Šventas Antanas gimė Lisabonoje, Portugalijos sostinėje, 1195 metais, pakrikštytas vardu Perdinandas. Tėvas Martinas Bulunas, o motina Marijona, buvo labai dievobaimingi. Turėdamas penkiolika metų, įstojo į Augustionų zokoną (religinė organizacija) gimtajame mieste Lisabonoje .Bet ten gyvenančios jo giminės jį dažnai lankė, todėl pagal jo tėvų prašymą buvo pervestas į kitą, Kaimbrų vienuolyną, kuriame, didžiame nuolankume kas kartą kėlėsi prie aukštesnios šventenybės.
Taip atsitiko, kad tame laike Portugalijos karalaitis parvežė iš Morokų į Kaimbrą Šv. Kankinių zokono, taip pat Šv. Pranciškaus Serapičino, kurie apsakinėdami Evangeliją gavo kankinių miirtį, kūnus. Tas pažadino Šv. Antano širdyje didį troškimą išlieti kraują už Kristų. Šv. Antanas pasižadėjo pereiti į Šv. Pranciškaus zokoną, nes anie tuomet daugiausia atlikdavo misijas tarp pagonių.. Ne toli Koimbros buvo jų vienuolynas, garsus didžiu zokonininkų (zokono narių) šventumu. Gavęs tėvų leidimą, 1221 metais Šv. Antanas perėjo pas pranciškonus, gaudamas Antano vardą. Šv. Antanas smarkiai skyrėsi nuo kitų savo draugų zakonininkų, kurie jį lydėjo su gailesčiu. Vartininkas atidarydamas jam vartus, tarė puspiktume: “Eik, eik, ten tikrai pasiliksi šventu.”. “Juk pagarbintum Diievą, jei taip atsitiktų,” atsakė Šv. Antanas.
Pranciškonai, pagal jo karštą troškimą, išsiuntė jį pas pagonis. Priešingi vėjai jį nupūtė prie Sicilijos krantų, bet Dievas nenorėjo, kad jis mirtų kankinių mirtimi. Šv. Antanas, sužinojęs, kad Pranciškonų generolas yra Asyžiuje, nukeliavo pas jį
Vyresnieji, pažinę jame užslėptas didžias Dievo dovanas, paskyrė jį pamokslininku. Tame darbe Šv. Antanas pasiekė tokių aukštumų, kad retas kuris Evangelijos garsintojas galėjo su juo lygintis. Kaip iš kokios ugniavietės, degančios Dievo meilėje, plūdo iš jo burnos tokie karšti žodžiai, kad niekas negalėjo su
Kartą Šventasis, nužengęs nuo sakyklos, nusivedė klausytojus prie jūros, ir ten pradėjo sakyti pamokslą žuvims, kurios būriais atplaukusios ir iškėlusios iš vandens galvas, atrodė besiklausančios. Šv. Antanas parodė jas užkietėjusiams eretikams kaip pavyzdį, jog žvėrys paklusnesni Dievo žodžiams. Tas stebuklas visus anuos klaidatikius pritraukė prie katalikystės.
Vėliau Šv. Antanas gavo galimybę sakyti pamokslus kur tik panorės. Turėdamas tokią galimybę, jis pasakė pamokslus visuose didesniuose Valakų, Prancūzijos ir Ispanijos miestuose.
Kartą, sakant pamokslą Biturijos mieste Prancūzijoje, kaip visada laukuose, pakilo baisi audra. Žmonės išsigandę ieškojo vietos kur pasislėpti, bet Šv. Antanas sulaikė juos sakydamas: “Būkite ramūs, ant mūsų nė vienas lašas lietaus neužkris, jei klausysime Dievo žodžio”. Pasilikę visi išklausė pamokslo, o paskui pamatė, kad aplinkui visur vandens prilyta, o ant jų nė lašas nenukrito.
Neišsakytas varginimasis atgailomis ir didūs apaštališki darbai pi
Po metų nuo jo mirties popiežius Grigalius II paskelbė jį šventuoju. 1263 metais Padvoje buvo pastatyta bažnyčia ir pavadinta jo vardu, kur padėtas jo karstas.