Gyvenimo samprata Biblijoje
Pakartoto Įstatymo knygoje pasakyta: „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami. Tai reiškia tau gyvenimą – ilgą gyvenimą žemėje, kurią VIEŠPATS prisiekė duoti tavo protėviams (Įst 30,19b-20). Dievo noras toks, kad pasirinktume gyvenimą. Tai daugiausia, ko Dievas iš mūsų nori, nes sukūrė mus gyvenimui, o ne mirčiai, džiaugsmui, o ne kančiai. Ir ne tik gyvenimui anapus, bet ir gyvenimui šiapus. Viena graži psalmės eilutė sako: „VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė. Štai jūra, tokia bekraštė ir plati. Ten knibžda nesuskaičiuojami maži ir dideli gyvūnai. Ten plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.“ (Ps. 114,24-26). Biblijos egzegetai aiškina, kad paskutinės eilutės prasmė yra ne ta, kad laivai plaukioja ir kad Leviatanas žaidžia, bet kad jūra buvo sukurta laivams plaukioti, ir Leviatanui, kuris įkūnija savyje visą jūros gyvybę, žaisti… Simboliškai rojaus sode Dievas žmonėms buvo įsakęs valgyti visų sodo medžių vaisių, taip pat ir gyvybės medžio vaisių. Dievas sukūrė gyvybę, kad ji tiesiog žaistų ir džiaugtųsi gyvenimu, galbūt kaip vaikai kad džiaugiasi gyvenimu… Gal tokia ir buvo Jėzaus žodžių „būkite kaip vaikai“ prasmė? Ir tas džiaugsmas ir žaismas yra geriausias jo kūrinių dėkingumo Dievui būdas. Be abejo, mūsų gyvenimas pernelyg dažnai būna pažeistas ir žeidžiamas, kartais neįsivaizduojamai sunkus, kad pajėgtume tikrai nuoširdžiai džiaugtis, ir tai, ko gero, yra tai, kas vadinama nuodėmės realybe, mirties kultūra, pasaulio nuodėme, kurios dalyviai mes patys dažnai ir būname, ir kurios vaisiais kartais mėgaujamės, nebepajėgdami atskirti to, kas teikia gyvybę, nuo to, kas naikina gyvenimą, kas žeidžia ar mūsų pačių, ar kitų žmonių, gyvulėlių, gamtos gyvenimus ir gyvybes… Tada belieka pasirinkti geriau džiaugtis, kad bent jau kitiems šalia mūsų būtų šviesiau gyventi. Visi įstatymai Biblijoje, jeigu giliau įsiklausytume ir įsigilintume, skirti gyvenimo saugojimui, gyvenimo, gyvybės pašventinimui, silpnesnių sustiprinimui, apgynimui, išsaugojimui, visų tų, kurie visuomenėje nurašomi kaip marginalai, nusidėjėliai, kartais ir iškrypėliais išvadinami, apgynimui. Pranašo Izaijo knygoje (Iz 42,1b-3) apie Viešpaties Tarną pasakyta: „Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą“. Būtent, dieviškąjį teisingumą, kuris yra gyvenimo atstatymas, grąžinimas, žaizdų gydymas, priėmimas, atnaujinimas, atleidimas, ir galiausiai per Jėzų – savęs paties dalinimas, atidavimas, kurį per kiekvieną Eucharistiją – dėkingumo vaišes – galime priimti lyg tuos rojaus sodo gyvybės medžio vaisius, kad pajėgtume įveikti savyje ir aplink mus esančią mirties kultūrą…