Islamo sektosNepaisant svaiginančių pergalių musulmonų bendruomenė įžengė į krizių laikotarpį. Įžengę į Damaską dykumų klajokliai rado niekada nepatirtą prabangą su turtinga literatūrine kultūra, sudėtingu socialiniu gyvenimu ir architektūra. Anksčiau skurde gyvenę arabai pasiekė tokias aukštumas, kurių niekada negalėjo svajoti. Kaip religinė disciplina galėjo išlikti nesusvyravusi tokiomis sąlygomis? Kaip galėjo islamas išlaikyti savo prigimtį kaip tiek daug atsirado siekiančių tapti musulmonais? Trečiasis kalifas Utmanas buvo nužudytas ir jo paveldėtoju 656 m., nepaisant stiprios opozicijos, buvo išrinktas Ali. Jam priešinosi Muavija , nužudytojo Uthmano giminaitis, valdęs Siriją. Ali valdžios centrą perkėlė į Iraką ir pasiuntė armiją, kad sutriuškintų jį. Sirai pritvirtino prie savo iečių Koraną ir kitos pusės kariai bijojo su jais kovoti. Ali teko sutikti, kad ginčą spręstų teismas. Aršiausi jo šalininkai atskilo. Teismas priėmė nuosprendį nepalankų jam. Muavija atskyrė Egiptą nuo savo sąjungos. Galia sprūdo iš Ali rankų ir 661 m. buvo nužudytas vienos iš teismui prieštaravusios giminės atstovo. Ali vyriausias sūnus atsisakė bet kokios teisės į kalifatą. Valdant Muavijai, prasidėjo Umajadų dinastija, valdžiusi iš naujos sostinės – Damasko. Valdant Umajadams(iki 750 m.) susiformavo Islamo pasidalinimas. Jų kariuomenė žengė į Maroką, įžengė į Ispaniją ir per Pirėnus veržėsi į Prancūziją. Prancūziją išgelbėjo nuostabi Charles Martel (praminto „kūju”) pergalė prie Potiers (732 m.). Rytuose arabai pasiekė Indo upę 710 m. Kharidžitaiatsiskyrę nuo Ali dėl teismo, tai padarė ne vien dėl politinių priežasčių. Dėl iš esmės politinės Islamo prigimties politika jame visada buvo persipynusi su religija. Kharidžitus religijotyrininkai vertina kaip puritoniškus ir demokratiškus. Jie tikėjo, kad Dievas reikštis per visos tikinčiųjų bendruomenės sprendimus. Todėl išrinktasis Kalifas, tokie kaip Ali, turėtų elgtis griežtai su tais, kurie, kaip Umajadų šeima, nori uzurpuoti valdžią. Jie stipriai priešinosi naujoms tendencijoms link elgsenos laisvumo. Jie laikėsi nuomonės, kad turi būti išlaikytas tikėjimo grynumas. Neteisėtas valdovas turi būti nuverstas jėga ir džihado – šventojo karo prieš netikėlius principas turi būti taikomas Islamo viduje. Kharidžitai buvo svarbūs dėl senųjų Islamo vertybių išsaugojimo ir net šiandien jų pavyzdžiu remiasi puritoniškieji reformatorių judėjimai. Jų palikuonys išliko kaip atskira sekta Šiaurės Afrikoje ir kitur (jie tuokiasi tik savo grupės viduje).
Muridžitai – tai grupė, kurią galima lyginti su ankstesne. Muridžitai buvo vadinami „atidėliotojais”, nes jie manę, kad sprendimas turi būti atidėtas iki paskutiniojo teismo, t.y., kad Alachas turi nuspręsti kas yra geras Musulmonas. Šis mokymas gerai pritiko susijungimui su Umajadais ir laisvesnės gyvensenos priėmimui. Kharidžitai teigė, kad rimtos nuodėmės žmogų atskiria nuo išganymo. (tai maždaug atitiktų donatistų poziciją krikščionių bažnyčioje). Muridžitų požiūris tapo musulmoniškąja ortodoksija. Jie tikėjo, kad žmogaus nuodėmės nepražudo – jis visada gali atgailauti po jų. O jeigu jis neatgailauja, teisti turi Alachas, o ne žmogus. Alachas gailestingas ir jeigu yra nors kokia galimybė malonei, tai ji bus suteikta. Ši pozicija logiškai seka iš to, kad Alachas yra aukščiausias ir vienintelis išganymo šaltinis. Šiitai ir Sunitai Daug svarbesnis už visas kitas sektas yra Islamo pasidalinimas į Šiitus ir Sunitus (ortodoksus). Nors Ali sūnus Hasanas atsisakė paveldėjimo teisės, jaunesnis brolis Husayn (Huseinas)pradėjo sukilimą prieš Umajadų kalifą. Jis surinko savo pasekėjus Medinoje ir rėmėsi Kufah miestu Irake, savo tėvo sostine. Priešai jį įveikė prie Karbalos, Vakarų Irake. Jis ir jo pasekėjai buvo sunaikinti, o jo galva nuvežta į Damaską. Vėliau šis įvykis tapo svarbiausiu šiitų istorijos aspektu ir tragedija kasmet švenčiama kaip Muharram mirties diena. Didysis judėjimo kankinys Huseinas buvo ne kitatikių, bet bendražygių musulmonų auka. Tai nestebina, nes judėjimas buvo politinis. Bet jame persipynė ir religiniai dalykai. Jis išreiškė nearabų religinį nepasitenkinimą Irake ir kitur. Nors jie ir priėmė islamą, ankstesniosios jų pasaulėžiūros elementai persmelkė jų tikėjimą. Taip pat būta ir ekonominių nesutarimų. Arabai naudojosi nearabų musulmonų pagalba, bet visi užkariavimų vaisiai atiteko vien tik arabams. Nearabai musulmonai buvo paliekami antraeilėse pozicijose. Nearabų nepasitenkinimas tokia padėtimi buvo puiki dirva šijos propagandai. Tada prasidėjo šiitų sukilimas atvedęs prie Umajadų dinastijos pabaigos ir Abbasidų valdžios iškilimo. Galios centras persikėlė į Bagdadaą ir įsisteigė tironiškoji monarchija. Nepaisant šiitų paramos, nauja valdžia juos laikė pavojingais ir persekiojo. Ali palikuonys buvo paieškomi ir žudomi. Huseino kapas buvo sugriautas. Iš dalies dėl šių įvykių, šiitų judėjimas įgavo mesijanistinį charakterį: jie laukė išvaduotojo, vado, kuris atstatytų socialinį teisingumą. Jis turėtų būti Ali palikuonimi. Kalifas netūrėtų būti renkamas, o ateiti paveldėjimo keliu. Šija laiko Abu Bakr, Omarą ir Uthmaną prašalaičiais. Tai įžeidžia musulmonus ortodoksus. Pasak šija, kiekviena karta turėjo įkvėptąjį savo meto dvasinį lyderį arba Imamą, kilusį iš Ali giminės. Šis lyderis esą neklystantis. Šija tai pat laiko Muhamedą tobulu ir nenuodėmingu. Imamai taip pat buvo pusiau dieviškos figūros. Iš šių idėjų kilo mokymas apie dvyliką Imamų, baigiant Muhamedu al-Mahdi, kuris, pasak šiitų tikėjimą, būdamas aštuonių metų buvo dvasių nuneštas ir lieka “paslėptas” kol ateis laikas, kada jis galės sugrįžti į žemę ir atnešti teisingumo, gėrio ir gausybės laikus. Kažkas panašaus į krikščionių ir zoroastriečių eschatologiją įsiterpė į naują Islamo formą. Ne visos šija sektos tuo tikėjo iki galo, bet viso turi mesijanistinių vilčių. Judėjimas yra tapęs giliai ezoteriniu. Šija paskatino Islamo misticizmo augimą. Dėl šių mokymų Islamas išsidalino į Sunitus ir Šiitus. Šiitai vyrauja Persijoje, Irake, ir Pakistane. Likęs musulmonų pasaulis laikosi ortodoksinės orientacijos.Judaizmo kilmėKas tai yra judaizmas? Tai lengvas klausimas, todėl, kad kiekvienas gali atsakyti, kad tai yra žydų religija, ir tuo pačiu sunkus, nes pirmasis mums ,,akivaizdus” atsakymas neduoda jokios papildomos informacijos, kurios negalima rasti žodyje judaizmas, ženklinančiame žmonių rasės, genties – pirmosios pasaulyje nacijos tikybą. Žydų nacija tiki, jog jų tautą sukūrė Dievas, kuris aktyviai dalyvauja žmonijos istorijoje. Žydai tiki, kad su Aukščiausiuoju Dievu jų tauta sudarė sandorą – berit, kuri liečia visos žmonijos ateitį. Dievas įsivplačiausia prasme – hebrajų kalba rašyti religiniai raštai ir žodinės tradicijos (Mišna ir Talmudas), teologiniai teiginiai, istoriniai pasakojimai, etninės taisyklės, apeiginės ir ceremoninės priedermės, bei autoritetingų tekstų interpretacijos (Midrash). Išsirinkdamas žydus savo palaimai, Dievas reikalauja iš jų paklusti Jam (Toros struktūroms) ir veikti kaip viešpaties liudytojai visam likusiam pasauliui. Tikima, kad šiandieninis judaizmas yra nuosekliu Biblijos tradicijos tesėju. Bet ar iš tikrųjų šiandieninis judaizmas yra „vyresniuoju krikščionybės broliu”? Ar tai yra tikroji Abraomo ir Mozės religija? Kaip manoma, Abraomas, šiandieninio judaizmo pradininkas, iš Harrano Šiaurinėje Mesopotamijoje išvyko į Kanaan (maždaug dabartinė Izraelio ir Libano teritorija) apie XX a.pr.Kr. vidurį. Iš ten pusiau klajokliai Abraomo ir jo sūnų Izaoko ir Jokūbo palikuonys, apie 12 hebrajų šeimų/giminių migravo į Egiptą, kur jie vergavo kelias kartas, kol XIII a.pr.Kr. nepaliko Egipto (egzodas) tam, kad grįžtų į Kanaaną – ,,pažadėtąją žemę”. Patriarchų tikėjimą veikė įvairiausios religinės srovės iš Maru, Babilono, Mesopotamijos, Ugarito ir Egipto. Tik 2-jų genčių iš 12-os hebrajų giminių likimas yra mums žinomas. Kitos 10 genčių yra laikomos ,,prarastomis” ir jų likimas tapo įvairių spekuliacijų objektu – dalis Europos aristokratijos, netgi karalienė Viktorija save kildino iš ,,prarastųjų” Izraelio genčių. Izraelio Dievas suvokiamas kaip pasaulio sukūrėjas, ne Abraomo atrastas, bet pats sudaręs sutartį su Abraomu. Per Mozę, vadovavusiam egzodui iš Egipto, Dievas išpildė savo pažadus Abraomui, davė Izraeliui savo testamento(sutarties) įpareigojimus ant Sinajaus kalno ir atvedė savo tautą į Kanaaną. Pasak Patriarchų pasakojimų, įsikūrimas Kanaane yra sutarties su Dievu ,,sąlyga”(?). Egipto vergystės patirtis įtvirtino šį tikėjimą, kaip ir tikėjimą, kad Izraelio Dievas yra visos žemės Viešpats, nepriklausomai nuo teritorijos. Mozės laikais atsirado dar ir kiti judaizmo bruožai, tame tarpe svarbiausias tikėjimas, kad tik dorovinio apsisprendimo galimybė žmogų daro žmogumi. Todėl visi žmonės su dievu yra sujungti tam tikra sutartimi, kurios pavyzdžiu ir liudijimu yra žydai. Žmonijai būdinga dviguba prigimtis klusnumo (gerasis akstinas) ir neklusnumo (blogasis akstinas) Viešpaties įstatymui ir būtent šiame kontekste pasireiškia dorovinė laisvė – pasirinkimo iš dviejų galimybių laisvė. Nuodėmė suvokiama kaip sąmoningas nepaklusimas Įstatymui, arba Torai, atsigręžimas į Torą suvokiamas kaip sąmoningas apsisprendimas. Dorovinė žmonijos prigimtis taip pat yra susijusi ir su „teisingos” visuomenės įsteigimu. Kanaano užkariavimas buvo atsimenamas kaip Dievo įsikišimas egzodui paremti. Tada pasirodė naujieji priešai, Filistinai ir prasidėjo Teisėjų knygoje aprašytas neramumų laikotarpis. Religiniai ryšiai tarp 12 skirtingų Izraelio genčių leido joms veikti kartu, vadovaujamoms vyresniųjų. Ant abiejų Jordano upės krantų išdygo daug šventyklų ir altorių, o Sandoros skrynia, nors dažniausiai saugoma Shilohšventykloje, buvo laikoma judančiu objektu. Teisėjų laikotarpyje iškilęs vadovavimo tęstinumo poreikis iššaukė monarchijos atsiradimą. Nepaisant konservatyviosios religinės opozicijos, Saulius buvo paskelbtas karaliumi apie 1021 m.pr.Kr., bet religinis pasipriešinimas monarchijai buvo įveiktas tik valdant Dovydui (apie 1000 m.pr.Kr.). Tai Dovydas užkariavo Jeruzalę ir ten, nacionaliniam dievui į šventyklą atgabeno Sandoros skrynią. Pirmąją šventyklą pastatė Dovydo sūnus, Saliamonas, kuris karaliaus valdžią pavertė monarchija, turinčia tarptautinę įtaką, sukėlusią religinę ir pasaulietinę opoziciją bei šiaurinių genčių pasitraukimą apie 922 m.pr.Kr.. Pasak Karalių knygos, per sekančius 200 metų, svetimi kultai veržėsi į žydų religiją. Sankcijų ypač susilaukė šiaurinė karalystė (Izraelis), kurios religinė sostinė Samarija buvo Jeruzalės konkurentėaizduojamas dieviškuoju ,,Toros davėju”. „Tora” Kada karalius Ahabas leido savo žmonai, kilusiai iš Tyro, garbinti savus dievus Izraelyje, pranašas Elijas visą šiaurinę karalystę paskelbė atskalūne. Jis paskelbė, kad už šią nuodėmę Dievas atsiųs trijų metų sausrą. Nuo IX a.pr.Kr. vidurio iki VIII a.pr.Kr. vidurio, Izraelis nuolatos kariavo su Aramėjais.Tai vedė į Izraelio visuomenės susiskaldymo į turtingą mažumą ir nuskurdintą daugumą. Šiomis sąlygomis iškilo klasikiniai pranašai, iš kurių pirmiausiai veikė Amosas. Jis paskelbė idėją, jog socialinių dorovinių sandoros įsakymų laužymas gali Dievą supriešinti su bendruomene. Kai VIII a.pab. asirai įsiveržė į Izraelį, pranašas Hosea naująsias problemas paaiškino kaip Dievo užmiršimo pasekmes. Judėjos karaliaus Ahazo pasidavimas asirams, leido pranašams Isajui ir Michėjui į žydų pranašystes įtraukti eschatologinę tematiką, pasakojimą apie būsimą, tikrai šventą bendruomenę, vadovaujamą idealaus valdovo. Babilonui užkariavus Judėją, po to sekusi tremtis (nuo 597 m.pr.Kr.) gilino ateities pabrėžimą vizijose, pavyzdžiui Jeremijaus ir Ezechielio pranašystėse. Tai stiprino ir idėją, jog Izraelio atkūrimas turi būti pasaulio atvertimo Izraelio Dievui priemone, kaip apie tai skelbiama Izaijo pranašystėse. Persų pergalė prieš Babiloną leido užbaigti tremtį ir atkurti Judėją (apie 538 m.pr.Kr.). Vienok neišsipildė mesianistinės viltys ir klasikinių pranašų laikai baigėsi Malachijo raginimais sekti Mozės tora. Be to, apie pusę abiejų Izraelio genčių taip ir negrįžo iš Babilono ,,nelaisvės”. Tora specialiu įsaku buvo pripažinta „Įstatymu” valdant Artaksekserksui I (444 m.pr.Kr.). Tuometinis teisinis Toros įtvirtinimas leido išstatyti Žodinio Įstatymo rūmus, būdingiausią Judaizmo bruožą. Aleksandrui Didžiajam užkariavus Palestiną 332 m.pr.Kr. prasidėjo Helenistinio judaizmo laikotarpis (IV a.pr.Kr.- II m.e.a.). Graikų įtaka žydų religijai ir kultūrai išryškėjo II a.pr.Kr. pradžioje, kada helenistinė kultūra „užsikrėtė” net aukščiausias žydų šventikų sluoksnis. Dekretai, draudžiantys judaizmo praktiką Antiocho IV Epifano valdymo metu, iššaukė Makabėjų sukilimą (167 m., maždaug tada atsiranda Judaizmo skilimas. Iki Makabėjų sukilimo visos religinės žydų grupės vieningai palaikė tradicinės religijos pozicijas prieš radikalių helenistų reformas. Po sukilimo visos grupuotės laikėsi Toros, tačiau atsiranda nesutarimų apie tai kaip ji turi būti teisingai interpretuojama ir kas gali užsiiminėti jos interpretacijomis. Ankstesnius religinius lyderius (iš Zadoko giminės kilusius kunigus) pakeitė Hašmonėjų, „senos kunigų giminės” atstovai, pradėję Makabėjų sukilimą. Tik aprašinėdamas šio laikotarpio įvykius, Juozapas Flavijus pradeda minėti religines judaizmo „partijas” (sadukėjus, fariziejus, esenus), bet idėjimai skirtumai turėjo daug gilesnes šaknis. E.P.Sanders mano, kad du dvasiniai autoritetai judaizme egzistavo per visą persiškąjį laikotarpį (550-300 m.pr.Kr.): paveldima kunigų, turėjusių politinę valdžią bendruomenėje ir šventykloje, ir „rašto mokytojų”, kurie studijavo ir mokė Toros, o gal ir kitų religinės tradicijos elementų. Nepaisant sukilimų, helenizmas stiprino savo įtaką, ypač valdant Judėjos Erodui I (37-4 m.pr.Kr.). Tuo metu iškilo dvejos religinių vadų grupės Farizėjai ir Sadukėjai. Farizėjai laikėsi Žodinio Įstatymo, duodamo dieviškosios apvaizdos, prieštaravo bet kokioms kunigų autoriteto didinimo pretenzijoms, ypač Dovydo giminei priklausiusios karaliaus valdžios uzurpavimo tendencijoms, o Sadukėjailaikėsi užrašytos Toros, palaikė ankstesniuosius religinius lyderius (Zadoko giminės kunigus). Pagrindiniais helenistinio laikotarpio judaizmo centrais buvo Sirija, Mažoji Azija, Babilonas ir Aleksandrija bei Egiptas. Penkiaknygė („Septuaginta”) buvo išversta į graikų kalbą (tai mūsų Senasis Testamentas) veikiausiai apie 285-246 m.pr.Kr. Egipte gyvenusių žydų, Egipte buvo parašyta daug istorinės, poetinės, dramatinės ir filosofinės judaizmo literatūros. Valdant romėnams nuo 63 m.pr.Kr. 135 m. buvo siekiama įkurti nepriklausomą žydų valstybę. Šio tikslo siekė Erodai, Zealotai ir kai kurios, pusiau vienuolių grupės, kurių kiekviena griežtai laikėsi Toros. Pats svarbiausias “sektantiškas” judaizmo skilimas buvo krikščionybės išplitimas tuo laikotarpiu, kada Izraelio viltys sugrąžinti dieviškajai valdžiai visai žmonijai, buvo siejamos su idealizuoto valdovo įvaizdžiu. Nors romėnų valdžia pradžioje ir buvo palanki žydams, vis griežtėjanti Romos laikysena atvedė prie eilės nesėkmingų sukilimų. Pirmojo sukilimo metu 66-73 m. Buvo sugriauta antroji šventykla. Apipultas šių nelaimių (daugybė žydų apsikrikštijo ir tapo krikščionimis, pralaimėjo fariziejų palaikomi sukilimai) judaizmas pasisuko į Talmudo vystymą. Fariziejai gavo naują vardą. Jei pirmasis fariziejai – gali būti siejamas su savotiška panieka (tradiciškai aiškinamas kaip “atskalūnai, atsiskyrėliai [nuo nežydiškų tradicijų, priešingai helenistiniams žydams]”, pagal naujausią hipotezę, jis yra kilęs iš graikiško persų vardo ir, veikiausiai, pradžioje buvo vartojamas “rytietiškas” religines idėjas išpažįstantiems rašto aiškintojams apibūdinti), tai dabar jie imti vadinti Rabi – “išminčius”. Rabiniškasis judaizmas nuo II iki XIIIV a. kūrė Talmudą. Laikais, vadinamais “mokytojų [tannaim] laikais” aukščiausiajam Palestinos teismui vadovavo patriarchai Simeon ben Gamaliel (apie 135-175 m) ir Judah ha-Nasi (apie 175-220 m.), kuriems priskiriama paskutinės Žodinio Įstatymo (Biblijos) dalies, vadinamos Mišna autorystė. Mišnos platinimas pradėjo “pamokslininkų”/”aiškintojų” [amoraim] laikmetį. Pasinaudoję Mišna kaip standartiniu tekstu, Palestinos amoraimai (apie 220-400 m.) ir Babilono amoraimai (apie 200-650 m.) jį aiškino, derino su kitais tekstais ir jo principus taikė naujoms situacijoms. Jie išleido Palestinos ir Babilono Talmudus. Taigi, matome, kad Babilono Talmudas yra vėliau kodifikuotas kūrinys nei krikščionių pripažįstama Penkiaknygė ir ši interpretacija negali būti laikoma neginčijama ir vienintele. Talmudas kartu su žodine Tora tapo pagrindiniu žydų gyvenimo kodeksu. Nors po paskutiniojo patriarcho Gamalielio IV (apie 425 m.) mirties aplink Viduržemį gyvenę žydai politiškai susiskaldė, Žydų kalendoriaus taisyklės ir išsaugojimas, rabbi tradicijos tęstinumas užtikrino judaizmo tęstinumą. Babilonijoje gyvavusi egzilarcho atstovybė nuo 100 m. iki XI a.vid. pratęsė simbiozę su rabinatu. Rabinatas, o tiksliau svarbiausia jo organizacija sinedrionas, pradžioje mokykla, vėliau ėmė atlikti tautos susirinkimo funkcijas,perkeltas iš Palestinos į Babiloniją (šiand. Irakas) sėkmingai pritaikė žydų teisinę teologinę sistemą gyvenimui naujose vietose. Keliaudami su Islamo ekspansija VII-VIII a. Babilono religiniai lyderiai arba geonimai, savo tradiciją perteikė visoms žydų bendruomenėms.Pirmykštis monoteizmas1898 m. knygoje „The Making of Religion” škotas Andrew Lang „atrado”, kad Aukščiausios Būtybės idėja vyravo pirmykščių tautų religiniuose tikėjimuose. Etnologijoje netrukus iškilo nauja teorija, laikanti monoteizmą pačia primityviausia – pirmine religijos forma. Žymiausias šios teorijos gynėjas buvo tėvas Wilhelm Schmidt. Raffaele Pettazzoni, kritikuodamas šios teorijos prielaidas pastebi, kad iš tiesų, primityviose religijose mes randame Aukščiausios Būtybės sampratą, bet ar to pakanka, kad rastume monoteizmą? Jis nurodo, jog tam, kad suprastume kas yra monoteizmas, turime studijuoti didžiąsias monoteistines religijas. Jas analizuodami pastebėsime, kad kiekviena iš jų iškyla kaip nauja religija egzistuojančioje politeistinėje terpėje. Monoteistinė religija visada yra pranašo, ar reformatoriaus veiklos laukas, visada galime atsekti religijos įsteigėją – tai tinka Izraelio monoteizmui, Mozės ir pranašų monoteizmui, priešpastatytiems senųjų Rytų politeistiniams kultams. Tai teisinga ir krikščionybės, ir islamo atveju. Studijuodamas monoteistines religijos R. Pettazzoni parodo monoteizmo idėją ne teologijos, ne filosofijos, bet istorijos šviesoje – kaip istorinį faktą, kurio prigimtis išryškėja per jo susiformavimo ir vystymosi analizę. Monoteizmas negali būti politeizmo pirmtaku vien dėl to, kad monoteizmas yra politeizmo idėjos paneigimas, tvirtina R. Pettazzoni. Tuo pačiu, monoteizmas suponuoja politeizmą, neigdamas jį. Todėl, mano jis, monoteizmas yra vėlyvesnis už politeizmąTačiau atrodo, kad R. Pettazzoni iš esmės nepriartina mūsų prie „pirmykščio monoteizmo” problemos sprendimo. Abejotinas teiginys, kad monoteizmas susiformuoja paneigdamas politeizmą. Monoteizmas yra politeizmo neigimas, bet lygiai taip pat galima tvirtinti, kad politeizmas yra monoteizmo neigimas – priešprieša tarp šių tikėjimo sistemų atrodo yra neišvengiama, bet mes žinome bandymų peržengti šią priešpriešą. Gnosticizmas bandė šią priešpriešą nugalėti savo emanacijos teorija. Atrodo, kad ir tvirtindami „pirmykštį monoteizmą”, ir jį neigdami, tyrinėtojai nesigilina į ankstyvojo religinio mąstymo specifiką. Pažvelgę į „pirmykščio monoteizmo” šalininkų ir priešininkų darbus, pamatysime, kad dauguma jų naudojamos medžiagos yra susijusi su apeigomis. Apeiginiuose tekstuose negalime tikėtis rasti kategoriškų tvirtinimų apie Dievo prigimtį – tai nėra tikėjimo Credo. Tačiau tik apeigų kontekste galime suprasti, ką senajam žmogui reiškė „vienintelio Dievo” idėja. Pavyzdžiui, daugelį metų nagrinėjama „senosios Egipto religijos monoteizmo” problema: Siegfrid Morenz nurodė, kad įtampa tarp dieviško (divine) vienybės/vientisumo (unity) ir gausumo/sudėtingumo (multiplicity ) yra centrinė ir įgimta Egipto religijos charakteristika; Erik Hornung, remdamasis S. Morenz tyrinėjimais, daug plačiau ir sistemingiau tyrinėjo egiptiečių dievo koncepcijas – įsigilinęs į vienybės ir sudėtingumo problemos ontologinį lygį, jis parodė, kad egiptiečių pasaulis yra sudarytas iš „to kas yra” (ntt) ir „to kas nėra” (jwtt). Nebūtis (non-being) yra potenciali būtis, dar nepasirodžiusi ir nediferencijuotos egzistencijos – pirminė vienybė (pirminis vienis). Būtis (being), antra vertus, visada yra sutvarkyta (ordered) ir diferencijuota. Egzistencijos pradžia (coming into being) ženklina išskyrimą iš tos pirminės/pirmykštės vienybės – sukūrimas, visų pirma, reiškia diferenciacijos procesą. Už įvairių egiptietiškų sukūrimo mitų glūdi pirmykščio Vieno/Vienio (One) idėja – Vieno, „kuris save padaro į milijonus”, ir pirmykštis laikas, tai laikas, kada „nebuvo dar dviejų daiktų”, t.y. nediferencijuotos vienybės būsena… Sukurtas pasaulis, visas egzistuojantis pasaulis yra tik nedidelė dalelytė, išskirta iš beribės nebūties (neegzistencijos) visatos… Vienybė buvo gausumo šaltinis. Kada dieviška pradeda egzistuoti (comes into being), ji daugėja/dauginasi. Absoliuti, išskirtinė vienybė yra neegzistuojančio/nebūties prerogatyva. Jørgen Podemann Sørensen nurodo, kad apeigose viskas sugrįžta į pirmykštę būseną, ir apeigose pradedama nauja pradžia redukuojant dievą į vaisingą potencialios būties (being) vienybęEgipto religijos apeigas tyrinėjant išryškėja, kad kasdieninis „politeizmas” apeigose sugrįžta į „monoteizmą”. Apeigose visi politeizmo dievai gali būti suvesti į vieną, gali būti suprantami kaip vieno, neišsidalijusio dievo pasireiškimo pasaulyje – „dieviškumo egzistavimo” išpildymas. Bet reikia neužmiršti, kad tą vientisą, neišdalintą dieviškumą mes galime atsekti tik skleisdami apeigas ontologinėje plotmėje – tai anaiptol nereiškia, kad taip tikėjo senieji žmonės. Teigdami, kad senieji žmonės tikėjo į Vieną Dievą, kuris save realizuoja įvairių dievų pavidalais, mes jiems perkeltume savo laiko spekuliacijas. Galime pastebėti, kad visų religijų apeigos yra labai tarp savęs panašios. Aukojimas visada yra aukojimas. Ir aukotojas, apeigos atlikimo metu, visada siekia išeiti iš šios realybės į šventesnę, dieviškąją erdvę. Aukos tikslas visada yra sugrąžinti pirmapradį “tyrumą”, pradinę kosmoso tvarką – vienybętarp žmogaus ir numinous. Todėl labai sunku spręsti iš apeigų aprašymo apie religinės sistemos prigimtį, apie žmogaus pasaulėžiūrą. Pats žmogus į apeigas gali žvelgti įvairiai. Tačiau apeigų aprašymai mums neduoda šito žmogaus santykio su apeiga, neduoda šito dvasinio intelektualinio pagrindo, dėl kurio žmogus atlieka apeigas. Dėl to apeigų aprašymai negali tarnauti vieninteliu šaltiniu tam, kad pažintume (suprastume) religiją.