Lyginamoji ekonomika

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

LYGINAMOJI EKONOMIKA

NAMŲ DARBAS

KAUNAS

TURINYS

Realusis ekonominis pasaulis ir Idealusis ekonominis pasaulis.....3
Ekonomika ir Ūkis......................10
Literatūros sąrašas.......................17

Realusis ekonominis pasaulis ir Idealusis ekonominis pasaulis
Realusis ekonominis pasaulis – tai yra mus visus supantis pasaulis, kuriame vyksta individualus ir visuomeninis ūkinis gyvenimas. Realaus ekonominio gyvenimo įvykiai, reiškiniai, veikimo mechanizmas yra įvairių ekonomistų teorijų objektas. Pagal O.Ananjino, “realybės lygis – tikslų, planų, lūkesčių ir vertinimų pasaulis.” [O.Aнaньин, 1992, p.90]. Ekonomisto realaus ūkinio gyvenimo pasaulio paveikslas priklauso nuo jo paties subjektyvių savybių, gebėjimo paaiškinti reiškinius, rasti tarp jų ryšius ir paan. J.Schumpeter teigė, kad “problemos formulavimui turime turėti tarpusavyje susijusių reiškinių visumos paveikslą kaip tam tikrą mūsų analitinių sugebėjimų paveikslą. <.> toks paveikslas turi egzistuoti prieš pradedant tyrinėjimus, jis gali “kištis” į mokslo istoriją kiekvieną kartą <.> kai faktoriai, metodai ir rezultatai, charakterizuojantys anksčiau pasiektą mokslo išsivystymo lygį, neveikia.” O.Aнaньин, 1992, p.82. Tiriamos realybės mokslinio paveikslo vietą bendroje žinių struktūroje nulemia teorinio mokslo prigimtis. Realus pasaulis yra besikeičianti sudėtinga sistema, kurios suvokimui naudojami supaprastint modeliai, tam tikros prielaidos. Tuo tarpu idealusis ekonominis paasaulis yra kuriamas ekonomisto pašalinant realaus pasaulio trūkumus, netobulumus.
Atidziai studijuojant socialinių ekonominių teorijų istoriją, būtų galima pastebėti, kad visuomenės, jos struktūros, jos varančiųjų jėgų ir vystymosi tendencijų analizė neįmanoma be jų įvertinimo, lyginant ją su tam tikromis normomis arba id

dealu. Tuo labiau tai yra neįmanoma, siūlant visuomenės tobulinimo arba radikalaus pakeitimo variantus. Tam, kad būtų galima tobulinti, reikia žinoti atsakymą į klausimus: kas yra blogai ir kas yra gerai. Be to, visuomenės idealo nebuvimas prieštarauja socialinio mokslo esmei. L.Abalkino žodžiais: “su visuomenės idealu formavimu yra susijusi ir atskira ekonomikos teorijos funkcija – valdžios arba revoliucinės prievartos legitimizacija.” Л.Абалкин, 1993, p.135.
Realaus pasaulio pažinimo procese ekonomistas turi tam tikrą idealą, su kuriuo lygina realų pasaulį. Idealu gali būti teorinis modelis, etalonas. Kaip teigia Aristotelis, “idealas, jeigu jis laikomas efektyviu veiksniu, turi būti veiksmingas, o ne bejėgis ir realioje situacijoje. [G.H.Sabine, 1987, p.132]. <.> išmintis turi būti sakytum vadovavimosi principas, kuris, pasinaudodamas realių sąlygų lankstumu, pamažu padaro jas tinkamesnes.” G.H.Sabine, 1987, p.133 ]. O.Ananjino tvirtinimu, “mokslo idealai yra noormatyvūs ne tik ta prasme, kad mokslo bendruomenės nariai laiko jų profesionalios veiklos pavyzdžiais. <.> jie tampa kriterijais, kurių atitikimo lygis įtakoja mokslininko profesionalumo statusą. Mokslinio tyrinėjimo normų ir idealų formavimas dviejų faktorių grupių įtakos sferoje: specifinių duotam mokslui ir tarpdisciplininių. Realybė gali būti statiška arba dinamiška, griežtai determinuota arba tikimybiška, natūrali arba dirbtina, gamtinė arba socialinė.” O.Aнaньин, 1992, p.83.
Bendramoksliniai idealai susiformuoja įtakojami mokslų, tampa mokslininkų ginčų objektu. Moksliniai idealai ne tik tikrina, bet ir patys gali įtakoti tiriamos realybės pa
aveikslą. Griežti reikalavimai žinioms, jų universalumui, kokybiniam apibrėžtumui verčia tyrinėtojus kitaip pažvelgti į savo tiriamą objektą ir tokiu būdu formuoja paprastesnį realybės paveikslą, neįtraukdami to, kas negali būti išmatuojama ir neuniversalu. Pagal O.Ananjino, “skirtingas realybės paveikslo vaizdavimas įvairių teorijų nulemtas ne tik gnoseologinių faktorių, bet ir ontologinių bei metodologinių priežasčių. Skirtingos teorijos gali akcentuoti ne tik skirtingus realybės aspektus, bet ir skirtingos prigimties ontologijas.” O.Aнaньин, 1992, p.84.
Moksliniai idealai keičiasi pagal mokslinio tyrimo stadiją. keičiantis paradigmai, kai gyvenimo procesas išeina už žinių sistemos ribų ir prieštarauja institucinei aplinkai savo normomis, mokslinės veiklos kriterijais.
Tokiu būdu nuo realaus pasaulio ekonomistas pereina prie įsivaizduojamo pasaulio kūrimo proceso. Taip atsiranda įvairios ekonominės teorijos, kurios sudaro ekonomikos mokslo pagrindą. Kartais, kaip teigia O.Ananjinas, “teorinių žinių spragas, neleidžiančias suformuoti realybės vientisą paveikslą, tenka papildyti teoriškai nesuvokta empirika. Naujas empirikos suvokimas, jeigu yra prieštaravimų egzistuojančiai teorijai, yra įmanomas tik realybės paveikslo koncepcijų ir vaizdų pagalba. Kuo silpnesnė teorija, tuo intensyvesnė sąveika tarp empirikos ir realybės paveikslo.” O.Aнaньин, 1992, p.83.
Ekonomikos mokslas jungia du pradus: ontologinį ir metodologinį. Kaip tvirtina O.Ananjinas, “tiriamos realybės ontologinis pradas sartina ją su mokslo objektu <.>”. [О.Ананьин, 1992, p.82]. Kita vertus, tiriamos realybės paveikslas yra šios srities vidinio turinio charakteristika. tiriamos realybės paveikslas kiekviename moksle yra sk
kirtingas, jis yra tarsi universali aiškinimų schema, pripažinta tam tikroje vystymosi stadijoje. Remiantis šia schema kuriami teoriniai modeliai, formuluojami dėsningumai ir empirinės priklausomybės, paaiškinantys stebimus reiškinius. Pagal K.Marksą, teoretikas turi turėti visuomenės paveikslą, kuris yra tarsi prielaida veikti. Nekintantys principai, supratimai, nuostatos sudaro mokslinę paradigmą. Tačiau realaus pasaulio sudėtinga struktūra, besikeičiančios sąlygos priverčia tuos “nekintančius” dalykus kisti, kaip rezultatas iskyla naujos paradigmos paieskos klausimas. “Paradigmos branduolys yra tam tikras paveikslas, arba tiriamos realybės modelis.” O.Aнaньин, 1992, p.82. R.Nurejevo žodžiais, “viena vertus mokslo metodas atspindi tam tikros supančio pasaulio srities suvoktus dėsnius, kita vertus – yra tolesnio tyrinėjimo priemonė. Paprastai tyrinėjimo metodas formuojamas remiantis tam tikra metodologija, kuri apima požiūrį, objekto tyrinėjimą, mokslo struktūrą ir vietą žinių sistemoje ir patį metodą.” Р.Нуреев, 1993, p.133. Pirmuoju ekonomikos mokslo metodu R.Nurejevas laiko formaliąją logiką. Pagal šį tyrinėtojį, ji labiau tinka sisteminant turimas žinias nei ieškant naujų. Didelis dėmesys kreipiamas formai, kuri yra nelanksti, nekintanti, nesivystanti. Viduramžiais iš formalios logikos išsivystė dedukcinis tyrinėjimo metodas. “Pagrindinis tikslas buvo susieti realius santykius su bažnyčios dogmomis, realaus žemiško pasaulio santvarka buvo aiškinama kaip “nežemiško” pasaulio išdava” Р.Нуреев, 1993, p.134. Samprotaujama nesiremiant jokiais empiriniais tyrimais, nepriklausomai nuo realaus ekonominio gyvenimo. Nagrinėjami, siūlomi diskusijai klausimai neturėjo jokios praktinės reikšmės. Su socialinio idealo problema glaudžiai susijusi ekonomikos te
eorija. Pasak.M.Weber, idealų problema yra socialinės politikos klausimas ir negali būti siejamas su socialinio mokslo uždaviniais, kuris, kaip vienas iš empirinių mokslų, turi apsiriboti tik faktų sisteminimu. Л.Абалкин, 1993. Siuo atveju socialinis idealas, arba kalbant plačiau, vertybinės charakteristikos yra nagrinėjamos kaip mokslo išorinės aplinkos elementas, o ne kaip jo savybė. Jau ne vieną dešimtį metų socialinio idealo klausimu vyksta ginčai ir diskusijos. Merkantilizmo šalininkai, priešingai nei viduramžių scholastai, daugiau dėmesio skyrė praktikai. Jiems būdingas judėjimas nuo konkrečių dalykų prie abstrakčių, prieštaravimai sprendžiami realius faktus suvedant į abstrakčias teorines schemas. Noras suprasti teorijos formavimą realiuose tikrovės faktuose, nustatyti kiekybinius santykius tarp ekonominio gyvenimo procesų ir reiškinių būdingas ir klasikams. Indukcijos metodo pagrindu bandoma kurti ekonomines sistemas remiantis perėjimu nuo abstrakcijos prie konkretikos. Sparčiai besivystantis kapitalizmas iškėlė tokią problemą: realiai vykstančių pokyčių atspindėjimas ekonomikos moksle. “Šiomis sąlygomis vis labiau įsigali metodas, tiriantis ne išorines mąstymo formas, o varančiąsias jėgas ir vystymosi dėsnius objektyviame pasaulyje ir jo suvokimo ir atspindėjimo ekonominėje sistemoje procesą. Tokiu metodu tapo dialektika.” Р.Нуреев, 1993, p.134. Kiekvienas reiškinys ir sistema analizuojami savaiminio judėjimo (nuo žemesnių formų į aukštesnes, nuo seno prie naujo) procese.
XIXa. pabaigoje gryna ekonomikos teorija pakeičia politinę ekonomiją. Ekonomikos mokslas tampa individų, firmų elgesio standartinėse situacijose algoritmų rinkinys. Dauguma XIXa. socialinių teorijų, tame tarpe ir ekonomikos teorija, pretendavo būti absoliučiai objektyviomis ir pabrėždavo neatitikimą tarp mokslo ir idealo. Gryna ekonomikos teorija XXa. pradžioje išstumiama rinkos ekonomikos. Šiuo atveju visuomenė įsivaizduojama kaip tobula, harmoninga, geriausia sistema. Aukso standarto žlugimas 1914m., “didžioji depresija” atskleidė tiriamos sistemos netobulumus. Reikėjo grįžti prie objektyvistinio vertinimo, politinės ekonomijos, traktuojančios ūkio funkcionavimą kaip vieningą sistemą – makroekonomiką. Priežasties – pasekmės ryšys išstumiamas struktūrinio – funkcinio ryšio, ekonomikoje išsiskiria mikro- ir makrolygiai. XIXa. antroje pusėje keičiasi ekonominė paradigma. Bendrų politinės ekonomijos principų nagrinėjimas pakeičiamas ekonominių praktinių problemų tyrinėjimu.
J.M.Keynes realybės paveikslo pagrindą sudaro neapibrėžtumas ir subjektų destabilizuojančių lūkesčių galimybė. Jo metodas lėmė gilesnį objektyvios realybės atspindėjimą ekonomikos teorijoje, normatyvinį aspektą padarė priklausomu nuo pozityvinio. Jis neigia vieną iš neoklasikų teiginių, kad rinka yra idealus savaime besireguliuojantis mechanizmas. Visuomeninio pasirinkimo teorija nesugebėjo įveikti neoklasikinės paradigmos abstrakcijos ir neatitikimo gyvenimo realijų. Institucionalizmas pretenduoja būti labiau realistiškas vertindamas tikrovę, nors įsivaizduojamas realybės paveikslas nėra giežtas ir “elegantiškas”, kaip ekonomistų-klasikų. Institucionalistų ekonomikos mokslas yra labiau panašus į istorijos pasakojimą. Pagal institucionalistus, šiuolaikinė visuomenė nėra tobula, ideali: žmonės yra iracionalus, o ekonomikoje nebūna pusiausvyros. Šiuo atveju neoklasikai idealizuoja tikrovę, realybės paveikslas vaizduoja subjektą, tačiau akcentuojamas individo elgesys, o ne rezultatas. Realus subjektas tapo tariamu personažu, modeliu, kurio elgesys yra lengvai prognozuojamas. Neliko vietos spontaniškumui, kūrybiškumui pasireikšti. Realybė yra daug sudėtingesnė. Tyrinėjimo objektu turi tapti ne ekonominis žmogus, o visapusiškai išsivysčiusi asmenybė. Norint suprasti visuomenės vystymosi tendencijas reikalinga tarpdisciplininė analizė.
Kaip teigia akademikas L.Abalkinas, “tikrovė meta iššūkį pačiam mokslui, abejoja jo galimybėmis, atsaku į tą iššūkį tampa naujoji ekonominė paradigma.” Л.Абалкин, 1993, p.4. Požymiai, liudijantys apie naujos paradigmos atsiradimo būtinybę, yra diskomfortas, nesugebėjimas paaiškinti vykstančius procesus, “įsprausti” juos į nusistovėjusius rėmus. O.Ananjinas, nagrinėdamas mokslo neatitikimo realių gyvenimo sąlygų, teigia, kad “konflikto esmė yra tai, kad naujos idėjos turi būti vertinamos remiantis senais kriterijais, susiformavusiais galiojant senai paradigmai.” O.Aнaньин, 1992, p. 84. R.Nurejevas sutinka su L.Abalkinu teiginiu, teigdamas, kad “prieštaravimai tampa vidiniu šaltiniu ir pagrindiniu judėjimo principu.” Р.Нуреев, 1993, p.135.
Žmonių civilizacijos vystymasis vyksta kokybiškai nauja linkme. Pereinama prie naujo, istorijoje dar nematyto, reprodukcijos ir ekonominio augimo tipo bei santykių su gamta. Kalbant apie realiame gyvenime vykstančius pokyčius, manoma, kad industrinę paradigmą pakeis postindustrinė, bet tai įvyks gan ilgame laikotarpyje. Konfrontacinio, pagrįsto socialiniu antagonizmu, visuomenės egzistavimo ir vystymosi galimybės jau išnaudotos. Keičiasi tradicinės prioritetų ir vertybių sistemos, pradeda reikštis kultūrų ir civilizacijų sintezės, jungimosi tendencijos. Vis labiau išryškėja nusistovėjusių vyraujančių mokslo pažiūrų ir teorijų neatitikimas. O.Ananjinas klausia: “kokia yra ekonomikos teorijos <.>krizės priežastis? Visų pirma, ji irgi yra atsakinga už visuomenės krizę, kurios nepavyko is anksto numatyti ir tinkamai suvokti.” O.Aнaньин, 1992, p.81. Į šį klausimą jam atsako: “ekonomika, kaip mokslas apie ūkio funkcionavimą, susidūrė su iššūkiu, kurį metė realybė, bandant pritaikyti teorines išvadas netradiciniams ūkio tipams.” Л.Абалкин, 1993, p.7. Krizės suvokimas ir naujos paradigmos paieškos būtinybė susiduria su didele kliūtimi, t.y. tradicijomis. Teorijų nesugebėjimas paaiškinti realaus pasaulio reiškinius nėra lokalusis reiškinys, bet pasaulinė tendencija. Esant tokioms sąlygoms, kaip teigia R.Nurejevas, “naujoji paradigma <.> tampa analitiniu modeliu, jos struktūrą nulems objektyvios ekonomikos ir subjektyvios tyrinėtojo, siekiančio pertvarkyti tikrovę pagal savo tikslinę nuostatą, savybės <.> Modelio vientisumas priklauso nuo tikrovės, kurią jis bando aprašyti.” Р.Нуреев, 1993, p.135. Bandymas sukurti sudėtingą modelį priverčia supaprastinti struktūrą, bet tie elementai, nuo kurių buvo abstrahuojamasi, laikui bėgant gali tapti reikšmingais arba net pagrindiniais. Tai savo ruožtu lemia naujos paradigmos žlugimą.
Bendras naujų teorinių paradigmų bruožas yra tai, kad jos neatmeta senų idėjų, bet jas integruoja. Naujų paradigmų atsiradimas susijęs ne tik su naujų idėjų ir nuomonių paieška, bet ir su kokybiškai naujo mąstymo tipo formavimu, mokslinės metodologijos pakeitimu. Naujos ekonominės paradigmos, kaip mokslo apie visuomenės vystymąsi dalies, paieškos klausimas susijęs su ūkio filosofija ar politine ekonomija. Naujos ekonomikos paradigmos paieškos principinis klausimas yra toks: ar gali tam tikras idealas, suformuotas remiantis atitinkamais interesais, pretenduoti būti absoliučia tiesa. Ar jis gali išreikšti socialinių siekių įvairovę? Jeigu ne, tai gal idealas turi būti formuojamas ne kaip supaprastintas modelis, o kaip sudėtingos struktūros visuomenė modelis, pagrįstas ekonominių interesų harmonizavimu ir politine santarve. Tai gali būti padaryta pripažįstant nuomonių įvairovę, jungiant skirtingas teorijas. Visos ekonominės teorijos, kaip ir socialinių mokslų visuma, nukreiptos apsaugoti valstybės santvarką, ją pagrindžia tam tikro idealo atitikimu. Priešingai, koncepcijos, kuriomis remiasi revoliuciniai ir reformistiniai judėjimai, grindžia savo veiksmus tuo, kad esama tvarka neatitinka tam tikro idealo. Tam tikrais istoriniais laikotarpiais vyraujančių ekonominių teorijų visuomenės vystymasis buvo suvokiamas kaip judėjimas link tam tikro užduoto idealo, skyrėsi tik jį užduodančių priemonių pagrindimas: tikslas, etapų kaitos dėsningumai, visuomenės santvarkos racionalumas, ir pan. Tai būdinga marksistinėms, teologinėms koncepcijoms apie visuomenės pažangą, taip pat ir šiuolaikinei rinkos ekonomikos koncepcijai. Šios koncepcijos suformavo sena ekonomikos paradigmą. Jos pagrindą sudarė tam tikros nuostatos apie racionalaus ekonominio gyvenimo organizavimą, kuris remiasi rinkos savireguliacija, valstybės valdymu arba šių dviejų kombinacija. Racionalaus ekonominio gyvenimo organizavimo klausimu nebuvo ginčijamasi, o racionalumo kriterijai nedaug skyrėsi vienas nuo kito: ekonominis augimas, turto kaupimas ir pan. Ginčai vyko tik turto paskirstymo, jo teisingumo, vertinamo arba iš moralinių – etinių pozicijų, arba pagal tai, kiek jis prisideda prie įsivaizduojamo idealaus ekonominio augimo, klausimu. Ekonominis augimas yra nagrinėjamas kaip griežtai deterministinis, paklūstantis skatinantiems ekonominiams motyvams. Ekonomikos paradigma buvo adekvati industrinei paradigmai. Tačiau besikeičiančios realaus gyvenimo sąlygos įrodė senos paradigmos ribotumą, ypač kalbant apie jos nuostatų taikymą praktikoje. Žlugus socialistinei sistemai, iškilo visiškai nauji uždaviniai, kurie yra neišsprendžiami remiantis senosiomis nuostatomis. Naujos ekonominės paradigmos paieška yra susijusi su nuostatų apie visuomenės vystymąsi pakeitimu, pertvarkymu. Ekonominės pažangos suvokimas kaip linijinį, neturintį alternatyvų deterministinį procesą neatitinka gyvenimo realijų: istorinių procesų ir dabartinių vystymosi tendencijų.
Vystymosi daugiavariantiskumo pripazinimas iskelia socialinio pasirinkimo problemą, kad visuomenė galėtų vystytis ne dirbtinai sukurto modelio link, bet įvertinant realiame gyvenime vykstančius procesus. Ne tik racionalaus, bei ir iracionalaus prado, besiremiančio biosocialiniais instinktais, padės pereiti nuo tradicinių požiūrių prie naujos paradigmos. Ieškant naujos paradigmos svarbu atsisakyti griežtų vertinimų, pripažinti, kad globalios tendencijos gali pasireikšti tik esant didelei visuomenės struktūrų įvairovei.
Kaip gyvenimišką pavyzdį apie teorijos ir realybės neatitikimo norėčiau pateikti Sovietų Sąjungos “socialistinę visuomenę”. Šį klausimą nagrinėjo N.Šechet’as. Jis pateikia F.Hajeko socializmo apibrėžimą: socializmas – tai “santvarka, kur privati verslininkystė neegzistuoja, taip nėra gamybos priemonių privačios nuosavybės ir sukurta “planinės ekonomikos” sistema, kur vietoj verslininko, siekiančio pelno, veikia centralizuoto planinio valdymo organai; socializmo šerdį sudaro centralizuotas ekonominis planavimas ir kontrolė.” Н.Шехет, 1993, p.7. V.Lenino socializmo apbrėžime akcentuojama kiekvieno visuomenės nario dalyvavimas kuriant bei paskirstant gėrybės, bet tuo pačiu visų individų kaip visuomenės svarba. Sovietų Sąjungos realijose gamyba egzistavo ne tam, kad būtų užtikrinta visų individų gerovė, bet dėl paties gamybos proceso. Taigi matome, kad realus gyvenimas neatitinka socializmo idealo. Sovietų Sąjungoje kiekvienas visuomenės narys nebuvo net savo darbo, kaip vieno iš gamybos veiksnių, savininku. Čia vėl yra prieštaravimas, kad darbas bei jo rezultatai priklauso kiekvienam visuomenės nariui taip pat, kaip tai nepriklauso ir visuomenei, bet valstybei. Sovietų Sąjungoje kuriamas socializmas neatitiko jo įsivaizduojamo idealaus socializmo

Ekonomika ir Ūkis
Šiuolaikiniai ekonominių terminų žodynai pateikia skirtingus ekonomikos sąvokos apibrėžimus. Vieniems autoriams ji yra ūkio sinonimas, kiti ją supranta kaip mokslas apie ūkinį gyvenimą. Norėčiau pateikti B.A.Raizbergo, L.Š.Lozovskio ir E.B.Starodubcevo [1999] ekonomikos apibrėžimą.
“Ekonomika – (nuo graik. “oikos” – namai, ūkis ir “nomos” – taisyklė, įstatymas, reiškia ūkio valdymo, ūkininkavimo taisyklės):
1. ūkis, visuma priemonių, objektų, procesų, skirtų žmonių<.> poreikiams tenkinti gėrybių kūrimo procese naudojant darbą;
2. mokslas apie ūkį, žmonių ūkininkavimo būdus, žmonių tarpusavio santykius prekių gamybos ir mainų procese, ūkinių procesų vyksmo dėsningumai.” [Б.А.Райзберг, Л.Ш.Лозовский, Е.Б.Стародубцев, 1999, p.401].
Pritarčiau tokiam ekonomikos apibrėžimui: “ekonomika yra visuomenės posistemis, kuriame formuojami, juda, vartojami ekonominiai ištekliai, kurių dėka gali funkcionuoti visuomenė. Ekonomikos mokslas, lyginant su kitomis disciplinomis, yra ypatingas tuo, kad ši sąvoka buvo nuolatinių ginčų objektas.” [P.Gilys, 1987, p.19.]
Antikos laikų mąstytojo Aristotelio darbuose ekonomika laikoma svarbiausia ir garbingiausia žemdirbių, amatininkų ir smulkių pirklių veikla. Jos tikslas – žmogaus svarbiausių gyvybei poreikių tenkinimas, todėl valstybė privalo ja rūpintis. [Я.С.Ядгаров, 1996, p.20.]. Visus ūkio ir žmonių veiklos tipus Aristotelis pagal poreikių tenkinimo ir turto kaupimo būdus. Ekonomika suprantama kaip natūrali šių procesų sritis. Nenatūralia veikla mąstytojas laiko stambius prekybinius sandorius (perpardavimo) ir skolinimo operacija, išreikšdamas panieką naudos principui. Matome, kad nagrinėdama žmonių veiklą, Aristotelis užima natūrinio ūkio šalininko poziciją, pabrėždamas teigiamą mainų vaidmenį poreikių tenkinimo procese. [Я.С.Ядгаров, 1996, p.21].
Lietuvių mąstytojas, gyvenantis XVII a., filosofijos magistras L.Zaluckis, ekonomikos objektu laiko namus, šeimą. “Ekonomikos tikslas yra šeimos tvarkymas ir valdymas <.> siekiantis optimalaus racionalumo.” [E.Laumenskaitė, 1995, p.259]. Tinkamai atliekami šie veiksmai turi didelę reikšmę visos valstybės gerovei. Pabrėžiama, kad žmonių poreikiams patenkinti yra svarbus darbas, dažniausiai atliekamas žmonių bendrijose. Tai savo ruožtu lemia tai, kad žmogus yra visuomeninė būtybė. Kalbėdamas apie šeimos ir valstybės panašumus, L.Zaluckis bando susieti ekonomiką su valstybės valdymu, nors tiesiogiai šio ryšio neįvardija. Skirtingai nei Aristotelis, L.Zaluckis nagrinėja nuosavybės ir naudojimosi ja klausimus. Aristotelis teigia, kad geriausia, kai nuosavybė yra privati, bet naudojimasis – bendras. Tam L.Zaluckis prieštarauja, pareikšdamas, kad bendros nuosavybė idėja yra klaidinga. Aristotelio pasakymo, “kad niekas nesidžiaugtų savo nuosavybe, bet kad viskas būtų bendra” [Я.С.Ядгаров, 1996, p.24], klausytis neverta. Tačiau jis pritaria Aristoteliui, kad egzistuoja gyvoji ir negyvoji nuosavybė, pastarąją laikydamas materialia vertybe.
Taigi matome, Aristotelio ir L.Zaluckio ekonomikos, jos tikslo bei naudojimosi nuosavybe idėjos skiriasi. Bendras bruožas, jungiantis jų ekonomines mintis, yra žmonių nelygybės kaip prigimtinio dalyko aiskinimas.
Aristotelio darbuose nėra įvardijamas ekonomikos objektas o L.Zaluckis jį išskiria. Be to, pastarojo tyrinėtojo nagrinėjami ekonominiai klausimai yra glaudžiai susiję su bendromis elgesio ir moralės normomis, neskiriamas dėmesys pinigams kaip mainų priemonei, nekalbama apie prekybą, pinigų skolinimą. Ekonomika nagrinėjama remiantis pedagogikos, psichologijos, filosofijos, gamtos mokslais. L.Zaluckis kalbėdamas apie žmonių poreikių tenkinimą, labiau akcentuoja biologinį, fiziologinį aspektą žmonių veikloje. Tuo tarpu Aristotelis pabrėžia, mainų svarbą poreikių tenkinimo procese.
Nagrinėdama ekonomikos ir ūkio sampratas, norėčiau paminėti dar du tyrinėtojus, kurių aiškinimai ir idėjos skiriasi nuo anksčiau aptartų. Tai būtų P.Šalčius ir S.Šalkauskas. pastarasis autorius daugiau dėmesio skiria ūkio sąvokos aiškinimui.
P. Šalčius savo darbe “Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija” žymiai plačiau kalba apie ekonomikos objektą, išskiria daug ekonominių kategorijų ir reiškinių, kurių nei Aristotelis, nei L.Zaluckis neminėjo. Ekonomikos mokslo objektu P.Šalčius laiko išorės pasaulio reiškinių traktavimą, “atsižvelgiant į tai, ko žmogui reikia, ko jis nori, ko jis siekia.” [P.Šalčius, 1991, p.21]. Aristotelio veikaluose buvo kalbama apie žmonių poreikius, tačiau pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į žmonių veiklą. P.Šalčius taip pat įveda gėrybių sąvoką, kurios nebuvo Aristotelio ir L.Zalucko darbuose. Pasak P. Šalčiaus, “gėrybės yra išorinio pasaulio dalykai” (P.Šalčius, 1991, p.22], reikalingi žmogaus reikmėms tenkinti. Kaip atskira gėrybių grupė išskiriama ūkiškų gėrybių kategorija, t.y. “trūkstamos gėrybės, kurias pasigaminti žmogus nuolatos deda pastangų.” [P.Šalčius, 1991, p.22]. Nors L.Zaluckis kalba apie poreikių tenkinimą pasigaminant maistą, tačiau gaminamų produktų jis nevadina ūkiškomis gėrybėmis. “Žmogaus veikimas trūkstamoms gėrybėms įsigyti” P.Šalčiaus vadinamas ūkiu. [P.Šalčius, 1991, p.22].
Nei Aristotelis, nei L.Zaluckis nekalba apie efektyvumo didinimą. P.Šačiaus darbe, tai yra “siekimas maksimumo naudos, dedant minimumą pastangų”. [P.Šalčius, 1991, p.23]. Šį principą autorius vadina mažiausių pastangų principu. Apie žemiau kalbamus “Ūkiško principo” pasireiškimo būdus iš trijų minimų tyrinėtojų kalba tik P.Šalčius. pirmas pasireiškimo būdas yra tai, kas trūkstant gėrybių tenkinami tik svarbiausi poreikiai. Antras, jei turimos gėrybės skirtos poreikiams tenkinti tam tikru laikotarpiu, tai jos paskirstomos lygiai. Trečias, siekiama aukštesnio gerovės laipsnio, “turimomis priemonėmis gauti didesnį gėrybių kiekį”. [P.Šalčius, 1991, p.23]. L..Zaluckis paskutinį principą aiškiną skirtingai nei P.Šalčius. jam tai yra žmonių yda, “kad kuo daugiau turime, tuo dagiau trokštame turėti.” [E.Laumenskaitė, 1995, p.23].
P.Salčius pabrėžia individualių šeimos ūkių sąveiką su kitais namų ūkiais. Be šio ryšio ūkio veikla yra pernelyg siaura ekonomikos mokslui. Šioje vietoje P.Šalčius prieštarauja L.Zaluckio ekonomikos mokslo sampratai, kuri mano manymui, iš tiesų yra siaurą. Aristotelis irgi nesutinka su L.Zaluckio ekonomikos aiškinimu. Jis pabrėžia santykių tarp individualių ūkių svarbą pilnesniam poreikių patenkinimui.
P.Salčius atskirus ūkius, susijusius tarpusavio priklausomybės ryšiais, vadina visuomenės ūkiu, kurio pagrindą sudaro darbo pasidalijimas. L.Zaluckis darbo pasidalijimo nenagrinėja, Aristotelis kalba apie atskirų profesijų žmonių garbingą veiklą, bet nevadina to darbo pasidalijimu..
Minimi tyrinėtojai skirtingai aiškina mainų procesą bei jų svarbą. P.Šalčius kalba apie piniginius mainus, Aristotelis akcentuoja natūrinius mainus, tik trumpai užsimindamas apie mainus dalyvaujant pinigams. Pasak P.Šalčiaus, įsigalėjus mainams iškyla pirmaeilė problema – vertės ir kainos. Šios problemos nebuvo Aristotelio ir L.Zaluckio darbuose. P.Šalčius šiai problemai spręsti reikalauja valstybės įsikišimo,palaikant ir reguliuojant pinigų apyvartą. Tuo tarpu Aristotelis pagrindiniu valstybės rūpesčiu laiko žemdirbių, amatininkų ir smulkių pirklių veiklos užtikrinimą.
P.Šalčius, skirtingai nei L.Zaluckis, pateikia platesnį ekonomikos objekto apibrėžimą. Tai yra visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas. Visuomenės ūkis negali būti įtakojamas atskiro namų ūkio (šeimos) valios. Visuomenės ūkio vienetai dalyvauja sudėtinguose nenutrūkstamuose gėrybių pritaikymo poreikiams tenkinti procesuose:
1. gamyboje;
2. gėrybių paskirstyme;
3. gėrybių vartojime.
Aristotelis ir L.Zaluckis labiau akcentavo apsirūpinimą bendruomenių viduje ir dalyvavimą mainuose tik esant nepakankamam apsirūpinimo gėrybėmis laipsniui.
Nagrinėdama ekonomikos ir ūkio sampratas įvairių tyrinėtojų darbuose, norėčiau paminėti dar du autorius: S.Šalkauską ir S.Bulgakovą. ekonomiką ir ūkį laiko sinonimais, dažniausiai vartoja žodį “ūkis”. S.Šalkauskas ir S.Bulgakovas pateikia ūkinio gyvenimo aiškinimus filosofiniu aspektu. Kaip ir kitų mano minėtų autorių, S.Šalkausko ir Bulgakovo ūkis suprantamas kaip pagrindas žmogaus poreikiams tenkinti. Pasak S.Šalkausko tai yra “žmogaus organizuotas tenkinimas savo reikalų materialinėmis gėrybėmis.” [S.Šalkauskas, 1990, p.254]. Jis laiko materialinių kultūros pagrindu. Tam, kad –žmogus galėtų kurti “idealines”, t.y. dvasines vertybes, jis turi patenkinti savo materialinius poreikius. Kitaip arba visai negalimas, arba “tegalimas vien toks skurdus būvis, kuriame <.>žmogaus dvasios reiškimasis pasaulyje yra labai trukdomas.” [S.Šalkauskas, 1990, p.255]. Pagal jį, tam tikras žmonių materialinės gerovės lygis reikalingas žmogaus vystymuisi aukštesnėse kultūros srityse. S.Bulgakovas pritaria, kad ūkis yra žmogaus poreikių tenkinimo pagrindas. Bet “toje kovoje už būvį” jis pabrėžia ne tik žmonių tikslą išlikti, apginti bei užtikrinti gyvybę, bet ir norą prijaukinti gamtos jėgas, “paversti ją potencialiu žmogiškuoju organizmu.” [S.Šalkauskas, 1990, p.270]. kova už būvį, sudarantį ūkio pagrindą, reiškiasi darbo pavidalu. “Ūkis yra triūsėjimas, arba veikimas darbu.” [S.Šalkauskas, 1990, p.271]. taigi matome, kad šie tyrinėtojai akcentuojami skirtingus dalykus. S.Bulgakovui yra svarbus darbas, o S.Šalkauskas labiau akcentuoja “sistemingą ir idėjingą” kultūrinį veikimą. Bulgakovo darbuose ūkis yra darbo objektas, bet tuo pačiu metu ir darbo išdava. Gėrybių gavimas iš gamtos už nieką, nededant pastangų – tai nėra ūkis. S.Bulgakovas pabrėžia, kad “gamtos buvimas daro patį ūkį galimą ir galimybę dirbti, ir sugebėjimą dirbti.” [S.Šalkauskas, 1990, p.271]. S.Šalkauskas, aiškindamas ūkio sąvoką, neskiria tiek daug dėmesio gamtai. Jam gėrybių kūrimas yra svarbiau, nors materialinių gėrybių kūrimas įmanomas tik turint tikslą, tam tikrą idėją. Kitaip ūkis yra primityvus, mechanistinis.
S.Bulgakovas žmogaus veiklos pagrindu laiko laisvę., tačiau ji nėra begalinė. Žmogus savo darbo pastangomis negali “kurti naują gyvybę. Žmogaus ūkiškojo veikimo turinys yra ne gyvybės kūrimas, bet jos apsauga, atgaivinimas to, kas yra gyva <.>.” [S.Šalkauskas, 1990, p.273]. žmogaus kultūrinio veikimo priemonėms būdingas ribotumas, kurio S.Šalkauskas nepastebi. S.Bulgakovas ūkio pagrinde įžvelgia kompromisą tarp laisvės ir būtinumo, jų sintezę. “Ūkyje žmogaus laisvė pareina nuo ūkio subjekto, ogi būtinumas – nuo ūkio objekto.” [S.Šalkauskas, 1990, p.273].
S.Šalkauskas mato didelę ūkinės kūrybinės veiklos įtaką visoms gyvenimo sritims: socialiniams santykiams, politikai, tarptautiniam gyvenimui. Tuo tarpu S.Bulgakovas pastebi reikšmingą “ūkio ir meno santykiavimą” [S.Šalkauskas, 1990, p.273], neskirdamas daug dėmesio kitoms gyvenimo sritims. S.Šalkausko teigimu socialiniai santykiai priklauso nuo ekonominių santykių todėl, kad “jie yra ne kas kita, kaip žmonių santykiavimas tarp savęs, kilęs iš ekonominio gyvenimo pagrindo.” [S.Šalkauskas, 1990, p.258]. Politinis gyvenimas turi ryšį su ūkiniu per socialinę sferą, kuriai politinis gyvenimas suteikia “formalinio pagrindo.” [S.Šalkauskas, 1990, p.258]. Tarptautinį gyvenimą S.Šalkauskas sieja su ūkiu, pabrėždamas ekonominių motyvų svarbą, ypač kylant karams tarp valstybių. Pasak S.Šalkausko, “ekonominis gyvenimas yra būtina materialinė atrama visam žmogaus veikimui šiame pasaulyje, taip pat ir dvasinei jo kūrybai.” [S.Šalkauskas, 1990, p.259]. matome, kad autoriui ūkinis gyvenimas yra virš dvasinio pasaulio. Ekonominiai motyvai turi įtakos ne tik kultūros išsivystymo laipsniui, bet ir jos turiniui. Ekonomikos įtakos neišvengia visos dvasinio gyvenimo sritys: filosofija, menas, religija. Priešingai nei Bulgakovas, kuris ekonomikos neigiamą poveikį, sakydamas, kad žmogus gali pasiduoti savo materialinės prigimties užgaidoms. “Ūkiškas egoizmas <.> yra ne kas kita, kaip materialinių reikalų ir motyvų laimėjimas žmogaus nusistatyme gyvenimo atžvilgiu.” [S.Šalkauskas, 1990, p.275]. tam, kad to neįvyktų “ūkiškas egoizmas”turi būti reguliuojamas “ne tik išviršiniu būdu, bet ir išvidiniu būdu, t.y. dvasiniu asketiniu <.>. Ūkis turi pasilaikyti reikšmę, kurio kad gali turėti priemonė lemtam gyvenimui, kur tikru kriterijum tegali būti religinis jo idealas.” [S.Šalkauskas, 1990, p.275]. tokiu būdu, S.Bulgakovas akcentuoja dvasinio gyvenimo viršenybė prieš ūkinius santykius.
Grįždama prie ekonominio gyvenimo ryšio su kitomis sferomis, norėčiau pabrėžti teigiamą, pasak S.Šalkausko, ekonomikos poveikį, su kuriuo nesutinka S.Bulgakovas, dvasiniam gyvenimui ir filosofijai, kaip vienai iš jo išraiškos formų. Ekonominiai santykiai skatina filosofijos mokslo atstovus “spręsti ekonominio bei socialinio gyvenimo problemas sąryšyje su laiko bei vietos santykiais.” [S.Šalkauskas, 1990, p.259]. neigiamą ekonominių santykių įtaką S.Šalkauskas supranta kitaip nei S.Bulgakovas. Pastarasis pagrindine problema laiko turtėjimą vardan turtėjimo. S.Šalkauskas atkreipia dėmesį į ekonominį skurdą, kuris lemia didėjantį nusikaltėlių skaičių. Taigi, jis neneigia ryšio tarp doros, religijos ir ekonominio gyvenimo, tačiau aiškina jį skirtingai nei S.Bulgakovas. Be to, S.Šalkausko teigimu, ekonominiai santykiai ilgesniu laikotarpiu įgauna visuomenės gyvenime persvaros, lyginant su dvasiniais reikalais.
Abu tyrinėtojai kalba apie meno ir ekonomikos sąryšį, tačiau aiškina jį skirtingais aspektais. S.Šalkauskas teigia, kad “menui reikštis dažnai reikalingos materialinės gėrybės, kurių gamina ūkis.” [S.Šalkauskas, 1990, p.260]. Tam tikros medžiagos gali būti pagamintos tam tikros “ūkiškos kultūros” laipsnyje. S.Bulgakovas pabrėžia, kad “tarp “ūkio ir meno yra sykiu ir priešingo atsispyrimo, ir savitarpinės prietraukos, lenktyniavimosi, net kažkokio pavydo.” [S.Šalkauskas, 1990, p.273]. Ūkis yra kūrybos apraiška nors ir žemesnio laipsnio ir tuo priartėja prie meno. Savo ruožtu “<.> menas lenktyniauja su ūkiu savo galybe”, nori “įsigalėti šiame pasaulyje.” [S.Šalkauskas, 1990, p.274]. taip, pasak S.Bulgakovo, pasireiškia “jųdviejų pirmykštis vienumas.” [S.Šalkauskas, 1990, p.274]. Autoriui menas ir ūkis yra dvi to paties gyvenimo pusės, kurios daro jį tobulesnį.
Nagrinėjant S.Šalkausko ir S.Bulgakovo darbus apie ūkį, jo prigimtį, svarbą, ryšį su kitomis gyvenimo sritimis, būtų galima pastebėti, kad nepaisant kai kurių panašumų, šių tyrinėtojų samprotavimai skiriasi. Tai pasakytina ne tik apie skirtingų reiškinių, objektų ūkiniame gyvenime akcentavimą, tų pačių nevienodą traktavimą.
Kaip išvadą norėčiau išsakyti savo nuomonę, paneigti arba pritarti tyrinėtojams. Sutinku su S.Šalkausku ir S.Bulgakovu, kad ekonomiką galima tapatinti su ūkiu, bet tik iš dalies. Mano nuomone, ekonomikos sąvoka yra platesnė, bendresnė nei ūkis. Jeigu ūku mes galime vadinti šeimą, kaip tai daro L.Zaluckis, tai jos nepavadintume ekonomika. Pagal Aristotelį ir L.Zaluckį, ūkio valdymas apėmė sprendimus, kaip dirbti žemę ir auginti gyvulius, kaip uztikrinti saugumą nuo intervencijos ir apiplėšimo, paprotinių santykių tarp vyrų ir moterų, senių ir jaunimo, vaikų mokymo ir teisingumo vykdymo ginčų atveju. Kitaip tariant, tai buvo labiau politika nei ekonomika. Šiuo atveju man yra priimtinesnis P.Šalčiaus ekonomikos bei jos objekto aiškinimas. Taip pat pritarčiau P.Šalčiaus minimalių pastangų principui, kuris, meno manymu, yra svarbiausias ekonominiame gyvenime. Aristotelio natūrinio ūkio, mainų idėja yra gan primityvi, akcentuoja žmonių apsirūpinimą gėrybėmis bendruomenės viduje, tik nedideliu mastu palaikant ryšį su kitais ūkiais. Mano manymu, Aristotelis pats sau prieštarauja, pabrėždamas teigiamą pinigų kaip mainų priemonės vaidmenį ir tuo pačiu metu kritikuodamas jų taupymą ir skolinimą.
Pritariu P.Šalčiaus ir S.Šalkausko aiškinimui, kad ūkio pagrindas yra materialinių gėrybių kūrimas poreikių tenkinti. Labiau sutinku su S.Šalkausku samprotavimais, nes realiame ekonominiame gyvenime yra glaudžiai susiję ekonomika ir filosofija, ekonomika ir politika. Tačiau nelaikyčiau P.Šalčiaus ir S.Šalkausko nuomones priešingomis, tiesiog pastarasis, būdamas filosofijos mokslo atstovu, ne sausai, teoriškai nagrinėja ekonominio gyvenimo reiškinius, o bando parodyti ryšius tarp atskirų mokslų. Tęsdama mintį apie ekonomikos sąsają su kitomis gyvenimo sritimis, nesutinku su S.Bulgakovu, kad dvasinis pasaulis yra virš ekonomikos. Manyčiau, tai yra įmanoma tik pasiekus tam tikrą gan aukštą ekonomikos išsivystymo laipsnį.
Diskusiją apie ekonomiką ir ūkį galima tęsti iki begalybės, kiekvienas tyrinėtojas šias sąvokas aiškins vis kitaip. Tai įrodo tokia didelė ekonominių teorijų įvairovė, skirtingais laikotarpiais buvo akcentuojami skirtingi ekonominio gyvenimo reiškiniai, jų ryšiai ir pan. Taigi, nenorėdama labai išsiplėsti, pridursiu tai, kad kiekvieno tyrinėtojo darbuose galima rasti dalykų, kuriems pritari tačiau ir tokių teiginių, kuriems galėtum paprieštarauti.

Literatūros sąrašas
1. “Экономическая теория на пути к новой парадигме.”, Л.Абалкин// Вопросы экономики. 1993, Nr.1.
2. “Предпосылки новой экономической теории.”, Р.Нуреев// Вопросы экономики. 1993, Nr.4.
3. Sabine, G.H.; Thorson, T.L. Politinių teorijų istorija.Vilnius, “Pradai”, 1995.
4. “Экономическая теория: кризис парадигмы и судьба научного общества”, O.Aнaньин// Вопросы экономики. 1992, Nr.10.
5. “Социализм: видимость и реальность”, Н.Шехет// Вопросы экономики. 1993, Nr.11.
6. Б.А.Райзберг, Л.Ш.Лозовский, Е.Б.Стародубцев. Современный экономический словарь.Москва, “Инфра- М”,1999.
7. P.Šalčius. Raštai. Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija. Kaunas, “Mintis”, 1991.
8. Я.С.Ядгаров. История экономических учений. Москва, “Экономика”, 1996.
9. E.Laumenskaitė. Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje XVI – XVII a. Vilnius, “Academia”,1995.

Leave a Comment