Medicinos fak.3 Grupė
Referatas
Pranciškus SkorinaPirmasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės spaustuvininkas
2003Pranciškus Skorina žmonijos atmintyje
Kaip ir garsaus “Juodojo meno” išradėjo Johano Gutenbergo taip ir jo darbų tęsėjo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio Pranciškaus Skorinos biografijoje yra nemaža spragų. Tyrinėjant P.Skorinos gyvenimą ir veiklą, daug prisidėjo įvairių šalių, ypač Baltarusijos mokslininkai.P. Skorina, tais laikais buvęs enciklopedinio išsilavinimo eruditas, vertėsi įvairiomis profesijomis – gydytojo, sekretoriaus, botaniko ir net buvo įsivėlęs į savo šeimos prekybinius reikalus, vis dėl to knygų leidybą laikė savo gyvenimo pašaukimu. Jau pirmajame leidinyje Prahos “Psalmyne” jis pabrėžė, kad toje knygoje vaikai ras visokio gero mokslo pradžią, paaugliai – mokslo padauginimą, o suaugusieji – stiprų atsigaivinimą. Savo idealu Skorina laikė ne kokį nors Biblijos pranašą arba šventąjį, bet Egipto karalių Ptolemėją Filadelfą, kuris “buvo mokslo ir išminties mėgėjas ir sukrovė įvairių knygų biblioteką, nes panorėjo palikti amžiną šlovę ir atmintį apie save moksluose ir knygose, o ne trūnijančiuose karalių lobiuose”. Didžiausias P.Skorinos palikimas ateities kartoms yra jo išspausdintos knygos, kiek jų išliko iki mūsų laikų. Kaip žinia, P.Skorina išleido keturias knygas. “Psalmyną” (1517), “Rusų bibliją” (1517-1519) Prahoje, “Mažąją kelionių knygutę” (1922) ir “Apaštalą” (1525) Vilniuje. Tačiau “Rusų Bibliją” ir “Mažąją kelionių knygutę” jis išleido ne iškarto, o atskirais sąsiuviniais kiekvienam Biblijos skyriui. Šiuo metu vis dažniau bandoma atskirais leidinėliais išspausdintas Skorinos Biblijos ir “Mažosios kelionių knygutės” dalis laikyti atskirais leidiniais. Tokiu būdu Prahoje buvo išleistos ne dvi knygos “Psalmynas” ir “Rusų Biblija”, o “Psalmynas” ir 22 “Rusų Biblijos” knygos, o Vilniuje išspausdintos “Mažosios kelionių knygutės” buvo 21 leidinys. Taigi, iš viso Skorina Prahoje ir Vilniuje, įskaitant ir Vilniuje 1525 m. išspausdintą “Apaštalą”, išleido ne 4, o 45 bibliografijai žinomus leidinius. Turint galvoje, kad kiekvienas šių leidiniu buvo išspausdintas 300 egzempliorių tiražu, tai visas P.Skorinos leidinių tiražas galėtų viršyti 13 tūkst. 500 egzempliorių. Iš jų išliko tik apie 250 Prahos leidinių, Vilniaus leidiniai laikomi dar retesniais. Iš viso jų, skaičiuojant “Mažąją kelionių knygą” atskirais sąsiuviniais išliko tik 141 egzempliorių, o 1525 m. “Apaštalo” išliko tik 10 egz. septyniose pasaulio bibliotekose. Vienas egzempliorius prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo saugomas Vilniaus viešojoje bibliotekoje, dabartiniame senojo universiteto pastate. 1915 m. vokiečių kariuomenei artėjant prie Vilniaus, bibliotekoje saugomi rečiausi bibliografiniai eksponatai, tarp jų ir P.Skorinos “Apaštalas”, buvo išvežti į Maskvą. Ir tik 1956 m. grįžo į senas saugyklas.
Pranciškaus Skorinos gimtinė
Apie P.Skorinos neramų gyvenimą turime labai mažai žinių. Nežinome net tikslios Vilniaus spaudos pradininko gimimo datos. P.Skorinos gimimo data daugumos jo gyvenimo biografų laikomi 1490 metai. Už tai tiksliai yra žinoma, kur yra gimęs P.Skorina. Beveik kiekviename Prahos ir Vilniaus leidinių Skorina primygtinai pabrėžia, kad tas ar kitas jo leidinys yra išspausdintas Pranciškaus Skorinos iš šlovingojo miesto Polocko arba, trumpiau, iš Polocko.Polocke plito renesanso bei humanizmo idėjos. Visa tai nuo jaunų dienų veikė Skoriną, formavo jo pažiūras ir dvasinius interesus. Kai kurie istorikai mano, kad Pranciškaus tėvas Luka Skorina priklausė turtingai pirklių šeimai, tačiau tam prieštarauja kai kurie dokumentai. Viename jų Pranciškus Skorina tiesiog vadinamas neturtingu (pauper). Be finansinės turtingų Vilniaus miestiečių paramos Skorina niekada nebūtų sugebėjęs įgyvendinti savo sumanymų knygų leidybos srityje. Matyt, pirkliai Skorinos nepriklausė plutokratiniams savo luomo atstovams.Mus pasiekę negausūs, o kartais tiesiog prieštaringi Skorinos biografijos duomenys nekelia jokių abejonių dėl Skorinos tautybės. Jis buvo baltarusis, o savo gimtąja kalba laikė rusų kalbą. Savo knygų įžanginiuose žodžiuose jis dažnai pabrėždavo, kad ”kreipiasi į savo brolius rusus” ir kad “Dievas jį tąja kalba į pasaulį paleido”. Jo rusiškoji, o tiksliau baltarusiškoji kilmė patvirtinama įvairių oficialių dokumentų, kuriuose jis dažnai vadinamas “ruthenus”, apie tai liudija ir baltarusiška pravardė ar pavardė “Skorina”. V. Dalio “Didžiarusiškos gyvosios kalbos žodyne” jo pavardė aiškinama įvairiai. Pirmiausia, nuo žodžio ”CKOPNHA” greitis, mitrumas su kirčiu trečiajame skiemenyje. Sąvokos “Skorina” kilmę galima aiškinti ir kita prasme. Juk visiškai aiškus jos ryšys su “skora” oda, kailis, kuri giminingiausia lietuviškam “skara”, bulgariškam “skura” ir šiuolaikiniam rusiškam “Шkypa”. Dabartinėje rusų kalboje šis žodis senuoju skambėjimu išliko sąvokose “CKOPHЯK” kailius, “CKOPHЯЖUTЬ” apdirbti kailius, beje Skorinos šeima kaip tik ir vertėsi kailininko ir odininko amatu bei prekyba.
Daug ginčų buvo ir dėl P.Skorinos tikybos, tačiau pat Skorina niekur nepasisakė, kokią tikybą išpažino. Jis niekad nesikišdavo į polemiką tarp atskirų krikščionybės atšakų. Bet galų gale ne tai svarbu. P.Skorinos veikla ir jo pasaulėžiūra netelpa į siaurus konfesionalizmo rėmus. Būdamas tipiškas humanistinės gadynės atstovas, jis savo veikla pakilo aukščiau už oficialias bažnytine dogmas, svarbiausias jo tikslas buvo šviesti liaudį, auklėti ją aukštos moralės dvasia.Pranciškaus Skorinos universitetai
P.Skorinos tėvai pastebėjo jaunojo sūnaus gabumus, jo meilę knygai, žingeidumą. Ir buvo nutarta leisti jį į aukštesnius mokslus. Tuo metu vienintelis universitetas Lietuvos-Lenkijos valstybėje buvo Krokuvoje. Norint ten patekti Skorina turėjo išmokti lotynų kalbos. Tai jam pavyko padaryti Polocke esančiame Bernardinų vienuolyne. Taigi, Pranciškus Skorina pradėjo savo studijas Krokuvos Jogailaičių universitete, laisvųjų menų fakultete. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės studentų ten buvo labai mažai, per 50 metų nuo 1470 iki 1520 ten studijavo tik 243 studentai iš Lietuvos. Sėkmingai baigusiems mokslus studentams buvo suteikiamas bakalauro laipsnis, pirmasis akademinis laipsnis, kuris suteikdavo teisę studijuoti specialiuosius mokslus: mediciną, teologiją arba net mokytojauti. Skorina baigė šiuos mokslus per trumpiausia dviejų metų laikotarpį. Tai liudija apie jo gerą pasiruošimą prieš stojant į universitetą, darbštumą ir sugebėjimus. 1506 metais jam Fran(ciškui) iš Polocko, lietuviui, buvo pripažintas bakalauro laipsnis. Tačiau, P.Skorina nesitenkino nei bakalauro laipsniu, nei tomis žiniomis, kurias įgijo per porą metų, studijuodamas Krokuvos universitete. Jau 1512 m. jis viename Paduvos universiteto dokumentų vadinamas “didžiai mokytu žmogumi ir laisvųjų menų daktaru”. Kuri aukštoji mokykla suteikė jam laisvųjų menų magistro ir daktaro laipsnius, kol kas nežinoma. Kai kuriu nuomone, tai galėjo įvykti Krokuvos, Prahos universitete, arba kuriame nors vokiečių universitete, tačiau visa tai tik nepatvirtinti spėliojimai. Vienintelė tikrai žinoma ir įžymi data Pranciškaus Skorinos akademinėje biografijoje yra 1512 metų lapkričio 5, 6, 9 dienos, kai garsiajam Paduvos universitete jis laikė medicinos mokslų daktaro egzaminą. Ši data įrodo, kad šešerius mums nežinomus jo biografijos metus jis nepraleido veltui, apgynė laisvųjų menų daktaro laipsnį, tapo medicinos licenciantu ir gerai pasirengė egzaminui medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti.
Pranciškus Skorina Prahoje
Ne akademinė karjera, ne medicina, ir ne laisvieji menai tapo baltarusio humanisto gyvenimo tikslu. Jo vardas išliko visiems laikams dėl jo nuopelnų švietimo, spaudos ir knygų platinimo srityse. Tai kodėl gi P.Skorina (pirklys pagal kilmę, gydytojas pagal profesiją, pasiekęs aukščiausiu mokslinių laipsnių) pasirinko visiškai kitą veiklos sferą, tapo vertėju, leidėju, spaustuvininku? Tai buvo didžiulės visuomeninės reikšmės reikalas, kuriam reikėjo pasitelkti galingą ginklą – spaudą. Leisdamas knygas, Pranciškus Skorina turėjo vieną tikslą: tenkinti savo tautos dvasinius poreikius.P.Skorina savo knygoms leisti pasirinko Prahą, o ne kitą artimesnę, slavų kultūros sostinę Krokuvą, kur veikė keletas gerų spaustuvių, tikriausiai nuo Krokuvos jį atbaidė tas faktas, kad ten buvo žiauriai susidorota su stačiatikių knygų leidėju Švaipoltu Feoliu. Šiuo atžvilgiu Praha jam atrodė palankesnė. Taip pat kaip vieną iš argumentų, kodėl Skorina pasirinko savo leidybiniai veiklai Prahą, galime paminėti ir tai, kad Čekijoje dar nuo Jano Huso įsitvirtino tradicija pamaldas vesti gimtąja kalba ir buvo padaryta keletas bandymu net Šventąjį raštą išversti iš lotynų į čekų kalbą. Toks vertimas buvo paruoštas ir išspausdintas 1506 m. Prahoje. P.Vladimirovas pastebėjo, kad, versdamas Bibliją į baltarusiu kalbą, Skorina rėmėsi ir 1506 m. čekų Biblija, kaip vienu iš svarbesnių šaltinių. Be to Praha buvo patogus atsparos taškas P.Skorinai pradėti leidybinį darbą dar ir todėl, kad čia jau veikė geros spaustuvės, kuriose dirbo įgudę meistrai. Praha Skorinai buvo patogi ir dėl to, kad palyginti arti buvo tokie stambūs tipografiniai meno centrai, kaip Niurbergas ir Augsburgas, taip pat ir Venecija, susieta su Praha gerais keliais ir komerciniais ryšiais. Šiuose miestuose P.Skorina galėjo palyginti pigiai nusipirkti savo spaustuvei reikalingus įrengimus, šriftus, graviūrų klišes ir popierių. Vis dėlto spaustuvės įrengimas ir leidybinių sumanymų vykdymas reikalavo nemaža išlaidų, o P.Skorina disponavo labai ribotais pinigų ištekliais. Pagalbos jis kreipėsi į įtakingus ir turtingus Vilniaus miestiečius, kurie, supratę didelę jo sumanymų reikšmę, pažadėjo jį paremti materialiai. Bagdono Onkovo ir kitų Vilniaus turtingų miestiečių pagalba P.Skorina 1517 m. įrengė “šlovingame ir sename Prahos mieste” spaustuvę ir per trejus metus išleido “Psalmyną” ir “Rusų Bibliją”, Šventojo rašto senojo įstatymo 22 knygas.
Svarbų novatorišką žingsnį pirmyn slaviškos spausdintos knygos raidoje P.Skorina padarė iliustruodamas knygas. Ypač didelę vertę turi paties Skorinos portretas “Rusų Biblijos” Jėzaus Siro (1517 m.) ir Karalių 4-oje (1518 m.) knygose. Skorina šiame portrete atvaizduotas darbo kambaryje. Jis sėdi prie pulto su atskleistu sąsiuviniu, jo rankoje žasies plunksna. Prie jo lentyna prikimšta knygų. Be knygų, graviūroje atvaizduoti ir kiti jo mokslinės veiklos atributai: dangaus sferos maketas, žvakidė su reflektoriumi, smėlio laikrodis ir kt.. Iš kairės ant stovo atskleista knyga, kurią Skorina verčia. Pats Skorina daktariška mantija, ant galvos beretė. Pultas papuoštas Skorinos herbu signetu (šviečianti saulė ir nusisukęs nuo jos mėnulis). Šis signetas randamas visuose jo leidiniuose.Pranciškaus Skorinos tikslas – Bibliją vartoti ne kaip konfesinės ir socialinės polemikos įrankį, bet kaip priemonę šviesti paprastus žmones, auklėti juos kilniais, vadovaujantis Biblijos dorovės principais. “Įžangoje…į visą Rusų kalbos Bibliją” P.Skorina pabrėžia, kad “…toje knygoje visos išminties pradžia ir pabaiga, čia galima pažinti Dievą. Šioje knygoje surašyti visi įstatymai ir teisės, pagal kuria turi elgtis visi žmonės žemėje. Toje knygoje surasite visus vaistus, ir dvasiškus, ir kūniškus…Joje yra pakankamai išdėstyti visi laisvieji mokslai.”Taigi į Bibliją Skorina žiūrėjo kaip į universalų pasaulietiškų žinių šaltinį, kaip priemonę susipažinti su “septyniais laisvais mokslais: gramatika, logika, retorika, muzika, aritmetika, geometrija, astronomija.” Skorinos įžanginiuose žodžiuose minima daug antikos istorinių asmenybių: Aristotelis ir Aleksandras Makedonietis, Romulas ir Numa Popilijus, Darijus ir Ptolemėjas Filadelfas, Titas ir Vespasijanas.Skorinos išleista “Rusų Biblija” yra milžiniško, kruopštaus, kvalifikuoto vertimo, redagavimo ir apipavidalinimo rezultatas. Bibliją, kaip minėjom, Skorina leido atskirais skyriais arba knygomis. Ne visos knygos buvo laiku parengtos spaudai, ir Skorina, kad neužtęstų Biblijos knygų leidimo, nutarė nesilaikyti jų tradicinės sekos. Užbaigus visų Biblijos knygų spausdinimą, Skorina planavo sudėti jas reikiama tvarka. Tam jis paruošė titulinį puslapį visai ”Rusų Biblijai” ir bendrą įžanginį žodį.Vadinasi, per tuos du su puse savo leidybinės veiklos Prahoje metų, Skorina sugebėjo išleisti kartu su Psalmynu mažiausiai 23 Biblijos knygas.Taigi Prahoje Skorina išvertė, suredagavo ir išspausdino per 2400 puslapių teksto, papuošto 49 ksilograviūromis ir šimtais vinječių, inicialų bei kitų knygos puošmenų. Visa tai pareikalavo nepaprastai daug ir kruopštaus darbo iš vertėjo ir komentatoriaus, redaktoriaus ir spaustuvininko bei apipavidalintojo, o reikia turėti galvoje, kad Rytų Europoje nebuvo jokio patyrimo ir Skorina visus darbus turėjo organizuoti “ab ovo”. Nepatvirtintais duomenimis Skorina Prahoje išleido visas Biblijos knygas, tik jos dėl įvairių priežasčių nepasiekė mūsų laikų.Pranciškaus Skorinos veikla Vilniuje
Kitas svarbus P.Skorinos gyvenimo ir jo leidybinės veiklos etapas praėjo Vilniuje. Iki šiol neaišku, kodėl nutrūko jo darbai Prahoje. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai įvyko dėl Čekijoje sustiprėjusios katalikų reakcijos, be to, kaip tik tais metais Prahoje prasidėjo maro epidemija. Galimos, žinoma, ir kitos priežastys. Gal būt trūko lėšų tęsti leidybinį darbą Prahoje. O gal Vilniaus globėjai ir pats Skorina norėjo priartinti leidybinį darbą prie skaitytojų. Perkelti spaustuvę į Vilnių jis buvo techniškai pasirengęs.Kaip žinia, paskutinis Prahoje išspausdintas leidinys buvo “Rusų Biblijos” Teisėjų knyga, datuota 1519 m. gruodžio 15 d. Taigi Skorina galėjo palikti Prahą arba 1519 m. pabaigoje arba 1520 m. pradžioje. Pranciškui Skorinai pasirodžius Vilniuje, intelektualinis gyvenimas čia buvo gerokai pagyvėjęs. Tai buvo humanizmo ir reformacijos idėjų plitimo metai. Didžiojo kunigaikščio rūmuose jau nuo Aleksandro laikų telkėsi didelės erudicijos žmonės, net garsūs mokslininkai. Naujas pažangias idėjas ir knygas į Lietuvą atgabendavo iš Vakarų Europos universitetų (Bolonijos, Paduvos, Leipcigo, Paryžiaus ir kt. Ten studijavę Lietuvos didikai ir miestiečiai, vienas kurių buvo ir P.Skorina.
Vadindami Pranciškų Skorina Vilniaus spaudos pradininku ir nė kiek nemenkindami jo žygdarbio, neturime užmiršti ir to, kad vienas žmogus, turėdamas ribotas materialines galimybes, vargu ar galėjo tais laikais išspręsti sudėtingą valstybės aprūpinimo spausdinta knyga problemą ir patenkinti įvairių gyventojų sluoksnių kultūrinius poreikius. Skorinos leidybinės veiklos rėmėjais, tiek Prahoje, tiek ir Vilniuje, buvo turtingi ir įtakingi Vilniaus miestiečiai, pirkliai ir amatininkai stačiatikiai, kurių dvasinių poreikių tenkinimas lėmė Skorinos leidybinę programą.Vilniuje P.Skorinos Spaustuvė įsikūrė erdviuose vyriausio miesto burmistro Jokūbo Babičiaus namuose. Kada P.Skorinos spaustuvė buvo įrengta, tikslių duomenų nėra. Kai kurie istorikai tvirtina, kad tai įvyko apie 1522 metus. Iki pat 1957 m. “Apaštalą” (1525 m.) istorikai laikė Vilniaus spaudos pirmagimiu. Tačiau dar J.Lelevelis “Dviejuose bibliografijos knygose”, remdamasis nežinoma informacija, teigė, kad galėjo būti du “Apaštalo” leidimai, ir pirmas jų buvęs išleistas ankščiau nei 1525 m. Apie “Mažąją kelionių knygutę” jis tada iš viso nežinojo.1957 m. iš danų bibliografės publikacijos buvo sužinota, kad Kopenhagos Karališkoje bibliotekoje surastas apypilnis P.Skorinos “Mažosios kelionių knygutės” egzempliorius su “Paskalija”. Deja, “Paskalija” neturėjo kolofono – leidimo duomenų. Bet apie knygos išleidimo metus galima buvo spręsti iš to, kad “Paskalija” – savotiškas bažnytinių švenčių kalendorius – buvo sudaryta 1523 – 1543 metams, taigi galima teigti, kad “Mažoji kelionių knygutė” buvo išspausdinta ar pradėta spausdinti 1522 metais, trim metais ankščiau už “Apaštalą”.“Mažoji kelionių knygutė” pagal savo turinį priklauso prie viduramžiais populiarių “Psalmynų” su priedais. Ją sudarė “Psalmynas”, “Horariumas” , aštuoni “Akatistai” ir atitinkami aštuoni “Kanonai” ir “Sabornikas” – bžnytinės pamaldos visiems metams nuo rugsėjo mėnesio iki kitų metų rugpjūčio mėnesio, pagal Jeruzalės bažnyčios įstatus. “Soborniko” trumpas bažnytinis kalendorius ir “Paskalija” daugeliui metų. Visos, “Mažosios kelionių knygutės” dalys buvo leidžiamos, kaip ir “Rusų Biblija”, atskirais leidiniais. Tačiau leidėjo sumanymu tai buvo vientisas leidinys. Tiesa, bendro titulinio lapo neišliko, tačiau išliko bendra įžanga, kurioje rašoma: “Visi “Mažosios kelionių knygutės” raštai yra čia paeiliui išdėstyti… “ iš viso 435 lapai.Knygutės formatas mažas, dvyliktainis. Taigi ji buvo skirta ne apeigoms bažnyčioje, o pasauliečiams – pirkliams ir amatininkams kelionėse.Jeigu “Rusų Biblijoje” pateikiami išsamūs redaktoriaus komentarai, kurių tikslas – padėti susivokti Šventajame rašte, kartu jį pamokyti, praplėsti jo žinių bagažą, tai “Mažosios kelionių knygutės” tikslas – grynai religinis, tai buvo maldaknygė pasauliečiams. Suprantama, Skorina turėjo laikytis tradicinės maldaknygės rėmų, kuriuos užsakė jo mecenatai Vilniaus miestiečiai, tačiau vienoje “Mažosios kelionių knygutės” dalyje, vis dėl to prasiveržė jo moksliniai interesai ir jo erudicija. “Paskalijoje” savo tautiečiams jis sudarė pirmąjį, skirtą 21 metams (1523 – 1543 m.) bažnytinį astronominį kalendorių. Skorinos “Paskalijoje” kartu su Vakarų Europoje vyravusio metų skaičiavimu nuo Kristaus gimimo pateikiama ir tradicinė Pravoslavų bažnyčios bei rusų metraščių skaičiavimo sistema “nuo pasaulio pradžios” (t.y. nuo 5508 m. pr.m.e.). Skorina, norėdamas patenkinti tautiečių poreikius, laikėsi stačiatikių tradicijų.Jei P.Skorinos pirmojo Vilniaus spaudinio išleidimo data istorikų nustatyta tik hipotetiškai, nors ir gan įtikinamai, tai apie antrąjį jo leidinį “Apaštalą” turime gan detalių bibliografinių žinių. Turime “Apaštalo” titulinį puslapį, yra leidėjo baigiamasis žodis. Po to nurodyta, kada buvo išleista knyga: “Tūkstantis penki šimtai dvidešimt penktais metais kovo mėn. Šlovingame Vilniaus mieste (toji knyga) buvo parengta ir išspausdinta daktaro Pranciškaus Skorinos iš Polocko. O toliau patikslinta: “Atliktas (darbas) buvo namuose garbingo vyro Jokūbo Babičiaus šlovingo ir didžiojo Vilniaus miesto vyriausiojo burmistro”.Štai trumpas “Apaštalo” apibūdinimas. Knygos formatas, kaip ir “Mažosios kelionių knygutės”, mažas, aštuntainis, portatyvinis (103×64 mm). Tai rodo, kad ir šis leidinys buvo skirtas ne liturginei tarnybai bažnyčioje, o skaitytojui pasauliečiui, namų skaitymui, kelionei. Spėjama, kad pilname “Apaštalo” egzemplioriuje buvo ne mažiau 333 lapų.Kai kurie istorikai “Apaštalo” išleidimą linkė sieti su triamuoju P.Skorinos sumanymu aprūpinti savo tautiečius ir bendratikius aštriu ginklu ideologinėje kovoje su katalikybe ir pan.. Vargu ar su tuo galima sutikti. P.Skorinai pirmiausi rūpėjo religinė, dorovinė ir mokomoji šios knygos funkcija, o ne poleminė.Gerą įspūdį daro P.Skorinos Vilniaus leidinių apipavidalinimas. Šiuo metu sunku pasakyti, kodėl Skorina, dirbdamas Vilniuje, nevartojo gražių Prahos šriftų, kurie, sprendžiant iš likusių “Rusų Biblijos” paskutinių atspaudų, buvo visiškai nesusidėvėję. Leisdamas Vilniuje mažesnio formato knygas, Skorina turėjo sumažinti ir šriftus. Vilniaus šriftai yra smulkesni už prahiškus. Apskritai sumažintas Vilniaus šriftas yra pakankamai ryškus, gerai perskaitomas. Be to, jis kiek tiksliau surinktas negu Prahos leidiniuose, čia geriau vartojama intarpinė medžiaga.Tačiau, antra vertus, Vilniaus leidiniai mažiau puošnūs ir blogiau iliustruoti negu Prahos “Rusų Biblija”. “Mažoje kelionių knygutėje” yra tik keturios iliustracijos, o “Apaštale” jų iš viso nėra. “Mažosios kelionių knygutės” iliustracijos blankesnės negu Biblijos. Šios iliustracijos nepasižymi dideliu meniškumu.Nors Vilniaus leidinių ornamentas ir kuklesnis už Prahos, jis susilaukė menotyrininkų pagyrimo.P.Skorinos Vilniaus leidiniai savo apipavidalinimu – redakciniu ir grafiniu – gerokai artimesni nūdieninei knygai, negu Prahos leidiniai. Tai ryžtingas žingsnis pirmyn knygos raidoje nuo viduramžių ksilografinių rankraštinės knygos tradicijų, kurios XVI –XVII a. dar buvo gajos, į spausdintą knygą.Gyvenimas be knygos
Pasirodžius “Apaštalui”, P.Skorinos leidybinė veikla Vilniuje ūmai nutrūko ir daugiau nebeatsinaujino. Kodėl taip atsitiko – neaišku. Apie 1526 m. mirė P.Skorinos pagrindinis globėjas Jokūbas Babičius. Metais anksčiau mirė kitas jo rėmėjas Jurgis Odvernikas. Dar vienas P.Skorinos mecenatas-Bogdanas Onkovas, 1526-1527 m. žiauriai apiplėštas ir patyrė didelių materialinių nuostolių.
Paties P.Skorinos materialinė būklė po 1525 metų irgi pašlijo. P.Skorinai galėjo susidaryti ir ideologinio pobūdžio sunkumų. Kaip tik tuo metu į Lietuvą pradėjo veržtis Reformacijos idėjos ir Reformacijos šalininkų knygų srautas. Katalikų bažnyčiai teko imtis griežtų priemonių jį sulaikyti. Svarbus, bet iki šiol neaiškintas įvykis yra P.Skorinos susitikimas 1525 metais Vitenberge su Reformacijos ideologais M.Liuteriu ir F.Melanchtonu.Sieti P.Skorinos atvykimą į Vitenbergą su noru pamatyti Liuterį būtų per daug drąsu, bet tais neramiais laikais Liuterio aplinkoje demokratinės Skorinos pažiūros galėjo sukelti rimtą įtarimą.Tačiau yra ir kita Pranciškaus Lenko apsilankymo pas M.Liuterį versija. 1522 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo iniciatyva siunčiamas pas M.Liuterį prašyti iš jo mokytų žmonių pranciškonas Pranciškus Lismaninas, jam į pagalbą komandiruojamas ir karališkasis sekretorius Liudvigas Decijus. Netyčia iškyla mintis, ar nesuklydo V.Koptaras, nurodydamas Pranciškaus Lenko apsilankymo pas Liuterį datą ir spėdamas, kad tai buvo Pranciškus Skorina.Jis apie 1526-1527 metus vedė Jurgio Odverniko našlę Margaretą. Tačiau vedybos atnešė jam rūpesčių.P.Skorinos, kaip apsišvietusio ir garbingo žmogaus, autoritetas Vilniuje buvo gan didelis ir nieko nuostabaus, kad jis Vilniaus vyskupo Jono buvo pakviestas į palydą. Viename dokumente Skorina vadinamas Vilniaus vyskupo sekretoriumi ir gydytoju.Dar vienas sunkiai paaiškinamas P.Skorinos biografijos faktas yra netikėtas išvykimas į Karaliaučių 1530 m. gegužės mėn. Ir staigus grįžimas į Vilnių. Nežinia, kas pirmas parodė iniciatyvą užmegzti santykius, ar hercogas Albrechtas, kuris stengėsi sutelkti Karaliaučiuje visą moklo elitą, ar P.Skorina, kuris tikėjosi šitaip išspręsti tolimesnio savo leidybinio darbo problemas. Galbūt, Skorinai išvykus į Karaliaučių, Vilniuje prasidėjo intrigos prieš jo šeimą, apie ką jį tuoj pat informavo žmona, prašydama kuo skubiausiai grįžti.Hercogas, išleisdamas P.Skoriną, davė jam oficialų kelionės raštą, kuriame visi, kam tai priklauso, buvo prašomi padėti “įrašytam į hercogo pavaldinių ir ištikimų tarnautojų tarpą žymiam, nepaprastos erudicijos vyrui Pranciškui Skorinai iš Polocko, laisvųjų mokslų ir medicinos daktarui”.Galima manyti, kad hercogas planavo panaudoti Skorinos, kaip leidėjo, patyrimą organizuoti čia protestantiškų knygų rusų kalba leidimą, kas visiškai atitiktų jo politinius planus Rytuose. Bet atrodo, tie planai visiškai neatitiko P.Skorinos planų. Gegužės 26 d. Prūsijos hercogas išsiuntė naują laišką, kuriame skundžiasi dėl netinkamo P.Skorinos pasielgimo jo atžvilgiu. Jis kaltina P.Skoriną, neva šis savo gundančiom kalbom suvedžiojęs gydytoją žydą, taip pat hercogo spaustuvininką slaptai išvykti su P.Skorina į Vilnių. Gydytoją hercogas buvo atgabenęs su savim iš Krokuvos, ir pradėjo gan sėkmingai gydyti Karaliaučiaus žmones, ir štai jis paliko savo nelaimingus pacientus be priežiūros. Iš veždamas iš Karaliaučiaus spaustuvininką, P.Skorina norėjo Vilniuje vėl atgaivinti savo leidybinę veiklą. Atrodo, kad šioje srityje P.Skorina puoselėjo ambicingus planus, norėdamas ne tik atkurti Vilniuje spaudą, bet paversti šį miestą savotišku spaudos centru Rytų Europoje ir užkariauti neaprėpiamą Rusijos rinką. Skorina mėgino užmegzti ryšius su maskviečiais per Vilniaus pirklių dažnas keliones į Maskvą komerciniais reikalais, tačiau jis nežinojo, su kokiais nenugalimais sunkumais jam teks susidurti Maskvoje. Jo knygos “Rusų Biblija” arba “Apaštalas” bažnytininkų tarpe būtų susilaukę baisios reakcijos. Tokios knygos buvo deginamos kaip eretiškos. Nemaža autentiškų šaltinių mini tokius knygų naikinimo Maskvoje faktus XVI – XVII a. Pravoslavų bažnyčia tais laikais negalėjo priimti Skorinos knygų. Taigi P.Skorinos kelionė į Maskvą pasibaigė nesėkmingai. Sunkūs laikai atėjo Skorinai ir Vilniuje. Jam teko toliau bylinėtis dėl žmonos turto su jos giminėmis. 1530 m. Vilnių ištiko didžiulis gaisras, kuris nusiaubė du trečdalius miesto ir greičiausiai padarė daug nuostolių P.Skorinos spaustuvei. Tuo tarpu Poznanėje mirė Skorinos brolis Ivanas, palikęs skolų, neįvykdytų prekybinių sandorių ir prekių atsargų. P.Skorinai ir mirusio Ivano jaunajam sūnui Romanui, kaip pagrindiniams įpėdiniams, pavyko susitarti su kreditoriais ir padengti velionio skolas. Deja 1532 m. vasario 5 d. du turtingi Varšuvos pirkliai žydai Lozorius ir Mozė iškėlė ieškinį prieš P.Skorina, kaip velionio brolio prigimtinį įpėdinį, kad jis gražintų jiems 206 kapų grašių. Tuo metu Skorina buvo Poznanėje prekybos reikalais. Čia Skorina buvo suimtas ir įkalintas miesto kalėjime. P.Skorina išsėdėjo kalėjime daugiau nei keturis mėnesius. Tai buvo didelė moralinė skriauda garsiam mokslininkui ir humanistui. Negalėjo tos skriaudos atitaisyti net ir karaliaus pasirašytas įspūdingas dokumentas “Littere pro doctore Francisco Skorina de Polocko”, savotiškas karaliaus apsaugos raštas P.Skorinai.Atrodytų, kad toks valdovo palankumas ir suteiktos teisės bei privilegijos Skorinai vėl sudarys palankias darbui sąlygas. Tačiau tai turbūt neįvyko. Nes iki 1535 m. nėra jokių žinių apie P.Skorina. Tais metais jis dalyvavo teisme, paskirstant velionio brolio Ivano turtą. Greičiausiai tais metais Skorinos jau nebebuvo Lietuvoje. Kokie įvykiai galėjo jį paskatinti palikti tėvynę? Pirmiausiai, žinoma, kad jis nematė čia jokių galimybių ir vilčių pasireikšti kaip mokslininkas ir leidėjas. Prasidėjo protestantiškos literatūros persekiojimas. Beto Skorinos globėjas Vilniaus Vyskupas Jonas 1536 m. dėl nežinomų priežasčių buvo perkeltas iš Vilniaus vyskupystės ir Poznanės vyskupystėje 1538 m. mirė.Visa tai turbūt ir privertė Skoriną priimti Čekijos ir Vengrijos karaliaus Ferdinando I Habsburgiečio pasiūlymą būti jo sodininku Prahoje. Prahoje buvo planuota įkurti gerą botanikos sodą, karaliau rūmams aprūpinti, tam buvo reikalinga botanikos specialistas. 1535 m. gegužės 22 d. karalius pasiuntė P.Skoriną su laišku savo sekretoriui Florijonui Gryspekui, kad laiško įteikėjas yra minėtas sodininkas, kurį maitinti ir išlaikyti yra skirta 20 fluorinų. Bet 1539 m. liepos 21 d. “italų sodininkas meistras” Skorina, buvo atleistas. Taigi Pranciškus Skorina lieka be darbo svetimame krašte. Turbūt jis vertėsi gydytojo amatu. Iš archyvų sužinome, kad 1541 m. birželio 2 d. gaisro metu paminėtas berniukas Františekas, velionio daktaro sūnus. Šis daktaras rusas yra neabejotinai Pranciškus Skorina. Vadinasi tada jis jau buvo miręs. Skorina paliko dar vieną sūnų Simeoną, kuris, sprendžiant iš archyvinių dokumentų, vertėsi tėvo amatais – medicina ir sodininkyste.***
Vieno ar kito revoliucionieriaus, reformatoriaus arba mokslo bei kultūros pradininko istorinė reikšmė priklauso nuo to, ar išliko jų darbai, kuriems jis paskyrė savo gyvenimą, ar buvo perimti sekančių kartų. Kai kurie lenkų ir lietuvių istorikai žiūrėjo į Skorinos leidybinę veiklą kaip į atsitiktinį reiškinį. Su tuo vertinimu vargu ar galima sutikti. Skorina pirmas Rytų slavų spaudoje įvedė titulinius puslapius raižytuose rėmuose, lapų žymėjimą (foliaciją), vinjetes. Visa tai perėmė I.Fiodorovas, šiek tie praturtindamas, o vėliau ir Ukrainos spaustuvininkai.
Nuo pat XVI – XVIII a. P.Skorinos asmenybė, jo pažiūros ir darbai buvo traktuojami ir vertinami gan įvairiai. Konservatyvūs scholastikai, riboti pravoslavybės ir katalikybės ortodoksai žiūrėjo į jo knygas su dideliu įtarumu arba visiškai jas smerkdavo kaip eretiškas.Bet ir katalikiškame pasaulyje randame net labai teigiamų >Skorinos literatūrinės veiklos įvertinimų. Pavyzdžiui, garsus XVII a. lenkų bibliografas Krokuvos kanauninkas Simonas Starovolskis priskyrė P.Skoriną prie 100 garsiausių Lenkijos rašytojų.Leidybinė ir švietėjiška P.Skorinos veikla sudarė prielaidas knygų leidybai Lietuvoje suklestėti XVI a. paskutiniame ketvirtyje, kai Vilnius tapo vienu stambiausių leidybinių centrų Europoje.Tačiau didžiausias istorinis Skorinos nuopelnas glūdi jo pastangose praplėsti knygos funkcijas ir panaudojimo galimybes. Šia prasme leidybinė Skorinos veikla, nepaisant jo knygų turinio, buvo visiškai unikalus reiškinys Rytų Europai. Pirmą kartą istorijoje Bibliją, šia sakralinę viduramžių “knygų knygą”, išvertė, suredagavo ne teologas ar prisiskaitėlis vienuolis, o pasaulietis mokslininkas ir švietėjas, laisvųjų menų ir medicinos daktaras, kurs kritiškai vertino tūkstantmetinės tradicijos pašventintus tekstus ir skyrė savo knygas ne vien bažnytininkų korporacijai, bet ir tam, kad iš jų būtų mokomasi. Visa tai rodo visiškai naują knygų leidybos uždavinių traktavimą.Mes turime įvertinti ir Skorinos siekimą sudemokratinti knygą, paversti ją visuomenei būtinu, kasdieninių kultūrinės apyvokos dalyku. Skorinos nuomone, mokslas, švietimas ir knyga reikalingi visiems, tautai, “nes ne tik daktarai ir mokslingi žmonės turi ją skaityti, bet kiekvienas paprastas žmogus”. Kitoje vietoje Skorina rašo, “kad jo knygos bus naudingos skaityti kiekvienam žmogui, ir išmintingam ir nemokytam, turtingam ir beturčiui, jaunam ir senam. Bet svarbiausiai tiems, kurie nori įgyti gerų įpročių ir pažinti išmintį bei mokslą”. Štai kodėl jis siekė, kad jo knygos būtų suprantamos visiems ir bendrautų su skaitytoju gyvąja gimtąja kalba.Kai kurie istorikai ieškojo betarpiškų ryšių ir santykių tarp Pranciškaus Skorinos ir tarp pirmos lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo. Tačiau, kai Skorina buvo apsilankęs Karaliaučiuje, gerokai jaunesnio M.Mažvydo ten dar negalėjo būti. Vargu ar tokie ryšiai iš viso galėjo būti, tačiau gili dvasinė giminystė tarp šių dviejų švietėjų ir humanistų neginčijamai yra. Juk jie buvo vienos epochos vaikai.Pranciškus Skorina Savo knygas skiria paprastiems žmonėms, broliams rusams ir turi švietėjišką tikslą – pateikti skaitytojams religinių pamokymų ir pasaulietiškų žinių.Dvasinė šių dviejų nacionalinės knygos pradininkų giminystė liudija apie ilgaamžį broliškųjų baltarusių ir lietuvių tautų artumą jų kovoje dėl laisvės, humanizmo bei pažangos idealų, dėl nacionalinio savarankiškumo ir gimtosios kalbos, dėl savo kultūros ir raštijos.