ĮVADAS
Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizmo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta nuo seno yra būdinga lietuviams. Jiems šios savybės ir vertybės padėjo atlaikyti sunkius išmėginimus, įtvirtinti tautiškumą.
Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje pradėta vartoti sąvoka “socialinis darbas”. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinis darbas apibrėžiamas kaip “profesinė veikla, padedanti atstatyti santykius tarp asmens ir visuomenės bei padedanti asmenims atlikti savo visuomenines funkcijas, kai pats asmuo to nepajėgia”.
Socialinio darbuotojo veiklos tikslas – sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti jo ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą. Socialinis darbas kaip mokslinė disciplina mūsų šalyje tik formuojasi. Besikuriantys šio mokslo centrai, katedros, skyriai organizuoja konferencijas ir pasitarimus įvairiomis teorinėmis ir praktinėmis socialinio darbo problemomis.
Socialinės problemos lydi žmogų visą gyvenimą. Tačiau jų pobūdis keičiasi, įgauna vis kitas formas, todėl reikia ieškoti vis naujų, pažangių jų sprendimo metodų ir galimybių. Šiuolaikinėms socialinėms problemoms spręsti reikalingas žmogus, turintis atitinkamą išsilavinimą.
1. Socialinio darbo pradžia Lietuvoje
Socialinio darbo pradžia Lietuvoje laikomi 1990-1991 metai, atkūrus Nepriklausomybę prasidėjo esminiai socialiniai ir ekonominiai pokyčiai. Perėjimas prie rinkos ekonomikos sukėlė nelauktas socialines problemas (skurdą, nedarbą, būsto stygių, lygių galimybių disbalansą), kurios tiesiogiai paveikė labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes (senus ir pagyvenusius, neįgaliuosius, daugiavaikes šeimas, rizikos grupių šeimų vaikus). Šias problemas dar labiau pagilino tokie socialiniai reiškiniai kaip didėjantis nusikalstamumas, korupcija, alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, vaikų teisių pažeidinėjimas. Šioje situacijoje Lietuva pasirinko strategiją – panaudoti tuos socialinių problemų sprendimų būdus, kurie pastaraisiais dešimtmečiais buvo plėtojami daugumoje modernių gerbūvio valstybių, t.y. kurti stabilią socialinės apsaugos sistemą (socialinį gerbūvį)ir profesionaliai teikti socialines paslaugas, „amortizuojant“ socialinių problemų poveikį bei kuriant socialinių problemų prevencijos modelius. Socialinių struktūrų (sveikatos apsaugos, socialinė apsaugos, švietimo ir kt.) tinklo silpnas išvystymas ir tų sistemų paslaugų neefektyvumas negalėjo patenkinti to laikotarpio žmonių socialinių poreikių (Tarybinėje Lietuvoje kaip ir daugelyje totalitarinių planinės ekonomikos valstybių buvo laikomasi nuostatos, kad politinė sistema ir tuo metu teikiamos socialinės garantijos jau savaime apsaugo žmogų nuo socialinių problemų). Tuo metu socialinį darbą dirbo praktikai, neturintys specialaus profesinio pasirengimo, o ir kokybiškai atlikti darbą kliudė jau minėta klientų orientacija į materialinę pagalbą, pačių socialinių darbuotojų didelis darbo krūvis bei išteklių stoka. Įvertinant tai, kad profesionalus socialinis darbas kitose šalyse galėjo atlikti tokias svarbias funkcijas, kaip susilpnėjusių galių atstatymas, individualių ir socialinių resursų aprūpinimas, žmonių socialinio disfunkcionalumo prevencija, išryškėjo naujųspecialistų -socialinių darbuotojų poreikis Lietuvoje. Tuomet ir atsiskleidė socialinio darbuotojo kaip profesionalo rengimo būtinybė bei supratimas, kad šių profesijų reikia mokytis. Ir nors šių specialybių šaknys yra pakankamai senos, Lietuvos aukštosios bei aukštesniosios mokyklos (kurios vėliau reformavosi į neuniversitetinio aukštojo mokslo kolegijas) tokios patirties neturėjo. Taip buvo mestas iššūkis aukštojo mokslo sistemai – ieškoti modelio, kaip parengti kvalifikuotus socialinius darbuotojus, kurie patenkintų besikeičiančios, į piliečių aktyvumą orientuotos visuomenės poreikius. Prasidėjo pakankamai stichiškas socialinio darbo kūrimo procesas, kurį inspiravo iniciatyvūs mokslininkai, turėję atitinkamą įdirbį žmogaus socializacijos kontekste ir supratę socialinių profesijų svarbą tuomet ir perspektyvoje. Parengiamos pirmos socialinio darbo studijų programos VU, VDU, Utenos aukštesnioji medicinos mokykla.
Tuo metu šalyje pradėjo lankytis pirmieji socialiniai darbuotojai iš užsienio. Jie rengė seminarus socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo sistemų darbuotojams.
„1995-1999 m. priimti Dėl gyventojų socialinio aptarnavimo, Dėl pagyvenusių ir invalidų socialinio aptarnavimo ir Socialinės paramos įstatymai , daugybė kitų teisinių ir metodinių dokumentų, reglamentuojančių gyventojų socialinį aptarnavimą. Buvo parengtas socialinio darbo kaip profesinės veiklos teisinis pagrindas. Šalyje įkurtos įvairios paskirties socialinės įstaigos, parengtos ir pradėtos įgyvendinti federalinės ir regioninės socialinės programos, finansuojamos įvairių lygių biudžetų. Sustiprėjo socialinės paskirties nevyriausybinių organizacijų steigimasis“ (Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas 2007.)
2. Socialinis darbas
Socialinis darbas siekia sustiprinti asmens ar asmenų grupių socialinį funkcionavimą pabrėždamas socialinius santykius, santykius tarp žmogaus ir jo aplinkos. Veikla turi tris funkcijas: susilpnėjusių gebėjimų atkūrimas, rūpinimasis resursais ir disfunkcijos įveika.
Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Tai profesinė veikla, nukreipta ryšiams tarp žmonių ir jų aplinkai pagerinti, sustiprinti asmens prisitaikymo prie aplinkos galimybes bei padėti jam integruotis visuomenėje. Tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Socialinis darbas skatina ir suteikia galimybę patiems žmonėms dalyvauti sprendžiant atsiradusias problemas. Socialinį darbą dirba socialinių paslaugų įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai. Dirbti socialiniu darbuotoju turi teisę asmuo, įgijęs aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą. Socialinių paslaugų įstatymas, priimtas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1996 metais pirmą kartą Lietuvoje teisiškai apibrėžė profesionalų socialinį darbą ir socialinį darbuotoją.
„Socialinio darbo turinį sudaro daug tarpusavyje susijusių medicininių, socialinių, sanitarijos ir higienos, socialinių ekonominių, socialinių psichologinių, pedagoginių, teisinės pagalbos šeimai, individui , organizacijai, žmonių bendruomenei, miestui, regionui veiksnių, darančių įtaką teisės pažeidimų profilaktikai, individo socialinei reabilitacijai ir adaptacijai šeimoje ir už jos ribų. Nuolatinis dėmesys šioms sritims įgalintų geriau puoselėti somatinę, psichinę, dorovinę, visuomenės sveikatą, laiduojančią kiekvieno jos nario darbingumą, ilgaamžiškumą, asmenybės gabumų plėtotę nepakenkiant individo sveikatai“ (I.Leliūgienė, 1997).
2.1. Socialinis darbuotojas
Socialinis darbuotojas – tai profesionalas, kuriam teisės aktais yra nustatyti specialieji reikalavimai tarp jų būtinas socialinio darbo išsilavinimas (aukštasis universitetinis ar neuniversitetinis), apibrėžtos vertybinės nuostatos. Socialinis darbuotojas organizuoja pagalbą klientui (individui, grupei, bendruomenei) įvairiose socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo sistemos, vidaus reikalų sistemos įstaigose. Padeda atstatyti asmens ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia. Identifikuoja asmens socialines problemas ir įvertina socialinius poreikius, planuoja ir teikia socialinę paramą, analizuoja jos eigą ir vertina rezultatus, koordinuoja socialinės paramos teikimą. Dirba su kitais specialistais (psichologais, gydytojais), juos konsultuoja, bendradarbiauja kuriant įvairias programas. Priklausomai nuo darbo vietos atlieka skirtingus vaidmenis: analizuoja socialinę situaciją, atlieka tyrimus; planuoja paslaugas. Padeda žmonėms rasti ir panaudoti savo galimybes nugalint sunkumus ir negalias. Telkia bendruomenės išteklius socialinių paslaugų teikimui. Vykdo narkomanijos, savižudybių ir kitą prevencijos darbą. „Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį tiekiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas.“ (L.Žalimienė,2003). Kadangi socialiniai darbuotojai padeda labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėmis (neįgaliems, seniems žmonėms ir vaikams), todėl profesionali pagalba jiems turi būti ypač svarbi ir atsakinga pareiga.
2.2. Socialinės paslaugos
Socialinės paslaugos – tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, ne įgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes spręsti savo socialines problemas,palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Socialinės paslaugos teikiamos siekiant užkirsti kelią asmens, šeimos, bendruomenės socialinėms problemoms kilti, taip pat visuomenės saugumui užtikrinti. Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos, asmenys su negalia ir jų šeimos, likę be tėvų globos vaikai, socialinės rizikos vaikai ir jų šeimos, socialinės rizikos šeimos, vaikus globojančios šeimos, kiti asmenys ir šeimos. Socialinės paslaugos gali būti teikiamos tiek socialinių paslaugų įstaigose (socialinės globos namuose, šeimynose, laikino gyvenimo namuose, dienos socialinės globos centruose, savarankiško gyvenimo namuose, socialinės priežiūros centruose, bendruomeninėse įstaigose ir kt.), tiek asmens namuose.(3).
2.3. Reikalingos savybės
Socialiniam darbuotojui reikalingos savybės :
sugebėti pastebėti pagalbos ieškantįjį,
siekti pasitikėjimo, kad klientas patikėtų savo problemas,
aktyviai ieškoti galimybių jų sprendimui,
surasti atitinkamą socialinę instituciją, kuri pagelbėtų klientui,
sugebėti organizuoti šios institucijos veiklą sprendžiant problemą,
kontroliuoti problemos sprendimo kokybę kliento naudai.
Socialinis darbuotojas turi būti entuziastas, turi tikėti savo darbo reikšmingumu, jo būtinybe , atiduoti tam visas jėgas. Socialiniai darbuotojai susiduria su daug problemų: prasta finansine socialinės apsaugos tarnybų padėtimi, žinių trūkumu, per dideliu darbo krūviu, valdžios struktūrų abejingumu ir daugeliu kitų.
2.4. Socialinio darbo sritys
Socialinis darbas su vaikais ir šeimomis;
Socialinis darbas gerontologijoje;
Socialinis darbas sveikatos priežiūros institucijose (slaugos, psichiatrijos institucijos);
Socialinis darbas teisėsaugos įstaigose;
Socialinisdarbas laisvalaikio organizavimo srityje;
Administracinis socialinis darbas.
2.5. Socialinių darbuotojų ruošimas Lietuvoje
1992 m. Lietuvoje nebuvo nė vieno asmens, galėjusio prisistatyti kaip socialinio darbo specialistas. Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Tai pirmieji bandymai suteikti socialiniams darbuotojams galimybę tobulėti profesinėje srityje. Šiuo metu Lietuvoje daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo. Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir paneigti šių žmonių pirmojo išsilavinimo svarbos. Nors medicinos, pedagogikos, teisinės ar kitos jų turimos žinios nėra pagrindinės, jos gali būti labai svarbios ir padėti geriau atlikti kai kurias socialinio darbuotojo pareigas. Šiuo metu socialinių darbuotojų pedagogų rengimas vyksta pagal trijų tipų programas: 1) neuniversitetinės( absolventams suteikiama profesinė kvalifikacija), 2)universitetinės pagrindinių studijų( absolventams suteikiama bakalauro laipsnis), 3) universitetinės magistrantūros studijų(absolventams suteikiama magistro laipsnis). Šiuo metu minėtus specialistus rengia septynios universitetinės aukštosios mokyklos ir aštuonios neuniversitetinės( kolegijos), esančios įvairiuose šalies regionuose. Per pastarąjį dešimtmetį nuo tada, kai buvo organizuotos pirmosios socialinio darbo studijos, labai padaugėjo šiuos specialistus rengiančių aukštųjų mokyklų. Dabar sunku rasti universitetą, kuris neturėtų socialinio darbo studijų programos, nuo universitetų stengiasi neatsilikti ir aukštesniosios mokyklos. Padaugėjo ir specializacijų: šalia socialinio darbuotojo atsirado socialinis pedagogas ir socialinis edukologas.
IŠVADOS
Pagrindinė socialinio darbo idėja – ginti žmogų kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją.
Atkūrus Nepriklausomybę socialinis darbas Socialinių paslaugų įstatyme apibrėžiamas kaip profesinė veikla.
Socialinį darbą dirba socialinių paslaugų įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai.
Socialinio darbuotojo užduotis – padėti žmonėms spręsti jų socialines ar asmenines problemas.
Socialines paslaugas gauna įvairios žmonių grupės.
Dabar išgyvename socialinių darbuotojų rengimo bumą. Socialiniai darbuotojai rengiami profesinėse mokyklose, kolegijose ir universitetuose.
LITERATŪRA
Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija, 1997.
Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2007.
Socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 2006, Nr. 17-589).
Žalimienė L. Socialinės paslaugos (mokomoji knyga) Vilnius. VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2003.