A. Fajolis Gyvenimas ir veikla

Turinys

Turinys 1
ĮVADAS 2
Vadybos mokslo pradmenys 3
Valdymo teorijos mokyklos ir vadybos mokslo pradininkai 4
A.Fajolis.Administravimo principai 6
IŠVADOS 12Įvadas
Valdymo funkcijos: planavimas, organizavimas,aktyvinimas bei kontrolė, yra būtinos ne tik įmonės valdyme, bet ir kitose gyvenimo sferose. Šios valdymo funkcijos tinka ir valstybės valdyme, ir meninių kolektyvų ir taip pat šeimos valdyme.
Vadybos mokslo principai egzistuoja be galo seniai. Jau senovės imperijų ir didžiujų valstybių istoriją liudija, kad jau tais laikais buvo žimomi pagrindiniai valdymo principai.. Nors Graikių filosofas Aristotelis ir manė, kad vadovais gimstama, manau neužtenka vien tik įgimtų va aldymo įgudžių norint valdyti pavyzdžiui kad ir tokią kaip Romos imperiją.
Šiomis dienomis kaip atskiras mokslas vadybos mokslas dėstomas daugelyje vadybos ir verslo mokyklose.
Yra dalykų, kuriuos žinome ir kuriais vadovaujames visi , bet tuos dalykus reikia apibrėžti ir sukonkretinti. Reikia padrikas žinias sujungti į vieną visuma , apibendrinti ir pateikti kitiems supramtama forma. Ši nelengvą darbą atlieka vienos ar kitos mokslo šakos pradininkai.
Norin atlikti šį darbą reikalinga ir parirtis toje srityje ir nuoseklumas ir analizė ir daug kruopštaus darbo.
Kaip ir daugelyje mokslo šakų vadyboje es sti savi pradininkai. Vienas iš jų tai prancūzas A. Fajolis , kurio gyvenimą ir veiklą, apžvelgsiu šiame darbe.Vadybos mokslo pradmenys
Vadyba -tai valdymo teorija. Tai kompleksinis mokslas, besiremiantis kitais mokslais (ekonomika. Psichologija. Sociologija, matematika, etika, o ypač disciplinos apie asmenybę), Valdymas reikalauja su

ubjekto ir objekto egzistavimo. Tai yra valdančiosios ir valdomos pusės. Vadyboje subjektas yra vadovas, menedžeris, o objektas _ gamyba ir joje dalyvaujantys žmonės. Vadybos kaip mokslo turinį sudaro šių abiejų elementų sistemos nagrinėjimas ir ryšių tarp jų nagrinėjimas. Patį vadybos terminą įvedė Federyhas Teiloras, savo klasikiniam veikale `Shop management`. Šiuo terminu, jis pakeičia ankščiau naudotus terminus: regulation, government, direction. Pagal Teilorą, management apibūdina visuminę organizacijos veiklą (valdymo). Analogiškai galima pasakyti apie Fajolio veiklą. Vadybai reikalingos įvairiapusės žinios. Vadyba – apie organizacijos valdymo dėsningumus, principus, metodus bei organizacinį mechanizmą. Praktinėje-vadybinėje veikloje išskirtinis vaidmuo tenka vadovavimo funkcijai, todėl centrinė vadybos figūra -vadovas. Visi vadybos tyrinėtojai pripažįsta, kad turi turėti vadybos gyslelę. Tai ne tik mokslas, bet dalele ir menas. Profesionali vadyba – tai mokslo, me eno ir personifikuotos praktikos lydinys. Pirmasis vadybos terminą įvedė Gridžiūnas (Lietuvoje). Atskiroms organizacinėms veiklos sferoms naudojamas terminas `valdymas`.

Valdymo mokslas, kaip profesija, atsiranda vėlyvoje kapitalizmo vystymosi stadijoje. 20 a. pradžioje, valdymas pradedamas išskirti kaip savarankiška veiklos sritis, tai naujas veiklos etapas. `Verslininkas` – pirmasis panaudojo prancūzų ekonomistas Kantinjonas, gyvenęs 18 a. pradžioje. Ne kiekvienas verslininkas turi gerų vadovo bruožų. 1911m. Frederihas Teiloras, išleidęs knygą `mokslinio valdymo principai`, įvedė vadybos, kaip mokslo, terminą ir su juo siejamas, vadybos, kaip mokslo, atsiradimas. Pagrindinis veiksnys, turėjęs įt
takos vadybos, kaip mokslo atsiradimui, buvo pramoninė revoliucija, kuri prasidėjo Anglijoje. Ši idėja kilo Amerikoje dėl: 1.JAV buvo pati demokratiškiausia šalis, si didžiule darbo rinka; 2.Visiškai nebuvo valstybinio reguliavimo; 3. Išsimokslinimo idėja, visiems norintiems mokytis, finansuojama valstybės.
Štai šitos aplinkybės ir stambių įmonių atsiradimas jau reikalavo tam tikro valdymo formalizavimo. Taigi, valdymo, kaip mokslo atsiradimas, buvo atsakas į didžiojo biznio poreikius. Iniciatyviausi, kūrybiškiausi verslininkai troško surasti pačius inertingiausius būdus. Valdymo mokslo vystymasis buvo susijęs su kitų mokslų vystymuisi (psichologija, sociologija). Be šių mokslų, turėjo įtakos, kad permainos pasaulyje vyksta vis greičiau, pasaulis darosi vis dinamiškesnis, vis akivaizdesnis išorinės aplinkos poveikis organizacijos valdymui.

Valdymo teorijos mokyklos bei
Vadybos mokslo pradininkai

Pirmoje 20a. pusėje išsiskyrė 4 valdymo teorijos mokyklos: 1.Mokslinio valdymo mokykla (1885-1920) 2. Klasikinė (administracinė mokykla (1920-1930)) 3. Žmogiškų santykių mokykla (1930-1950) 4. Vadybos mokslo mokykla (kiekybiniu metodu, matematinių metodų (1950-1999.)
Teorijos atsiradimo priežastis – poreikis didinti darbo našumą. Teiloras ir Ganttas Gilbretas suformulavo ištisą valdymo principą. Ši teorija grindžiama 4 valdymo principais : 1.Tikro vadybos mokslo sukūrimas – Tai, kad būtų galima nustatyti geriausią kiekvienos užduoties atlikimo būdą. 2.Darbininkų parinkimas moksliniais pagrindais, kad kiekvienas darbuotojas būtų atsakingas, tokią, kuriai jis labiausiai tinka 3.Mokslinis darbininko lavinimas ir tobulinimas 4. Glaudūs ir draugiški ryšiai tarp administracijos ir darbininkų
Buvo siūloma įvykdyti 3 etapais : 1.Darbininkų judesių matavimas chronometru. 2. Darbų skaidymas į sudedamąsias dalis 3.Geriausi ki

iekvienos dalies atlikimo metodų nustatymai
Teiloro nuomone, valdymas gali būti lyg paverstas tiksliuoju mokslu ir kad suskaidžius darbo procesą į atskirus elementus, o po to juos vėl sujungus į vieną visumą, darbo naudinguma.s išaugs. Mokslinio valdymo mokykla, pagrindinai apsiribojo gamybos valdymu ir tiria darbininkų darbo našumo klausimus. Klasikinė mokykla pradėjo domėtis visos organizacijos valdymo tobulinimu. Patys klasikinės mokyklos pradininkai, turėjo didelę valdymo patirtį. Klasikinės mokyklos atsiradimas siejamas su Henrio Fajolio vardu (1841-1925). Pirmasis jis pradėjo tyrinėti vadovų elgesį ir sistemino šiuos tyrimus. Fajolis manė, kad valdymo darbas turėjo daug bendrų bruožų, kuriuos galima identifikuoti ir nagrinėti. Vienas iš klasikinės mokyklos tikslų ir buvo universalių valdymo principų sukūrimas. Jų griežtas laikymasis – organizacijos sėkmė. Svarbiausia valdyme (pagal Fajolį) – įgūdžiai, šių įgūdžių, kaip ir kitų įgūdžių, galima išmokti. Jis pagrindė teiginį apie socialinių, optimalų organizacinių-techninių sugebėjimų santykį. Aukščiausio lygio vadovas- tai savotiškas generolas, o jo artimiausi padėjėjai – štabas, o likusieji padaliniai vykdo generolo ir štabo pavedimus.
Šios dvi mokyklos savo laiku suvaidino nemažą vaidmenį vadyboje: 1.Panaudojo mokslinę analizė geriausiam uždaviniui spręsti 2. Labiausiai tinkančių darbuotojų parinkimas, sąlygų mokymuisi sudarymas 3.Materialinio skatinimo panaudojimas 4.Planavimo nuo gamybinio valdymo funkcijų atskyrimas 5. Valdymo principų suformulavimas ir jų aprašymas
Mei Folet ir Eltonas Maja yra žmogiškųjų santykių mokyklos pradininkai. Folet apibūdino menedžmetą –kaip darbų at
tlikimą kitų asmenų pagalba. Žinomi ir įžimieji E.Majos eksperimentai, vykdomi gamyboje, kurie vyko 1927-1932, netoli Čikagos, Hotorne esančioje gamykloje. Ir šie jo eksperimentai žinomi hoterno vardu. Bandymai buvo : ryšys tarp apšvietimo ir darbštumo. Darbuotojai stipriai reaguoja į savo olgų spaudimą. Maja pastebėjo, jog tiksliai nustatytos darbo operacijos, darbo sąlygų gerinimas ir net geras dabro užmokestis ne visada padidina darbo našumą. Dažnai svarbesnės pasirodė jėgos, pasirodžiusios darbuotojų tarpusavio sąveikoje. Šios mokyklos atstovai įvedė sąvokas: ekonominis ir socialinis žmogus, farmali ir nefarmali sturktūra. Žmonės supa susvetimėjimo aplinka ir jiems būtina sudaryti sąlygas, kad jie pasijustų tam tikros grupės, kolektyvo nariais. Ši mokykla, tai ne tiktai teoriniai tyrinėjimai, bet ir platus praktinis jos pritaikymas korporacijoje, stengiantis sukurti kuo harmoningesnius santykius tarp dirbančiųjų ir administracijos. Svarbiausias šios mokyklos indėlis į valdymo teoriją : valdymo – socialinio psichologinio aspekto įvedimas ir jo įtakos išnagrinėjimas buvo iškeliami į pirmą vietą.
Biheivioristinė mokykla (elgesio). vėliau tyrinėtojai giliau pasinaudoję socialiniais mokslais (sociologija, astronomija) naudoja sudėtingesnius metodus ir ėmė garsėti, kaip biheivioristų atstovų. Jų požiūris į žmones, į jų siekius yra gerokai imantresnis, nrgu Majo ir jo pasekėjų. Alranas Malow ir Douglas Makgregoras buvo įsitikinę, kad žmonių santykiai organizacijose priklauso nuo jų gyvenimo būdo, nuo jų savarankiškumo ir savirealizacijos poreikio. Jie nustatė, kad žmonės nori ne tik materialinio atlygio, bet svarbiausia jie nori realizuoti save darbe. Ši mokykla buvo 6 dešimtmetyje. Kadangi visuomenėje, žemesniosios pakopos poreikiai – fiziologiniai, saugumo. Kai jie yra patenkinti, tai patenkinti žmonės efektyvesniam darbui, sudarant tiktai aukštesnio lygio poreikius. Šios mokyklos išeities taškas – žmonių elgesys, o ne sąmonė, o elgesys, tai akcija į tam tikrus stimulus, iš kurių svarbiausi yra teigiami stimulai. Naujas požiūris elgesio mokykloje – tai tokių valdymo būdų atradimas, kurie padėtų žmogui atskleisti jo galimybes, taikant psichologinio žmogaus elgesio teoriją. Šios teorijos tikslas – padidinti organizacijos darbo efektyvingumą, jo žmogiškųjų išteklių sąskaita.
Douglas Makgregoras dar žinomas kaip teorijų X ir Y autorius pagal jį, teorija X atspindi tradicinį požiūrį į valdymą, kaip administravimo, komandavimo procesą:
1.Paprastam žmogui būdingas tam tikras tingumas, nenoras dirbti ir jis stengiasi t.o darbo išvengti 2.vengia atsakomybės, todėl reikia jį kontroliuoti 3.Paprastas žmogus neturi didelių ambicijų ir jam būdingas noras, kad jį kas nors gintų, globotų.
Atsvara tokiai teorijai, turi tapti teorija Y jos pagrinde – Pažiūra į žmogų, kaip į sudėtingą intelektualią asmenybę. Jos teiginiai:1.Pats žmogus ir be prievartos stengiasi natūraliai vartoti fizines ir dvasines jėgas 2.Žmogui būdingas savęs valdymas ir savikontrolė 3.Žmogus ne tik gali prisiimti atsakomybę, bet ir pats ieško galimybės parodyti savo sugebėjimus ir taip padaro, jei yra tam sąlygų. Todėl valdymas Y teorijoje vaidina kitą vaidmenį. Jo uždavinys – sudaryti sąlygas intelektualiems žmonių sugebėjimams pasireikšti. Valdžios, pargrįstos įsakymais, komandavimas era pasibaigia su tam tikro lygio materialinės gerovės sukūrimu. Dabar reikia atskleisti žmogiškojo resurso galias.
Vadybos mokslų mokykla atsiranda su kompiuterių atsiradimu. Vadybos mokslo problemos pradedamos spręsti matematinių metodų būdu, surinkus įvairių reikalingų specialybių atstovų komandas, kurios turi tirti problemą ir pasiūlyti vadovams tam tikrą veiksmų kryptį. Komanda suformuluoja matematinę formulę, kuri išskiria visus problemos kintamuosius ir parodo jų tarpusavio santykį. Kaitaliojant kintamųjų reikšmes, kompiuteriu analizuojama jų priklausomybė ir nustatoma kiekvieno pokyčio pasekmė.

Ypatingo dėmesio verti prancūzo A.Fajolio darbai valdymo teorijos srityje.
A.Fajolis, Prancūzų inžinierius baigęs kalnakasybos mokyklą pradėjo dirbti didžiuliame metalurgijos susiveinijime, vėliau tapo jo generaliniu direktoriumi. Šiame susivienijime jis sukūrė darnią gamybos valdymo sistemą .
Svarbiausi A.Fajolio darbai : “Bendrasis ir pramonės valdymas”, Mokymas apie valdymą” ,

“Pozityvus valdymas”.
Jei F. Teiloras į valdymo problemas žiūrėjo tarsi iš “įmonės vidaus” kaip į gamybinio proceso sudėtinę dalį, tai A. Fajolis į valdymą pažiūrėjo lyg “iš viršaus”, kaip į savarankišką sistemą, kuri svarbi ne tik gamybinėms organizacijoms, bet taip pat ir valstybės valdymo veiklai.
Fajolis teigė, kad pagrindiniai valdymo principai ir metodai gali vienodai būti pritaikyti valdant tiek privačias, tiek valstybines įmones bei institucijas. Svarbiausią dėmesį savo darbuose Fajolis skyrė administracinio aparato veiklos organizavimui. Jis suformavo pagrindines įmonės veiklos sritis ir jų valdymo funkcijas.
Fajolis rašė. Kad administravimą sudaro 6 pagrindinės funkcijos, kurių visuma ir sudaro valdymo sąvoką:
§ techninė;
§ komercinė;
§ apsaugos;
§ buhalterinė;
§ administracinė.

Jis teigė, jog norint, kad firma normaliai dirbtų, visos šios funkcijos turi būti efektyviai atliekamos. Be to, turi būti išlaikyta tam tikra pusiausvyraatliekan šias funkcijas. Pernelyg didelis dėmesys vienai kuriai nors iš jų, sumenkinant kitas, būtinai pridaro firmai nuostolių.
Visos šios funkcijos koordinuojamos per adminstravimą. Jis teigė, kad valdymo procesas, t.y. adminstracinė veikla, susideda iš tokių sudėtinių dalių:
§ numatymas, kurio uždavinys – tirti ateitį ir numatyti veiklos programą;
§ organizavimas – sukurti įmonės valdymo struktūrą, materialinę ir socialinę jos aplinką;
§ tvarkymas – priimti sprendimus, skatinti įmonės personalo veiklą;
§ koordinavimas – vienu tikslu koordinuoti visus veiksmus ir pastangas;
§ kontrolė – stebėti, kad viskas vyktų pagal taisykles, nustatytas normas ir priimtus sprendimus.
Suskaldęs administravimo veiklą į dalis, A.Fajolis iš esmės atskleidė valdymo turinį ir suformulavo universalias valdymo funkcijas.
A.Fajolis, sujungdamas linijinės struktūros gerąsias puses ir F.Teiloro funkcinės struktūros elementus, sukūrė naują – štabinę valdymo struktūrą .
Didelį dėmesį A.Fajolis skyrė vadovo ruošimui ir jo asmeninėms savybėms. Jis teigė, kad vadovo kvalifikaciją turi sudaryti trijų moklų žinios: ekonomikos, techikos ir valdymo. Jo teigimu administracinių sugebėjimų negalima išugdyti tik inžinerinių techniniu mo.kymų. Labai didelis Fajolio nuopelnas yra tai, kad jis pirmasis pasiūlė aukštųjų mokyklų inžinerių mokymo planuose numatyti administravimo kursą, nes jiekaip ir kiekvienas visuomenės narys, privalo žinoti pagrindinę administravimo veiklos esmę ir principus.
A.Fajolis pagrindinį dėmesį skyrė administravimui ir sukūrė “administracinį mokslą”. Šio mokslo pagrindas tai – keturiolika pagrindinių administravimo principų , kuriuos jis pirmasis suformulavo ir pritaikė pramonėje. Šiuos 14 pagrindinių principų jis aprašė savo knygoje “Mokymas apie valdymą”:
1. Darbo pasidalijimas. Kuo žmonės daugiau speclizuojasi tam tikroje srityje tuo geriau ir efektyviau jie atlieka savo darbą.
2. Valdžia (Autoritetas ir atsakomybė). Vadovai turi duoti nurodymus, kaip atlikti užduotis. Formali vadovų turima valdžia suteikia jiems teisę įsakinėti, tačiau ne visada pavyksta pasiekti paklusnumą, jei jie neturi asmeninio autoriteto. Iš valdančiojo personalo A.Fajolis reikalavo taktiškumo pavaldiniams. Jų pagrindinis tikslas, teigė jis, įžiebti pavaldinių iniciatyvą ir norą dirbti. Jis sakydavo: “Būtina, kad viršininkai mokėtų paaukoti savo savimeilę, suteikdami galimybę pavaldiniams pasitenkinti savo iniciatyva”.
3. Drausmė. Visi organizacijos nariai turi gerbti joje galiojančias taisykles ir nuostatas. A.Fajolio nuomone, drausmę garantuoja geras vadovavimas visuose organizacijos lygmenyse, teisingos sutartys (pvz. Įsipareigojimas mokėti didesni priedą , pasiekus geresnių finansinių rezultatų) ir teisiškai patvirtintos nuobaudos už nusiženginus
4. Tvarkymo vieningumas(komandų vienovė). Kiekvienas darbuotojas turi gauti nurodymus ir instrukcijas ti iš vieno asmens. A.F ajolio manymu, jei darbuotojas yra tiesiogiai pavaldus kaliema vadovams, tai neišvengiami prieštaravimai tarp instrukcijų ie neaiškumai dėl valdžios.
5. Vadovavimo vieningumas.
6. Atskiro intereso priklausymas nuo bendrojo intereso.
7. Darbo atliginimas.
8. Centralizacija.
9. Hierarchija.
10. Tvarka.
11. Teisingumas. Vadovai tiuri būti draugiški ir teisingi savo pavaldiniams. A.Fajolis didelę reikšmę teikė sugebėjimui vienyti įmonės personalą. Jis rašė: “Sėti nesantaiką tarp savo pavaldinių gali kiekvienas. Tačiau reikia turėti talentą, norin jungti ir su išmone koordinuoti kolektyvo pastangas, išnaudoti sugebėjimus ir apdovanoto kiekvieną pagal nuopelnus”.
12. Personalo pastovumas.
13. Iniciatyva.
14. Personalo vienijimas.IŠVADOS
LITERATŪRA
1. Verslas, vadyba ir studijos’2000 –Vilnius,.2001
2. E.Bagdonas, L.Rapalienė. Administravimo principai – Kaunas-Technologija,. 1996
3. James A.F. Stoner, R. Edwards, Daniel R. Gilbert, Ir. Vadyba – Kaunas, 1999 (00040078299)
4. Stasys Stoškus. Bendrieji vadybos aspektai. – Šiaulių Universitetas, 2002 (00c4c0083014)

Leave a Comment