir, prieš atsikertant, liepia pasakyti ką tik girdėtą

,,priešininko” repliką. Oponentai dažnai neįstengia pakartoti vienas kito replikų, nes tegirdi patys save, o ,,skriaudėjui” priskiria nebūtus žodžius ir toną. Taip trečiasis asmuo fiksuodamas konfrontuojančiųjų dėmesį tarsi priverčia žmones vienas kito klausyti.

• Pajuokavimo principas. Jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs, vertėtų viską nuleisti juokais – dėmesys nukreipiamas kitur, išblaškoma ir atsipalaiduojama.

Konfliktų sprendimų stiliai

Prisiminus keletą konfliktinių situacijų galima jas panagrinėti. Kaip sureagavote? Ką kalbėjote, kaip elgėtės? Pasirodo, kad tam tikrų reagavimo būdų išmokstame dar vaikystėje. Mes nueiname legviausiu keliu: neieškome tinkamo konflikto sprendimo, o tik dar kartą pademonstruojame tvirtus savo

,,konfliktavimo įgūdžius”. Taigi, konfliktų sprendimo stiliai yra šie:

|M |

|A |

|N |

|O |

|P |

|O |

|R |

|E |

|I |

|K |

|I |

|A |

|I |

PARTNERIO POREIKIAI

Laimėtojas-Pralaimėtojas. Viena konfliktuojančioji pusė nusileidžia, dažnai aukoja savo interesus dėl kitų žmonių interesų. Valdžia ar jėga, tikriausiai yra pati netinkamiausia priemonė problemai spręsti.

Pvz.: Kai kurie tėvai auklėja savo vaikus, kartodami panašius perspėjimus kaip ,,Nustok elgtis šitaip arba eisi į savo kambarį”. Ši taktika neduoda ilgalaikių rezultatų, nes pralaimėjusieji beveik visuomet priešinasi jiems priemestiems sprendimams. Tačiau pasitaiko tokių situacijų kai ši taktika yra tinkama.

Taip pat situacija, kai du vaikinai norsi vesti tą pačią merginą, tačiau tik vienam gali pasisekti.

Pralaimėtojas-Pralaimėtojas. Nei viena pusė nepasitenkina rezultatais. Šis konflikto sprendimo būdas sukelia nepasitenkinimą abiems pusėms, tačiau jis yra gana dažnai naudojamas. Tokių pavyzdžių galėtumėme rasti istorijos vadovėliuose, kai šalys kariauja tarpusavyje dėl garbės. Jų karas kainuoja milžiniškus pinigus, išnaudojama daug atsargų, žūsta žmonės ir įdėjusios daug pastangų abi pusės nukenčia vienodai.

Laimėtojas-Laimėtojas. Jos principas yra toks: ,,Aš noriu laimėti, bet taip pat noriu, kad ir tu laimėtum”. Gali kilti klausimas ar tai įmanoma.

Pvz.: Dviems žmonėms reikia pasidalinti apelsiną. Ką daryti, kad būtų įgyvendintas šis principas Pirmiausia reikėtų sužinoti kam šiems žmonėms reikalingas apelsinas, galbūt vienam reikalingos sultys, o kitam tik žievelė. Jei poreikiai sutampa tuomet geriau tiktų kompromisinis sprendimas. Šis principas bus efektyvus tik tuomet, jei kito žmogaus vertybės konfliktuojančioms pusėms bus tiek pat svarbios kiek ir jiems patiems.

Kompromisas. Šio požiūrio šalininkai dažnai bando rasti poziciją, kuri yra tarp jų pačių ir kitų žmonių požiūrių, tai yra geriausių pliusų ir minusų derinį, tinkantį abiems konfliktuojančioms šalims. Galime paimti tą patį apelsino pavyzdį, kompromisas būtų vaisių padalinti po lygiai abiems pusėms. Norint rasti kompromisą reikėtų pripažinti konfliktą, ieškoti ir analizuoti galimų problemos sprendimų variantus.

Kaip klausyti?

Klausymosi įgūdžiai dažniausiai būdingi empatiškiems žmonėms. Atidžiai klausydamiesi, išgirsime ir tai, ko žmogus negali ar nenori pasakyti.

Nemokėjimas klausyti oponento trukdo sėkmingai spręsti konfliktus.

Sugebėjimas klausyti kito – gana retas bruožas, dėl jo kasdieniniame gyvenime kyla daug keblumų. Taigi, galime panagrinėti dažniausiai pasitaikančias klaidas:

• ,,Užbėgimas į priekį” – klausantysis trukdo kalbančiajam: skuba daryti išvadas,spėlioja būsimus įvykius, klausinėja. Daug klausinėjantys žmonės galvoja, kad jie jau suprato ką pašnekovas nori pasakyti ir stengiasi pasakyti savo nuomonę ar kažko paklausti.

• Lyg ir rodomas dėmesys kalbančiajam (linksima galva, įterpiami žodeliai ,,aha”, ,,taip”, ,,aišku”), tačiau patyliukais svarstomi asmeniniai reikalai. Dažnai kalbantysis keletą kartų klausiamas to paties.

• Kalbantįjį trikdo mūsų klaidžiojantis žvilgsnis pro langą, po kambarį, ar netgi paties kalbančiojo apžiūrinėjimas; atidžiai nesiklausydami kalbančioje, netenkame informacijos perduodamos gestais, mimika, balso tembru, tempu, ritmiškumu.

• Neigiama nuostata kalbančiojo atžvilgiu trukdo susikaupti, kelia norą replikuoti; tik pakankamai intelektualus žmogus sugeba gerbti kito nuomonę, net jeigu ji visiškai priešinga jo nuostatoms.

Skiriamos dvi klausymosi formos:

Nereflektyvus klausymas. Taip klausydamiesi, mes nesikišame į pašnekovo kalbą, tik klausome ir įsiterpiame trumpomis replikomis. Tokia klausymosi forma labai tinkama kai mūsų pašnekovas labai emocionalus, kai nori išsikalbėti, taip pat tada, kai pašnekovui sunkiai sekasi dėstyti mintis.

Reflektyvus klausymas. Ši klausymosi forma būna įvairių stilių.

Reflektyviai klausydamiesi, mes parodome, jog domimės pašnekovu t.y.

retsykiais pasitiksliname, ar teisingai supratame, perfrazuojame jo sakomas mintis ir pan.

Kaip kalbėti?

Jei pastebėjote konflikto požymių ar manote, jog jų gali netrukus atsirasti, geriausias sprendimas šioje situacijoje yra atviras pokalbis.

Atviras pokalbis situaciją, kuri galbūt pakrypts nemalonia linkme galima pasukti 180 laipsnių kampu ir laukti laimingos pabaigos.

Atviro pokalbio elementai:

• Sugebėjimas, noras ir nusiteikimas sureguliuoti padėtį. Reikia stengtis ir padaryti viską, kad konfliktas būtų sustabdytas.

• Gyvenimas dabartyje. Nesidairyk atgal (,,Man nereikėjo to sakyti… O, kad aš būčiau tai padariusi…”) ir neužbėk įvykiamas už akių (,,Jis siaubingai supyks… Aš neteksiu dabo…”). Žiūrėk, ką galima padaryti dabar. Nepainiok savo baimės su tikrąja padėtimi.

• Atvirumas. Nebijok rizikuoti ir parodyti visą savo žmogiškumą.

• Prisipažink klydęs. Jei suklydai, pripažink savo klaidą. Jei yra priežasčių, privertusių tą klaidą padaryti, paaiškink jas kiek įmanoma tiesiau ir atsiprašyk.

• Išsiaiškink, koks požiūris tau priimtiniausias. Visi turime savo tiesioginio bendravimo būdų, kurie mums atrodo patys veiksmingiausi, tai gali būti laiškas, telefono skambutis arba susitikimas akis į akį.

Svarbiausia, kad būtų perduota informacija.

• Leisk kitiems sužinoti, ką tu mani apie susidariusią padėtį. Jei kažkokios kito žmogaus savybės privertė pasielgti taip, kaip pasielgei, suteik jam galimybę sužinoti, ką tu mani ir ką jauti.

Neužsipulk jo, bet paaiškink, kokį poveikį jo elgesys daro tau.

• Pradėk ir užbaik teigiamais dalykais. Tai galėtume pavadinti

,,sumuštinio” principu. Dalyką, dėl kurio galėtų kilti konfliktas

,,įdėk” į vidų, o išorėje palik viską kas teigiama.

Kartais pasakome vieną ar kitą žodį, net nepagalvodami, kad dėl to gali kilti konfliktas. Todėl, kad vėliau nereikėtų verkšlenti ir atsiprašinėti –

keletas vertingų patarimų, kaip nereikėtų kalbėti:

• Ginčas. Paklauskite savęs: ,,Aš už tiesą, bet negi jis ne už tiesą?”

Aišku jis taip pat už tiesą, tik tą tiesą abu suprantate visai skirtingai.O kuris iš jūsų yra labiau teisus – spreskite kartu.

Svarbiausia, nesiginčyti dėl smulkmenų, kurios netrukdo gyventi!

Nesiginčykite su tuo, kuriam svarbiau yra pasiginčyti, o ne išsiaiškinti.

• Prieštaravimas. Jei norite žmogui paprieštaruti, būkite diplomatiški ir nekelkite ginčo. Pirmiausia įsitikinkite ar teisingai supratote pašnekovą, po to pabrėžkite, su kuo sutinkate. Darykite tai garsiai, o ne mintyse. Taktiškai išsakykite su kuo nesutinkate ir paaiškinkite , kodėl negalite sutikti. Jei pašnekovui įdomu, pasakykite savo nuomonę.

• Kategoriškumas. Kitaip tai galima pavadinti pašnekovo nuomonės negerbimu. Todėl vertėtų nepiktnaudžiauti žodžiais ,,visi, niekas, visada, niekada ir pan.” Jei nenorite bereikalingo konflikto, niekada žmogui nesakykite žmogui: ,,Ne tu klysti!”, juk tą patį galima pasakyti kur kas taktiškiau.

• Juokavimas pokalbyje. Kaip jau buvo minėta, pajuokavimas gali padėti užgesinti konfliktą. Tačiau kartais nevykęs pajuokavimas padaro daug žalos. Labiausiai paplitęs ir pavojingiausias juokas būna nukreiptas prieš kitą žmogų. Tokiu atveju juokinga visiems, išskyrus tą, iš kurio juokiamasi.

• Patarimo davimas. Žmonės dažnai mėgsta patarinėti. Reikėtų įsidėmėti, kad geriausia duoti patarimus tik tada, kai jūsų to prašo ir tik tokius, už kuriuos padėkos.

Išvados

➢ Konfliktai turi teigiamą ir neigiamą pusę. Gerai yra todėl, kad tai leidžia sužinoti apie kito žmogaus poreikius, geriau pažinti vieniems kitus. Kenksmingi konfliktai pasireiškia tuo, kad problemos lieka neišspręstos, padidėja įtampa ir priešiškumas.

➢ Dažniausiai neįmanoma nustatyti to momento, kada konfliktas prasideda. Kartais nebylus priešiškumas jau yra neišreikštas konfliktas. Priežastys, dėl kurių dažniausiai kyla konfliktas yra šios: nesusipratimai, nesąžiningumas, aplaidumas, nuostatos, ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimas, nesugebėjimas nustatyti tam tikrų ribų, netinkamas konflikto sprendimas, baimė ir slapti kėslai.

➢ Konfliktai gali būti sprendžiami daugybe būdų. Jei būdas tinkamas

– bendravimas nepasikeičia ir netgi gali pagerėti. Tačiau dėl blogo sprendimo santykiai labai nukenčia. Yra labai naudinga, kai sprendime, be abiejų konfrontuojančių pusių, taip pat dalyvauja ir trečiasis asmuo, kuris privalo būti neutralus, padėti atskleisti konflikto esmę ir rasti kompromisą.

➢ Galima išskirti keturis konflikte dalyvaujančių asmenybių tipus:

puolatieji-besiginantieji, taikdariai, vengiantieji, siekiantys lygiųjų. Šie tipai persipina visuose žmonėse ir kiekvienas iš šių tipų turi ir kitų trijų tipų bruožų.

➢ Kiekvienas žmogus yra savitas, tačiau norint išvengti konflikto arba jį taikiai išpręsti, žmonės turėtų laikytis tam tikrų verbalinio ir neverbalinio bendravimo taisyklių, stengtis būti tolerantiškais, taktiškais ir diplomatiškais. Kitus gerbti taip pat kaip ir save.

Literatūros sąrašas

1. Adler R.B., Towne N. Looking out looking in. Holt, Rinehart and

Winston, Inc., 1990.

2. Crain M.B., Edelman J. Derybų keliais: kaip išvengti konfliktų ir juos spręsti darbe ir kasdieniniame gyvenime. Margi raštai.

Vilnius,1997.

3. Fürst M. Psichologija. Lumen leidykla. Vilnius, 1998.

4. Kasiulis J., Barvydienė V. Vadovavimo psichologija. KTU, 2001

5. Psichologija studentui. KTU. Kaunas, 2000.

Pralaimėtojas-Laimėtojas

Kompromisas

Laimėtojas-Laimėtojas

Pralaimėtojas-Pralaimėtojas

Laimėtojas-Pralaimėtojas