Meilę kiekvienas supranta savaip

Įvadas

Meilė – vienas didžiausių žmogaus laimės šaltinių! Melė ir šeima – kiekvienam artimos ir brangios sąvokos, nes be meilės ir šeimos gyvenimas negali būti pilnavertis. Tačiau dauleis taip ir neįgyja baltųjų meilės sparnų, kurie žadina kūrybines jėgas ir sergsti kasdienybę nuo pilkumo.

Senovės Indijos traktate “Persiko šakelė” meilė šitaip apibūdinama: ,,Žmogaus potraukiai turi tris šaltinius: sielą, protą ir kūną. Sielos potraukis gimdo draugystę, proto potraukis gimdo pagarbą, kūno potraukis gimdo geismą. Šių trijų potraukių jungtis gimdo meilę.”

Naujojo Testamento 13 laiške Romiečiams 8 – 10 eilutėse meeilė aprašoma kaip įstatymo vykdymas: “Niekam nieko nebūkite skolingi, kaip tik meilės vienas kitam, nes kas myli kitą, yra įvykdęs įstatymą. Nes “nesvetimoriau”, “neužmušk”, “nevok” “negeisk” ir bet kuris kitas įsakymas yra susumuojami šitame posakyje: “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Meilė nedaro artimui nieko bloga. Tad meilė yra įstatymo įvykdymas.”

Idomiai meilę suvokė filosofas Hegelis “Tikrosios meilės esmė – gebėjimas atsisakyti savęs, užmiršti save kitame asmenyje, tačiau, taip išnykstant ir taip užsimirštant, iš naujo save suvokti ir save atrasti.”

Tačiau kiekvienas meeilę supranta savaip!

Meilės rūšys

XX a. filosofas – psichologas Maksas Šėleris meilės rūšis klasifikuoja taip:

Kadangi visus aktus mes iš principo skirstome į vitalinius, arba kūno, aktus, grynai psichinius, arba „Aš“, aktus ir dvasinius, arba asmens, aktus, tai ir meilė bei neapykanta turi tr

ris būties formas: yra dvasinė asmens meilė, psichinė individualaus „Aš“ meilė ir vitalinė, arba aistringoji, meilė. Nors vitaliniai, psichiniai ir dvasiniai aktai jau patys savaime kaip aktai (o ne tik pagal savo pagrindus) yra skirtingi ir skirtingai išgyvenami, jie vis dėlto iš esmės yra susiję su tais pagrindais – kūnu, „Aš“ ir asmeniu. Kartu šios emocinės aktų formos yra iš esmės susijusios ir su tam tikromis vertybių rūšimis, kaip su savo neomatiniais koreliatais. Vitaliniai aktai susiję su kilnumo ir žemumo, arba „blogio“, vertybėmis, psichiniai aktai – su pažinimo ir grožio vertybėmis (kultūrinėmis vertybėmis), o dvasiniai aktai – su šventumo (ir profaniškumo) vertybėmis. Taigi aukščiausia meilės forma yra meilė tiems dalykams (arba asmenims), kuriems būdingas „šventumas“; psichinė meilė, „Aš“ meilė, – tai meilė kokioms nors kuultūrinėms vertybėms; vitalinė meilė – tai kilnumo meilė. Dalykams kurie teturi tik „malonumo“ vertę, nejaučiame nei meilės, nei neapykantos; yra tik malonumo jutimas (bei jo refleksyvūs būdai, pavyzdžiui, „mėgavimasis“), yra ir suinteresuotumas maloniais bei netiesiogiai maloniais, t.y. „naudingais“, dalykais, bet meilės čia nebūna.

Tačiau senovės graikai įžiūrėjo šiek tiek kitokias meilės formas (rūšis):
1. “eross” – stichišką, aistringą įsimilėjimą, kuris yra susijęs su nežabotu noru turėti, pasiglemžti egoistiškai, be gailesčio, be nuolaidos;
2. “filia” – meilę, kuri prilygsta draugystei ir kur emocijos jau slopina aistras;
3. “stroge” – meilę, kupiną šv
velnumo, meilę šeimoje;
4. “agape” – meilę, kuri geba aukotis, kur geismas visiškai paklūsta žmogiškumui, kur mylintysis susilieja su mylimuoju.

Meilės pabaiga

Įdomu pažymėti, kad apie tą žmogų, kurį labiausiai mylime, mažiausiai galime pasakyti, koks ji yra. Mes jį tiesiog mylime. Kaip tik tai ir yra meilė. Nuostabiausias dalykas meilėje yra tai, kad ji mus verčia nuolat nerimti, kad esam pasirengę sekti paskui mylimą žmogų, kad ir kur jis judėtų. Puikiai matome, kad kiekvienas žmogus, jei tik jį mylime, jaučiasi lyg perkeistas, lyg išsiskleidęs. Taip pat ir mylinčiajam viskas išsiskleidžia, viskas – tai, kas artima, kas seniai pažįstama. Meilė išvaduoja iš bet kokių vaizdinių. Labiausiai jaudina, žavi ir lyg nuotykis vilioja tai, kad žmogus, kurį mylime, mums niekados nėra užbaigtas, nes jį mylime, ir taip yra tol, kol mylime. Girdime tik mylinčius poetus. Jie apgraibomis ieško palyginimų , lyg būtų girti, jie stverias kiekvieno daikto pasaulyje – gėlių ir žvėrių, debesų, žvaigzdžių ir jūrų. Kodėl? Kaip Visata, kaip neišsenkanti Dievo erdvė, beribis, sklidinas galimybių, sklidinas paslapčių, nesuvokiamas yra žmogus, kurį myliu, –

Tik meilė gali jį tokį pakelti.

Kodėl mes keliaujame?

Ar ne tam, kad sutiktume žmonių, kurie nemano, kad pažino mus kartą visiems laikams; kad dar bent kartą patirtume, kokių mums šiame gyvenime dar liko galimybių, –

Kad ir kaip bū

ūtų, tokių yra tikrai nedaug.

Kai imame manyti pažįstabtys kitą žmogų, meilė baigiasi. Visuomet. Tačiau priežasties ir padarinio seka čia tikriausiai yra kitokia, nei mums atrodo, – mūsų meilė baigiasi ne todėl, kad pzįstane kitą, bet priešingai, – tariamės pažįstantys kitą, nes išseko meilės jėga ir tas žmogus tapo mums užbaigtas. Jis tik toks. Mes daugiau neįstengiame! Mes atsisakome toliau stebėti jo metamorfozes. Mes liaujamės pripažinti jo pretenziją būti gyvybingam ir todėl nesuvokiamam. Sykiu esame nustebę ir sutrikę, kad mūsų santykis su juo jau nėra gyvas.

„Tu nesi, – sako nusivylusysis ar nusivylusioji, – tas (arba ta), kuriuo (kuria) aš tave laikiau“.

Maksas Frišas

LABAI SENAS ROMANSAS

Besileidžianti saulė manęs nenuves
į dulkėtas miestelio gatves
nėr tavęs nebeliko tavęs
ir manęs neprisimena dulkės

tavo marmurą dulkės nusėdusios ėda
stotys varganos bėgiais sudievu nurieda
neišsaugota mano apsaugok tą vietą
kur manęs neprisimena dulkės

gulkis saule jau upės paklotos
iškedentos jau priemiesčio pievos miglotos
ir jausmai jau senai susitaikė ir protas
kad manęs neprisimena dulkės

tiktai čiulbantis rytas per gelžkelio pylimą
varganom stotimis vėlei išveža mylimą
ir kaip merdintis marmuras dulkėm pakyla man
to miestelio užmirštos dulkės.

Antanas A. Jonynas

Leave a Comment