Kaimo Turizmo sodybos įkūrimas

KAIMO TURIZMO SODYBOS ĮSTEIGIMAS

Kursinis darbas

Darbo vadovė:

TURINYS

ĮVADAS .............................. 3

TURIZMAS IR TEORINIAI ASPEKTAI ............................. 4

Turizmo sąvoka, reikšmė ir rūšys .............................. 4

Kaimo turizmo samprata ir reikšmė .............................. 7

BENDROSIOS NUOSTATOS PAGAL LR TURIZMO ĮSTAYMĄ IR

REGLAMENTUSIKAIMOITURIZMOIĮKŪRIMUI....................... 10

Kaimo turizmo paslaugų reguliavimas .............................. 12

Kaimo turizmo veiklos saugomose teritorijose reglamentavimas ............... 14

Objektų statybų prie vandens telkinių ir vandens išteklių naudojimo reglamentavimas 15

Kaimo turizmo teritorijų planavimo reglamentavimas 16

Kaimo turizmo teritorijų planavimo reglamentavimas 16

ES PARAMA KAIMO TURIZMO ĮKŪRIMUI IR PLĖTRAI ........... 18

IŠVADOS .............................. 19

BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS 20

ĮVADAS

Kaimo turizmas, perspektyvi Lietuvos turizmo verslo rūšis. Kiekvienais metais kaimo turizmo verslu imma verstis vis daugiau žmonių, nes daugėja vartotojų, kurie mieliau renkasi poilsį kaime, nei triukšmą mieste. Kaimo turizmas, kaip sudėtinė turizmo dalis, Lietuvoje jau turi savo pripažinimą: jis įtrauktas į Turizmo įstatymą, Lietuvos turizmo generalinį planą, Nacionalinę turizmo bei kaimo socialinės raidos ir gyventojų užimtumo programas.

Kaimo turizmo įsteigimas tai verslo kūrimas naudojantis atitinkamais istatymais bei kitais teisės aktais. Kuriant kaimo turizmą naudojamasi LR turizmo įstaymu, kuris nustato turizmo verslo organizavimo principus, reikalavimus turizmo paslaugų teikimui ir turistų teisių apsaugai, valstybės ir savivaldybių institucijų koompetenciją turizmo srityje.

Kaimo turizmo verslas turi nemažai ypatumų, lyginant su kitomis turizmo verslo rūšimis. Tai gamtinis, ekologinis ir kultūrinis, socialinis ir politinis reiškinys. Kaimo gyventojams tai alternatyvi žemės ūkio šaka, kuri kuriama mažiau tinkamose ir natūraliais kraštovaizdžiais pasižyminčiose kaimo vietovėse. Ka

aimo turizmas įgauna vis didesnę reikšmę, bet šio verslo plėtrą neretai riboja smulkiųjų verslininkų finansinės galimybės. Šiuo atveju į pagalbą ateina Europos Sąjungos lėšos.

Tyrimo objektas – kaimo turizmo sodybos įsikurimo etapai

Tyrimo tikslas remiantis įgytomis teorinėmis žiniomis, išanalizuoti ir pateikti kaimo turizmui reikalingus įsteigimo veiksmus

Tyrimo uždaviniai:

Aptarti turizmo bei kaimo turizmo teorinius aspektus;

Išnagrinėti kaimo turizmo sodybos įsteigimo reglamentus

Išnagrinėti ES paramas turizmui

Tyrimo metodai ir priemonės – Dokumentų analizės metodo pagalba bus analizuojama, Lietuvos Respublikos teisės aktai, Europos Sąjungos direktyvos, paramos administravimo dokumentai.

Loginis metodas padės analizuoti ir susieti informaciją, spręsti iškeltas problemas, formuoti išvadas;

Apibendrinimo metodas bus neretai taikomas analizuotai medžiagai apibendrinti bei pateikti išvadas

Pagrindiniai darbo rezultatai – Paaiskinti kaimo turizmo sąvoka, Išskirti kaimo turizmui skirtus įstatymu

TURIZMO TEORINIAI ASPEKTAI

1.1 Turizmo sąvoka, reikšmė ir rūšys

Pastaruoju metu turizmas tapo viena svarbiausių ekonomikos sričių pasaulyje. Jis skatina užžimtumą, privataus verslo augimą ir infrastruktūros plėtrą. Turizmo sektoriaus plėtra ypatingai pageidautina silpniau išsivysčiusiuose regionuose, kur kitokios plėtros galimybės sunkiai įmanomos.1

Žodis „turizmas“ (pranc. tour) reiškia keliavimą iš vienos vietovės į kitą laisvalaikiu, kuris baigiasi grįžimu į gyvenamąją vietą. Turizmo prigimtis sietina  su rekreacinių poreikių tenkinimu, keliavimu, kurio metu pagrindinis siekis yra pailsėti, patirti naujų įspūdžių, pažinti aplinką ir pasilinksminti, tai viena svarbiausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių.2 Todėl kartais sunku identifikuoti, kur baigiasi rekreacijos procesas ir prasideda turizmas, ar atvirkščiai, kadangi keliaujant atgaunamos fi

izinės ir dvasinės jėgos, galime daugiau bendrauti, sportuoti, pažinti.

Turizmo prigimtis gali būti grindžiama įvairiais aspektais. Knygoje ,,Pasaulio ir Lietuvos turizmo raida (2002) ” autorės mini, kad tai procesas, kuriam būdinga3:

Kelionės, kai patiriamas malonumas matant įdomius, gražius vaizdus, kraštovaizdžius, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis, architektūra.

Nuotykiai, kai patiriamos teigiamos emocijos, stiprinama valia ir fizinės galios, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis.

Žmonių poveikis gamtinei, kultūrinei, socialinei, politinei ir ekonominei aplinkai, ekologinei būklei.

Tai galimybė gerinti aplinką, įrengti parkus, sutvarkyti kelius, pagyvinti ekonomiką, mažinti bedarbystę, išsaugoti ir stiprinti miesto kultūrinį identitetą.

Daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms – biudžeto  papildymas ar krašto ekonominės gerovės palaikymo galimybė.

Ūkinės veiklos sritis, apimanti pramonę, žemės ūkio transportą, energetiką, miškų ir vandenų ūkį, pramogų verslą, svetingumo verslą, maitinimą, tarpininkavimą.

Rekreacinės veiklos, o kartu ir žmogaus gyvenamosios veiklos sudedamoji dalis: keliaujant atgaunamos jėgos, sportuojama, bendraujama, gydomasi, pramogaujama.

Iš to galime daryti prielaidą, kad turizmo sąvoka, kitusi per šimtmečius, neturi vieningai pripažintos išraiškos, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 2011 metų redakcija yra įvardyta pagrindinė turizmo sąvoka:

Turizmas – tikslinga žmonių veikla, susijusi su kelione ir laikinu buvimu už nuolatinės gyvenamosios vietos ribų ne ilgiau kaip vienerius metus, jei ši veikla nėra mokymasis ar mokamas darbas lankomoje vietoje ( LR turizmo įstatymas, 20

011).

Turizmas apima atostogas, trumpas savaitgalio išvykas ar vienos dienos keliones. Tai gali būti verslo keliones, draugų ar giminių lankymas, taip pat išvyka susijusi su mokslais, sportu, sveikata ar religija. Į turizmo sąvoką įeina žmogaus judėjimas iš vienos šalies į kitą. Be to, ši sąvoka apima šalies gyventojų rekreacijos bei sportinę veiklą jų gyvenamoje teritorijoje. Tiek rekreacijos, tiek ir turizmo veiklai naudojami daugeliu atvejų tie patys ištekliai, vietovės.4

Pasaulyje turizmas teikia vienas iš didžiausių pajamų bei tapo masiniu reiškiniu, tačiau negalima pamiršti, kad turizmas yra dinamiškos bei jautrios pokyčiams industrijos šaka, kadangi jį stipriai įtakoja ekonominiai (pvz., valiutos kursas), politiniai (mokesčiai), demografiniai (migracija, išsilavinimo lygis), kultūriniai veiksniai bei katastrofos, fiziniai aplinkos pokyčiai, tokie kaip klimato atšilimas, užterštumas.5

Turizmas taip pat labai konkurencinga industrija. Tų įmonių, asmenų, kurių sėkmė priklauso nuo turizmo, turi pastoviai gerinti produkto kokybę, atnaujinti siūlomas paslaugas, tačiau pagal pasaulines turizmo tendencijas, tai turi būti atliekama nedarant žalos gamtai.

Kad lengviau būtų galima sisteminti turizmo srities informacija, kelionės įvairiais būdais klasifikuojamas pagal kelionės tikslą, turistų kategorijas, turizmo kryptį ir kt. Išsamią turizmo kvalifikaciją pateikia Grecevičius, Armaitienė ir kt. išskirdamas turizmo rūšis (1 lentelė).

Turizmo rūšys
Pagal aktyvumą:

Aktyvus – sportinis

Pasyvus

Pagal kelionės trukmę:

Trumpalaikis

Vidutinės trukmės

Ilgalaikis

Pagal svarbiausią tikslą:

Rekreacinis

Pažintinis

Verslo

Mokslinis

Pagal turizmo srautų intensivumą:

Pastovus ištisus metus

Sezoninis

Savaitgalio

Švenčių

Pagal transporto priklausomybę:

Individualus

visuomeninis

Pagal turistų amžių:

Vaikų

Jaunimo

Suaugusiųjų

Pagyvenusiųjų

Pagal organizavimo mastą

Individualus

Grupinis

Masinis

Organizuotas

Mobilus

Socialinis

Saviveiklinis

Pagal transporto rušį:

Dviračių

Automobilių

Autobusų

Geležinkelio

Vandens

Oro

Pėsčiųjų

1 lent. Turizmo kv

valifikacija pagal P.Grecevičių, Armaitienę ir kt. (2002)

Pagal aktyvumą turizmas gali būti skirstomas į aktyvų, sportinį ir pasyvų. Aktyvus – sportinis turizmas apima įvairias aktyvaus laisvalaikio leidimo pramogas (slidinėjimas, alpinizmas, vandens sportas ir pan.). Pasyvus turizmas orientuotas į asmenis, siekiančius pasilsėti nuo aktyvios veiklos. Į pasyvaus turizmo sąvoką įtraukiama daug fizinių pastangų nereikalaujančios pramogos – vandens procedūros, restoranai, teatrai ir kt.

Kelionės trukmės turizmas skirstomas į trumpalaikį, vidutinės trukmės ir ilgalaikį. Trumpalaikės kelionės dažniausiai trunka nuo 2 iki 4 dienų, tai gali būti savaitgalio kelionės. Vidutinių kelionių trukmė nuo 5 dienų iki mėnesio. Mėnesio ir ilgesnės trukmės kelionės vadinamos ilgalaikėmis.

Turizmo srautų intensyvumas ypatingai aktualus pagrindiniams turizmo židiniams. Šiuo atveju skiriamas nuolatinis, sezoninis, savaitgalio ir švenčių turizmas. Sezoninis turizmas pritraukia daugiausia turistų, nes dauguma žmonių atostogas renkasi jo mėgemio sezono metu.

Pagal transporto priklausomybę skiriamas individualus ir visuomeninis turizmas. Viešojo transporto paslaugos yra skatinamos valstybiniu lygiu, kadangi visuomeninis turizmas turi didelę teigiamą įtaką visuomeninio transporto sektoriui regione, o tuo pačiu ir regiono ekonomikai bei ekologijai.

Turistų kvalifikacija išskiria vaikų, jaunimo, suaugusiųjų ir pagyvenusiųjų asmenų turizmas, kuris glaudžiai koreliuoja su kelionės tikslais. Suaugę žmonės dažniau renkasi mokslinį ir darbinį turizmą. Pagyvenusių asmenų turizmo atveju rekreacinis turizmas yra gerokai labiau paplitęs nei jaunimo atveju o vaikų turizmas dažniausiai apsiriboja vietine turizmo forma.

Toks klasifikavimas ypač naudingas turizmo organizatoriams ir kelionių agentūrų darbuotojams, kad būtų lengviau pateikti informaciją turistams ir išsiaiškinti jų poreikius bei kriptingai plėtoti turizmą.

1.2 Kaimo turizmo samprata ir reikšmė

Kaimo turizmas tampa vis populiaresne turizmo šaka. Miesto gyvenimo ritmas, aplinka ir tempas vis labiau vargina žmones ir skatina juos ieškoti galimybių grįžti į gamtą. Keliaudami į kaimą turistai tikisi išvengti mieste patiriamo streso, pailsėti nuo kasdienių rūpesčių , pasidžiaugti gamtos grožiu bei teikiamais malonumais.

Lietuvos turizmą nagrinėjantys autoriai pateikia tokį kaimo turizmo apibrėžimą6: „Kaimo turizmas – tai tikslinga rekreacinė atvykusių žmonių veikla kaimo vietovėse bei laikinas gyvenimas kaimo sodybose.“

Remiantis E.P.Lopez ir F.J.C.Garcia (2006) teigimu – kaimo turizmas viena iš sparčiausiai plintančių turizmo sričių, ypač silpniau besivystančiose šalyse. Šios šalys pasižymi santykinai dideliu kaimo gyventojų skaičiumi, todėl kaimo turizmas, dažnai minimas kaip atskira, savitą specifiką turinti, turizmo sritis, kuriai turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys. Žinoma, kaimo turizmas nėra užmirštas ir aukšto ekonomikos lygio valstybėse, tačiau sparčiau plėtojamas žemesnį ekonomikos lygį turinčiose šalyse.

Kaimo turizmas kaip ir turizmas neturi vieno pripažinto – tiklaus apibrėžimo. Pavyzdžiui pagal Vainienę, (2001), kaimo turizmas – tai turizmo rūšis, apimanti kelionę į kaimo vietoves (automobiliu, dviračiu, valtimi, žirgu) ir nakvynę (kaimo viešbučiuose, kempinguose, atostogų kaimeliuose, atostogų namuose ir privačiuose namuose) bei rekreacinę veiklą jose. Tuo tarpu pagal Wearingas ir Neilas (1999) teigia, kad kaimo turizmas yra viena iš alternatyvaus turizmo formų, kuri nepriskiriama prie plačiausiai paplitusio masinio turizmo, kadangi tai yra specifinė, savitus poreikius tenkinanti turizmo paslauga.

Turizmo įstatyme, 2 straipsnyje (2011), kaimo turizmo paslauga apibrėžiama taip: „ savarankiška, už mokestį turistams kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3000 gyventojų, teikiama apgyvendinimo paslauga, kai kartu sudaromos sąlygos tenkinti maitinimo, poilsio, pramogų ar renginių organizavimo poreikius“.

Pagal pateiktus kaimo turizmo apibūdinimus galima daryti išvadą, kad kaimo turizmą vertina ir apibrėžia kaip reiškinį ir paprasčiausiai tapatina su turizmu mažai apgyvendintose teritorijose, kitos akcentuoja veiklą, siūlomą kaime. Tačiau nereikia pamiršti to, kad kaimas yra išlaikęs tradicinę socialinę struktūrą ir vertybes, kurias prarado moderni visuomenė. Tai daro kaimo turizmo sritį išskirtinę ir savaip patrauklią.

Kaimo turizmas yra susijęs su daugeliu kitų turizmo rūšių, kurios persipina ir papildo vienos kitas.

1 pav. Kaimo turizmo stuktūra. (Armaitienė A., Grecevičius 1999 )

 

Glaudžiai su kaimo turizmu yra susijęs gamtinis ir gamtinis – pažintinis turizmas, nes svarbiausias kaimo turizmo elementas yra gamtinė aplinka. Remiantis ,,Turizmo vadyba (2012)“ vadovėliu viena sparčiausiai populiarėjanti rūšis ir yra gamtinins turizmas, kurio tikslas pažintis su gamtiniais ištekliais, jų stebėjimas bei žavėjimasis gamta.

Religinis turizmas apima įvairias religines apeigas, kurių ypač gausu kaimuose.

Etninis turizmas dažniausiai siejamas su kelionėmis į gimtąsias vietas, gimtąjį kraštą. Labai dažnai tos vietos būna kaime.

Agroturizmas – tai kaimo turizmo rūšis, tiesiogiai susijusi su žemės ūkio produkcija, tradicijomis ir ūkininko gyvenimo būdu. (I. Vainienė, 2001, p. 31).

Taigi kaip matome, kaimo turizmas apima visas turizmo rūšis, susietas su kaimo aplinkos pažinimu ir poilsiu joje. Kaimo turizmo paslaugų įvairovė susijusi ne tik su konkrečiu sodybos šeimininko nuosavų išteklių panaudojimu, bet ir su visa kaimo infrastruktūra, gamta, aplinka ir jos teikiamais malonumais, pramogomis.

Atskirų regionų gamtos grožis bei įvairovė, kultūros paveldo objektai, geras kelių tinklas sudaro palankias sąlygas kaimo turizmui, kuris tampa pagalbiniu kaimo ūkio verslu. Kaimo turizmas taip pat teikia socialinę ir kultūrinę naudą, tai yra socialiniai kontaktai tarp turistų ir vietinių gyventojų . Išaugęs kultūrinio paveldo svarbumas ir apsaugos suvokimas, atsiradę tvirtesni tarpusavio ryšiai tarp vietos gyventojų. Tai leidžia vietinei bendruomenei vystyti vietinę ekonomiką, gerinti pragyvenimo lygį, tausoti kultūrinį paveldą bei socialines vertybes.7

Kaimo turizmas yra labai veiksminga gamtos ir kultūros paveldo vertybių, kultūros ir tradicijų išsaugojimo priemonė, skatinanti teikti prasmę senų autentiškų gyvenamosios ir ūkinės paskirties pastatų išsaugojimui ir atstatymui, savitų kraštovaizdžių apsaugai, socialinių ir istorinių reiškinių pristatymui. Dėl kaimo turizmo ir įvairesnio paslaugų teikimo pobūdžio kaime vėl atgyja amatai, tradicijos, kaimo gyvensenos dvasia tampa turistų traukos veiksniu – daugeliui miesto gyventojų, ypač jaunimui, tai ir gera galimybė susipažinti su etnokultūriniu palikimu.

 

BENDROSIOS NUOSTATOS PAGAL LR TURIZMO ĮSTAYMĄ ir REGLAMENTUS KAIMO TURIZMO ĮKŪRIMUI

Kaimo turizmo paslauga – savarankiška, už užmokestį turistams kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3 000 gyventojų, teikiama apgyvendinimo paslauga, kai kartu sudaromos sąlygos tenkinti maitinimo, poilsio, pramogų ar renginių organizavimo poreikius.

Pagal L R turizmo įstatymą (2015) 12 st.

Apgyvendinimo paslaugų teikėjas, prieš pradėdamas savo veiklą, privalo pateikti Valstybiniam turizmo departamentui nustatytos formos pranešimą apie apgyvendinimo paslaugų teikimą. (Pranešimas apie apgyvendinimo paslaugų teikimą Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos teikiamas per Elektroninius valdžios vartus adresu www.epaslaugos.lt) .

Apgyvendinimo paslaugų teikėjas, per 30 dienų nuo pranešimo pateikimo dienos negavęs neigiamo Valstybinio turizmo departamento atsakymo dėl pranešime pateiktų duomenų, gali viešai naudoti pranešime nurodytą apgyvendinimo rūšies pavadinimą. Nutraukus (sustabdžius) apgyvendinimo paslaugų teikimą ar pasikeitus pranešime pateiktiems duomenims (pasikeitė paslaugų teikėjas, jo teisinė forma, teisinis statusas, adresas ar kiti duomenys), apgyvendinimo paslaugų teikėjas privalo per 10 darbo dienų nuo to momento, kai ši informacija tapo ar turėjo tapti jam žinoma, buvusį pranešimą patikslinti pateikdamas pasikeitusius duomenis. Pasikeitusius pranešime pateiktus duomenis galima viešai naudoti, jeigu per 30 dienų nuo pranešimo apie pasikeitusius pranešime pateiktus duomenis pateikimo dienos apgyvendinimo paslaugų teikėjas negauna neigiamo Valstybinio turizmo departamento atsakymo dėl pranešime pateiktų pasikeitusių duomenų.

2. Apgyvendinimo paslaugų teikėjai privalo turistams pateikti tikslią ir teisingą informaciją apie apgyvendinimo paslaugų teikimo vietą, klasę, teikiamas paslaugas ir apgyvendinimo paslaugų kainą.

3. Užsakymo priėmimo metu nurodyta apgyvendinimo paslaugų paros kaina negali būti didinama turisto atsiskaitymo už apgyvendinimo paslaugas metu.

4. Išankstinius apgyvendinimo paslaugų užsakymus (rezervavimą) apgyvendinimo paslaugų teikėjai turi registruoti. Turisto pageidavimu apgyvendinimo paslaugų užsakymas turi būti patvirtintas raštu.

5. Apgyvendinimo paslaugų teikėjai privalo užtikrinti, kad apgyvendinami valstybių narių ir kitų valstybių piliečiai, išskyrus kartu su jais atvykusius jų sutuoktinius ar nepilnamečius vaikus, taip pat kelionės grupių narius, asmeniškai užpildytų ir pasirašytų registracijos korteles ir patvirtintų savo tapatybę pateikdami galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

6. Užpildytos šio straipsnio 5 dalyje nurodytos registracijos kortelės įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi būti saugomos 5 metus, kad jas prireikus (grėsmei pašalinti, baudžiamosioms byloms tirti arba asmenų dingimo aplinkybėms ir (ar) nelaimingų atsitikimų aukoms nustatyti) būtų galima pateikti teisėsaugos institucijoms.

7. Apgyvendinamų valstybių narių ir kitų valstybių piliečių registravimo tvarką, įskaitant registracijos kortelių tvarkymą, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

8. Duomenys apie apgyvendinimo paslaugų teikėjus skelbiami Valstybinio turizmo departamento interneto svetainėje

Kaimo turizmo paslaugos gali būti teikiamos kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3 000 gyventojų, esančioje ūkininko sodyboje arba kaimo turizmui skirtuose pastatuose, kai bendras turistams apgyvendinti skirtų kambarių (numerių) skaičius yra ne didesnis kaip 20 ir juose yra ne daugiau kaip 50 vietų.

LR turizmo įstatymas 11 straipsnis.

8. Apgyvendinimo paslaugų teikėjai privalo pasirinkti tokią Apgyvendinimo rūšių apraše nurodytą apgyvendinimo rūšį, kurią pagal esminius požymius visiškai atitinka jų turima apgyvendinimo paslaugoms teikti reikalinga infrastruktūra ir apgyvendinimo organizavimo sąlygos.

9. Apgyvendinimo rūšių aprašą tvirtina Valstybinis turizmo departamentas

Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimas

L R turizmo įstatymas (2015) 13 st.

1. Siekiant informuoti turistus (paslaugų vartotojus) apie apgyvendinimo paslaugų kokybę ir sudaryti galimybę jiems pasirinkti ir gauti pageidaujamo lygio paslaugas, apgyvendinimo paslaugos yra klasifikuojamos.

2. Kolektyvinio apgyvendinimo paslaugų teikėjų – viešbučių, svečių namų, motelių ir kempingų – klasifikavimas yra privalomas. Pagal teikiamų paslaugų kokybę ir įvairovę viešbučiams, svečių namams, moteliams ir kempingams suteikiamos kategorijos ir klasės. Kitos kolektyvinio ar privataus apgyvendinimo paslaugos gali būti klasifikuojamos savanoriškai, jeigu rinkodaros tikslais apgyvendinimo kokybei nurodyti apgyvendinimo paslaugų teikėjas nenaudoja žvaigždučių.

3. Apgyvendinimo paslaugos klasifikuojamos laikantis atitinkamai apgyvendinimo rūšiai taikomos 5 arba 4 žvaigždučių klasifikavimo reikalavimų sistemos, pagal kurią žemiausios klasės apgyvendinimo paslaugos žymimos viena žvaigždute. Klasifikavimo reikalavimai turi apimti kiekybinius ir kokybinius kriterijus, pagal kuriuos įvertinama apgyvendinimo paslaugoms teikti turimų statinių architektūra, teritorijos, gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų suplanavimas ir techninės charakteristikos, kambarių (numerių) ir bendro naudojimo patalpų įrengimas ir įrangos kokybė, turistų priėmimo sąlygos, galimybė pasirinkti kitas teikiamas paslaugas, darbuotojų profesinis pasirengimas (kvalifikacija), aptarnaujančių darbuotojų skaičiaus ir apgyvendinimo vietų skaičiaus santykis, ir kitus bendros teikiamų apgyvendinimo paslaugų kokybės kriterijus. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo reikalavimus, klasių suteikimo, panaikinimo, paslaugų atitikties nustatytai klasei kontrolės tvarkos aprašą ir apgyvendinimo paslaugų klasę patvirtinančio pažymėjimo formą tvirtina Valstybinis turizmo departamentas.

4. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimą vykdo Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo komisija. Ši komisija sudaroma iš turizmo paslaugų verslo asociacijų, Valstybinio turizmo departamento, vartotojų teisių apsaugos ir savivaldybių institucijų atstovų. Apgyvendinimo paslaugų klasifikavimo komisijos sudėtį, nuostatus tvirtina ir šios komisijos veiklos priežiūrą atlieka Valstybinis turizmo departamentas.

5. Teikiamų apgyvendinimo paslaugų klasę (suteiktų žvaigždučių skaičių) patvirtinantis pažymėjimas privalo būti priėmimo patalpoje, turistams matomoje vietoje.

2.1 Kaimo turizmo paslaugų reguliavimas.

Turizmo įstatyme numatyta, kad kaimo turizmo paslaugą kaimo vietovėje teikti gali tik fiziniai asmenys, t. y. ūkininkai ir privačių namų valdų savininkai, kurie atitinka Turizmo įstatymo 11 straipsnio 5 punkte nustatytus reikalavimus: ,,Kaimo turizmo paslaugos gali būti teikiamos kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3 000 gyventojų, esančioje ūkininko sodyboje arba kaimo turizmui skirtuose pastatuose, kai bendras turistams apgyvendinti skirtų kambarių (numerių) skaičius yra ne didesnis kaip 20 ir juose yra ne daugiau kaip 50 vietų.“ Taip pat turi turėti savivaldybės išduotą verslo pažymėjimą (sertifikatą), patvirtinantį, kad yra įvykdyti kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai. Priešingu atveju turi būti registruojama paslaugų įmonė.

Turizmo įstatymas neleidžia kaimo turizmo veikla užsiimti juridiniams asmenims. Kadangi juridinių asmenų pagrindinis tikslas pelno siekimas, jie dažniausiai siekia mokesčių lengvatų savo verslui. Leidus kaimo turizmu vadinti bet kuriuos, bendruosius reikalavimus atitinkančius subjektus, iškiltų grėsmė kaimo tradicinei struktūrai ir išsaugotoms vertybėms, kaimo turizmo autentiškumui, kuriam modernioje visuomenėje ir šiuolaikiniame versle lieka vis mažiau vietos, jis palaipsniui nyksta.

Vadovaujantis Turizmo įstatymo nuostatomis Valstybinis turizmo departamentas patvirtino “Kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus”, kuriuose nustatyti minimalūs reikalavimai patalpoms (kambariams, maitinimo patalpai, virtuvei ir panašiai) ir aplinkai, aktyvaus poilsio sąlygos.8

Ūkinė veikla tam tikrose, kaimo turizmui tinkamose teritorijose, yra reguliuojama ir kitais įstatymais: Saugomų teritorijų, Miškų, Vandens, Aplinkos apsaugos, Teritorijų planavimo, Statybos, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos bei poįstatyminiais teisės aktais: Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, Valstybinių parkų nuostatais, statybos techniniais reglamentais, statybų privačioje žemėje reglamentu ir kitais dokumentais.

Kaimo turizmo verslo pradžia

Teisę teikti kaimo turizmo paslaugą (apgyvendinimo, higienos, maitinimo ir poilsio) kaimo vietovėje turi tik fiziniai asmenys, t. y. ūkininkai ir privačių namų valdų savininkai, kurie:

1. turi sudaryti kaimo turizmo paslaugų teikimui būnas sąlygas;

2. turi LR mokesčių inspekcijoje įregistruoti individualią veiklą, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą (kaimo turizmo paslaugos, kodas 10).

3. turi gauti savivladybės, kurios teritorijoje vykdys veiklą, paţymėjimą teikti paslaugas

gyvenamajame name arba sodyboje

Kaimo turizmo sodyba turi turėti priešgaisrinės saugos pažymėjimą ir higienos pasą.

Kaimo turizmo infrastruktūros reguliavimas. Per pastaruosius metus kaimo turizmo sektoriaus teisinė aplinka keitėsi: naujajame Turizmo įstatyme numatytos palankesnės sąlygos užsiimti kaimo turizmu – apgyvendinimo paslaugoms, įvesta pataisa, pagal kurią sodybose gali būti įrengta iki 20 numerių (50 miegamų vietų), nustatytas privalomas apgyvendinimo įstaigų klasifikavimas. Suteiktos lengvatos, pridėtinės vertės mokesčio įstatyme iki 5 procentų sumažintas PVM mokestis apgyvendinimo paslaugoms.9

Turizmo įstatymas palengvino ir statybų reguliavimo sąlygas norintiems imtis kaimo turizmo verslo. Dabar nereikia keisti žemės naudojimo paskirties. Pastatams statyti ar renovuoti kaime, privačioje teritorijoje, pakanka turėti patvirtintą statybos projektą, tačiau išlieka apribojimai statiniams ir įrenginiams, kurie išlieka kliūtimis kaimo turizmo plėtrai. Kaimo turizmo objektų statybas reguliuoja Statybų, Teritorijų planavimo, Saugomų teritorijų įstatymuose numatytos atitinkamos nuostatos ir kiti su statiniais ir statybomis susiję reglamentai. Nors teritorijų planavimą ir statybų procesą reglamentuojantys teisės aktai ir nustato, kad reikalavimai (sąlygos) teritorijoms, statiniams ir ūkinei veiklai juose privalo būti paremti norma ar dokumentu, kurią patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, tačiau kartu paliekama ir galimybė sąlygas išduodančioms žemesnio lygmens valstybės ir savivaldybės institucijoms nustatyti papildomus reikalavimus, kurie yra įteisinami šių institucijų priimamais dokumentais. Tai gali sąlygoti naujų apribojimų kūrimą.

2.2 Kaimo turizmo veiklos saugomose teritorijose reglamentavimas

Kaimo turizmas turi išskirtinę ryšį su gamta, jis įmanomas teritorijose, kuriose yra miškų, vandens telkinių, patrauklus kraštovaizdis. Tai Lietuvoje išimtinai saugomos teritorijos, kur galioja įvairūs draudimai ir apribojimai. Pagrindinės saugomos teritorijos Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai (Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzukijos, Kuršių nerijos ir Trakų istorinis) ir 30 regioninių parkų. Bendrai saugomos teritorijos užima apie 11,5 procentų šalies teritorijos.10 Šios teritorijos yra saugomos dėl jose esančių mokslinę, gamtinę, ekologinę, kultūrinę ar kitokią vertę turinčių išteklių ir objektų.

Saugomos teritorijos Lietuvoje steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir subalansuotą gamtos išteklių panaudojimą. Europoje nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos panaudojamos ne tik aplinkosauginiais tikslais, bet ir aktyviai turizmo plėtrai. Lietuvos Saugomų teritorijų įstatymo tiksluose taip pat nurodytas pažintinis turizmas, tačiau to paties įstatymo 2 straipsnyje pažintinis turizmas įvardijamas kaip turizmas, nukreiptas į tikslingą krašto gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, kraštovaizdžio bei istorijos pažinimą, taip pat skirtą mokslui ir mokymui.11 Į šią sąvoką nepatenka kaimo turizmas, bet kaip minėta teorinėje dalyje kaimo turizmas yra susijęs su dauguma kitų turizmo rušių. Nors gamtinių ir kultūrinių išteklių panaudojimas žmonių poilsiui teikiant paslaugas yra įmanomas tik sukūrus atitinkamą infrastruktūrą, tačiau ūkinė veikla ir infrastruktūros įrengimas saugomose teritorijose yra griežtai apibrėžiamas anksčiau išvardintais įstatymais ir kitais poįstatyminiais aktais.

Saugomų teritorijų įstatymas, nuostatai bei reglamentai, nustato papildomus aplinkosaugos reikalavimus kaimo turizmo verslui saugomose teritorijose. Deja, Saugomų teritorijų įstatyme nėra nuostatų, įteisinančių kaimo turizmo veiklą ir apibūdinančių kaimo turizmo veiklos reguliavimą, todėl ši veikla reguliuojama poįstatyminiais teisės aktais.

2.3 Objektų statybų prie vandens telkinių ir vandens išteklių naudojimo reglamentavimas

Dauguma turistų renkasi kaimo turizmą prie vandens telkinių, todėl viena iš sudėtinių daugelio kaimo vietovių dalių yra vandens ištekliai. Saugomų teritorijų įstatymas nustato visiems vandens telkiniams be išimties pakrantės apsaugos juostas ir vandens telkinio apsaugos zonas, kuriose draudžiamos paslaugų objektų, tarp jų ir kaimo turizmo sodybų, statybos. Pakrantės apsaugos juostai (paviršinio vandens telkinio pakrantės želdinių ruozas) taikomi griežčiausi apribojimai. Jeigu vandens telkinys yra arčiau kaip 3 km nuo miesto ribos pagal 8 straipsio 2 punktą – pakrančių apsaugos juosta bus dvigubai platesnė. Dvigubai platesnė ji yra ir saugomose teritorijose( draustinių, parko teritorijos). Upių, kurių baseinai yra mažesni nei 25 km, ir ežerų, kurio plotas mažesnis kaip 0,5 ha, apsaugos juosta yra perpus mažesnė. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius ir įrenginius, tiltus, prieplaukas, paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus.12

Antra, vadinamoji vandens telkinio apsaugos zona, apima kur kas didesnį plotą. Vandens telkinio apsaugos zona saugo vandenį ir kraštovaizdį. Jos dydis priklauso nuo vandens telkinio dydžio. Jeigu ežeras yra 100 ha dydžio arba upės baseinas siekia 100 km2, tokių telkinių apsaugos zona yra 500 m nuo kranto. Mažesnių telkinių apsaugos zona yra 200 m. Upeliai, kurių baseinas užima 25 km2, ir ežeras, kurio plotas siekia 0,5 ha, nėra apsaugoti antrąja, vandens apsaugos zona. Jeigu įsigytas neužstatytas sklypas patenka į vandens apsaugos zoną, namą ar kaimo turizmo sodybą galima bus statyti ne arčiau kaip 100 m nuo pakrantės. Už šios ribos statyti galima tuomet, jeigu nėra kitų apribojimų. Šis apribojimas negalioja, jeigu perkama sodyba, kurioje jau yra pastatų. Tuomet naujus pastatus galima statyti ir arčiau, tačiau anksčiau minėtos apsaugos juostos peržengti negalima. Esant tokiems apribojimams, kaimo turizmo veikla praranda patrauklumą ir konkurencines galimybes.

2.4 Objektų statybų miškuose ir miško išteklių naudojimo reglamentavimas

Nuo bendro kaimo kraštovaizdžio neatsiejami ir miškai. Miškai yra svarbus ekologinis išteklius ir atlieka svarbų vaidmenį aplinkos apsaugai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje miškas nuosavybės teise gali priklausyti valstybei ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Visus valstybinės reikšmės miškus valdo miškų urėdijos bei valstybinių parkų direkcijos. Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis numato, kad miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja saugomų teritorijų įstatymas ir Saugomų teritorijų nuostatai, patvirtinti Vyriausybės ar Aplinkos ministerijos. Miškų įstatyme yra pateikiamos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų pareigos bei teisės naudoti mišku.13

Viena iš svarbesnių miško naudojimo formų yra poilsis ir turizmas. Tačiau kaimo turizmo verslui vystytis trukdo draudimas miško žemėje statyti kaimo turizmo ir kitus rekreacinius statinius. Miškų įstatymas leidžia tik rekreacinę veiklą. Ji suprantama kaip vaikščiojimas, grybavimas, uogavimas, grožėjimasis gamta. Galima plaukti upe ar miške esančiu ežeru, bet miške neleidžiama bet kur apsistoti nakvynei. Tuo tarpu iškirsti brandų nuosavą mišką leidžiama kur kas lengviau, nei panaudoti jį poilsiui. Miškų įstatyme šalia miško ūkinės veiklos neįvardijama kaimo turizmo veikla, kas leistų sudaryti palankią teisinę aplinką kaimo turizmo paslaugų bei kitos rekreacinės infrastruktūros plėtojimui kaimiškų vietovių miškuose.

2.5 Kaimo turizmo teritorijų planavimo reglamentavimas

Privačiuose žemės sklypuose kaimo vietovėse gali būti vykdoma naujų statinių statyba kaimo turizmo paslaugoms teikti ir esamų gyvenamųjų pastatų bei sodybų rekonstrukcija, tačiau reikia rengti detalųjį planą vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu 22 straipsnio 5 dalimi. Detalųjį planą galima rengti tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose, gavus apskrities viršininko pritarimą.14

Turizmo įstatymas reikalauja, kad statybos ir rekonstrukcijos darbai būtų vykdomi pagal nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus projektus. Tuose projektuose turi būti numatytos ir priemonės žemei, vandens telkiniams, augmenijai ir gyvūnijai, taip pat istorijos ir archeologijos paminklams, kurie yra toje privačioje žemėje. Privaloma saugoti nuo teršimo, gadinimo, niokojimo ir kitokių neigiamų padarinių. Kitiems ne stacionariems statiniams ir įrenginiams, skirtiems turistų sportui ir poilsiui (sporto aikštelėms ir įrangai, atrakcionams, tiltams, prieplaukoms, paplūdimių įrangai ir kt.) įrengti sodybos teritorijoje derinti projekto nereikia.

Kliūtis turizmo plėtrai sudaro ir reikalavimas naujiem statomiem statiniam suformuoti naują valdą. Nesuformavus naujo sklypo neįmanoma įregistruoti tokio statinio turto registre. O visos susijusios procedūros gali kainuoti iki 10 tūkst. litų. 15

Norėdamas statyti statinį, fizinis asmuo pirmiausiai turi įsigyti žemės sklypą ar jį išsinuomoti. Tuo tikslu jis gali kreiptis į kitus privačius asmenis, siūlydamas nusipirkti ar išsinuomoti jiems priklausančius žemės sklypus. Pateikdamas prašymą asmuo (toliau – statytojas) informuoja savivaldybę, kokiam tikslui jis norėtų įsigyti žemės sklypą. Turėdama šią informaciją savivaldybė parenka laisvus žemės sklypus, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus gali būti naudojami statytojo paraiškoje nurodytais tikslais. Teritorijų planavimo dokumentai apribojimus ūkinei veiklai nustato priklausomai nuo to, kokia tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatyta teritorijai, kurioje yra žemės sklypas. Statomas statinys, šiuo atvejų kaimo turizmo sodyba turi atitikti nustatytus

Maisto tvarkymo reikalavimai kaimo turizmo paslaugos teikėjams

Reikalavimai netaikomi kaimo turizmo paslaugos teikėjams, kurie netvarko maisto, ir kaimo turizmo paslaugos teikėjams, kurių svečiai gaminasi maistą patys (asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslo interesų tenkinimu). Kaimo turizmo paslaugos teikėjas privalo turėti paţymėjimą, suteikiantį teisę tvarkyti maistą pastatuose, kuriuose teikiama kaimo turizmo paslauga. Paţymėjimas kaimo turizmo paslaugos te ikėjui yra išduodamas, jeigu atitinkamos apskrities, miesto, rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau– teritorinė VMVT) tikrinimo metu nustatoma, kad kaimo turizmo paslaugos teikėjo veiklos sąlygos atitinka šiuos reikalavimus . Paţymėjimas išduodamas neterminuotams laikui, tačiau, jeigu keičiasi kaimo turizmo paslaugos teikėjas, pavadinimas ar kiti su maisto tvarkymo veiklos sąlygomis nesusiję duomenys, teritorinė VMVT išduoda kaimo turizmo paslaugos teikėjui naują paţymėjimą ir jį prideda prie subjekto bylos.

ES PARAMA KAIMO TURIZMO ĮKŪRIMUI IR PLĖTRAI

ES parama kaimo turizmui teikiama pagal veiklos sritį „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“. Paramą gali gauti ūkininkai, kurie yra įregistravę ūkininko ūkį ir žemės ūkio valdą bei kaimo gyventojai, kurie deklaruoja gyvenamąją vietą kaimo vietovėje. Į ES paramą kaimo turizmui galima pretenduoti tik tuo atveju, jei jau yra vykdoma atitinkama veikla. Kai ES paramos kaimo turizmui kreipiasi ūkininkas – jis privalo būti deklaravęs 12 ataskaitinių metų (2014 m.) vidutinių darbo užmokesčių dydžio (8128,8 Eur) pajamas iš ekonominės veiklos, o kai kreipiasi kaimo gyventojas – jis privalo būti deklaravęs 12 ataskaitinių metų (2014 m.) minimalios mėnesinės algos dydžių (3600 Eur) gautas pajamas iš kaimo turizmo veiklos.

Didžiausia ES parama kaimo turizmui – iki 200 tūkst. EUR. ES parama kaimo turizmui gali sudaryti iki 50 proc. projekto investicijų be PVM.

TinkamosHfinansuotiKišlaidos:

• gamybinių ir kitų būtinų pastatų, statinių statyba, rekonstrukcija, kapitalinis remontas;

• nauja technika ir įranga, transporto priemonės (N kategorija, N1 klasė), baldai;

• infrastruktūros kūrimas (apšvietimo, privažiavimo, vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemos įrengimas);

• bendrosios išlaidos;

• konsultavimo paslaugos (verslo plano parengimo, konsultavimo projekto vykdymo klausimais).

Transporto priemonės įsigijimui skiriama parama negali viršyti 25 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų.

Jeigu paramos prašoma statybos, rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbams, kartu su paraiška turi būti pateiktas techninis projektas, o statybą leidžiantis dokumentas turi būti pateiktas iki pirmojo mokėjimo prašymo pateikimo.

Paraiškos gauti ES paramą kaimo turizmui bus renkamos nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki spalio 31 d

IŠVADOS

Turizmo veiklą Lietuvoje koordinuoja ir reguliuoja Turizmo įstatymas ir poįstatyminiai aktai bei ES direktyvos ir reglamentai. Kaimo turizmo paslaugas gali teikti tik fiziniai asmenys, kaimo gyvenamojoje vietoje ar miestelyje, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3 000 gyventojų.

Ūkinė veikla tam tikrose, kaimo turizmui tinkamose teritorijose, yra reguliuojama ir kitais įstatymais: Saugomų teritorijų, Miškų, Vandens, Aplinkos apsaugos, Teritorijų planavimo, Statybos, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos bei poįstatyminiais teisės aktais: Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, Valstybinių parkų nuostatais, statybos techniniais reglamentais, statybų privačioje žemėje reglamentu ir kitais dokumentais, kurie apsunkina kaimo turizmo sodybų kūrimą, tačiau įstatiminėmis bazėmis stengiamasi, kad statomi nauji statiniai bei kaimo turizmo sodybos apimtų aplinkosaugos, sveikatos saugos, ir žmonių nuosavybės saugumo klausimus. Kad veikla žemės sklype nepažeistų visuomenės teisių, išplaukiančių iš nustatytų norminių reikalavimų.

Finansinė parama kaimo turizmui skatiną kaimo turizmo plėtrą. Pagerina kaimo paslaugų infrastruktūros, kuriamos naujos paslaugos, kurios padeda išvengti sezoniškumo. Tai rodo, kad Lietuvos kaimo turizmas yra gyvybingas, patrauklus investicijoms, imlus naujoms žinioms, o sektoriui skirta Europos Sąjungos parama duoda akivaizdžių apčiuopiamų rezultatų.

BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS

Vainienė I. (2001), Kaimo turizmo organizavimas. Vilnius : EUGRIMAS

Sirusienė S. ir Lamauskas A. (2008), Kaimo turizmas teisės aktai. Šiauliai : Šiauliu Višinskio viešoji biblioteka

Stulpinaite J. (2013) Turizmo pagrindai, Šiauliai

Astromskienė A., Sirusienė R. (2004), Kaimo turizmas- knyga sodybų šeimininkams. Kaunas – L R žemės ūkio rūmai, Lietuvos kaimo turizmo asociacija.

Astromskienė A., Sirusienė R. (2002), Poilsis kaime – knyga sodybų šeimininkams. Kaunas – žemės ūkio rūmai, Lietuvos kaimo turizmo asociacija.

Valstybinio turizmo departamentas prie ūkio ministerijos L R turizmo įstaymas , žiurėta 2016-02-10 per internetą :

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.F0E2E67B1F2F/LOBmFTNYTh

Idus verslo konsultacijos, žiūrėta 2016- 02-11 per internetą : http://www.idus.lt/es-parama-zemes-ukiui/es-parama-kaimo-turizmui

Teritorijų planavimo įstatymas, Žiūrėta 2016-02- 11 per internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=331439

Joniškio turizmo ir verslo informacijos centras, žiūrėta 2016-02-10 per internet : http://www.jvic.lt/public/files/kaimo-turizmo-pradziamokslis.pdf

Vikipedija, Lietuvos saugomos teritorijos, žiūrėta 2016-02-10 per intenetą :http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_saugomos_teritorijos

1 Dapkus, R. Kultūrinio turizmo plėtros perspektyvos. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 2008, 15(4): p. 29.

2Beležentis, A. Žuromskaitė, B. Turizmo vadyba. Tarptautinio turizmo administravimo įvadas. 2012, p. 22.

3 Zaliene I. Sabaliauskaitė A . Pasaulio ir Lietuvos turizmo raida. 2002. p. 43 – 44.

4 Kauno kolegija (2002). Turizmas. Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras, p. 29.

5 Kauno kolegija (2002). Turizmas. Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras. P. 30.

6 Armaitienė, A.; Grecevičius, P.; Urbis, A.; Vainienė, I. Kaimo turizmas. Vilnius, 1999, p. 29

7 Stulpinaitė, J. Turizmo pagrindai. 2013, Šiauliai. p.12.

8Kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai URL:http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=290142&p_query=&p_tr2=

9 VMI pridėtinės vertės mokestis URL: http://www.vmi.lt/lt/index.aspx?itemId=1084952

10Vikipedija, Lietuvos saugomos teritorijos, URL: http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_saugomos_teritorijos

11LR Saugomų teritorijų įstatymas: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=445736

12 LR Aplinkos ministro įsakymas dėl paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo taisyklių patvirtinimo. URL :http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=292647&p_query=&p_tr2=

13 Miškų įstatymas, URL : http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=224533&Condition2=

14 Teritorijų planavimo įstatymas, URL : http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=331439

Leave a Comment