Et, senokai berašiau. Jau spėjau ir pamiršti kaip tai vykta. Bet per kelionę turėjau tiek visokių nuotykių ir stebėjau tiek skirtingų žmonių, kad viena kita situacija taip ir prašosi būti aprašytos.
Ne paslaptis, kad kelionės suteikia puikių progų susipažinti su naujais žmonėmis. Tačiau, matyt, reikia pakeliauti rimčiau, kad įsitikintum, jog šis pasakymas nėra vien banalus lozungas.
Šiais laikais turbūt ne vienas žmogus žino apie pigų būdą nakvoti – įvairūs tinklalapiai egzistuoja tam, kad keliautojai bendrautų vieni su kitais, ieškotų/siūlytų/rastų kur nakvoti bei tiesiog bendrautų ir dalintųsi patirtimi. Tai labai šauni idėja ir aš ją palaikau 100%. Tačiau būtent šios kelionės metu supratau, kad kartais tai gali sukelti ir nemalonumų.
Štai situacija iš mano patirties. Vokietijoje nakvojome pas vieną australietį vaikinuką, kuris laikinai gyvena ir dirba Diuseldorfe (Vokietija) ir mielai pasisiūlė mus priimti. Nukeliavome ten be dievaži jokių blogų minčių, susitikome, sužinojome, kad turi merginą, vėliau su ja ir susipažinome.
Ir ta pažintis man atskleidė, kad poroje labai svarbu mokėti priimti kito žmogaus pomėgius. Vos išvydusi mus, mergina pastebimai apsiblausė ir bendravo tik tiek, kiek buvo neišvengiama. Nors nei mes flirtavom, nei ką.. Atvirkščiai – pajutusios kartų žvilgsnį, nusprendėme per daug ir nelįsti jai į akis. Tad taip ir apžiūrinėjome miestą – ji įsisiurbusi į jo parankę, mes – atskirai, iš paskos betipendamos.
Nejauku… Bet skųstis negalim – juk buvom tik svečiai, tad ką ten primesi savo valią. Tiesiog paklausėm berniuko, ar nieko tikrai tokio, kad nakvosim. Jis, žinoma, pasakė, kad viskas gerai ir jo mergina tiesiog pavargusi.
Vėliau paaiškėjo, kad tokių nakvotojų pas jį būna bent kartą per savaitę. Ir patapo aišku, kodėl tokia rūgšti merginos išraiška. Kuri gi nepyktų, jei jos vaikino namai bent kartą per savaitę taptų hosteliu..? Matyt nepyktų ta, kuri pati mėgtų tokį bendravimą.
Ir štai klausimas – tai kodėl priešingybės traukia, jeigu vėliau sunku prisitaikyti ir susitaikyti? Šioje situacijoje nedrįsčiau smerkti nei vieno, nei kito. Jis teisus, nes daro tai, kas jam patinka ir dievaži nenusižegia jokioms padorumo normoms. Ji teisi, nes matyt tikrai yra pavargusi nuo nuolatinių naujų draugų.
Tai kaip elgtis, jeigu susidaro susituacija, kurioje lyg ir abu teisūs? Vienintelis kelias, manau, kompromisas. Šiek tiek nusileidus vienam, savo reikalavimus bei norus turi sumažinti ir kitas. Bet labai dažnai tai taip sunku! Nes kad ir kiek bebūtų tiesų, savo dažnai atrodo teisiausia…
Situacija – tik pavyzdinė. Lygiai tokių pačių nesutarimų galėtų kilti dėl daugybės kitų dalykų: jeigu vaikinas dievina žvejoti, o mergina nemėgsta žuvies, jeigu mergina pakvaišusi dėl diskotekų, o vaikinas mėgsta ramius kamerinius vakarus.
Dievaži, norėčiau žinoti geresnį būdą kaip tai spręsti, nei kompromisas. Tačiau vargu, ar yra kitas koks. Jei tokį žinot – dalinkitės.
p.s. o už nerišlumą atleiskit.. Pasitaisysiu… 🙂
Comments are closed.