„Meilės šaltinis nežinomas, tačiau jis nuolat didėja. Gyvieji dėl meilės miršta. Mirusieji, veikiame jos jėgos, atgyja. Meilė nėra tikra, jei gyvas žmogus nenori dėl jos numirti arba jeigu ji negali atgaivinti mirusiojo.“
Lizos Si „Nepaprasta Peonės meilė“ – tai nepaprastai gražus, jausmingas ir subtiliais rytietiško pasakojimo motyvais užburiantis romanas apie mergaitę iš turtingos šeimos ir jos meilę jaunam poetui, kurio jį nesiliauja mylėjusi net mirusi.
Peonė stebi savo mylimąjį iš kito pasaulio ir būdama dvasia toliau myli savo išrinktąjį visais būdingais gyvam žmogui ir dvasiai būdais: pavydėdama, pykdama, keršydama, pagaliau įgijusi išminties padėdama jam ir saugodama jį bei jo mylimus žmones.
Romane apstu kinų tradicijų, papročių ir tikėjimo pomirtiniu gyvenimu aprašymų. Pateikiamas XVII amžiaus perversmo, kai į šalį iš šiaurės įsiveržę mandžiūrai nuvertė iki tol valdžiausią Ming dinastiją, vertinimas. Pasakojama apie kilusią didelę sumaištį ir didvyrišką moterų pasiaukojimą kovojant su mandžiūrais bei laikiną moterų kūrybos suklestėjimą prieš įsitvirtinant mandžiūrų Čing dinastijai.
IŠTRAUKA
“Pavasario liga vasarą
MES, MERGAITĖS, SVAJOJAME APIE VESTUVES. Jaudinamės, kad mūsų vyras nebūtų šaltas, abejingas, neatidus. Tačiau apskritai tikimės, kad santuoka bus puiki, teikianti daug džiaugsmo. Gyvenimas sunkus, tad neapsieiname be fantazijų. Aš taip pat naktimis, čiulbant lakštingaloms, įsivaizduodavau, kaip ištekėsiu, kaip namuose manęs lauks vyras ir visas smulkmenas iki tos akimirkos, kai abu tapsime viena – tik vietoje beveidžio vyro regėdavau savo gražų nepažįstamąjį.
Svajodavau apie tai, kaip bus atgabentos paskutinės dovanos nuotakai – spindintys plauktų smeigtukai, auskarai, žiedai, apyrankės, brangakmeniai, Sučou šilkas, kuriam neprilygtų net mano tėvo fabrikuose audžiamas audinys. Galvodavau, kokią kiaulę, gyvojo inventoriaus dalį, už mane gautų tėvas.
Įsivaizduodavau, kaip jis paskerdžia gyvulį, o aš suvynioju jo galvą bei uodegą ir iš pagarbos Vu šeimai tai pasiunčiu atgal. Mąstydavau, kokias dovanas tėvas įdėtų kartu su šiuo siuntiniu: kiečio šluotelių, kurios išvaikytų blogąsias jėgas prieš man atvykstant, granato vaisių, simbolizuojančių mano vaisingumą, sizifo vaisių, nes šis žodis skamba panašiai kaip frazė „greitai susilaukti vaikų“, ir septynis grūdus, kadangi žodžio „branduolys“ hieroglifas rašomas ir tariamas panašiai kaip „palikuonis“.
Svajodavau, kaip turėtų atrodyti palankinas, kuriuo turėčiau būti nešama, kaip pirmą kartą pamatysiu anytą ir ji paduos man paslaptingą vedybinio gyvenimo knygą, kurioje perskaitysiu, ką turėsiu daryti, kai ateis metas debesims ir lietui. Įsivaizduodavau savo pirmąją naktį lovoje su nepažįstamuoju. Matydavau mūsų ateitį, nedrumsčiamą jokių rūpesčių dėl pinigų ar valdžios. Galvodavau, kad džiaugsimės kiekviena diena ir naktimi, šypsena, žodžiu, bučiniu, žvilgsniu. Gražios mintys. Beprasmės svajonės.
Kai išaušo mano gimimo dienos ir Dvigubo Septyneto šventės rytas, neturėjau apetito. Tebejaučiau ant savo skruosto jaunuolio kvėpavimą, tebegirdėjau jo šnabždamus žodžius. Supratau, kad susirgau meile, ir pasijutau be galo laiminga.
Tądien norėjau pati nuspręsti, ką veiksiu nuo pabudimo akimirkos iki pat susitikimo su jaunuoliu Mėnulio Stebėjimo paviljone. Liepiau Gluosniui nuvynioti mano kojų raiščius. Žiūrėjau, kaip ji suėmė mano dešinį kulną ir tarsi užhipnotizuota nuvyniojo raištį, paskui panardino kojas į greipfruto lapų vonelę, kad oda suminkštėtų ir kojas būtų lengviau sutvarstyti, nuplovė seną odą, pažeistas vietas pabarstė dygliuotojo ožerškio šaknų žievės milteliais, tarpupirščius pašlakstė alūno tirpalu, saugančiu nuo infekcijos, ir baigė procedūrą pudruodama pėdas gundomai kvepiančiais milteliais.
Mano rištos kojos – didžiausias mano turtas – buvo nepaprastai gražios. Labai jomis didžiavausi. Visada griežtai kontroliuodavau savo tarnaitės patarnavimą, reikalaudavau, kad ji kruopščiai išvalytų gilią raukšlę, nupjaustytų nuospaudas, pašalintų lūžusių kaulų atplaišas, kurios išlįsdavo iš po odos, ir kuo trumpiau pakirptų mano kojų nagus. O tą kartą dar liepiau Gluosniui atkreipti dėmesį į tai, kad mano oda jautri karštam vandeniui ir vėsiam orui. Moters kojos – nepaprasta dovana ir paslaptis. Pamaniau: „Jei įvyktų stebuklas ir ištekėčiau už nepažįstamojo, pati slapta rūpinčiausi savo kojomis, pudruočiau, kad jos dar daugiau kvepėtų, tvirčiau sutvarstyčiau, kad atrodytų kiek įmanoma mažesnės ir dailesnės.“
Paprašiau tarnaitės atnešti padėklą su keliomis šlepečių poromis. Svajingai į jas žiūrėdama svarsčiau: „Kažin kurios šlepetės jam geriau patiktų: drugeliais išsiuvinėtos rausvai raudonos šilkinės ar blyškiai žalios su mažais laumžirgiais?“
Pažvelgiau į atneštus šilkinius drabužius ir pagalvojau: „Ar jie jam patiks?“ Gluosnis mane aprengė, sušukavo plaukus, nuprausė veidą, papudravo ir parausvino skruostus.
Kad ir kaip beviltiškai buvau įsimylėjusi, kad ir galvojau tik apie meilę, vis tiek privalėjau Dvigubo Septyneto dieną pagerbti savo protėvius.”
