………………………………………………………10
Rytų AZIJA
Rytų azijai priklauso Kinija, Jaonija, Korėja, Mongolija ir Taivanas. Šiose šalyse gyvena mongolidų rasės žmonės ir visi jie turi savas dradicijas ir paročius. Savitą kultūrą ir gyvenimo budą.
Kinijos kultūra
Daugelis lietuvių, galbūt paprasčiausiai dėl informacijos stokos, Kiniją pažįsta tik kaip technologijų ir kažkokių keistų žmonių šalį. Kažkodėl ir žiniasklaida stengiasi išpūsti visokias keistenybės, kad ir „šunų valgymą”, išties, Kinijoje yra mažyte saujelė žmonių (pora dešimčių, prie bendro gyventojų skaičiaus tai lygu nuliui) priklausančių sektai ir nieko bendro neturinčių su Kinijos kultūra, kurie išties taip elgiasi. Tačiau, pasižvalgę po Lietuvėlę ir sektas dar ne to rastumėm! Dauguma kiniečių –
labai protingi ir išsilavinę žmonės, žinoma, šalis didelė , joje yra visko
, ir turto ir skurdo, bet kur to nėra? Visgi ir žmonės, ir gamta, ir
Kinijos kultūra sudaro pasakiškai savitą, įdomų pasaulį, kontrastingą pasaulį.
Tai unikalus kraštas! Siūlyčiau kiekvienam pasidomėti šia Rytų šalimi su nepakartojamo grožio gamta, fantastiškais kalnais, gilia kultūra, istorija, paslaptimis ir, be abejo, virtuve. Kinija įdomi tiek geografiniu požiūriu, kelionės joje palieka neišdildomą įspūdį, tiek istoriniu, tiek dvasiniu aspektu (vienos anksčiausių civilizacijų susikūrė Kinijoje, Rytų kovos menai, dvasiniai mokymai taip pat sklinda iš Kinijos, netgi arbata ir sugalvota Kinijoje! nekalbant jau apie Kinų mediciną, ir panašius dalykus.). Žodžiu rasti joje galima visko, ko tik ieškosi, ir daug daugiau nei kada nors tikėjotės surasti.
Na, šalis tolima, bet ne tolesnė nei Amerika! O ir pigesnė… 🙂
Visgi Kinija ne vienintelė Azijos šalis, kurioje yra piramidžių…
netikite? Tada pasižvalgykit po tekančios saulės šalį!
Kinijos kultūros pasiekimai:
1. Kinų raštas – specifiniai hieroglifai.
2. Irigacinė žemdirbystė.
3. Gebėjimas lydyti metalus, bronzos naudojimas.
4. Vėliau kinai išranda šilką, popierių. Taip pat kompasą, paraką, seismografą, porcelianą. Pastaruosius europiečiai turėjo išrasti iš naujo.
5. Rašalas.
6. Presas.
7. Konfucijaus mokymas
Didžioji kinų siena
Pagrindinis straipsnis: Didžioji kinų siena
Didžioji kinų siena – gynybinis įrengimas Kinijos šiaurėje ir šiaurės vakaruose, viena įspūdingiausių Kinijos įžymybių. Tai didžiausias statinys pasaulyje, manoma, kad sienos ilgis siekia apie 6350 km (pagrindinės sienos ilgis apie 2400 km).
Imperatoriaus Cino kariuomenė[pic]
Keramikinių kareivių armija
Qin Shihuang (pirmasis Kinijos imperatorius) buvo palaidotas Šansi provincijoje maždaug 35 km į rytus nuo Xi’an miesto.
1970 m. šalia piramidės, kurioje palaidotas imperatorius atrasta visa keramikinių kareivių armija (terakota). Pirmasis Kinijos imperatorius juos čia užkasė, kad saugotų jo mauzoliejų (po piramide), kuris iki šiol nėra ištyrinėtas, ir kelią į pomirtinį gyvenimą.
Tuo metu Kinijoje žmonių aukojimas nebuvo įprastas reiškinys kaip kitose kultūrose, todėl vietoj gyvų žmonių kariuomenės, jis buvo palaidotas su simboline, realaus žmonių dydžio, kareivių terakota ir arkliais.
Tai pirmasis atvejis istorijoje, kai kažkas atrasta šalia piramidės (atkasti 8000 kareivių, išrikiuotų pagal to meto karines tradicijas).
Istorija
Pagrindinis straipsnis Kinijos istorija, taip pat žr. Kinijos Respublikos istorija, Kinijos Liaudies Respublikos istorija
Kinija yra vienas ankstyviausių žmonijos civilizacijos centrų. Kaip ir
Šumero, Indo slėnio bei Majų ir galbūt Senovės Egipto civilizacijos, ji nepriklausomai išrado raštą. Šį raštą kinai ir japonai naudoja iki šiol, iš dalies jį naudoja ir korėjiečiai bei vietnemiečiai.
Tradiciškai pirmąja Kinijos dinastija laikoma pusiau legendinė Sia dinastija. Naujausi Bronzos amžiaus gyvenviečių kasinėjimai Henano provincijoje patvirtina dinastijos egzistavimo galimybę. Vis dėlto pirmoji dinastija, kurios egzistavimu niekas neabejoja, yra Šang dinastija, XVIII-
XII amžiais pr. m. e. valdžiusi teritoriją apie Huanghės baseiną. Ją pakeitė Džou dinastija (XIII-V a. pr. m. e.), kuri palaipsniui suskilo į daug smulkių, nuolat tarpusavyje kariaujančių valstybių. Šiuo politiškai nestabiliu laikotarpiu gimė svarbiausios Kinijos filosofinės sistemos –
konfucianizmas ir daoizmas.
[pic]
Fusi ir Niuva – mitologiniai personažai
III amžiaus pabaigoje Kiniją suvienijo Čin (Qin) dinastijos valdovas Ši
Huangdi, tapęs pirmuoju Kinijos imperatoriumi. Jis taip pat prijungė ir
Pietų Kiniją. Po Ši Huangdi mirties prasidėjo visuotinis sukilimas, dinastija žlugo ir valstybė vėl iširo. Tačiau brutali Ši Huangdi centralizacijos politika padėjo sukurti tvirtas visuomenės struktūras, kurios išliko ir po sukilimo. Jų pagrindu valstybę iš naujo suvienijo Han dinastija, valdžiusi nuo III a. pr. m. e. pabaigos iki 220 m. e. metų.
Dinastijai žlugus vėl sekė susiskaldymo periodas. 580 metais valstybę vėl suvienijo Sui dinastija. Valdant po jos sekusioms Tang ir Song dinastijoms
Kinija išgyveno savo aukso amžių. Nuo VII iki XIV amžiaus ji buvo bene technologiškai ir kultūriškai pažangiausias kraštas pasaulyje. Song dinastija žlugo po mongolų invazijos 1279 metais. Mongolų karo vadas Kublai
Chanas pradėjo Juan dinastiją. 1368 metais mongolai buvo išstumti, šalį ėmė valdyti Ming dinastija (iki 1644). Ją pakeitusi Čing dinastija valdė iki
1911 metų, kada buvo įkurta Kinijos respublika.
XIX a. – XX a. pr. Kinijos santykinė politinė, ekonominė ir karinė galia susilpnėjo, regione ėmė dominuoti Japonija ir Vakarų valstybės.Kinijos imperija egzistavo iki Kinijos respublikos sukūrimo 1912 m., tačiau per kelis tolimesnius dešimtmečius Kinijos Respublika buvo paralyžuota karo vadų, kurie įsitvirtino regionuose, o per Antrąjį Kinijos-Japonijos karą
Japonijos imperija užėmė didelis Kinijos teritorijas. Tuo tarpu šalį draskė
Kinijos pilietinis karas, kuriame grūmėsi nacionalistai ir komunistai.
Po pergalės pilietiniame kare Mao Dzeduno vadovaujami kinų komunistai 1949
m. įkūrė Kinijos Liaudies Respubliką, nacionalistai buvo priversti pasitraukti su savo vyriausybe į Taivaną, kurį jie valdė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nuo to laiko Kinijos respublika valdo tik taivaną, Peskadorų salas ir keletą salų Fujian provincijos pakrantėje, įskaitant Kinmen ir Matsu salas bei keletą salų Pietų Kinijos jūroje.
Arbatos ceremonija
Jei Jūs paklaustumėte, kuo skiriasi tradicinis arbatos gėrimas nuo ceremonijos ir ką dar galima veikti „Arbatos magijoje”, atsakymas būtų maždaug toks:
Arbatos gėrimo ceremonija rengiama atskiroje patalpoje, vadinamoje ceremonijų kambariu, dalyvaujant Arbatos Vyksmo vedančiajam, kuris išsamiai supažindins su senąja kinų tradicija, aprašyta Lu Ju traktate „Ča Dzin”.
Nuo tradicinio kinų arbatos gėrimo, kuris atliekamas arbatos salėje, ceremonija skiriasi savo rituališkumu, kuris, beje, yra žymiai mažesnis negu japoniškoje tradicijoje. Šioje kinų tradicijoje didžiausias dėmesys skiriamas Arbatai, kur šis žodis reiškia ne vien arbatos lapą, bet ir bendrą vedančiojo ir svečių procesą, dalyvaujant gyvai ugniai, šaltinio vandeniui bei tos Arbatos paslapčiai, kurią susirinkusieji turi galimybę būtent tą vakarą išgirsti…
Ši arbata gali būti tyli, leidžianti grožėtis nukritusio vandens lašo garsu ir jo nepakartojamu atspindžiu mūsų vidiniame pasaulyje. Ji gali tapti ir bendravimu, kuomet susipažįstam vienas su kitu subtilesniame lygmeny, ten, kur dalinamės kvėpavimu – pačiu asmeniškiausiu dalyku, kurį turime. Po to galima pasakyti: „aš su šiuo žmogum JAU gėriau arbatą”. Jau tapo gražia tradicija padovanoti ceremoniją gimtadienio proga. Perskaityti mėgstamas eiles, kam paprastai nebūna laiko, ir pačiam užrašyti savo mintis. Susėdus su artimais žmonėmis padovanoti Laiką. Ne tą, kasdienišką ir buiti�ką, bet kitokį. Sakralinį laiką, kurio nors truputis būtinas mums kaip vanduo.
Japonija
Japonija (Nippon arba Nihon 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Jos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios
Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį
Azijos žemyno atžvilgiu. Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija,
Japonija buvo žinoma Va (Wa, 倭 „taika“, „harmonija“) arba Jamato (Yamato,
大和 „Kalnų kelias“) pavadinimais.
Sodai
Japonų sodai yra išsiskiriantys ir gerai žinomi visame pasaulyje tuo, kad sukuria simbolines jūros ir peizažo miniatiūras, kurios sutelpa į tik kelis šimtus, ar dar mažiau metrų. Vystantis iš rafinuotos valdančiosios klasės ir Budizmo ir Šintoizmo principų, japonų sodai taip pat yra keičiami augalais, smėliu, vandeniu ir akmenimis, kurie, atspindi gamtos grožį.
Nesuskaičiuojamai daug sodų buvo rasta šventyklų požemiuose, kuriems yra šimtai metų. Ypatingai turtingas tokiais sodais yra Kyoto. Geriausi pavyzdžiai būtų- imperatorinė Katsura vila, Ginkakuji ir Kinkakuji pavilijonai, Nijo pilis, ir įžymus Ryoanji šventyklos akmenų sodas.
Tokijuje taip pat yra tokių sodų, kuriuos vertėtų aplankyti, tai- Higashi
Gyoen Sodas, Hama Rikyu Sodas ir Koishikawa Korakuen. Tuo tarpu didelis
Shinjuku Gyoen parkas, imperatorinei šeimai buvo tiesiog maloni vieta.
Kitur šalyje įsimintini sodai yra Kenrokuen, Ishikawa ir t.t.
Arbatos gėrimo cereminija
Daugeliui, ko gero, teko girdėti apie arbatos gėrimo ceremoniją.
Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai irgi savita Japonijos kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai.
Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana. Nors Vakaruose ir puokštė, ir gėlių aranžavimo menas vadinami vienodai: ikebana, patys japonai turi skirtingus žodžius: puokštė vadinama ikebana, o menas – kadō.
Tas pats pasakytina ir apie arbatos gėrimą: arbatos gėrimo ceremonija japoniškai vadinama cha-no yu, o ceremonijų rengimo menas – sadō. Pasigrožėję ikebana, priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos, svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal tradiciją japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. Ir ikebana, ir eilėraštis primena tuos pačius Heian laikus, kai po meilės nakties meilužiai vienas kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele
Sportas
Didžioji dauguma Japonijos žmonių domisi sportu ir skirtingais kovos menais. Kelis jų, pati šalis yra išgarsinus pasaulyje, kaip pavyzdžiui tradiciniai kovos menai.
Kiekvienas bent kiek užsiimantis sportu tikrai žino nacionalinį Japonų
Sumo- imtynes, kurios dažniausiai atliekamos Shinto šventykloje per šventes arba minėtinomis dienomis. Viskas vyksta ringe, kuriame susitinka du milžiniški vyrai, laimi tas, kuris pirmas išstums savo priešininką iš ringo arba parvers ant žemės. Apskritai taisyklės yra labai sudėtingos.
Judo yra savigynos menas, gimęs Japonijoje ir dabar paplitęs tarp entuziastų visame pasaulyje. Remiantis sverto taisykle priešininko jėga yra panaudojama savo labui. Judo yra gavęs Olimpinių žaidynių medalį ir tapo jų dalimi.
Karate yra kova be ginklų, išvystyta Okinawan valstiečių, kuriems žemių valdytojai drausdavo nešiotis ginklus. Naudojantis sutelkta energija Karate ekspertas ranka arba koja gali sulaužyti nuo plonos lentelės iki plytos, vienu smūgiu.
Aikido yra dar viena karinio meno šaka, kurioje taip pat sutelkiama energija, tačiau ją panaudojant kartu su priešininko jėga. Labiausiai
Aikido yra vertinamas tarp jo pasiekėjų, kaip būdas sustiprinti savo fizinę jėgą.
Taip pat lavinamos ir moderniojo sporto šakos.
Beisbolas Japonijoje yra toks populiarus, kad jo mėgėjai net nustemba išgirdę, jog amerikiečiai taip pat jį laiko savo nacionaliniu sportu. Ypač populiarios yra metų serijos, žaidžiamos tarp vyresnių vidurinių mokyklos klasių mokinių. Profesionalus beisbolas taip pat neatsilieka- yra dvylika komandų, kurias remia pagrindinės korporacijos.
Šiuo metu Japonijoje futbolas labiausiai palitęs tarp vaikų ir jaunimo.
Pastaroji- Jaunimo lyga buvo įkurta 1993 metais ir yra pripažinta, kaip aukščiausios klasės. Ji susideda iš 14 komandų, kuriuose žaidžia geriausi žaidėjai.
Golfas Japonijoje taip pat gana populiarus sportas. Yra daug pirmos klasės golfo kursų kaimuose, netoli visų didžiųjų miestų ir pačiuose miestose. Nesuskaičiuojamai daug žmonių ten lankosi ir domisi šiuo sportu.
Visuose miestose yra viešų ir privačių plaukimo baseinų, todėl plaukimas čia yra prieinamas aktyvus laisvalaikio praleidimas. Ir žinoma, vasara, pajūrio krantai yra pagrindinė vandens mylėtojų lankymosi vieta.
Alpinistai Japonijoje taip pat turi kur pasireikšti- Japonijos Alpėse gerai išvystyta ir ši spoto šaka leidžia siekti kalnų aukštumų.
Slidinėjimas yra tepęs svarbiu šalies verslu. Žiemą milijonai slidinėtojų traukia į savo mėgiamas vietas- Honshu ir Hokkaido kalnus.
Slidinėjimas čia taip paplitęs, jog vasarą yra sudarytos sąlygos treniruotis- specialios nuožulniosios plokštumos.
Tarp jaunimo labai paplitęs ir tenisas. Yra daug privačių ir viešųjų teniso kortų. Dauguma pirmos klasės viešbučių taip pat siūlio šį malonumą savo nuosavuosiuose kortuose
Animacija
Kalbant apie Japonijos kultūrą, nereiktų pamiršti pačių jų kuriamos animacijos, vadinamos anime. Tai animaciniai filmai, kuriuose vaizduojamas žmonių gyvenimas, antirealistiškos situacijos ir t.t. Anime skirstoma į daugiau skirtingų žanrų, tai- komedijos, nuotykiniai, dramos, psichologiniai filmai ir kiti. Nors viskas yra piešta, arba ranka arba kompiuterine grafika (3d), didelė šios animacijos dalis nėra skirta vaikams, kaip kad „Pokemonai”/ „Digimonai”, ar tos pačios „Drakonų kovos”, tai labiau jaunimui nuo 17-18 metų ir visiems kitiems, vyresniems žmonėms
(Serial Experiments Lain, GITS, Akira, Samurai X ir t.t.). Labiausiai anime, be Japonijos, yra paplitusi Vokietijoje ir Amerikoje, tačiau nemažai besidominčių žmonių yra ir Lietuvoje.
Taip pat reikėtų paminėti manga, tai komiksų tipo knygos, leidžiamos atskirai, arba dažnai randamos japonų laikraščiuose. Tai lygiai tokių pat žanrų, kaip ir anime, piešiniai, tik dabar, norint suprast veiksmą, reikia skaityt, o ne žiūrėt
Vaidybos menas
Jau daugiau nei prieš 700 metų sukurtas japonų Nacionalinis teatras Noh yra gerai žinomas visame pasaulyje. Negalima nepastebėti aktorių judesių, nuostabių rūbų ir kaukių- būtent jie atspindi personažo charakterį ir bruožus. Noh nėra vaidinamas vien tik teatro scenose, jį taip pat galima pamatyti mokyklose, tokiose kaip Kanze Nohgakudo, Tokijuje. Noh dažniausiai atliekamas šventyklose, po atviru dangum.
Gerai žinoma ir Kabuki šimtmetinė klasikinė drama. Naudojamas ryškus makiažas, impozantiški kostiumai, veiksmas, netgi kovos su kardais. Kabuki ištisus metus galima pamatyti Tokijuje, Kabuki- za. O taip pat ir
Nacionaliniame Japonijos Teatre.
Bunraku yra kruopščiai paruoštas lėlių teatras, vaidinamas trijų aktorių, kurie valdo lėles. Dažniausiai vaidinamas vaizdingas ir egzotiškas pasakojimas.
Politinė sistema
Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva –
imperatorius. Jo oficialūs titulai – Tenas ir Mikado. Jis yra valstybės simbolis ir neturi realios politinės galios.
Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (Shugi-in) ir patarėjų rūmai (Sangi-in).
Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko.
Nuo 1955 m. su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto)
Šventės
Sausio 23 d.
Imperatoriaus diena
Imperatoriaus diena – tai valstybės diena. Šios šventės metu vienintelį kartą per metus šalies svečiai ir gyventojai oficialiai įleidžiami į imperatoriaus rūmus.
Kovo 3 d.
HINAMACURI – Mergaičių šventė
Mergaičių šventės metu japonų namuose, kuriuose auga mergaitės, iš japoniškų lėlių daromas altorėlis, primenantis imperatoriaus rūmus.
Altorėlis yra sudarytas iš kelių pakopų: viršuje imperatorius, imperatorienė, žemesnėje pakopoje rūmų damos, dar žemiau arbatos gėrimo ceremonijos statulėlės, arba turtingos mergaitės kraitis, apačioje – sodo improvizacija. Šio altorėlio dydis priklauso nuo šeimos turtingumo, nes lėlės ir Japonijoje yra brangios. Mergaitės gauna dovanų japoniškų lėlių, kurias puošia tautiniais drabužiais. Namuose pagal tradicijas atliekamas arbatos gėrimo ritualas, skirtas mergaitėms.
Liepos 7 d.
TANABATA (įsimylėjėlių diena) – Audėjos diena arba žvaigždžių šventė.
Pasak legendos, du įsimylėjėliai įsikūnijo dviejose žvaigždėse, perskirti paukščių tako. Jiems lemta susitikti tik tą naktį. Japonijoje įsimylėję žmonės šią dieną ant autentiško popieriaus rašo laiškus, kuriuose išdėsto savo troškimus.
Rugpjūčio 13 d.
OBON – Mirusiųjų šventė
Japonai tiki, kad šios šventės metu į namus sugrįžta protėvių vėlės. Todėl yra tvarkomi namai, protėvių kapai, degami žibintai, paliekama maisto, lankomi visi žinomi giminės kapai, meldžiamasi.
Lapkričio 15 d.
ŠIČI-GO-SAN (7-5-3)
Trejų ir septynerių metų mergaitės bei penkerių metų berniukai šią dieną vedami į šventyklas pasimelsti už savo sveikatą, ilgaamžiškumą.
Japonų mafija
Jakudza
Jakudza (Yakuza; japon. やくざ ar ヤクザ) – japoniškas mafijos atitikmuo, gerai organizuotos kriminalinės grupuotės.
Kilmė ir tradicijos
Yra kelios jakudzos kilmės versijos, tačiau nei viena jų nėra labiau pagrįsta už kitas.
Kabuki-mono teorija jakudzą kildina iš XVII a. keisto samurajų klano, išsiskyrusio neįprastomis šukuosenomis, apranga ir labai ilgais kardais.
kabuki-mono dar buvo žinomi kaip hatamoto-yakko (Šoguno tarnai). Tokugavos eroje – ilgos taikos periodas – samurajų paslaugos nebuvo labai reikalingos, todėl tapę roninais jie neužilgo perėjo prie kriminalinio gyvenimo būdo. Šiuolaikiniai jakuzos nariai atmeta kabuki-mono teoriją ir kildina save iš machi-yakko (miesto pagalbininkai) – grupuotės, gynusios kaimus nuo plėšikų. Ši versija pristato jakudzą kaip rytietišką Robino Hudo atitikmenį, gynusį skurdžius ir bejėgius.
[pic]Jakudzos nariai yra skirstomi į tris grupes: tekiya (narkotikų dileriai), bakuto (lošėjai) ir gurentai (gangsteriai). Narkoprekeivių ir lošėjų šaknys siekia XVIII a., tuo tarpu gurentai atsirado tik po Antro pasaulinio karo, kylant juodosios rinkos prekių paklausai.
Tradiciškai narkoprekeiviai dirbdavo turguose ir mugėse, o lošėjai daugiau prisilaikė miestuose. Gurentai buvo didelis kontrastas šioms dviems grupuotėms, kadangi jų organizacijos susikūrė ir veikė pagal Al Kaponės tipo gangsterinių JAV grupuočių principą, tikslų siekdamos atviru smurtu ir grasinimais.
Nestabili Japonijos padėtis pralaimėjus Antrą pasaulinį karą, ypatingai prastas pragyvenimo lygis bei stiprių antikriminalinių struktūrų trūkumas sudarė puikias prielaidas vystytis ir klestėti organizuotam nusikalstamumui.
Pats žodis jakudza ( yakusa) pažodžiui vietiniu dialektu reiškia tris skaičius: ya 8, ku 9 ir sa 3, kuriuos susumavę gauname 20. Tai yra pralaiminti ranka japonų hanafuda kortų žaidime ir simbolizuoja jų atstumtumą, „blogosios visuomenės rankos”. Panašiai, kaip Amerikos baikeriai išsitatuiruoja frazę born to lose (gimę pralaimėti, angl.)
Ypatingas jakudzos narių skiriamasis bruožas yra tatuiruotės, daugiau primenančios tapybą. Dažnai jos dengia labai didelę kūno dalį: visą nugarą, rankas, net ir kojas ar krūtinę. Pagal tradiciją, jos daromos senoviniu būdu, kuris yra labai skausmingas ir užima daug laiko. Tatuiruočių darymas laikomas ištvermės išbandymu. Dažniausi piešinių motyvai – mitologija, demonai, budizmas. Paskutiniu metu ši tradicija nyksta. Dažnai jakudza išsiskiria ir senu (maždaug 1950-ųjų mados) aprangos stiliumi ir poilgiais atgal šukuojamais, pomada suteptais plaukais.
Skirtingai nuo daugumos kitų kriminalinių grupuočių, jakudza neslepia savo identiteto. Neretai jų klubai būna pažymėti aiškiais, visiems suprantamais ženklais.
Naujai priimtas narys tam tikroje ceremonijoje, sėdėdamas priešais savo oyabun, kartu išgeria sūdytos sakės su žuvų žvynais, simbolizuojančios kraują. Oyabun taurė paprastai būna pilnesnė, tai simbolizuoja skirtingus jų statusus.
Kažkuo prasižengęs jakudzos narys paprastai atlieka yubizume ceremoniją.
Gavęs iš savo vyresniojo peilį (kaip ženklą, ką turi daryti), jis nusipjauna vieną mažojo piršto sanarį. Kitą kartą jau bus kitas sanarys, vėliau gal ir kitas pirštas… tik paprastai tiek labai nevykę nariai neišgyvena iki kito piršto. Ši ceremonija taip pat turi istorines šaknis –
netekus mažojo piršto sanario, labai suprastėja galimybės gerai valdyti kardą. Dabar ritualas jau grynai simbolinis.
Korėja
Viduramžių kultūra, kurią Korėja perėmė iš Kinijos, stiprios konfucianizmo tradicijos. Kelis kartus buvusi vasaline valstybe, okupuota mongolų-
totorių, pulta Japonijos ir iki Džioson (Joseon, Chosŏn) dinastijos ilgą laiką buvo visiškai uždaryta, taigi ir nepažini užsieniečiams. Tačiau būtent čia buvo sukurtas savitas korėjietiškas raštas, kuris šiandien įtrauktas į UNESCO dokumentinio paveldo fondą. XX a. pradžioje Korėja buvo okupuota Japonijos, todėl iki šiol nesutaria su savo kaimynais. Po Antrojo
Pasaulinio karo ji buvo padalyta: tarp Rytų (SSRS) ir Vakarų (JAV), o po to dar ir nusiaubta Korėjoje vykusio karo. Šiuo metu Korėja yra vienintelė valstybė pasaulyje, vis dar padalinta pusiau. Šiaurės Korėja tarsi tęsia tūkstantmečių tradicijas: užsidariusi savyje ir neįsileidžia jokių naujovių. Pietų Korėja savo ekonominiu augimu nustebino pasaulį dar labiau nei Japonija. Korėja, Singapūras, Honkongas ir Taivanis – tai šlays, kurias pasaulis vadina keturiais Azijos tigrais.
Taivanis
Dėl Taivanio politinio statuso iki šiol nesutaria visas pasaulis. Kinija iki šiol neatsisakė komunistiniu idėjų, o Taivanis jau senokai žengia kapitalizmo keliu ir savo ekonominiu augimu nenusileidžia daugeliui didžiųjų valstybių.
Gali pasirodyti, kad taivaniečiai – tie patys kinai, kalbantys panašia kalba, rašantys sudėtingais hieroglifais… Tačiau bet kuris taivanietis labai įsižeis pavadintas kinu. Lietuviams tikriausiai iki šiol nelabai aišku, kas yra tas Taivanis.
Susiduriame su panašia situacija kalbėdami apie žydus ir arabus, kurie savo ištakomis laiko tuos pačius biblinius herojus: Abraomą, Izaoką, Mozę, tačiau dabar jie – veik didžiausi priešai pasaulyje. Kinai ir taivaniečiai garbina tuos pačius revoliucijos veikėjus – Sun Jatseną ir Čiang Kaišeką, tačiau iki šiol negali susitarti dėl tarpusavio santykių.
Literatūra
www.google.lt lt.wikipedia.org www.ku.lt