Administravimo teorijų istorinė raida

TURINYS

ĮVADAS
1. KLASIKINĖS VADYBOS TEORIJOS...................... 4
2. ADMINISTRAVIMO TEORIJŲ PARADIGMA................. 5

2.1. H.Fayolio administravimo principai..................... 5

2.2. Maxo Weberio biurokratijos modelis..................... 7

2.3. Chester Barnard teorijos...................... 9
3. KLASIKINIO BIUROKRATINIO MODELIO KRITIKA ............ 9
4. ANKSTYVASIS VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS – SĄSAJOS SU BIZNIO ADMINISTRAVIMU.............................. 10
IŠVADOS
LITERATŪRA

ĮVADAS

Valstybės valdymo klausimais imta domėtis labai seniai, dar valdant Prancūzijos karaliui Liudvikui IX , kuris turėjo keturis raštininkus. Vėliau Liudviko XIV monarchija buvo vadinama biurokratų valstybe. Valstybės reikalų tvarkymas reikalavo laikytis vieningos politikos, nustatyti bendras taisykles tarnautojams ir parinkti reikiamos kvalifikacijos žmones. Taip atsirado pradinė valstybės tvarkymo teorija, kuri administravimu vadino valstybės valdžios įgyvendinimą. [1, p.206]
Tad XX amžiaus pradžioje vyystėsi administravimo teorija, kuri nagrinėjo organizaciją kaip visumą ir siekė sukurti taisykles bei principus, kurie padarytų vadovų darbą efektyvesniu.
Vadybos praktikai mano, kad sąvokos vadyba ir administravimas yra sinonimai, mokslo požiūriu – tai nepriimtina. Šių sąvokų apibrėžimai remiasi savo poreikiais ir tikslais. Administravimo sąvoka vartojama apibūdinti aukštas vadovo pareigas, kurios nustato organizacijos pagrindinius tikslus, ir strateginę veiklą. Ši sąvoka vartojama, kai nusakoma aukščiausio aparato veikla. Kiti siūlo administravimo sąvoką vartoti kaip įmonės vadovo kasdieninio darbo apibūdinimą. Sakoma, kad sąvoka vadyba yra platesnė. Mano darbo tikslas apžvelgti tradicinius administravimo teorijų modelius (paradigmą) ir istorinę raidą.
Pirmame savo darbo skyriuje aš trumpai apžvelgsiu klasikines vadybos teorijas, kurios padėjo pagrindus vėlesnėms teorijoms.
Antrame savo darbo skyriuje aš aprašysiu administravimo teorijų paradigmą, detaliai paanalizuosiu Fayolio administravimo principus, jų ta

aikymo administravimo veikloje praktinius aspektus. Taip pat apžvelgsiu Maxo Weberio biurokratijos modelį ir Chester Barnard teorijas.
Trečiame savo darbo skyriuje aprašysiu kaip Robertas K. Mertonas, Thompsonas ir Gouldneris kritikavo klasikinį biurokratinį modelį.
Administravimo terminas daug kur, o ypač žiniasklaidoje, taikomas kai kalbama, pavyzdžiui, apie valstybę. Todėl ketvirtąjame savo darbo skyriuje išdėstysiu ankstyvojo viešojo administravimo sąsajas su biznio administravimu.

1. KLASIKINĖS VADYBOS TEORIJOS

Klasikinės teorijos ir iš jų išsivystę principai su kai kuriai pakeitimais yra populiarūs ir dabar. Pagrindiniais šios valdymo teorijos privalumais dažnai įvardijama tai, kad ji:
1. Padėjo pagrindus vėlesnėms teorijoms.
2. Nusakė valdymo proceso esmę, funkcijas, būtinus vadovo sugebėjimus.
3. Valdymas tapo mokslinio tyrimo objektu.
Tačiau klasikinės valdymo mokyklos atstovai nelabai kreipė dėmesį i socialinius valdymo aspektus, o stengėsi įžvelgti pagrindinius organizacijų, kaip visumos bendrumus irr dėsningumus. Šios teorijos atstovų tikslas – buvo sukurti universalius valdymo principus, kurie apimtų du pagrindinius problemos aspektus – racionalios valdymo sistemos sukūrimą ir organizacijos struktūros bei vadovavimo darbuotojams tvarkos suformavimą. Pirmasis aspektas orientuotas į valdymo funkcijų išskyrimą, o antrasis grindžiamas principu, jog darbuotojas gali turėti tik vieną viršininką.
Tačiau klasikinė vadybos mokykla buvo daug kritikuojama. Štai keletas pagrindinių klasikinės teorijos trūkumų:
1. Rėmimasis patyrimu.
2. Nepatikrintos prielaidos.
3. Neformalios organizacijos nebuvimas.
4. Nenumatytos pasekmės.
5. Žmogiškosios mašinos.
Darbo jėga nebuvo pakankamai išsimokslinusi, kad galėtų atlikti visus tuo me

etu egzistuojančius darbus. Žmonės tuo laiku negalvojo kaip pasiekti karjerą. Daugeliui rūpėjo tik saugus darbas ir pakankamas šeimos išlaikymui atlyginimas.
Antra, daugelis klasikų veikalų buvo sukurti sparčiai kintant technologijomis, ypatingai gamybos srityje. Technologijos pasikeitimai klasikams buvo svarbiau, o ne organizaciniai ir socialiniai. Jie manė, kad viskas, ką žmonija turi daryti, tai – prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių sąlygų. To pasekoje, daugelis gamybos firmų buvo neefektyvios ir jų vadovai bandė išspręsti šias problemas. Be to, iki mokslinės vadybos teorijos buvo labai mažai pažengta kuriant vadybos teorijos pagrindus. Taigi, daugelis teoretikų turėjo pradėti nuo nulio, remiantis tik savo patirtimi ir neturėdami jokių žinių apie kitų vadybos mokslininkų pasiekimus.
Nors dabar manoma, kad to meto tyrimai apėmė tik labai siaurą sritį, tačiau žiūrint iš tos epochos taško, jie buvo daug ką apimantys.
Klasikinei vadybos mokyklai priskiriama: mokslinė valdymo teorija ir klasikinė administravimo teorija.
Klasikinė vadybos mokykla turėjo trūkumų, tačiau negalima neįvertinti ir to, kad kaip atsakas į klasikinės vadybos teorijos trūkumus vystėsi kitos teorijos. Kitame skyriuje aš plačiau apžvelgsiu administravimo teorijas.

1. ADMINISTRAVIMO TEORIJŲ PARADIGMA

Valstybės valdymo klausimais imta domėtis labai anksti. Dar XII amžiuje Prancūzijos karalius Liudvikas IX turėjo keturis raštininkus. O Liudviko XIV laikais Prancūzija buvo vadinama aristokratiška profesionalių biurokratų valstybe. Valstybės reikalų tvarkymas reikalavo laikytis vieningos po

olitikos, nustatyti bendras taisykles jos tarnautojams, parinkti reikiamos kvalifikacijos asmenis. Taip atsirado pradinė valstybės tvarkymo teorija, kuri administravimu vadino valstybės valdžios įgyvendinimą. Žymiausi šios krypties teoretikai buvo H.Fayolis, M. Weberis, Ch. Barnard. [1, p.206]

2.1. H.Fayolio administravimo principai

XX amžiaus pradžioje jau buvo daug didelių pramonės įmonių, kuriose kilo daug panašių valdymo problemų kaip ir valstybės įstaigose. Tarp stambių įmonės valdytojų buvo tokių, kurie bandė perteikti sukauptą valstybės įstaigų valdymo patyrimą. Vienas iš jų buvo H.Fayolis.
Fayolis buvo kvalifikuotas karybos inžinierius ir didelės Prancūzijos bendrovės valdytojas. Jis išleido knygą „Bendrasis ir pramonės valdymas“. Kitaip nei Teyloras , Fayolis pradėjo nuo valdymo ir mėgino sukurti administravimo mokslą valdymui. Jis tikėjo, kad yra universalus valdymo mokslas, kurį galima pritaikyti komercijai, pramonei, politikai, religijai ir filantropijai. Jis buvo vienas pirmųjų vadovų praktikų, sudariusių valdymo principų sąrašą. [2, p.27]
Fayolis manė, kad šie principai naudingi įvairių sričių vadovams, tačiau nesuprato, kad norinčiam sėkmingai vadovauti, vadovui nepakanka išmokti vien tik valdymo principus. Jo manymu aukščiausio lygio vadovams svarbiau administravimo dalykų išmanymas, nei techninis išprusimas. Tuo metu, kai JAV plėtojosi mokslinio valdymo idėjos, Fayolis dirbo Prancūzijoje. Baigęs mokslus jis suprato, kad nepakanka studijų metais įgytų įgūdžių, norint vadovauti įmonei.
Svarbiausieji jo teorijos teiginiai yra šie: administravimas – tai bet kokios institucijos valdymas. Va

aldyti reikia įvairias tarnybas – technines, finansų, prekybos, aprūpinimo, apskaitos, ir administravimo.
Jis sukūrė administravimo doktriną ir padarė išvadą, kad verslo organizacijų veiklą galima suskirstyti į 6 pagrindines grupes:
1. Techninė (gamyba, apdirbimas)
2. Komercinė(pirkimas, pardavimas, mainai)
3. Finansinė (kapitalo įgijimas ir naudojimas)
4. Apsauga (nuosavybės ir asmens saugumas)
5. Apskaita (balansas, inventorizacija, statistika, išlaidų apskaita)
6. Administravimo
Jis priėjo išvados, kad šios 6 veiklos grupės yra tarpusavy susiję ir, kad vadovo vaidmuo yra užtikrinti, kad siekiant įmonės tikslų, visos 6 veiktų darniai. [2, p.28]
H. Fayolis administravimo funkcijas suskirstė į keturias dalis:
– numatymą (planavimą);
– organizavimą;
– koordinavimą;
– kontrolę.
H.Fayolis sukūrė efektyvaus valdymo taisykles. Daugelis jo sujormuluotų principų yra reikšmingi ir šiandien:
1. Autoritetas – vadovo formalųjį autoritetą (teisę duoti įsakymus) lemia jo pareigos, o tikrąjį (asmens) – inteligencija ir patyrimas.
2. Drausmė – organizacijos tarnautojai turi laikytis vidaus tvarkos taisyklių.
3 .Vadovavimo vienybė – kiekvienas pavaldinys privalo turėti tik vieną viršininką.
4. Direkcijos būtinybė – vienas vadovas, vienas planas, vienam uždaviniui.
5. Interesų derinimas – pavienių asmenų interesai negali būti svarbesni už organizacijos interesus.
6. Atlyginimas – atlyginimas turi tenkinti ir organizaciją ir tarnautojus.
7. Centralizacija – valdžia ir autoritetas turi būti sutelkti kaip galima aukštesniame lygyje.
8. Hierarchija – įsakymai turi eiti tam tikru hierarchiniu keliu – nuo vadovo pavaldiniui, kad būtų užtikrintas jų perdavimas bei išlaikytas valdymo vientisumas.
9. Tvarka – turi būti vieta kiekvienam daiktui, o kiekvienas daiktas savo vietoje. Kiekvienas asmuo privalo būti savo vietoje.
10. Bešališkumas – vadovai turi būti mandagūs ir bešališki, kai turi reikalų su pavaldiniais.
11. Stabilumas – reikia vengti didelės darbuotojų kaitos.
12. Iniciatyva – pavaldiniai privalo turėti galimybę laisvai reikštis.
13. Personalo vienybė – reikia palikyti komandos dvasią ir skatinti veiksmų vienybę.
14. Darbo pasidalijimas – darbų specializacija yra darbo našumo prielaida. Tiek valdymo, tiek techniškas darbas gali būti specializuotas. [1, p.206]
Šiandien, kai kurios šių idėjų gali pasirodyti savaime suprantamos, tačiau jos išlieka svarbios, kadangi ir šiandien turi įtakos vadovų mąstymui.
Pagal Fojalį vadovas turi būti kvalifikuotas, išsilavinęs, vadovas ir pavaldinys turi vienas kitu pasitikėti. Vadovas turi šalinti negalinčius ir nenorinčius gerai atlikti savo pareigų. Jis turi būti aukštų moralinių savybių.
H. Fayolis padėjo išgelbėti savo stambią ir strategiškai svarbią kalnakasybos kompaniją nuo bankroto ir pavertė ją ekonomiškai stabilia ir techniškai pažangia įmone. Jis priklausė kompanijos direktorių tarybai iki pat savo mirties 1925 m.
H. Fayolio sėkmę, anot jo paties, greičiau lėmė pasirinkti administravimo būdai nei techninės žinios; jam dirbant įvyko dideli kompanijos gretutinės metalurgijos šakos pokyčiai, kurių techninių subtilybių jis, būdamas kalnakasybos inžinierius, gerai neišmanė. Jo idėjos, taikytos praktiškai, o vėliau išdėstytos moksliniuose darbuose, buvo grindžiamos komandinės grandinės, koordinavimo, organizacinių schemų, kontrolės, prognozavimo ir planavimo 10 metų laikotarpiui principais. Savo vadybos metodus H. Fayolis išbandė per 20 praktinės veiklos metų ir tik tuomet išdėstė juos savo veikaluose. [4]

1.2. Maxo Weberio biurokratijos modelis

Antras žymus šios krypties teoretikas buvo Maxas Weberis. Jis domėjosi valdžios ir biurokratijos problema. Manydamas, kad visos tikslų siekenčios organizacijos, susidedančios iš tūkstančių individų, veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama, vokiečių sociologas Maxas Weberis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją.[1, p.207] Joje pabrėžė griežtai nustatytos hierarchijos, valdomos pagal griežtai nustatytas taisykles ir valdžios liniją, poreikį. Knygoje „Economy and Society“ jis tai nesyk tvirtina, drauge kurdamas tam tikrą teoriją apie įstaigos racionalumą ar efekyvumą. Pavyzdžiui jis teigia:
„Mūsų visuotinė patirtis praktiškai moko, kad grynai biurokratinis administravimo organizacijos tipas – kitaip tariant, monokratinis biurokratijos variantas, grynai techniniu požiūriu yra pajėgus pasiekti aukščiausią efektyvumo laipsnį ir šia prasme esti racionaliausias žmonių valdymo būdas.“ (Weber).

Weberio teiginys apie įstaigos efektyvumą grindžiamas jo garsiuoju biurokratijos modeliu, pasižyminčiu tokiomis savybėmis:

 Beasmenė valdžios struktųra.
 Valdžios institucijų hierachija apibrėžtų kompetencijos sričių subordinuotoje sistemoje.
 Laisvas darbuotojų parinkimas pagal apibrėžtas taisykles.
 Piniginis atlyginimas pagal aiškias sutartis.
 Institucijos elgsenos disciplina ir kontrolė.

Tai bene svarbiausios ir efektyviausios funkcijos, pagal kurias organizacija gali pasiekti norimus tikslus. Tačiau jokių reikalavimų biurokratų motyvacijai nebuvimas įstaigoje gali sukelti chaosą, nes darbo našumas ir veikla priklauso nuo biurokratų veiklos tikslų bei nuo jų naudojamų priemonių.
Maxas Weberis organizacijų struktūras tyrinėjo padalydamas jas į tris tipus:
1. Tradicinė, kuri remiasi tikėjimu, papročiais ir jų nekintamumu. Tokios valdžio paprotysyra „senių“ valdžia, arbagerontokratija, ir patriarchatiška valdžia.
2. Charizmatinė valdžia, besirementi pavaldynių paklusnumu vadui, turinčimžam šventumo savybių arba labai hierojiškam.
3. Racionali – teisinė valdžia, paremta visų pripažystamais įstatymais. Jų duodami įrodymai yra teisėti, taigi turi būti vykdimi. Kad ir kokia būtų valdžia, turi būti administracinis aparatas ir jis tuiveikti pagal racionalias taisykles, o tai yra grynoji biurokratija. Esant tokiai tvarkai, vadovų nurodymai vykdomi geriausiai. [1, p.207]

Pagal jį biurokratine organizacija galima vadinti organizaciją, kuri sudaryta ilgalaikėms administracinėms užduotims atlikti, sistemiškai koordinuojant didelio asmenų skaičiaus darbą. [2, p.144]
Kad grynoji biurokratija būtų veiksminga, Weberis teigė, kad reikia laikytis šių principų:
1. Darbai yuri būti padalyti atskiriems specializuotiems skyriams, o skyriuje – atskiriems specializuotiems darbuotojams, kurie gali tuos darbus išmokti. (PVZ: kelionių gidas negali vairuo autobuso arba autobuso vairuotojas užimti gido pareigs).
2. Darbo reikalai turi būti atskiri nuo asmeninių, kad nebūtų bičiulystės ir kitų santykių, trugdančiu racionaliai veikti.
3. Darbuotojai turi būti parenkami tik pagal kvalifikaciją, o ne pagal pažintis, giminystę ar pagal kitas panašias savybes (PVZ: jei turizmo kelionių vadove būti pasiūlitme savo kaimynei, kuri visą gyvenimą buvo namų šeimininkė arba dibo visai kitoje srytije, tai tokia įmonė greitai prarastu savo kljentūrą, nes toks žogus neugebėtų atlikti savo dabo funkcijos).
4. Administracijos struktūra turi būti hierarhizuota, tai yra kiekvienas turi stovėti ant savo karjiero „laiptelio“ ir gauti gauti atlyginima pagal užimama vieta bei būti atitinkamai gerbiamas.
5. Kiekvienam skyriui ir darbuotojui turi būti parengtos pareiginės instrukcijos, kad kiekvienas tiksliai žinotu, ką reikia daryti. [1, p.207]

Tačiau čia Maxas Weberis įžiurėjo gresianti pavojų netekti asmeninės laisvės, o vėliau ir demokratijos.
Toks pavyzdys – buvusios Tarybų Sajungos valstybinių įstaigų ir gamybinių įmonių subiurokratėjusios, nieko nesprendžiančios, o laukiančios nurodymų „iš viršaus“ administracijos. Tokios administracijos ilgainiui sukėlė ūkio stagnaciją ir krizę, atvedusią į politines permainas. [1, p.207]

2.3. Chester Barnard teorijos

Dar vienas administravimo teorijos atstovas Chester Barnard (1886-1961) pasinaudodamas savo, kaip vadybininko patirtimi ir giliomis socialinės teorijos žiniomis, sukūrė organizacijos teoriją, kuri teigė, kad valdžios šaltinis, tai ne asmuo, kuris įsakinėja. Greičiau valdžia priklauso pavaldiniams, kurie gali pasirinkti vykdyti ar ne vadovo nurodymus. Pavaldiniai paklus valdžiai, jeigu bus išpildytos šios keturios sąlygos:
1. Pavaldiniai supranta gautą nurodymą.
2. Pavaldiniai nutaria, kad jis neprieštarauja organizacijos tikslui.
3. Pavaldiniai sutinka, kad tas nurodymas derinasi su jų asmeniniais tikslais.
4. Pavaldiniai pajėgūs nurodymą protiškai ir fiziškai atlikti.
Šis požiūris i valdžią žinomas kaip priimtinumo teorija.
Galima teigti, kad administravimo teorijos atstovai daugiau nagrinėjo metodus, kuriuos vadybininkai turėtų taikyti, kad organizacijos funkcionavimas taptų veiksmingesnis.

3. KLASIKINIO BIUROKRATINIO MODELIO KRITIKA

Pagal Weberio modelį buvo atlikta daugelis įstaigų ir biurokratijos tyrimų. Jis buvo pradžios taškas gausiems viešojo administravimo ir organizacines sociologijos tyrinėjimams. Nors juo naudotasi kaip teorine tyrimo struktūra, vis dėlto jis nesusilaukė visų pritarimo, nes po vieno kito tyrimo paaiškėjo, jog jame teorija ir praktika prasilenkia. Keletas mokslininkų, nekvestionuodami pagrindinio Weberio modelio mechanizmo – biurokratijos kaip neutralumo ir racionalios mašinos – atskleidė tai, kad biurokratija gali pasireikšti ir kitais nei racionalumas ir efekyvumas bruožais. Įstaigos veiksmuose buvo atrasta vadinamųjų iškrypimų (disfunkcijų) rizika.
Robertas K. Mertonas teigė, kad Weberio modeliui būdingas ryškus skirtumas tarp tikslų ir priemonių veikiančioje įstaigoje turi tendensiją sunykti. Kuo senesnė biurokratija, tuo stipresnė tendensija tikslus ir priemones sukeisti vietomis. Iš pradžių įstaiga buvo priemonė siekti išorinių visuomeninių tikslų, tačiau dėl organizacinės inercijos pačios įstaigos interesai ima atsirasti vietoj siekiamų išorinių tikslų. Pati įstaiga tampa savo veiksmų tikslu. Knygoje „Social Theory and sosial Structure“ (1957) Mertonas pabrėže, kad įstaigos neįmanoma suprasti jei neatkreipiamas dėmesys į nenumatytas biurokratijos elgsenos pasekmes – iškrypimus. Mertonui susirūpinimą kėlė faktas, kad labiau besispecializuodami darbuotojai, kad ir kaip keistųsi aplinkybės, būna priversti daugiau dėmesio skirti priemonėms, o ne galutinei užduočiai pasiekti. Šie specialistai tikslus vertina kaip „tikslą dėl tikslo“, o ne kaip priemones platesniems organizacijos tikslams įgyvendinti. [2, p.145]
Thompsonui susirūpinimą kėlė labai konkurencinga biurokratijos vidaus gyvenimo prigimtis, kai iš vadovų reikalaujama labai aukštų darbo standartų, todėl pavaldiniai gali turėti daugiau techninių įgūdžių už juos. Atsiradusį nesaugumo jausmą vadovai neretai kompensuoja arogantišku ir šaltu elgesiu. Thompsono manymu, toks asmeninis nesaugumas yra biurokratinės struktūros dalis ir silpnina vadovų ir pavaldinių bendravimą. [2, p.145]
Gouldneris – amerikietis sociologas tyrinėjo bendrovę, kuri laikėsi neformalaus organizacinio stiliaus. Diegiant formalesnį stilių, pokyčiai nepatiko darbuotojams. Todėl sumažėjo darbo našumas. Organizacijos sėkmei arba nesėkmei svarbiausi veiksniai buvo darbo jėgosnuomonė, ir jausmai. Gouldnerio teigimu, taisyklių laikomasi tada, kai tiek vadovai, tiek darbuotojai sutaria dėl vertybių. Tokia reprezentacinė biurokratija taisykles laiko būtinomis savo pačios interesams. Ji skiriasi nuo baudoms pagrįstos biurokratijos, kai nei viena pusė nelinkusi nuolaidžiauti, tačiau nesilaikant taisyklių atsiranda pagrindas abiem pusėm imtis sankcijų.
Ir šiandien tyrinėjant darbo organizacijas, susirūpinimą kelia biurokratinės struktūros sudėtingumas ir nelankstumas, biurokratinių siekių ir darbuotojų demoralizavimo klimatas. Todėl Weberio teiginiai apie biurokratinę sistemą turės įtakos ir ateityje. [2, p.145]

4. ANKSTYVASIS VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS –
SĄSAJOS SU BIZNIO ADMINISTRAVIMU

Nors viešasis administravimas pradėtas nagrinėti jau seniai, tačiau rimtos studijos šioje srityje prasidėjo tik 1800 metais. Tuo metu Jefferson pasekėjų pasitikėjimas demokratinėmis idėjomis buvo labai stiprus, ir to pasėkoje atsirado decentralizuotos valdžios idėja. Vietinė valdžia, įskaitant miestus, apskritis, regionus čia turėjo išskirtinę autonomiją. Atskiros valdžios šakos buvo atskirtos viena nuo kitos ir turėjo sąlyginę veiksmų laisvę. Daugelį paslaugų teikė nevyriausybinės organizacijos, valdžios piramidė buvo stipriai decentralizuota ir rėmėsi dviem pagrindiniais Jefferson principais: “Valdymas turi būti decentralizuotas iki tokio lygmens, kad kiekvienas pilietis galėtų dalyvauti viešosios politikos valdyme..., o vyriausybė turi žmones šviesti politikos srityje ir skatinti piliečių pasitikėjimą savo jėgomis ir sugebėjimais”. [3, p.47]. Laikui bėgant, tokia sistema ėmė kelti vis daugiau problemų. Labai dažnai autonomija virsdavo arogancija, atskyrimas – izoliacija, nepriklausomybė – užgaida, iškilo viešumon vis daugiau korupcijos atvejų valdžios atstovų tarpe.

Woodrow Wilson (1887) teigimu, didžioji dalis to laikmečio politikos mokslo tyrinėtojų svarstė konstitucines problemas ir ignoravo viešųjų institucijų aktyvią veiklą. Augant valdymo aparatui viešųjų institucijų veikla plėtėsi ir kėlė tam tikrų problemų. Dėl šios priežasties Wilson teigė, kad “konstituciją daug sunkiau įgyvendinti nei sudaryti”. [3, p.50]. Taip palaikydamas ir kitą viešojo administravimo pusę, Wilson siūlė, kad viešosios institucijos savo veikloje vadovautųsi “biznio tipo” administravimo principais. Mokslininkas tvirtino, jog “administravimo sritis yra biznio sritis”. Siekiant nustatyti vyriausybės veikimo efektyvumo kriterijus, Wilson siūlė sekti privataus sektoriaus valdymo taisyklėmis ir būtent ten ieškoti tinkamiausio valdymo modelio.

Toks požiūris susiformavo remiantis biznio organizacijų veiklos patirtimi. Biznio administravimo studijos prasidėjo daug anksčiau dėl sparčiai augančio biznio sektoriaus, o kartu ir didėjančių problemų. Technologiniai amžiaus pasiekimai plačiai buvo taikomi ne tik mechanizmų bet ir žmonių valdyme. Todėl neatsitiktinai ankstyvoji biznio organizacijų veikla buvo grindžiama mechanizacijos principais – įrengimų efektyvumą pradėta lyginti su žmonių veiklos efektyvumu. Šie bruožai atispindėjo ir viešajame sektoriuje.

Remdamasis biznio pavyzdžiais, Wilson teigė, kad valdymo efektyvumą ir atsakomybę galima didinti pavienių valdžios centrų, t.r. griežtos hierarchinės struktūros, pagalba. Wilson kaip ir daugelio to metų mokslininkų požiūriu, valstybinis valdymas turi būti paremtas integruota ir centralizuota struktūra. Kaip teigia Wilson, siekiant užtikrinti pasitikėjimą ir efektyvumą, atsakomybė turi būti suteikiama vienam vadovui. Wilson teigimu toks požiūris neprieštarauja demokratinėms normoms – decentralizacijai ir piliečių dalyvavimui. Atvirkščiai “valdžia yra nepavojinga, jei ji bus suteikiama kartu su atsakomybe; .jeigu ji bus suteikiama aukštesnio ir žemesnio lygmens vadovams, bus lengvai kontroliuojama ir fiksuojama”. [3, p.51]

Kyla klausimas, ar biznio tikslas, t.y. produktyvumo siekimas, užtikrinamas hierarchinės organizacijos pagalba, gali būti lengvai įgyvendinamas viešajame sektoriuje, pasižyminčiame pliuralistiniu sprendimų priėmimo procesu. Visgi Wilson nuostata šiuo klausimu aiški: sekdama demokratijos idėjomis, vyriausybė turi vadovautis biznio taisyklėmis net gi tuo atveju, kai jos atrodo nedemokratiškos. Kaip vėliau, vertindamas Wilson idėjų įtaką, teigė Waldo (1948): “efektyvumo nustatymo priemonės ir kriterijai yra tokie pat visam valdymui: demokratija, jei ji yra, negali ignoruoti centralizacijos, hierarchijos ir disciplinos reikšmės”.

Viešojo administravimo tyrinėtojams pradėjus ieškoti pagalbos biznio vadybos srityje, ypač daug dėmesio pradėta skirti organizacijos struktūros tyrimams. Ieškota pagrindinių organizacijos struktūrizacijos principų, kurie būtų bendri tiek viešosioms, tiek privačioms organizacijoms.

1939 m. General Motors vadovai J.Mooney ir A.C.Reiley pasiūlė pagrindinius organizacijos struktūrizacijos principus, kurie buvo taikomi ir viešojo administravimo tyrinėtojų darbuose:
1. komandos koordinavimas – pabrėžiama lyderio pozicijos hierarchinėje komandos struktūroje svarba. Tokioje struktūroje – vienas vadovas, turintis ribotą skaičių pavaldinių.
2. “skaliaro” principas – vertikalus darbo jėgos pasiskirstymas visuose organizacijos lygmenyse.
3. santykiai tarp “line” ir personalo. “Line”, t.y. struktūra per kurią “nuleidžiami” nurodymai, personalui suteikiama patariamoji teisė. “Line” atstovauja valdžią, personalas – idėjas ir patarimus.

W.F. Willoughby ir L.Gulick akcentavo principų, skatinančių administratorių veiklos efektyvumą, vystymą. Jų teigimu, demokratinė atsakomybė yra antraeilis dalykas, svarbiausia – struktūra, kontrolė ir efektyvumas. Svarbiausias žingsnis, kuriant administravimo sistemą yra įvairių departamentų ir funkcijų, atliekamų vykdomosios valdžios institucijose, integracija į grupes pagal atliekamą misiją, ir darbo santykius. Šis būdas turėtų garantuoti aiškumą, nesukelti teisinių konfliktų, bei užtikrinti didesnę ekonomiją ir valdžios efektyvumą. W.F.Willoughby pagrindinis principas: vadovaujantis moksliniais biznio vadybos principais, administracinės institucijos gali veikti daug efektyviau. Tie principai yra tokie, kaip ir biznio organizacijose – komandos vieningumas, hierarchinė sistema, darbuotojai.

L.Gulick savo esė “Notes on the Theory of Organizacation”, valstybės valdymo institucijų problemas taip pat tapatino su bendromis organizacijų problemomis, t.y. geros darbo jėgos radimu, jų kontrolės ir koordinavimo mechanizmo kūrimu.

Kuriant naujas institucijas L.Gulick siūlo keturių etapų planą:
1. apibrėžti darbo specifiką;
2. išrinkti vadovą;
3. apibrėžti padalinių darbo pobūdį ir reikalingą jų skaičių;
4. sukurti valdymo struktūrą, kurios pagalba vadovas koordinuotų ir kontroliuotų padalinių veiklą.

Darbo jėga reikalinga dėl paties darbo proceso – dėl skirtingų darbuotojų žinių, įgūdžių, laiko apribojimų vienas žmogus negali atlikti visų modernios organizacijos funkcijų. Darbas gali būti skirstomas įvairiais būdais. L.Gulick siūlo keletą “departamentinio skirstymo” principų, kurių pagalba gali analizuoti padalinio veiklą ir parinkti reikiamą personalą:
1. tikslas – skirstymas pagal pagrindinius organizacijos tikslus;
2. procesas – skirstymas pagal pagrindines padalinio funkcijas. Pavyzdžiui, medicinos skyriuje dirbs medikai.
3. žmonės ir daiktai – skirstymas pagal žmones ar daiktus, su kuriais daugiausiai susiduria padalinys. Tokiu būdu užmezgamas tiesioginis ryšys su paslaugos vartotoju, bet mažinama specializacijos reikšmė.
4. vieta – pagal aptarnaujamo segmento geografinę padėtį. Šiuo atveju veikla koordinuojama lengvai, lengva prisitaikyti prie vietinių sąlygų, tačiau vadyba šiuo atveju tampa “trumparege”.

Taigi, galime teigti, jog ankstyvasis viešasis administravimas rėmėsi pagrindinėmis vadybos teorijomis ir principais, kurie akcentavo centralizaciją, kontrolės ir koordinavimo mechanizmais. Toks posūkis sudarė puikias sąlygas valdžios institucijose įsigalėti Weberio biurokratijos modeliui.

IŠVADOS

1. Šios teorijos atstovų tikslas – buvo sukurti universalius valdymo principus, kurie apimtų du pagrindinius problemos aspektus – racionalios valdymo sistemos sukūrimą ir organizacijos struktūros bei vadovavimo darbuotojams tvarkos suformavimą.
2. Tačiau klasikinė vadybos mokykla buvo daug kritikuojama. Klasikinės teorijos trūkumai: rėmimasis patyrimu, nepatikrintos prielaidos, neformalios organizacijos nebuvimas, nenumatytos pasekmės, žmogiškosios mašinos.
3. Klasikinei vadybos mokyklai priskiriama: mokslinė valdymo teorija ir klasikinė administravimo teorija.
4. Administravimo teorijos žymiausi teoretikai buvo H.Fayolis, M. Weberis, Ch. Barnard.
5. Svarbiausieji Fayolio teorijos teiginiai yra šie: administravimas – tai bet kokios institucijos valdymas.
6. H. Fayolis pirmasis administravimo funkcijas suskirstė į keturias dalis: numatymą (planavimą), organizavimą, koordinavimą, kontrolę.
7. H.Fayolis sukūrė efektyvaus valdymo taisykles. Daugelis jo sujormuluotų principų yra reikšmingi ir šiandien.
8. Antras žymus šios krypties teoretikas buvo Maxas Weberis. Jis domėjosi valdžios ir biurokratijos problema.
9. Maxas Weberis organizacijų struktūras tyrinėjo padalydamas jas į tris tipus: tradicinę, charizmatinę, racionalią – teisinę valdžią.
10. Dar vienas administravimo teorijos atstovas Chester Barnard sukūrė organizacijos teoriją, kad valdžia priklauso pavaldiniams, kurie gali pasirinkti vykdyti ar ne vadovo nurodymus.
11. Pagal Weberio modelį buvo atlikta daugelis įstaigų ir biurokratijos tyrimų. Jis buvo pradžios taškas gausiems viešojo administravimo ir organizacinės sociologijos tyrinėjimams.
12. Robertas K. Mertonas teigė, kad Weberio modeliui būdingas ryškus skirtumas tarp tikslų ir priemonių veikiančioje įstaigoje turi tendensiją sunykti.
13. Thompsonui susirūpinimą kėlė labai konkurencinga biurokratijos vidaus gyvenimo prigimtis.
14. Ir šiandien tyrinėjant darbo organizacijas, susirūpinimą kelia biurokratinės struktūros sudėtingumas ir nelankstumas.
15. Nors viešasis administravimas pradėtas nagrinėti jau seniai, tačiau rimtos studijos šioje srityje prasidėjo tik 1800 metais.
16. Ankstyvasis viešasis administravimas rėmėsi pagrindinėmis vadybos teorijomis ir principais, ir sudarė puikias sąlygas valdžios institucijose įsigalėti Weberio biurokratijos modeliui.

LITERATŪRA

1. E. Bagdonas, L. Bagdonienė. Administravimo principai. – K.: Technologija, 2000.
2. R.C.Appleby. Šiuolaikinio verslo administravimas. – V.: Spindulys, 1994.
3. Denhardt B.Robert. Viešųjų organizacijų teorijos. – Wadsworth Publishing Company, 1993.
4. http://verslas.banga.lt/lt/leidinys.full/3fd5e5ab4e3e7
5. http://www.tslk.lt/?499737079

Leave a Comment