Šventas Antanas gimė Lisabonoje, Portugalijos sostinėje, 1195 metais, pakrikštytas vardu Perdinandas. Tėvas Martinas Bulunas, o motina Marijona, buvo labai dievobaimingi. Turėdamas penkiolika metų, įstojo į Augustionų zokoną (religinė organizacija) gimtajame mieste Lisabonoje .Bet ten gyvenančios jo giminės jį dažnai lankė, todėl pagal jo tėvų prašymą buvo pervestas į kitą, Kaimbrų vienuolyną, kuriame, didžiame nuolankume kas kartą kėlėsi prie aukštesnios šventenybės.Taip atsitiko, kad tame laike Portugalijos karalaitis parvežė iš Morokų į Kaimbrą Šv. Kankinių zokono, taip pat Šv. Pranciškaus Serapičino, kurie apsakinėdami Evangeliją gavo kankinių mirtį, kūnus. Tas pažadino Šv. Antano širdyje didį troškimą išlieti kraują už Kristų. Šv. Antanas pasižadėjo pereiti į Šv. Pranciškaus zokoną, nes anie tuomet daugiausia atlikdavo misijas tarp pagonių.. Ne toli Koimbros buvo jų vienuolynas, garsus didžiu zokonininkų (zokono narių) šventumu. Gavęs tėvų leidimą, 1221 metais Šv. Antanas perėjo pas pranciškonus, gaudamas Antano vardą. Šv. Antanas smarkiai skyrėsi nuo kitų savo draugų zakonininkų, kurie jį lydėjo su gailesčiu. Vartininkas atidarydamas jam vartus, tarė puspiktume: “Eik, eik, ten tikrai pasiliksi šventu.”. “Juk pagarbintum Dievą, jei taip atsitiktų,” atsakė Šv. Antanas.Pranciškonai, pagal jo karštą troškimą, išsiuntė jį pas pagonis. Priešingi vėjai jį nupūtė prie Sicilijos krantų, bet Dievas nenorėjo, kad jis mirtų kankinių mirtimi. Šv. Antanas, sužinojęs, kad Pranciškonų generolas yra Asyžiuje, nukeliavo pas jį, papasakojo kas nutiko ir paprašė tolesnių nurodymų. Generolas liepė jam pasilikti Valakuose ir nusiuntė į seminariją Rumunijoje. Ten buvo priimtas nenoriai, o ir pats Antanas giliame nusižeminime laikė save nevertu vykdyti kunigiškąjį pašaukimą. Tada Šv. Antanas prašė savo tėvų, kad leistų pereiti į Šv. Povilo seminariją kalnuose. Gavęs leidimą, nukeliavo. Ten kūną vargindamas pasnikais, o sielą penėdamas maldomis, visas skandinosi Dieve. Netrukus jį, su kitais klierikais perkėlė į Porto seminariją, kuriame vyskupas ketino įšventinti į kunigus. Tame tarpe, kol bus įšventintas, Antanas buvo paskirtas tarnauti virtuvėje, nes vyresnybė nė nemanė jį būsiant naudingam kam nors kitam. Taip atsitiko, kad domininkonai, būdami pas pranciškonus, prašė vyresniojo, kad lieptų kuriam iš zokonininkų pasakyti pamokslą, bet visi kunigai teisinosi nepasiruošimu. Buvo liepta virėjui, tarnui Antanui, lipti į sakyklą ir pasakyti tą, ką Dievas duos širdin. Šv. Antanas pradėjės pamokslą nuo mažų daiktų, taip aukštai pakilo, jog visi stebėjosi didžiu jo mokslu, išminties gilumu ir iškalbos gražumu. Patys domininkonai kalbėjo, jog tokio gero pamokslo dar negirdėjo.
Vyresnieji, pažinę jame užslėptas didžias Dievo dovanas, paskyrė jį pamokslininku. Tame darbe Šv. Antanas pasiekė tokių aukštumų, kad retas kuris Evangelijos garsintojas galėjo su juo lygintis. Kaip iš kokios ugniavietės, degančios Dievo meilėje, plūdo iš jo burnos tokie karšti žodžiai, kad niekas negalėjo suabejoti jo žodžių teisumu. Norinčių išgirsti jo pamokslus žmonių buvo tiek daug, kad sakyklas tekdavo statyti plačiose turgavietėse arba laukuose už miesto, kur ir tolimiausiai stovintys aiškiai girdėdavo jo žodžius. Kartą popiežius, išgirdęs jo pamokslą, praminė jį “Dievo rašto skrynia”. Keliaudamas po visą Valakų kraštą Šv. Antanas sakydavo pamokslus. Ir pačioje Romoje , popiežiaus kvietimu, jam teko tai atlikti. Būdavo, kad kai kuriuose miestuose sakant pamokslą, netikintiems tekdavo ausis užsikišti, kad negirdėtų išaiškintos tiesos.Kartą Šventasis, nužengęs nuo sakyklos, nusivedė klausytojus prie jūros, ir ten pradėjo sakyti pamokslą žuvims, kurios būriais atplaukusios ir iškėlusios iš vandens galvas, atrodė besiklausančios. Šv. Antanas parodė jas užkietėjusiams eretikams kaip pavyzdį, jog žvėrys paklusnesni Dievo žodžiams. Tas stebuklas visus anuos klaidatikius pritraukė prie katalikystės.Vėliau Šv. Antanas gavo galimybę sakyti pamokslus kur tik panorės. Turėdamas tokią galimybę, jis pasakė pamokslus visuose didesniuose Valakų, Prancūzijos ir Ispanijos miestuose.Kartą, sakant pamokslą Biturijos mieste Prancūzijoje, kaip visada laukuose, pakilo baisi audra. Žmonės išsigandę ieškojo vietos kur pasislėpti, bet Šv. Antanas sulaikė juos sakydamas: “Būkite ramūs, ant mūsų nė vienas lašas lietaus neužkris, jei klausysime Dievo žodžio”. Pasilikę visi išklausė pamokslo, o paskui pamatė, kad aplinkui visur vandens prilyta, o ant jų nė lašas nenukrito.Neišsakytas varginimasis atgailomis ir didūs apaštališki darbai pirma senatvės susilpnino jo jėgas. Turėdamas 35 metus jis mirė 1231 metų birželio 13 d.Po metų nuo jo mirties popiežius Grigalius II paskelbė jį šventuoju. 1263 metais Padvoje buvo pastatyta bažnyčia ir pavadinta jo vardu, kur padėtas jo karstas.