Skorina

1861 0

Medicinos fak.

3 Grupė

Referatas

Pranciškus Skorina

Pirmasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės

spaustuvininkas

2003

Pranciškus Skorina žmonijos atmintyje

Kaip ir garsaus “Juodojo meno” išradėjo Johano Gutenbergo taip ir jo darbų tęsėjo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio Pranciškaus Skorinos biografijoje yra nemaža spragų. Tyrinėjant P.Skorinos gyvenimą ir veiklą, daug prisidėjo įvairių šalių, ypač Baltarusijos mokslininkai.

P. Skorina, tais laikais buvęs enciklopedinio išsilavinimo eruditas, vertėsi įvairiomis profesijomis – gydytojo, sekretoriaus, botaniko ir net buvo įsivėlęs į savo šeimos prekybinius reikalus, vis dėl to knygų leidybą laikė savo gyvenimo pašaukimu. Jau pirmajame leidinyje Prahos “Psalmyne” jis pabrėžė, kaad toje knygoje vaikai ras visokio gero mokslo pradžią, paaugliai – mokslo padauginimą, o suaugusieji – stiprų atsigaivinimą. Savo idealu Skorina laikė ne kokį nors Biblijos pranašą arba šventąjį, bet Egipto karalių Ptolemėją Filadelfą, kuris “buvo mokslo ir išminties mėgėjas ir sukrovė įvairių knygų biblioteką, nes panorėjo palikti amžiną šlovę ir atmintį apie save moksluose ir knygose, o ne trūnijančiuose karalių lobiuose”.

Didžiausias P.Skorinos palikimas ateities kartoms yra jo išspausdintos knygos, kiek jų išliko iki mūsų laikų. Kaip žinia, P.Skorina išleido keturias knnygas. “Psalmyną” (1517), “Rusų bibliją” (1517-1519) Prahoje, “Mažąją kelionių knygutę” (1922) ir “Apaštalą” (1525) Vilniuje. Tačiau “Rusų Bibliją” ir “Mažąją kelionių knygutę” jis išleido ne iškarto, o atskirais sąsiuviniais kiekvienam Biblijos skyriui. Šiuo metu vis dažniau bandoma atskirais leidinėliais išspausdintas Skorinos Biblijos ir “Mažosios ke

elionių knygutės” dalis laikyti atskirais leidiniais. Tokiu būdu Prahoje buvo išleistos ne dvi knygos “Psalmynas” ir “Rusų Biblija”, o “Psalmynas” ir 22 “Rusų Biblijos” knygos, o Vilniuje išspausdintos “Mažosios kelionių knygutės” buvo 21 leidinys. Taigi, iš viso Skorina Prahoje ir Vilniuje, įskaitant ir Vilniuje 1525 m. išspausdintą “Apaštalą”, išleido ne 4, o 45 bibliografijai žinomus leidinius. Turint galvoje, kad kiekvienas šių leidiniu buvo išspausdintas 300 egzempliorių tiražu, tai visas P.Skorinos leidinių tiražas galėtų viršyti 13 tūkst. 500 egzempliorių. Iš jų išliko tik apie 250 Prahos leidinių, Vilniaus leidiniai laikomi dar retesniais. Iš viso jų, skaičiuojant “Mažąją kelionių knygą” atskirais sąsiuviniais išliko tik 141 egzempliorių, o 1525 m. “Apaštalo” išliko tik 10 egz. septyniose pasaulio bibliotekose. Vienas egzempliorius prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo saugomas Vilniaus viešojoje bibliotekoje, dabartiniame senojo universiteto pastate. 1915 m. vokiečių kaariuomenei artėjant prie Vilniaus, bibliotekoje saugomi rečiausi bibliografiniai eksponatai, tarp jų ir P.Skorinos “Apaštalas”, buvo išvežti į Maskvą. Ir tik 1956 m. grįžo į senas saugyklas.

Pranciškaus Skorinos gimtinė

Apie P.Skorinos neramų gyvenimą turime labai mažai žinių. Nežinome net tikslios Vilniaus spaudos pradininko gimimo datos. P.Skorinos gimimo data daugumos jo gyvenimo biografų laikomi 1490 metai. Už tai tiksliai yra žinoma, kur yra gimęs P.Skorina. Beveik kiekviename Prahos ir Vilniaus leidinių Skorina primygtinai pabrėžia, kad tas ar kitas jo leidinys yra išspausdintas Pranciškaus Skorinos iš šlovingojo miesto Po

olocko arba, trumpiau, iš Polocko.

Polocke plito renesanso bei humanizmo idėjos. Visa tai nuo jaunų dienų veikė Skoriną, formavo jo pažiūras ir dvasinius interesus. Kai kurie istorikai mano, kad Pranciškaus tėvas Luka Skorina priklausė turtingai pirklių šeimai, tačiau tam prieštarauja kai kurie dokumentai. Viename jų Pranciškus Skorina tiesiog vadinamas neturtingu (pauper). Be finansinės turtingų Vilniaus miestiečių paramos Skorina niekada nebūtų sugebėjęs įgyvendinti savo sumanymų knygų leidybos srityje. Matyt, pirkliai Skorinos nepriklausė plutokratiniams savo luomo atstovams.

Mus pasiekę negausūs, o kartais tiesiog prieštaringi Skorinos biografijos duomenys nekelia jokių abejonių dėl Skorinos tautybės. Jis buvo baltarusis, o savo gimtąja kalba laikė rusų kalbą. Savo knygų įžanginiuose žodžiuose jis dažnai pabrėždavo, kad ”kreipiasi į savo brolius rusus” ir kad “Dievas jį tąja kalba į pasaulį paleido”. Jo rusiškoji, o tiksliau baltarusiškoji kilmė patvirtinama įvairių oficialių dokumentų, kuriuose jis dažnai vadinamas “ruthenus”, apie tai liudija ir baltarusiška pravardė ar pavardė “Skorina”. V. Dalio “Didžiarusiškos gyvosios kalbos žodyne” jo pavardė aiškinama įvairiai. Pirmiausia, nuo žodžio ”CKOPNHA” greitis, mitrumas su kirčiu trečiajame skiemenyje. Sąvokos “Skorina” kilmę galima aiškinti ir kita prasme. Juk visiškai aiškus jos ryšys su “skora” oda, kailis, kuri giminingiausia lietuviškam “skara”, bulgariškam “skura” ir šiuolaikiniam rusiškam “Шkypa”. Dabartinėje rusų kalboje šis žodis senuoju skambėjimu išliko sąvokose “CKOPHЯK” ka
ailius, “CKOPHЯЖUTЬ” apdirbti kailius, beje Skorinos šeima kaip tik ir vertėsi kailininko ir odininko amatu bei prekyba.

Daug ginčų buvo ir dėl P.Skorinos tikybos, tačiau pat Skorina niekur nepasisakė, kokią tikybą išpažino. Jis niekad nesikišdavo į polemiką tarp atskirų krikščionybės atšakų. Bet galų gale ne tai svarbu. P.Skorinos veikla ir jo pasaulėžiūra netelpa į siaurus konfesionalizmo rėmus. Būdamas tipiškas humanistinės gadynės atstovas, jis savo veikla pakilo aukščiau už oficialias bažnytine dogmas, svarbiausias jo tikslas buvo šviesti liaudį, auklėti ją aukštos moralės dvasia.

Pranciškaus Skorinos universitetai

P.Skorinos tėvai pastebėjo jaunojo sūnaus gabumus, jo meilę knygai, žingeidumą. Ir buvo nutarta leisti jį į aukštesnius mokslus. Tuo metu vienintelis universitetas Lietuvos-Lenkijos valstybėje buvo Krokuvoje. Norint ten patekti Skorina turėjo išmokti lotynų kalbos. Tai jam pavyko padaryti Polocke esančiame Bernardinų vienuolyne. Taigi, Pranciškus Skorina pradėjo savo studijas Krokuvos Jogailaičių universitete, laisvųjų menų fakultete. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės studentų ten buvo labai mažai, per 50 metų nuo 1470 iki 1520 ten studijavo tik 243 studentai iš Lietuvos. Sėkmingai baigusiems mokslus studentams buvo suteikiamas bakalauro laipsnis, pirmasis akademinis laipsnis, kuris suteikdavo teisę studijuoti specialiuosius mokslus: mediciną, teologiją arba net mokytojauti. Skorina baigė šiuos mokslus per trumpiausia dviejų metų laikotarpį. Tai liudija apie jo gerą pasiruošimą prieš stojant į universitetą, darbštumą ir sugebėjimus. 1506 metais jam Fran(ciškui) iš Polocko, li

ietuviui, buvo pripažintas bakalauro laipsnis. Tačiau, P.Skorina nesitenkino nei bakalauro laipsniu, nei tomis žiniomis, kurias įgijo per porą metų, studijuodamas Krokuvos universitete. Jau 1512 m. jis viename Paduvos universiteto dokumentų vadinamas “didžiai mokytu žmogumi ir laisvųjų menų daktaru”. Kuri aukštoji mokykla suteikė jam laisvųjų menų magistro ir daktaro laipsnius, kol kas nežinoma. Kai kuriu nuomone, tai galėjo įvykti Krokuvos, Prahos universitete, arba kuriame nors vokiečių universitete, tačiau visa tai tik nepatvirtinti spėliojimai. Vienintelė tikrai žinoma ir įžymi data Pranciškaus Skorinos akademinėje biografijoje yra 1512 metų lapkričio 5, 6, 9 dienos, kai garsiajam Paduvos universitete jis laikė medicinos mokslų daktaro egzaminą. Ši data įrodo, kad šešerius mums nežinomus jo biografijos metus jis nepraleido veltui, apgynė laisvųjų menų daktaro laipsnį, tapo medicinos licenciantu ir gerai pasirengė egzaminui medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti.

Pranciškus Skorina Prahoje

Ne akademinė karjera, ne medicina, ir ne laisvieji menai tapo baltarusio humanisto gyvenimo tikslu. Jo vardas išliko visiems laikams dėl jo nuopelnų švietimo, spaudos ir knygų platinimo srityse.

Tai kodėl gi P.Skorina (pirklys pagal kilmę, gydytojas pagal profesiją, pasiekęs aukščiausiu mokslinių laipsnių) pasirinko visiškai kitą veiklos sferą, tapo vertėju, leidėju, spaustuvininku? Tai buvo didžiulės visuomeninės reikšmės reikalas, kuriam reikėjo pasitelkti galingą ginklą – spaudą. Leisdamas knygas, Pranciškus Skorina turėjo vieną tikslą: tenkinti savo tautos dvasinius p

. . .

***

Vieno ar kito revoliucionieriaus, reformatoriaus arba mokslo bei kultūros pradininko istorinė reikšmė priklauso nuo to, ar išliko jų darbai, kuriems jis paskyrė savo gyvenimą, ar buvo perimti sekančių kartų. Kai kurie lenkų ir lietuvių istorikai žiūrėjo į Skorinos leidybinę veiklą kaip į atsitiktinį reiškinį. Su tuo vertinimu vargu ar galima sutikti. Skorina pirmas Rytų slavų spaudoje įvedė titulinius puslapius raižytuose rėmuose, lapų žymėjimą (foliaciją), vinjetes. Visa tai perėmė I.Fiodorovas, šiek tie praturtindamas, o vėliau ir Ukrainos spaustuvininkai.

Nuo pat XVI – XVIII a. P.Skorinos asmenybė, jo pažiūros ir darbai buvo traktuojami ir vertinami gan įvairiai. Konservatyvūs scholastikai, riboti pravoslavybės ir katalikybės ortodoksai žiūrėjo į jo knygas su dideliu įtarumu arba visiškai jas smerkdavo kaip eretiškas.

Bet ir katalikiškame pasaulyje randame net labai teigiamų >Skorinos literatūrinės veiklos įvertinimų. Pavyzdžiui, garsus XVII a. lenkų bibliografas Krokuvos kanauninkas Simonas Starovolskis priskyrė P.Skoriną prie 100 garsiausių Lenkijos rašytojų.

Leidybinė ir švietėjiška P.Skorinos veikla sudarė prielaidas knygų leidybai Lietuvoje suklestėti XVI a. paskutiniame ketvirtyje, kai Vilnius tapo vienu stambiausių leidybinių centrų Europoje.

Tačiau didžiausias istorinis Skorinos nuopelnas glūdi jo pastangose praplėsti knygos funkcijas ir panaudojimo galimybes. Šia prasme leidybinė Skorinos veikla, nepaisant jo knygų turinio, buvo visiškai unikalus reiškinys Rytų Europai. Pirmą kartą istorijoje Bibliją, šia sakralinę viduramžių “knygų knygą”, išvertė, suredagavo ne teologas ar prisiskaitėlis vienuolis, o pasaulietis mokslininkas ir švietėjas, laisvųjų menų ir medicinos daktaras, kurs kritiškai vertino tūkstantmetinės tradicijos pašventintus tekstus ir skyrė savo knygas ne vien bažnytininkų korporacijai, bet ir tam, kad iš jų būtų mokomasi. Visa tai rodo visiškai naują knygų leidybos uždavinių traktavimą.

Mes turime įvertinti ir Skorinos siekimą sudemokratinti knygą, paversti ją visuomenei būtinu, kasdieninių kultūrinės apyvokos dalyku. Skorinos nuomone, mokslas, švietimas ir knyga reikalingi visiems, tautai, “nes ne tik daktarai ir mokslingi žmonės turi ją skaityti, bet kiekvienas paprastas žmogus”. Kitoje vietoje Skorina rašo, “kad jo knygos bus naudingos skaityti kiekvienam žmogui, ir išmintingam ir nemokytam, turtingam ir beturčiui, jaunam ir senam. Bet svarbiausiai tiems, kurie nori įgyti gerų įpročių ir pažinti išmintį bei mokslą”. Štai kodėl jis siekė, kad jo knygos būtų suprantamos visiems ir bendrautų su skaitytoju gyvąja gimtąja kalba.

Kai kurie istorikai ieškojo betarpiškų ryšių ir santykių tarp Pranciškaus Skorinos ir tarp pirmos lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo. Tačiau, kai Skorina buvo apsilankęs Karaliaučiuje, gerokai jaunesnio M.Mažvydo ten dar negalėjo būti. Vargu ar tokie ryšiai iš viso galėjo būti, tačiau gili dvasinė giminystė tarp šių dviejų švietėjų ir humanistų neginčijamai yra. Juk jie buvo vienos epochos vaikai.

Pranciškus Skorina Savo knygas skiria paprastiems žmonėms, broliams rusams ir turi švietėjišką tikslą – pateikti skaitytojams religinių pamokymų ir pasaulietiškų žinių.Dvasinė šių dviejų nacionalinės knygos pradininkų giminystė liudija apie ilgaamžį broliškųjų baltarusių ir lietuvių tautų artumą jų kovoje dėl laisvės, humanizmo bei pažangos idealų, dėl nacionalinio savarankiškumo ir gimtosios kalbos, dėl savo kultūros ir raštijos.

Join the Conversation