ar reikia paviesinti KGB archyvus

Ar reikia paviešinti KGB archyvus?

Istorikų teigimu, 1980-aisiais Lietuvoje buvo maždaug 105 tūkst. KGB agentų. Iš jų prisipažino tik pusantro tūkstančio. Kiti 85 tūkst. Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentų nusprendė tylėti. Neseniai kilęs skandalas dėl netikėtai atsiradusių 20 maišų su buvusiais KGB archyviniais dokumentais sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Visiems kyla klausimas: „Kaip, iš kur tie beveik pusantro dešimtmečio nelegaliai saugoti archyviniai dokumentai dingo ir kodėl pusantro dešimtmečio tų dingusių dokumentų niekas iš esmės neieškojo?“. Po šio skandalo seime 76 įvairių frakcijų nariai parėmė siūlymo vėl attverti visuomenei buvusių sovietinių specialiųjų tarnybų archyvus svarstymą. Tačiau šio siūlymo svarstymas dėl neaiškių priežasčių vis yra atidedamas. Teigiama, jog visų pirma reikia sutvarkyti archyvus taip, kad visuomenei nebūtų paviešinti tie KGB agentai, kurie jau prisipažino.
Viešumas yra patikimiausia prevencija nuo visų intrigų ir manipuliacijų, kurioms slaptumas sudaro palankiausią terpę. Todėl KGB archyvus reikia paviešinti visai tautai.
Pasak visuomenininko Dariaus Kuolio, prisipažinusių KGB agentų paslaptį išsaugoti galima visai nesunkiai – tereikia, kad Ypatingojo archyvo darbuotojai, išduodami interesantams ar tyrėjams vieną ar kitą bylą, užždengtų joje pavardes tų asmenų, kurių paslaptį saugo įstatymas.
Ribojamas priėjimas sudaro palankias sąlygas šantažui ir manipuliacijoms. Tie, kutri vienais ar kitais būdais gauna kitus asmenis kompromituojančią informaciją, įgauna galimybę bauginti šiuos asmenis, jog neįvykdžius iškeltų sąlygų ši informacija būsianti paviešinta ir

r sudarysianti nemalonumų tiems, kuriuos ji kompromituoja.
Šiandieninę įtarumo atmosferą sudaro ne faktų išviešinimas, o kaip tik jų slėpimas, kuomet neaišku, kas yra kas. Faktų išviešinimas ne tik parodytų kaltuosius, bet ir kas dar svarbiau, nuplautų įtarumo dėmę nuo nekaltųjų.
Buvusi sovietų bloko šalis Slovakija šiandien internete yra paskelbusi visų buvusių KGB agentų pavardes. Paskelbė be išlygų – pavardes, vardus, gimimo metus, slapyvardžius, darboviečių pavadinimus. Slovakijos keliu pasuko ir Čekija. Panašiai su šiais agentais elgiasi Lenkija, Vokietija, Estija. Netrukus KGB agentų pavardes ir slapyvardžius sužinos visa Latvija.
Pažeidžiamas demokratijos principas. Vertindami KGB archyvų klausimą, nepamirškime, kad viešumas yra viena pirminių demokratijos sąlygų. Būtent nuo viešumo prasidėjo sovietinės sistemos demokratizacija, nuosekliai pasibaigusi totalitarizmo
žlugimu.Eilinis pilietis turi teisę žinoti savo praeitį, savo tautos, giminės, šeimos išdavikus. O šiuo metu paprasi piliečiai susipažinti su Ypatingajame archyve saugomais dokumentais gali tik turėdami Valstybės saugumo departamento leidimą.
KGB archyvų atvėrimas gali paskatinti kerštą. J. Sabaliauskas nuogąstauja, kad asmenys, susipažinę, tarkime, su savo trėmimo bylomis ir sužinoję, kas juos įskundė, gali griebtis keršto. Arba dar blogiau, žmonės, sunkiai susigaudantys istorinėje medžiagoje, gali nepagrįstai apkaltinti tuos, kurie iš tiesų nieko bendra neturėjo su trėmimais ar įskundinėjimu.
Atveriant archyvus būtų sunku nuslėpti KGB agentų pavardes, kurie jau yra prisipažinę, nes nėra kokių nors specialių va
ardinių vieno ar kito asmens bylų. Informacija apie vieną ar kita agentą yra išsibarsčiusi po įvairias bylas, aprašus, darbo sąsiuvinius, tad tyrėjas, skaitantis kurį nors vieną asmenį liečiančius dokumentus, visai atsitiktinai gali aptikti visiškai kito, bet jau prisipažinusio KGB bendradarbio pavardę.
Šalyje kiltų sąmyšis, politikoje prasidėjęs „gentainių viešinimo vajus“ , be abejo, imtų ūžti ir kitose srityse. Dauguma tų asmenų, kaip niekas kitas, gerai apmąstė „išdavystės“ klausimą. Visuomenėje tokių dramų plačiai nuskambėjo tik viena kita, bet namų sienos, žinoma, matė kur kas daugiau.
Lietuvos Ypatingasis archyvas nėra uždaras. Bet kuris mokslinį darbą dirbantis asmuo, tarpininkaujant mokslinei įstaigai, gali dirbti archyvuose. Apribojimai taikomi tik priėjimui prie asmeninės informacijos. Su ja galima susipažinti tik su to asmens ar jo vaikų sutikimu.
Nuslėpti prisipažinusių KGB agentų pavardes nėra sunku. Tiesiog Ypatingojo archyvo darbuotojams reikės šiek tiek padirbėti prieš išduodant vieną ar kitą dokumentą. Baimė, kad kils sąmyšis, bus imtasi smurto, visiškai nepagrįsta. Nei Slovakijoje, Čekijoje, nei Vokietijoje, Lenkijoje ar Estijoje, pradėjus skelbti buvusių KGB agentų pavardes, nekilo neramumų. Nepadaugėjo savižudžių, aukos nepuolė mušti juos engusių „kagėbistų“, nepuolė deginti jų namų ar automobilių. Juk pavardės skelbiamos ne tam, kad aukos pradėtų keršyti buvusiems persekiotojams. Paskelbtos dėl to, kad vėliau nekiltų spekuliacijų istorinėmis temomis.
Taip pat laužomas demokratijos principas, kadangi nė
ėra suteikiamos lygios galimybės naudotis Ypatinguoju archyvu eiliniam piliečiui ir mokslinius darbus atliekantiems asmenims ar aukštesnes pareigas užimantiems pareigūnams.
Tik paviešinus agentų pavardes bus išvengta šantažo ir manipuliacijų, nes šios galimybės nepašalins netgi rūsčiausi priėjimo prie šios informacijos apribojimai, nes išliks pareigūnai, kurie saugos šią slaptą informaciją ir toliau turės galimybę savanaudiškai ją naudotis. Piliečiai labiau pasitikės teismais ir politikoje dalyvaujančiais žmonėmis, nes paaiškėtų, kas yra kas, būtų nubausti tikrieji kaltininkai, išteisinti apkaltinti neteisingai.
Manau, šią tezę pavyko apginti.

Leave a Comment