Rytų Azijos šalių kultūros

Turinys:
Rytų
Azija.........................
....................2
Kinijos
kultūra:........................
...................2

Didžioji kinų
siena.........................
..............2

Imperatoriaus Cino
kariuomenė......................
.........3

Istorija........................
......................3

Arbatos
ceremonija......................
................4

Japonija........................
.......................4

Sodai.........................
.....................4

Arbatos gėrimo
ceremonija......................
...........5

Sportas.......................
......................5

Animacija.......................
.....................6

Vaidybos
menas.........................
...............6

Politinė
sistema.......................
................7

Šventės.......................
.....................7

Japonų
mafija........................
..................8

Korėja........................
.......................9
Taivanis........................
......................9

Literatūra......................
.....................10

Rytų AZIJA

Rytų azijai priklauso Kinija, Jaonija, Korėja, Mongolija ir Taivanas. Šiose
šalyse gyvena mongolidų rasės žmonės ir visi jie turi savas dradicijas ir
paročius. Savitą kultūrą ir gyvenimo budą.

Kinijos kultūra 

Daugelis lietuvių, galbūt paprasčiausiai dėl informacijos stokos, Kiniją
pažįsta tik kaip technologijų ir kažkokių keistų žmonių šalį. Kažkodėl ir
žiniasklaida stengiasi išpūsti visokias keistenybės, kad ir “šunų valgymą”,
išties, Kinijoje yra mažyte saujelė žmonių (pora dešimčių, prie bendro
gyventojų skaičiaus tai lygu nuliui) priklausančių sektai ir nieko bendro
neturinčių su Kinijos kultūra, kurie išties taip ellgiasi. Tačiau,
pasižvalgę po Lietuvėlę ir sektas dar ne to rastumėm! Dauguma kiniečių –
labai protingi ir išsilavinę žmonės, žinoma, šalis didelė , joje yra visko
, ir turto ir skurdo, bet kur to nėra? Visgi ir žmonės, ir gamta, ir
Kinijos kultūra sudaro pasakiškai savitą, įdomų pasaulį, kontrastingą
pasaulį.
Tai unikalus kraštas! Siūlyčiau kiekvienam pasidomėti šia Rytų šalimi su
nepakartojamo grožio gamta, fantastiškais kalnais, gilia kultūra, istorija,
paslaptimis ir, be abejo, virtuve. Kinija įdomi tiek geografiniu požiūriu,
kelionės joje palieka neišdildomą įspūdį, tiek istoriniu, tiek dvasiniu
 aspektu (vienos anksčiausių civilizacijų susikūrė Kinijoje, Rytų kovos
menai, dvasiniai mokymai taaip pat sklinda iš Kinijos, netgi arbata ir
sugalvota Kinijoje! nekalbant jau apie Kinų mediciną, ir panašius
dalykus.). Žodžiu rasti joje galima visko, ko tik ieškosi, ir daug daugiau
nei kada nors tikėjotės surasti.
Na, šalis tolima, bet ne tolesnė nei Amerika! O ir pigesnė. 🙂

)
Visgi Kinija ne vienintelė Azijos šalis, kurioje yra piramidžių.
netikite? Tada pasižvalgykit po tekančios saulės šalį!
Kinijos kultūros pasiekimai:

1. Kinų raštas – specifiniai hieroglifai.

2. Irigacinė žemdirbystė.

3. Gebėjimas lydyti metalus, bronzos naudojimas.

4. Vėliau kinai išranda šilką, popierių. Taip pat kompasą, paraką,

seismografą, porcelianą. Pastaruosius europiečiai turėjo išrasti iš

naujo.

5. Rašalas.

6. Presas.

7. Konfucijaus mokymas

Didžioji kinų siena

Pagrindinis straipsnis: Didžioji kinų siena
Didžioji kinų siena – gynybinis įrengimas Kinijos šiaurėje ir šiaurės
vakaruose, viena įspūdingiausių Kinijos įžymybių. Tai didžiausias statinys
pasaulyje, manoma, kad sienos ilgis siekia apie 6350 km (pagrindinės sienos
ilgis apie 2400 km).

Imperatoriaus Cino kariuomenė[pic]

Keramikinių kareivių armija
Qin Shihuang (pirmasis Kinijos imperatorius) buvo palaidotas Šansi
provincijoje maždaug 35 km į rytus nuo Xi’an miesto.
1970 m. šalia piramidės, kurioje palaidotas imperatorius atrasta visa
keramikinių kareivių armija (terakota). Pirmasis Kinijos imperatorius juos
čia užkasė, kad saugotų jo mauzoliejų (po piramide), kuris iki šiol nėra
ištyrinėtas, ir kelią į pomirtinį gyvenimą.
Tuo metu Kinijoje žmmonių aukojimas nebuvo įprastas reiškinys kaip kitose
kultūrose, todėl vietoj gyvų žmonių kariuomenės, jis buvo palaidotas su
simboline, realaus žmonių dydžio, kareivių terakota ir arkliais.
Tai pirmasis atvejis istorijoje, kai kažkas atrasta šalia piramidės
(atkasti 8000 kareivių, išrikiuotų pagal to meto karines tradicijas).

Istorija

Pagrindinis straipsnis Kinijos istorija, taip pat žr. Kinijos Respublikos
istorija, Kinijos Liaudies Respublikos istorija
Kinija yra vienas ankstyviausių žmonijos civilizacijos centrų. Kaip ir
Šumero, Indo slėnio bei Majų ir galbūt Senovės Egipto civilizacijos, ji
nepriklausomai išrado raštą. Šį raštą kinai ir japonai naudoja iki šiol, iš
dalies jį naudoja ir

r korėjiečiai bei vietnemiečiai.
Tradiciškai pirmąja Kinijos dinastija laikoma pusiau legendinė Sia
dinastija. Naujausi Bronzos amžiaus gyvenviečių kasinėjimai Henano
provincijoje patvirtina dinastijos egzistavimo galimybę. Vis dėlto pirmoji
dinastija, kurios egzistavimu niekas neabejoja, yra Šang dinastija, XVIII-
XII amžiais pr. m. e. valdžiusi teritoriją apie Huanghės baseiną. Ją
pakeitė Džou dinastija (XIII-V a. pr. m. e.), kuri palaipsniui suskilo į
daug smulkių, nuolat tarpusavyje kariaujančių valstybių. Šiuo politiškai
nestabiliu laikotarpiu gimė svarbiausios Kinijos filosofinės sistemos –
konfucianizmas ir daoizmas.
[pic]
Fusi ir Niuva – mitologiniai personažai
III amžiaus pabaigoje Kiniją suvienijo Čin (Qin) dinastijos valdovas Ši
Huangdi, tapęs pirmuoju Kinijos imperatoriumi. Jis taip pat prijungė ir
Pietų Kiniją. Po Ši Huangdi mirties prasidėjo visuotinis sukilimas,
dinastija žlugo ir valstybė vėl iširo. Tačiau brutali Ši Huangdi
centralizacijos politika padėjo sukurti tvirtas visuomenės struktūras,
kurios išliko ir po sukilimo. Jų pagrindu valstybę iš naujo suvienijo Han
dinastija, valdžiusi nuo III a. pr. m. e. pabaigos iki 220 m. e. metų.
Dinastijai žlugus vėl sekė susiskaldymo periodas. 580 metais valstybę vėl
suvienijo Sui dinastija. Valdant po jos sekusioms Tang ir Song dinastijoms
Kinija išgyveno savo aukso amžių. Nuo VII iki XIV amžiaus ji buvo bene
technologiškai ir kultūriškai pažangiausias kraštas pasaulyje. Song
dinastija žlugo po mongolų invazijos 1279 metais. Mongolų karo vadas Kublai
Chanas pradėjo Juan dinastiją. 1368 metais mongolai buvo išstumti, šalį ėmė
valdyti Ming dinastija (iki 1644). Ją pakeitusi Čing dinastija valdė iki
1911 metų, ka
ada buvo įkurta Kinijos respublika.
XIX a. – XX a. pr. Kinijos santykinė politinė, ekonominė ir karinė galia
susilpnėjo, regione ėmė dominuoti Japonija ir Vakarų valstybės.Kinijos
imperija egzistavo iki Kinijos respublikos sukūrimo 1912 m., tačiau per
kelis tolimesnius dešimtmečius Kinijos Respublika buvo paralyžuota karo
vadų, kurie įsitvirtino regionuose, o per Antrąjį Kinijos-Japonijos karą
Japonijos imperija užėmė didelis Kinijos teritorijas. Tuo tarpu šalį draskė
Kinijos pilietinis karas, kuriame grūmėsi nacionalistai ir komunistai.
Po pergalės pilietiniame kare Mao Dzeduno vadovaujami kinų komunistai 1949
m. įkūrė Kinijos Liaudies Respubliką, nacionalistai buvo priversti
pasitraukti su savo vyriausybe į Taivaną, kurį jie valdė nuo Antrojo
pasaulinio karo pabaigos. Nuo to laiko Kinijos respublika valdo tik
taivaną, Peskadorų salas ir keletą salų Fujian provincijos pakrantėje,
įskaitant Kinmen ir Matsu salas bei keletą salų Pietų Kinijos jūroje.

Arbatos ceremonija

      Jei Jūs paklaustumėte, kuo skiriasi tradicinis arbatos gėrimas nuo
ceremonijos ir ką dar galima veikti “Arbatos magijoje”, atsakymas būtų
maždaug toks:

      Arbatos gėrimo ceremonija rengiama atskiroje patalpoje, vadinamoje
ceremonijų kambariu, dalyvaujant Arbatos Vyksmo vedančiajam, kuris išsamiai
supažindins su senąja kinų tradicija, aprašyta Lu Ju traktate “Ča Dzin”.
Nuo tradicinio kinų arbatos gėrimo, kuris atliekamas arbatos salėje,
ceremonija skiriasi savo rituališkumu, kuris, beje, yra žymiai mažesnis
negu japoniškoje tradicijoje. Šioje kinų tradicijoje didžiausias dėmesys
skiriamas Arbatai, kur šis žodis reiškia ne vien arbatos lapą, bet ir
bendrą vedančiojo ir svečių procesą, dalyvaujant gyvai ugniai, šaltinio
vandeniui bei tos Ar

rbatos paslapčiai, kurią susirinkusieji turi galimybę
būtent tą vakarą išgirsti.

      Ši arbata gali būti tyli, leidžianti grožėtis nukritusio vandens lašo
garsu ir jo nepakartojamu atspindžiu mūsų vidiniame pasaulyje. Ji gali
tapti ir bendravimu, kuomet susipažįstam vienas su kitu subtilesniame
lygmeny, ten, kur dalinamės kvėpavimu – pačiu asmeniškiausiu dalyku, kurį
turime. Po to galima pasakyti: “aš su šiuo žmogum JAU gėriau arbatą”. Jau
tapo gražia tradicija padovanoti ceremoniją gimtadienio proga. Perskaityti
mėgstamas eiles, kam paprastai nebūna laiko, ir pačiam užrašyti savo
mintis. Susėdus su artimais žmonėmis padovanoti Laiką. Ne tą, kasdienišką
ir buiti�ką, bet kitokį. Sakralinį laiką, kurio nors truputis būtinas mums
kaip vanduo.

Japonija.

Japonija (Nippon arba Nihon 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės
kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos
jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Jos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios
Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį
Azijos žemyno atžvilgiu. Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija,
Japonija buvo žinoma Va (Wa, 倭 „taika“, „harmonija“) arba Jamato (Yamato,
大和 „Kalnų kelias“) pavadinimais.
Sodai

    Japonų sodai yra išsiskiriantys ir gerai žinomi visame pasaulyje tuo,
kad sukuria simbolines jūros ir peizažo miniatiūras, kurios sutelpa į tik
kelis šimtus, ar dar mažiau metrų. Vystantis iš rafinuotos valdančiosios
klasės ir Budizmo ir Šintoizmo principų, japonų sodai taip pat yra keičiami
augalais, smėliu, vandeniu ir akmenimis, kurie, atspindi gamtos grožį.

    Nesuskaičiuojamai daug sodų buvo rasta šventyklų požemiuose, kuriems
yra šimtai metų. Ypatingai turtingas tokiais sodais yra Kyoto. Geriausi
pavyzdžiai būtų-  imperatorinė Katsura vila, Ginkakuji ir Kinkakuji
pavilijonai, Nijo pilis, ir įžymus Ryoanji šventyklos akmenų sodas.
Tokijuje taip pat yra tokių sodų, kuriuos vertėtų aplankyti, tai- Higashi
Gyoen Sodas, Hama Rikyu Sodas ir Koishikawa Korakuen. Tuo tarpu didelis
Shinjuku Gyoen parkas, imperatorinei šeimai buvo tiesiog maloni vieta.
Kitur šalyje įsimintini sodai yra Kenrokuen, Ishikawa ir t.t.

Arbatos gėrimo cereminija

   Daugeliui, ko gero, teko girdėti apie arbatos gėrimo ceremoniją.
Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią
ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai
skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar
net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam
tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai irgi savita Japonijos
kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai.
Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų
susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana. Nors Vakaruose ir puokštė, ir
gėlių aranžavimo menas vadinami vienodai: ikebana, patys japonai turi
skirtingus žodžius: puokštė vadinama ikebana, o menas – kadō. Tas pats
pasakytina ir apie arbatos gėrimą: arbatos gėrimo ceremonija japoniškai
vadinama cha-no yu, o ceremonijų rengimo menas – sadō. Pasigrožėję ikebana,
priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos,
svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal
tradiciją japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. Ir ikebana, ir eilėraštis
primena tuos pačius Heian laikus, kai po meilės nakties meilužiai vienas
kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele

Sportas

    Didžioji dauguma Japonijos žmonių domisi sportu ir skirtingais kovos
menais. Kelis jų, pati šalis yra išgarsinus pasaulyje, kaip pavyzdžiui
tradiciniai kovos menai.

    Kiekvienas bent kiek užsiimantis sportu tikrai žino nacionalinį Japonų
Sumo- imtynes, kurios dažniausiai atliekamos Shinto šventykloje per šventes
arba minėtinomis dienomis. Viskas vyksta ringe, kuriame susitinka du
milžiniški vyrai, laimi tas, kuris pirmas išstums savo priešininką iš ringo
arba parvers ant žemės. Apskritai taisyklės yra labai sudėtingos.

  Judo yra savigynos menas, gimęs Japonijoje ir dabar paplitęs tarp
entuziastų visame pasaulyje. Remiantis sverto taisykle priešininko jėga yra
panaudojama savo labui. Judo yra gavęs Olimpinių žaidynių medalį ir tapo jų
dalimi.

    Karate yra kova be ginklų, išvystyta Okinawan valstiečių, kuriems žemių
valdytojai drausdavo nešiotis ginklus. Naudojantis sutelkta energija Karate
ekspertas ranka arba koja gali sulaužyti nuo plonos lentelės iki plytos,
vienu smūgiu.

    Aikido yra dar viena karinio meno šaka, kurioje taip pat sutelkiama
energija, tačiau ją panaudojant kartu su priešininko jėga. Labiausiai
Aikido yra vertinamas tarp jo pasiekėjų, kaip būdas sustiprinti savo fizinę
jėgą.

    Taip pat lavinamos ir moderniojo sporto šakos.

    Beisbolas Japonijoje yra toks populiarus, kad jo mėgėjai net nustemba
išgirdę, jog amerikiečiai taip pat jį laiko savo nacionaliniu sportu. Ypač
populiarios yra metų serijos, žaidžiamos tarp vyresnių vidurinių mokyklos
klasių mokinių. Profesionalus beisbolas taip pat neatsilieka- yra dvylika
komandų, kurias remia pagrindinės korporacijos.

    Šiuo metu Japonijoje futbolas labiausiai palitęs tarp vaikų ir jaunimo.
Pastaroji- Jaunimo lyga buvo įkurta 1993 metais ir yra pripažinta, kaip
aukščiausios klasės. Ji susideda iš 14 komandų, kuriuose žaidžia geriausi
žaidėjai.

    Golfas Japonijoje taip pat gana populiarus sportas. Yra daug pirmos
klasės golfo kursų kaimuose, netoli visų didžiųjų miestų ir pačiuose
miestose. Nesuskaičiuojamai daug žmonių ten lankosi ir domisi šiuo sportu.

    Visuose miestose yra viešų ir privačių plaukimo baseinų, todėl
plaukimas čia yra prieinamas aktyvus laisvalaikio praleidimas. Ir žinoma,
vasara, pajūrio krantai yra pagrindinė vandens mylėtojų lankymosi vieta.

    Alpinistai Japonijoje taip pat turi kur pasireikšti- Japonijos Alpėse
gerai išvystyta ir ši spoto šaka leidžia siekti kalnų aukštumų.

    Slidinėjimas yra tepęs svarbiu šalies verslu. Žiemą milijonai
slidinėtojų traukia į savo mėgiamas vietas- Honshu ir Hokkaido kalnus.
Slidinėjimas čia taip paplitęs, jog vasarą yra sudarytos sąlygos
treniruotis- specialios nuožulniosios plokštumos.

    Tarp jaunimo labai paplitęs ir tenisas. Yra daug privačių ir viešųjų
teniso kortų. Dauguma pirmos klasės viešbučių taip pat siūlio šį malonumą
savo nuosavuosiuose kortuose
Animacija

        Kalbant apie Japonijos kultūrą, nereiktų pamiršti pačių jų kuriamos
animacijos, vadinamos anime. Tai animaciniai filmai, kuriuose vaizduojamas
žmonių gyvenimas, antirealistiškos situacijos ir t.t. Anime skirstoma į
daugiau skirtingų žanrų, tai- komedijos, nuotykiniai, dramos,
psichologiniai filmai ir kiti. Nors viskas yra piešta, arba ranka arba
kompiuterine grafika (3d), didelė šios animacijos dalis nėra skirta
vaikams, kaip kad “Pokemonai”/ “Digimonai”, ar tos pačios “Drakonų kovos”,
tai labiau jaunimui nuo 17-18 metų ir visiems kitiems, vyresniems žmonėms
(Serial Experiments Lain, GITS, Akira, Samurai X ir t.t.). Labiausiai
anime, be Japonijos, yra paplitusi Vokietijoje ir Amerikoje, tačiau nemažai
besidominčių žmonių yra ir Lietuvoje.

        Taip pat reikėtų paminėti manga, tai komiksų tipo knygos,
leidžiamos atskirai, arba dažnai randamos japonų laikraščiuose. Tai lygiai
tokių pat žanrų, kaip ir anime, piešiniai, tik dabar, norint suprast
veiksmą, reikia skaityt, o ne žiūrėt

 Vaidybos menas

    Jau daugiau nei prieš 700 metų sukurtas japonų Nacionalinis teatras Noh
yra gerai žinomas visame pasaulyje. Negalima nepastebėti aktorių judesių,
nuostabių rūbų ir kaukių- būtent jie atspindi personažo charakterį ir
bruožus. Noh nėra vaidinamas vien tik teatro scenose, jį taip pat galima
pamatyti mokyklose, tokiose kaip Kanze Nohgakudo, Tokijuje. Noh dažniausiai
atliekamas šventyklose, po atviru dangum.

    Gerai žinoma ir Kabuki šimtmetinė klasikinė drama. Naudojamas ryškus
makiažas, impozantiški kostiumai, veiksmas, netgi kovos su kardais. Kabuki
ištisus metus galima pamatyti Tokijuje, Kabuki- za. O taip pat ir
Nacionaliniame Japonijos Teatre.

    Bunraku yra kruopščiai paruoštas lėlių teatras, vaidinamas trijų
aktorių, kurie valdo lėles. Dažniausiai vaidinamas vaizdingas ir egzotiškas
pasakojimas.   

Politinė sistema

Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva –
imperatorius. Jo oficialūs titulai – Tenas ir Mikado. Jis yra valstybės
simbolis ir neturi realios politinės galios.
Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji
rūmai: Atstovų rūmai (Shugi-in) ir patarėjų rūmai (Sangi-in).
Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro
pirmininko.
Nuo 1955 m. su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų
demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto)

Šventės

Sausio 23 d.

Imperatoriaus diena
Imperatoriaus diena – tai valstybės diena. Šios šventės metu vienintelį
kartą per metus šalies svečiai ir gyventojai oficialiai įleidžiami į
imperatoriaus rūmus.
Kovo 3 d.
HINAMACURI – Mergaičių šventė
Mergaičių šventės metu japonų namuose, kuriuose auga mergaitės, iš
japoniškų lėlių daromas altorėlis, primenantis imperatoriaus rūmus.
Altorėlis yra sudarytas iš kelių pakopų: viršuje imperatorius,
imperatorienė, žemesnėje pakopoje rūmų damos, dar žemiau arbatos gėrimo
ceremonijos statulėlės, arba turtingos mergaitės kraitis, apačioje – sodo
improvizacija. Šio altorėlio dydis priklauso nuo šeimos turtingumo, nes
lėlės ir Japonijoje yra brangios. Mergaitės gauna dovanų japoniškų lėlių,
kurias puošia tautiniais drabužiais. Namuose pagal tradicijas atliekamas
arbatos gėrimo ritualas, skirtas mergaitėms.
Liepos 7 d.

TANABATA (įsimylėjėlių diena) – Audėjos diena arba žvaigždžių šventė.
Pasak legendos, du įsimylėjėliai įsikūnijo dviejose žvaigždėse, perskirti
paukščių tako. Jiems lemta susitikti tik tą naktį. Japonijoje įsimylėję
žmonės šią dieną ant autentiško popieriaus rašo laiškus, kuriuose išdėsto
savo troškimus.
Rugpjūčio 13 d.

OBON – Mirusiųjų šventė
Japonai tiki, kad šios šventės metu į namus sugrįžta protėvių vėlės. Todėl
yra tvarkomi namai, protėvių kapai, degami žibintai, paliekama maisto,
lankomi visi žinomi giminės kapai, meldžiamasi.
Lapkričio 15 d.

ŠIČI-GO-SAN (7-5-3)
Trejų ir septynerių metų mergaitės bei penkerių metų berniukai šią dieną
vedami į šventyklas pasimelsti už savo sveikatą, ilgaamžiškumą.

Japonų mafija

Jakudza

Jakudza (Yakuza; japon. やくざ ar ヤクザ) – japoniškas mafijos atitikmuo,
gerai organizuotos kriminalinės grupuotės.

Kilmė ir tradicijos

Yra kelios jakudzos kilmės versijos, tačiau nei viena jų nėra labiau
pagrįsta už kitas.
Kabuki-mono teorija jakudzą kildina iš XVII a. keisto samurajų klano,
išsiskyrusio neįprastomis šukuosenomis, apranga ir labai ilgais kardais.
kabuki-mono dar buvo žinomi kaip hatamoto-yakko (Šoguno tarnai). Tokugavos
eroje – ilgos taikos periodas – samurajų paslaugos nebuvo labai
reikalingos, todėl tapę roninais jie neužilgo perėjo prie kriminalinio
gyvenimo būdo. Šiuolaikiniai jakuzos nariai atmeta kabuki-mono teoriją ir
kildina save iš machi-yakko (miesto pagalbininkai) – grupuotės, gynusios
kaimus nuo plėšikų. Ši versija pristato jakudzą kaip rytietišką Robino Hudo
atitikmenį, gynusį skurdžius ir bejėgius.
[pic]Jakudzos nariai yra skirstomi į tris grupes: tekiya (narkotikų
dileriai), bakuto (lošėjai) ir gurentai (gangsteriai). Narkoprekeivių ir
lošėjų šaknys siekia XVIII a., tuo tarpu gurentai atsirado tik po Antro
pasaulinio karo, kylant juodosios rinkos prekių paklausai.
Tradiciškai narkoprekeiviai dirbdavo turguose ir mugėse, o lošėjai daugiau
prisilaikė miestuose. Gurentai buvo didelis kontrastas šioms dviems
grupuotėms, kadangi jų organizacijos susikūrė ir veikė pagal Al Kaponės
tipo gangsterinių JAV grupuočių principą, tikslų siekdamos atviru smurtu ir
grasinimais.
Nestabili Japonijos padėtis pralaimėjus Antrą pasaulinį karą, ypatingai
prastas pragyvenimo lygis bei stiprių antikriminalinių struktūrų trūkumas
sudarė puikias prielaidas vystytis ir klestėti organizuotam
nusikalstamumui.
Pats žodis jakudza ( yakusa) pažodžiui vietiniu dialektu reiškia tris
skaičius: ya 8, ku 9 ir sa 3, kuriuos susumavę gauname 20. Tai yra
pralaiminti ranka japonų hanafuda kortų žaidime ir simbolizuoja jų
atstumtumą, “blogosios visuomenės rankos”. Panašiai, kaip Amerikos
baikeriai išsitatuiruoja frazę born to lose (gimę pralaimėti, angl.)
Ypatingas jakudzos narių skiriamasis bruožas yra tatuiruotės, daugiau
primenančios tapybą. Dažnai jos dengia labai didelę kūno dalį: visą nugarą,
rankas, net ir kojas ar krūtinę. Pagal tradiciją, jos daromos senoviniu
būdu, kuris yra labai skausmingas ir užima daug laiko. Tatuiruočių darymas
laikomas ištvermės išbandymu. Dažniausi piešinių motyvai – mitologija,
demonai, budizmas. Paskutiniu metu ši tradicija nyksta. Dažnai jakudza
išsiskiria ir senu (maždaug 1950-ųjų mados) aprangos stiliumi ir poilgiais
atgal šukuojamais, pomada suteptais plaukais.
Skirtingai nuo daugumos kitų kriminalinių grupuočių, jakudza neslepia savo
identiteto. Neretai jų klubai būna pažymėti aiškiais, visiems suprantamais
ženklais.
Naujai priimtas narys tam tikroje ceremonijoje, sėdėdamas priešais savo
oyabun, kartu išgeria sūdytos sakės su žuvų žvynais, simbolizuojančios
kraują. Oyabun taurė paprastai būna pilnesnė, tai simbolizuoja skirtingus
jų statusus.
Kažkuo prasižengęs jakudzos narys paprastai atlieka yubizume ceremoniją.
Gavęs iš savo vyresniojo peilį (kaip ženklą, ką turi daryti), jis
nusipjauna vieną mažojo piršto sanarį. Kitą kartą jau bus kitas sanarys,
vėliau gal ir kitas pirštas. tik paprastai tiek labai nevykę nariai
neišgyvena iki kito piršto. Ši ceremonija taip pat turi istorines šaknis –
netekus mažojo piršto sanario, labai suprastėja galimybės gerai valdyti
kardą. Dabar ritualas jau grynai simbolinis.

Korėja

Viduramžių kultūra, kurią Korėja perėmė iš Kinijos, stiprios konfucianizmo
tradicijos. Kelis kartus buvusi vasaline valstybe, okupuota mongolų-
totorių, pulta Japonijos ir iki Džioson (Joseon, Chosŏn) dinastijos ilgą
laiką buvo visiškai uždaryta, taigi ir nepažini užsieniečiams. Tačiau
būtent čia buvo sukurtas savitas korėjietiškas raštas, kuris šiandien
įtrauktas į UNESCO dokumentinio paveldo fondą. XX a. pradžioje Korėja buvo
okupuota Japonijos, todėl iki šiol nesutaria su savo kaimynais. Po Antrojo
Pasaulinio karo ji buvo padalyta: tarp Rytų (SSRS) ir Vakarų (JAV), o po to
dar ir nusiaubta Korėjoje vykusio karo. Šiuo metu Korėja yra vienintelė
valstybė pasaulyje, vis dar padalinta pusiau. Šiaurės Korėja tarsi tęsia
tūkstantmečių tradicijas: užsidariusi savyje ir neįsileidžia jokių
naujovių. Pietų Korėja savo ekonominiu augimu nustebino pasaulį dar labiau
nei Japonija. Korėja, Singapūras, Honkongas ir Taivanis – tai šlays, kurias
pasaulis vadina keturiais Azijos tigrais.

Taivanis

Dėl Taivanio politinio statuso iki šiol nesutaria visas pasaulis. Kinija
iki šiol neatsisakė komunistiniu idėjų, o Taivanis jau senokai žengia
kapitalizmo keliu ir savo ekonominiu augimu nenusileidžia daugeliui
didžiųjų valstybių. Gali pasirodyti, kad taivaniečiai – tie patys kinai,
kalbantys panašia kalba, rašantys sudėtingais hieroglifais. Tačiau bet
kuris taivanietis labai įsižeis pavadintas kinu. Lietuviams tikriausiai iki
šiol nelabai aišku, kas yra tas Taivanis. Susiduriame su panašia situacija
kalbėdami apie žydus ir arabus, kurie savo ištakomis laiko tuos pačius
biblinius herojus: Abraomą, Izaoką, Mozę, tačiau dabar jie – veik didžiausi
priešai pasaulyje.  Kinai ir taivaniečiai garbina tuos pačius revoliucijos
veikėjus – Sun Jatseną ir Čiang Kaišeką, tačiau iki šiol negali susitarti
dėl tarpusavio santykių.
 

Literatūra:
www.google.lt
lt.wikipedia.org
www.ku.lt

Leave a Comment